Administracinė byla Nr. eP-52-552/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03345-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10, 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2023 m. rugsėjo 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-998-789/2023 pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo, įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja I. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2022 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 2E/2022-395 „Dėl pateikto prašymo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Tarnybos direktoriaus 2022 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. P3/2022-73 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų išmokėjimo I. Š.“ (toliau – ir Įsakymas); 3) grąžinti pareiškėją į iki nušalinimo eitas Žuvininkystės tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus patarėjos pareigas; 4) priteisti pareiškėjai iš Tarnybos darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos; 5) priteisti pareiškėjai iš Tarnybos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ, Valstybės tarnybos įstatymas) 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus delspinigius nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos; 6) priteisti pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 7) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skundžiamu Sprendimu atsisakė grąžinti pareiškėją į pareigas, išmokėti darbo užmokestį bei neturtinę žalą, o skundžiamu Įsakymu išmokėjo pareiškėjai darbo užmokestį už nušalinimą nuo pareigų nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 (toliau – ir 2022 birželio 15 d. nutartis) priėmimo dienos bei piniginę kompensaciją už 6,15 darbo dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų.
3. Pareiškėja paaiškino, kad ji kreipėsi su individualiu skundu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), kuris 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. KT201-A-N15/2021 (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pripažino, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Pareiškėja nurodė, kad Nutarimo 27.2 pastraipoje konstatuota ir tai, kad neteisėto Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. P3/2019 (toliau – ir 2019 m. lapkričio 25 d. Įsakymas) suvaržymai, tame tarpe ir toks darbo užmokesčio nemokėjimas pagal VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kai darbo užmokestis nemokamas ilgą laiką, taigi net ir praėjus tam tikram protingam laikui nuo valstybės tarnautojo, įtariamo ar kaltinamo padarius tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamo ar kaltinamo padarius nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, nušalinimo nuo pareigų, savo esme gali būti prilyginamas tokio valstybės tarnautojo nubaudimui už nusikalstamą veiką, kurią padarius jis yra įtariamas ar kaltinamas. Konstituciniam Teismui priėmus Nutarimą, pareiškėja kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA- 4122-492/2020.
5. LVAT, atnaujinęs procesą byloje dėl pareiškėjos nušalinimo, 2022 m. birželio 15 d. nutartimi pakeitė LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 ir priėmė naują sprendimą – patenkino pareiškėjos skundą, panaikino Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307 „Dėl valstybės tarnautojos I. Š. nušalinimo nuo pareigų“, kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. LVAT 2022 birželio 15 d. nutartyje pažymėjo, kad 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymas ne tik prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, bet ir atsakovas, priimdamas 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, neįvertino individualios pareiškėjos situacijos, nenustatė ir nepagrindė, kad konkrečiu atveju yra būtina taip ir tokiai trukmei riboti pareiškėjos teises, neužtikrino, kad pareiškėja galėtų pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju bei būtų patenkinami pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai.
6. Pareiškėja paaiškino, jog, vykstant teisminiam ginčui dėl 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo teisėtumo, dėl neproporcingų suvaržymų, patiriamų dėl neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo priėmimo, pareiškėja 2020 m. sausio 29 d. kreipėsi su prašymu į Tarnybą dėl atleidimo iš pareigų, tokiu būdu ji galėjo bent minimaliai užtikrinti nedarbo išmokas. Pareiškėja atsistatydino iš pareigų ne savo laisva valia, o tai lėmė neproporcingi 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu nustatyti suvaržymai, pripažinti neteisėtais. LVAT priėmus 2022 birželio 15 d. nutartį, pareiškėja 2022 m. birželio 21 d. raštu kreipėsi į Tarnybą su prašymu nedelsiant grąžinti ją į iki nušalinimo eitas valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje, išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį su priskaičiuotomis teisės aktuose numatytomis netesybomis už visą laikotarpį nuo nušalinimo dienos (2019 m. lapkričio 25 d.) iki grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas, eitas Tarnyboje iki nušalinimo dienos, atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų, priimant neteisėtą Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, tačiau Tarnyba skundžiamu sprendimu atsisakė grąžinti pareiškėją į pareigas, išmokėti darbo užmokestį bei neturtinę žalą, o 2022 m. rugpjūčio 8 d. Įsakymu išmokėjo pareiškėjai darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d. (pareiginės algos koeficientas 14,50, priedas už Lietuvos valstybei tarnybos stažą 16 procentų), delspinigius nuo LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutarties priėmimo dienos bei piniginę kompensaciją už 6,15 darbo dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų.
7. Pareiškėja, remdamasi VTĮ 41 straipsnio 2 dalimi, teigė, kad 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo neteisėtumas yra konstatuotas įsiteisėjusia LVAT nutartimi, taigi pareiškėjos nušalinimas nuo tarnybos yra nepagrįstas ir neteisėtas, o pareiškėja privalo būti grąžinama į iki nušalinimo eitas pareigas. Pareiškėja pažymėjo, jog ji jos prašymu buvo atleista iš Tarnybos, tačiau tokį prašymą nulėmė ne laisva pareiškėjos valia, o nepagrįsti ir neproporcingi neteisėto Įsakymo suvaržymai, dėl kurių pareiškėja negalėjo pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju bei nebuvo patenkinami pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai. Toks pareiškėjos priverstinis atsistatydinimas iš pareigų atitiko viešąjį interesą, nes tai ne tik sudarė pareiškėjai galimybes gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju ir leido minimaliai patenkinti socialiai priimtinus poreikius, tačiau pareiškėjos gautomis lėšomis socialinei apsaugai nedarbo atveju turėtų būti mažinama ir atsakovo mokėtina suma pareiškėjai už neteisėto nušalinimo laikotarpį.
