Civilinė byla Nr. 3K-3-276-421/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25255-2018-9
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.26
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Masona“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. Č. individualios įmonės „Milčija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Masona“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių siuntėjo pareigą suteikti vežėjui visapusišką informaciją apie krovinį, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti, bei atsakomybę už tokios pareigos netinkamą vykdymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 5942,20 Eur (25 000 zlotų) jos sumokėtos baudos, 203,92 Eur patirtų kelionės išlaidų, vežant pinigus į Vokietijos ir Lenkijos pasienį, iš viso – 6146,12 Eur, 135,38 Eur palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad šalys pasirašė Vienkartinę dalinio krovinio pervežimo sutartį Nr. V025242, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pervežti krovinį iš (duomenys neskelbtini) Vokietijoje į Lietuvą, K. R.. 2018 m. kovo 26 d. į transporto priemonę „Scania“ Duisburge buvo pakrauta viena paletė (1000 kg). Vairuotojas A. R. informavo vadybininkę, kad tai skystis talpyklose. Krovinį identifikuojančios informacijos ieškovė neturėjo. 2018 m. kovo 27 d. apie 15.30 val. transporto priemonė buvo sustabdyta Lenkijoje, buvusiame pasienio kontrolės punkte. Pareigūnams patikrinus krovinį konstatuota, kad kroviniui reikalinga deklaracija, todėl buvo skirtos baudos: vairuotojui – 5000 zlotų, ieškovei – 20 000 zlotų. Tik sumokėjus baudas, transporto priemonė galėjo tęsti kelionę.
4. Ieškovė teigė, kad ji ėmėsi visų būtinų veiksmų, susijusių su krovinio gabenimu, tačiau užsakovė reikalingos informacijos nesuteikė. Atsakovė nuosekliai tvirtino, kad jokia deklaracija kroviniui nereikalinga. Taigi, atsakovė suteikė klaidinančią informaciją, ilgai nenurodė prekės kodo, be kurio nebuvo galima užpildyti deklaracijos elektronine forma.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 21 d. sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovės 6146,12 Eur nuostolių atlyginimo, 135,38 Eur palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (6146,12 Eur) nuo bylos teisme iškėlimo (2018 m. rugpjūčio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
6. Teismas nurodė, kad 2018 m. kovo 22 d. šalys pasirašė Vienkartinę dalinio krovinio pervežimo sutartį Nr. V025242, kuria ieškovė įsipareigojo iš (duomenys neskelbtini) Vokietijoje į Lietuvą pervežti krovinį, o atsakovė – už tai sumokėti. 2018 m. kovo 27 d. krovinį vežusi transporto priemonė vilkikas „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Lenkijoje buvo sustabdyta patikrai ir surašytas patikrinimo aktas. Dėl nustatyto Lenkijos Respublikos įstatymo „Dėl prekių pervežimo keliais stebėsenos sistemos“ pažeidimo vairuotojui skirta 5000 zlotų bauda, be to, ieškovė sumokėjo 20 000 zlotų užstatą, kuris atitiko baudos dydį. 2018 m. kovo 27 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją. Krovinys gavėjui buvo pristatytas 2018 m. balandžio 4 d.
7. Ieškovė teikė atsakovei tarptautinio krovinių pervežimo paslaugas, šalis siejo krovinių tarptautiniais keliais pervežimo santykiai. Nors važtaraštyje nurodytas krovinio siuntėjas yra Vokietijos bendrovė „Oqema GmbH“, tačiau atsakovė, vykdžiusi ekspeditoriaus funkcijas bei užsakiusi krovinio vežimo paslaugas iš ieškovės, šiuo atveju laikytina siuntėja, kuriai taikytinos CMR konvencijoje nustatytos pareigos. Šalių 2018 m. kovo 22 d. sudarytoje sutartyje dėl vienkartinio dalinio krovinio pervežimo krovinį identifikuojančių duomenų, išskyrus krovinio svorį (1000 kg), atsakovė nenurodė. Į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais patvirtina, kad atsakovė prekės kodo nežinojo ir šią informaciją ieškovei pateikė jos reikalavimu jau po transporto priemonės sulaikymo Lenkijoje 2018 m. kovo 27 d. 16.43 val. Krovinį identifikuojantys duomenys buvo reikalingi tam, kad jį vežant per Lenkijos teritoriją pagal Lenkijos Respublikos įstatymą „Dėl prekių pervežimo keliais stebėsenos sistemos“ kroviniui turi būti išduotas registracijos numeris bei užpildyta deklaracija, priešingu atveju transporto priemonė sulaikoma bei skiriamos įstatyme nustatytos piniginės baudos.
