Administracinė byla Nr. eI-1006-426/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03549-2016-3

            Procesinio sprendimo kategorijos: 13.7.1.; 55.1.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,

dalyvaujant pareiškėjui J. P., jo atstovui advokatui Vaidui Rakauskui,

atsakovės atstovei Nijolei Jurevičienei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Janina Meškevič,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Skunde pareiškėjas J. P. (t. I, b. l. 113–120) prašo: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016-08-17 sprendimą Nr. 1A-308; 2) Vilniaus teritorinės muitinės 2016-07-08 sprendimą Nr. 2TR-19-0034; ir 3) 2016-08-01 skundą centriniam mokesčių administratoriui tenkinti visiškai; 4) netenkinus skundo, atleisti pareiškėją nuo PVM delspinigių ir baudos mokėjimo; 5) priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, jog Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2016-08-17 sprendimu Nr. 1A-308 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM, trečiasis suinteresuotasis asmuo) 2016-07-08 sprendimą Nr. 2TR-19-0034 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nesutinka su Departamento ir Vilniaus TM sprendimais ir mano, kad jie yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl turėtų būti panaikinti.

Skunde paaiškina, jog sprendimuose konstatuota, kad pareiškėjas žinojo, jog motociklas buvo neteisėtai įvežtas į Bendrijos muitų teritoriją, nes buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje, kur pareiškėjas jį įsigijo ir sava eiga (vairuojant) įvežė į Lietuvą per Prancūzijos Respubliką. Teigiama, kad, įsigydamas minėtą motociklą, J. P. privalėjo įsitikinti, jog šis motociklas Bendrijos muitų teritorijoje yra išleistas į laisvą apyvartą, už jį sumokėti importo mokesčiai arba šiuos veiksmus privalėjo atlikti pats. Pareiškėjas nesutinka su šiais skundžiamų sprendimų motyvais.

Kilus mokestiniam ginčui su Vilniaus TM ir J. P. atstovui renkant/teikiant šį reikalavimą paneigiančius duomenis, Vilniaus TM 2014-11-20 raštu nurodė, jog tam, kad priimant sprendimą būtų taikyta 0 proc. tarifinė preferencija, pareiškėjui būtina pateikti muitinei originalų prekės kilmės dokumentą. Vilniaus TM 2014-12-05 sprendime taip pat buvo nurodyta, kad J. P. pateiktas sertifikatas neturi atspausdinto žalios spalvos tinklelio (guilloche) bei nepasirašytas Šveicarijos muitinės pareigūno, todėl toks sertifikatas netinkamas importo muitų lengvatų taikymui. Pareiškėjas nurodo, kad su 2015-02-06 pranešimu Departamentui buvo pateikti visi reikalaujami dokumentai/duomenys: Šveicarijos Konfederacijos vyr. muitinės direkcijos 2015-01-21 atsakymas, kuris patvirtino, kad visos būtinos procedūros nusiperkant motociklą BMW R 1200 R ir jį atgabenant į Europos Sąjungą buvo atliktos tinkamai. Vėliau, pareiškėjo atstovų iniciatyva, buvo gautas ir atsakovui pateiktas prekių judėjimo sertifikato EUR. l N° A 0582326 dublikatas. Jo fone buvo atspausdintas žalios spalvos tinklelis (guilloche), pasirašytas įgalioto Šveicarijos muitinės pareigūno bei patvirtintas muitinės antspaudu. Tvirtina, kad buvo pateikti duomenys/dokumentai, kurie būtini importo muitų lengvatų taikymui 0 proc. tarifinei preferencijai. Dėl šios priežasties nepagrįstas skundžiamo 2016-08-17 sprendimo teiginys, kad „J. P. Prancūzijoje neva atliko visas privalomas procedūras“. Tai reiškia, kad atsakovas šiuo metu jau nepripažįsta, jog pareiškėjas atliko būtinus ir muitinės institucijos nurodytus veiksmus/procedūras 0 proc. tarifinei preferencijai taikyti, ir tuo pačiu sprendžia, kad yra pagrindas taikyti šią 0 proc. tarifinę preferenciją.

Vilniaus TM 2014-12-05 sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėjo įsigytas motociklas BMW R 1200 R turi būti laikomas trečiosios šalies preke. Pažymi, kad pareiškėjo įsigyto motociklo kilmės šalį patvirtino motociklo gamintojai – byloje esantis BMW Ciuricho ir Dylsdorfo filialo 2011-09-15 raštas, kuriame nurodyta, kad minimas motociklas buvo pagamintas BMW AG gamykloje Berlyne ir išduotas EUR. l judėjimo sertifikatas (jo dublikatas). Pareiškėjo manymu, trečiasis suinteresuotasis asmuo neturėjo/neturi pagrindo reikalauti, kad jis sumokėtų muitus ir kitus mokesčius už įsigytą Bendrijos kilmės prekę, kadangi visos būtinos atlikti muitinės procedūros buvo tinkamai ir pilnai atliktos Šveicarijos Konfederacijoje.

Kadangi motociklas iki registracijos Lietuvoje buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje, skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada, kad jis nebuvo ir negali būti laikomas Bendrijos preke.

Atkreipia dėmesį, kad motociklo kilmės šalį patvirtino jo gamintojai – byloje esantis BMW Ciuricho ir Dylsdorfo filialo 2011-09-15 raštas ir išduotas EUR. l judėjimo sertifikatas (jo dublikatas). Šių duomenų negalėjo/negali pakeisti motociklo jo buvusi registracija Šveicarijos Konfederacijoje. Tvirtina, kad registracija buvo atlikta būtent tam, kad pareiškėjas su šia transporto priemone turėtų galimybę per Europos šalis grįžti į Lietuvą. Šveicarijos Konfederacijos Ciuricho kantono Saugumo direkcijos Kelių eismo direkcijos 2011-09-22 kvitas patvirtina, kad   J. P. sumokėjo visus reikiamus mokesčius: tiek už transporto priemonės registracijos liudijimo išdavimą, tiek transporto mokestį, tiek draudimo įmoką už eksportuojamą transporto priemonę, taip pat registracijos mokestį, priekinius ir galinius motociklo numerius. Pabrėžia, jog šios motociklo registracijos procedūros buvo būtinos siekiant įsigytą transporto priemonę parsigabenti į Lietuvą. Anksčiau šis dokumentas nebuvo pateiktas, kadangi mokesčių administratorius neaktualizavo, jog motociklas negali būti laikomas Bendrijos kilmės preke, nes jo pirminė registracijos vieta buvo Šveicarijos Konfederacija.

Pareiškėjas pažymi tai, kad pripažinus teisę į 0 proc. tarifinę preferenciją, motociklas, skaičiuojant kitus mokesčius, jau negali būti laikomas ne Bendrijos kilmės preke. Dėl šių priežasčių atmestini kaip nepagrįsti skundžiamų sprendimų teiginiai, kad motociklas prarado Bendrijos kilmės prekės statusą jį įregistravus Šveicarijos Konfederacijoje.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovui buvo papildomai pateikta 2011-08-13 motociklo pirkimo-pardavimo sutarties kopija. Šioje sutartyje yra nurodyta, kad J. P. už Bendrijos kilmės prekę - motociklą - jį įsigydamas, jau sumokėjo 8 proc. PVM. Vien jau dėl šios priežasties vieną kartą sumokėjus PVM už motociklą jį įsigyjant bei nustačius, kad jokie muito mokesčiai šiam motociklui netaikomi kaip už prekę, laikomą Bendrijos kilmės preke, Vilniaus teritorinė muitinė neturėjo jokio teisinio pagrindo dar karta/pakartotinai, paskaičiuoti PVM.

