Civilinė byla Nr. e2-1314-1099/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25072-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 

2.1.5.1.2.7; 2.6.10.2.4.1; 2.6.26; 3.2.6.1; 

3.1.7.6

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 13 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Liubkevič,

sekretoriaujant Agnei Pitrėnienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ANA“ atstovei advokatei Jolantai Špakauskaitei,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gevara“ atstovėms A. M. ir R. R.,

trečiojo asmens užsienio bendrovės Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033 atstovei advokatei Redai Aleksynaitei,

trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Reisuva“ atstovui advokatui Kęstučiui Jokimui,

trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Ormina“ atstovui advokatui Arnoldui Strumskiui,

trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Žemės tinklas“ atstovui direktoriui V. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ANA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gevara“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys užsienio bendrovė Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033, uždaroji akcinė bendrovė „Reisuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Ormina“, uždaroji akcinė bendrovė „Žemės tinklas“.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       Byloje kilo ginčas dėl regresinio žalos atlyginimo, kuri atsirado vienai iš vežėjų praradus krovinį, o kitai minėtą žalą atlyginus siuntėjai.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

2.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ANA“ pateikė teismui ieškinį, kuriame prašo priteisti iš atsakovės UAB ,,Gevara“ 24 889,80 Eur žalos, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovė nurodo, kad didžioji dalis aplinkybių, susijusių su šia byla, yra nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1705-592/2018, bei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-353-881/2019, tačiau ieškinys reiškiamas kitu pagrindu.

4.       Ieškovė aiškina, kad 2017 m. birželio 26 d. ieškovė (vežėja) sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 01/0617 su siuntėja Italijos įmone Lety s.r.l. dėl krovinio (6 palečių 2 682,50 kg padų avalynei) (toliau – krovinys, ginčo krovinys) transportavimo paslaugų – pervežimo organizavimo maršrutu Italija-Lietuva (iškrovimo vieta (duomenys nesklebtini) (UAB „Ormina“)). Nurodo, kad 2017 m. birželio 26 d. ieškovė dėl to paties krovinio pervežimo sudarė Užsakymą-sutartį Nr. 005826 su atsakove UAB „Gevara“, pagal kurią atsakovė įsipareigojo krovinį pervežti iš Italijos į Lietuvą (iškrovimo vieta (duomenys nesklebtini) (UAB „Ormina“)), iškrovimo data – ne vėliau kaip iki 2017 m. liepos 11 d. Anot ieškovės, atsakovė nurodyto 2017 m. birželio 26 d. Užsakymo-sutarties Nr. 005826 neįvykdė – krovinio nepristatė į iškrovimo vietą; krovinys buvo nuvežtas į (duomenys nesklebtini)  (Baltarusija) ir ten konfiskuotas.

5.       Ieškovės teigimu, Baltarusijos Respublikos Minsko miesto Spalio rajono teismas, išnagrinėjęs administracinio pažeidimo bylą Nr. 6-4308/17, 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi nustatė, kad atliekant muitinės kontrolę, patikrinus krovinį, vietoje prekių deklaracijoje nurodytų prekių „roletų furnitūra“ (siuntėjas „Gaviota Simbac“ gavėjas „Alutech Inc.“), rasta į deklaraciją neįtrauktos, t. y. nedeklaruotos prekės „avalynės padai“ (kiekis 6 350 porų); administracinį pažeidimą sudarančias prekes („avalynės padai“, 6 350 porų) nutarta konfiskuoti. Pažymi, kad prekės, kurios buvo nurodytos į Minską nuvežtų prekių lydinčiuose dokumentuose, realiai buvo pristatytos (duomenys nesklebtini) (UAB „Ormina“) (t. y. ten, kur turėjo būti pristatytas ieškovės užsakymas); šias aplinkybes patvirtina ir antstolio 2017 m. rugpjūčio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 157-17-120. Anot ieškovės, buvo supainioti krovinius lydintys dokumentai, ko pasekoje ieškovės užsakymas („avalynės padai“) per klaidą nukeliavo į Minską (o ne į Vilnių), o tuo tarpu į Minską turėjęs nukeliauti krovinys („roletų furnitūra“) realiai nukeliavo į Vilnių.

6.       Ieškovė nurodo, kad toks krovinių bei juos lydinčių dokumentų supainiojimas įvyko dėl vežėjos, t. y. atsakovės, kaltės, dėl ko ginčo krovinys konfiskuotas Baltarusijoje ir patirti nuostoliai (prarastų (konfiskuotų) prekių vertė). Aiškina, kad tarp patirtų nuostolių ir atsakovės veiksmų yra priežastinis ryšys, todėl atsakovė turi atlyginti ginčo krovinio vertę, kurią patvirtina Italijos įmonės Lety s.r.l. 2017 m. birželio 30 d. pardavimo sąskaita Nr. 170201 bei 2017 m. liepos 5 d. eksporto deklaracija.

7.       Ieškovė teigia, kad gavusi iš siuntėjos Italijos įmonės Lety s.r.l. reikalavimą kompensuoti 24 889,80 Eur nuostolius (ginčo krovinio vertę), Vilniaus miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinį atsakovei dėl 24 889,80 Eur žalos atlyginimo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1705-592/2018, konstatavo, kad ieškovė neįrodė reikalavimo teisės (dėl jai padarytos realios žalos ar regreso teisės, kitų asmenų jai perleistos reikalavimo teisės) ir ieškinį atmetė. Pažymi, kad kartu su apeliaciniu skundu buvo pateikta ieškovės bei Italų bendrovės Lety s.r.l. 2018 m. balandžio 10 d. Sutartis Nr. 18/04/10-001 (ieškovė šia sutartimi įsipareigojo atlyginti bendrovei Lety s.r.l 24 889,80 Eur nuostolius, sudarančius 2017 m. birželio 30 d. sąskaitoje faktūroje Nr. 170201 įvardintų prarastų prekių visą vertę) bei 2018 m. balandžio 23 d. ieškovės atliktas 12 000 Eur mokėjimas Italų bendrovei Lety s.r.l., tačiau apeliacinės instancijos teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-353-881/2019, naujai pateiktų įrodymų nepriėmė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

8.       Ieškovė nurodo, kad tebevykstant teisminiam ginčui, ieškovė bei Italų bendrovė Lety s.r.l. 2018 m. birželio 21 d. sudarė papildomą susitarimą dėl 2018 m. balandžio 10 d. Sutarties Nr. 18/04/10-001 pakeitimo, kuriuo pratęsė likusios 12 889,80 Eur sumos sumokėjimo terminą, jį susiejant su teismo sprendimo priėmimo data, t. y. per 45 d. nuo teismo sprendimo priėmimo. Pažymi, kad po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo ieškovė visiškai atlygino žalą (krovinio vertę) Italų bendrovei Lety s.r.l. (2019 m. balandžio 17 d. sumokėjo 6 000 Eur bei 2019 m. gegužės 7 d. sumokėjo dar 6 889,80 Eur). Anot ieškovės, atlyginusi nuostolius siuntėjai Italų bendrovei Lety s.r.l., ieškovė įgijo regreso teisę vežėjos, t. y. atsakovės, atžvilgiu.

9.       Ieškovė 2020 m. sausio 10 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-7064) papildomai nurodo, kad asmuo, faktiškai atlyginęs nuostolius krovinio siuntėjui arba gavėjui, turi teisę reikalauti, jog jo patirtus nuostolius atlygintų vežėjas. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos aplinkybės tokių nuostolių atlyginimui, t. y. ieškovė yra atlyginusi nuostolius; ji buvo sudariusi sutartį su vežėju; nuostoliai atlyginti krovinio siuntėjui arba jo gavėjui. Be to, pabrėžia, kad šiuo atveju nei atsakovė, nei tretieji asmenys nėra pateikę jokių įrodymų, kad pretenzijas dėl nuostolių, susijusių su ginčo krovinio praradimu, kam nors būtų pareiškę kokie nors kiti subjektai (išskyrus krovinio siuntėjos Lety s.r.l. pretenzijas ieškovei bei atitinkamai ieškovės pretenzijas atsakovei), ar kad jie nuostolius dėl šio krovinio praradimo jau yra atlyginę kitam subjektui.

10.       Papildomai nurodo, kad Tarptautinio krovinių vežimo keliais (CMR) konvencijoje (toliau – CMR konvencija) nustatytas terminas tokioms pretenzijoms pareikšti jau yra suėjęs, trečiųjų asmenų argumentai, susiję su galima dviguba atsakomybe ar nepagrįstu Lety s.r.l. praturtėjimu, yra nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, grindžiami teoriniais samprotavimais. Be to, teigia, kad ieškovei nėra pagrindo įrodinėti krovinio siuntėjos (savininkės) Lety s.r.l. santykių su krovinio pirkėju (kuriam nuosavybė neperėjo, nes jis krovinio negavo), nes yra įrodyta aplinkybė, jog ieškovė atlygino nuostolius krovinio siuntėjai Lety s.r.l.; tuo tarpu krovinio pirkėjo Elsy Swift Co. atsiskaitymas/neatsiskaitymas su krovinio siuntėja (savininke) Lety s.r.l. už prekes, kurių Elsy Swift Co. nebuvo perduotos, yra ne šios bylos dalykas, tačiau tik šių įmonių tarpusavio reikalas, kuris nėra reguliuojamas CMR konvencijos ir nėra susijęs su vežėjų atsakomybe pagal CMR konvenciją.

11.       Ieškovė nurodo, kad atsakovė yra prisiėmusi atsakomybę prieš ieškovę pagal 2017 m. birželio 26 d. sutartį; tuo tarpu ieškovės su faktine vežėja UAB „Reisuva“ jokie sutartiniai santykiai nesieja.

12.       Ieškovė dėl nuostolių atlyginimo fakto nurodo, kad ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis aiškiai numato atsakovės įsipareigojimą atlyginti ieškovei dėl vežėjo kaltės patirtus nuostolius būtent pagal pateiktus išlaidų orderius. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė dalį savo regresinių reikalavimų grindžia būtent kasos išlaidų orderiais, o bet kokie mėginimai paneigti atsiskaitymus grynaisiais pinigais tėra nepagrįsta gynybinė pozicija, nepaneigianti ieškinio pagrįstumo.

13.       Ieškovė dėl senaties taikymo nurodo, kad nors regresiniams reikalavimams taip pat taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, tačiau CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta kita senaties termino pradžia: šis terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, arba jeigu tokio sprendimo nėra, nuo faktinio atlygio sumokėjimo dienos. Taigi, anot ieškovės, CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis skirtingai reglamentuoja ieškinio senaties termino pradžią vieno vežėjo kitam reiškiamiems regresiniams ieškiniams, tačiau tiesiogiai nenumato kaip yra nustatoma faktinio atlyginimo sumokėjimo diena, todėl šiuo atveju taikoma Lietuvos teisė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.13 straipsnis). Aiškina, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia turi būti nustatoma pagal analogiją taikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2017 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje. Nr. 3K-3-165-686/2017, t. y. vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo paskutinės įmokos sumokėjimo krovinio siuntėjai dienos – šiuo atveju nuo 2019 m. gegužės 7 d. Pažymi, kad jei vis tik teismas manytų, jog ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo pirmosios įmokos sumokėjimo dienos (2018 m. balandžio 23 d.), ieškovė prašytų šį terminą atnaujinti, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iki 2019 m. balandžio 23 d. ieškinys nebuvo pareikštas dėl svarbių priežasčių – vyko teisminis procesas tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių sumų priteisimo; be to, iki 2019 m. balandžio 23 d. krovinio savininkei ieškovė buvo atlyginusi tik dalį krovinio vertės, todėl neturėjo reikalavimo visai žalos sumai.

