Civilinė byla Nr. e2A-670-798/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00491-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.5.3; 3.3.1.14; 3.3.1.18.4 (S)

                                 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Gintaro Pečiulio ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,FAULANA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „FAULANA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AVERE“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialas, „If P&C Insurance AS“, „BTA Insurance Company“ SE , veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „FAULANA“ Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi paskirtos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „AVERE“ civilinės atsakomybės ir pareigos atlyginti nuostolius bankrutavusiai bendrovei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškovės BUAB „FAULANA“ ieškinį atmetė, atsakovei priteisė patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė žalos atsiradimo priežastimi nurodo, jos manymu, neteisėtą dviejų darbuotojų, dalyvavusių ūkinėje komercinėje veikloje, įdarbinimą,     t. y. ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Atsakovė į BUAB „FAULANA“ priėmė dvi darbuotojas – į turto valdytojos pareigas M. A. ir į vyriausiosios finansininkės pareigas V. L.. BUAB „FAULANA“ 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimas patvirtino bankroto administratorės veiklos ataskaitą. Šioje ataskaitoje nurodyta, kad administratorė priėmė sprendimą toliau vykdyti bankrutuojančiai bendrovei priklausančių patalpų nuomos sutartis, kurių terminas dar nepasibaigė, o taip pat sudarė ir naujas patalpų nuomos sutartis, bei sutartis, reikalingas tinkamam pastato eksploatavimui (elektros energijos, šilumos energijos, vandens tiekimui), nes veiklos tęsimas leidžia iš gaunamų pajamų prižiūrėti išlaikyti bendrovei priklausantį turtą, siekiant, kad pastatai būtų tinkamai paruošti pardavimui. Iki pirmojo kreditorių susirinkimo bendrovei priklausančio turto, įskaitant ir nuomojamų patalpų, priežiūros / administravimo, buhalterinės apskaitos, teisinės paslaugos ir kitos išlaidos buvo apmokamos iš BUAB „FAULANA“ administravimui skirtų lėšų. Į ūkinės komercinės veiklos išlaidas buvo įtrauktos tik komunalinės paslaugos. Buhalterinės apskaitos tvarkymo ir turto priežiūros administravimo paslaugos, kurios didžiausia dalimi buvo susijusios su ūkinės komercinės veiklos vykdymu, buvo įskaičiuotos į Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutartimi nustatytą lėšų sumą, kurią administratorius turėjo teisę naudoti iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Minėtą sumą buvo leista naudoti ir buhalterinės apskaitos tvarkymo bei turto priežiūros / administravimo paslaugoms gauti. Teismas sutiko, kad negalima lyginti iki 2012 m. sausio 11 d. pirmojo (pakartotinio) kreditorių susirinkimo patirtas ūkinės veiklos išlaidas, į kurias nebuvo įskaičiuotos buhalterinės apskaitos tvarkymo ir turto priežiūros / administravimo suteiktos paslaugos, su vėliau iki 2014 m. gegužės 27 d. kreditorių susirinkimo patirtomis ūkinės veiklos išlaidomis, į kurias jau buvo įskaičiuoti BUAB „FAULANA“ darbuotojų, tvarkiusių buhalterinę apskaitą bei vykdžiusių turto priežiūrą / administravimą, atlyginimai su atitinkamais mokesčiais. Su ūkine komercine veikla susijusias išlaidas po pirmojo kreditorių susirinkimo buvo numatyta dengti ne iš administravimo išlaidų, o iš ūkinės veiklos gaunamų pajamų. Po pirmojo kreditorių susirinkimo likusiam laikotarpiui buvo nustatyta bendra administravimo išlaidų suma 17 522,01 Eur (60 500 Lt), įskaitant PVM, t. y. septyniskart mažiau, skaičiuojant mėnesiui, nei buvo patirta per 8 mėnesius iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Teismas pažymėjo, kad iš likusiam laikotarpiui skirtų 17 522,01 Eur (60 500 Lt) nebuvo galima dengti ūkinės komercinės veiklos išlaidų, nes tai prieštarautų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) reikalavimams, be to, ši suma buvo panaudota teisinėms paslaugoms apmokėti. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovės tos pačios rūšies ūkinės komercinės veiklos išlaidų bendra suma per mėnesį viršijo atsakovės išlaidas 97 Eur (334 Lt) suma, o iki 2013 m. balandžio mėn., kai M. A. atlyginimas buvo 926,78 Eur, šis skirtumas per mėnesį sudarė 297 Eur (1 025,4 Lt). Teismas sprendė, kad į bylą pateikti duomenys paneigė ieškovės teiginius apie atsakovės administravimo laikotarpiu patirtas per dideles ūkinės komercinės veiklos išlaidas. Teismas atkreipė dėmesį, kad esamas ieškovės bankroto administratorius toms pačioms funkcijoms atlikti taip pat patyrė išlaidų, nes tos pačios rūšies ūkinei veiklai tęsti 2015 m. balandžio 30 d. sudarė Nekilnojamojo turto priežiūros sutartį su UAB „Zimi“ ir 2015 m. balandžio 14 d. sudarė Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį su UAB „P&P investicijos“. Teismas sprendė, jog ieškinyje nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai nepatvirtina egzistuojant visas privalomas atsakovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Ieškovė neįrodė, jog ji patyrė ieškinyje nurodytą 86 548,14 Eur žalą dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Atsakovės pateikti įrodymai apie ūkinės komercinės veiklos darbų apimtis bei ūkinės komercinės veiklos analitiniai duomenys patvirtina, kad abi priimtos darbuotojos vykdė realias darbo funkcijas, todėl nepagrįsti ieškovės argumentai, kad darbuotojų priėmimas į darbą buvo nebūtinas ir netikslingas. Be to, ūkinė veikla nebuvo nuostolinga.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4.       Apeliaciniame skunde BUAB „FAULANA“, atstovaujama bankroto administratoriaus Antano Sadausko, prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3431-661/2018 panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti BUAB „FAULANA“ ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir priteisti iš atsakovės 86 548,14 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantė nurodė, kad pirmasis pakartotinis jos kreditorių susirinkimas vyko 2012 m. sausio 11 d. Jo metu 7 klausimu „Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“ atsakovei, kaip apeliantės bankroto administratorei, už įmonės administravimą iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos buvo nustatyta 250 000 Lt suma, o „iki įmonės išregistravimo kitoms išlaidoms (buhalterinės apskaitos, teisinės ir turto administravimo / priežiūros paslaugos, ryšio, pašto, skelbimų ir kanceliarinės išlaidos) patvirtinta bendra administravimo išlaidų suma 50 000 Lt plius PVM.“ Nepaisydama tokio kreditorių susirinkimo sprendimo, bankroto administratorė sudarė dvi darbo sutartis, pagal kurias buvo priimta vyr. finansininkė ir turto valdytoja, kurioms buvo mokamas darbo užmokestis, įmokos į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – VSDFV) ir valstybės biudžetus. Šios išlaidos buvo priskirtos prie BUAB „FAULANA“ ūkinės komercinės veiklos išlaidų ir įtakojo BUAB „FAULANA“ veiklos rezultatus. Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais motyvais:

