Civilinė byla Nr. 2A-2221-773/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16121-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.; 2.4.2.4.; 2.6.3.

(S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 11 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Mindaugo Šimonio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Arvydo Žibo,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. S. (teisių perėmėjas J. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. S. patikslintą ieškinį atsakovui E. S. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, R. N., Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Ginčo esmė

1. Ieškovė O. S. (teisių perėmėjas J. S.) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama pripažinti 1999  m.  kovo 23 d. sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančia dalį dėl nuosavybės teisės perleidimo į 0,8400 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) (pagrindas 1999 m. kovo 22 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją, grąžinant ieškovei teisę atkurti jai nuosavybės teises į 0,8400 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, ji suklydo sudarydama 1999 m. kovo 23 d. dovanojimo sutartį dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą nuosavybės atkūrimo. Pažymėjo, kad ieškovė O. S. turi du vaikus, todėl be sąlygų atsisakydama nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą vieno vaiko naudai ji suklydo, be to, tuo metu jai buvo 64 metai. Ieškovės teigimu, sudarydama ginčijamą sandorį ji norėjo perleisti tik dalį jai priklausančios teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. teisę į nuosavybės teisės atkūrimą į 0,0800  ha žemės sklypą. Ieškovė O. S. buvo įsitikinusi, kad perleidimas sutartyje nurodytos teisės ne į 0,0800 ha žemės sklypą, o į visą, leis greičiau jai įgyvendinti turimą teisę, tačiau tas neįvyko, nes iki šiol nėra atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Aplinkybė, kad ieškovė O. S. klaidingai manė, jog sudarydama tokią sutartį galės greičiau įgyvendinti savo teises į likusį 1,3200 ha žemės sklypą, pasak ieškovės, laikytina esminiu suklydimu, sudarant dovanojimo sutartį. Pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininkas 2008  m.  gruodžio 15 d. įsakymu atkūrė atsakovui E. S. nuosavybės teises į 0,5600 ha žemės ir nurodė, jog nuosavybės teisės į 0,8400 ha bus atkurtos vėliau. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė ginčija sandorį tik dėl 0,8400 ha ginčo žemės.
2. Atsakovas E. S. atsiliepimu į ieškinį prašė jį tenkinti. Nurodė, kad jo motina dėl sunkios sveikatos būklės įgaliojo atsakovą tvarkyti visus reikalus, susijusius su jos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Nei jis, nei jo motina nesuprato, kad pas notarą pasirašė ne įgaliojimą, o sandorį dėl nuosavybės teisės jam perleidimo. Pažymėjo, kad ieškovei O. S. pradėjus jam reikšti pretenzijas, jog iki šiol nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą nėra atkurtos, jis sutinka, kad šiais reikalais toliau rūpintųsi ji pati.
3. Trečiasis asmuo R. N. atsiliepimu į ieškinį prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ieškovė O. S. jai buvo sakiusi, jog atsakovui E. S. parašys įgaliojimą tvarkyti reikalus, susijusius su teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, o kai žemė bus grąžinta – ją vaikams (atsakovui ir trečiajam asmeniui) padalins po lygiai. 
4. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovei sudarant ginčijamą nuosavybės teisės perleidimo sutartį buvo akivaizdu, jog nuosavybės teisės į O. S. tenkančią I. B. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį bus atkurtos E. S. ir, kad ieškovė šia sutartimi atsisako pretenduoti į tolimesnį nuosavybės teisių atkūrimą. Pažymėjo, kad perleidusi tokią turtinę teisę ieškovė garantavo jos įgijėjui savo, kaip pretendentės atkurti nuosavybės teises, statusą į konkretų plotą, t. y. 1,4000 ha. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog ieškovės valia buvo kitokia, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas. Trečiojo asmens teigimu, ieškovės teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
2. Teismas nustatė, kad 1999 m. kovo 23 d. notariškai patvirtinta sutartimi ieškovė O. S. perleido atsakovui E. S. teisę atkurti nuosavybės teises į O. S. tenkančią I. B. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytą 1,4000 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Nustatė ir tai, kad Kauno apskrities viršininkas 2008 m. gruodžio 15 d. įsakymu ir tos pačios dienos sprendimu atkūrė atsakovui E. S. nuosavybės teises į 0,5600 ha žemės, grąžinant natūra žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, nurodant, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 0,8400 ha žemės bus atkurtos vėliau.
