Byla Nr. ATP-492-582/2015
Teisminio proceso Nr. 4-13-3-00077-2015-3
Procesinio sprendimo kategorija: 79.1.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. birželio 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dmitrijus Korsakovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarimo K. D. administracinio teisės pažeidimo byloje ir
n u s t a t ė :
Administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 straipsnio 1 dalį ir 126 straipsnio 4 dalį K. D. surašytas už tai, kad jis, 2014-12-16, apie 16 val. 20 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi 100“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nepakluso teisėtam policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti vairuojamą transporto priemonę, ir, esant įtarimui dėl vairavimo neblaiviam, vengė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pasitikrinti, ar nėra neblaivus. Šiais veiksmais K. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių 16, 17 punktų reikalavimus.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarimu K. D. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, ir jam paskirta 579 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams. Administracinio teisės pažeidimo teisena pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį K. D. atžvilgiu nutraukta, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalis).
K. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarimo dalį dėl jo nubaudimo pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, pripažįstant jį nepadarius šio administracinio teisės pažeidimo ir panaikinant jam už jį paskirtą administracinę nuobaudą, kitoje dalyje apeliantas prašo nutarimo nekeisti. Skunde K. D. nurodo, kad teismas dalyje dėl jo veiksmų vertinimo pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė įstatymo nuostatas, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu bei bendruoju teisės principu in dubio pro reo, kas lėmė jo nepagrįstą nubaudimą už šio administracinio teisės pažeidimo padarymą.
Apelianto nuomone, šioje byloje surinkti įrodymai yra prieštaringi, neįtikinami, nelogiški, jie negali būti vertinami kaip objektyvūs, neginčytini ir nekeliantys abejonių dėl fakto, kad K. D. vengė pasitikrinti girtumą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutarimo dalį, nepagrįstai apelianto nurodytas aplinkybes pripažino prieštaraujančiomis bylos faktiniams duomenims ir įvertino jas kaip gynybinę poziciją. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo apklausos metu (b. l. 12-13), bylos nagrinėjimo teisme metu (b. l. 49), taip pat ir šiame apeliaciniame skunde nuosekliai laikosi tos pačios pozicijos, teigdamas, kad 2014-12-16 alkoholinių gėrimų nevartojo, buvo blaivus, nuo policijos pareigūnų nesislapstė, neblaivumo (girtumo) patikrinimo nevengė (ir negalėjo vengti), kadangi policijos pareigūnas A. T. nereikalavo atlikti tokį patikrinimą ir nepateikė alkotesterio. Skunde pažeidėjas taip pat neigia slėpęsis nuo policijos pareigūnų, nurodydamas, kad A. T. jo neinformavo, kada turėjo atvykti kitas ekipažas, todėl jis pareigūno leidimu išėjo pašerti gyvulių ir visą tą laiką buvo ūkyje (tvarte ir kt.), o kai grįžo į namą, policijos pareigūnų jau nebuvo. Faktą, kad K. D. 2014-12-16 nevartojo alkoholio ir buvo blaivus, patvirtino liudytojai V. Z., R. Š., V. S., byloje nėra jokių kitų, net ir netiesioginių duomenų, kurie leistų teigti, kad šie liudytojai galėjo būti šališki. Šios aplinkybės, taip pat tai, kad apeliantas nėra baustas administracinėmis nuobaudomis, jo atžvilgiu nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas ar kaltinimas privataus kaltinimo byloje, nėra priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių, jo darbas yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu, tik patvirtina faktą, kad jis neturėjo jokių protingumo kriterijumi pagrįstų priežasčių vengti pasitikrinti neblaivumą.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad faktą, jog policijos pareigūnas reikalavo pasitikrinti neblaivumą, o pažeidėjas vengė tokio patikrino ir administracinėn atsakomybėn patrauktojo asmens kaltę dėl pažeidimo padarymo turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai turi būti traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimo dalį, iš esmės rėmėsi vien tik policijos pareigūno A. T. parodymais, kurie yra neteisingi, nelogiški ir neįtikinami, taip pat prieštaringais pažeidėjo sutuoktinės parodymais bei kitų policijos pareigūnų – G. S. ir D. L., kurie tiesiogiai ir betarptiškai ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo nustatyme nedalyvavo, nurodytomis aplinkybėmis. Minėtų policijos pareigūnų parodymai susideda iš to, kad jie atvyko prie apelianto namų, patikrino jo automobilį ir jame rastus dokumentus ir be aiškaus pagrindo apžiūrėjo jo namus, ūkinius pastatus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo posėdžio metu G. S. ir D. L. teigė, jog abu bendravo su K. D. sutuoktine V. D. ir ši neva patvirtino, kad apeliantas buvo neblaivus, tačiau apelianto sutuoktinė šias aplinkybes teisme paneigė. Pabrėžtina, kad liudytojai G. S. ir D. L., kaip ir A. T., yra policijos pareigūnai, tarpusavyje pažįstami ir dirbantys vienoje įstaigoje, dėl ko apeliantui kyla pagrįstų abejonių dėl jų nešališkumo.