4.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normos. Ieškovė savo reikalavimą grindė ĮBĮ 19 straipsnio 4 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kuriuose yra įtvirtinta teisė būtent bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimui spręsti dėl bankrutuojančios bendrovės darbuotojų skaičiaus. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad kreditorių susirinkimo kompetencijai nepriskirta teisė nustatyti darbuotojų, dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, skaičių. Į 2012 m. sausio 11 d. kreditorių susirinkimo darbotvarkę nebuvo įtrauktas klausimas dėl naujų darbuotojų priėmimo, nors būtent atsakovė rengė susirinkimo darbotvarkę. Jokių kitų susirinkimų metu darbuotojų priėmimo klausimų svarstoma nebuvo. Taigi darbo sutartys buvo sudarytos be kreditorių susirinkimo pritarimo. Taip pat ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir netinkamai susiejo bankroto administratorės atlyginimo klausimą su administratorės teise vienasmeniškai spręsti dėl bankrutuojančios bendrovės piniginių lėšų naudojimo. 

4.2.                      Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Ginčijamame sprendime teismas visiškai nevertino atsakovei kaip bankroto administratorei keliamų reikalavimų bei atitinkamai ginčo atveju atsakovės atliktų veiksmų neteisėtumo ir jų atitikimo kreditorių interesams, dėl ko padarė klaidingą išvadą, kad atsakovė sudarydama darbo sutartis nepažeidė nei kreditorių reikalavimų nei bankroto administratorei keliamų veiklos reikalavimų. 

4.2.1.                      Teismas visiškai nevertino to fakto, kad atsakovė darbo sutartis sudarė su asmenimis, kurie tuo pačiu metu dirbo UAB „MP Consulting Group“, kuri teikė atsakovei jo administruojamų kitų įmonių turto priežiūros ir administravimo paslaugas. Kitaip tariant, teismas laikė teisėtu ir pagrįstu atsakovės elgesį, kai BUAB „FAULANA“ įdarbinti asmenys, kurių darbo apimtis administruojant nedidelį kiekį nekilnojamojo turto objektų ir atitinkamai tvarkant nedidelės apimties buhalteriją, tvarkė ir kitų įmonių turto administravimo bei buhalterijos paslaugas, o darbo užmokestis šiems asmenims buvo mokamas tik iš BUAB „FAULANA“ lėšų.