14.       Ieškovė nurodo, kad nei ieškovė, nei UAB „Ormina“ niekada nedisponavo kroviniu, nedavė dėl jo iškrovimo jokių nurodymų, neatliko bei neorganizavo ginčo krovinio iškrovimo. Be to, pati atsakovė yra pripažinusi, kad į UAB „Ormina“ sandėlį per klaidą buvo pristatytas kitas krovinys (2017 m. rugpjūčio 28 d. ieškovės pretenzija UAB „Ormina“ dėl krovinio grąžinimo), t. y. kaltę dėl netinkamo pristatymo (o ne iškrovimo) yra pripažinusi pati atsakovė. Teigia, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog į UAB „Ormina“ sandėlį 2017 m. liepos 7 d. per klaidą buvo pristatytas ne ginčo, o kitas krovinys; be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo krovinys iš viso kada nors būtų buvęs pristatytas į UAB „Ormina“ sandėlį, ar kad ieškovės būtų paprašyta organizuoti šio krovinio iškrovimą 2017 m. liepos 7 d. (t. y. ankščiau sutartyje numatyto termino). Taigi, anot ieškovės, krovinio praradimą lėmė ne netinkamas krovinio iškrovimas (jis niekada nebuvo UAB „Ormina“ iškrautas, nes ten nebuvo pristatytas), tačiau jo nepristatymas į UAB „Ormina“ sandėlį.

15.       Pažymi, kad ieškovė buvo atsakinga už krovinio iškrovimo organizavimą 2017 m. liepos 10 d.-2017 m. liepos 11 d., tačiau šiomis dienomis atsakovė į UAB „Ormina“ sandėlį nepristatė jokio krovinio; kito, per klaidą pristatyto, krovinio iškrovimo 2017 m. liepos 7 d. ieškovė neturėjo pareigos organizuoti. Be to, būtent atsakovė (jos vairuotojas) privalėjo dalyvauti ir kontroliuoti pasikrovimo bei išsikrovimo procesus. Aiškina, kad 2017 m. liepos 7 d. per klaidą į UAB „Ormina“ sandėlį pristačiusi kitą krovinį, atsakovė tebeturėjo galimybę (bei pareigą) iki 2017 m. liepos 11 d. į UAB „Ormina“ sandėlį pristatyti ginčo krovinį, tačiau to nepadarė. Apibendrinant, krovinio praradimą lėmė krovinio nepristatymas į UAB „Ormina“ sandėlį nustatytu laiku bei jo neteisėtas išvežimas į Baltarusiją, kuris nebuvo derintas su ieškove, galiojant atsakovės pareigai kontroliuoti krovinio pakrovimą – išsikrovimą, krovinio būklės, kiekio, lydinčių dokumentų tikrinimą ir pan.

16.       Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu patikslino, kad reikalaujama ne 6, o 5 proc. dydžio procesinių palūkanų. Iš esmės palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai nurodė, kad atsakovė neįvykdė prisiimto įsipareigojimo ir sutartu laiku nepristatė ginčo krovinio, t. y. jį prarado, supainiojusi krovinius; anot ieškovės, atsakovė atsako už savo pasamdytą kitą vežėją. Pažymėjo, kad 2017 m. liepos 7 d. į iškrovimo vietą buvo pristatytas kažkoks krovinys, apie kurį ieškovė nebuvo informuota. Teigė, kad atsiskaitė su Italijos bendrove – dalį sumokėjusi pavedimu, o kitą dalį grynaisiais pinigais kasos išlaidų orderiais jų atstovui, kuris atvykdavo į Lietuvą. Nurodė, kad galutinis mokėjimas buvo 2019 m. gegužės 7 d., o ieškinys pareikštas 2019 m. rugpjūčio 22 d., todėl senaties terminas, nustatytas CMR 39 straipsnio 4 dalyje, nepraleistas. Pažymėjo, kad CMR konvencijoje nenumatyta termino skaičiavimo jeigu buvo mokėta dalimis, todėl taikytina Lietuvos teisė, pagal kurią terminas skaičiuojamas nuo paskutinio mokėjimo. Nurodė, kad kadangi ginčo krovinys nebuvo pristatytas, jis ir negalėjo būti iškrautas, todėl CMR 17 straipsnio 4 dalies c punktas netaikytinas; be to, ieškovė ir UAB „Ormina“ ginčo kroviniu nedisponavo, juo disponavo atsakovė. Ieškovė atlygino siuntėjai visus nuostolius – byloje esantys įrodymai tai patvirtina, o kiti asmenys nepateikė jokių įrodymų, jog būtų gavę kokių pretenzijų dėl žalos atlyginimo, o santykių tarp siuntėjo ir gavėjo ieškovė neturi įrodinėti. Pažymėjo, kad ieškinys reiškiamas kaip regresinis reikalavimas, o ne pagal reikalavimo perleidimo sutartį su Italijos įmone.

17.       Atsakovė UAB „Gevara“ atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jo netenkinti (ieškinio senaties pagrindu).

18.       Atsakovė nurodo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl teismų nustatytų faktinių aplinkybių prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, tačiau pažymi, jog 2017 m. rugpjūčio 30 d. pretenzijos pateikimo, gavimo bei atsakymo į pretenziją faktai ankstesnėje byloje nebuvo nustatinėjami.

19.       Atsakovė aiškina, kad jos vykdoma komercinė ūkinė veikla – logistikos paslaugos, apimančios krovinių ekspedijavimą, tarpininkavimą bei transporto paslaugas; įmonės veiklos civilinės atsakomybė ginčo laikotarpiu buvo apdrausta Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033 draudimo sutartimi, sudaryta 2017 m. kovo 24 d. ir galiojusia iki 2018 m. kovo 23 d.; draudimo sutartimi, be kita ko, apdrausta UAB „Gevara“ atsakomybė už krovinio praradimą ir/arba klaidingą pristatymą, apimanti visus atvejus, kai krovinių transportavimo procesuose draudėjas naudojasi subkontraktorių paslaugomis.

20.       Atsakovė nurodo, kad pagal ieškovės UAB „ANA“ 2017 m. birželio 26 d. vežėjai UAB „Gevara“ pateiktą Užsakymą-sutartį Nr. 005826, ginčo krovinys iš Italijos turėjo būti pristatytas sutartyje nurodytam gavėjui į UAB „Ormina“ sandėlį Vilniuje iki 2017 m. liepos 11 d. Pažymi, kad UAB „Gevara“ 2017 m. liepos 11 d. pranešė užsakovei UAB „ANA“, jog dėl logistikos procese įvykusios klaidos šis krovinys buvo nusiųstas ne tam gavėjui – buvo per klaidą pakrautas į kitą transporto priemonę ir iškrautas Baltarusijoje. Aiškina, kad faktinį ginčo krovinio pervežimą vykdė atsakovės pasitelkta faktinė vežėja UAB „Reisuva“, tačiau įvertinant tai, kad priimtame užsakyme-sutartyje UAB „Gevara“ buvo prisiėmusi vežėjo pareigas, todėl, vadovaujantis CMR konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, vežėjas laikytinas atsakingu ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie asmenys vykdo jo įpareigojimus.

21.       Atsakovės teigimu, 2017 m. rugpjūčio 4 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją, prašydama iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. pristatyti krovinį į paskirties vietą arba kompensuoti nuostolius; 2017 m. rugpjūčio 30 d. UAB „ANA“ pateikė vežėjai UAB „Gevara“ antrą pretenziją Nr. 08/04-002, kurioje, remdamasi antstolio Armino Naujokaičio 2017 m. rugpjūčio 28 d. surašytu Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, konstatavo, kad ginčo krovinys į paskirties vietą nebuvo pristatytas ir pareikalavo atlyginti nuostolius. Nurodo, kad gavusi ieškinį nedelsdama persiuntė šį ieškinį UADBB „AON Baltic“ (kuri tarpininkavo sudarant draudimo sutartį) ir gavo atsakymą, kad, priešingai negu teigiama ieškinyje, draudiko įgaliota žalų sureguliavimo įmonė DPS Claims handling & recovery draudiko pavedimu, veikdama draudėjos UAB „Gevara“ vardu ir interesais, 2017 m. rugsėjo 5 d. raštu argumentuotai atmetė ieškovės 2017 m. rugpjūčio 30 d. pretenziją Nr. 08/04-002, pretenzijos atmetimo rašto Ref. LIT/04017/LVI, ir grąžino pretenziją UAB „ANA“.

22.       Taigi, anot atsakovės, pirmoje ieškovės pretenzijoje, išsiųstoje atsakovei 2017 m. rugpjūčio 4 d., ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą pristatyti krovinį gavėjui iki pretenzijoje nurodytos datos – iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. (ir tik alternatyviu atveju kompensuoti nuostolius). Aiškina, kad ne kiekviena rašytinė pretenzija sustabdo ieškinio senaties termino eigą, o tik tokia, kurioje nurodytas reikalavimo pagrindas, nuostolio dydis ir pareikštas reikalavimas atlyginti nuostolį. Tuo tarpu 2017 m. rugpjūčio 4 d. pretenzijoje iš esmės buvo pareikštas ieškovės reikalavimas pristatyti krovinį gavėjui, juolab, šios pretenzijos pateikimo metu krovinys dar negalėjo būti laikomas prarastu, kadangi CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali, nepateikdamas kitų įrodymų, laikyti krovinį prarastu tik tada, jeigu pasibaigus sutartam pristatymo terminui, krovinys nepristatomas per 30 dienų, o jeigu terminas nebuvo suderintas, – tai per 60 dienų nuo to momento, kai krovinį perėmė vežėjas. Atsakovė, sužinojusi apie įvykusią klaidą, stengėsi ištaisyti pasekmes ir įvykdyti ieškovės reikalavimą pristatyti krovinį gavėjui (aiškinosi dėl galimybių atsiimti sulaikytą krovinį, sumokėjus administracinę baudą), tačiau to padaryti nepavyko.

23.       Atsakovė pažymi, kad antroje pretenzijoje Nr. 08/04-002, kurią ieškovė pateikė atsakovei 2017 m. rugpjūčio 30 d., ieškovė pranešė, jog krovinys yra prarastas ir šiuo pagrindu pareiškė vežėjai reikalavimą atlyginti visą krovinio vertę bei susijusias išlaidas. Atsakovės teigimu, būtent antroji pretenzija laikytina pretenzija, sustabdančia ieškinio senaties termino eigą, tačiau ši 2017 m. rugpjūčio 30 d. pretenzija Nr. 08/04-002 buvo raštu atmesta ir grąžinta ieškovei, todėl atmetus pretenziją, pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senaties termino eiga buvo atnaujinta. Anot atsakovės, vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalies nuostatomis, 2017 m. rugsėjo 29 d. buvo atnaujinta ieškinio senaties termino eiga, kuri prasidėjo trisdešimtąją dieną praėjus sutartyje nurodytam krovinio pristatymo terminui (2017 m. liepos 11 d. plius 30 dienų) – t. y. 2017 m. rugpjūčio 10 d., ir buvo pristabdyta 2017 m. rugpjūčio 30 d., kai ieškovė pateikė atsakovei pretenziją, reikalaudama atlyginti prarasto krovinio vertę bei susijusias išlaidas. Atsakovės vertinimu, ieškovė, atlyginusi krovinio siuntėjai Italijos įmonei Lety s.r.l. prarasto krovinio vertę, kreipėsi į teismą su ieškiniu (2019 m. rugpjūčio 22 d.) praleidusi CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą ir neprašo teismo šio termino atnaujinti, todėl ieškinys atmestinas ieškinio senaties pagrindu.

24.       Atsakovė nurodo, jog nepaisant to, kad ieškinyje pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, ginčo teisiniams santykiams netaikytinas CMR konvencijos 39 straipsnis, nustatantis, kad vežėjas, kuriam pagal šios CMR konvencijos 37 ir 38 straipsnius pateikiamas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, neturi teisės ginčyti mokėjimo pagrįstumo, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, kadangi CMR konvencijos 39 straipsnis taikomas tik tuo atveju, kai žalos atlyginimo dydis yra nustatytas teismo (ir jei vežėjas, kuriam pateiktas regresinis ieškinys, buvo reikiamai informuotas apie procesą ir galėjo jame dalyvauti). Pažymi, kad šiuo atveju žalos atlyginimo dydis nebuvo nustatytas teismo sprendimu – abiejų instancijų teismai ieškovės ieškinį atmetė visa apimtimi; be to, ieškovė nepasinaudojo savo procesine teise ankstesniame bylos procese pareikšti teismui prašymą pristabdyti ieškinio senaties termino eigą.