Skunde taip pat nurodoma, kad nors A. T. teigė, kad jis siūlė apeliantui alkotesteriu nustatyti pastarojo girtumą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad toks siūlymas buvo išreikštas kokiais nors konkrečiais pareigūno veiksmais. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad A. T. būtų išaiškinęs apeliantui atsakomybę už vengimą pasitikrinti girtumą. Policijos pareigūnas taip pat nurodė, kad jam bendraujant su pažeidėju nuo pastarojo sklido stiprus alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli, akys paraudę, veiksmai neadekvatūs, tačiau tokie pareigūno parodymai prieštarauja kitų liudytojų – V. Z., R. Š., V. S., parodymams, o ir teisme apklausta apelianto sutuoktinė negalėjo nurodyti, ar jis buvo neblaivus. Be to, skunde pažymima, kad, nors, pareigūno teigimu, apeliantas elgėsi agresyviai, atsisakė pateikti dokumentus, tikrintis girtumą, tačiau pareigūnas nepanaudojo jokių įstatyme nustatytų prievartos priemonių (pvz., neuždėjo antrankių), nepristatė apelianto į policijos patalpas, priešingai – leido jam išeiti iš namo. Tam tikrų abejonių A. T. paaiškinimų teisingumu ir logiškumu kelia ir kita aplinkybė, kad pareigūnas nurodė, jog apie 2014-12-16, 16.10 val., jis nuvyko į Alytaus rajone esantį (duomenys neskelbtini) kaimą, kur sankryžoje pastebėjo apelianto automobilį, pristabdė, tada vijosi jį iki jo namų, jį sulaikė, paaiškino, dėl kokių priežasčių buvo stabdomas ir yra sulaikomas, tada apie sulaikytą neblaivų asmenį pranešė Alytaus AVPK budėtojui ir prašė atsiųsti kelių policijos ekipažą. Pareigūnų G. S. ir D. L. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad nurodymą vykti į (duomenys neskelbtini) iš Alytaus AVPK budėtojo gavo apie 16.20 val., tai yra po 10 min., kai A. T. nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą. Apelianto nuomone, nelogiška, kad toks kiekis A. T. tarnybiniame pranešime nurodytų įvykių galėjo įvykti vos per 10 min. Visos šios aplinkybės, skundo autoriaus vertinimu, sudaro pagrindą kritiškai vertinti policijos pareigūno A. T. parodymus.
Atsiliepime į apeliacinį skundą Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas prašo K. D. apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.
K. D. apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik dėl byloje surinktų įrodymų visumos, o ne atskirų įrodymų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliantas ginčija nustatytas įvykio aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nurodydamas, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir aplinkybėmis buvo blaivus ir neblaivumo (girtumo) patikrinimo nevengė (ir negalėjo vengti), kadangi policijos pareigūnas A. T. nereikalavo atlikti tokį patikrinimą.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, kurios argumentuotos ir logiškai pagrįstos. Teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiama apelianto kaltė. Aukštesniojo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patikimai patvirtina, jog K. D. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.
Blaivumo patikrinimo vengimas yra viena iš alternatyvių veikų, už kurias atsakomybė numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo. Vien tik atsisakymas policijos patikrinimo metu tikrintis neblaivumą specialiosiomis techninėmis priemonėmis gali būti kvalifikuojamas kaip patikrinimo vengimas. Konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuotina kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti. Šis pažeidimas yra tyčinis – asmuo tyčia atsisako pasitikrinti, ar nėra apsvaigęs nuo alkoholio. Kaip neblaivumo (girtumo) patikrinimo vengimu pirmiausia laikytini bet kokie veiksmai ar neveikimas, kuriais vairuotojas išreiškia savo valią (apsisprendimą) nesitikrinti.
Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, policijos pareigūnui sustabdžius K. D. (atvykus paskui jį į jo namus) ir pareikalavus pasitikrinti blaivumą, buvo objektyvi galimybė policijos turimomis priemonėmis patikrinti jo girtumą. Šioje byloje faktinė aplinkybė, kad K. D. atsisakė vykdyti policijos pareigūno reikalavimą tikrintis neblaivumą, pagrįstai skundžiamame nutarime nustatyta tiesiogiai įvykyje dalyvavusio policijos pareigūno A. T. nurodytomis aplinkybėmis, kurios visiškai sutapo su iš karto po įvykio surašytu jo paaiškinimu, taip pat nustatant šią aplinkybę kaip netiesioginiais įrodymais pagrįstai remtasi ir liudytojų G. S. ir D. L. nurodytomis aplinkybėmis bei rašytine bylos medžiaga. Policijos pareigūnas A. T. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytą dieną gavo iš budėtojo informaciją, kad (duomenys neskelbtini) kaime galimai važinėja neblaivus vairuotojas. Važiuojant (duomenys neskelbtini) kaime, ties sankryža, netoli mokyklos, prieš policijos tarnybinį automobilį privažiavo minėtas asmuo, su kuriuo susigretinęs policijos pareigūnas pravėrė langą ir padarė gestą, kad automobilis sustotų, tačiau asmuo, pamatęs policijos pareigūną, padidino greitį ir visu greičiu nuvažiavo, pavažiavęs maždaug 1500 m, nusuko į kiemą, sustojęs atsidarė dureles ir sodeliu pradėjo bėgti į namą, A. T. paskui jį nusekė į namą ir informavo policijos budėtoją, kad sulaikė asmenį, kuris galimai neblaivus vairavo automobilį. A. T. nurodė, kad apeliantas buvo akivaizdžiai išgėręs, jis bėgdamas griuvo, bendraujant su juo sklido alkoholio kvapas, jis jam siūlė tikrintis neblaivumą, pasiūlė eiti prie tarnybinio automobilio, tačiau apeliantas atsisakė, motyvuodamas tuo, kad jis neva nevairavo automobilio. Po to pažeidėjas paprašė leidimo pašerti gyvulius ir nuėjo į ūkinį pastatą, iš kurio dingo. Kai atvyko kitas policijos ekipažas, apeliantas buvo dingęs, todėl policijos pareigūnai su pažeidėjo sutuoktine apžiūrėjo K. D. vairuotą automobilį, patikrino automobilio techninės apžiūros dokumentus, taip pat buvo apklausta V. D., kuri pripažino, kad jos sutuoktinis grįžo neblaivus, tačiau ji negalėjo nurodyti, ar jis pats vairavo automobilį. Policijos pareigūno A. T. nurodytos aplinkybės dėl to, kad vairuotojas priešinosi policijos pareigūnų reikalavimams ir, pasinaudodamas pretekstu dėl gyvulių šėrimo, pabėgo, taip pat dėl pažeidėjo sutuoktinės veiksmų ir duotų paaiškinimų yra visiškai patvirtintos kitų policijos pareigūnų G. S. ir D. L. parodymais. Apeliaciniame skunde pažeidėjas nepagrįstai kelia minėtų liudytojų šališkumo klausimą, nurodydamas, kad jie yra kolegos, todėl suinteresuoti duoti A. T. nurodytas aplinkybes atitinkančius parodymus, tačiau tai laikytina tik subjektyviu apelianto manymu, kuris nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Tai, kad A. T., G. S. ir D. L. yra policijos pareigūnai, nėra pagrindas konstatuoti, kad jie yra suinteresuoti duoti pažeidėjui nepalankius parodymus, kai byloje nenustatyta jokių duomenų apie apelianto ir minėtų policijos pareigūnų tarpusavio ryšius ar būtų nustatyta kitų aplinkybių, sudarančių protingą pagrindą abejoti jų parodymų objektyvumu. Skunde nepagrįstai teigiama, jog pagrindą abejoti policijos pareigūno A. T. parodymais sudaro jo nurodytos neįtikinamos aplinkybės dėl įvykių sekos ir laiko tarpo, kuomet jis iškvietė antrą policijos tarnybinį automobilį (nurodytas 10 minučių laikotarpis). Tačiau byloje nustatyta, kad sodyba, į kurią atvyko pažeidėjas, buvo tik apie 1500 m nuo tos vietos, kur jis gatvių sankryžoje susitiko su policijos pareigūnu A. T. ir šis pradėjo paskui jį važiuoti, todėl nėra pagrindo abejoti nustatyta aplinkybe, kad policijos pareigūnas per 10 minučių turėjo objektyvią galimybę atvykti į minėtą netoliese esančią sodybą ir pamatęs, kad pažeidėjas nepaklūsta jo reikalavimams, iškviesti kitą policijos tarnybinį automobilį.
