Civilinė byla Nr. 2-468-781/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01770-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4; 3.4.3.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Veika“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1045-661/2020, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Financial Management Group“ atsisakyta kelti bankroto bylą.

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Veika“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama iškelti bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Financial Management Group“ (toliau – ir atsakovė) motyvuodama tuo, kad atsakovė nevykdo savo prievolių, ir ateityje negalės jų įvykdyti. Nurodė, kad atsakovė ieškovei skolinga 924 924,66 Eur, atsakovė su skola sutinka, ginčija tik netesybų dydį. Ieškovė, susipažinusi su viešai prieinama informacija apie atsakovės finansinę padėtį, teigė, kad atsakovė atitinka nemokios bendrovės kriterijų.

2.       Vilniaus apygardos teisme buvo gautas atsakovės atsiliepimas į pareikštą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriuo atsakovė prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad šio pareiškimo nagrinėjimui turi būti taikomas 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – ir JANĮ), nes tą numato šio įstatymo 155 straipsnio 1 dalis. Taip pat nurodė, kad atsakovės įsipareigojimai siekia 1 505 205 Eur, o turto balansinė vertė yra 2 063 700 Eur. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė yra nemoki.

II.                       

3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 2 d. nutartimi atsisakė atsakovei kelti bankroto bylą. 

4.       Teismas nustatė, kad iš atsakovės pateiktų jos finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, jog 2019 m. gruodžio 17 d. atsakovės įsipareigojimai kreditoriams sudarė 1 505 205 Eur. Tačiau atsakovės balanse esančio turto vertė siekia 3 031 106 Eur, atsakovės ilgalaikis turtas sudaro 2 063 700 Eur, taip pat pažymėjo, kad 2019 m. gruodžio 17 d. atsakovės veikla buvo pelninga ir sudarė 720 351 Eur grynojo pelno, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad atsakovės įsipareigojimai viršija jos turto vertę. Ši aplinkybė taip pat suponuoja išvadą, kad atsakovė yra pajėgi laiku vykdyti savo finansinius įsipareigojimus.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.       Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį, numatančią bendrovės nemokumo kriterijus, bendrovė yra nemoki, kai negali vykdyti savo turtinių prievolių. Atsakovės skola ieškovei pradelsta jau beveik metus (nuo 2019 m. vasario 14 d.), tačiau atsakovė net nepradėjo vykdyti savo turtinių įsipareigojimų ieškovei. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neanalizavo.

5.2.                      Pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovės pateiktą 2019 m. lapkričio mėnesio preliminarų balansą. Taip pat turėjo būti atsižvelgta į tai, kad didelę 3 031 106 Eur vertės turto dalį sudaro nulinės arba abejotinos vertės turtas, 796 761 Eur prestižas, po vienerių metų gautinos sumos – 1 250 000 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 77 047 Eur. Taigi atėmus visas abejotinos vertės sumas iš preliminariame balanse nurodytos turto vertės, ir palyginus šią sumą su atsakovės turimais įsipareigojimais (1 505 205 Eur), akivaizdu, kad prisiimtų įsipareigojimų suma viršija realų turtą.

6.       Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

6.1.                      Atsakovės bendrovės įsipareigojimai neviršija bendrovės turto vertės net labai sumažinus turto vertę, o bendrovė gali vykdyti savo turtines prievoles.

6.2.                      Atsakovės pradelsti įsipareigojimai yra 780 883 Eur ir neviršija pusės balansinės turto vertės. Be to, bendrovė yra gyvybinga ir gali vykdyti savo įsipareigojimus.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

8.       Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei atsisakyta kelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

9.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

10.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. ir kt. nutarimai). Teisinio tikrumo principas reikalauja, jog teisinių santykių subjektai būtų tikri dėl savo teisinės padėties. Su teisinio tikrumo principu glaudžiai siejasi įstatymo negaliojimo atgal teisinis principas. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos neigiamos teisinės pasekmės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu.

11.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisėtų lūkesčių principą būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejamas su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-148/2011). Todėl teisinis reguliavimas, nustatantis asmens teisės įgyvendinimo tvarką, turi būti aiškinamas taip, kad būtų užtikrintas teisinis tikrumas ir pagrįsti teisėti lūkesčiai, kurių siekiama įgyvendinant teisę.

12.       Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis JANĮ 2 straipsnio 7 dalimi bei 22 straipsnio 3 dalies 2 punktu, atsisakė atsakovei kelti bankroto bylą.