25.       Atsakovė 2019 m. lapkričio 26 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (DOK-264854) nurodo, kad ieškovės pateikti dokumentai dėl tariamo atsiskaitymo su Italijos įmone, t. y. įgaliojimas, surašytas Lety s.r.l. vardu, kasos išlaidų orderiai yra netikri/suklastoti, todėl nelaikytini įrodinėjimo priemonėmis.

26.       Atsakovė 2020 m. birželio 16 d. rašytiniuose paaiškinimuose prašo trečiojo asmens UAB „Žemės tinklas“ atžvilgiu taikyti contra spoliatorem prezumpciją, t. y. preziumuoti, jog teismo reikalautos sutarties, sudarytos tarp šio trečiojo asmens ir Trans Imperial, nepateikimas leidžia teigti egzistuojant pačius nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos šis įrodymas būtų patvirtinęs – šiuo atveju netinkamą muitinės sandėlio savininko pareigų vykdymą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusį su ginčo krovinio išsiuntimu į trečiąją šalį, kas ir nulėmė jo praradimą.

27.       Atsakovės atstovės teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė poziciją, nurodytą atsakovės procesiniuose dokumentuose. Papildomai nurodė, kad ieškovės ir ginčo krovinio siuntėjos Lety s.r.l. sutartyje buvo nustatytas sutartinis teismingumas Italijoje, tuo labiau ginčas labiausiai susijęs su Italija, todėl ieškovės ieškinys šiuo atveju neteismingas. Pažymėjo, kad ieškovė dalį nuostolių Italijos bendrovei sumokėjo 2018 m. balandžio 23 d., todėl senaties terminas regresiniam reikalavimui pareikšti baigėsi 2019 m. balandžio 24 d.; tuo tarpu kiti ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai dėl likusios nuostolių sumos sumokėjimo, anot atsakovės, yra netinkami ir galimai suklastoti. Nurodė, kad Italijos teisė draudžia mokėjimus grynaisiais pinigais tokiomis sumomis, todėl toks atsiskaitymas prieštarauja imperatyvioms normoms. Taigi, atsakovės vertinimu, regreso teisė negali būti grindžiama neteisėtais veiksmais (sandoriais). Be to, aiškino, kad nurodytos sumos buvo išmokėtos neįgaliotam asmeniui. Pažymėjo, kad šiuo atveju būtų nelogiška CMR 39 straipsnio 4 dalį aiškinti plečiamai; anot atsakovės, ieškovė privalėjo atlyginti nuostolius per CMR nustatytą vienerių metų terminą nuo ginčo krovinio suplanuoto pristatymo dienos, t. y. ieškovė turėjo atlyginti siuntėjai nuostolius per metus nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. ir iki 2018 m. rugpjūčio 11 d. reikšti ieškinį atsakovei. Pakartotinai pažymėjo, kad šiuo atveju buvo supainioti kroviniai ir UAB „Ormina“ iškrovė ne tą krovinį, nors turėjo pareigą patikrinti kokį krovinį iškrauna; be to, tokią pareigą turėjo ir UAB „Reisuva“ – faktiškai vykdžiusi vežimą. Atsakovės teigimu, ginčo krovinys nebuvo prarastas, tik supainiotas, tačiau tai nesąlygojo jo praradimo, o jo praradimą sąlygojo tolesni kitų trečiųjų asmenų veiksmai. Nurodė, kad ginčo krovinys turėjo būti pristatytas vėliausiai iki 2017 m. liepos 10-11 d., t. y. anksčiau jis galėjo būti pristatytas; atsakovė neturėjo pareigos informuoti ieškovės apie jo pristatymą.

28.       Trečiasis asmuo Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033 atsiliepime į ieškinį su ieškovės ieškiniu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

29.       Trečiasis asmuo nurodo, kad ieškovė remiasi Lety s.r.l. 2017 m. birželio 30 d. pardavimo sąskaita Nr. 170201 bei eksporto deklaracija, tačiau minėtoje 2017 m. birželio 30 d. sąskaitoje nurodyta, jog pagal ją turėjo būti atsiskaityta iki 2017 m. birželio 30 d., t. y. iki pačios sąskaitos išrašymo dienos, todėl, anot trečiojo asmens, daugiau nei tikėtina, kad ši pardavimo sąskaita buvo išrašyta tik gavus pirkėjo Elsy Swift mokėjimą, nes pačioje sąskaitoje nurodyta, jog „atsiskaityta įvardintomis sąlygomis“, t. y. siuntėja, išrašydama sąskaitą, patvirtino, kad yra gavusi pirkėjo mokėjimą. Taigi, trečiojo asmens vertinimu, Lety s.r.l. nuostolių greičiausiai nepatyrė, nes iki krovinio perdavimo vežėjui jau buvo gavusi apmokėjimą už prekes iš jų pirkėjo, todėl gavusi kompensaciją iš ieškovės, Lety s.r.l. nepagrįstai praturtėjo, nes už tas pačias prekes gavo dvigubą užmokestį, o ieškovė, sumokėjusi kompensaciją asmeniui, kuris neturėjo reikalavimo teisės, negalėjo jos įgyti ir atsakovės atžvilgiu.

30.       Be to, ieškovė, sumokėjusi kompensaciją krovinio savininkei, remiasi CMR Konvencijos 39 straipsnio 4 dalimi, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, jog atsakovė UAB „Gevara“ tiesiogiai savo veiksmais žalos nesukėlė – neatliko jokių veiksmų, sąlygojusių krovinio praradimą. Pažymi, kad Lety s.r.l. krovinys buvo pakrautas į trečiojo asmens UAB „Reisuva“ transporto priemonę UAB „Gevara“ sandėliuose, tačiau tai krovinio praradimo nesąlygojo; kitų vežėjų (UAB „Kamida“, UAB „Reisuva“) pasitelkimas taip pat buvo teisėtas, kadangi ieškovės ir atsakovės sudaryta sutartis nedraudė pasitelkti trečiuosius asmenis, taip pat nebuvo draudimo perkrauti krovinį. Teigia, kad krovinio perdavimo gavėjui UAB „Ormina“ (iškrovimo) metu atsakovė UAB „Gevara“ nedalyvavo, todėl UAB „Gevara“ jokiu pagrindu negali būti laikoma asmeniškai atsakinga už ieškinyje aptariamą krovinio praradimą ir reikalavimas UAB „Gevara“ negali būti reiškiamas.

31.       Taip pat aiškina, kad Sutarties Nr. 2018/04/10-001 1, 2, 3 punktuose nurodyta, jog pirmosios 12 000 Eur įmokos gavimo dieną siuntėja Lety s.r.l. perleidžia ieškovei teisę reikalauti nuostolių atlyginimo visai 24 889,80 Eur sumai bei reikšti reikalavimus tretiesiems asmenims, susijusiems su šio krovinio vežimu, todėl neaišku ar ieškovė reiškia reikalavimus kaip pirmasis vežėjas, atlyginęs nuostolius siuntėjai, ar kaip siuntėjos Lety s.r.l. reikalavimo teisės perėmėjas pagal 2018 m. balandžio 10 d. Sutartį Nr. 2018/04/10-001. Trečiojo asmens teigimu, dėl aukščiau nurodytų priežasčių ieškinys pareikštas asmens, neturinčio reikalavimo teisės atsakovės UAB „Gevara“ atžvilgiu, todėl turėtų būti atmestas.

32.       Trečiasis asmuo dėl nuostolių atlyginimo fakto ginčijimo nurodo, jog sutinka su atsakovės pozicija šiuo klausimu ir pažymi, kad atsakovei suabejojus ieškovės pateiktų atsiskaitymo dokumentų pagrįstumu, ieškovė, siekdama paneigti sukeltas abejones, galėjo pateikti teismui visą eilę dokumentų, kurie patvirtintų tokių operacijų teisėtumą – kasos operacijų žurnalą, paaiškinimą, dėl kokios ūkinės-ekonominės priežasties nebuvo daromas mokėjimo pavedimas iš sąskaitos, kaip juos gavęs fizinis asmuo susijęs su Lety s.r.l, ar jis perdavė gautus pinigus Lety s.r.l. ir t. t., tačiau to nepadarė, todėl tai netiesiogiai, bet galimai patvirtina, kad iš tiesų atsakovės pozicija dėl įrodymų suklastojimo yra teisinga.

33.       Be to, trečiasis asmuo, veikdamas kaip atsakovės draudikas, laikosi pozicijos, kad atsakovė nuo atsakomybės atleistina remiantis CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktu. Teigia, kad tiek pagal ieškovės ir Lety s.r.l. sudarytą Darbų ir paslaugų teikimo kontraktą-paraišką Nr. 01/0617, tiek pagal ieškovės ir atsakovės 2017 m. birželio 26 d. sudarytą Užsakymą-sutartį Nr. 005826 pareiga iškrauti krovinį teko gavėjui; Užsakymo-sutarties Nr. 005826 1 punkte numatyta, kad būtent užsakovas (t. y. ieškovė) įsipareigojo organizuoti krovinio iškrovimą. Nurodo, kad kadangi šiose sutartyse nėra jokių sąlygų, perkeliančių iškrovimo pareigą atsakovei, už tinkamą krovinio iškrovimą atsakingas gavėjas, o atsakovė gali remtis CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkte numatytu atleidimo nuo atsakomybės pagrindu. Aiškina, kad krovinio iškrovimo vietą, t. y. UAB „Ormina“ sandėlius, pasirinko ir ieškovei nurodė siuntėja Lety s.r.l., bei atitinkamai ieškovė – atsakovei, todėl krovinio iškrovimo pareiga nebuvo perkelta vežėjui, kuris už netinkamą krovinio iškrovimą nėra atsakingas. Be to, pagal CMR Konvencijos 30 straipsnio 1-2 dalis, bei pagal Kelių transporto kodekso 35 straipsnio 3 dalį, ši pareiga taip pat tenka krovinio gavėjui. Taigi, anot trečiojo asmens, šiuo atveju dėl galimos klaidos iškraunant krovinį atsakomybė tenka ne atsakovei, o UAB „Ormina“, veikusiai krovinio gavėjo ar siuntėjo pavedimu, ir tuo pagrindu atlikusiai krovinio iškrovimo darbus, ir/arba UAB „Žemės tinklas“.

34.       Trečiasis asmuo taip pat sutinka su atsakovės UAB „Gevara“ pozicija, kad nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis. Trečiojo asmens skaičiavimu, ieškinio senaties terminas baigėsi 2018 m. rugpjūčio 17 d. Be to, pažymi, kad pagal ieškovės ir Lety s.r.l. 2018 m. balandžio 10 d. sutartį, nuo pirmosios 2018 m. balandžio 23 d. įmokos sumokėjimo ieškovė perėmė iš siuntėjos teisę reikalauti visų nuostolių atlyginimo, todėl ieškovė dar nuo 2018 m. balandžio 23 d. galėjo imtis aktyvių veiksmų dėl nuostolių reikalavimo, tačiau ieškinį pateikė tik 2019 m. rugpjūčio 22 d. Papildomai nurodo, kad jeigu ieškovė remiasi CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalimi, reikalavimus turėtų reikšti UAB „Reisuva”, o ne atsakovės atžvilgiu, nes būtent UAB „Reisuva” vykdė vežimą kai krovinys buvo prarastas.

35.       Trečiojo asmens Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033 atstovė teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai nurodė, kad šiuo atveju regresinis reikalavimas turėtų būti reiškiamas ne atsakovės, o UAB „Reisuva“ atžvilgiu, kuri faktiškai vykdė vežimą, kai jis buvo prarastas. Pažymėjo, kad atsakovė turėtų būti atleista nuo atsakomybės, nes ne atsakovė, o UAB „Ormina“, kuri veikė siuntėjos ir ieškovės vardu, iškrovė ne tą krovinį. Taip pat iš esmės pritarė atsakovės pozicijai dėl ieškovės netinkamo atsiskaitymo grynaisiais su Italijos įmone; be to, pakartotinai nurodė, jog ieškovė neįrodė, kad siuntėja Lety s.r.l. faktiškai patyrė nuostolius. Dėl ieškinio senaties termino nurodė, jog jis praleistas tiek pagal CMR 32 straipsnio, tiek 39 straipsnio 4 dalies nuostatas, o atnaujinti jo nėra pagrindo (kitos bylos nagrinėjimas nesvarbi priežastis).

