Administracinė byla Nr. I-528-320-2019
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00300-2018-1
Procesinio sprendimo kategorijos:20.1.;20.2.1.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 16 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
pareiškėjas L. S. (toliau – ir pareiškėjas, ir L. S.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 500 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. (b. l. 2-5).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Areštinės kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo užtikrinamas būtinas minimalus gyvenamas plotas. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kamerose nebuvo atskiro nuo patalpos sanitarinio mazgo, todėl atlikdamas gamtinius reikalus pareiškėjas galėjo būti stebimas kameroje esančių asmenų bei pareigūnų pro stebėjimo akutę. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, pažeidusias jo privatumą, sukėlusias jam didžiulį psichologinį sukrėtimą, dėl ko pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu su L. S. skundu nesutiko (b. l. 18-22). Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas vienas ar su vienu – trimis asmenimis. Teigė, kad areštinėje pareiškėjui kameros ploto dažniausiai tekdavo tiek, kiek numato teisės aktai. Tvirtino, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus – visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turkiško tipo tualetas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitariniai mazgai turi atskiras patalpų oro šalinimo sistemas. Atkreipė dėmesį, jog veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Nurodė, jog nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Manė, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Informavo, kad teismo posėdyje nedalyvaus.
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Analogiškas reikalavimas nustatytas ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte. Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m ir kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių Panevėžio AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2018 m. spalio 10 d. tarnybiniuose pranešimuose „Dėl L. S. laikymo areštinėje“, „Dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus“ (b. l. 18-19, 24, 27).
Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Areštinėje buvo: nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. kovo 16 d. laikytas 15 kameroje (plotas 19,59 kv. m) su trimis asmenimis; nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. laikytas 20 kameroje (plotas 14,80 kv. m) su trimis asmenimis; nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. laikytas 15 kameroje su trimis asmenimis, 2016 m. rugpjūčio 30 d. laikytas 19 kameroje (plotas 10,50 kv. m) vienas, nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. laikytas 7 kameroje (plotas 15,19 kv. m) su dviem asmenimis, toliau iki 2016 m. rugsėjo 5 d. laikytas 18 kameroje (plotas 13,81 kv. m) su vienu asmeniu; nuo 2016 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. gruodžio 20 d. laikytas 26 kameroje (plotas 14,85 kv. m) su dviem asmenimis; nuo 2017 m. sausio 28 d. iki 2017 m. sausio 30 d. laikytas 26 kameroje su dviem asmenimis; nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2017 m. liepos 13 d. laikytas 26 kameroje su dviem asmenimis; nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. laikytas 26 kameroje su dviem asmenimis; nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d. laikytas 17 kameroje (plotas 10,05 kv. m) su vienu asmeniu, tada perkeltas į 16 kamerą (plotas 14,38 kv. m), kur laikytas iki 2017 m. gruodžio 11 d. su vienu asmeniu.
Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei remdamasis Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą Panevėžio AVPK areštinės kamerose (b. l. 27), daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 7, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 26, viso 56 paras, iš jų – 48 paras – pažeidžiant 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte bei 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2016 m. kovo 14-16 d., rugpjūčio 30 d. teko 4,57 kv. m ploto; 2016 m. rugpjūčio 1-18 d., 2017 m. gruodžio 7 d. teko 4,5 kv. m ploto; 2016 m. rugpjūčio 31 d. – rugsėjo 2 d. teko 4,58 kv. m ploto; 2016 m. lapkričio 30 d. – gruodžio 20 d., 2017 m. sausio 28-30 d., liepos 12-13 d., rugpjūčio 29-31 d. teko 4,51 kv. m ploto), bei 8 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 6,26 kv. m iki 9,26 kv. m ploto). Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog Panevėžio AVPK 48 paras pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas, kas užtikrintų jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2018 m. spalio 8 d. tarnybiniame pranešime „Dėl L. S. skundo“ nurodė, kad visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara (b. l. 23). 2018 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodė, kad, 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (b. l. 25). Panevėžio AVPK Areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti Areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus, kurie yra kamerų dešinėje ir kairėje pusėje prie durų. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo (b. l. 26).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors atsakovės atstovas tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (viso 56 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.
Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje bei subjektinė teisė į privatumą buvo pažeistos.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą bei teisės į privatumą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 48 paras; teisė į privatumą buvo pažeista 56 paras, tačiau pažeidimų laikotarpis nebuvo nepertraukiamas), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 300 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo L. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti L. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2016 m. kovo 14 d. – 2017 m. gruodžio 11 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėja Irena Varžinskienė