4.2.2.                      Teismas nevertino darbo sutarčių sudarymo atitikties kreditorių interesams. Darbo sutarčių galiojimo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.) BUAB „FAULANA“ sumokėjo 86 548,14 Eur darbuotojoms, kurias atsakovė priskyrė ūkinės komercinės veiklos išlaidoms, t. y. darbo užmokestis M. A. – 107 921,17 Lt (31 256,15 Eur); darbo užmokestis V. L. – 66 514,21 Lt (19 263,74 Eur); įmokos į VSDFV biudžetą – 90 289,06 Lt (26 149,55 Eur); įmokos į valstybės biudžetą – 34 108,39 Lt (9 878,70 Eur). BUAB „FAULANA“ ūkinės komercinės veiklos pajamos per 2011 metų 8 mėnesius sudarė 22 192,77 Eur (vieno mėnesio vidurkis – 2 774,09 Eur), o sudarius darbo sutartis veiklos pajamos per 28 mėnesius sudarė 112 106,15 Eur (vieno mėnesio vidurkis – 4 003,79 Eur), tačiau toks pajamų padidėjimas net nepadengė padidėjusių ūkinės komercinės veiklos išlaidų, susijusių su darbo užmokesčio ir įmokų į VSDFV bei valstybės biudžetus mokėjimu. 

4.2.3.                      Teismas neatskleidė bylos esmės ir nevertino atsakovės veiksmų teisėtumo. Ieškovė neginčijo darbo sutarčių sudarymo fakto bei to, kad asmenys, įdarbinti pagal darbo sutartis, neatliko jokių funkcijų, tačiau ieškovė kelia klausimus dėl to, kad tokių darbo sutarčių sudarymas, neatitiko nei BUAB „FAULANA“, nei jos kreditorių interesų. 

4.2.4.                      Sprendime teismas neanalizavo ir netyrė, ar darbų apimtys, susijusios su BUAB „FAULANA“, suponavo poreikį sudaryti dvi darbo sutartis.

4.2.5.                      2011 m. gegužės 19 d. Vilniaus apygardos teismas patvirtino 9 900 Lt sumą administravimo išlaidoms, patirtoms iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos, padengti. 2017 m. balandžio 13 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria dar kartą patvirtino, jog 9 900 Lt suma buvo skirta visam laikotarpiui nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos. Atsižvelgiant į šiuos įsiteisėjusius teismo procesinius sprendimus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog 2 867,24 Eur (9 900 Lt) suma (1 237,5 Lt / mėn.) septyniskart viršijo pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą 17 522,01 Eur (60 500 Lt), yra akivaizdžiai klaidingos ir nepagrįstos.

5.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „AVERE“ prašė Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą; bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka; priteisti bylinėjimo išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Reikalaujamų nuostolių atlyginimo laikotarpiu (2012 m. sausio 2 d. – 2015 m. balandžio    1 d.) galiojusi ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies redakcija nustatė, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį. Taigi bankrutuojančios įmonės išlaidos, kurios patiriamos po bankroto bylos iškėlimo ir skirtos konkrečiai vykdyti bankroto procedūras, laikytinos administravimo išlaidomis. Pažymi, kad kreditorių susirinkimui ĮBĮ nustatoma ūkinės komercinės veiklos vykdymo kontrolės teisė sprendžiant dėl pačios ūkinės komercinės veiklos tęsimo, atnaujinimo, apribojimo ar nutraukimo. 2012 m. sausio 11 d. BUAB „FAULANA“ pirmasis (pakartotinis) kreditorių susirinkimas patvirtino administratoriaus veiklos ataskaitą. Ataskaitoje bei jos prieduose kreditorių susirinkimui buvo pateikti ĮBĮ nustatyti privalomi duomenys bei kita reikšminga informacija, įskaitant ir apie turto priežiūros / ūkinės veiklos tęsimą, teisines bei apskaitos tvarkymo paslaugas. Pirmojo (pakartotinio) kreditorių susirinkimo nutarimai nebuvo skundžiami teismui, todėl turėjo privalomą galią visiems BUAB „FAULANA“ kreditoriams. Tai patvirtina aplinkybes, kad 2012 m. sausio 11 d. BUAB „FAULANA“ pirmasis (pakartotinis) kreditorių susirinkimas pritarė komercinės veiklos tęstinumui. Įvertinus tai, galima teigti, kad atsakovė – buvusi bankroto administratorė, galėjo savarankiškai priimti sprendimus dėl darbo sutarčių sudarymo su asmenimis, kurių darbo santykiai būtų susiję tik su BUAB „FAULANA“ tęsiama ūkine veikla. Atsakovė manymu, apeliantė visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad tik bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas turi teisę nustatyti bankrutuojančios bendrovės darbuotojų skaičių, kurie gali dalyvauti, vykdant bankrutuojančios įmonės komercinę ūkinę veiklą ir bankroto administratorius dėl to negali veikti savarankiškai. Ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dalyje dėl neteisėtų atsakovės veiksmų pagrįstai sprendė, kad ieškovės argumentai ir patiekti įrodymai byloje nepatvirtina, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus dėl kurių ieškovė galėjo patirti               86 548,14 Eur nuostolį. Tai pat atsakovė mini, kad savo argumentams pagrįsti apeliantė visiškai nepagrįstai nurodė Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. priimtą nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2065/2014. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl kreditorių susirinkimo išskirtinės teisės nustatyti darbuotojų, dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, skaičiaus apskritai nenagrinėjo. Byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl kreditorių teisės spręsti bankrutuojančios įmonės procedūros ateities krypčių pasirinkimo – ūkinės veiklos tęstinumo, atnaujinimo, apribojimo, nutraukimo ir pan. Šioje nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl kreditorių susirinkimo teisės spręsti klausimus dėl ūkinės komercinės veiklos įgyvendinimo. Tačiau negali sutikti su apeliantės teigimu, kad administratorei sprendžiant klausimus, susijusius su ūkinės komercinės veiklos išlaidų pobūdžio ir jų dydžio nustatymu ir teisės sudaryti darbo sutartis su ūkinėje veikloje dalyvaujančiais darbuotojais bei nustatyti jiems atlyginimo dydžius, bankroto administratorei nesuteikiama teisė nustatyti šių darbuotojų skaičiaus. Iš esmės, tai reikštų, kad vykdydama ūkinę komercinę veiklą administratorė savarankiškai gali pasitelkti tik kitus juridinius asmenis teikti paslaugas bankrutuojančiai įmonei.