36.       Trečiasis asmuo UAB „Reisuva“ atsiliepime į ieškinį su ieškovės ieškiniu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

37.       Trečiasis asmuo nurodo, kad palaiko atsakovės UAB „Gevara“ ir trečiojo asmens Hiscox Syndicate at Lloyd’s 0033 atsiliepimuose išdėstytą poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo, taip pat palaiko poziciją dėl senaties termino taikymo. Pažymi, kad byloje pateiktos Lety s.r.l. Pardavimo sąskaitos faktūros 24 889,80 Eur sumai apačioje yra padaryta žyma apie tai, jog ši sąskaita yra apmokėta ir, labiausiai tikėtina, kad šį mokėjimą turėjo atlikti kontrahentas įmonė ELSY SWIFT CO. Trečiojo asmens vertinimu, įmonė Lety s.r.l. yra gavusi šios sąskaitos apmokėjimą, todėl nėra patyrusi ir neturi jokios teisės reikalauti tam tikrų nuostolių atlyginimo, atitinkamai Lety s.r.l. reikalavimo į nuostolių atlyginimą ieškovės atžvilgiu neturi. Taigi, pažymi, kad dėl nurodytų priežasčių ieškovė negalėjo perimti neegzistuojančio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, o nesant duomenų dėl žalos, kaip vienos iš privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, padarymo/atsiradimo, negali būti tenkinamas ieškovės ieškinys atsakovės atžvilgiu.

38.       Trečiasis asmuo taip pat sutinka su atsakovės UAB „Gevara“ pozicija dėl įrodymų klastojimo ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju į bylą pateikti įrodymai – grynųjų pinigų kasos išlaidų orderiai bendrai 12 889,80 Eur sumai, teismo turi būti įvertinti kritiškai ir juos vertinant turėtų būti aiškinamasi ar tinkami ir turintys įgaliojimus asmenys priėmė grynus pinigus Lety s.r.l. vardu, kokios priežastys lėmė itin neįprastą atsiskaitymo būdą grynaisiais pinigais tarp skirtingų valstybių juridinių asmenų ir pan.

39.       Trečiasis asmuo aiškina, kad krovinio pervežimo sutarties su atsakove UAB „Gevara“ pagrindu atliko vietinį ginčo krovinio, už kurio praradimą ieškovė reikalauja atlyginti nuostolius, pervežimą. Trečiajam asmeniui UAB „Reisuva“ atsakovė UAB „Gevara“ pateikė CMR važtaraščius bei pakrovė krovinius, kuriuos UAB „Reisuva“ įsipareigojo pristatyti iki muitinės ir iškrovimo vietos. Teigia, kad trečiasis asmuo UAB „Reisuva“ savo įsipareigojimus pristatyti krovinius, tame tarpe ir ginčo krovinį į trečiojo asmens UAB „Ormina“ muitinės sandėlį, kur krovinys ir buvo iškrautas, įvykdė, pareigos organizuoti krovinio iškrovimą UAB „Reisuva“ neprisiėmė, negavo jokių instrukcijų ar nurodymų dėl krovinių iškrovimo; UAB „Reisuva“ nagrinėjamu atveju už krovinių iškrovimą nebuvo atsakinga. Be to, pažymi, kad kaip matyti iš 2017 m. birželio 26 d. UAB „ANA“ ir UAB „Gevara“ sudarytos Užsakymo-sutarties Nr. 005826 1 punkto, ieškovė įsipareigojo organizuoti krovinio iškrovimą, kas neabejotinai reiškia, kad krovinio iškrovimo vietai – UAB „Ormina“, turėjo būti pateikta visa reikiama informacija apie pristatomą krovinį ir tai buvo ne atsakovės ar trečiojo asmens UAB „Reisuva“ pareiga, o būtent ieškovės ar Lety s.r.l. pareiga. Teigia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo krovinys būtų prarastas trečiojo asmens UAB „Reisuva“ vykdyto vietinio krovinių pervežimo metu, krovinių pristatymą gavėjams liudija žymos CMR važtaraščiuose. Atkreipia dėmesį į tai, kad jei kroviniai ir buvo supainioti, už tokią klaidą yra atsakinga pati ieškovė bei krovinių siuntėjų vardu veikę tretieji asmenys UAB „Ormina“ ir UAB „Žemės tinklas“, tiesiogiai vykdę iškrovimo darbus.

40.       Trečiasis asmuo pažymi, kad atsakovė UAB „Gevara“ tinkamai įvykdė vežimo sutartį, sudarytą su ieškove, nes važtaraščio 24-oje grafoje esantis įrašas patvirtina, jog UAB „Ormina“ priėmė krovinį iš atsakovės ir nei jo priėmimo metu, nei per 7 dienas po priėmimo nepareiškė pretenzijų dėl krovinio praradimo. Nurodo, kad ginčo krovinys pristatymui į UAB „Ormina“ sandėlius 2017 m. liepos 7 d. buvo pakrautas į vietinio vežėjo trečiojo asmens UAB „Reisuva“ transporto priemonę, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šia transporto priemone pristatytas tą pačią dieną – 2017 m. liepos 7 d.; krovinio iškrovimą vykdė tretysis asmuo UAB „Ormina“, todėl ginčo krovinys greičiausiai buvo prarastas dėl CMR 17 straipsnio 4 dalyje nustatytos ypatingos rizikos aplinkybės – netinkamai įvykdyto krovinio iškrovimo, juolab, kad pareigos iškrauti krovinį neturėjo nei UAB „Gevara“, nei UAB „Reisuva“.

41.       Trečiojo asmens UAB „Reisuva“ atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Iš esmės palaikė savo procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Pakartotinai nurodė, kad UAB „Reisuva“ nebuvo atsakinga už ginčo krovinio iškrovimą; pažymėjo, jog UAB „Gevara“, išdavusi ir pakrovusi krovinį, nurodė, jog jį iškraus UAB „Ormina“ sandėlio darbuotojai. Teigė, kad jokių pretenzijų dėl atlikto vežimo trečiasis asmuo negavo. Paaiškino, kad transporto priemonė iš pradžių važiavo į UAB „Ormina“, o vėliau į UAB „Žemės tinklas“ sandėlius. Nurodė, kad šiuo atveju, labiausiai tikėtina, sandėlių darbuotojai supainiojo krovinius ir iškrovė ne tuos. Pažymėjo, kad trečiojo asmens vairuotojas dalyvavo iškrovime, tačiau tik pateikė reikiamus dokumentus ir stebėjo iškrovimo procesą. Palaikė atsakovės ir trečiojo asmens Hiscox poziciją dėl ieškinio senaties termino taikymo, taip pat poziciją dėl atsakovės atleidimo nuo atakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkto pagrindu.

42.       Trečiasis asmuo UAB „Ormina“ atsiliepime į ieškinį su ieškovės ieškiniu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

43.       Trečiasis asmuo aiškina, kad ieškovės ieškinyje nurodytos papildomos aplinkybės nesudaro naujo faktinio pagrindo ieškovei reikšti iš esmės tapatų ieškinį. Anot trečiojo asmens, šioje civilinėje byloje ir byloje Nr. 2-1705-592/2018 ieškinio dalykai tapatūs, šalys yra tapačios, reikalavimo faktinis pagrindas – žalos (nuostolių) atsiradimas dėl prarasto krovinio, ieškovės įrodinėtos faktinės aplinkybės taip pat tapačios, todėl ši civilinė byla turėtų būti nutraukta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

44.       Trečiasis asmuo dėl ieškinio senaties taikymo nurodo, kad vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies b punktu, vienerių metų senaties termino skaičiavimas prasidėjo trisdešimtąją dieną praėjus sutartam pristatymo terminui, t. y. termino skaičiavimas prasidėjo nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d., todėl nuo šios datos siuntėjo krovinys galimas laikyti prarastu remiantis CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalimi ir ieškovė įgijo teisę reikšti reikalavimą dėl krovinio praradimo vežėjui, t. y. atsakovei. Pažymi, kad ieškovė pateikė atsakovei 2017 m. rugpjūčio 30 d. pretenziją Nr. 08/04-002, kurioje nurodė, jog laiko krovinį prarastu bei paprašė kompensuoti nuostolius pagal krovinio pardavimo sąskaitoje nurodytą krovinio vertę, tačiau ji buvo atmesta trečiojo asmens Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033 įgaliotos atstovės DPS Claims handling & recovery 2017 m. rugsėjo 5 d. atsakymu; atsakymas ieškovei įteiktas 2017 m. rugsėjo 29 d. Atsižvelgiant į tai, po ieškovės 2017 m. rugpjūčio 30 d. pateiktos pretenzijos sustojęs ieškinio senaties skaičiavimas buvo atnaujintas nuo 2017 m. rugsėjo 29 d., todėl ieškinio senaties skaičiavimas buvo sustabdytas viso 30 dienų, atitinkamai vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškovei suėjo 2018 m. rugsėjo 11 d., todėl pagrįstai galima teigti, kad ieškovė kreipėsi į teismą su 2019 m. rugpjūčio 22 d. ieškiniu jau praleidusi ieškinio senaties terminą.

45.       Anot trečiojo asmens, ieškovė laiko, kad jai atsakovės atžvilgiu ieškinio senaties skaičiavimas prasidėjo nuo ieškovės paskutinio atlikto mokėjimo krovinio siuntėjai Lety s.r.l. dienos – 2019 m. gegužės 7 d., tačiau, trečiojo asmens vertinimu, toks ieškinio senaties skaičiavimo traktavimas galimai nėra tikslus, nes gali susidaryti tokia situacija, kuomet krovinio siuntėjas ir vežėjas sutartų, kad nuostolių atlyginimo mokėjimai būtų atidėti ar išdėstyti bent keliems metams į priekį, kas reikštų, kad labai ilgam laikui nusikeltų galimi tokio vežėjo reikalavimai kitiems vežime dalyvavusiems vežėjams. Teigia, kad toks elgesys neatitiktų visuotinai pripažįstamų ir įstatyme įtvirtintų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nes nepateisinamai ilgą laiką kitos šalys, kurių atžvilgiu galėtų būti reiškiami reikalavimai, nežinotų apie jiems gresiančius reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo, tokiu atveju bylinėjimasis galėtų užsitęsti be galo ilgai. Papildomai nurodo, kad jeigu ieškovės reikalavimams būtų taikoma CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostata, pagrįsta būtų laikyti, jog ieškovei faktiškai atlikus 2018 m. balandžio 23 d. mokėjimą 12 000 Eur sumai, nuo šios 2018 m. balandžio 23 d. būtent ir prasidėjo vienerių metų ieškinio senaties skaičiavimas šiai faktiškai ieškovės atlygintai nuostolių sumos daliai, todėl ieškovė, pateikdama 2019 m. rugpjūčio 22 d. ieškinį ir prašydama priteisti visą 24 889,80 Eur sumą, būtų laikoma praleidusia ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo atlyginti nurodytą 12 000 Eur nuostolio sumą.

46.       Trečiasis asmuo dėl krovinio siuntėjui taikytinos ieškinio senaties skaičiavimo nurodo, kad krovinio siuntėjo reikalavimams ieškovės atžvilgiu ieškinio senaties terminas turėjo sueiti po vienerių metų nuo krovinio praradimo, t. y. senaties terminas suėjo 2018 m. rugpjūčio 10 d., todėl visi ieškovės atlikti mokėjimai 12 889,80 Eur sumai siuntėjai Lety s.r.l. (2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. gegužės 7 d.) po nurodytos ieškinio senaties suėjimo buvo atlikti savanoriškai, ieškovei neprašant taikyti ieškinio senatį ir ja nesiginant siuntėjos atžvilgiu, atitinkamai ieškovė šiuo atveju veikė savo rizika ir turėjo numatyti galimas pasekmes. Be to, pažymi, kad ieškovės prašymas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo nepakankamai motyvuotas, todėl negali būti tenkinamas.