3. Teismas sprendė, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad jos valia buvo perleisti atsakovui teisę tik į 0,0800 ha žemės nuosavybės teisės atkūrimą, o ne visą turimą teisę (1,4000  ha žemės). Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu tiek ieškovė ir atsakovas, tiek trečiasis asmuo paaiškino iš esmės kitas aplinkybes nei buvo nurodytos ieškinyje. Šalys bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad ginčijama 1999 m. kovo 23 d. sutartimi ieškovė O. S. siekė ne perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į O. S. tenkantį I. B. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytą 1,4000 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), o tik suteikti įgaliojimą sūnui tvarkyti visus reikalus, susijusius su teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Tuo tarpu ieškinyje ieškovė iš esmės pripažino, kad suprato, jog 1999 m. kovo 23 d. sutartimi perleido atsakovui visą jai priklausiusią teisę atstatyti nuosavybės teises į 1,4000 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Ieškovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad supyko ant sūnaus, jog iki šiol žemė nėra grąžinta, šiuo metu jai pačiai reikia turto, todėl nusprendė kreiptis į teismą dėl 1999 m. kovo 23 d. sutarties nuginčijimo. Šie ieškovės paaiškinimai, teismo vertinimu, tik patvirtina, kad 1999 m. kovo 23 d. ieškovės valia buvo perleisti visą jos turimą teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą, o ne tik teisę į 0,0800 ha žemės atkūrimą. Be to, ieškovė pati ieškinyje pripažino, kad perleido (dovanojo) atsakovui teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą, nes tikėjosi, jog tokiu būdu žemė bus grąžinta greičiau.
4. Teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti ieškovės O. S. nurodomo suklydimo esminiu, nes ieškovė nurodo ko tikėjosi ginčijama sutartimi perleisdama savo sūnui teises (siekė greitesnio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso). Teismas padarė išvadą, kad sudarant 1999 m. kovo 23 d. sutartį ieškovė O. S. neklydo. Teismo įsitikinimu, aplinkybė, kad ieškovė O. S. klaidingai įsivaizdavo, jog nuosavybės teisės atkūrimo procesas bus greitesnis, jei atsakovui ji perleis teisę ne tik į 0,0800 ha žemės nuosavybės teisės atstatymą, o į visą turimą teisę, nėra teisinis pagrindas tokį jos supratimą (įsivaizdavimą) laikyti suklydimu.
5. Teismas pažymėjo, kad ieškovė O. S. neginčijo Kauno apskrities viršininko 2008  m.  gruodžio 15 d. įsakymo dėl nuosavybės teisių į 0,5600 ha atkūrimą ir sutiko, jog būtent atsakovo vardu būtų atkurta nuosavybė į nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad ieškovei sudarant nuosavybės teisės perleidimo sutartį buvo akivaizdu, jog nuosavybės teisės į O. S. tenkančią I. B. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį bus atkurtos E. S. ir, kad ieškovė šia sutartimi atsisako pretenduoti į tolimesnį nuosavybės teisių atkūrimą.
6. Teismas nurodė, kad ginčijamos sutarties turinys yra trumpas ir aiškus, todėl ieškovė galėjo ir įvertino sudaromos sutarties esmę. Teismas, įvertindamas asmenines ieškovės savybes, pažymėjo, kad ginčijamas sandoris sudarytas tarp motinos ir sūnaus, kurie iki šiol gyvena netoli vienas nuo kito (tame pačiame kaime), pati ieškovė pateikė notarui reikalingus dokumentus dėl sandorio įforminimo. Teismo vertinimu, ieškovės O. S. aktyvūs veiksmai praėjus 18 metų po ginčijamos sutarties sudarymo ginant savo galimai pažeistas teises, taip pat paneigia amžiaus, išsilavinimo, ligos ar kitų galimų faktorių įtaką suklydimui. Pažymėjo, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius, kilus abejonėms, prieš atliekant tą veiksmą pasikonsultuoti su teisininku arba susilaikyti nuo tokio veiksmo atlikimo, priešingu atveju asmens elgesys vertinamas kaip neapdairus ir neatidus, o kilusios neigiamos pasekmės tenka pačiam asmeniui.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1. Apeliaciniu skundu ieškovė O. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017  m.  gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinį, nes atsakovas E. S. ieškinį pripažino. Pasak ieškovės, tokiais veiksmais teismas pažeidė CPK 140 straipsnį, 268 straipsnio 5 dalį.
