Civilinė byla Nr. e2YT-15697-931/2020 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10517-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1

3.2.6.5; 3.4.5.2;

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 16 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Agnė Stankevičienė,

sekretoriaujant Godai Varkauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. M., jo atstovei advokatei I. I.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. M. patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo byloje Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. 

Teismas

n u s t a t ė :

pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą patikslintu pareiškimu prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. M., gimęs (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pareiškėjas kreipiasi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslu įteisinti savo padėtį ir gauti leidimą gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra asmuo be pilietybės, gyvena Lietuvoje nuo (duomenys neskelbtini) metų, tačiau nebuvo ir iki šiol nėra įteisinęs savo padėties Lietuvoje, neturi asmens kodo ir atitinkamai jo nėra jokiuose valstybės registruose. Pareiškėjas neturi jokių galimybių gauti nurodytas aplinkybes patvirtinančių dokumentų.

Pareiškėjas nurodė, kad jį (duomenys neskelbtini) metais motina V. B. (M.) pasiėmė iš (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų ir atsivežė gyventi į Lietuvą. Pareiškėjas gyveno kartu su kitais šeimos nariais mažame bute (duomenys neskelbtini) laikotarpiu (duomenys neskelbtini) m., ir dėl trūkstamo gyvenamojo ploto vienam asmeniui, negalima buvo deklaruoti pareiškėjo gyvenamosios vietos. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo.

Nuo (duomenys neskelbtini) m. pareiškėjas apsigyveno (duomenys neskelbtini) ir pragyveno (duomenys neskelbtini) m. Vėliau gyveno adresu (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) m. apsigyveno (duomenys neskelbtini). Šiuo metu Pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Gyvendamas Lietuvoje pareiškėjas gavo pajamas dirbdamas (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas turėjo sugyventinę T. J., su kuria (duomenys neskelbtini) susilaukė sūnaus Lietuvos Respublikos piliečio A. J. Tačiau dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį pareiškėjas neturi, kadangi jis neturi jokių kitų galiojančių dokumentų.

Pareiškėjas po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ir dėl kitų valstybių pilietybės įgijimo nesikreipė, susiklostė padėtis, kad pareiškėjas šiuo metu yra asmuo be pilietybės. Be to, pareiškėjas nesikreipė ir dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo.

Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) su pareiškimu nesutinka.

Atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas turi teisėtą pragyvenimo šaltinį, moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas, ar turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.

Pagal Lietuvos Respublikos Užsieniečių registro 2020 m. gegužės 8 d. duomenis pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris turi gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) ir neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Aplinkybę, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis taip pat patvirtina 2019 m. gruodžio 4 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) išduota (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje (minėta pažyma paneigia pareiškėjo teismui pateiktoje 2019 m. liepos 9 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus duomenis). Tiek minėta pažyma, tiek Užsieniečių registro išrašas patvirtina, kad pareiškėjas turi teisę gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) vardu (laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) m.) buvo išduoti (duomenys neskelbtini) grįžimo pažymėjimai, taip pat minėta pažyma įsipareigota pareiškėjui išduoti dar vieną grįžimo pažymėjimą. Aplinkybę, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) turi deklaruotą gyvenamąją vietą taip pat patvirtina (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje konsulinio skyriaus 2017 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad pagal Piliečių ir migracijos valdybos prie VRM (duomenys neskelbtini) 2017 m. lapkričio 30 d. pateiktą informaciją pareiškėjas yra registruotas pagal gyvenamą vietą adresu (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) m. iki šios dienos. Migracijos departamento nuomone, minėti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, kad pareiškėjas gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m.

Pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos buvo išsiųstas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas įsiteisėjusiu 2018 m. rugsėjo 14 d. Migracijos departamento sprendimu 2018 m. rugsėjo 21 d. buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, nes pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai. Minėtu sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui nepaisius Migracijos departamento nustatyto draudimo atvykti, konstatavus, kad pareiškėjas yra laikomas keliančiu grėsmę viešai tvarkai, pareiškėjo atžvilgiu Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė 2020 m. vasario 21 sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) metus nuo išsiuntimo dienos. Minėtais sprendimais buvo nustatyta pareiškėjo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjas negali būti laikomas gyvenančiu Lietuvos Respublikoje.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė pareiškimą tenkinti. Paaiškino, kad į Lietuvą atvažiavo (duomenys neskelbtini) metais. Nuo to laiko gyveno ir dirbo Lietuvoje. Šiuo metu irgi dirba (duomenys neskelbtini). Teigė, kad nori gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad pareiškėjas neturi nei dokumentų, jis yra užsienietis, neturintis leidimo gyventi Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato jam nei galimybės teisėtai dirbti, nei galimybės mokėti mokesčius. Pareiškėjas pripažįsta, kad mokesčių nemoka, tačiau turi gyvenamąją vietą.