5.2.                      Byloje pateikti šalių įrodymai patvirtina, kad pagal darbo sutarčių sudarytų su V. L. ir M. A. sąlygas, nurodytų darbuotojų darbo laikas BUAB „FAULANA“ sudarė 7 valandas per dieną. Tai, kad likusiu darbo laiko metu V. L. ir M. A. pagal darbo sutartis dirbo UAB „MP Consulting Group“, anaiptol nepaneigia aplinkybių nustatytų šioje byloje, kad BUAB „FAULANA“ vienaip ar kitaip buvo būtina užtikrinti tęsiamos ūkinės veiklos vykdymo užtikrinimą ir dėl to buvo sudarytos darbo sutartis su nurodytomis darbuotojomis. Administruojamų nekilnojamojo turto objektų skaičius ir su tuo susijusios paslaugų apimtis BUAB „FAULANA“ buvo pakankamai didelė, o darbuotojoms V. L. ir M. A. nustatytas darbo užmokesčio dydis galėjo būti mokamas tik iš BUAB „FAULANA“ gaunamų pajamų iš komercinės ūkinės veiklos.       

5.3.                      Atsakovės teigimu, apeliantė klaidina teismą išgalvotais teiginiais, jog ūkinėje komercinėje veikloje dalyvavusioms 2 darbuotojoms, buvo išmokėta net 95 procentai visų iš veiklos gautų pajamų, kai, tuo tarpu, neskaičiuojant mokesčių, darbuotojoms buvo išmokėta tik 30 procentų pajamų gautų iš ūkinės veiklos. Pažymėtina, kad vien turto eksploatavimui ir jo priežiūrai komunalinės išlaidos (el. energija, šildymas) visų išlaidų dalyje sudarė 45,5 procentai. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių ir faktinių duomenų, kad dėl darbuotojoms išmokėto darbo užmokesčio BUAB „FAULANA“ patyrė kokių nors realių ūkinės veiklos nuotolių ar dėl ūkinės veiklos netinkamo vykdymo nebuvo išsaugotas ar juo labiau padaryta kokia nors žala bendrovės nekilnojamajam turtui. Priešingai, BUAB „FAULANA“ turtas yra visiškai išsaugotas ir šiuo metu vyksta jo pardavimo procedūros. Atsakovės manymu, apeliantė visiškai nepagrįstai teigianti, kad įdarbinti asmenys neturėjo pakankami darbų apimties, kad įdarbintiems asmenims buvo mokamas nepagrįstai didelis darbo užmokestis ir dėl to teismas sprendime neįvertino administratoriaus neteisėtų veiksmų (neatskleidė bylos esmės).

5.4.                      Apeliantė pripažįsta, kad reikalaujamų atlyginti nuostolių laikotarpiu BUAB „FAULANA“ pajamos didėjo ir BUAB „FAULANA“ ūkinės veiklos rezultatas – pelnas. Tokios faktinės aplinkybės patvirtina ir tai, kad BUAB „FAULANA“ teisėtai vertėsi ūkine komercine veikla, nes dėl tokios veiklos buvo mažinami dėl bankroto patiriami BUAB „FAULANA“ kreditorių nuostoliai ir tuo pačiu išsaugojamas bendrovei priklausantis nekilnojamasis turtas.