8. Pareiškėja akcentavo, kad, atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes, jos patirtus kriminalinei bausmei prilyginamus suvaržymus dėl neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo priėmimo, priverstinį atsistatydinimą iš pareigų, pareiškėjos grąžinimas į iki neteisėto nušalinimo eitas pareigas Tarnyboje atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalis). Dėl šios priežasties atsakovo Sprendimas turėtų būti panaikintas, o pareiškėja turėtų būti grąžinama į Tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus patarėjos pareigas.
9. Pareiškėja teigė, kad atsakovo neteisėti veiksmai priimant 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą yra konstatuoti įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, jai turi būti priteista neturtinė žala.
10. Pareiškėja nurodė, kad skunde išdėstyti argumentai patvirtina, kad dėl neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo suvaržymų ji patyrė suvaržymus, prilyginamus nubaudimui už nusikalstamą veiką. Tokio pobūdžio suvaržymai trunka itin ilgą laiką – nuo 2019 lapkričio 26 d. iki šios dienos. Todėl patiriamų suvaržymų dėl neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo pobūdis leidžia konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Atsakovo neteisėtus veiksmus taip pat lemia ir atsakovo neveikimas, nes jis iki šios dienos nėra įvykdęs savo pripažįstamų įsipareigojimų dėl darbo užmokesčio už neteisėtą nušalinimo laikotarpį išmokėjimo. Pareiškėjos teigimu, toks nepagrįstai ilgas delsimas įvykdyti VTĮ 41 straipsnio 2 dalies pareigas taip pat lemia pareiškėjos patirtą neturtinę žalą, sukelia nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų priimant 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą pareiškėja patyrė neproporcingus suvaržymus. Ji staiga neteko įprastinių pajamų bei negavo jokių darbo pajamų, negavo valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo, nėra drausta ligos išmoka, negali kreiptis į Užimtumo tarnybą, gauti nedarbo išmokas, nes ji yra laikoma užimtu asmeniu. Būtent tokios aplinkybės lėmė pareiškėjos didelius emocinius ir dvasinius išgyvenimus, sukėlusius sveikatos sutrikimus, dėl kurių jai teko kreiptis į gydytojus. Be to, patiriami suvaržymai, nerimas dėl ateities, jokių socialinių garantijų neturėjimas nulėmė, kad pareiškėja buvo priversta prašyti būti atleidžiama iš pareigų, nes tik tokiu būdu galėjo pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju bei gauti pajamas bent minimaliems socialiniams poreikiams patenkinti. Ilgalaikiai (2 metai ir 8 mėnesiai), besitęsiantys suvaržymai sukėlė pareiškėjai itin didelius dvasinius išgyvenimus bei sveikatos sutrikimus.
11. Atsakovas Tarnyba nesutiko su pareiškėjos skundu ir prašė jį atmesti.
12. Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu pareiškėja buvo nušalinta nuo Tarnyboje einamų pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, nemokant jai darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį. Priimdama 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, Tarnyba vykdė imperatyvių VTĮ normų reikalavimus, nes, pagal VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos. VTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų nušalinamas jį į pareigas priimančio asmens ar jo įgalioto asmens, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė, savivaldybės taryba, – atitinkamai Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, savivaldybės mero sprendimu. VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas.
13. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. lapkričio 21 d. Tarnyba gavo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos (toliau – ir STT Vilniaus valdyba) raštą Nr. 4-01- 9937, kad STT Vilniaus valdyboje pareiškėjai 2019 m. lapkričio 7 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Todėl, vykdant VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 3 dalyje bei 41 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas ir atsižvelgiant į STT Vilniaus valdybos 2019 m. lapkričio 21 d. rašte pateiktą informaciją apie pareiškėjai pareikštą įtarimą dėl nusikalstamų veikų, Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu pareiškėja buvo laikinai nušalinta nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos. Pareiškėja apskundė minėtą įsakymą, tačiau LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
14. Atsakovas pažymėjo, kad 2022 m. birželio 21 d. pareiškėja Tarnybai pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 41 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio ir 48 straipsnio nuostatoms, teigė, kad LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartimi panaikino Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą dėl jos nušalinimo nuo pareigų ir prašė nedelsiant grąžinti ją į iki nušalinimo eitas valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje, išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį su priskaičiuotomis teisės aktuose numatytomis netesybomis už visą laikotarpį nuo nušalinimo dienos (2019 m. lapkričio 25 d.) iki grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas, eitas Tarnyboje iki nušalinimo dienos, bei atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų, priimant neteisėtą Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą. Tarnyba Sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo, argumentuodama tuo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos pateiktą 2020 m. sausio 29 d. prašymą atleisti ją iš pareigų, vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, Tarnybos 2020 m. vasario 7 d. įsakymu ji atleista iš užimamų pareigų, pareiškėja neskundė šio Tarnybos priimto sprendimo įstatymų nustatyta tvarka.