Mokestinio ginčo metu pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas atliko visus būtinus veiksmus, pagal visas tuo metu galiojusias ir, iš jo pareikalautas atlikti muitinės procedūras. Skunde pabrėžia, kad dėl šių priežasčių nėra įrodyta pirmoji sąlyga jį laikyti skolininku muitinei pagal Bendrijos muitų kodekso 202 str. 3 d. 3 įtrauką.

Skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad J. P. turėjo žinoti, jog motociklą gabena į Lietuvą ir jį įregistruoja neteisėtai. Pažymi, kad šios aplinkybės skundžiamame 2016-08-17 sprendime buvo nurodytos deklaratyviai, nepagrindžiant tokio teiginio bylos įrodymais, nesiaiškinant su tuo susijusių faktinių aplinkybių. Pareiškėjas mano, jog būtina pažymėti, kad VĮ Regitra taip pat nenustatė neteisėtų veiksmų, ko pasėkoje įregistravo motociklą BMW R 1200 R, t. y. suteikė pareiškėjui neginčijamą teisę šia transporto priemone teisėtai naudotis Europos Sąjungos valstybėje. Pažymi, kad pareiškėjui priklausančio motociklo registracija niekada nebuvo ginčijama ir šiuo metu tebėra galiojanti.

Atkreipia dėmesį į tai, kad 3 metus po motociklo registracijos VĮ Regitra, Vilniaus TM nereiškė jokių pretenzijų dėl pareiškėjo veiksmų ir motociklo neteisėto gabenimo bei įregistravimo. Pareiškėjas pabrėžia, kad skundžiamuose sprendimuose nurodyti tik deklaratyvūs teiginiai, kas yra apdairus, rūpestingas ir atidus asmuo, visiškai nevertinant šiam konkrečiam mokestiniam ginčui reikšmingų aplinkybių, taip pat jo konkretaus elgesio.

Skunde pažymi, kad motociklas buvo įsigytas 2011-08-13. Visos reikiamos mokestinės procedūros Šveicarijos Konfederacijoje atliktos 2011-09-22. VĮ Regitra motociklas buvo įregistruotas 2011-10-04. Vilniaus teritorinė muitinė 2014-10-16 elektroniniu laišku informavo    J. P., kad reikia pateikti informaciją ir dokumentus, patvirtinančius, kad jam priklausantis motociklas buvo deklaruotas muitinėje ir už jį sumokėti importo mokesčiai. Mokestinis tyrimas pradėtas praėjus 3 metams po to, kai pareiškėjas įsiregistravo motociklą. Galutinio sprendimo šiame mokestiniame ginče nėra. Pareiškėjas, jo atstovai iš Šveicarijos Konfederacijos ir Prancūzijos Respublikos įgaliotų institucijų surinko ir pateikė visus reikšmingus šiam mokestiniam ginčui dokumentus/informaciją, kuriuos savo pirmajame 2016-04-26 sprendime nurodė Departamentas. Pareiškėjas tikina, kad aktyviai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nevengė jam teikti visos aktualios informacijos. Mokestinio ginčo nagrinėjimas buvo sustabdytas, siekiant kad pareiškėjas savo iniciatyva surinktų visą aktualią informaciją iš užsienio valstybių institucijų. Nepaisant to, delspinigiai skaičiuojami nuo         2011-09-23 iki šios dienos.

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamais sprendimais pilna apimtimi, t. y., kad jis laikomas skolininku muitinei ir turi sumokėti PVM, delspinigius ir baudą. Jeigu būtų galutinai pripažintas skolininku muitinei, prašo jį atleisti nuo delspinigių ir baudos.

Atsakovas nesutinka su skundu. Departamentas atsiliepime (t. II, b. l. 1–10) nurodo, jog ginčijami sprendimai yra priimti išnagrinėjus visus turimus įrodymus ir teisingai pritaikius teisės aktus, todėl tenkinti skundą nėra pagrindo.

Paaiškina, kad Vilniaus TM, atlikusi patikrinimą dėl motociklo BMW R 1200R, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (variklio darbinis tūris 1170 cm3, variklio galia 81 kW, pirma registracijos data 2011-03-17), nustatė, kad motociklas iki registracijos Lietuvos Respublikoje buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje. Trečiasis suinteresuotasis asmuo 2014-01-02 raštu įpareigojo pareiškėją pateikti informaciją, ar, įvežant iš Šveicarijos Konfederacijos į Europos Sąjungą (toliau - ES), motociklas buvo deklaruotas muitinėje ir jam įforminta importo deklaracija bei apskaičiuoti ir sumokėti išleidžiant į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimui vienu metu privalomi sumokėti importo mokesčiai. Pareiškėjas, atsakydamas į muitinės nurodymą, pateikė dokumentų kopijas: šveicarišką eksporto deklaraciją, kilmės sertifikatą EUR 1 Nr. P0535340, BMW centro raštus atitikties formalumams ir kilmės pagrindimui, Prancūzijos muitinės deklaraciją ir AB „SEB banko“ 2011-08-23 sąskaitos išrašą.

Vilniaus TM patikrino pateiktus dokumentus ir nusprendė nustatyta tvarka per Departamentą išsiųsti užklausą Prancūzijos kompetentingai institucijai. Apie tai buvo informuotas ir pareiškėjo atstovas ir 2014-09-18 sprendimu Nr. 2TR-19-0209 sustabdė sprendimo dėl skolos muitinei įregistravimo priėmimą, iki bus gautas atsakymas iš Prancūzijos kompetentingos institucijos bei surinkta visa informacija ir dokumentai, reikalingi sprendimo priėmimui. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė.

Vilniaus teritorinė muitinė 2014-10-16 elektroniniu paštu informavo pareiškėją, jog gavo informaciją iš Prancūzijos muitinės, kad ginčo motociklui Prancūzijoje importas nebuvo nustatytas, ir paprašė per 10 dienų nuo rašto gavimo dienos muitinei pateikti informaciją ir dokumentus, patvirtinančius, kad transporto priemonė deklaruota muitinėje ir už ją sumokėti importo mokesčiai.

Pareiškėjas pateikė dokumentų kopijas: Šveicarijos muitinės deklaracijos (muitinė vertė 14550 CHF); prekių judėjimo sertifikato EUR. 1 Nr. P 0535340; Prancūzijos muitinės dokumento (Douane Francaise); BMW Niederlassung Zurich-Dielsdorf Motorradzentrum 2011-09-22 rašto; BMW Motorrad Schweiz 2011-09-15 rašto/tvirtinimo dėl motociklo kilmės; sąskaitos AB „SEB banke“ 2011-08-23 išrašo apie mokėjimą BMW Achweiz AG (suma 17 000 CHF), tačiau nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad motociklui ES buvo įforminta importo deklaracija bei apskaičiuoti ir sumokėti importo mokesčiai.

Vilniaus TM konstatavo, kad motociklas nebuvo pateiktas muitinės įstaigai, todėl laikoma, kad šios prekės yra neteisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją. Skolos muitinei atsiradimo data  laikytina Prancūzijos muitinės dokumente nurodyta data – 2011-09-22, t. y. kada prekė pateko į ES.

