Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.2.-8051-982/2015

Teisminio proceso Nr. 4-69-3-06846-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.; 2.3.1.; 2.14.3.

(S)

KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

N U T A R I M A S

2015 m. lapkričio 13 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėjas Darius Urbonas, sekretoriaujant Vidai Dambrauskienei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui D. Č., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje D. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, administracine tvarka nebaustas, traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 str., ir

n u s t a t ė:

administracinio teisės pažeidimo protokolas D. Č. surašytas už tai, kad 2015 m. balandžio 5 d., 3.30 val. (duomenys neskelbtini), jis iš E. M. gyvenamojo namo miegamojo vagystės būdu pagrobė mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy Mini Gray“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 100 Eur su SIM kortele, kurios vertė 1,5 Eur. Šiais savo veiksmais D. Č. įvykdė smulkųjį svetimo turto pagrobimą, t. y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 50 str.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo D. Č. kaltės dėl jam inkriminuojamo pažeidimo nepripažino. Paaiškino, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku buvo E. M. namuose. Pas jį atvažiavo kartu su pusbroliu P. K., buvo apsvaigę nuo alkoholio ir tarp jų bei E. M. įvyko konfliktas. Jo metu, kiek pamena, nors nėra tikras, jo pusbrolis užmynė ant nuo kėdės nukritusio telefono. Jis jo miegamajame apskritai nebuvo ir su pastarojo sugyventine nekalbėjo bei jos nematė.  Kitą dieną sutiko E. M., kuris jiems sakė, kad pastarieji sudaužė jo telefoną. Jausdamas kaltę, jo pusbrolis nupirko kitą telefoną ir jie kartu jį atvežė E. M.. Jo namuose nebuvo, todėl dar kitą dieną jis atvyko vienas, nes gyvena tame pačiame kaime ir tiesiog perdavė pusbrolio nupirktą telefoną.

Liudytojas E. M. parodė, kad savo mobilaus ryšio telefoną buvo palikęs įkrauti miegamajame. Konfliktas su D. Č. ir P. K. įvyko salone. Teigė nematęs, kad D. Č. būtų paėmęs telefoną, tačiau jis vienintelis iš jo name buvusių asmenų buvo nuėjęs į miegamąjį, kuriame tuo metu buvo ir jo sugyventinė L. M., su kuria jis konfliktavo taip pat. Spėjo, kad tai padarė būtent jis, nes po kelių dienų D. Č. atnešė naują telefoną, pasakydamas „baigiam dėde“. Pripažino, kad konflikto dieną buvo neblaivus.

Liudytoja L. M. parodė kad įvykusio konflikto dieną buvo namuose, tik kitame kambaryje. Buvo išgėrusi. Nurodė, kad į miegamąjį buvo užėjęs D. Č., o po to dingo telefonas, kuris buvo įkraunamas prie televizoriaus ant stalo. Jos kambaryje jis užtruko apie 10-15 minučių, per tą laiką jie barėsi, jam sėdint ant sofos. Po kambarį pastarasis nevaikščiojo, o jį kartu su P. K. išsivedė A. K.. Pripažino, kad nematė, kad D. Č. būtų priėjęs prie staliuko ant kurio buvo telefonas, taip pat nematė, kad jis būtų jį paėmęs. Nežino kas paėmė, tik nurodė, kad tai galėjo padaryti D. Č., nes jis buvo kambaryje.

Liudytojas P. K. parodė, kad konflikto dieną į E. M. namus nuėjo pirmas. Paskui atėjo ir D. Č.. Kiek laiko buvo E. M. namuose nepamena, tačiau tvirtino, kad visą laiką D. Č. buvo kartu su juo, niekur nuėjęs nebuvo. Mobilaus ryšio telefoną atpirko nenorėdamas turėti nemalonumų su teisėsauga, nes po konflikto eidamas pajautė, jog kažką užmynė. Nebuvo tikras, kad tai buvo telefonas, nes E. M. namuose daug šiukšlių, tačiau kitą dieną pastarajam pareiškus pretenzijas dėl sudaužyto telefono, nusprendė nupirkti kitą. Matė, kad telefonas buvo ant kėdės tame pačiame kambaryje, kuriame vyko konfliktas. Telefoną galiausiai nuvežė D. Č., nes pirmą dieną jie vežė kartu, tačiau E. M. nerado, o kitą dieną atvykti pats jis negalėjo. Tvirtino nematęs, kad D. Č. būtų paėmęs telefoną.