47.       Trečiasis asmuo nurodo, kad atsakovė šiuo atveju buvo atsakinga už ginčo krovinio pristatymą į iškrovimo vietą, dokumentų patikrą ir ieškovės informavimą esant netikslumams, o ieškovė – už krovinio iškrovimą. Teigia, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovės vairuotojas pateikė pastabų dėl krovinį lydinčių dokumentų duomenų neatitikimo faktui, nors krovinio iškrovimo metu turėjo dalyvauti vežėjo (kaip buvo įsipareigojusi atsakovė) vairuotojas ir patikrinti visus krovinį lydinčius dokumentus, o esant netikslumams, iš karto informuoti ieškovę. Anot trečiojo asmens, būtent dėl šios pareigos nevykdymo ir buvo pristatytas ne tas krovinys, o ieškovė nesutikrino, kokį krovinį iškrauna ir pateikia sandėliavimui.

48.       Pažymi, kad trečiasis asmuo UAB „Ormina“ nebuvo šalimi nei ieškovės ir siuntėjos Lety s.r.l. 2017 m. birželio 26 d. darbų ir paslaugų teikimo kontrakto-paraiškos Nr. 01/0617 pagrindu susiklosčiusiuose santykiuose, nei ieškovės ir atsakovės 2017 m. birželio 26 d. užsakymo-sutarties Nr. 005826 pagrindu susiklosčiusiuose santykiuose. Nurodo, kad trečiasis asmuo UAB „Ormina“ priėmė sandėliuoti krovinį į savo valdomą muitinės sandėlį; krovinys buvo priimtas paletėmis – apie tai pažymėta CMR važtaraštyje Nr. 8881568. Kita vertus, UAB „Ormina“ neturėjo pareigos atlikti pristatyto krovinio fizinio patikrinimo, susijusio su krovinio sudėties nustatymu, taip pat ūkio subjektų pateiktuose dokumentuose nurodytos informacijos teisingumo, už kurį atsako ją pateikęs asmuo, tikrinimo.

49.       Aiškina, kad atsakovė (jos pasamdytas faktinis vežėjas) veikdama atidžiai ir rūpestingai bei vadovaujantis pagal CMR konvenciją krovinį gavėjo atstovui turi perduoti tik šiam asmeniui pateikus tokį atstovavimą patvirtinantį dokumentą ir įsitikinusi, kad toks asmuo turi teisę priimti (gauti) krovinį. Atsižvelgiant į tai, kad krovinys buvo perduotas be tokius įgaliojimus patvirtinančio dokumento akivaizdu, jog atsakovė (jos pasamdytas faktinis vežėjas) niekada nelaikė trečiojo asmens UAB „Ormina“ gavėjo atstovu, o pateikta CMR važtaraščio Nr. GE8881568 grafoje 24 esančio įrašo interpretacija tėra atsakovės ir trečiojo asmens Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033 gynybinė pozicija, siekiant išvengti civilinės atsakomybės, kuri jiems galimai atsirastų tenkinus ieškovės ieškinį.

50.       Nurodo, kad trečiasis asmuo UAB „Ormina“ CMR konvencijos prasme nebuvo asmeniu, disponuojančiu kroviniu, nes neturėjo įgaliojimų duoti nurodymų vežėjui dėl šio krovinio krovimo, vežimo ar iškrovimo sąlygų. Anot trečiojo asmens, jis iškrovimą atliko sutikrinęs CMR važtaraštyje nurodytą ir reikalautiną krovinio kiekį, UAB „Ormina“ iškrautos 6 paletės krovinio buvo išsaugotos (šis krovinys nebuvo prarastas), o ginčo krovinys šiuo atveju trečiajam asmeniui nebuvo pristatytas, šią klaidą yra pripažinusi pati atsakovė 2017 m. rugpjūčio 28 d. pretenzijoje.

51.       Trečiojo asmens UAB „Ormina“ atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Iš esmės palaikė poziciją, nurodytą trečiojo asmens atsiliepime į ieškinį. Papildomai nurodė, kad UAB „Omina“ veikė kaip atviras muitinės sandėlis, o ne kaip siuntėjo ar ieškovės atstovė; be to, ji neturėjo pareigos tikrinti krovinio (ar jo ženklinimo); įprastai kokį krovinį iškrauti nurodo vežėjas, sutikrinami tik krovinį lydintys dokumentai. Iš esmės palaikė atsakovės poziciją dėl iškeltų abejonių dėl ieškovės mokėjimų grynaisiais pinigais Italijos įmonei. Nesutiko su CMR 17 straipsnio 4 dalies c punkto taikymu, nes krovinys iškraunant nebuvo prarastas, kadangi ginčo krovinys net nebuvo pristatytas į UAB „Ormina“ sandėlį.

52.       Trečiojo asmens UAB „Žemės tinklas“ atstovas teismo posėdžio metu ieškinį prašė nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad 2017 m. liepos 7 d. atvažiavo į trečiojo asmens sandėlį UAB „Gevara“ krovinys, sandėlio darbuotojai jį iškrovė, nufotogravo ir nusiuntė nuotraukas ekspeditoriui į Baltarusiją, kuris patvirtino, jog krovinys geras, tačiau po poros dienų (apie 2017 m. liepos 9 d.) informavo, jog krovinys ne tas; atitinkamai trečiasis asmuo apie tai informavo UAB „Gevara“. Pažymėjo, kad įprastai ir šiuo atveju būtent vežėjas – nagrinėjamu atveju UAB „Reisuva“, nurodė kokį krovinį iškrauti, tuo tarpu muitinės sandėlis krovinio netikrino (tik sužiūrėjo ar sutapo vietų/palečių skaičius); tuo labiau nagrinėjamu atveju krovinys buvo jau patikrintas Italijos muitinės, todėl trečiasis asmuo neteikė muitinės paslaugų, o tik priėmė krovinį sandėliavimui ir vėliau jį išsiuntė į pasienį. Teigė, kad ginčo krovinys nebuvo prarastas trečiojo asmens sandėlyje.

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

53.       Iš byloje esančios rašytinės medžiagos, šalių paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad 2017 m. birželio 26 d. ieškovė ir Italijos įmonė Lety s.r.l. sudarė darbų ir paslaugų teikimo kontraktą-paraišką Nr. 01/0617 dėl krovinio (6 palečių 2682,50 kg padų avalynei) pervežimo organizavimo maršrutu Italija-Lietuva; iškrovimo vieta – (duomenys nesklebtini) (UAB „Ormina“), pristatymo data – 2017 m. liepos 11 d.

54.       Nustatyta, kad 2017 m. birželio 26 d. ieškovė ir atsakovė sudarė užsakymą-sutartį Nr. 005826, pagal kurią atsakovė įsipareigojo krovinį – įrangą ir dalis (6 paletes, 2 700 kg) – pervežti iš Italijos į Lietuvą, iškrovimo vieta – (duomenys nesklebtini) (UAB „Ormina“), iškrovimo data – 2017 m. liepos 10-11 d. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad šia sutartimi sutarta dėl to paties ginčo krovinio, dėl kurio ieškovė buvo sutarusi su Lety s.r.l., pervežimo.

55.       Iš šalių paaiškinimų nustatyta (ir ginčo dėl šių aplinkybių nekilo), kad UAB „Gevara“ pasamdė UAB „Kamida“, kuri ginčo krovinį pervežė iš Italijos į Vilnių; jis buvo iškrautas UAB „Gevara“ sandėlyje.

56.       Iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1705-592/2018 duomenų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovė ir UAB „Reisuva“ 2017 m. liepos 7 d. (šalys bylos nagrinėjimo metu sutarė, kad sutartyje nurodyta 2017 m. liepos 12 d. data yra rašymo apsirikimas) sudarė krovinio pervežimo užsakymą-sutartį Nr. AM17-07-12-7 dėl, be kita ko, ginčo krovinio pervežimo iš (duomenys nesklebtini) Vilnius, tiksli išsikrovimo vieta nenurodyta, tik „Vilnius“; pakrovimo ir išsikrovimo data nurodyta 2017 m. liepos 7 d.

57.       CMR važtaraštyje GE 8881568 nurodyta, kad 2017 m. liepos 7 d. ginčo krovinys pristatytas į UAB „Ormina“ atvirą muitinės sandėlį. Kita vertus, 2017 m. rugpjūčio 28 d. pretenzijoje UAB „Ormina“ atsakovė nurodė, kad per klaidą į UAB „Ormina“ sandėlį buvo pristatytas kitas krovinys ir prašo UAB „Ormina” informuoti, kada atsakovė gali atsiimti krovinį. Byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad ginčo krovinys nebuvo pristatytas/iškrautas nurodytoje išsikrovimo vietoje – UAB „Ormina“ sandėlyje (duomenys nesklebtini), o buvo nuvežtas ir iškrautas UAB „Žemės tinklas“ sandėlyje; vėliau ginčo krovinys buvo nusiųstas į Baltarusiją, kur Baltarusijos pasieniečiai jį sulaikė.

58.       Nustatyta, kad Baltarusijos Respublikos Minsko miesto Spalio rajono teismas, išnagrinėjęs administracinio pažeidimo bylą Nr. 6-4308/17, 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, be kita ko, administracinį pažeidimą sudarančias prekes („avalynės padai“, 6 350 porų) konfiskavo.

59.       Iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1705-592/2018 duomenų nustatyta, kad Italijos įmonė Lety s.r.l. 2017 m. liepos 20 d. pretenzija ieškovei prašė iki 2017 m. liepos 24 d. pristatyti ginčo krovinį į UAB „Ormina” sandėlį arba iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. kompensuoti krovinio vertę – 24 889,80 Eur.

60.       Ieškovė 2017 m. rugpjūčio 4 d. pretenzijoje atsakovei nurodė, kad ginčo krovinys sutartu laiku pristatytas nebuvo ir prašė iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. pristatyti nurodytą krovinį į paskirties vietą arba kompensuoti nuostolius pagal krovinio pardavimo sąskaitoje nurodytą krovinio vertę – 24 889,80 Eur.

61.       Ieškovė 2017 m. rugpjūčio 30 d. pretenzijoje atsakovei nurodė, kad laiko, jog ginčo krovinys prarastas ir prašė iki 2017 m. rugsėjo 6 d. kompensuoti nuostolius pagal nurodytą krovinio vertę (24 889,80 Eur).

62.       Nustatyta, kad UAB „Gevara“ draudiko Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033 (kuris buvo apdraudęs atsakovės sutartinę atsakomybę prieš trečiuosius asmenis dėl draudėjos vykdomos vežėjos veiklos ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2018 m. balandžio 23 d.)) atstovai (DP Survey Group N. V.) 2017 m. rugsėjo 5 d. atmetė nurodytą ieškovės 2017 m. rugpjūčio 30 d. pretenziją atsakovei.

63.       Iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-1705-592/2018 duomenų nustatyta, kad ieškovė 2017 m. spalio 9 d. pateikė ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo, kuriame prašė priteisti iš atsakovės ginčo krovinio vertę ir kitas išlaidas – bendrai 25 914,39 Eur sumą ir procesines palūkanas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1705-592/2018, ieškovės ieškinį atmetė, iš esmės motyvavęs tuo, jog ieškovė neįrodė faktiškai patyrusi prašomus priteisti nuostolius, nes minėto sprendimo priėmimo metu nebuvo atlyginusi siuntėjai patirtų nuostolių. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-353-881/2019, nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; taip pat atsisakė priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus, t. y. ieškovės bei Italų bendrovės Lety s.r.l. 2018 m. balandžio 10 d. Sutartį Nr. 18/04/10-001 (pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlyginti bendrovei Lety s.r.l. 24 889,80 Eur nuostolius, sudarančius 2017 m. birželio 30 d. sąskaitoje faktūroje Nr. 170201 įvardintų prarastų prekių visą vertę) bei 2018 m. balandžio 23 d. ieškovės atliktą 12 000 Eur mokėjimą Italų bendrovei Lety s.r.l., iš esmės konstatavęs, jog naujai atsiradusios aplinkybės gali būti tik naujo ieškinio faktinis pagrindas.