8. Atsakovė nurodė, kad informacija apie tai, kad bus vežamas propilenglikolis, kurio kodas – 29063200, siuntėjos Vokietijos bendrovės „Oqema GmbH“ buvo nurodyta dokumente anglų kalba (angl. Delivery Note) ieškovės vairuotojui A. R. pakraunant krovinį į transporto priemonę, todėl jis galėjo savo vadybininką informuoti apie gauto dokumento turinį, suteikdamas informaciją apie krovinio duomenis, reikalingus jam deklaruoti. Tačiau vairuotojas nėra įgaliotas ir neturi reikalingos kompetencijos spręsti, ar paimtas vežti krovinys yra deklaruotinas. Sutartiniai santykiai ieškovę sieja su atsakove, ir būtent ši, kaip krovinio siuntėja, turėjo pareigą vežėjai suteikti visą būtiną informaciją, reikalingą muitinės bei prekių deklaracijos formalumams atlikti, todėl teismas nesutiko su atsakovės teiginiu, kad dėl papildomos informacijos suteikimo ieškovė galėjo kreiptis tiesiogiai į Vokietijos įmonę „Oqema GmbH“. Iš šalių susirašinėjimo teismas nustatė, kad atsakovės vadybininkas nuosekliai tvirtino, jog krovinys nedeklaruotinas, ne pirmą kartą vežamas, taigi atsakovė ne tik nesuteikė ieškovei reikalingos informacijos, bet ją ir klaidino. Teismas sprendė, kad atsakovė pažeidė CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalį, nesuteikdama vežėjai visapusiškos informacijos apie krovinį. Netinkamas atsakovės pareigų vykdymas turėjo įtakos ieškovės nuostoliams atsirasti, kuriuos šiuo atveju sudaro 25 000 zlotų (5942,20 Eur) administracinė bauda ir 203,92 Eur kelionės išlaidų.
9. Veždama krovinį sausumos transportu, ieškovė sutarties nepažeidė, nes šalys kelionės maršruto nebuvo aptarusios. Aplinkybė, kad vežėja galėjo aplenkti Lenkijos teritoriją gabendama krovinį keltu, neatleidžia atsakovės nuo pareigos suteikti vežėjai visapusišką informaciją apie krovinį.
10. Nesant šalių susitarimo dėl kitokio palūkanų dydžio, už termino praleidimą mokėtinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jos už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 29 d. iki kreipimosi į teismą dienos (2018 m. rugpjūčio 10 d.) sudaro 135,38 Eur. Taip pat iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugpjūčio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2, 3 dalys).
11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą.
12. Kolegija nurodė, kad Vokietijos įmonė „Oqema GmbH“ negali būti laikoma siuntėja, nes ji su ieškove nebuvo sudariusi krovinio vežimo sutarties. Atsakovė su ieškove sudarė krovinio vežimo sutartį, todėl ji laikytina siuntėja.
13. Šalių sudarytoje sutartyje prie vežėjo rekvizitų buvo nurodytas kontaktinis asmuo. Pagal susiklosčiusią praktiką šalių darbuotojai keitėsi informacija bei dokumentais „Skype“ programa. Šalių vairuotojai nebendravo ir nesikeitė informacija, todėl ir šiuo atveju visus reikalingus su krovinio vežimu susijusius dokumentus atsakovė turėjo perduoti ieškovei įprastu būdu (bendraudama per „Skype“ programą), o ne perduodama vairuotojui. Vairuotojas pagal savo darbo pobūdį ir kompetencijas yra atsakingas tik už saugų krovinio gabenimą. Deklaracijų ar kitų dokumentų, susijusių su krovinio gabenimu per tam tikras valstybes, tvarkymas nepriklauso vairuotojo kompetencijai.
14. CMR konvencijoje imperatyviai nustatyta, jog būtent siuntėjas turi pareigą perduoti visą informaciją apie krovinį vežėjui. Atsakovė jokios informacijos apie krovinį ieškovei neperdavė. Įpareigojimas vežėją rūpintis, koks krovinys bus vežamas, neatitiktų CMR konvencijos nustatytų taisyklių. Siuntėja (atsakovė), neperdavusi ieškovei visos reikalingos informacijos apie vežamą krovinį, pažeidė CMR konvencijos reikalavimus ir dėl to ieškovė patyrė nuostolius.