Pareiškėjas, iš užsienio asmens pagal 2011-09-21 sąskaitą Nr. 217275 nusipirkęs motociklą, turėjo pareigą šią transporto priemonę įveždamas į Bendriją deklaruoti muitinėje, įformindamas išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimui vienu metu privalomus mokėti importo mokesčius, tačiau muitinei nepateikė įrodymų, kad motociklas į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas teisėtai, t. y. kad šis motociklas buvo deklaruotas muitinėje ir už jį apskaičiuoti ir sumokėti importo muitai ir mokesčiai, todėl laikytinas skolininku ir dėl neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežto ir muitinėje nedeklaruoto motociklo, jam įregistruotina skola muitinei. Tai ir buvo padaryta 2014-12-05 sprendimu Nr. 2TR-19-0285.

Pareiškėjas pateikė dokumentų, įformintų nevalstybine kalba, vertimus ir paaiškino, kad jis, išvykdamas iš Šveicarijos Konfederacijos, motociklu kirto Šveicarijos-Prancūzijos sieną ir, norėdamas gauti neginčijamus to įrodymus, pats 2014-12-30 prašymu kreipėsi į Prancūzijos muitinę ir gavo iš jos atsakymą, kad pareiškėjo užklausa persiųsta kitai šios valstybės muitinės įstaigai.

Pareiškėjas Departamento 2015-03-09 prašymu paprašė sustabdyti 2014-12-31 skundo dėl Vilniaus TM 2014-12-05 sprendimo Nr. 2TR-19-0285 panaikinimo nagrinėjimą, iki bus gautas atsakymas iš Prancūzijos Respublikos įgaliotos institucijos. Departamentas 2015-04-13 sprendimu Nr. 1A-161 tenkino pareiškėjo prašymą ir sustabdė skundo nagrinėjimą, kol pareiškėjas pateiks atsakymą iš Prancūzijos muitinės įstaigos, bet ne ilgiau kaip vienerių metų laikotarpiui. Pareiškėjas 2016-03-21 pateikė prašymą Departamentui atnaujinti skundo nagrinėjimą ir prijungti naujus įrodymus, kurie įrodo, kad ginčo motociklas laikytinas Bendrijos preke ir kad jam neturėtų būti taikomi muito ir kiti mokesčiai. Tai, pareiškėjo manymu, Šveicarijos Konfederacijos vyriausiosios muitinės direkcijos 2015-01-21 atsakymas, kuris patvirtina, kad visos būtinos procedūros nusiperkant motociklą ir jį atgabenant į ES buvo atliktos tinkamai. Todėl, pareiškėjo nuomone, jokių naujų procedūrų ir veiksmų pareiškėjas VĮ „Regitra“ įregistruodamas šį motociklą neturėjo teisinio pagrindo atlikti, nors, registruojant transporto priemonę, VĮ „Regitra“ pateikta motociklo pirkimo 2011-09-21 sąskaita Nr. 217275, kurioje pardavėju nurodytas BMW Niederlassung Zurich-Dielsdorf, adresas (duomenys neskelbtini), o pirkėju - pareiškėjas. Pareiškėjo naujai pateiktame Prekių judėjimo sertifikato EUR.1 Nr. A0582326 dublikato fone yra atspausdintas žalios spalvos tinklelis (guilloche) ir yra įgalioto Šveicarijos muitinės pareigūno parašas bei muitinės spaudas. Rašte dėl skundo nagrinėjimo atnaujinimo pareiškėjas taip pat reiškia nepasitenkinimą Vilniaus TM, kuri esą 2014-12-05 sprendime neteisingai aiškina faktinę situaciją - negalėjimas pateikti duomenų apie atliktas muitinės procedūras negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu, kad tokios procedūros iš viso nebuvo atliktos. Pareiškėjas pats pamiršta tą faktą, kad jis 2014-12-31 skunde (skundo 3 lapo 2 – oji pastraipa) Departamentui dėl Vilniaus TM 2014-12-05 sprendimo Nr. 2TR-19-0285 panaikinimo pats nurodė, kad „tą pačią dieną, t. y. 2011-09-22, atliko visas būtinas procedūras Prancūzijos muitinėje, o šias aplinkybes patvirtino su 2014-10-24 pranešimu pateikta Prancūzijos Respublikos muitinės deklaracija, kurioje yra tiek Šveicarijos Konfederacijos (išvykimo), tiek Prancūzijos (atvykimo) muitinių įgaliotų pareigūnų antspaudai“.

Vilniaus TM veiksmų pagrįstumą atliekant tyrimą dėl ginčo motociklo patvirtina Prancūzijos muitinės ir netiesioginių mokesčių generalinio direktorato prie Tarptautinės prekybos direktorato 2015-07-30 raštas pareiškėjo atstovui, kuriame nurodoma, „kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 36-53 straipsnius, įvežant trečiųjų šalių prekes į Europos Sąjungos muitų teritoriją, jas privaloma pateikti muitinei ir nurodyti muito teisinę paskirtį įvažiavimo į ES punkte. Kol laukiama muito teisinės paskirties įforminimo, prekės gali būti saugomos laikinajame sandėlyje. Be to, prekių, kurioms pateikimo į muitų teritoriją metu jau buvo surašyta tranzito deklaracija, neprivalu pateikti muitinei. Taigi, bet kokios trečiųjų šalių prekės, kurios nebuvo išleistos į laisvą apyvartą Europos Sąjungos muitų teritorijoje, yra sulaikomos, nebent šioms prekėms jau yra įformintas tranzitas. Šiuo konkrečiu atveju nurodome, kad pareiškėjas neatliko jokių muitinės procedūrų ar mokestinių formalumų Prancūzijoje. Prie pareiškėjo advokato laiško pridėtas informacinis blankas – tai specifinis dokumentas, leidžiantis naudotis Saint-Louis greitkeliu, kuris neįrodo, kad buvo atlikti kokie nors muitinės ar mokesčių formalumai.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo atstovas dar 2015-01-21 gavo iš Šveicarijos finansų departamento Šveicarijos vyriausiosios muitinės direkcijos raštą „Dėl informacijos pateikimo apie EUR.1 judėjimo sertifikatą Nr. 0535340“, kuriame detaliai aprašoma kilmės sertifikatų išdavimo tvarka, t. y. kad „teikiant prašymą dėl judėjimo sertifikatų išdavimo, yra forminami 3 dokumentai (t. y. 3 etapai). Judėjimo sertifikatas (pirmas etapas, judėjimo sertifikatas yra su atspaustu žalios spalvos tinkleliu (guilloche)), prašymas (antras etapas) ir kopija, skirta eksportuotojui (teikiant kopiją galima pridėti prašymą, tačiau tai nėra privaloma). Uždėjus vizą muitinėje, prašymo teikėjui arba jo atstovui yra grąžinamas judėjimo sertifikatas (pirmas lapas) ir antras lapas (kurį taip pat privaloma pateikti), trečias lapas lieka muitinėje. Remiantis turimų dokumentų duomenimis atsakovas daro išvadą, kad forminant 2011-09-22 išduotą EUR.1 judėjimo sertifikatą Nr. 0535340, šios nustatytos tvarkos buvo laikomasi. Tačiau, remiantis pareiškėjo atstovo rašte pateikta informacija ir pridėtais priedais, pasak atsakovo, būtų galima daryti išvadą, kad paskirties šalyje galėjo būti pateiktas antrojo etapo dokumentas vietoj judėjimo sertifikato (t. y. pirmojo lapo). Atkreipia dėmesį į tai, kad originalaus judėjimo sertifikato praradimo atveju galima gauti dokumento dublikatą. Šiuo klausimu prašoma kreiptis į Šafhauzeno srities muitinės direkciją ((duomenys neskelbtini)).“

Priėjo prie išvados, kad pats pareiškėjas prarado arba supainiojo kilmės sertifikato lapus, dėl to išdavė ir įvyko nesusipratimas su Vilniaus TM.