15. Atsakovas paaiškino, jog, siekdamas bendradarbiauti ir geranoriškai išspręsti susidariusią situaciją bei atsižvelgdamas į LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartį, kuria panaikintas Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymas dėl pareiškėjos nušalinimo nuo pareigų, sutiko išmokėti darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas su teisės aktuose numatytomis netesybomis už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2020 m. vasario 7 d., t. y. nuo pareiškėjos nušalinimo nuo užimamų pareigų pradžios iki atsistatydinimo iš einamų valstybės tarnautojo pareigų pareiškėjos iniciatyva dienos. Pareiškėja atsistatydino iš einamų valstybės tarnautojo pareigų savo iniciatyva, t. y. ji pati savarankiškai išreiškė valią nebetęsti darbo santykių. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką, toks atleidimas (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių) gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo. Faktą, kad darbuotojo pareiškimas nutraukti darbo santykius neatitiko jo tikrosios valios, turi įrodyti darbuotojas (ieškovas), kuris tokiu faktu grindžia savo reikalavimus. Akcentavo, jog, pagal VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies ir 3 dalies nuostatas, valstybės tarnautojas turi būti nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos, už šį laikotarpį darbo užmokestis nėra mokamas. Vertinant situaciją pagal šiuo metu esančias faktines aplinkybes, kai Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-932/2022 2022 m. liepos 20 d. buvo priimtas nuosprendis pripažinti pareiškėją kalta, Tarnybos veiksmai ir priimti sprendimai atitinka teisės aktų (VTĮ) reikalavimus. Pareiškėja pati savo iniciatyva pareiškė prašymą dėl atsistatydinimo, kaip nurodo, siekdama gauti socialinę apsaugą, todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti darbo užmokestį ir delspinigius yra nepagrįstas, prieštaraujantis VTĮ nuostatoms. Be to, minėtu nuosprendžiu pareiškėja pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, susijusias su darbo funkcijų atlikimu, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje („<...> pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes“) ir BK 300 straipsnio 3 dalyje („dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos, arba <...>“). Pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 16 punktą, valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų. Taigi pareiškėjos reikalavimas mokėti / priteisti darbo užmokestį galėtų būti vertinamas kaip galimai pagrįstas tik tuo atveju, jeigu Vilniaus apygardos teismo nuosprendis būtų panaikintas apeliacine tvarka, o mokėtinas darbo užmokestis skaičiuojamas tik iki pareigybės panaikinimo momento. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, tačiau tuo atveju, jeigu nuosprendžio aplinkybės bus patvirtintos apeliacine tvarka, pagal jau minėtą VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 16 punkte nurodytą pagrindą pareiškėja turėtų būti atleista iš pareigų, jai nemokant darbo užmokesčio / išeitinės ir (ar) kompensacijos (teoriškai vertinant, kadangi pareiškėja savo iniciatyva atsistatydino). Tai patvirtina, kad net ir hipotetiškai vertinant galimas situacijas, pareiškėjos skunde nurodyti argumentai ir skundo reikalavimai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti atmesti.
16. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo reikalavimu priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, pareiškėja turi pagrįsti savo skunde nurodytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nes skunde minimi dvasiniai išgyvenimai gali būti susieti su šiuo metu Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-30-932/2022 priimtu 2022 m. liepos 20 d. nuosprendžiu, kuriuo pareiškėja pripažinta kalta.
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjos I. Š. skundą.
18. Teismas, vertindamas skundžiamą Sprendimą, nurodė, kad 2020 m. sausio 29 d. pareiškėja Tarnybai pateikė prašymą atleisti ją iš užimamų pareigų. Tarnyba tenkino šį pareiškėjos prašymą ir nuo 2020 m. vasario 7 d. atleido ją iš užimamų pareigų. Tarnybos 2020 m. vasario 7 d. įsakymo pareiškėja neginčijo įstatymų nustatyta tvarka, jis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad Tarnybos 2020 m. vasario 7 d. įsakymas dėl atleidimo yra nepagrįstas, nes Tarnyba privertė ją prašyti atleisti iš pareigų, nors ji nenorėjo palikti pareigų valstybės tarnyboje. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir LVAT praktiką, nustatęs, kad Tarnyba, priėmusi 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą dėl nušalinimo, įsigaliojus LVAT nutarčiai, įvykdė įstatyminio reguliavimo spragą. Proceso šalys teismo posėdyje patvirtino, jog pareiškėjai buvo išmokėtos ginčijamame Įsakyme nurodytos sumos. Teismas nusprendė, kad pareiškėjos reikalavimas išmokėti darbo užmokestį su priskaičiuotomis teisės aktuose numatytomis netesybomis už visą laikotarpį nuo nušalinimo dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje dienos, negali būti tenkinamas, nes tam nėra teisinio pagrindo.
19. Teismas nustatė, kad pareiškėja buvo atleista iš einamų valstybės tarnautojo pareigų savo noru, t. y. savarankiškai išreiškė valią nebetęsti darbo santykių. Todėl toks atleidimas gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs jį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo. Faktą, kad pareiškėjos prašymas nutraukti darbo santykius neatitiko jos tikrosios valios, turi įrodyti pareiškėja, kuri tokiu faktu grindžia savo reikalavimą. Teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjos argumentų nenustatytas neteisėtas Tarnybos poveikis pareiškėjai pateikiant prašymą atleisti ją iš einamų pareigų. 2022 m. rugpjūčio 12 d. Tarnyba pervedė pareiškėjai priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas su teisės aktuose numatytomis netesybomis už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2020 m. vasario 7 d., todėl pareiškėjos argumentas, kad ji negavo jai priklausančio išmokų, nėra pagrįstas.