5.5.                      Priešingai, nei nurodė apeliantė pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime vertino abi atsakovės sudarytas darbo sutartis ir jų abiejų pagrindu sprendė, ar apeliantės reikalavimas atlyginti žalą nėra pagrįstas. Todėl atsakovės nuomone, apeliantė visiškai nepagrįstai teigiantis, kad teismas neatskleidė bylos esmės.

5.6.                      Paskutinė apeliantės nurodyta aplinkybė, kad teismas byloje neatskleidė jos esmės, jog ginčijamame sprendime teismas padarė klaidingą išvadą, jog 9 900,00 Lt suma (1 237,5 Lt / mėn.) septyniskart viršijo pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą (60 500,00 Lt). Tokia apelianto aplinkybė grindžiama tuo, kad 2011 m. gegužės    19 d. Atsakovė paaiškina, kad Vilniaus apygardos teismas BUAB „FAULANA“ bankroto byloje patvirtino tik 2 867,24 Eur (9 900 Lt) sumą administravimo išlaidoms, patirtoms iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos, padengti. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad teikdama teismui 2011 m. gegužės 11 d. prašymą, aiškiai pagrindė prašomų teismo patvirtinti administravimo išlaidų rūšis. Teismas tokį prašymą patenkino, kadangi jis buvo pagrįstas. Todėl darytina išvada, kad BUAB „FAULANA“ bankroto byloje teismas vis tik aiškiai nustatė 2 867,24 Eur (9 900 Lt) sumą mėnesiui, o ne visam laikotarpiui nuo bankroto bylos iškėlimo dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

6.       Apeliantė prašė teismo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi, jos manymu, pirmosios instancijos teismas ne tik padarė materialiosios teisės normų pažeidimus, tačiau ir neatskleidė bylos esmės.

7.       Pagal bendrąją Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis).

8.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014 ir kt.). Pažymėtina, kad apeliantė, teikdama prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydama išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012).

9.       Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu bylą nagrinėjęs teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, tam, kad būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju vien ieškovės pateiktas prašymas bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka, nepateikus jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, negali būti pakankamas pagrindas nukrypti nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), todėl prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

Dėl apeliacinio skundo tenkinimo iš dalies 

10.       Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo klausimas.

11.       Iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – LITEKO) duomenų nustatyta, kad 2011 m. kovo 31 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-79-392/2019 BUAB „FAULANA“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „AVERE“. 2011 m. gegužės 19 d. teismas nutartimi patvirtino 2 867,24 Eur (9 900 Lt) sumą, pagal BUAB „FAULANA“ administratorės UAB „AVERE“ įgalioto asmens R. P. pateiktą sąmatą, skirtą bankrutuojančios įmonės administravimui iki pirmo įmonės kreditorių susirinkimo. 2012 m. sausio 17 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (patvirtinta bendra kreditorinių reikalavimų suma 4 520 405,30 Eur (15 608 055,42 Lt).

12.       2015 m. kovo 3 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį, kuria atstatydino bankroto administratorę jos prašymu iš užimamų pareigų, o nauju administratoriumi paskyrė A. S.. Teismas nustatė, kad bankroto administratorė nurodė galimą interesų konfliktą, vykdant bankroto procedūras BUAB „FAULANA“ ir BUAB „Eglivita“, kai viena jų galimai būtų patvirtinta kitos kreditoriumi.

13.       2012 m. sausio 2 d.  BUAB „FAULANA“ ir V. L. sudarė Darbo sutartį Nr. 1 (toliau – Darbo sutartis Nr. 1), pagal kurią V. L. buvo priimta į bendrovę dirbti vyr. finansininkės pareigose. Darbo sutartis Nr. 1 buvo nutraukta 2015 m. balandžio 1 d. Darbo sutartimi Nr.1 buvo nustatyta 5 darbo dienų darbo savaitė, 7 darbo valandų per dieną (35 valandų per savaitę) trukmė. Pagal Darbo sutartį Nr.1 Bendrovė įsipareigojo mokėti V. L. 637,16 Eur  (2 200 Lt) dydžio darbo užmokestį.

14.       2012 m. sausio 2 d. BUAB „FAULANA“ ir M. A. sudarė Darbo sutartį Nr. 2 (toliau – Darbo sutartis Nr. 2), pagal kurią M. A. buvo priimta į bendrovę dirbti turto valdytojos pareigose. Darbo sutartis Nr.2 buvo nutraukta 2015 m. balandžio 1 d. Darbo sutartimi Nr.2 buvo nustatyta 5 darbo dienų darbo savaitė, 7 darbo valandų per dieną (35 valandų per savaitę) trukmė. Pagal Darbo sutartį Nr.2 Bendrovė įsipareigojo mokėti M. A. 3 200 Lt (926,78 Eur) dydžio darbo užmokestį.