Departamentas sprendime nuosekliai aprašė visą su ginčo motociklu susijusių įvykių eigą ir veiksmus, kuriuos atliko pareiškėjas, Vilniaus TM ir Departamentas bei naujai gautus dokumentus, kurių Vilniaus TM neturėjo galimybės įvertinti, nes truko informacijos, todėl pastarajai pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas klaidina teismą 2016-09-21 skundo ketvirtame argumente teigdamas, jog Departamentas 2016-04-26 sprendime Nr. 1 A-172 pažymėjo, „kad be Šveicarijos Konfederacijos ir Prancūzijos Respublikos spaudo iš muitinės posto išvykti negalima, o iš pateiktų dokumentų matyti, kad muitinis įforminimas buvo atliktas tiek Šveicarijos Konfederacijoje, tiek Prancūzijos Respublikoje (taigi – visas būtinas muitinės procedūras pareiškėjas atliko). Šį skundo argumentą paneigia pirmiau nurodytas Prancūzijos muitinės administracijos raštas, kuriame aiškiai nurodoma, kad pareiškėjo pateiktas dokumentas, kurį jis įvardija kaip prancūzišką deklaracija, tai specifinis dokumentas, leidžiantis naudotis Saint-Louis greitkeliu, kuris neįrodo, jog buvo atlikti kokie nors muitinės ar mokesčių formalumai.

Vilniaus TM, vykdydama Departamento nurodymą, atliko pakartotinį mokestinį patikrinimą dėl pareiškėjo importuoto iš Šveicarijos Konfederacijos motociklo ir priėmė        2016-07-08 sprendimą Nr. 2TR-19-0034.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo, išnagrinėjęs visą naujai pateiktuose dokumentuose nurodytą informaciją, nustatė, kad pareiškėjas Šveicarijoje įsigijo ginčo motociklą, kuris prieš tai iš Bendrijos muitų teritorijos buvo eksportuotas į Šveicariją. Prekės netenka jų turimo Bendrijos prekių statuso, kai jos fiziškai išgabenamos iš Bendrijos muitų teritorijos. Ne Bendrijos prekes įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, jos turi būti pateiktos muitinei atitinkamos muitinės procedūros įforminimui. Nustatyta, kad iš Šveicarijos išvežant motociklą, jam Šveicarijos muitinėje buvo įforminta eksporto deklaracija. Basel/St. Louis - Autobahn muitinės poste jam buvo išrašytas važtaraštis, leidžiantis naudotis Saint-Louis greitkeliu ir per Basel/St. Louis - Autobahn muitinės postą šis motociklas įvažiavo į Prancūziją.

Atsižvelgiant į tai, kad atlikus muitinės turimoje duomenų saugykloje paiešką pagal motociklo BMW R 1200R identifikacinį Nr. (duomenys neskelbtini), nenustatyta, kad šis motociklas deklaruotas Lietuvos muitinėje, ir į tai, kad Prancūzijos muitinė (2014-09-26 raštas Nr. 14007344) nepatvirtino, jog pagal deklaracijų apdorojimo sistemos duomenis motociklui, kurio identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įforminta importo procedūra, ir į tai, kad Prancūzijos Respublikos muitinės ir netiesioginių mokesčių generalinis direktoratas prie Tarptautinės prekybos direktorato 2015-07-30 rašte nurodė, kad pareiškėjas motociklui neatliko jokių muitinės procedūrų ar mokestinių formalumų Prancūzijoje, ir pareiškėjas (ar jo atstovas) nepateikė informacijos ir dokumentų, patvirtinančių, kad transporto priemonė deklaruota muitinėje ir už ją sumokėti importo mokesčiai, laikytina, kad motociklas nebuvo pateiktas muitinės įstaigai. Kai nepateiktos muitinės įstaigai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės gabenamos šioje teritorijoje, laikoma, kad šios prekės yra neteisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas laikytinas skolininku dėl neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežto ir muitinėje nedeklaruoto motociklo, todėl jam įregistruotina skola muitinei.

Departamentas pažymi, kad skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui grindžiamas tais pačiais motyvais, kurie nurodyti skunduose ir prašymuose atsakovui. Dėl šių pareiškėjo skundo argumentų išsamiai pasisakyta tiek Muitinės departamento, tiek pačios Vilniaus TM sprendimuose.

Ginčo atvejui taikytinos Bendrijos muitinės kodekso ir 1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatos (toliau – Įgyvendinimo nuostatos), Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – MAĮ), Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – PVM įstatymas) ir kiti teisės aktai.

Šio ginčo atveju dėl visų aplinkybių išsiaiškinimo, vadovaujantis administracinio bendradarbiavimo susitarimais, buvo kreiptasi į Prancūzijos ir Šveicarijos Konfederacijos mokesčių administratorius su prašymu atlikti pareiškėjo pateiktuose tarptautiniuose prekės (motociklo) gabenimo dokumentuose nurodytų duomenų patikrinimą ir pateikti informaciją dėl jų tikrumo.

Skundžiamuose sprendimuose detaliai aptarti ES valstybių narių (Prancūzijos) mokesčių administratorių atsakymuose nurodyti faktai ir jų įtaka mokestinės prievolės įregistravimui. ES valstybių narių (Prancūzijos) ir Šveicarijos Konfederacijos mokesčių administratorių pateikti atsakymai Lietuvos muitinei nekėlė ir nekelia abejonių.

Departamento nuomone, kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo žinoti savo teisinę padėtį, išsiaiškinti jam pagal įstatymus tenkančias pareigas ir jas tinkamai vykdyti.

Vadovaujantis Departamento direktoriaus 2004-04-13 įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 34 punktu asmuo, kurio vardu deklaruojamos prekės, tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu  su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą, visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros arba kito muitinės sankcionuoto veiksmo taikymo pradžia, įvykdymą (34.1, 34.2 ir 34.3 papunkčiai). Taigi iš pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų akivaizdu, pats pareiškėjas turėjo pareigą teisingai, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, užpildyti ginčo importo deklaraciją, kartu pateikdamas deklaracijoje nurodytus duomenis pagrindžiančius dokumentus. Už prievolių tinkamą įvykdymą atsakomybė teisės aktais numatyta asmeniui, „kurio vardu deklaruojamos prekės“, t. y. pareiškėjui. Taigi pareiškėjo skundo argumentai dėl jo nuopelnų renkant informaciją iš užsienio valstybių atsakingų institucijų yra jo tiesioginės pareigos atlikimas ir jokiu būdu nereiškia, kad jis atliko už muitinės įstaigas joms priklausantį darbą, nes ir Vilniaus teritorinė muitinė, ir Muitinės departamentas rašė užklausas tiek į Prancūziją, tiek į Šveicarijos Konfederaciją.