20. Pareiškėjos reikalavimai grąžinti ją į iki nušalinimo eitas pareigas ir priteisti jos naudai darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos bei priteisti delspinigius nuo 2019 m. lapkričio 26 dienos iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos taip pat negali būti tenkinami, nes LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, patvirtino taikos sutartį, kurios 4 punkte numatyta: „Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo įsipareigoja nenaikinti pareigų mažiausiai 1 (vienus) metus nuo pareiškėjos grąžinimo į pareigas, nekeisti pareigų vietos (Vilniaus miestas) ir nebloginti darbo sąlygų“. Pareiškėja atsistatydino iš užimamų pareigų savo noru nuo 2020 m. vasario 7 d., o, vadovaujantis sudaryta taikos sutartimi, pareiškėja mažiausiai vienerius metus galėjo dirbti Tarnyboje. Tačiau pareiškėja pradėjo eiti Žuvininkystės tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus patarėjos pareigas nuo 2019 m. birželio 1 d., o atleista iš užimamų pareigų savo noru nuo 2020 m. vasario 7 d. Be to, 2020 m. birželio 26 d. Tarnyboje šis Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus patarėjos etatas buvo panaikintas kaip perteklinis. Teismas atkreipė dėmesį, kad viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti bei tvarkyti savo struktūrą tokiu būdu, kad visi uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų. Todėl ir šiuo pagrindu nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą grąžinti ją į iki nušalinimo eitas pareigas Tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus patarėjos pareigas.
21. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, LVAT pripažinus pareiškėjos nušalinimą neteisėtu ir panaikinus Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, Tarnyba 2022 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu išmokėjo pareiškėjai už nušalinimą priklausantį darbo užmokestį, delspinigius nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d. bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tai patvirtina į bylą Tarnybos pateiktas 2022 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. 20220812-3 dėl atlikto mokėjimo į pareiškėjos banko sąskaitą. Taigi byloje yra pateikti konkretūs įrodymai, patvirtinantys atsiskaitymą su pareiškėja, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti Tarnybos 2022 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. P3/2022-73 yra nepagrįstas, o pareiškėjos teismo posėdyje išsakytas argumentas, kad neteisingai paskaičiuoti delspinigiai, neatitinka tikrovės, nes pareiškėja nepateikė jokių konkrečių argumentų dėl neteisingo delspinigių skaičiavimo, be to, nepateikė savo skaičiavimų.
22. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti jai neturtinę žalą, pažymėjo, kad nors LVAT nutartimi panaikino Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą dėl pareiškėjos nušalinimo, tačiau Tarnyba atliko veiksmus, vadovaudamasi galiojančiomis VTĮ nuostatomis. Šios VTĮ nuostatos galioja iki šiol. Pagal VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies ir 3 dalies nuostatas, valstybės tarnautojas turi būti nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos bei už šį laiką darbo užmokestis nėra mokamas. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Todėl teismas nusprendė, kad Tarnyba 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu nušalindama pareiškėja nuo einamų pareigų, vadovavosi VTĮ nuostatomis ir neteisėtų veiksmų neatliko. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė nurodytos neturtinės žalos.
23. Teismas konstatavo, kad Tarnyba priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.
III.
24. Apeliaciniame skunde pareiškėja prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą.
25. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad teismas neteisingai ir klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes, neteisingai taikė teisės aktus, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, tai patvirtina, kad teismas buvo šališkas, nesigilino į pareiškėjos skundą, jo nenagrinėjo.
26. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies ir 3 dalies nuostatomis, jas laikė galiojančiomis, tuo pažeisdamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, ir neišnagrinėjo pareiškėjos skundo dėl žalos atlyginimo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
27. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.
28. Atsakovas, pakartodamas ginčo faktines aplinkybes, nurodė, kad viena esminių aplinkybių yra tai, kad pareiškėja atsistatydino iš užimamų valstybės tarnautojos pareigų savo iniciatyva. Pareiškėja bando suklaidinti teismą, nurodydama, kad nušalinimo laikotarpiu ji neturėjo pajamų ir negalėjo dirbti.
29. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinę žalą. Be to, nepagrįsti pareiškėjos skundo argumentai dėl teismo, priėmusio skundžiamą sprendimą, šališkumo.
IV.
30. LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundo reikalavimas dėl Įsakymo dalies, kuria nurodyta išmokėti pareiškėjai delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo dienos (1.2 punktas), panaikinimo, reikalavimas dėl Sprendimo dalies, kuria atsisakyta pareiškėjai atlyginti neturtinę žalą, panaikinimo, reikalavimas priteisti iš Tarnybos delspinigius nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos ir reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, perduodant šią administracinės bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
31. LVAT nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
31.1. 2019 m. lapkričio 21 d. Tarnyba gavo STT Vilniaus valdybos 2019 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 4-01-9937 „Dėl pranešimo“, kuriame nurodoma, kad 2019 m. lapkričio 7 d. STT Vilniaus valdyboje pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.
31.2. Tarnybos direktorius, įvertinęs STT Vilniaus valdybos pateiktą informaciją, 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. P3/2019-307 nušalino pareiškėją nuo Tarnyboje užimamų pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, įsakydamas pareiškėjai perduoti su jos pareigų vykdymu susijusias priemones, jos žinioje esančius dokumentus bei valstybės tarnautojo pažymėjimą atsakingiems asmenims ir nemokėti pareiškėjai darbo užmokesčio nušalinimo laikotarpiu.
31.3. Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. P3/2019-307, kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti minėtą įsakymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1775-535/2020 atmetė pareiškėjos skundą.