2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino ieškovės O. S. ir atsakovo E. S. parodymų. Teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nesiaiškino šalių tikrosios valios, taip pat pažeidė CPK 182 straipsnio 5 punktą, kuriame numatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurias šalys pripažįsta. Pažymėjo, kad šalys teismo posėdžio metu pripažino, jog sudarydamos ginčijamą sandorį siekė kitų tikslų, o sutarties turinys neatitinka jų valios. Nurodė, kad ieškovė O. S. manė, jog dėl pablogėjusios sveikatos ir amžiaus, jos sūnus greičiau pasirūpins nuosavybės teisių atkūrimu. Pažymėjo, kad atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, jog neįvykdė pareigos atkurti nuosavybės teises į ieškovei priklausantį turtą, todėl tarp šalių kilo nesutarimai.
3. Teismas neįvertino trečiojo asmens NŽT atstovės paaiškinimų, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas priklauso nuo pretendento atliekamų veiksmų, t. y. kuo pretendentas įdeda daugiau pastangų, tuo greičiau baigiamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Pažymėjo, kad ieškovė O. S. su atsakovu E. S. prieš sudarydama ginčijamą sutartį nuvykdavo į valstybines institucijas, tačiau atsakovas negalėjo jos atstovauti, todėl kilo mintis pasirašyti įgaliojimą. Teismas neįvertino, kad ginčijamos sutarties tekstą paruošė notarė, ieškovė neturėjo patirties nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl pagrįstai manė, jog susitarimas leis atsakovui atstovauti ieškovę, tačiau jos valia nebuvo perleisti nuosavybės teises. Be to, nurodytą aplinkybę patvirtino ir trečiasis asmuo R. N..
4. Teismas turėjo įvertinti, kad ginčijamos sutarties tekstas yra neaiškus, jame nėra žodžio – dovanoju. Pažymėjo, kad sutartyje nurodyta „perleidžiu teises“ ir tai reiškia, jog ieškovė O. S. suteikė atsakovui teises ir įgaliojimus veikti jos vardu. Teismas turėjo įvertinti ieškovės amžių, išsilavinimą. Pažymėjo, kad sudarydama ginčijamą sandorį ji buvo 64 m. amžiaus, pensininkė. Be to, ieškovė neturi jokio išsilavinimo, visą gyvenimą dirbo lauko darbininke. Nurodytos aplinkybės, ieškovės teigimu, nulėmė, kad sudarydama ginčijamą sutartį ji suklydo.
2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo NŽT prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad valstybinės žemės, kaip viešosios nuosavybės teisės objektų, perleidimas privačion nuosavybėn yra reglamentuotas įstatymu, o procedūriniai tokio turto perleidimo reikalavimai užtikrina deramą viešųjų interesų apsaugą. Trečiojo asmens nuomone, vien formalus CPK 182 straipsnio 5 dalies taikymas nebūtų užtikrinęs teisėto ir teisingo sprendimo. Pažymėjo, kad ieškovė sudarydama ginčijamą sutartį suprato, jog nuosavybės teisės bus atkurtos atsakovo E. S. vardu, priešingų įrodymų byloje nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
2. Byloje sprendžiama dėl 1999 m. kovo 23 d. sutarties dalies pripažinimo negaliojančia kaip sudarytos dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis).
3. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė O. S. 1999 m. kovo 23 d. notariškai patvirtinta sutartimi perleido atsakovui E. S. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą. Nuosavybės teisė atstatoma į 1,4000 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) (sutarties 1 punktas, 1 t. b. l. 7). Kauno apskrities viršininkas 2008 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir tos pačios dienos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrė atsakovui E. S. nuosavybės teises į 0,5600 ha žemės, grąžinant natūra žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, nurodant, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 0,8400  ha žemės bus atkurtos vėliau (1 t. b. l. 36–37, 42). Ieškovė O. S. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančia 1999  m.  kovo 23 d. sutarties dalį dėl nuosavybės teisės perleidimo į 0,8400 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją. Ieškovės teigimu, ji suklydo sudarydama 1999 m. kovo 23 d. sutartį, nes norėjo perleisti tik dalį (0,0800 ha) jai priklausančios teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, vėliau bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad galvojo, jog ginčijama sutartimi suteikia įgaliojimą sūnui tvarkyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus.
4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertindamas ieškinyje nurodytas aplinkybes, šalių paaiškinimus, sprendė, kad 1999  m.  kovo 23 d. pasirašant ginčijamą sutartį ieškovės valia buvo perleisti visą jos turimą teisę į 1,4000 ha išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą, taip siekiant greitesnio nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas pažymėjo, kad ginčijamos sutarties turinys yra aiškus, todėl ieškovė, atsižvelgiant į jos amžių, išsilavinimą, galėjo suprasti sudaromos sutarties esmę.
5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas E. S. ieškinį pripažino. Pažymi, kad tikroji šalių valia sudarant ginčijamą sutartį buvo suteikti įgaliojimą atsakovui E. S. rūpintis nuosavybės teisės atkūrimo procesu, bet ne perleisti nuosavybės teisę į atkuriamą nuosavybę. Teismas neatsižvelgė į ieškovės O. S. amžių, išsilavinimą ir į tai, kad ieškovė neturėjo patirties tokių sandorių sudaryme.
6. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartimi pakeitė ieškovę O. S., mirusią (duomenys neskelbtini), jos teisių perėmėju J. S. (2 t.,  b. l. 20–21). 
7. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.90 straipsnį dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, kad suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Jeigu šalis sudarė sutartį klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tačiau jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610-378/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017).
9. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes
   (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016).
10. Teisėjų kolegija įvertina apeliantės argumentus, kad ji suklydo pasirašydama ginčijamą sandorį, nes jos valia buvo ne perleisti teises į nuosavybės teisių atkūrimą, o suteikti įgaliojimą atsakovui E. S. rūpintis nuosavybės teisės atkūrimo klausimais. Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės O. S. pozicija byloje buvo nenuosekli. Nustatyta, kad tiek 2016 m. rugpjūčio 4 d. ieškinyje, tiek 2016 m. rugpjūčio 31 d., 2017 m. balandžio 4 d. patikslintuose ieškiniuose ieškovė teigė, kad ji turėjo du vaikus ir sudarydama ginčijamą dovanojimo sutartį vieno vaiko naudai ji suklydo. Be to, norėjo perleisti atsakovui (sūnui) E. S. teisę į nuosavybės teisės atkūrimą tik į 0,0800 ha žemės, bet ne į visą ieškovei 1,4000 ha priklausiusią atkurti žemę, nes galvojo, jog perleidus teisę atkurti nuosavybės teises į visą priklausančią nuosavybės teisę atkurti žemę, atkūrimo procesas vyks greičiau  (1 t., b. l. 3–5, 14–17, 152–155). Taigi, ieškovė O. S. procesiniuose dokumentuose nuosekliai nurodė, kad esminis suklydimas sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį pasireiškė tuo, kad ji klaidingai manė, jog sudarydama tokią sutartį galės greičiau atkurti nuosavybės teises.