15. CMR konvencijoje imperatyviai nustatyta, kad siuntėjas visą informaciją apie krovinį vežėjui turi suteikti iki krovinio perdavimo vežėjui momento. Ieškovės darbuotojui – vilkiko vairuotojui dokumentai su krovinio informacija buvo perduoti ne prieš krovinio perdavimą ieškovei, bet, kaip nurodo pati atsakovė, jau pakraunant krovinį. Taigi atsakovė neįgyvendino CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net jei ieškovė būtų gabenusi krovinį jūra, taip aplenkdama Lenkijos Respubliką, tai nepaneigtų fakto, jog atsakovė tinkamai savo kaip siuntėjos pareigų neįvykdė. Nors krovinį gabenant jūrų keliu ir būtų buvę galima išvengti patirtų nuostolių, tačiau atsakovė, sudarydama su ieškove sutartį dėl vienkartinio dalinio krovinio pervežimo, pageidavimų, jog krovinys būtų gabenamas jūrų keliais, nenurodė. Sutartyje nėra aptartas krovinio gabenimo maršrutas, todėl ieškovė buvo laisva pasirinkti, kaip gabens krovinį iš Vokietijos į Lietuvą.
17. Byloje nustatyta, kad atsakovė buvo nurodžiusi ieškovei, jog krovinys nėra pavojingas, t. y. krovinys nepatenka į Europos sutarties dėl tarptautinio pavojingų krovinių vežimo keliais taikymo sutarties reguliavimo sritį. Tačiau vien tai, kad krovinys nebuvo pavojingas, nereiškia, jog jo gabenimas iš Vokietijos į Lietuvą per Lenkiją nereikalauja deklaracijų ar kitų dokumentų. Iš šalių susirašinėjimų matyti, jog ieškovė kelis kartus klausė dėl gabenamo krovinio, reikalingų dokumentų, atsakovė tvirtino, jog deklaracija nereikalinga. Net Lenkijos pareigūnams sulaikius krovinį dėl deklaracijos nebuvimo ir atsakovei apie tai pranešus, atsakovės darbuotojas toliau tvirtino, jog deklaracija nereikalinga. Taigi atsakovė ne tik nesuteikė visos informacijos ieškovei, bet šią ir klaidino.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės patirtų išlaidų atlyginimą, atgręžti teismų procesinių sprendimų vykdymą – įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei 7553,44 Eur sumokėtą nuostolių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti atsakovei 12,41 Eur sumokėtų pašto išlaidų. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Remiantis CMR konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies b punktu krovinio siuntėju CMR konvencijos prasme yra laikomas tas asmuo, kuris faktiškai perduoda krovinį vežėjui ir kuris, kaip siuntėjas, yra nurodytas krovinį lydinčiuose dokumentuose (pvz., CMR važtaraštyje), net ir tuo atveju, kai krovinio transportavimo paslaugas užsako ir apmoka kitas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013). Ginčo atveju krovinį vežti ieškovei (vežėjai) perdavė Vokietijoje registruota bendrovė „Oqema GmbH“, kuri yra nurodyta kaip siuntėja krovinį lydėjusiame CMR važtaraštyje, tačiau teismai nepagrįstai siuntėja laikė atsakovę. Pritarus tokiai išvadai, būtų iš esmės paneigtos CMR konvencijoje nustatytos faktinio siuntėjo teisės (pvz., siuntėjo teisė disponuoti kroviniu (CMR konvencijos 12 straipsnis); siuntėjo teisė duoti vežėjui instrukcijas (CMR konvencijos 15 straipsnis); siuntėjo teisė reikalauti žalos už prarastą ar sugadintą krovinį atlyginimo iš faktinio vežėjo; ir kt.).
18.2. Teismas, padaręs klaidingą išvadą dėl to, kad Vokietijos įmonė „Oqema GmbH“ negali būti laikoma siuntėja, netinkamai taikė ir CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalies nuostatą, reglamentuojančią siuntėjo pareigą iki krovinio perdavimo vežėjui pridėti prie važtaraščio visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją apie krovinį. Nors byloje nustatyta, kad ieškovės vairuotojui Vokietijos įmonė „Oqema GmbH“ (faktinė siuntėja) kartu su kroviniu perdavė ir 2018 m. kovo 19 d. pristatymo dokumentą – važtaraštį Nr. 80625628, kuriame buvo nurodytas krovinio pavadinimas („Propylenglykol“) ir šios prekės kodas (2905 3200) (duomenys, reikalingi vežimui registruoti Lenkijos SENT sistemoje), kad ieškovės vairuotojas netgi pasirašė šiame dokumente, teismai vis vien laikė, kad ieškovė nebuvo tinkamai informuota apie krovinį (nežinojo, kokį krovinį veža), nes šią informaciją ieškovei turėjo perduoti atsakovė. Tačiau informaciją apie krovinį ir dokumentus turi faktinis krovinio siuntėjas, kuris turi pareigą užpildyti krovinio CMR važtaraštį (CMR konvencijos 6 straipsnis) ir iki krovinio perdavimo vežėjui pridėti prie važtaraščio visus reikiamus dokumentus bei vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti (CMR konvencijos 11 straipsnis). Teismų išvada, kad visą informaciją apie krovinį vežėjui turi būtinai pateikti būtent tas asmuo, kuris užsakė transportavimo paslaugas ir už jas moka (šiuo atveju – atsakovė), ne tik prieštarauja CMR konvencijos 6 straipsniui, 11 straipsnio 1 daliai, bendriesiems civilinės teisės principams, bet ir dažnu atveju tai praktiškai neįmanoma įgyvendinti.