31.4. Pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 atmetė pareiškėjos skundą.
31.5. Pareiškėja 2020 m. sausio 29 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu atsistatydinti iš užimamų pareigų Tarnyboje, nurodydama, kad ji yra priversta atsistatydinti iš valstybės tarnybos nuo 2020 m. sausio 30 d., taip pat prašė jai išmokėti visas jai priklausančias išmokas, įskaitant ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Tarnyba 2020 m. vasario 7 d. įsakymu atleido pareiškėją iš užimamų valstybės tarnautojos pareigų.
31.6. Pareiškėja kreipėsi su individualiu skundu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kuris 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. KT201-A-N15/2021 pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
31.7. Konstituciniam Teismui priėmus Nutarimą, pareiškėja kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020.
31.8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-31-629/2022 atnaujino procesą, 2022 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 pakeitė LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutarties dalį ir priėmė naują sprendimą – patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą, pakeitė VAAT 2020 m. kovo 24 d. sprendimą, panaikino šio sprendimo dalį dėl Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo ir priėmė naują sprendimą – panaikino Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, kitą VAAT 2020 m. kovo 24 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
31.9. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2022 m. birželio 15 d. nutartį, 2022 m. birželio 21 d. pareiškėja pateikė Tarnybai prašymą, prašydama nedelsiant grąžinti ją iki nušalinimo eitas valstybės tarnautojo pareigas, išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį su priskaičiuotomis teisės aktuose numatytomis netesybomis už visą laikotarpį nuo nušalinimo dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas, eitas Tarnyboje iki nušalinimo dienos, atlyginti 10 000 eurų neturtinę žalą dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų, priimant neteisėtą Tarnybos 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, argumentuodama tuo, kad Konstitucinis Teismas Nutarime pripažino, kad VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 41 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio ir 48 straipsnio nuostatoms, taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 15 d. nutartimi panaikino Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą.
31.10. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2022 m. liepos 14 d. sprendimu atsisakė grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, išmokėti jai darbo užmokestį su priskaičiuotomis teisės aktuose numatytomis netesybomis už visą laikotarpį nuo nušalinimo dienos, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki grąžinimo į valstybės tarnautojo pareigas Tarnyboje dienos, bei neturtinę žalą, motyvuodama tuo, kad darbo santykiai su pareiškėja buvo nutraukti jos prašymu, be to, Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Tarnyba sutiko išmokėti darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas su teisės aktuose numatytomis netesybomis už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2020 vasario 7 d., t. y. nuo nušalinimo nuo užimamų pareigų pradžios iki pareiškėjos atsistatydinimo iš einamų valstybės tarnautojos pareigų.
31.11. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-30-932/2022, 2022 m. liepos 20 d. nuosprendžiu pripažino pareiškėja kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Teismas, subendrinęs bausmes apėmimo būdu, skyrė pareiškėjai galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 metams ir 9 mėnesiams, atidėdamas bausmės vykdymą. Šis nuosprendis nėra įsiteisėjęs.
31.12. Tarnyba, vykdydama pareiškėjos prašymą, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo Nutarimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį, 2022 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu nutarė išmokėti pareiškėjai darbo užmokestį (pareiginės algos koeficientas 14,50, priedas už Lietuvos valstybei tarnybos stažą 16 procentų) už jos nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo dienos, piniginę kompensaciją už 6,15 darbo dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų.
31.13. Pareiškėja, nesutikdama su Tarnybos Sprendimu ir Įsakymu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti šiuos aktus, grąžinti pareiškėją į iki nušalinimo Tarnyboje eitas pareigas ir priteisti su jos atleidimu susijusias išmokas bei neturtinę žalą.
31.14. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 pripažinus Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307, kuriuo pareiškėja buvo nušalinta nuo Tarnyboje užimamų pareigų, neteisėtu bei jį panaikinus, Tarnyba skundžiamu Įsakymu, be kita ko, nutarė išmokėti pareiškėjai darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., delspinigius nuo LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo dienos, piniginę kompensaciją už 6,15 darbo dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų.
31.15. Iš byloje pateikto Luminor banko išrašo matyti, kad 2022 m. rugpjūčio 12 d. Tarnyba pervedė pareiškėjai 5 110,87 Eur sumą.
32. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad ji buvo nepagrįstai ir neteisėtai nušalinta nuo Tarnyboje užimamų pareigų, todėl ji privalo būti grąžinta į iki nušalinimo eitas pareigas. Be to, pareiškėja nesutinka su atsakovo pozicija, jog jai turėtų būti išmokamas darbo užmokestis už jos neteisėtą nušalinimo laikotarpį nuo pareigų tik iki 2020 m. vasario 7 d. Pareiškėjos teigimu, ji nenorėjo palikti valstybės tarnybos, ji padarė tai tik dėl socialinių garantijų jai užtikrinimo.
33. LVAT, vertindamas pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl nušalinimo nuo pareigų nepagrįstumo, pažymėjo, kad pareiškėja buvo atleista iš Tarnyboje užimamų pareigų, patenkinant jos pačios pateiktą 2020 m. vasario 7 d. prašymą. Pareiškėja neginčijo sprendimo atleisti ją iš Tarnyboje užimamų pareigų. Pareiškėja tvirtino, jog ji pasitraukė iš valstybės tarnybos dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), ji buvo priversta pateikti atleidimo prašymą, nes, priėmus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, ji patyrė nustatytus neproporcingus suvaržymus, negalėjo patenkinti savo minimalių socialinių poreikių.