11. Tuo tarpu 2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio metu ieškovė O. S. savo poziciją pakeitė, tvirtindama, kad atsakovui norėjo tik suteikti įgaliojimą tvarkyti dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, bet ne nuosavybės teises, be to, nenorėjo žemės perleisti nei vienam vaikui. Į teismą dėl sandorio nuginčijimo kreipėsi, nes susipyko su sūnumi ir nori, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos jos vardu ir jai reikia pinigų. Tačiau kartu teigė, kad norėjo sūnui (atsakovui) perleisti 8 arus (0,0800 ha) žemės (2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio garso įrašo 9 min., 42 min.). Pažymėtina, kad atsakovas E. S. 2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog galvojo, kad pas notarą pasirašo įgaliojimą ieškovės vardu tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pasirašomo sutarties turinio nesuprato (2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio garso įrašo 20 min.). Teisėjų kolegijos vertinimu, esant prieštaringiems šalių paaiškinimams ir siekiant nustatyti šalių valią sudarant ginčijamą sandorį būtina įvertinti šalių elgesį po 1999 m. kovo 23 d. sutarties sudarymo.
12. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovui E. S. 2008 m. gruodžio 15 d. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,5600 ha iš 1,4000 ha ginčijama sutartimi perleistos žemės. Pažymėtina, kad atsakovas E. S. 2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog pasakė ieškovei apie įvykusį nuosavybės teisių atkūrimą jo vardu į dalį perleistos žemės (2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio garso įrašo 23 min.). Be to, trečiasis asmuo R. N. taip pat patvirtino, kad buvo žinoma, jog į dalį ginčijamu susitarimu perleistos žemės buvo atkurta nuosavybės teisės atsakovo vardu (2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio garso įrašo 48 min.).
13. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė O. S. žinodama, jog atsakovui 2008 m. gruodžio 15 d. buvo atkurta nuosavybės teisė į 0,5600 ha žemės, jokių pretenzijų jam nereiškė ir beveik 10 metų nelaikė tai savo teisių pažeidimu. Dar daugiau, pati ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad po ginčijamos sutarties pasirašymo nuosavybės teisių atkūrimu nesirūpino (2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio garso įrašo 19 min.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės O. S. elgesys, kuomet ji daugiau nei 17 metų nesikreipė į atsakingą valstybės instituciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo, net ir žinodama, kad į dalį žemės nuosavybės teisės atkurtos atsakovo vardu, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog ieškovės valia 1999 m. kovo 23 d. sudarant sutartį buvo perleisti atsakovui teisę atkurti nuosavybės teises į visą jai priklausančią žemę. Įvertintina ir tai, kad ieškovė byloje ginčija 1999 m. kovo 23 d. sutarties dalį dėl nuosavybės teisės perleidimo į 0,8400 ha žemės ir nereiškia reikalavimo dėl 0,5600 ha žemės, į kurią atsakovui atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimo. Ši aplinkybė sustiprina teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu išnagrinėjimu, kad ieškovė O. S. sudarydama ginčijamą sutartį siekė perleisti atsakovui E. S. visą turimą teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo E. S. elgesys po ginčijamo sandorio sudarymo taip pat rodo, kad šalys 1999 m. kovo 23 d. sudarė sutartį dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo, o ne įgaliojimą atstovauti asmenį nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pažymėtina, kad į bylą pateiktoje 1999 m. liepos 26 d. pažymoje dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nurodyta, jog pagal E. S. pateiktus dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko I. B. įpėdinių nuosavybės teisėmis valdytą žemę, E. S. turi nuosavybės teisę į 1,40 ha žemės (1 t., b. l. 71). Iš į bylą pateiktų VĮ Registrų centras išrašų matyti, kad iki šiol žemės sklypai, į kuriuos atsakovui buvo atkurta nuosavybės teisė, yra įregistruoti atsakovo vardu (1 t., b. l. 45–48). Taigi, atsakovas, nors ir teigdamas, kad 1999 m. kovo 23 d. šalys pasirašė įgaliojimą, siekė, jog nuosavybės teisė būtų atkurta jo vardu, t. y. pats atsakovas laikė, kad ginčijama sutartimi jam perleista teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, o ne suteiktas įgaliojimas veikti ieškovės vardu. Pažymėtina, kad kiekvienas vidutiniškai protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turi ir privalo suprasti, jog įgaliojimas negali suteikti nuosavybės teisės. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog ieškovė sudarydama ginčijamą sutartį klaidingai suvokė sutarties dalyką, t. y. galvojo, kad pasirašo įgaliojimą tvarkyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus. Priešingai, šalių veiksmai po sandorio sudarymo rodo, kad jis buvo pradėtas įgyvendinti, t. y. atsakovas E. S. įgyvendino jam perleistą teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, ieškovė tam neprieštaravo, todėl nėra pagrindo 1999 m. kovo 23 d. sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad ieškovė O. S. įsivaizdavo, jog perleidus teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, greičiau vyks nuosavybės teisių atkūrimo procesas, tačiau vėliau savo valią pakeitė, nes nuosavybės teisės iki šiol visa apimtimi nėra atkurtos, negali būti pripažįstama asmens suklydimu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).
15. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, kad aplinkybės, susijusios su jos amžiumi ir išsilavinimu lėmė, kad ji suklydo sudarydama ginčijamą sandorį. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė O. S. 1992 m. gegužės 28 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (1 t., b. l. 72–73). Ieškovė O. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad iki ginčijamos sutarties pasirašymo ji tvarkė dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. Nurodė, kad kreipėsi dėl 1999 m. kovo 22 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimo ir ją pateikė notarui, t. y. pati ieškovė pateikė notarui reikalingus dokumentus dėl ginčijamo sandorio įforminimo (2017 m. gegužės 8 d. teismo posėdžio garso įrašo 40 min.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors sandorio sudarymo metu ieškovė buvo 64 metų amžiaus, jos išsilavinimas 4 klasės, tačiau tai jai nebuvo kliūtis rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu, taip pat praėjus 17 metų pareikšti ieškinį šioje byloje, todėl nėra pagrindo spręsti, kad ieškovės individualios savybės (amžius, sveikata, išsilavinimas) lėmė, kad ji nesuvokė ar negalėjo suvokti sudaromo sandorio esmės. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, 1999  m.  kovo 23 d. sutarties turinys yra trumpas ir aiškus, sutartyje aiškiai nurodyta, kad ieškovė perleidžia atsakovui teisę į išlikusio nekilnojamojo turto atstatymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvienas vidutiniškai atidus ir apdairus asmuo pasirašydamas tokį dokumentą turėjo ir galėjo suprasti, jog perleidžia turimą teisę, o ne suteikia įgaliojimą atlikti tam tikrus veiksmus.
16. Teisėjų kolegija įvertina apeliantės argumentus, kad atsakovas E. S. ieškinį pripažino, todėl teismas negalėjo ieškinio atmesti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atsakovo ieškinio pripažinimas negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis) ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi su tuo sutikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017). Įvertintina, kad byloje ginčijama specifinė sutartis dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo į nacionalizuotą turtą tvarka ir sąlygos imperatyviai reglamentuotos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme. Minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. galėjo perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo E. S. sutikimas grąžinti atsakovei teisę atkurti nuosavybės teises į 0,8400 ha prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Be to, trečiasis asmuo NŽT byloje nesutiko su šalių sudaryta taikos sutartimi, kuriame atsakovas ieškinį pripažino, nurodydamas, kad įstatymuose nenumatyta galimybė perleistą teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą perleisti ar grąžinti asmeniui, kuris šią teisę yra perleidęs (1 t., b. l. 34–35). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė 1999 m. kovo 23 d. sutarties dalį prašė pripažinimo negaliojančia kaip sudarytą dėl suklydimo, todėl būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti realų subjektyvų suklydimo faktą, tuo tarpu atsakovo pripažinimas, jog ieškovė suklydo yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertintinas su visų byloje esančių ištirtų įrodymų visuma (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
17. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles ir pagrįstai sprendė, jog nenustatytos aplinkybės, patvirtinančios ginčijamo sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo pagal CK 1.90 straipsnyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas sąlygas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
18. Valstybė patyrė 18,84 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinį skundą atmetus, jos priteistinos iš ieškovės O. S. teisių perėmėjo ieškovo J. S. (2 t., b. l. 11, CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 18,84 Eur (aštuoniolika eurų 84 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                               Virginija Gudynienė                                         

                 Mindaugas Šimonis       

                                                                                                                Arvydas Žibas