13.       JANĮ 2 straipsnio 4 dalis juridinio asmens bankroto procesą apibrėžia kaip visumą šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis teismo arba ne teismo tvarka siekiama likviduoti juridinį asmenį, tenkinant kreditorių reikalavimus juridinio asmens turtu. Iš esmės analogiškai bankroto procesas apibrėžtas ĮBĮ 2 straipsnio 2 dalyje – kaip teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Bankroto proceso apibrėžimas svarbus nustatant jo pradžios momentą. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies prasmę kreditorius negali pradėti bankroto proceso, t.y. kreditoriaus pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti paduotas (paduotas negali būti priimtas, todėl teisminio bankroto bylos procesas teisme negali prasidėti), kreditoriui nepranešus apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokia taisyklė taikoma visiems kreditorių pareiškimams, išskyrus specialią ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį. Atitinkamos ikiteisminės stadijos reikalavimas inicijuojant nemokumo (bankroto) procesą yra nustatytas ir JANĮ 9 straipsnyje. Taigi, kreditoriui pagal veiksmų atlikimo metu galiojusio įstatymo nustatytus reikalavimus atlikus ikiteisminio inicijavimo veiksmus, turi būti laikoma, kad bankroto procesas kaip įmonės bankroto procedūrų visuma jau yra pradėtas atlikus pirmąją iš tokių procedūrų. Nagrinėjamoje byloje ieškovei iki JANĮ įsigaliojimo įvykdžius ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytoje ikiteisminėje procedūroje reikalaujamus veiksmus, bankroto procesas yra prasidėjęs.

14.       JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus atskirai išvardintas šio įstatymo nuostatas, kurios neaktualios nagrinėjamoje byloje.

15.       Apibendrinant anksčiau išdėstytą poziciją konstatuotina, kad kai bankroto bylos iškėlimo teisme procedūra pradedama dar galiojant ĮBĮ, ir pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikus teismui iki 2019 m. gruodžio 31 d., klausimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo turi būti sprendžiamas pagal ĮBĮ, o ne JANĮ nuostatas.

16.       Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo teismui pateikė 2019 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi šį pareiškimą priėmė. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, atsakovės nemokumo būseną turėjo vertinti pagal ĮBĮ nuostatas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

17.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

18.       Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė dukterinių įmonių finansinių ataskaitų rinkinio ir preliminaraus balanso nuorašus, kurie parodo šių įmonių teigiamą apyvartą ir turimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismui pateikti duomenys gali būti reikšmingi klausimo dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo pagrįstumo išsprendimui, šių dokumentų priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, todėl teikiami duomenys kaip rašytiniai įrodymai priimami į bylą.

Dėl bankroto bylos iškėlimo

19.       Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti savo įsipareigojimų.

20.       Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi realia į balansą įrašyto turto verte. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018).

21.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė neatitinka nemokios bendrovės kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. 

22.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad juridinio asmens nemokumo momento nustatymui yra svarbi turto, kuriuo realiai disponuoja bendrovė ir kuris gali būti skirtas jos esamų įsipareigojimų dengimui, apimties apibrėžimas. Įmonės (ne)mokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai ir jų santykis su įmonės turto verte. Sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, turi būti vadovaujamasi į balansą įrašyto turto verte (o ne įrašyta turto verte), taigi į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, turi būti nustatyta reali jo vertė. Be to, sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Teismų praktikoje pažymima, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018).

23.       Iš atsakovės pateikto 2019 m. lapkričio 30 d. preliminaraus balanso matyti, kad atsakovės turtą sudaro 3 031 106 Eur (2 063 700 Eur ilgalaikis ir 966 156 Eur trumpalaikis turtas), pradelsti įsipareigojimai siekia 1 373 816 Eur (b. l. 52-53). Ieškovė atskirajame skunde teigia, kad atsakovės turimo realaus turto vertė yra mažesnė, nei nurodyta preliminariame balanse, kadangi į atsakovės turto, kurį galima būtų panaudoti atsiskaitymams su kreditoriais, masę neturėtų būti įskaitomas prestižas, balanse įvertintas 796 761 Eur, ir po vienerių metų gautinos sumos – 1 250 000 Eur, bei per vienerius metus gautinos sumos – 770 047 Eur.

24.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kalbant apie galimybę panaudoti trumpalaikį turtą įstaigos finansiniams įsipareigojimams padengti, svarbu nustatyti realų disponavimą šiuo turtu. Sutiktina su ieškove, kad toks atsakovės nurodytas trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų. Iš atsakovės pateikto pirkėjų įsiskolinimo detalizavimo matyti, kad įsiskolinimai sudaro 656 674,41 Eur (b. l. 46-49). Turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės.