34. LVAT, išanalizavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 127 straipsnio 1 dalies taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005, 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013), pažymėjo, kad pareiškėjos argumentai, kad ji buvo priversta palikti Tarnybą dėl socialinių garantijų jai neužtikrinimo ir kad jos pasitraukimas iš Tarnybos buvo nulemtas atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindas konstatuoti darbuotojos valios nutraukti tarnybinius santykius nebuvimą ar Tarnybos neteisėtą įtaką pareiškėjos valios formavimuisi. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja buvo priversta pateikti prašymą atleisti ją iš Tarnybos prieš savo valią, kad ji patyrė Tarnybos spaudimą tai padaryti. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja pateikė prašymą atleisti ją iš vidaus tarnybos dėl atsakovo jai darytos neteisėtos įtakos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, sprendžiant dėl tarnybą nutraukti siekiančio pareigūno tikrosios valios turinio, jos išraiškos, vertintinas ir tokio asmens pareigybinis statusas bei šio statuso nulemti reikalavimai, ypatumai, kurie gali teikti pagrindą tokio pareigūno veiksmus vertinti taikant aukštesnius elgsenos vertinimo standartus. Nors kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti vieną ar kitą jam labiausiai priimtiną elgesio variantą, rinkdamasis priimtiniausią sau, įgyvendindamas savo teises, asmuo turi veikti sąžiningai ir teisingai darbdavio atžvilgiu, nepiktnaudžiauti savo teisėmis ir turi prisiimti galimus neigiamus tokio pasirinkimo padarinius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-2737-11).
35. Kita vertus, nors teisės aktais yra įtvirtinti atitinkami suvaržymai gauti socialines išmokas nušalintam nuo pareigų asmeniui, tačiau pareiškėjai nebuvo uždrausta ieškoti kito darbo arba veiklos jos nušalinimo laikotarpiu. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 18 straipsnyje numatyta valstybės tarnautojų teisė dirbti kitą darbą, užsiimti kita veikla. Pagal šio straipsnio 1 dalį, valstybės tarnautojas turi teisę pagal darbo sutartį dirbti įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant jų nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio ir gauti už šį darbą darbo užmokestį ar atlyginimą, taip pat užsiimti kita veikla ir gauti už jas pajamas, jeigu tai nėra su valstybės tarnautojo pareigomis nesuderinama veikla. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja dėl sveikatos būklės ar kitų nuo jos valios nepriklausančių priežasčių nebūtų galėjusi dirbti kito su valstybės tarnyba nesusijusio darbo. Kadangi pareiškėja savo iniciatyva pateikė prašymą atleisti ją iš Tarnyboje užimamų pareigų, ji pati šiuo atveju prisiėmė riziką ir iš to kylančias pasekmes. Vien tai, kad pareiškėja atsistatydinimo prašyme nurodė, dėl kokių priežasčių ji pasitraukia iš Tarnyboje užimamų pareigų, savaime nereiškia, kad ji buvo priversta palikti tarnybą dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų, be kita ko, daromo spaudimo pareiškėjos atžvilgiu. Šiuo atveju nenustatyti bei neįrodyti Tarnybos neteisėti veiksmai, susiję su pareiškėjos atleidimu jos pačios iniciatyva. Tuo pačiu pažymėtina, jog pareiškėjai skundžiamu Įsakymu nuspręsta išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d. nuo nušalinimo nuo Tarnyboje užimamų pareigų dienos iki pareiškėjos atsistatydinimo iš Tarnyboje užimamų pareigų dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo grąžinti pareiškėją į iki nušalinimo eitas Tarnyboje pareigas bei priteisti jai darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 7 d., kai pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos, iki grąžinimo į Tarnyboje eitas pareigas dienos.
36. Dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti delspinigius teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėja, kreipdamasi su skundu į pirmosios instancijos teismą, prašė priteisti jai delspinigius už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki jos grąžinimo į Tarnyboje eitas pareigas dienos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjai delspinigiai buvo išmokėti už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d., ir tai patvirtina į bylą pateiktas Tarnybos 2022 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. 20220812-3. Tačiau skundžiamo Įsakymo 1.2 punkte buvo nurodyta išmokėti pareiškėjai delspinigius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1932-552/2022 priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjai buvo išmokėti delspinigiai už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. vasario 7 d. ir jų išmokėjimą patvirtina byloje esantys įrodymai, neišreikalavo iš atsakovo įrodymų, kurie pagrįstų delspinigių apskaičiavimą ir jų išmokėjimą, ir nepagrindė, ar skundžiamo Įsakymo 1.2 punkte nurodytas delspinigių skaičiavimo laikotarpis yra teisėtas. Pažymėtina, kad vien tik byloje pateikta Luminor banko išrašo kopija, kuri patvirtina, kad pareiškėjai buvo pervesta 5 110,87 Eur suma (mokėjimo paskirtis – pavėluoto darbo užmokesčio išmokos už 2019 m. lapkričio – 2020 vasario mėn.), nepagrindžia, kad pareiškėjai kartu su darbo užmokesčiu buvo išmokėti ir delspinigiai. Byloje taip pat nėra 2022 m. rugpjūčio 12 d. rašto Nr. 20220812-3, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir grįsdamas išmokų išmokėjimo faktą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad delspinigiai buvo paskaičiuoti ir išmokėti teisėtai ir pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas panaikinti Įsakymo dalį, kuria nurodyta išmokėti delspinigius už nurodytą jų apskaičiavimo laikotarpį (1.2 punktas), taip pat kuria atmestas pareiškėjos reikalavimas priteisti iš Tarnybos delspinigius nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki grąžinimo į iki nušalinimo eitas pareigas dienos, yra neteisėta ir nepagrįsta.
37. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neįvertino aplinkybių, kad neturtinė žala šiuo atveju kildinama ne tik iš Tarnybos veiksmų, priimant 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, kuriuo pareiškėja buvo nušalinta nuo pareigų, ir juo susijusių suvaržymų, bet ir iš Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), laiku nevykdant įsipareigojimų išmokant su pareiškėjos atleidimu susijusias išmokas, taip pat ir iš įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmų, priėmus teisės aktą, kurio atitinkamas nuostatas Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl jos galbūt patirtos neturtinės žalos, susijusios su Tarnybos veiksmais, laiku nevykdant įsipareigojimų išmokant su pareiškėjos atleidimu susijusias išmokas, taip pat susijusios su įstatymo leidėjo veiksmais, priėmus teisės aktą, kurio atitinkamos nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišnagrinėjo visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos skundo reikalavimu priteisti neturtinę žalą. Ginčijamo Sprendimo dalimi Tarnyba atsisakė atlyginti pareiškėjai jos galbūt patirtą neturtinę žalą. LVAT darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės neįvertinęs šios Sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė, kad ginčijamo Sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo yra teisėta ir pagrįsta, ir nepagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą priteisti jai neturtinę žalą.
38. LVAT, atsižvelgęs į teismų praktiką, atmetė pareiškėjos argumentus, jog teismas, priimdamas sprendimą, buvo šališkas.
V.
39. LVAT yra priimtas nagrinėti pareiškėjos I. Š. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-998-789/2023.
40. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo šiuos argumentus:
40.1. LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartyje padarė esminį VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto materialiosios teisės pažeidimą, kuris nulėmė, jog LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutarties išvados prieštarauja Konstitucinio Teismo Nutarime konstatuotoms aplinkybėms.
40.2. LVAT, 2023 m. vasario 22 d. nutartyje konstatuodamas, kad pareiškėja nebuvo priversta palikti tarnybą dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų, be kita ko, daromo spaudimo pareiškėjos atžvilgiu, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo Nutarime konstatuotas aplinkybes dėl neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo pareiškėjai sukeltų pasekmių. LVAT neįvertino pareiškėjai 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu sukeltų suvaržymų (pareiškėja patyrė savo esme baudimui už nusikalstamą veiką prilyginamus suvaržymus, kuomet ilgą laiką nebuvo užtikrinami net pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai dėl 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo). Būtent dėl neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo pareiškėja patyrė minimus suvaržymus, kurie ir privertė pareiškėją parašyti 2020 m. sausio 29 d. prašymą dėl atleidimo iš pareigų.
40.3. Be to, pareiškėjos teigimu, yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, nes LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės iš esmės prieštarauja Konstitucinio Teismo Nutarime nustatytoms aplinkybėms apie neteisėtu 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu pareiškėjai sukeliamas pasekmes.
40.4. Pareiškėja pateikė LVAT prašymą, kuriame prašo priimant sprendimą dėl proceso atnaujinimo atsižvelgti į LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2088-575/2023. Pareiškėjos teigimu, šioje nutartyje nustatyti neteisėti Tarnybos veiksmai ir jų sukeliamos pasekmės ir lėmė, kad pareiškėja I. Š. buvo priversta (tai darė ne savo noru ir nesant laisvos valios) atsistatydinti iš valstybės tarnybos, vien tam, kad pareiškėja galėtų pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju bei būtų tenkinami pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai.
41. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti ir nurodo šiuos argumentus:
41.1. Pareiškėja siekia įrodyti, kad iš pareigų Tarnyboje atsistatydino ne savo noru. Tačiau pareiškėja nepateikia jokių akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas. Tarnyba mano, kad LVAT išsamiai pasisakė dėl pareiškėjos atsistatydinimo iš pareigų savo noru ir nenustatė neteisėtų Tarnybos veiksmų, nulėmusių pareiškėjos atleidimą iš pareigų.
41.2. Pareiškėjos teiginys, kad LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartyje nebuvo įvertintos aplinkybės, kad 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu dėl jos nušalinimo pareiškėja patyrė savo esme baudimui už nusikalstamą veiką prilyginamus suvaržymus, kuomet ilgą laiką nebuvo užtikrinami net pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai, neatitinka tikrovės. LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartyje nurodė, kad nors teisės aktais yra įtvirtinti atitinkami suvaržymai gauti socialines išmokas nušalintam nuo pareigų asmeniui, tačiau pareiškėjai nebuvo uždrausta ieškoti kito darbo arba veiklos jos nušalinimo laikotarpiu.
41.3. Pareiškėja, pateikdama informaciją teismui apie VSDFV draudimo laikotarpį nuo 2020 m. vasario 8 d iki 2020 m. gruodžio 31 d., nurodė, kad turėjo darbinius santykius darbovietėse „Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos“, „Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos“, todėl pareiškėja prieštarauja savo pačios teiginiams, kad neturėjo pajamų ir nedirbo. Pareiškėja dirbo ir gavo darbo užmokestį (kitos informacijos apie draudžiamus laikotarpius nuo 2021-2023 m. pareiškėja nenurodė).