15.       Ieškovės atliktais skaičiavimais Darbo sutarties Nr.1 ir Darbo sutarties Nr.2 galiojimo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2015 m. balandžio 1 d.) bendrovė sumokėjo šias sumas (bendra išlaidų suma sudarė 86 548,14 Eur), kurias administratorė priskyrė bendrovės ūkinės komercinės veiklos išlaidoms: darbo užmokestis M. A. – 31 256,15 Eur (107 921,17 Lt); darbo užmokestis V. L. – 19 263,74 Eur (66 514,21 Lt); įmokos į VSDFV biudžetą – 26 149,55 Eur (90 289,06 Lt); įmokos į valstybės biudžetą – 9 878,70 Eur (34 108,39 Lt).

16.       Nutarties iškelti BUAB „FAULANA“ bankroto bylą įsiteisėjimo dieną bendrovei nuosavybės teise priklausė šis nekilnojamas turtas: 1) Negyvenamos paskirties patalpos – neįrengta pastogė (duomenys neskelbtini); 2) Gamybinės paskirties statiniai (patalpos) (duomenys neskelbtini); 3) Pastatas – kūrybinės dirbtuves (duomenys neskelbtini); 4) Butas (duomenys neskelbtini); 5) Butas (duomenys neskelbtini); 6) Komercinės paskirties patalpos (duomenys neskelbtini); 7) Komercinės paskirties patalpos (duomenys neskelbtini); 8) Techninės paskirties patalpa (duomenys neskelbtini); 9) Techninės paskirties patalpa (duomenys neskelbtini); 10) Požeminė automobilio stovėjimo aikštelės vietos 219 ir 168 (duomenys neskelbtini); 11) Požeminė automobilio stovėjimo aikštelės vieta 113 (duomenys neskelbtini); 12) Žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 13) Administracinės paskirties patalpos (duomenys neskelbtini); 14) Viešo maitinimo paskirties patalpos (duomenys neskelbtini).

17.       2012 m. sausio 11 d. įvyko bendrovės pakartotinis pirmasis kreditorių susirinkimas, kuriame be kitų klausimų buvo svarstomas klausimas dėl administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimo (3 klausimas). Bankroto administratorės ataskaita buvo patvirtinta, kreditorių nutarimas neskųstas. Administratorės įgaliotas asmuo susirinkimo metu taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas nutartimi patvirtino 2 867,24 Eur (9 900 Lt) plius PVM sumą mėnesiui, kurią iki pirmojo kreditorių susirinkimo turi teisę naudoti bankroto administratorė UAB „AVERE“.

18.       Tame pačiame susirinkime 7 klausimu buvo svarstyta dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo. Buvo nuspręsta, kad už įmonės administravimą bankroto proceso metu iki bendrovės išregistravimo, įskaitant laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos, nustatyti bendrą administratoriui atlyginimo sumą 72 405 Eur (250 000 Lt) plius PVM; nuo pirmojo kreditorių susirinkimo dienos iki įmonės išregistravimo kitoms išlaidoms (buhalterinės apskaitos, teisinė ir turto administravimo / priežiūros paslaugos, ryšio, pašto, skelbimų ir kanceliarinės išlaidos) patvirtinti bendrą administravimo išlaidų sumą 14 481 Eur (50 000 Lt) plius PVM.

19.       Pagal pirmajam kreditorių susirinkimui pateiktą bankroto administratorės veiklos ataskaitą iki 2011 m. gruodžio 30 d. bendrovė buvo išnuomojusi tretiesiems asmenims bendrovei priklausančias patalpas, kurių bendras plotas sudarė 1 288,26 kv. m. Laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. bendrovė už patalpų nuomą gavo 18 500,80 Eur (63 879,57 Lt), o nuomininkų įsiskolinimas sudarė 3 691,97 Eur (12 747,64 Lt). Pagal tą pačią veiklos ataskaitą bendrovės išlaidos, susijusios su patalpų nuoma, sudarė 6 096,48 Eur (21 049,95 Lt). Taigi įvertinus bendrovės pajamas ir išlaidas, ūkinės komercinės veiklos rezultatas per 2011 metų aštuonis mėnesius sudarė 16 096,29 Eur.

20.       2014 m. gegužės 27 d. įvyko bendrovės kreditorių susirinkimas, kuriame buvo svarstomas klausimas dėl administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimo. Pagal pateiktą bankroto administratorės ataskaitą bendrovės ūkinės komercinės veiklos pajamos už patalpų nuomą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. sudarė 112 106,15 Eur (387 080,14 Lt), o išlaidos, susijusios su patalpų nuoma, – 109 234,18 Eur (377 163,81 Lt). Taigi bendrovės ūkinės komercinės veiklos rezultatas už nurodytą laikotarpį lygus 2 871,97 Eur.  