Prekių išleidimą į laisvą apyvartą reglamentuoja Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą. Tai reiškia, kad prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti nustatytieji prekių importo formalumai ir kad prekės apmokestintos visais privalomais sumokėti muitais. Jokių dokumentų apie minėtų formalumų atlikimą, muitų sumokėjimą pareiškėjas nepateikė, o iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad motociklas į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtas neteisėtai ir išleistas į laisvą apyvartą neteisėtai.

Įgyvendinimo nuostatų 320 straipsnyje nurodyta, kad, jeigu būtina nustatyti valstybėje narėje registruotų kelių transporto priemonių su varikliu turimą Bendrijos prekių statusą, tokios transporto priemonės laikomos turinčiomis Bendrijos prekių statusą: a) jeigu jos turi registracijos numerius ir dokumentus ir šiuose numeriuose bei dokumentuose nurodyti registracijos duomenys aiškiai rodo, kad jos turi Bendrijos prekių statusą; b) kitais atvejais pagal 315-319, 321, 322 ir 323 straipsnius. Pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė ir, priešingai, registruodamas motociklą VĮ „Regitra“, pateikė šveicariškus motociklo dokumentus.

Departamentas pažymi, kad VĮ „Regitra“ tik tikrina, ar transporto priemonė nėra vogta arba ieškoma. Pareiškėjas neteisėtai išleido motociklą į laisvą apyvartą, todėl skola muitinei atsirado Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, jei būtų buvęs atidus, galėjo išsiaiškinti visus šiuos klausimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, pareiškėjas, iš užsienio subjekto (Šveicarijos Konfederacijos asmens) pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigijęs transporto priemonę, turėjo ją pateikti muitinei arba su prekių pardavėju išsiaiškinti prekės įvežimo aplinkybes ir sąlygas. Pareiškėjas nei įregistruodamas motociklą, nei tyrimo muitinėje metu nepateikė dokumentų, patvirtinančių mokesčių sumokėjimą, importo deklaracijos įforminimą, mokesčių, kitų dokumentų, patvirtinančių jo skundo teiginius.

Pareiškėjai savo skundą iš esmės grindžia argumentais, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos nuostatos reikalauja, kad pirma, asmuo turi būti įsigijęs arba laikęs neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtą prekę; antra, šios prekės įsigijimo arba gavimo metu jis žinojo arba, yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekė buvo įvežta neteisėtai ir kad šiame mokestiname ginče, pareiškėjo nuomone, nėra nustatyta abiejų minėtų sąlygų.

Departamento nuomone, šis pareiškėjo skundo argumentas yra nepagrįstas ir todėl atmestinas. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje numatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas inter alia asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Pagal minėtą teisės normą skolininkais muitinei tampa asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Tokios nuostatos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (2014-10-23 nutartis adm. byloje Nr. A-442-1919-14).

Taigi sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas turėjo žinoti apie ginčo motociklo įvežimo iš Šveicarijos į Lietuvos Respubliką (Bendrijos muitų teritoriją) neteisėtumą, privalu nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo ar laikė transporto priemonę, kuri buvo įvežta neteisėtai. Ši bylai reikšminga subjektyvaus pobūdžio aplinkybė nustatytina, vertinant byloje esančius objektyvius įrodymus, nustatytų objektyvių aplinkybių visumą. Pareiškėjas, įsigydama ginčo motociklą iš trečiosios šalies (Šveicarijos Konfederacijos) asmens 2011-10-04 pateikęs prašymą Nr. 7949687, matė (turėjo matyti) šveicarišką motociklo pasą su paskutine registracija Šveicarijoje. Pažymėtina, kad minėto prašymo, pateikto VĮ „Regitra“, dalies „Transporto priemonės duomenys“ skiltyje „Šalis“ yra nurodyta „CHE“ (Šveicarija). Pareiškėjas savo parašu patvirtino, kad transporto priemonė jam priklauso nuosavybės teise ir pirma jos registracijos data – 2011-03-17.

Taigi, pateikti dokumentai ir techninis motociklo pasas patvirtina faktą, jog prieš įregistruojant ginčo motociklą pareiškėjo vardu Lietuvos Respublikoje, šis motociklas buvo registruotas Šveicarijoje, kuri nėra Europos Sąjungos narė, todėl iš šios šalies importuojamoms prekėms yra taikomi muitinės formalumai, nustatyti Bendrijos muitinės kodekse. Šios aplinkybės, Departamento nuomone, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog iš pareiškėjo turėto šveicariško motociklo paso pareiškėjas turėjo suvokti, kad ginčo motociklo savininkas yra ne Bendrijos valstybės narės, o Šveicarijos, t. y. trečiosios šalies, asmuo. Šios nurodytos aplinkybės, pareiškėjui, veikiant rūpestingai ir atidžiai, turėjo sukelti pagrįstų abejonių, ar ginčo motociklas į Lietuvos Respubliką buvo įvežtas teisėtai ir tuo pagrindu išsiaiškinti transporto priemonės įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją aplinkybes, taip pat, ar ši transporto priemonė buvo deklaruota muitinėje, tačiau to nepadarė.

Taigi, pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei BMK 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos prasme ir jam pagrįstai įregistruota mokestinė prievolė. Pažymėtina, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, naudodamasis jam suteiktomis teisėmis bei prisiimdamas įvairias pareigas, turi žinoti jo veiksmų sukeliamas pasekmes ir už jas atsakyti, o, trūkstant tam žinių, gali kreiptis pagalbos į valstybės institucijas, įmones ar privačias įstaigas, tačiau pareiškėjas to nepadarė.

Atsakovas, pažymi, jog VĮ „Regitra“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013-03-01 įsakymu Nr. IV-185 (galiojusiu ginčui aktualiu laikotarpiu) patvirtintų valstybės įmonės „Regitra“ įstatų 10 punktu, neturi prievolės tikrinti, ar transporto priemonė į Lietuvos Respubliką įvežta teisėtai, t. y., ar ji buvo deklaruota muitinėje ir jai įforminta importo deklaracija bei apskaičiuoti ir sumokėti importo mokesčiai. Pareiškėjas, prieš tapdamas faktiniu motociklo naudotoju, elgdamasis taip, kaip turėtų elgtis rūpestingas, apdairus ir sąžiningas asmuo, turėjo pats pasidomėti, ar iš Šveicarijos jo paties atgabentas motociklas (paskutinė registracija Šveicarijoje) buvo deklaruotas muitinėje, ar už jį buvo apskaičiuoti ir sumokėti importo mokesčiai. Pažymėtina, kad pagal PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalį importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje, t. y. pareiga sumokėti importo PVM atsiranda iš karto, kai prekės importuojamos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Vilniaus TM pagrįstai apskaičiavo importo PVM, kai prekė (motociklas) jau buvo importuota į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Pareiškėjas mano, kad jo patikslintame skunde nurodytos aplinkybės (pareiškėjo veiksmai ir pastangos surinkti visus pažeidimo nepadarymą patvirtinančius dokumentus, bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, motociklo įregistravimas VĮ „Regitra“ ir suteikta galimybė teisėtai dalyvauti eisme) yra pagrindas jį, t. y. pareiškėją, atleisti nuo baudos ir PVM delspinigių mokėjimo.