18.3. CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama kaip nustatanti pareigą visą informaciją apie krovinį ir visus dokumentus perduoti vežėjui dar iki krovinio pakrovimo pradžios. Šioje teisės normoje vartojama sąvoka „iki krovinio perdavimo vežėjui“ turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalį ir į įprastą verslo praktiką. CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje krovinio perdavimo vežėjui momentas yra siejamas su važtaraščio pasirašymu. Preziumuojama, kad nuo to momento, kai vežėjas pasirašė važtaraštyje, krovinys laikomas perduotas vežėjo dispozicijon (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013). Dauguma atvejų nei CMR važtaraštis, nei kiti krovinį lydintys dokumentai nėra perduodami vežėjui (vežėjo vairuotojui), iki kol krovinys visiškai pakraunamas į vežėjo transporto priemonę. Tiek CMR važtaraštis, tiek krovinį lydintys dokumentai privalo būti surašyti teisingai, juose nurodyti duomenys turi atitikti faktinį krovinio kiekį, svorį ir kitus parametrus (CMR konvencijos 6 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis). Neretai iki krovinys nėra visas pakrautas į transporto priemonę, nėra žinomas tikslus jo kiekis ir (ar) svoris. Be to, prieš pasirašydamas CMR važtaraštyje ir kituose krovinį lydinčiuose dokumentuose, vežėjas (vairuotojas) privalo patikrinti krovinio, jo pakuotės išorinę būklę ir kitus CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis. Jeigu krovinio ar jo pakuotės būklė yra netinkama, vežėjas, priimdamas krovinį, privalo įrašyti apie tai motyvuotas pastabas į CMR važtaraštį (CMR konvencijos 8 straipsnio 2 dalis). Akivaizdu, kad visi šie veiksmai gali būti atlikti tik po to, kai krovinys yra faktiškai pakrautas į transporto priemonę. Dėl to tiek CMR važtaraštis, tiek kiti krovinį lydintys dokumentai yra surašomi ir perduodami vežėjui (vairuotojui) tik po to, kai krovinys yra faktiškai pakrautas į transporto priemonę ir paruoštas transportuoti (o ne iki krovinio pakrovimo pradžios, kaip nepagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas). Taigi teismo išvada, kad atsakovė neįvykdė CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes informaciją apie krovinį ieškovei (vežėjai) perdavė ne iki krovinio krovimo pradžios, o jau kraunant krovinį, prieštarauja CMR konvencijos 9 straipsnio 1 daliai, 11 straipsnio 1 daliai. Be to, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl krovinio perdavimo vežėjui momento nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013).
18.4. Nei CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalis, nei sutarties nuostatos neįtvirtina pareigos informaciją apie krovinį ir jį lydinčius dokumentus perduoti vežėjo vadybininkui. CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalis nustato faktinio siuntėjo pareigą informaciją apie krovinį ir krovinį lydinčius dokumentus perduoti būtent vežėjo vairuotojui, kuris faktiškai priima vežti krovinį. Tiek CMR važtaraštis, tiek kiti krovinį lydintys dokumentai privalo keliauti kartu su kroviniu. Krovinio gabenimas be krovinį lydinčių dokumentų gali užtraukti administracinę, o tam tikrais atvejais – ir baudžiamąją atsakomybę. Bylos atveju ieškovės vairuotojas turėjo važtaraštį su visa reikalinga informacija apie krovinį. Teismų išvados šiuo klausimu neatitinka ne tik tų rūpestingumo standartų, kurie turėtų būti keliami vežėjui, kaip verslininkui, bet net ir elementaraus bonus pater familias (apdairaus, atidaus ir rūpestingo žmogaus) rūpestingumo standarto.
19. Atsiliepimo į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl siuntėjo pervežimo procese nustatymo
20. CMR konvencijos 4 straipsnyje nustatyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis. Važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui. Šiuo atveju taip pat taikomos šios konvencijos nuostatos. CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad važtaraštis yra vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat įrodymas, kad krovinys vežėjo dispozicijon yra perėjęs iki tol, kol bus įrodyta priešingai.