21.       ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad įmonės bankroto administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Kai įmonės bankroto administratorius yra fizinis asmuo, jis pats atsako už savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o kai bankroto administravimo paslaugas teikia juridinis asmuo, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip, šis asmuo, o ne jo įgalioti fiziniai asmenys, yra civilinės atsakomybės subjektas (CK 6.264 straipsnio 1 dalis).

22.       Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ĮBĮ 23 straipsnio 7 punktą ir sistemiškai jį aiškindamas kartu su ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktu ir 36 straipsnio 3 punktu, padarė išvadą, jog kreditorių susirinkimo kompetencijai nepriskirtina teisė nustatyti darbuotojų, dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, skaičių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kreditorių susirinkimo kompetenciją ir su tokia apygardos teismo išvada sutikti negalima.

23.       ĮBĮ 19 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad darbuotojų, su kuriais bus sudarytos terminuotos darbo sutartys dirbti įmonės bankroto proceso metu, skaičių pagal pareigybes nustato kreditorių susirinkimas. Šių darbuotojų sąrašą sudaro administratorius. Taigi priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šis ĮBĮ straipsnis nustato teisę nustatyti darbuotojų, su kuriais bus sudarytos darbo sutartys, skaičių pagal pareigybes tik bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimui, bet tokia teisė nėra suteikta bankroto administratoriui. 

24.       ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra įtvirtintos kreditorių susirinkimo teisės ir nurodyta, kad kreditorių susirinkimas nustato pagal pareigybes darbuotojų, kurie dirbs įmonės bankroto proceso metu, skaičių. Tačiau pagal bylos duomenis, V. L. buvo priimta į vyr. finansininkės pareigas, o M. A. – į BUAB „FAULANA“ turto valdytojos pareigas. Kreditorių susirinkimo, vykusio 2012 m. sausio 11 d., metu 7 darbotvarkės klausimu buvo svarstyta dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo. Kreditoriai sąmatą patvirtino, tačiau iš į bylą pateikto kreditorių susirinkimo protokolo nenustatyta, kad kreditoriams būtų teikiamas svarstyti klausimas dėl dviejų ar daugiau darbuotojų įdarbinimo bendrovėje, dėl galimų padidėsiančių išlaidų bendrovės ūkinei komercinei veiklai vykdyti (įskaitant ir darbuotojų atlyginimą). Pirmosios instancijos teismas į šias svarbias bylos aplinkybes neatsižvelgė.

25.       Pažymėtina ir tai, kad kompetencija spręsti klausimus dėl ūkinės komercinės veiklos (jos tęstinumo, atnaujinimo, apribojimo, nutraukimo, sąmatos tvirtinimo ir pan.) bankroto įstatymo yra deleguota būtent kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 23 straipsnio 6 dalis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 str.). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

26.       Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla (kartais, kai ji naudinga įmonei, – tęsiama), taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 6 punkto nuostatos, nustato administratoriaus teisę vadovauti bankrutuojančios, o ne bankrutavusios, įmonės ūkinei komercinei veiklai (2012 m. sausio 11 d. susirinkime kreditoriai sprendė klausimą ir prabalsavo už tai, kad UAB „FAULANA“ turėtų būti pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto). ĮBĮ 31 straipsnio normos, reglamentuojančios administratoriaus teises ir pareigas likviduojant bankrutavusią įmonę, nenustato likviduojamos dėl bankroto įmonės administratoriui teisės vykdyti bankrutavusios įmonės ūkinę komercinę veiklą. Pripažinta bankrutavusia įmonė pereina į likvidavimo stadiją, kurios paskirtis – parduoti visą įmonės turtą ir atsiskaityti su kreditoriais. Likviduojama dėl bankroto įmonė gali sudaryti tik susijusius su įmonės veiklos nutraukimu arba teismo nutartyje likviduoti įmonę nurodytus sandorius.