Departamentas nesutinka su šiuo pareiškėjo skundo argumentu ir mano, kad jis yra nepagristas ir todėl atmestinas. Pareiškėjas jokių įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą dėl delspinigių panaikinimo, nepateikė, o tik nurodė, ką jis nuveikė reikšminga. Nesant kitų pareiškėjo pateiktų argumentų, įrodančių, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo, konstatuotina, kad pareiškėjas negali būti atleistas nuo jam apskaičiuotų delspinigių, remiantis jo išvardytais pagrindais. Muitinės departamentas sutinka su Vilniaus TM sprendime pateiktu mokestinio ginčo aplinkybių vertinimu ir skolos įregistravimu bei delspinigių ir baudos paskaičiavimu ir mano, kad tiek atsakovo, tiek trečiojo suinteresuotojo asmens sprendimai yra priimti objektyviai ir visapusiškai ištyrus šio mokestinio ginčo aplinkybes, tinkamai įvertinus įrodymus ir teisingai pritaikius teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo skundą juo panaikinti nėra pagrindo.

Vilniaus TM nesutinka su J. P. skunde išdėstytais argumentais.

Atsiliepime (t. III, b. l. 1–5) nurodo, kad atlikusi motociklo BMW R 1200R (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) deklaravimo muitinėje patikrinimą, kuris iki registracijos Lietuvos Respublikoje buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje, vadovaudamasi 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 13 straipsnio nuostatomis, nustatė, kad pagal VĮ „Regitra“ muitinei pateiktus duomenis, minėtas motociklas nebuvo deklaruotas Lietuvos muitinėje. Registruojant minėtą transporto priemonę, VĮ „Regitra“ buvo pateikta 2011-09-21 pirkimo sąskaita Nr. 217275, kurioje nurodyta 14550 CHF motociklo BMW R 1200R kaina, pardavėjas – BMW Niederlassung Zurich – Dielsdorf Motorradzentrum, adresas Industriestrasse 6, Postfach, CH-8157 Dielsdorf ir pirkėjas J. P., gyv. adresu (duomenys neskelbtini).

Vilniaus TM, atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, 2014-01-02 raštu Nr. (9.2/50)-2V-64 įpareigojo pareiškėją pateikti informaciją, ar įvežus iš Šveicarijos Konfederacijos į Europos Sąjungą, minėtas motociklas buvo deklaruotas bet kurios Bendrijos narės muitinėje ir jam įforminta importo deklaracija bei apskaičiuoti ir sumokėti importo mokesčiai, išleidžiant į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu. Pareiškėjas muitinei pateikė: Šveicarijos muitinės deklaracijos, prekių judėjimo sertifikato EUR 1 Nr. P 0535340, BMW Niederlassung Zurich-Dielsdorf Motorradzentrum raštų dėl minėtos prekės atitikties formalumų ir kilmės pagrindimo kopijas, įvykusį pardavimo - pirkimo sandorį patvirtinančius dokumentus bei Prancūzijos muitinės dokumentą (Douane Francaise), patvirtinantį Šveicarijos - Prancūzijos sienos kirtimo faktą, tačiau informacijos, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas motociklas buvo deklaruotas Bendrijoje ir už jį apskaičiuoti ir sumokėti importo muitai ir mokesčiai, nepateikė.

Vilniaus TM 2014-07-03 raštu Nr. (9.2/49)-2V-14418), per Departamentą, užklausė Prancūzijos muitinę, ar motociklas BMW R 1200R (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo deklaruotas Prancūzijos muitinėje išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai ir sumokėti importo mokesčiai. Prancūzijos muitinės administracija pateiktame 2014-09-26 atsakyme Nr. 14007344, remdamasi deklaracijų sistemos apdorojimo duomenimis, nepatvirtino, kad transporto priemonei su nurodytu identifikaciniu numeriu buvo įforminta importo procedūra. Pareiškėjo atstovas 2014-11-24 pateikė muitinei prekių judėjimo sertifikato Eur 1 Nr. P 0535340 trečiąjį egzempliorių, tačiau kilus įtarimui dėl pateikto sertifikato autentiškumo (dokumentas be atspausdinto žalios spalvos tinklelio (guilloche), nėra Šveicarijos muitinės pareigūno parašo) sertifikatas buvo pripažintas netinkamu prekės preferencinės kilmės pripažinimui ir importo muito lengvata nebuvo taikoma.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo, įvertinęs pareiškėjo pateiktų dokumentų visumą, priėmė 2014-12-05 sprendimą Nr. 2TR-19-0285, kuriuo pripažino minėtą transporto priemonę, t. y. motociklą BMW R 1200R, neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežta preke, o pareiškėją – skolininku muitinei. Už padarytą pažeidimą skyrė 1 178 Lt baudą.

Pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka sprendimą apskundė Departamentui ir skundo nagrinėjimo metu centriniam mokesčių administratoriui papildomai pateikė 2015-02-15 Šafhauseno apskrities muitinės direkcijos atsakymą bei ginčijamo prekių kilmės sertifikato dublikatą EUR 1 Nr. A 0582326 (originalą), atitinkantį šiam dokumentui nustatytus reikalavimus, kuris patvirtina preferencinę prekės kilmę. Muitinės departamentas, atsižvelgdamas į naujai pateiktus dokumentus, 2016-04-26 sprendimu Nr. 1A-172, pavedė Vilniaus TM atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

Vilniaus TM, atlikusi pakartotinį patikrinimą, 2016-07-08 sprendimu Nr. 2TR-19-0034 apskaičiavo 2 536 Eur PVM. o už pradelstą šios sumos sumokėjimą apskaičiavo 1 332 Eur PVM delspinigių sumą ir skyrė minimalią 10 proc. (254 Eur) baudą. Šį sprendimą pareiškėjas taip pat apskundė Departamentui, kuris 2016-08-17 sprendimu Nr. 1A-308 skundžiamą Vilniaus TM sprendimą patvirtino.

Pareiškėjas, trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, skunde daro esminę klaidą tapatindamas lengvatinę prekės kilmę ir muitinį prekės statusą. Šiuo atveju, ginčo prekė buvo įvežta iš trečiosios šalies (Šveicarijos Konfederacijos), kurioje transporto priemonė buvo registruota, turėjo tos šalies statusą ir iš jos buvo eksportuota, tačiau pareiškėjas neįrodė ir Prancūzijos muitinės institucija nepatvirtino, kad motociklui, dėl kurio vyksta ginčas, buvo įforminta importo procedūra ir prekė Bendrijos muitų teritorijoje išleista į laisvą apyvartą, kaip to reikalauja muitų teisės aktai.

Muitinės departamentas skundžiamame sprendime nuosekliai išdėstė teisės aktų nuostatas, reikalaujančias iš trečiųjų šalių įvežtą prekę pateikti ES šalies muitinei, įforminti importo formalumus ir sumokėti priklausančius importo mokesčius.

Vilniaus TM atsiliepime nurodo, jog nustačiusi, kad ginčo transporto priemonei nebuvo įforminta importo procedūra, prekę pagrįstai pripažino neteisėtai importuota.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo mokestinę atsakomybę apibrėžia 202 str. 3 dalies 3 įtrauka. Pareiškėjas trečiojoje šalyje įsigytą motociklą įvežė į Lietuvą ir registravo savo vardu, todėl yra protingas pagrindas manyti, jog turėjo iš anksto pasidomėti ir žinoti, kokie muitinės formalumai atliekami norimai importuoti prekei, o prekę įvežus ir neatlikus muitinės sankcionuotų veiksmų laikoma, kad pastaroji buvo įvežta neteisėtai.