64.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė bei Italų bendrovė Lety s.r.l. 2018 m. birželio 21 d. sudarė papildomą susitarimą dėl 2018 m. balandžio 10 d. Sutarties Nr. 18/04/10-001 pakeitimo, kuriuo pratęsė likusios 12 889,80 Eur sumos sumokėjimo terminą (pradinis terminas buvo nustatytas iki 2018 m. liepos 1 d.), jį susiejant su teismo sprendimo priėmimo data, t. y. per 45 d. nuo teismo sprendimo priėmimo.

65.       Ieškovė nurodė ir pateikė į bylą 2019 m. balandžio 17 d. bri 2019 m. gegužės 7 d. kasos išlaidų orderius Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kuriuos, anot ieškovės, ji Italų bendrovės Lety s.r.l. atstovui išmokėjo atitinkamai 6 000 Eur ir 6 889,80 Eur sumas grynaisiais.

Ieškinys tenkintinas.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl ieškinių tapatumo ir pateikto ieškinio teismingumo

66.       Kaip minėta, trečiasis asmuo UAB „Ormina“, be kita ko, prašė nutraukti nagrinėjamą bylą, nes, anot trečiojo asmens, ieškovės pareikštas ieškinys yra tapatus išnagrinėtam ieškiniui civilinėje byloje Nr. 2-1705-592/2018.

67.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012).

68.       Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tiek šios, tiek civilinės bylos Nr. 2-1705-592/2018 šalys yra tos pačios, ieškinio dalykas taip pat tapatus, tačiau šiuo atveju skiriasi ieškinio faktinis pagrindas, t. y. ieškinio aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-1705-592/2018 ieškovė reiškė reikalavimą dėl žalos priteisimo iš atsakovės faktiškai dar nepatyrusi prašomos priteisti žalos bei nebuvo perėmusi reikalavimo teisės iš siuntėjos, o šioje byloje ieškovė savo reikalavimą grindžia regreso teise, faktiškai atlyginusi siuntėjos patirtus nuostolius ir reiškiant regresinį reikalavimą vienam iš vežėjų.

69.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo sutikti su trečiojo asmens prašymu dėl ieškinių tapatumo ir atitinkamai dėl civilinės bylos nutraukimo, todėl jo netenkina.

70.       Kaip minėta, anot atsakovės, šiuo atveju ieškovės ir ginčo krovinio siuntėjos Lety s.r.l. sutartyje buvo nustatytas sutartinis teismingumas Italijoje, be to, ginčas labiausiai susijęs su Italija, todėl ieškinys šiuo atveju neteismingas Lietuvos teismams. Teismas kritiškai vertina tokius atsakovės argumentus ir pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas tarp ieškovės ir atsakovės – iš esmės dviejų juridinių asmenų – vežėjų, registruotų Lietuvos Respublikoje, dėl žalos atlyginimo, o ne tarp ieškovės ir Italijos įmonės Lety s.r.l. Pažymėtina ir tai, kad šalys 2017 m. birželio 26 d. sudarytame užsakyme-sutartyje Nr. 005826 susitarė, jog šalių ginčai bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka teisme Vilniuje (sutarties 9 punktas); atsakovės registruota buveinės vieta taip pat Vilniuje.

Dėl CMR konvencijos taikymo šalių santykiams

71.       Nagrinėjamu atveju ieškovė šioje byloje reiškia regresinį ieškinį, grįsdama jį CMR konvencijos nuostatomis. Kaip minėta, ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį dėl krovinio vežimo tarptautiniu maršrutu – Italija-Lietuva.

72.       CMR konvencijos I skyriuje apibrėžta konvencijos taikymo sritis – 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši Konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė.

73.       Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodyta, kad viena iš būtinųjų CMR konvencijos taikymo sąlygų yra krovinio vežimo vykdymas, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose valstybėse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-378/2017). CMR konvencijos komentare nurodyta, kad konvencija netaikoma vežimo santykiams, susijusiems tik su viena valstybe (Commentary on the Convention of 19 May 1956 on the Contract for the International Carriage of Goods by Road (CMR). Geneva, 1975, United Nations ECE/TRANS/14).

74.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju šalys sutarė dėl tarptautinio vežimo kelių transporto priemonėmis už užmokestį, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir dvi iš jų yra Konvencijos narės, todėl šiuo atveju taikytina CMR konvencija (kuria šalys ir remiasi byloje). Be to, pažymėtina, kad šalys minėtame 2017 m. birželio 26 d. užsakyme-sutartyje Nr. 005826 taip pat sutarė jų tarpusavio santykiams taikyti CMR konvenciją. Taigi, nagrinėjamu atveju šalių ginčui išspręsti taikytinos (ir šalys to neginčijo) CMR konvencijos nuostatos.

Dėl ieškovės reikalavimo teisės ir reikalavimo apimties

75.       Įprastai šalių vežimo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui apimtį ir šiam garantuoja, kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant CMR konvencijos 3, 17, 36 straipsnių nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Teismų praktika taip pat numato, jog ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006).

76.       Viena vertus, nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė faktiškai pati ginčo krovinio nevežė – ji pasitelkė kitus asmenis savo įsipareigojimams, prisiimtiems pagal 2017 m. birželio 26 d. užsakymą-sutartį Nr. 005826, įvykdyti, t. y. faktiškai atliko ekspedijavimo paslaugas. Kita vertus, atsakovė šiuo atveju teisine prasme laikytina vežėja, nes būtent ji pagal minėtą užsakymą-sutartį įsipareigojo pervežti ginčo krovinį. Pažymėtina, kad ginčo byloje dėl šios aplinkybės – kad atsakovė laikytina vežėja, taip pat nekilo (tą pripažino ir pati atsakovė savo procesiniuose dokumentuose).

77.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vežimo sutarties šalimis (dalyviais) pripažįstami siuntėjas ir asmenys, jam tiesiogiai įsipareigoję savo vardu ir rizika pervežti krovinį, nepriklausomai nuo to, ar faktiškai krovinį vežė ar tik įsipareigojo teisiškai; visi šie asmenys laikomi vežėjais Tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencijos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-706/2016). Tokia praktika pabrėžiamas visų vežimo šalių, nepriklausomai nuo jų veiklos pobūdžio, statusas, prilyginant juos vežėjams pagal CMR konvencijos pagrindus bei į santykį netiesiogiai leidžiant įtraukti ir daugiau atsakingų už vežimą šalių. Pabrėžtina, jog CMR konvencijos nuostatomis apibrėžiama būtent pastaroji galimybė, nustatant, jog vežėjas atsako ne tik už savo veiksmus ir klaidas, bet ir už veiksmus bei klaidas savo agentų ir visų kitų asmenų, kurių paslaugomis vežimo procese jis naudojasi, kai šie agentai ar kiti asmenys vykdo jo įpareigojimus (CMR konvencijos 3 straipsnis), t. y. nagrinėjamu atveju atsakovė, kaip minėta aukščiau, faktiškai pati nevykdė vežimo, o pasitelkė kitus asmenis, tačiau pagal nurodytus išaiškinimus ir reglamentavimą atsako už tų kitų asmenų veiksmus ir klaidas, kurių paslaugomis vežimo procese ji naudojosi (šiuo atveju už UAB „Kamida“ ir UAB „Reisuva“). Atsakovė šios aplinkybės byloje taip pat neginčijo.

78.       Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, nagrinėjamu atveju viena iš vežėjų – ieškovė, anot jos, atlyginusi siuntėjos patirtus nuostolius dėl prarasto ginčo krovinio, reiškia regresinį reikalavimą kitai vežėjai – atsakovei, dėl minėtų nuostolių atlyginimo.

79.       CMR konvencijos 37 straipsnyje numatyta, kad vežėjas atlyginęs nuostolius pagal šios Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu. Ši teisės norma nėra imperatyvi, nes pagal CMR konvencijos 40 straipsnį vežėjai turi teisę tarpusavyje sudaryti sutartis, kurių sąlygos skirtųsi nuo nuostatų, išdėstytų 37 ir 38 straipsniuose.

80.       Ieškovė savo reikalavimus iš esmės grindžia CMR konvencijos 37 straipsniu ir tarp ieškovės bei atsakovės sudarytos sutarties pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad CMR konvencija yra tarptautinės teisės aktas ir lex specialis CK atžvilgiu, tai šios Konvencijos nuostatomis reglamentuojami teisiniai santykiai turi viršenybę prieš bendras nacionalinės teisės normas, o nacionalinė teisė gali būti taikoma subsidiariai ir tik Konvencijos nesureguliuotiems klausimams spręsti.

81.       CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis yra tiesiogiai siejama su ieškiniais, kuriuos vežėjai reiškia vieni kitiems pagal CMR konvencijos 37 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2012, pažymėjo, kad susitariantysis vežėjas, atlyginęs nuostolius, įgyja regreso teisę į faktinį vežėją pagal CMR konvencijos 37 straipsnį (t. y. pagal taisykles, taikytinas atvejams, kai krovinį paeiliui vykdo keli vežėjai). Taigi, šalims pripažinus regresinių santykių atsiradimą, tokiu aiškinimu sukuriamos prielaidos ir susitariančiajam vežėjui taip pat vadovautis nuostatomis, kurios apibrėžtos CMR 37-39 straipsniuose, lyg šis susitariantysis vežėjas būtų veikęs kaip faktinis paeiliui vežimą vykdęs vežėjas. Taip pat jei pagal siuntėjo ir susitariančiojo vežėjo sutartį nustatoma (arba nenustatomas joks režimas), kad pastarasis siuntėjui atsako kaip vežėjas CMR konvencijos prasme, tokiam vežėjui, neatsižvelgiant į jo dalyvavimo krovinio vežimo procese pobūdį, CMR konvencijos nuostatos, susijusios su vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą, taikomos visa apimtimi.

82.       Taigi, apibrėžus, kad neskiriant sutartinio ir faktinio vežimo sąvokų numatoma, jog vežėjas turi atlyginti pagrįstus nuostolius, teisėtam reikalavimui atsirasti yra svarbios dvi aplinkybės: 1) padaryti nuostoliai (išlaidos, negautos pajamos ir kt.); 2) jų atlyginimas nukentėjusiajam ar kitam reikalavimo teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą turinčiam asmeniui. Abu faktai turi būti įrodyti. Tam, kad nuostoliai būtų pripažinti patirtais, turi būti pagrįsta nuostolių kilmė, sudėtis ir jų dydis. Priešingu atveju sumokėtos sumos laikomos rizika, tenkančia jas sumokėjusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-439/2009).

83.       Teismas nagrinėjamu atveju laiko įrodytą pirmąją sąlygą, t. y. siuntėjai Lety s.r.l. buvo padaryti nuostoliai, nes siuntėjos išsiųstas ginčo krovinys galutinio gavėjo nepasiekė, buvo prarastas, nepristačius jo į sutartą pristatymo vietą per 30 dienų nuo sutarto pristatymo termino (CMR 20 straipsnio 1 dalis).

84.       Tretieji asmenys byloje kėlė abejones ar siuntėja iš tiesų patyrė nuostolius ir turėjo reikalavimo teisę iš ieškovės reikalauti nuostolių atlyginimo.