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais išimtiniais atvejais gali susidaryti ir tokia faktinė situacija, kad po teismo sprendimo pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti ją dėl bankroto bus reikalingas tam tikras laiko tarpas, kol likviduojamos įmonės turtas bus parduotas dėl šio turto specifinio pobūdžio ar savybių, kurio metu likviduojama įmonė iš esmės galėtų turtą nuomoti ar kitaip naudoti ūkinei komercinei veiklai, iš to gaudama pajamų turto apsaugai, išlaikymui, administravimo procedūroms, bet neapsunkindama turto realizavimo, arba tam tikrais atvejais gali būti naudingiau parduoti turtą kaip veikiančio verslo dalį, gaunant tokiu būdu iš pardavimo didesnę naudą (pvz., patalpos, kurios gali būti parduodamos kartu su nuomos teisės apsunkinimu, gaunant iš nuomos pajamų laikotarpiu iki tokio turto pardavimo). Tokiu atveju, esant motyvuotam ir pagrįstam administratoriaus prašymui, ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostata suteikia teismui teisę nutartyje likviduoti dėl bankroto įmonę leisti bankrutavusiai įmonei sudaryti tam tikrus sandorius, reikalingus įmonės turto vertei išsaugoti ar nuostoliams mažinti, net jeigu tai susiję su tam tikru ūkinės komercinės veiklos vykdymu iki bus parduotas turtas. Ši teismo teisė leisti sudaryti tam tikrus sandorius pagal ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalies normos turinį yra išimtis iš ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatytų apribojimų ir 31 straipsnio 1 dalyje nurodytos administratoriaus kompetencijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015).

28.       Taigi pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką ir faktinės situacijos nagrinėjamoje byloje analizę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas klausimą dėl bankroto administratorės civilinės atsakomybės, neįvertino aplinkybių, kad pagal ĮBĮ  19 straipsnio 4 dalį ir 23 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra numatyta tik bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimui spręsti dėl bankrutuojančios bendrovės darbuotojų skaičiaus ir tai, jog Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 17 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Todėl nagrinėjamu atveju, pirmos instancijos teismas turi įvertinti ar tikrai bankroto administratorė, esant aukščiau nurodytam teisiniam reguliavimui, turėjo teisę vienašališkai, be kreditorių susirinkimo pritarimo, sudaryti darbo sutartis su darbuotojomis nuo 2012 m. sausio 2 d.

29.       Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad bendrovės vykdoma veikla nebuvo nuostolinga. Tačiau nagrinėdamas šį klausimą, teismas neatliko lyginamosios analizės pagal kurią reikėjo palyginti ūkinės komercinės veiklos rezultatus pasiektus laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d., t. y. per 8 mėnesius, bei laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., t. y. per 27 mėnesius, bei ištirti, kokią įtaką ūkinės komercinės veiklos rezultatams turėjo dviejų darbuotojų įdarbinimas. Pirmosios instancijos teismas taip pat neištyrė, kokias konkrečias funkcijas (pagal sudarytas darbo sutartis ir realiai) šios darbuotojos vykdė ir ar jų atliekamas visas funkcijas galima priskirti prie administravimo funkcijų ar prie ūkinės komercinės veiklos vykdymo.

30.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir niekaip nepasisakė dėl to, kad atsakovė darbo sutartis sudarė su asmenimis, kurie tuo pačiu metu dirbo UAB „MP Consulting Group“, ir kurios teikė atsakovei jos administruojamų kitų įmonių turto priežiūros ir administravimo paslaugas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nenustatyta, ar įvertinus priimtų darbuotojų darbo apimtis, mokamą darbo užmokestį, nustatytą darbo laiką, buvo būtina įdarbinti dvi darbuotojas į bankrutavusią bendrovę ir tikslinga, siekiant užtikrinti ūkinės komercinės veiklos tęstinumą. Taip pat pabrėžtina ir tai, kad teismas nevertino darbo sutarčių sąlygų atitikimo protingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, pačios bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių interesams. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad įmonės bankroto administratorius privalo tikslingai ir ekonomiškai naudoti bankrutuojančios įmonės lėšas. Todėl yra būtina nustatyti visas aukščiau nurodytas aplinkybes, įvertinti formuojamą teismų praktiką bankroto bylose, tam, kad galima būtų atsakyti į klausimą, ar bankroto administratorė, vykdydama BUAB „FAULANA“ bankroto procesą tiek iki pirmojo kreditorių susirinkimo, tiek ir po jo, veikė atitinkamai taip, kaip reikalauja bankroto įstatymas, siekdama bankroto procedūros skaidrumo ir turėdama tikslą patenkinti kreditorių interesus.

31.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė, ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio     23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015).

32.       Apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-484-823/2017). Apeliacinio proceso metu tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra ir negali būti bylos nagrinėjimas iš naujo visa apimtimi.

33.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsiaiškino visų klausimui spręsti svarbių aplinkybių, todėl byla dėl ginčijamo klausimo apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi, vertinant argumentus ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė. Bylos nagrinėjimas tokia apimtimi apeliacinėje instancijoje reikštų jos išnagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, todėl tai neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) bei apriboja šalių teisę į apeliaciją. Todėl sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio       1 dalies 2 punktas). 

34.       Lietuvos apeliaciniam teismui perdavus bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Artūras Driukas        

                                                                                               Gintaras Pečiulis

                                                                                                   Antanas Rudzinskas