21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CMR konvencijos 4 straipsnio ir 9 straipsnio 1 punkto nuostatas važtaraštis yra vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantis dokumentas, kuris yra prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon, nebent bus įrodyta priešingai. Jei važtaraštis nesurašytas, pamestas ar užpildytas neteisingai, tai neturi įtakos šalių sudarytai vežimo sutarčiai ir jos veikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013). CMR konvencijos 4 straipsnio nuostatos suteikia didesnę reikšmę vežimo sutartyje, o ne važtaraštyje nustatytoms sąlygoms, kad, šalims nepakeitus sudarytos vežimo sutarties, važtaraštyje nurodyti duomenys jos nekeičia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-159/2013; 2018 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-166-421/2018 21, 22 punktus).
22. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais sutartis, sudaryta pagal CMR konvencijos nuostatas, laikytina sutartimi trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis), todėl šios sutarties šalys yra krovinio siuntėjas ir vežėjas. Faktinis krovinio siuntėjas, nurodomas CMR važtaraštyje, ir siuntėjas, kaip vežimo sutarties šalis, ne visada gali sutapti. Tai priklauso nuo to, kas su vežėju sudarė krovinio vežimo sutartį įsipareigodamas už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį ir kam vežėjas įsipareigojo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (CK 6.808 straipsnio 1 dalis). CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį, nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR konvencijos nuostatomis (pvz., CMR konvencijos 4, 9 straipsniais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018, 16 punktas).
23. Nagrinėjamu atveju atsakovė nesutinka su teismų išvada, kad pervežimo procese ji laikytina siuntėja, nurodo, kad krovinio siuntėju CMR konvencijos prasme yra laikomas tas asmuo, kuris faktiškai perduoda krovinį vežėjui ir kuris, kaip siuntėjas, yra nurodytas krovinį lydinčiuose dokumentuose (pvz., CMR važtaraštyje). Teisėjų kolegija laiko nepagrįsta šią atsakovės poziciją ir nurodo, kad kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013 išaiškinimai atsakovės pozicijos nepagrindžia. Nurodytoje byloje nustatyta, kad tarp vežėjo ir siuntėjo nebuvo sudaryta rašytinė krovinių vežimo keliais sutartis, priešingai nei šioje byloje. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad nurodytoje byloje nėra ginčo dėl vežimo sutarties šalių ir asmens, privalančio atsiskaityti už suteiktas tarptautinio vežimo keliais paslaugas, todėl šiuo klausimu plačiau nepasisakė. Taigi vežimo proceso siuntėjo klausimas nebuvo nurodytos bylos nagrinėjimo dalykas, nutartyje kasacinis teismas nesprendė, kas turėtų būti laikomas siuntėju – ar krovinių vežimo keliais sutartį pasirašęs ar krovinį vežėjui perdavęs ir važtaraštį pasirašęs asmuo, kas yra aktualu būtent nagrinėjamos bylos atveju.
24. Teisėjų kolegija, remdamasi CMR konvencijos 4 straipsniu, kasacinio teismo formuojama praktika, nurodyta nutarties 22 punkte, pažymi, kad tokiu atveju, kai krovinį vežėjui perduoda ir važtaraštį pasirašo vienas subjektas, o su vežėju krovinių vežimo keliais sutartį sudaro kitas, sprendžiant dėl to, ką laikyti krovinio siuntėju, turinčiu tam tikrus įsipareigojimus vežėjui, ir atitinkamai dėl to, kas turi atsakyti žalą patyrusiam vežėjui, visų pirma vertintina būtent krovinio vežimo keliais sutartis, kurią pasirašęs asmuo įsipareigoja vežėjui už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį, o pastarasis įsipareigoja perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui. Jeigu tokia sutartis nėra sudaroma, minėta, siuntėjo ir vežėjo (-ų) susitarimas gali būti išreikštas ir faktiniam vežėjui pateikus važtaraštį, kuriame jis nurodytas vežėju, o siuntėjui šio važtaraščio pagrindu išdavus krovinį, taip pat pagal tai, kuris asmuo kaip siuntėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežėjas turėjo suprasti, kas yra siuntėjas. Siuntėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas kriterijų, kuriais reikia vadovautis nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas siuntėju pagal CMR konvenciją.
25. Taigi būtent susitariančių siuntėjo ir vežėjo rašytinė krovinių vežimo keliais sutartis, jei tokia buvo sudaryta, nulemia susitariančio siuntėjo atsakomybės vežėjui apimtį ir garantuoja jam, kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitarianti šalis – siuntėjas atsakys vežėjui už jo patirtus nuostolius. Taigi jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis užsako krovinio pervežimo paslaugą, ji laikoma krovinio siuntėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio siuntėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį perdavė (pakrovė) kitas asmuo. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2014; 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018 20 punktą).