Pareiškimas atmestinas.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).

Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Ne dėl kiekvieno fakto gali būti pradedama ir nagrinėjama civilinė byla. Esminis reikalavimas, kad būtų galimas teisminis procesas dėl fakto nustatymo, jog šis faktas turėtų juridinę reikšmę. Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas asmens subjektinės teisės (paprastai civilinės, šeimos, darbo, socialinio aprūpinimo ir kt.) atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga. Taigi prašymas nustatyti faktą reiškia, kad pareiškėjai žino arba bent turi žinoti, kokia materialioji teisė prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokios jų asmeninės ar turtinės teisės atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 56 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalga).

Pareiškėjas nurodė, kad juridinio fakto nustatymas reikalingas tikslu gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Pagal Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija) 16.7. punktą įstatyme nustatytas leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindas yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad užsienietis gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 53 straipsnio 1 dalies 9 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, kad užsieniečiai, kurie gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1993 m. liepos 1 d. ir šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikoje, tačiau duomenys apie jų gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje nėra įrašyti gyvenamosios vietos apskaitos dokumentuose, privalo teismo tvarka nustatyti juridinį faktą apie gyvenimą Lietuvos Respublikoje iki nurodyto laikotarpio ir kad šiuo metu gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisme užsienietis privalo įrodyti, kad jis: 1) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje; 2) moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas; 3) turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje“.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad užsienietis turi įrodyti ne tik tai, kad jis iki 1993 metų gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau taip pat, kad šiuo metu gyvena Lietuvoje, turi teisėtą pragyvenimo šaltinį, moka mokesčius, turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje. Šios įstatymo nuostatos imperatyvios.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad nuo (duomenys neskelbtini) metų jis nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje.

Šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas prašė byloje apklausti liudytojus.

Teismas atkreipia dėmesį, kad liudytojas A. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėju susipažino (duomenys neskelbtini) metais. Liudytojas nurodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) metų pareiškėjas ir liudytojo pussesere V. V. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį (duomenys neskelbtini). A. V. paaiškino, kad negali patvirtinti, ar pareiškėjas turi legalų pragyvenimo šaltinį, ar turi gyvenamąjį būstą ir ar moka mokesčius. Jam yra žinoma tik iš pareiškėjo pasakojimų, kad pareiškėjas dirba (duomenys neskelbtini) ir kad gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra sakęs, kad turi sūnų.

Liudytojas Č. B. nurodė, kad pažįsta pareiškėją, nes buvo vedęs pareiškėjo motiną. Su pareiškėjo motina susipažino (duomenys neskelbtini) metais. Liudytojas nurodė, kad kai susipažino su pareiškėjo motina, tai ir pareiškėjas būdavo kartu. Dėl dabartinio pareiškėjo gyvenamosios vietos, darbo, nieko negali paliudyti. Jis nežino, kodėl pareiškėjas nesusitvarkė dokumentų laiku. Liudytojas teigia, kad apie (duomenys neskelbtini) metus pradėjo kartu gyventi su pareiškėjo motina, o (duomenys neskelbtini) metais pareiškėjo motinai pardavus butą, jie išvažiavo gyventi į (duomenys neskelbtini).

Liudytojas pareiškėjo brolis G. R. teigė, kad jis su savo motina atvažiavo į Lietuvą, o jo brolis A. M. liko gyventi (duomenys neskelbtini). Liudytoją motina atsivežė, kai jam buvo (duomenys neskelbtini) metai, t. y. gal kokias (duomenys neskelbtini) metais. Liudytojas nurodė, kad motina brolį A. M. atsivežė, kai pareiškėjui buvo (duomenys neskelbtini) metų, tiksliai nurodyti liudytojas negalėjo. G. R. paaiškino, kad sau ir seseriai sutvarkė dokumentus dėl gyvenimo Lietuvoje. Pareiškėjas nesusitvarkė dokumentų, nes tuo metu važiuodavo į (duomenys neskelbtini). Pasak liudytojo pareiškėjas dvi savaites pabūdavo (duomenys neskelbtini), tuomet grįždavo į Lietuvą ir gyvendavo porą mėnesių Lietuvoje, vėliau vėl išvažiuodavo. Nurodė, kad brolis turėjo merginą, brolis yra sakęs, kad turi vaiką. Liudytojas kartais susiskambina su broliu. Kadangi brolis gyvena Lietuvoje nelegaliai, tai pusę metų dabar būna (duomenys neskelbtini), tada jį išveža į (duomenys neskelbtini).