25.       Kaip matyti iš teismui pateikto atsakovės preliminaraus balanso, prestižas atsakovės yra įvertintas 796 761 Eur. Šis turtas yra priskiriamas prie nematerialaus turto, ir reiškia skirtumą tarp už kompaniją sumokėtos kainos ir kompanijos turto buhalterinės vertės. Vienai kompanijai įsigyjant kitą, paprastai sumokama daugiau nei apskaitoje nurodytas parduodamos kompanijos turtas. Tai yra tarsi permoka už kompaniją, kadangi dalis turto, pavyzdžiui, darbuotojai, klientai, prekinis ženklas, reputacija, santykiai su klientais ir tiekėjais kompanijos apskaitoje nėra įvertinti. Dėl nurodytos priežasties tikroji nematerialaus turto vertė yra mažesnė už nurodytą apskaitoje. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su ieškove, kad prestižas negalės būti panaudotas kaip turtas bendrovės finansiniams įsipareigojimams padengti.

26.       Taigi, teismas, vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis, konstatuoja, kad atsakovė realiai disponuoja 1 577 670,59 Eur (3 031 106 Eur - 656 674,41  Eur - 796 761  Eur) vertės turtu.  

27.       Vertindamas bendrovės pradelstus įsipareigojimus, apeliacinės instancijos teismas susipažino su atsakovės pateikta skolų tiekėjams detalizacija. Pagal ją, atsakovės pradelstų įsipareigojimų tiekėjams suma 2020 m. sausio 2 d. sudarė 780 883 Eur. 

28.       Atlikus byloje esančių įrodymų, patvirtinančių atsakovės finansinę būklę, analizę matyti, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams neviršijo pusę į balansą įrašyto ir bendrovei realiai priklausančio turto vertės.  

29.       Be to, akcentuotina ir tai, kad vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimu, juridinio asmens nuosavas turtas, kaip materialioji, nematerialioji ar finansinė vertybė, turi reikšmę sprendžiant dėl jo mokumo, nes turtas gali būti ekonominės naudos gavimo ar kitų tikslų, kuriems pasiekti yra įsteigtas juridinis asmuo, įgyvendinimo pagrindas, be to, turtu gali būti dengiami juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams. Vis dėlto nuosavas turtas nėra visa (juridinio asmens mokumo vertinimo prasme) lemiantis aspektas. Pažymėtina, kad juridinis asmuo gali sėkmingai vykdyti savo veiklą ir kurti ekonominę naudą ar įgyvendinti kitus įstatuose apibrėžtus tikslus ir neturėdamas nuosavo materialaus turto. Nuosavo turto aspektas sprendžiant dėl juridinio asmens mokumo neturi būti suabsoliutintas dar ir dėl tos priežasties, kad, kaip minėta, ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies (pažodine) prasme vertintinas pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykis, o balanse, ką nurodo Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 patvirtinto 20-ojo verslo apskaitos standarto „Nuoma, lizingas (finansinė nuoma) ir panauda“ nuostatos, apskaitytinas ir juridiniam asmeniui nuosavybės teise nepriklausantis turtas. Teisėjų kolegija, plėtodama dėstomą poziciją, nurodo, jog, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo, nereikėtų apsiriboti formaliojo santykio tarp pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės vertinimu. Tais atvejais, jeigu šis santykis ir yra toks, kokio formaliai reikalaujama juridinio asmens nemokumui pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį konstatuoti, reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu (inter alia, kiek vykdomai veiklai būdingi svyravimai, kokios rinkos, kurioje vykdoma atitinkama veikla, tendencijos), retrospektyvomis (kokie ankstesni veiklos vykdymo rezultatai, kaip jie keitėsi ir pan.), rezultatais (ar veikla paskutiniu metu kuria naudą ar nuostolius), perspektyvomis (ar juridinis asmuo, jeigu jis ir yra susidūręs su finansiniais sunkumais, gali trumpuoju periodu atkurti įprastos veiklos vykdymą, stabilizuoti padėtį ir ilgainiui pradėti kurti ekonominę ar kitokio pobūdžio naudą) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

30.       Bylos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjimu atveju atsakovė neatitinka nurodytų nemokios įmonės požymių, kuriems esant, juridiniam asmeniui turėtų būti keliama bankroto byla. Kaip nustatyta, atsakovės įmonėje dirba 22 darbuotojai, pagal 2019 m. lapkričio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitą nuo 2019 m. sausio – lapkričio atsakovė turėjo 720 351 Eur pelno. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė sistemiškai nevykdytų savo įsipareigojimų kreditoriams. Priešingai, patikrinus viešai prieinamus duomenis apie bendrovės įsiskolinimą valstybės biudžetui nustatyta, kad bendrovė atlieka einamuosius mokėjimus valstybei. 

31.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti ieškovės atskirojo skundo argumentams, kad atsakovės balansas turėtų būti vertinamas kritiškai dėl jo preliminarumo. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų atsakovės pateikto preliminaraus balanso duomenų neteisingumą.

32.       Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nepagrįstai nurodė JANĮ nuostatas kaip taikytinas nagrinėjamu atveju, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl šioje nutartyje nurodytų motyvų, todėl ji paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                   Jūratė Varanauskaitė