Įvežtas motociklas nebuvo deklaruotas importo procedūrai nei Lietuvos Respublikos muitinėje, nei pareiškėjo nurodytos Bendrijos narės Prancūzijos muitinės įstaigoje. Pareiškėjas to ir neginčija, tik nurodo, jog tvarkingai įformino pirkimo dokumentus, sumokėjo mokesčius už transporto priemonės registracijos liudijimo išdavimą, transporto mokestį, draudimo įmoką už eksportuojamą transporto priemonę, taip pat registracijos mokestį, priekinius ir galinius motociklo numerius, kadangi šios motociklo registracijos procedūros buvo būtinos siekiant įsigytą motociklą teisėtai parsigabenti į Lietuvą. Kad pareiškėjas tvarkingai įformino prekės pirkimo dokumentus eksportuojančioje šalyje Šveicarijos Konfederacijoje, sumokėjo 8 proc. pirkimo PVM ir teisėtai kirtęs Prancūzijos sieną tranzitu prekę įvežė į Bendrijos muitų teritoriją, ginčo nėra, tačiau ginčas kilo dėl to, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežtai prekei pareiškėjas muitinėje neįformino importo procedūros ir nesumokėjo priklausančių importo mokesčių.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo pabrėžia, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog nustačius, kad muito mokestis šiam motociklui netaikomas, kadangi prekė laikoma ES kilmės preke, Vilniaus TM neturėjo jokio teisinio pagrindo apskaičiuoti importo PVM. PVM įstatymo V skyriuje reglamentuoti atvejai, kai importuojamos prekės neapmokestinamos importo PVM. Šio įstatymo 39 straipsnyje nurodoma, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, kai tenkinamos visos šios sąlygos: 1) prekes importuoja asmuo, eksportavęs šias prekes; 2) prekės importuojamos tos pačios būklės, kokios jos buvo eksportuotos; 3) prekės gali būti atleistos nuo importo muitų. Nagrinėjamu atveju ginčo prekę iš Bendrijos muitų teritorijos į Šveicarijos Konfederaciją eksportavo ne pareiškėjas, todėl šio straipsnio nuostatos jam netaikytinos.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Vilniaus TM neįrodė, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo ir ginčo medžiagoje nenustatyta, jog minėtas mokestinis pažeidimas buvo sąlygotas force majeure ar cas fortuit aplinkybių; ginčo medžiagoje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laiku neįvykdė mokestinės prievolės muitinei; nenustatyta, kad mokestinis pažeidimas buvo sąlygotas klaidingos mokesčių administratoriaus konsultacijos, pritariame Muitinės departamento išdėstytai pozicijai ir mano, jog nėra teisinio pagrindo atleisti J. P. nuo delspinigių ir baudos mokėjimo. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių sunkią jo ekonominę (socialinę) padėtį pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nėra pagrindo atleisti jį nuo PVM delspinigių mokėjimo, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

Pareiškėjo skundą tenkinti, trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, nėra pagrindo.

Teismas

konstatuoja:

Skundas atmestinas

Ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2016-07-08 sprendimo Nr. 2TR-19-0034 (t. I, b. l. 90–96), kuriuo įregistruota mokestinė prievolė ir Departamento 2016-08-17 sprendimo Nr. 1A-308 (t. I, b. l. 100–104), kuriuo ikiteismine tvarka išnagrinėtas pareiškėjo skundas, teisėtumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.).

Taigi, šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo sprendimo tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėja grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jos teises, vertinimu.

Byloje nustatyta, jog Vilniaus TM Sprendime nurodė, jog nenustatė, jog importuota prekė buvo deklaruota Lietuvos muitinėje, taip pat Prancūzijos muitinė nepatvirtino, kad pagal deklaracijų apdorojimo sistemos duomenis, ginčo prekei buvo įforminta importo procedūra. Nusprendė pripažinti pareiškėją skolininku muitinei, taikyti 0 % tarifinę preferenciją, įregistruoti mokestinę prievolę – 2 536 Eur PVM, 1 332 Eur PVM delspinigių ir 254 Eur baudą.

Departamentas 2016-08-17 sprendimu Nr. 1A-308 nusprendė patvirtinti Vilniaus TM    2016-07-08 sprendimą.

Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia tuo, jog: 1) pareiškėjas atliko būtinus ir muitinės institucijos nurodytus veiksmais 0 % tarifinei preferencijai taikyti; 2) ginčo prekė turi būti laikoma Bendrijos kilmės prekes; 3) taikant 0 % tarifinę preferenciją, ginčo prekė, skaičiuojant kitus mokesčius, nebegali būti laikoma ne Bendrijos kilmės preke; 4) pareiškėjas ginčo prekę įvežė teisėtai; 5) pareiškėjas nepagrįstai nebuvo atleistas nuo baudos ir delspinigių.

Kaip minėta, pareiškėjas nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia tuo, jog turėtų būti taikoma 0 % tarifinė preferencija. Iš Vilniaus TM Sprendimo (rezoliucinės dalies 2 p.) matyti, kad pareiškėjui ir buvo pritaikyta 0 % tarifinė preferencija. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pareiškėjo skundas nėra pagrįstas, kadangi tarifinė preferencija ir buvo pritaikyta.

Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad transporto priemonė buvo pagaminta Berlyne (Europos Sąjungoje), o vėliau buvo importuotas į Šveicarijos Konfederaciją.

Bendrijos prekės – prekės, gautos tik Bendrijos muitų teritorijoje, laikantis 23 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurių sudėtyje nėra prekių, importuotų iš šalių arba teritorijų, nesančių Bendrijos muitų teritorijos dalimis. Nebus manoma, kad prekės, gautos iš prekių, kurioms yra taikomas sąlyginio neapmokestinimo režimas, turi Bendrijos statusą pagal komiteto nustatytą tvarką, numatytą ypatingą ekonominę reikšmę turintiems atvejams, importuotos iš šalių arba teritorijų, nesančių Bendrijos muitų teritorijos dalimis, ir išleistos į laisvą apyvartą, išgautos arba pagamintos Bendrijos muitų teritorijoje tik iš antrojoje įtraukoje nurodytų prekių arba iš prekių, nurodytų pirmojoje ir antrojoje įtraukose (Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 7 p.). Nepažeidžiant 163 ir 164 straipsnių, prekės netenka jų turimo Bendrijos prekių statuso, kai jos fiziškai išgabenamos iš Bendrijos muitų teritorijos (Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 8 p.). Atsižvelgiant į tai, kad prekės buvo išvežtos iš Bendrijos muitų teritorijos į Šveicarijos Konfederaciją, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jos turėtų Bendrijos prekių kilmės statusą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 39 str., Importo PVM neapmokestinamos reimportuojamos prekės, kai tenkinamos visos šios sąlygos: prekes reimportuoja asmuo, eksportavęs šias prekes; prekės reimportuojamos tos pačios būklės, kokios jos buvo eksportuotos; prekės gali būti atleistos nuo importo muitų. Matyti, jog Vilniaus TM nustatė, jog prekes iš Bendrijos muitų teritorijos išvežė ne pareiškėjas. Pareiškėjas nurodytas aplinkybės neginčija, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog jam nėra taikomas importo pridėtinės vertės mokestis. Be to, netvirtina, jog egzistuoja PVM įstatymo 40 str. nurodytas aplinkybės. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog prekei taikoma 0 % tarifinė preferencija nereiškia, jog netaikomas importo PVM.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog iš 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 3 dalies nuostatos „bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai“ matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011). Vertinant, ar yra tenkinama antroji sąlyga, pastebėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog pripažinimui skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukos prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes. Šie veiksniai tam tikrais atvejais neleidžia asmens laikyti skolininku (2004-09-23 sprendimo byloje Spedition Ulustrans, C-414/02, 27 ir 28 p.; 2005-03-03 sprendimo byloje Merabi Papismedov ir kt., C-195/03, 40 p.). Iš ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų matyti, jog, sprendžiant neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes įsigijusio ir (arba) laikiusio asmens pripažinimo muitinės skolininku klausimą, Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes. Pagal ją, muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dėl Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos frazės „yra pagrindo manyti, turėję žinoti“ 2011-11-17 sprendime byloje Oliver Jestel prieš Hauptzollamt Aachen, C-454/10, yra pažymėjęs, kad minėta frazė nurodo į rūpestingą ir apdairų subjektą. Taigi, aptariama teisės norma reiškia, kad nėra reikalaujama, jog asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Aplinkybė, kad asmuo pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją prekių, nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-366/2014).