Teismo vertinimu, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai nėra nuoseklūs, remiantis vien minėtų liudytojų parodymais teigti, kad A. M. iki (duomenys neskelbtini) metų gyveno Lietuvoje teismas neturi pagrindo.

Visų pirma, teismas atkreipia dėmesį, kad liudytojas Č. B. paaiškino, kad tik (duomenys neskelbtini) metais pradėjo gyventi su pareiškėjo motina, iki to laiko jis su ja tik bendravo, nes nebuvo nutraukęs savo pirmosios santuokos ir gyveno savo bute (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pareiškime teigia, kad (duomenys neskelbtini) metų laikotarpiu gyveno (duomenys neskelbtini), kai tuo tarpu liudytojas Č. B. tiksliai nurodė, kad jau (duomenys neskelbtini) metais V. B. pardavus butą (duomenys neskelbtini) jis su ja išvažiavo gyventi į (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu liudytojas A. V. nurodė, kad A. M. su jo pussesere V. V. nuo (duomenys neskelbtini) metų gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, pasak liudytojo nuomojosi (duomenys neskelbtini) butą. Taigi nei vienas iš šių liudytojų nenurodė, kad pareiškėjas neabejotinai gyveno Lietuvoje laikotarpiu iki (duomenys neskelbtini) metu. Net ir dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje po (duomenys neskelbtini) metų liudytojų nurodytos aplinkybės skiriasi, t. y. pagal liudytoją A. V. pareiškėjas su jo pusesere gyveno kartu ir nuomojosi butą, pagal liudytoją Č. B., pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) metų gyveno galimai su liudytoju ir motina (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu pats pareiškėjas nurodė, kad jis gyveno kartu su motina ir šeimos nariais laikotarpiu (duomenys neskelbtini) m. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas teigia, jog turėjo sugyventinę, su kuria susilaukė (duomenys neskelbtini). sūnaus. Tačiau nei vienas liudytojas nenurodė, kad pareiškėjas kartu gyveno su sugyventine T. J., liudytojai nurodė, kad jiems tik iš pareiškėjo pasakojimų yra žinoma, kad pareiškėjas turi sūnų.

Liudytoju apklausto pareiškėjo brolio G. R. parodymai buvo taip pat nenuoseklūs. Pareiškėjo brolis iš pradžių nurodė, kad A. M. į Lietuvą atvažiavo kai jam buvo (duomenys neskelbtini) metų. Vėliau liudytojas nurodė, kad brolis atvažiavo, kai jam buvo gal (duomenys neskelbtini) metų. Tiksliai pasakyti negalėjo.

Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad daugiau apie pareiškėjo gyvenimą iki (duomenys neskelbtini) metų galėtų nurodyti T. J., su kuria pasak pareiškėjo, jis (duomenys neskelbtini). susilaukė sūnaus. Teismui 2020 m. balandžio 16 d. nutartimi atkreipus pareiškėjo dėmesį, kad pareiškėjas neprašo minimų asmenų liudytojais, pareiškėjas nurodė, kad su T. J. nebendrauja, o sūnus gyvena (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ne tik kad nekvietė byloje liudytojais apklausti minėtų asmenų, bet net nepateikė į bylą sūnaus gimimo liudijimo, t. y. teismui įsitikinti, kad sūnaus gimimo liudijime vaiko tėvu nėra nurodytas kitas asmuo. Pasak pareiškėjo, giminystės ryšio su sūnumi jis negali įrodyti tik dėl asmens dokumentų trūkumo. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo sūnus gimė (duomenys neskelbtini), o į bylą pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasas, kuris išduotas (duomenys neskelbtini), todėl teigti, kad pareiškėjas neturėjo jokio asmens dokumento, kuriuo remiantis galėjo pripažinti vaiko tėvystę, nėra.

Teismas pažymi, kad bylose dėl juridinių faktų nustatymo vien liudytojų parodymų, kurie yra silpnesnės įrodomosios galios dėl savo subjektyvaus pobūdžio, įrodinėjamiems faktams konstatuoti nepakanka. Šios kategorijos bylose liudytojų parodymai įprastai yra paremti nuotraukomis, laiškais ar kitokiais įrodančiais duomenimis. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė nei jokių fotonuotraukų, nei bendravimą laikotarpiu iki (duomenys neskelbtini) metų su sugyventine ar su sūnumi patvirtinančių įrodymų.