41.4. Remiantis teismų praktika ir atsižvelgiant į pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, yra akivaizdu, kad pareiškėja siekia atnaujinti procesą ir bando išspręsti ginčą savo naudai, tuo būdu vilkindama teismo priimto sprendimo vykdymą, nes pareiškėja jokių esminių teismo sprendimo klaidų ir naujų įtikinančių aplinkybių prašyme nenurodė, kurios nebūtų išnagrinėtos 2023 m. vasario 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-998-789/2023.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI.
42. Pareiškėja I. Š. siekia atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus administracinės bylos Nr. eA-998-789/2023 dalyje, kuri buvo užbaigta LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartimi.
43. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.
44. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04); Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99); kt.).
45. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).
46. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).
47. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
48. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
49. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).
50. Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).
51. Pareiškėjos teigimu, 2023 m. vasario 22 d. nutartyje LVAT, aiškindamas ir taikydamas VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 1 punktą, padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą. Pareiškėja prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad LVAT neįvertino pareiškėjai 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu sukeltų suvaržymų (pareiškėja patyrė savo esme baudimui už nusikalstamą veiką prilyginamus suvaržymus, kuomet ilgą laiką nebuvo užtikrinami net pareiškėjos minimalūs socialiai priimtini poreikiai dėl 2019 m. lapkričio 25 d. Įsakymo). Būtent dėl neteisėto 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymo pareiškėja patyrė minimus suvaržymus, kurie ir privertė pareiškėją parašyti 2020 m. sausio 29 d. prašymą dėl atleidimo iš pareigų.
52. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos argumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas Nutarime vertino ir pasisakė dėl VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei dėl VTĮ 41 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas Nutarime nevertino VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir dėl to nepasisakė. Be to, priešingai nei teigia pareiškėja prašyme atnaujinti procesą, LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartyje išsamiai išnagrinėjo ir detaliai pasisakė dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjos atleidimu bei patirtais suvaržymais, kurie buvo konstatuoti ir Konstitucinio Teismo Nutarime.
53. Iš LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutarties 40 ir 41 punktų matyti, jog LVAT nagrinėjo ir vertino byloje esančius įrodymus, ar Tarnyba darė neteisėtą įtaką pareiškėjos valios formavimuisi dėl prašymo atleisti ją iš Tarnybos savo noru pateikimo. LVAT atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl DK 127 straipsnio 1 dalies taikymo bei LVAT praktiką, nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja buvo priversta pateikti prašymą atleisti ją iš Tarnybos prieš savo valią, kad ji patyrė Tarnybos spaudimą tai padaryti. LVAT minėtoje nutartyje nematė pagrindo pripažinti, kad pareiškėja pateikė prašymą atleisti ją iš vidaus tarnybos dėl atsakovo jai darytos neteisėtos įtakos.
54. LVAT, vertindamas Konstitucinio Teismo Nutarime konstatuotus suvaržymus, nurodė, kad pareiškėjai nebuvo uždrausta ieškoti kito darbo arba veiklos jos nušalinimo laikotarpiu. LVAT, atsižvelgęs į VTĮ 18 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja dėl sveikatos būklės ar kitų nuo jos valios nepriklausančių priežasčių nebūtų galėjusi dirbti kito su valstybės tarnyba nesusijusio darbo. Kadangi pareiškėja savo iniciatyva pateikė prašymą atleisti ją iš Tarnyboje užimamų pareigų, ji pati šiuo atveju prisiėmė riziką ir iš to kylančias pasekmes. Vien tai, kad pareiškėja atsistatydinimo prašyme nurodė, dėl kokių priežasčių ji pasitraukia iš Tarnyboje užimamų pareigų, savaime nereiškia, kad ji buvo priversta palikti tarnybą dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų, be kita ko, daromo spaudimo pareiškėjos atžvilgiu (LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutarties 42 p.).
55. Teisėjų kolegija pareiškėjos argumentus, jog LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje konstatuoti neteisėti Tarnybos veiksmai lėmė, kad pareiškėja I. Š. buvo priversta (tai darė ne savo noru ir nesant laisvos valios) atsistatydinti iš valstybės tarnybos, atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos pacituotos LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutarties dalys yra susijusios su Tarnybos neteisėtų veiksmų vertinimu nušalinimo ir neturtinės žalos atlyginimo kontekste. Be to, LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje neatliko aplinkybių vertinimo VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto aspektu.
56. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėja iš esmės pateikia tik savo subjektyvų vertinimą kaip byloje turėtų būti aiškinamos ir taikomos aktualios teisės normos bei vertinami įrodymai. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
57. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
58. Pareiškėjos teigimu, yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, nes LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartyje konstatuotos aplinkybės iš esmės prieštarauja Konstitucinio Teismo Nutarime nustatytoms aplinkybėms apie neteisėtu 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymu pareiškėjai sukeliamas pasekmes.
59. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja tik deklaratyviai teigia, jog būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, ir kad LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartis neatitinka Konstitucinio teismo Nutarime konstatuotų aplinkybių, tačiau nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Pareiškėja taip pat nenurodė jokių kitų argumentų bei nedetalizavo, kad administracinių teismų praktika dėl VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo būtų formuojama klaidinga linkme.
60. Taigi atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjos argumentai, jog LVAT 2023 m. vasario 22 d. nutartyje nebuvo užtikrintas vienodos teismų praktikos formavimas, yra nepagrįsti.
61. Išanalizavus pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014 ir kt.).
62. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-998-789/2023 (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos I. Š. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-998-789/2023 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-998-789/2023 pagal pareiškėjos I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo, įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius
Egidijus Šileikis