Nors pareiškėjas skunde tvirtina, jog 2016-08-17 sprendime deklaratyviai, visiškai nepagrindžiant tokio teiginio bylos įrodymais, nurodyta, jog jis turėjo žinoti, kad motociklą gabena į Lietuva ir jį įregistruoja neteisėtai. Teismo vertinimu, būtent pats pareiškėjas deklaratyviai tvirtina, jog jis teisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežė motociklą. Byloje nėra ginčo, jog būtent pats pareiškėjas ginčo transporto priemonę įvežė į Bendrijos muitų teritoriją, matė motociklo registracijos liudijimą, kuriame nurodyta, jog jis registruotas Šveicarijos Konfederacijoje. Kadangi jis pats motociklą įvežė į Bendrijos muitų teritoriją, turėjo įsitikinti, kad atliekamos visos importo procedūros ir jas atlikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie prekės įvežimo neteisėtumą, nustatytina pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, o vien subjektyvaus pareiškėjo interpretavimo šiuo klausimu nepakanka vienokiai ar kitokiai išvadai dėl jo tinkamumo būti mokestinės prievolės subjektu padaryti (žr., pvz., 2014-04-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-366/2014). Pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad į Bendrijos muitų teritoriją įvežta ginčo prekė buvo įvežta teisėtai, t. y., kad šis motociklas buvo deklaruotas muitinėje ir už jį apskaičiuoti bei sumokėti importo mokesčiai (PVM). Pareiškėjas, pats įveždamas prekę, nedeklaruodamas jos muitinėje, nesumokėdamas mokėtinų mokesčių, negalėjo nesuprasti, kad prekė įvežama neteisėtai. Nors pareiškėjas tvirtina, jog visas muitinės procedūras atliko tiek Šveicarijos Konfederacijoje, tiek Prancūzijos Respublikoje, tačiau tokie teiginiai nepagrįsti byloje esančiais duomenimis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nei teismui, nei mokesčių administratoriui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų importo procedūrų atlikimą (importo deklaracijos, sumokėtų mokesčių kvitai ar pan.). Priešingai, byloje esantys duomenys (Prancūzijos Respublikos Muitinės ir netiesioginių mokesčių generalinio direktorato prie Tarptautinės prekybos direktorato 2015-07-30 raštas (t. II, b. l. 96)) patvirtina, jog pareiškėjas neatliko jokių muitinės procedūrų ar mokestinių formalumų Prancūzijoje. Pridėtas informacinis blankas – tai specifinis dokumentas, leidžiantis naudotis Saint-Louis greitkeliu, kuris neįrodo, jog buvo atlikti kokie nors muitinės ar mokesčių formalumai. Taigi Prancūzijos Respublikos įgaliotai institucijai patvirtinus, jog muitinės procedūros neatliktos ir nesant kitų byloje duomenų, teismas negali daryti priešingos išvados. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas ginčo prekę teisėtai įvežė į Bendrijos muitų teritoriją. Pažymėtina, kad transporto priemonės įregistravimas VĮ „Regitra“ nereiškia, jog minėta prekė įvežta teisėtai, kadangi VĮ „Regitra“ neatlieka muitinės procedūrų kontrolės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pagrįstai pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei ir įregistruota mokestinė prievolė.

Pareiškėjas skunde nurodo, jeigu nebūtų patenkintas jo skundas, prašo atleisti nuo baudos ir delspinigių (MAĮ 100 str. 1 d. 2, 3 p.; 141 str. 1 d. 1 p.). Iš pareiškėjo skunde nurodyto teisinio pagrindo, galima numanyti, jog jis laiko, kad delspinigius ir baudą išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu ir jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Tai grindžia faktinėmis aplinkybėmis: bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, pastangos surinkti visus pažeidimo nepadarymą patvirtinančius dokumentus, motociklo įregistravimas VĮ „Regitra“.

Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims (MAĮ 100 straipsnio 1 dalis). Netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis (MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindas yra jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kaip minėta, iš pareiškėjo skundo galima numanyti, jog jis tvirtina esąs nekaltas dėl padaryto pažeidimo. Įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti aptariama atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe. Šiuo atveju, nors pareiškėjas, nurodydamas MAĮ nuostatas tvirtina, jog yra nekaltas dėl padaryto pažeidimo, tačiau šių aplinkybių ne tik, kad neįrodo, bet ir jų nepaaiškina.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką cituoja selektyviai, t. y. pateikia ištraukas, kurios ne tik kad neatspindi pateikto teisės aiškinimo, bet jį pateikia klaidingai. Tinkamas bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi buvo viena iš sąlygų iš dalies pareiškėją atleisti nuo delspinigių, bet ši aplinkybė nėra besąlyginis pagrindas visiškam atleidimui nuo delspinigių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-869-14). Papildomai pažymėtina, kad mokesčių mokėtojas turi ne teisę bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, o turi tokią pareigą (MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi tai, kad pareiškėjas vykdė vieną savo pareigą (bendradarbiauti) savaime reiškia, jog jis atleidžiamas nuo kitos savo pareigos (laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę) neįvykdymo pasekmių (baudos ir delspinigių). Priešingas teisės aiškinimas reikštų, jog asmuo, nevykdydamas savo pareigos tinkamai ir laiku įvykdyti mokestinę prievolę nepatirtų neigiamų pasekmių (baudos ir delspinigių), tačiau išliktų galimybę išvengti mokestinės prievolės, jeigu mokesčių administratorius neatliktų importo procedūrų patikrinimo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas neįrodė, kad dėl padaryto pažeidimo nėra kaltas. Be to, nors pareiškėjas tvirtino, jog dėl socialinių (ekonominių) priežasčių netikslinga išieškoti delspinigius ir baudą, t. y. jam reikia valstybės paramos, tačiau minėtų aplinkybių nepagrindė. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas įsigijo transporto priemonę (motociklą) už 12 078,51 Eur yra pakankamas pagrindas laikyti, jog jam įsigijimo metu nereikėjo valstybės paramos. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo finansinė situacija reikšmingai pasikeitė į neigiamą pusė.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Vilniaus TM Sprendimu pagrįstai pareiškėją pripažino skolininku muitinei ir įregistravo mokestinę nepriemoką, todėl pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti minėtą sprendimą. Analogiškas išvadas padarė ir Departamentas, todėl jo sprendimas irgi laikytinas teisėtu bei pagrįstu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str., 132 str. 1 d., 133 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                             Rūta Miliuvienė