Pareiškėjas kaip vienintelį įrodymą į bylą pateikė 2019 m. liepos 9 d. (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje atsakymą dėl A. M., kuriame nurodyta, kad pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pažymoje nurodyta, kad A. M. nuo (duomenys neskelbtini) metų gyvena Lietuvoje. Tačiau iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2019 m. gruodžio 3 d. VSAT pakartotinai kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje Konsulinį skyrių su prašymu pakartotinai vertinti A. M. teisinę padėtį (duomenys neskelbtini) bei išduoti jam grįžimo į kilmės šalį pažymėjimą. 2019 m. gruodžio 19 d. iš (duomenys neskelbtini) ambasados gautas atsakymas, kuriuo patvirtinama, jog A. M. yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir, priėmus sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jam bus išduotas grįžimo pažymėjimas. Teismas remiasi šiuos sprendimu ir jame nurodytomis aplinkybėmis kaip įrodymu, kadangi Migracijos departamentas kitų patektų įrodymų byloje prašė nevertinti ir laikyti juos nepatektais į bylą. Todėl teismas vertino tik lietuvių kalba pateiktus įrodymus.

Byloje pateiktas A. M., gimusio (duomenys neskelbtini) asmens informacijos išrašas, iš kurio matyti, kad pareiškėjo gimimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini).

(duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) buvo išdavusi A. M. grįžimo į (duomenys neskelbtini) pažymėjimus.

Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis A. M., vykdant Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2006 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2009 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą (duomenys neskelbtini), 2015 m. sausio 16 d. sprendimą Nr.  (duomenys neskelbtini) ir 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Jo duomenys buvo įrašyti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą iki (duomenys neskelbtini). Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. administracinio nusižengimo byla Nr. (duomenys neskelbtini).

Taigi teismo vertinimu, pareiškėjo pateiktas 2019 m. liepos 9 d. (duomenys neskelbtini) ambasados Lietuvos Respublikoje atsakymas nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas gyveno Lietuvoje iki 1993 metų.

Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas neįrodė ir net neįrodinėjo, kad jis: 1) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje; 2) moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas; 3) turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad juridiniam faktui nustatyti būtinas aplinkybes turi įrodyti dėl tokio fakto kreipęsis asmuo, taigi pareiškėjas turėjo dėti pastangas įrodyti, kad iki 1993 metų gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje ir yra įgyvendinęs kita simperatyvias sąlygas. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats nurodė, kad mokesčių nemoka, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Pareiškėjas paaiškino, kad dirba (duomenys neskelbtini). Konkrečiai kas yra pareiškėjo darbdavys, ar kur jis dirba teismui nurodyti negalėjo.

Teisme apklaustas liudytojas T. T. patvirtino, kad pareiškėją pažįsta apie (duomenys neskelbtini) metų. Tuos (duomenys neskelbtini) metų dirbo kartu (duomenys neskelbtini) darbus, šiuo metu kartu nebedirba. Tačiau tai, kad (duomenys neskelbtini) metų kartu dirbo, nepatvirtina, kad šiuo metu pareiškėjas turi teisėtą pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoje; 2) moka pajamų ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus mokesčius ar įmokas; 3) turi gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu tiek pareiškėjas, tiek jo atstovė taip pat patvirtino, kad pareiškėjas neturi legalaus pajamų šaltinio ir kad mokesčių nemoka. Įrodyti, kad nuomojasi gyvenamąjį būstą, pareiškėjas taip pat negalėjo, nors galėjo pateikti tiek nuomos sutartį, tiek kviesti ir liudytojais apklausti numojamo buto savininkus. Tačiau savo teise nepasinaudojo. Nagrinėjamu atveju byla nėra dėl viešojo intereso gynimo, todėl teismas neturėjo pareigos pats savo iniciatyva rinkti byloje įrodymus.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 1 dalį, įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.).

Atsižvelgus į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nepakanka įrodymų išvadai, kad pareiškėjas iki 1993 metų gyveno Lietuvoje. Taip at teismas pabrėžia, kad pareiškėjas neįrodė imperatyviai Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, todėl pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo atmestinas.

Procesiniai dokumentai buvo siunčiami valstybės lėšomis. Jų suma sudaro 6,86 Eur. Pareiškimo netenkintus, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybei priteistinos iš pareiškėjo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo A. M. pareiškimą atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo A. M., gimusio (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 6,86 Eur (šešis eurus ir 86 cnt) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, sumokant į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Suma, priteista valstybei, turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“, AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke. Įmokos kodas 5660. Sumokėjus išlaidas valstybės naudai, nedelsiant pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja                                                  Agnė Stankevičienė