26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2018 m. kovo 22 d. šalys pasirašė Vienkartinę dalinio krovinio pervežimo sutartį Nr. V025242, kuria ieškovė įsipareigojo iš (duomenys neskelbtini) Vokietijoje į Lietuvą pervežti krovinį, o atsakovė – už tai sumokėti. Taigi ieškovė teikė atsakovei tarptautinio krovinių pervežimo paslaugas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors važtaraštyje nurodytas krovinio siuntėjas yra Vokietijos bendrovė „Oqema GmbH“ (kuri faktiškai perdavė krovinį ieškovei vežti), tačiau atsakovė, užsakiusi krovinio vežimo paslaugas iš ieškovės, šiuo atveju laikytina siuntėja, kuriai taikytinos CMR konvencijoje nustatytos pareigos. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šia išvada. Teisėjų kolegija šią teismų išvadą laiko pagrįsta.
27. Remiantis nutarties 21, 22 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika, būtent 2018 m. kovo 22 d. Vienkartinė dalinio krovinio pervežimo sutartis Nr. V025242 nulemia, kas šiuo atveju pervežimo procese laikytinas siuntėju, prisiėmusiu atitinkamas pareigas sutartį pasirašiusiam vežėjui. Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad važtaraštyje siuntėja nurodyta Vokietijos bendrovė „Oqema GmbH“, nelemia priešingos išvados, nes, minėta, kad važtaraštis yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon. Jeigu važtaraščio duomenys nesutampa su pasirašytos pervežimo sutarties duomenimis, turi būti vadovaujamasi šalių pasirašyta atskira krovinių pervežimo keliais sutartimi (nutarties 21 punktas) (CMR konvencijos 4 straipsnis). Nagrinėjamu atveju 2018 m. kovo 22 d. Vienkartinė dalinio krovinio pervežimo sutartis Nr. V025242 buvo pasirašyta bylos šalių, t. y. krovinio paslaugos užsakovė pagal susitarimą yra atsakovė, todėl ji ir laikytina krovinio siuntėja CMR konvencijos prasme ir atitinkamai atsakinga vežėjai (ieškovei), su kuria pasirašė sutartį, nepriklausomai nuo to, kad važtaraštyje siuntėju yra nurodytas kitas subjektas.
Dėl siuntėjo atsakomybės vežėjui pagal CMR 11 straipsnio 1 dalį
28. CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Taigi CMR konvencijos nuostatų prasme vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai jis priėmė krovinį vežti.
29. Sutarties šalių teisės ir pareigos, susijusios su aprūpinimu vežimui reikalingais dokumentais, ir atsakomybė dėl tokių dokumentų nebuvimo ar netinkamo panaudojimo yra nustatyti CMR konvencijos 11 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti. Pagal šio straipsnio 2 dalį vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo; siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vežėjas yra atsakingas už dokumentų, minimų važtaraštyje ar jam įteiktų, pametimą ar neteisingą jų panaudojimą ir tik ta suma, kuri būtų išieškoma, jeigu krovinys būtų visiškai prarastas.
30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CMR konvencijos 11 straipsnio prasme siuntėjas privalo pasirūpinti visais reikiamais dokumentais: importo ir eksporto leidimais, kilmės sertifikatais ir bet kuriais kitais dokumentais, kurių reikalaujama įvažiuojant į atitinkamos valstybės teritoriją. Tuo tarpu vežėjas atsakingas tik už jam perduotų ir važtaraštyje minimų dokumentų praradimą ar neteisingą panaudojimą, bet iš jo negali būti išieškoma žalos atlyginimo daugiau, nei būtų išieškota krovinio praradimo atveju (CMR konvencijos 11 straipsnio 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2009).
31. Remiantis kasacinio teismo praktika, pagal CMR konvencijos 11 straipsnį aprūpinti vežėją reikiamais dokumentais, informacija, reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti, yra pirmiausia siuntėjo, bet ne vežėjo pareiga, ir būtent siuntėjas atsako už visus nuostolius, atsiradusius dėl tokių dokumentų ar duomenų nebuvimo ir netikslumų. Jeigu teismas nustato, kad nuostoliai patirti dėl reikiamų dokumentų ar informacijos, reikalingų muitinės formalumams atlikti, nebuvimo, tai už tai atsakingas yra siuntėjas, nes vežėjas nėra įpareigotas tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo ir visapusiškumo. Siuntėjas privalo ne tik pridėti visus reikiamus dokumentus muitinės formalumams atlikti, bet ir suteikti vežėjui visapusišką informaciją. Vežėjas nėra įpareigotas tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo ir visapusiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2005; 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2006; 2009 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2009; kt.).
32. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad šalių 2018 m. kovo 22 d. sudarytoje sutartyje dėl vienkartinio dalinio krovinio pervežimo krovinį identifikuojančių duomenų, išskyrus krovinio svorį (1000 kg), atsakovė nenurodė. Krovinį identifikuojantys duomenys buvo reikalingi, nes pagal Lenkijos Respublikos įstatymą „Dėl prekių pervežimo keliais stebėsenos sistemos“ vežant per Lenkijos teritoriją kroviniui turėjo būti išduotas registracijos numeris bei užpildyta deklaracija, priešingu atveju transporto priemonė sulaikoma bei skiriamos įstatyme nustatytos piniginės baudos. 2018 m. kovo 27 d. krovinį vežusi transporto priemonė – vilkikas „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Lenkijoje buvo sustabdyta patikrai ir surašytas patikrinimo aktas. Dėl nustatyto Lenkijos Respublikos įstatymo „Dėl prekių pervežimo keliais stebėsenos sistemos“ pažeidimo – reikalaujamos deklaracijos neužpildymo – vairuotojui buvo skirta 5000 zlotų bauda, be to, ieškovė sumokėjo 20 000 zlotų užstatą, kuris atitiko baudos dydį. Informaciją apie vežamų prekių kodą atsakovė pateikė ieškovei jos reikalavimu jau po transporto priemonės sulaikymo Lenkijoje 2018 m. kovo 27 d. 16.43 val. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta teismų išvadą, kad atsakovė, kaip krovinio siuntėja, nesuteikė vežėjai visapusiškos informacijos apie krovinį, kaip to reikalaujama pagal CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalį. Šios išvados nepaneigia atsakovės nurodoma aplinkybė, kad informacija apie tai, jog bus vežamas propilenglikolis, kurio kodas – 29063200, siuntėjos Vokietijos bendrovės „Oqema GmbH“ buvo nurodyta dokumente anglų kalba (Delivery Note) ieškovės vairuotojui pakraunant krovinį į transporto priemonę.
33. CMR konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siuntėjas atsako už visas vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius, atsiradusius dėl siuntėjo klaidingai ar netiksliai nurodytų duomenų, nurodytų 6 straipsnio 1 punkto „b“, „d“, „e“, „f“, „g“, „h“ ir „j“ papunkčiuose. Pagal CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalies f papunktį važtaraštyje turi būti nurodyti duomenys – krovinio rūšies nustatytas žymėjimas, jo įpakavimo būdas, o vežant pavojingus krovinius – jo pavojingumo klasė ir numeris, pagal g papunktį – krovinio vietų skaičius, jų išdėstymo ypatumai ir numeriai, o pagal j papunktį – duomenys muitinės formalumams atlikti ir kitos reikiamos instrukcijos. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualus ne tik nurodytų nuostatų, įtvirtinančių siuntėjo pareigą tinkamai užpildyti važtaraštį, taikymas, bet ir minėta CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta siuntėjo pareiga prie važtaraščio pridėti reikiamus dokumentus, taip pat suteikti vežėjui visapusišką informaciją, reikalingą muitinės ir kitiems formalumams atlikti. CMR konvencija nereglamentuoja, kokia forma tokia informacija turi būti suteikta, tik apibrėžia tokios informacijos suteikimo terminą – iki krovinio perdavimo vežėjui. Taigi siuntėjo pareiga suteikti vežėjui visapusišką informaciją gali būti vykdoma nuo pat pervežimo sutarties sudarymo ar net ir šalių derybų metu (termino pradžios momentas CMR konvencijoje neapibrėžtas) iki krovinio perdavimo vežėjui (CMR 11 straipsnio 1 dalis).
34. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl krovinio perdavimo vežėjui momento, yra išaiškinęs, kad krovinio priėmimo (perdavimo) vežti momentas siejamas su CMR konvencijos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisykle, kad važtaraštis yra ne tik vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, bet ir įrodymas, jog krovinys yra perėjęs vežėjo dispozicijon, iki tol, kol bus įrodyta priešingai. Tai reiškia, kad vežėjo atsakomybės prezumpcija pradeda galioti nuo to momento, kai vežėjas, priėmęs krovinį, pasirašo CMR važtaraštyje, t. y. nuo krovinio priėmimo vežti momento iki perdavimo gavėjui momento (CMR 17 straipsnio 1 dalis). Taigi šioje materialiosios teisės normoje įtvirtinta teisinė prezumpcija, patvirtinanti krovinio perėjimo vežėjo dispozicijon faktą, ir teisinė prezumpcija, patvirtinanti tinkamos būklės krovinio ir pakuotės išorės perdavimą, taip pat nustatytas atsakomybės už krovinio praradimą ar jo sugadinimą atsiradimo momentas (CPK 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2014). Taigi krovinio perdavimo vežėjui momentas yra aktualus būtent tam, kad būtų nustatytas vežėjo atsakomybės už priimtą vežti krovinį, t. y. jo praradimą ar sugadinimą, atsiradimo momentas. Dėl šios priežasties siuntėjas yra įpareigotas suteikti vežėjui visą reikiamą informaciją, taip pat reikalingą muitinės ir kitiems formalumams atlikti, kad šis galėtų tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį. Teisėjų kolegija nurodo, kad yra galima situacija, kai siuntėjas iki krovinio perdavimo vežėjui nesuteikia visos reikiamos informacijos, o, pvz., ją suteikia vėliau. Tokiu atveju yra svarbu, ar reikiamą informaciją vežėjas turėjo reikiamu momentu, kaip bylos atveju – iki patikrinimo muitinėje, ir turėjo realią galimybę išvengti žalos, bylos atveju – laiku pateikti deklaraciją. Taigi tokiu atveju, kai siuntėjas iki krovinio perdavimo vežėjui nesuteikia visos reikiamos informacijos, yra svarbu nustatyti, ar dėl šios pareigos (laiku) neįvykdymo atsirado kokia nors žala vežėjui, jei taip, tai pagal CMR konvencijos 11 straipsnio 2 dalį siuntėjas turės atlyginti vežėjui dėl to patirtus nuostolius, išskyrus atvejus, jeigu bus nustatyta, kad dėl kilusios žalos kaltas pats vežėjas.
35. Į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas „Skype“ programa patvirtina, kad atsakovė vežamo krovinio (prekių) kodo nežinojo, jos vadybininkas nuosekliai tvirtino, jog krovinys nedeklaruotinas, ne pirmą kartą vežamas. Taigi atsakovė ne tik kad iki krovinio perdavimo vežėjai (ieškovei) momento, bet net iki patikros Lenkijos muitinėje nesuteikė ieškovei informacijos, reikalingos kroviniui deklaruoti, ir klaidino ieškovę, nurodydama, kad krovinys nedeklaruotinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra svarbi ne atsakovės akcentuojama aplinkybė, jog važtaraštyje buvo nurodytas krovinio pavadinimas ir prekių kodas, bet tai, kad atsakovė neinformavo ieškovės, jog krovinį būtina deklaruoti. Būtent dėl šios informacijos nesuteikimo ieškovė neturėjo poreikio domėtis važtaraštyje nurodyta informacija apie prekių pavadinimą ir kodą. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių pasirašytoje sutartyje yra nurodyti abiejų šalių kontaktiniai asmenys, kurie turėjo derinti vežimo proceso metu kylančius klausimus. Sutarties 1.2, 1.3 punktuose yra nustatyta vežėjo pareiga informuoti užsakovę (atsakovę) apie kylančias problemas (nedelsiant informuoti užsakovę apie neatitikimus, nustatytus pakraunant ar iškraunant krovinį; nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 2 val., informuoti apie problemas vežant krovinį). Byloje pateiktas šalių atstovų susirašinėjimas „Skype“ programa patvirtina, kad sutartyje nustatytos problemų sprendimo tvarkos buvo laikomasi. Taigi sutartyje nurodytam kontaktiniam asmeniui, o ne vairuotojui turėjo būti suteikta visa informacija apie pareigą deklaruoti krovinį, įskaitant ir vežti perduodamų prekių kodą.
36. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent dėl siuntėjos pareigos suteikti vežėjai visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti, nevykdymo ieškovė patyrė nuostolius – sumokėjo baudą ir patyrė papildomas kelionės išlaidas veždama pinigus į Vokietijos ir Lenkijos pasienį. Vežėjos kaltė dėl kilusios žalos nagrinėjamu atveju nenustatyta (CMR konvencijos 11 straipsnio 2 dalis). Taigi bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė kaip siuntėja neįvykdė CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos suteikti vežėjai visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti, būtent – krovinio deklaracijai pateikti, dėl to ieškovė patyrė žalą, šią jai atlyginti turi pareigą atsakovė.
37. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 19 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 2,94 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atmetus kasacinį skundą, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei turėtų būti priteisiamas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai). Tačiau šiuo atveju atlyginimas valstybei nepriteistinas, nes nurodyta suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 Eur.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gediminas Sagatys
Antanas Simniškis
Donatas Šernas