Apygardos teismas sprendžia, jog šioje byloje aptartais įrodymais nustatyta, kad pažeidėjas, turėdamas įstatyme numatytą pareigą vykdyti policijos pareigūno nurodymą ir leistis patikrinamas, sąmoningai atsisakė vykdyti policijos pareigūno reikalavimą pasitikrinti blaivumą, kai tokia galimybė buvo suteikta siūlant eiti prie tarnybinio automobilio ir pūsti į alkotesterį. Visa įvykių eiga ir apelianto elgesys po to, kai jis išlipo iš automobilio savo namo kieme, aplinkybė, kad jis, atsisakęs pasitikrinti neblaivumą, nuo policijos pareigūno pasislėpė namų valdoje, laikytini veiksmais, kuriais vairuotojas išreiškė savo valią (apsisprendimą) nesitikrinti ir vengė blaivumo patikrinimo.
K. D. gynybos versija, kad policijos pareigūnas nesiūlė jam tikrintis neblaivumo ir nerodė jam alkotesterio, motyvuotai paneigta minėtais policijos pareigūno A. T. parodymais. Pastebėtina, kad apeliantas, teigdamas, kad policijos pareigūnas jam nesiūlė tikrintis neblaivumo, apeliaciniame skunde kelia priešingą versiją, kad policijos pareigūnas jo neįspėjo apie atsakomybę dėl vengimo tikrintis neblaivumą, kas reikštų, kad siūlymas tikrintis neblaivumą vis dėlto buvo. Pažymėtina, kad K. D., būdamas patyręs vairuotojas, negalėjo nežinoti (privalėjo žinoti), kad pagal Kelių eismo taisyklių 17 punktą, policijos pareigūno reikalavimu jis privalėjo leistis būti patikrinamas, ar nėra neblaivus (girtas) arba apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų (narkotikų, vaistų, kitų svaigiųjų medžiagų). Atitinkamai jis turėjo žinoti ir tai, kad už šios pareigos neįvykdymą jam gali būti taikomos teisinės atsakomybės priemonės. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad atsisakymas tikrintis neblaivumą, kaip administracinis teisės pažeidimas, yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse nuo 1992-06-15 (1992-05-26 įstatymas Nr. I-2589, Žin., 1992, Nr. 21-610). Taigi, atsisakydamas tikrintis neblaivumą, apeliantas veikė savo rizika, tai yra numanydamas, kad jam už tai gali būti paskirta administracinė nuobauda. Tai, kad jis galimai tuo metu nežinojo to, kokio griežtumo nuobauda jam gali būti už tai skiriama, jo atsakomybės nešalina, nes šis nežinojimas taip pat buvo nulemtas paties apelianto pasirinkto rizikingo elgesio modelio, o įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis). Pastaroji aplinkybė reiškia, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė už įstatymo pažeidimą kyla visiškai nepriklausomai nuo to, ar pažeidimą padaręs asmuo buvo papildomai įspėjamas apie egzistuojančią įstatyme numatytą atsakomybę.
Iš bylos duomenų matyti, kad tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teigia, kad transporto priemonę jis vairavo blaivus ir prašo teismą remtis tai pagrindžiančiais liudytojų V. Z., R. Š., V. S. bei teisme jo sutuoktinės duotais parodymais, tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad veikos kvalifikavimui pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį už neblaivumo patikrinimo vengimą reali jo fiziologinė būklė (blaivus ar neblaivus) esminės įtakos neturi – atsakomybėn už tai vienodai traukiami tiek blaivūs, tiek ir girti asmenys, sąmoningai vengę jų neblaivumo patikrinimo. Todėl nagrinėjamu atveju ši apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė nepaneigia Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, taip pat Kelių eismo taisyklėse įtvirtintos vairuotojo pareigos policijos pareigūnų reikalavimu pasitikrinti neblaivumą (girtumą) nevykdymo ir nešalina jo administracinės atsakomybės pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį. Byloje surinkti faktiniai duomenys pakankami ir patikimi Kelių eismo taisyklių pažeidimo įrodymui, o K. D. parodymai skundžiamame nutarime pagrįstai įvertintini kaip gynimosi taktika, jam siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
Apygardos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad skundžiamo Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarimo dalis, kuria K. D. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis ATPK 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
n u t a r i a :
palikti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarimą nepakeistą ir K. D. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.
Teisėjas Dmitrijus Korsakovas