85.       Teismas pažymi, kad faktiškai vežimo santykyje žalą patiria tik krovinio savininkas, taigi galima būtų daryti klaidingą išvadą, jog jei krovinio gavėjas nesumokėjo (ar šiuo atveju buvo sumokėjęs dar iki vežimo pradžios) siuntėjui krovinio kainos – šis nepatyrė nuostolių. Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-384/2013, pasisakė, jog ekspeditorius, sudaręs sutartį su vežėju ir faktiškai atlyginęs nuostolius krovinio siuntėjui ar gavėjui, turi teisę reikalauti, kad jo patirtus nuostolius atlygintų vežėjas. Šiuo atveju turi būti įrodinėjamos tokios aplinkybės: 1) kad asmuo, reiškiantis reikalavimą, yra atlyginęs nuostolius; 2) kad jis buvo sudaręs sutartį su vežėju; 3) kad nuostoliai yra atlyginti krovinio siuntėjui ar gavėjui. Tuo tarpu aplinkybė, kuri iš vežimo sutarties šalių (siuntėjas ar gavėjas) patyrė nuostolius, vežėjo atsakomybės požiūriu galėtų būti faktiškai reikšminga tik tokiu atveju, jeigu reikalavimus atlyginti nuostolius dėl krovinio praradimo pradiniam vežėjui būtų pareiškę abi šio vežimo sutarties šalys (siuntėjas ir gavėjas). Tik tuomet, siekiant išvengti dvigubos atsakomybės, būtų aktualu, ar krovinio gavėjas yra atsiskaitęs su krovinio siuntėju.

86.       Nagrinėjamu atveju byloje nepateikta įrodymų, kad ginčo krovinio gavėjas reikštų kam nors kokias nors pretenzijas dėl ginčo krovinio nepristatymo; taip pat nėra duomenų, jog siuntėja reiškė/reiškia kam nors, išskyrus ieškovę, pretenzijas dėl ginčo krovinio praradimo ir nuostolių kompensavimo. Atsivelgiant į tai, teismas kritiškai vertina trečiųjų asmenų deklaratyvias abejones dėl to, jog siuntėja galimai nuostolių nepatyrė ir atitinkamai neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę. Vien tos aplinkybės, kad ieškovė atlygino žalą siuntėjai, pakanka konstatuoti faktui, jog egzistuoja regresinio reikalavimo sąlyga – žala atlyginta reikalavimo teisę turinčiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2014).

87.       Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad siuntėjai Lety s.r.l. atlygino prarasto ginčo krovinio vertę – 24 889,80 Eur (dėl ginčo krovinio vertės ginčo byloje nekilo), 2018 m. balandžio 23 d. atlikusi 12 000 Eur pavedimą (ginčo dėl šios aplinkybės nekilo), taip pat 2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. gegužės 7 d. kasos išlaidų orderiais sumokėjo siuntėjos atstovui atitinkamai 6 000 Eur ir 6 889,80 Eur sumas.

88.       Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

89.       Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012).

90.       Teismo vertinimu, ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ji faktiškai siuntėjos Lety s.r.l. atstovui (S. G.) sumokėjo 2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. gegužės 7 d. atitinkamai 6 000 Eur ir 6 889,80 Eur sumas grynaisias pinigais (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Šias aplinkybes patvirtina nurodyti kasos išlaidų orderiai, Lety s.r.l. 2019 m. kovo 1 d. išduotas įgaliojimas S. G., kuriame, be kita ko, numatyta teisė gauti pinigus Lety s.r.l. vardu, minėto asmens pateiktos asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijos, ieškovės pateikta apyvartos/atsiskaitymų ataskaita bei kasos/sąskaitos apyvatos išrašas (kurie patvirtinti ir ieškovės buhalteriją tvarkančios bendrovės). Atsakovės ir trečiųjų asmenų iškeltos deklaratyvios abejonės dėl minėtų mokėjimų laikytinos nepagrįstomis ir neįrodytomis, taip pat vertintinos kaip gynybinė pozicija, kurios atsakovė ir tretieji asmenys neįrodė. Kritiškai vertintini ir atsakovės argumentai dėl nurodytų dokumentų (kasos išlaidų orderių, įgaliojimo ir pan.) suklastojimo (nepateikus jokių tai pagrindžiančių įrodymų, apsiribojus tik deklaratyviais teiginiais), taip pat kad minėti mokėjimai prieštarauja Italijoje nustatytam teisiniam reglamentavimui. Teismas pažymi, kad šiuo atveju mokėjimai buvo atliekami Lietuvoje, kur nėra nustatyto draudimo atsiskaityti grynaisias pinigais; tuo tarpu jeigu siuntėja Lety s.r.l. ir būtų pažeidusi tam tikrus Italijos įstatymus priėmusi nurodytas sumas grynaisiais pinigais iš ieškovės, tai nesudaro teisinės reikšmės šioje byloje nagrinėjamam ginčui.

91.       Taigi, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos ieškovei reikšti regresinį reikalavimą atsakovei – ieškovė yra atlyginusi nuostolius; ieškovė buvo sudariusi vežimo sutartį su atsakove; nuostoliai atlyginti krovinio siuntėjai. Be to, kaip aukščiau minėta, ginčo krovinys buvo prarastas kai vežimą vykdė būtent atsakovė (jos pasitelkti kiti asmenys, už kurių veiksmus ji atsako).

92.       Apibendrinus galima teigti, jog, vadovaujantis bendrąja teisės teorija, CMR konvencija bei teismų praktika, sutartiniam ar faktiniam vežėjui įrodžius bei įgyvendinus aptartus reikalavimus dėl regresinės prievolės atsiradimo kito paeiliui vežimą atlikusio vežėjo atžvilgiu, efektyviai sukuriamas savarankiškas regresinis reikalavimas (regresinė prievolė skolininkui) ir nuostolius atlyginusio kreditoriaus prielaidos į nuostolių kompensavimą iš atsakingo asmens atgręžtinio reikalavimo (regreso) tvarka taikant bendrąją teismų praktiką bei CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalies nuostatas.

93.       Teismas kritiškai vertina trečiojo asmens Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033 argumentus, kad pagal CMR konvenciją ieškovė regresinį reikalavimą galėtų reikšti tik faktiniam vežėjui, kuris vykdė vežimą, kai buvo prarastas ginčo krovinys.

94.       CMR konvencijos 37 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad <vežėjas, dėl kurio kaltės buvo padaryta žala, yra asmeniškai atsakingas dėl nuostolių atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar kompensaciją sumokėjo jis pats, ar kitas vežėjas>. Autentiškame šios Konvencijos 37 straipsnio 1 dalies a punkte tekste anglų kalba įtvirtinta, kad <The carrier responsible for the loss or damage shall be solely liable for the compensation whether paid by himself or by another carrier>. Gramatinis autentiško teksto ir teksto lietuvių kalba palyginimas, bei sisteminis šios normos ir CMR konvencijos 17 straipsnio aiškinimas, leidžia daryti išvadą, kad CMR konvencijos 37 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta regreso teisė yra įgyjama ne konkrečiai į žalą padariusį vežėją, bet į tą vežėją, kuris pagal sutartį buvo prisiėmęs atsakomybę už tą krovinio gabenimo etapą, kurį vykdant atsirado žala (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-2282-392/2018), t. y. šiuo atveju į atsakovę, kuri buvo prisiėmusi atsakomybę už gabenamą krovinį nuo Italijos iki išsikrovimo vietos UAB „Ormina“ sandėlyje, o krovinys prarastas būtent minėto vežimo metu, todėl teismas sprendžia, kad ieškovė turi teisę nukreipti regresinį reikalavimą į atsakovę ir atsakovė pagal CMR konvencijos 37 straipsnio 1 dalies a punktą privalo atsakyti už padarytą žalą.

95.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, ieškovės ieškinys tenkintinas – ieškovei iš atsakovės priteistina 24 889,80 Eur nuostolių atlyginimo.

Dėl vežėjos atleidimo nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkto pagrindu

96.       Vežėjas atsako už krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento (CMR konvencijos 17 straipsnio 1 punktas). Šios taisyklės išimtys nustatytos CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose.

97.       Atsakovės ir dalies trečiųjų asmenų manymu, atsakovė turi būti atleista nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkto pagrindu. CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje nurodytos ypatingos rizikos aplinkybės, kurioms esant vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas. CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkte nustatyta, kad toks atleidimas nuo atsakomybės galimas, jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu. Pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 2 punktą, jei vežėjas įrodo, kad susidarius aplinkybėms krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos faktorių, tai manoma, jog nuostoliai dėl to ir buvo patirti. Išdėstytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, jog krovinį iškrovė trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjos vardu, ir žalos, atsiradusios dėl krovinio praradimo arba sugadinimo. Tokio tikėtino priežastinio ryšio buvimą turi įrodyti vežėjas, siekdamas paneigti savo, kaip perėmusio savo dispozicijon krovinį, kaltės prezumpciją. Taigi, atleidžiant vežėją nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktą, būtina nustatyti, kad būtent ypatingos rizikos veiksnys, atleidžiantis vežėją nuo atsakomybės, galėjo būti krovinio praradimo ar sugadinimo tiesioginė ar netiesioginė priežastis. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus aplinkybių, su kuriomis siejamas ypatingos rizikos faktorius, pobūdį, žalos pobūdį, žalos susidarymo mechanizmą ir visas kitas faktines bylos aplinkybes. Jeigu nustatoma, kad ypatingos rizikos faktorius tiesiogiai ar netiesiogiai negalėjo lemti krovinio praradimo ar sugadinimo, atsakomybė dėl krovinio praradimo ar sugadinimo tenka vežėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-467/2000).

98.       Ryšį tarp parasto krovinio ir ypatingos rizikos aplinkybių egzistavimo atsakovė ir tretieji asmenys grindžia tuo, kad ginčo krovinio iškrovimą turėjo organizuoti ieškovė, faktiškai krovinį iškrovė trečiasis asmuo UAB „Ormina“, tačiau vėliau paaiškėjo, jog iškrovė ne tą krovinį.

99.       Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad paprastai krovinių pakrovimo, perkrovimo, sudėjimo ar iškrovimo darbus atlieka arba siuntėjas, arba gavėjas, arba trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu, ir paprastai šios aplinkybės yra akivaizdžios, šalių pripažįstamos ir nereikalaujančios papildomo įrodinėjimo. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė turėjo organizuoti krovinio iškrovimą (šalių sutarties 1 punktas), faktiškai krovinys buvo iškrautas UAB „Ormina“ atstovų, tačiau vėliau paaiškėjo, jog kroviniai buvo supainioti ir iškrautas buvo ne ginčo krovinys. Kita vertus, šalių sudarytos užsakymo-sutarties Nr. 005826 3 punkte atsakovė įsipareigojo, jog jos vairuotojas privalo dalyvauti pasikrovimo-iškrovimo metu, tinkamai pritvirtinti krovinį tvirtinimo diržais, kontroliuoti krovinio kiekį, jo būklę ir patikrinti visus krovinį lydinčius dokumentus, o esant netikslumams iš karto informuoti ieškovę.

100.       Teismo vertinimu, vien tik formalios ir neginčijamos aplinkybės, kad krovinį iškrovė ieškovės nurodytas asmuo (muitinės sandėlio darbuotojai), konstatavimas negali savaime eliminuoti vežėjos – atsakovės, atsakomybės už žalą, padarytą jos dispozicijoje esančiam kroviniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008, 2000 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-467/2000). Be to, pažymėtina, kad krovinio perdavimo momentas nėra vien tik nurodytos pristatymo vietos pasiekimas, bet ir valdymo (krovinio kontrolės) perdavimas kitam asmeniui (gavėjui ar jo atstovui), tačiau šiuo atveju atsakovė ginčo krovinio neperdavė (nei ieškovei, nei UAB „Ormina“), todėl nei ieškovė, nei UAB „Ormina“ negalėjo perimti ginčo krovinio valdymo ir atitinkamai jo prarasti (nes jis nebuvo tinkamai perduotas).

101.       Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad, labiausiai tikėtina, UAB „Ormina“ atstovai iškrovė tą krovinį, kurį nurodė jį atvežusi vežėja – šiuo atveju UAB „Reisuva“ (tą patvirtino ir pati UAB „Ormina“), nes minėto asmens – muitinės sandėlio, darbuotojai nežinojo kokį krovinį iškrauti, tuo labiau, jog, kaip matyti iš pakrovimo lapo, esančio prijungtoje civilinėje byloje, ir UAB „Reisuva“ atstovo paaiškinimų, UAB „Reisuva“ transporto priemonėje, vykdant vežimą, buvo ne mažiau 5 krovinių. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad net jeigu vertinti, jog būtent UAB „Ormina“ atstovai patys išsirinko kokį krovinį iškrauti iš UAB „Reisuva“ transporto priemonės, atsakovė buvo prisiėmusi pareigą užtikrinti, kad jos (ar jos pasitelkto asmens) vairuotojas dalyvautų iškrovime ir tikrintų krovinį lydinčius dokumentus, t. y. tikrintų koks krovinys iškraunamas. Be to, kaip matyti iš atsakovės ir UAB „Reisuva“ sudarytos sutarties nuostatų, atsakovė minėtoje sutartyje nurodytos nuostatos dėl vairuotojo dalyvavimo iškrovime ir jį lydinčių dokumentų tikrinimo net neįrašė – sutartyje nurodyta tik nuostata, kad UAB „Reisuva“ įsipareigoja saugiai nuvežti krovinį, nieko daugiau nekonkretizuojant. Taigi, laikytina, kad atsakovė tinkamai neįvykdė savo pareigos ir nesukontroliavo, jog būtent ginčo krovinys būtų iškrautas išsikrovimo vietoje – UAB „Ormina“ sandėlyje. Teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovė ir UAB „Ormina“ savo pareigą įvykdė – atitinkamai suorganizavo ir faktiškai iškrovė krovinį, kurį nurodė jį atvežęs asmuo. Tuo labiau, kad, kaip matyti iš anstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, už į UAB „Ormina“ pristatyto krovinio – vienos iš palečių plėvelės, užkištas tinkamas, būtent ginčo krovinio važtaraštis, kuris, labiausiai tikėtina, buvo jau užkištas Lietuvoje, po UAB „Reisuva“ krovinio paėmimo iš atsakovės sandėlio, nes minėtame važtaraštyje nurodytas UAB „Reisuva“ transporto priemonės valstybinis numeris ((duomenys neskelbtini) tačiau nėra UAB „Ormina“ antstpaudo, todėl mažai tikėtina, jog tą atliko UAB „Ormina“ atstovai; labiausiai tikėtina, kad tą atliko arba atsakovės, arba UAB „Reisuva“ atstovai, kraunant krovinius, įskaitant ir ginčo krovinį, į UAB „Reisuva“ transporto priemonę, tačiau bet kokiu atveju už šiuos veiksmus, kaip minėta prieš tai, atsako atsakovė.

102.       Teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad atsakovė neužtikrino ginčo krovinį vežančio vairuotojo pareigos dalyvauti ir tikrinti iškrovimo procedūros, todėl esant pačios atsakovės nerūpestingumui ir jai pačiai neatlikus pareigų, nustatytų CMR konvencijos 8 straipsnio 1 ir 2 punktuose, nėra pakankamo pagrindo pripažinti buvus rizikos faktorių, atleidžiantį vežėją nuo atsakomybės. Kritiškai vertintinas ir atsakovės prašymas dėl UAB „Žemės sklypas“ galimos atsakomybės ir jos atžvilgiu pačių nepalankiausių aplinkybių konstatavimo (minėtam asmeniui nepateikus reikalauto dokumento – sutarties), nes nagrinėjamu atveju nustačius, kad ginčo krovinys nebuvo pristatytas į išsikrovimo vietą bei tinkamai perduotas gavėjai (ar jos nurodytam asmeniui) nei iki sutartyje nustatyto termino, nei per 30 dienų nuo pristatymo termino, laikytina, jog krovinys buvo prarastas, o aplinkybės kas faktiškai vyko/įvyko su ginčo kroviniu vėliau, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi teisinės reikšmės ieškovės regresinio reikalavimo išnagrinėjmui (svarbi tik aplinkybė, kad atsakovė nepristatė ir neperdavė ginčo krovinio sutartu laiku – jį prarado).

Dėl ieškinio senaties termino atgręžtiniams reikalavimams pareikšti (CMR 32 straipsnio 1 dalies, 39 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo)

103.       CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju senaties terminas yra treji metai. Senaties terminas krovinio sugadinimo/praradimo atvejais prasideda nuo krovinio pristatymo dienos. Pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalį konvencijos 32 straipsnio nuostatos taip pat taikomos ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems, tačiau tokiu atveju senaties terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta šioje Konvencijoje, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos. Taigi, CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis skirtingai reglamentuoja ieškinio senaties termino pradžią vieno vežėjo kitam reiškiamiems regresiniams ieškiniams.

104.       Nors CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į 32 straipsnio nuostatas, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad nėra pagrindo teigti, jog tai reiškia, kad senaties termino eiga taikant CMR konvencijos 39 straipsnį turi būti skaičiuojama pagal 32 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą taisyklę. Konvencijos 39 straipsnio 4 dalyje įtvirtina specialioji taisyklė 32 straipsnio 1 dalies a punkto atžvilgiu – atgręžtinių reikalavimų atveju senaties termino pradžia yra susieta su galutinio teismo sprendimo paskelbimu arba (tokio sprendimo nesant) faktinio atlygio mokėjimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-248/2018).

105.       Taip pat konstatuota, kad regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Regreso teisę reikalauti iš skolininko įgyja trečiasis asmuo, įvykdęs prievolę už skolininką. Tokiu atveju nuo šio momento trečiasis asmuo tampa skolininko kreditoriumi, t. y. įgyja reikalavimo teisę, kartu nuo šio momento (nuo prievolės įvykdymo dienos) prasideda ir ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2005).

106.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė kompensavo siuntėjai Lety s.r.l. patirtus nuostolius ne iš karto, o dalimis – 2018 m. balandžio 23 d., 2019 m. balandžio 17 d. ir 2019 m. gegužės 7 d. mokėjimais.

107.       Teismas iš esmės pritaria ieškovės pozicijai, kad CMR konvencijoje nenumatyta ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarkos, kai suma kompensuojama dalimis, todėl šiuo atveju taikytina nacionalinė teisė ir teismų praktika.

108.       Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse, sprendžiant klausimus dėl regresinių reikalavimų, konstatuota, kad reikalavimo perėjimą regreso tvarka pagal įstatymus reglamentuojančio CK 6.114 straipsnio 3 punkte nustatyta, jog regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui, kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais arba kurią įvykdyti buvo pagrįstai suinteresuotas. Taigi reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui siejamas su visos prievolės (kurią turėjo įvykdyti keli skolininkai) įvykdymu. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje ieškinio senaties termino pradžia taip pat siejama su pagrindinės prievolės, bet ne jos dalies, įvykdymo momentu. Nurodytas teisinis reglamentavimas teikia pagrindą daryti išvadą, kad asmuo, pagrindinę prievolę įvykdęs dalimis, siekdamas pareikšti regresinį reikalavimą kitam atsakingam asmeniui, remdamasis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, tai turi padaryti per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo visos sumos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo dienos. Pažymėtina, kad toks aiškinimas atitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017).

109.       Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad paskutinis ieškovės mokėjimas siuntėjai Lety s.r.l. buvo atliktas 2019 m. gegužės 7 d.; ieškovės ieškinys teisme gautas 2019 m. rugpjūčio 22 d., todėl teismas sprendžia, jog ieškovė savo regresinį reikalavimą atsakovei pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 7 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis; CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis).

110.       Teismas kritiškai vertina atsakovės argumentus, kad CMR konvencijos komentaro 290 punkte numatyta, jog nuostoliai turi būti atlyginti nepraleidus vienerių metų termino nuo nustatytos krovinio pristatymo dienos. Iš CMR konvencijos komentaro 290 punkto matyti, kad jame aptariama situacija dėl nuostolių atlyginimo iki ir po galutinio teismo sprendimo, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma (esant galutiniam teismo sprendimui, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, ji turi būti sumokama per vienerius metus nuo tokio sprendimo priėmimo), t. y. nurodyta aptariama situacija yra kitokia nei nagrinėjamoje byloje.

111.       Be to, teismas kritiškai vertina ir trečiojo asmens UAB „Ormina“ argumentus, kad ieškovė praleidusi vienerių metų terminą atlygino žalą siuntėjai Lety s.r.l. savanoriškai, t. y. veikė savo rizika. Teismas pažymi, kad, kaip jau nustatyta byloje ir konstatuota sprendime, ieškovė su siuntėja 2018 m. balandžio 10 d. sudarė sutartį, kurią patikslino 2018 m. birželio 21 d. susitarimu, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlyginti bendrovei Lety s.r.l. 24 889,80 Eur nuostolius, atsiskaitymo datą susiejant su galutinio teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1705-592/2018 priėmimu (iš esmės per 45 dienas įsiteisėjus minėtam teismo sprendimui), t. y. faktiškai pripažino reikalavimą, todėl pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalies nuostatas senaties terminas buvo nutrauktas.

112.       Teismas taip pat atmeta trečiojo asmens Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033 teiginius, kad ieškovė pagal 2018 m. balandžio 10 d. sutartį su siuntėja jau nuo 2018 m. balandžio 23 d. (pirmo atlikto mokėjimo) perėmė iš siuntėjos teisę reikalauti visų nuostolių atlyginimo, todėl ieškovė dar nuo 2018 m. balandžio 23 d. galėjo imtis aktyvių veiksmų dėl nuostolių reikalavimo, tačiau ieškinį pateikė tik 2019 m. rugpjūčio 22 d., nes šiuo atveju ieškovės ieškinys reiškiamas regreso tvarka, t. y. faktiškai atlyginus siuntėjos nuostolius ir regreso tvarka reikalaujant jų kompensavimo iš kaltojo vežėjo, o ne pagal minėtą 2018 m. balandžio 10 d. sutartį (be kita ko, perėmus reikalavimo teisę reikšti reikalavimus kitiems asmenims dėl siuntėjos nuostolių kompensavimo).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

113.       Tenkinant ieškovės prašymą (kuris, kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu buvo patikslintas), iš atsakovės priteistinos 5 proc. palūkanos už priteisiamą 24 889,80 Eur sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis; CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi).

114.       Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

115.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

116.       Ieškovė prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas: už ieškinį sumokėtą 560 Eur žyminį mokestį, 4 161,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 46,25 Eur vertimo išlaidų, 269,59 Eur antstolio išlaidų; bendrai 5 037,64 Eur bylinėjimosi išlaidų.

117.       Atsakovė UAB „Gevara“ prašo priteisti jos patirtas išlaidas – 171,21 Eur (62,86 Eur + 34,87 Eur + 73,48 Eur) vertimo išlaidų.

118.       Trečiasis asmuo UAB „Reisuva“ prašė priteisti jo patirtas 1 000 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

119.       Trečiasis asmuo Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033 pateikė prašymą priteisti jo patirtas 1 750 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

120.       Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir/ar jų pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, todėl jiems jos nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

121.       Teismo vertinimu, ieškovės ir trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai per didelės ir reikėtų jas mažinti.

122.       Ieškinį tenkinus, visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės; atsakovės ir trečiųjų asmenų Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033 bei UAB „Reisuva“, kurios dalyvavo atsakovės pusėje (nesutiko su ieškiniu), bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

123.       Byloje iš viso patirta 24,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl šios išlaidos, ieškinį tenkinus, priteistinos valstybei iš atsakovės UAB „Gevara“ (CPK 92, 96 straipsniai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ANA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gevara“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys užsienio bendrovė Hiscox Syndicate at Lloyd‘s 0033, uždaroji akcinė bendrovė „Reisuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Ormina“, uždaroji akcinė bendrovė „Žemės tinklas“, tenkinti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gevara“, j. a. k. 300916551, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „ANA“, j. a. k. 159573453, 24 889,80 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 80 ct) nuostolių, 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (24 889,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugpjūčio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 037,64 Eur (penkis tūkstančius trisdešimt septynis eurus 64 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Gevara“, j. a. k. 300916551, 24,41 Eur (dvidešimt keturis eurus 41 ct) bylinėjimosi išlaidų (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                     Pavel Liubkevič