Liudytojas A. K. parodė, kad įvykio metu vienintelis buvo blaivus. Į E. M. namus nuėjo paskutinis, kai nuėję pas jį nesugrįžo P. K. ir D. Č.. Kai įėjo į kambarį, visi, t.y. E. M., P. K. ir D. Č. buvo tame pačiame kambaryje ir rėkavo. Visą tą laiką kol buvo E. M. namuose, D. Č. buvo tame pačiame kambaryje, niekur nebuvo išėjęs, taip pat ir į kitą kambarį. E. M. sugyventinės L. M. nematė. Ilgai E. M. name neužtruko, o juokaudamas, kad neskriaustų kaimyno, išsivedė P. K. su D. Č.. Nematė, kad D. Č. turėtų telefoną, taip pat ir jiems būnant automobilyje jokio telefono nematė, apie jį niekas nekalbėjo. L. M. atėjo pas jį į namus tą pačią naktį ir jai kalbant apie dingusį telefoną, jis nesuprato, apie ką ši kalbanti. Kitą dieną paskambino P. K. ir D. Č., kurie taip pat buvo nustebę, vėliau kalbėjo, kad galbūt jie kliudė tą telefoną ir jį sudaužė. Tuomet nusprendė nupirkti telefoną, kad nekiltų problemų.   

Byloje surinkti rašytiniai duomenys, t.y. administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 1), policijos pareigūno tarnybinis pranešimas (b. l. 2), nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, iš kurio matyti, kad mobilųjį telefoną, priklausantį E. M. galimai pavogė D. Č. (b. l. 4-6), pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas (b. l. 8-11), E. M. apklausos protokolai (b. l. 22-24, 25-27), L. M. apklausos protokolas (b. l. 29-31), L. M. paaiškinimas (b. l. 44), E. M. paaiškinimas (b. l. 45), išrašas apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus, iš kurio matyti, kad D. Č. neturi galiojančių nuobaudų (b. l. 47-49).

Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 str. D. Č. atžvilgiu nutrauktina.

ATPK 248 straipsnyje nustatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių principų, kurių laikomasi baudžiamajame procese. Tiek baudžiamajame, tiek administraciniame procese sprendžiama dėl įstatyme numatytų sankcijų taikymo, prieš tai nustačius, kad buvo padaryta įstatymo draudžiama veika. Administracinių teisės pažeidimų procese, kaip ir baudžiamojoje teisėje, galioja nekaltumo prezumpcija (Žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N15-156/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N 9 – 62 – 677/2006). Institucija (pareigūnas), nagrinėdama administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 284 straipsnio 1 dalis). Nutarimas skirti asmeniui administracinę nuobaudą negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėjimais. Priimant nutarimą skirti asmeniui administracinę nuobaudą negali kilti abejonių dėl pažeidimo fakto ir pažeidimą padariusio asmens kaltės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. N–1–697/2007).          

Taip pat, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006, Nr. N62-954/2012, Nr. N575-2224/2010 ir kt.).

Be to Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje tvirtinama, kad įrodymus renka pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, o patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti pažeidimu kaltinanti institucija ir bylos sėkmę lemia parodymų tvirtumas bei jų išsamumas. <...> apylinkės teismo apkaltinamasis dokumentas negali būti grindžiamas prielaidomis ir tikėtinomis išvadomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. N 9(62)– 883/2007).

Kaip matyti, D. Č. neigia padaręs jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, tvirtindamas, kad nors ir buvo E. M. namuose, tačiau jo telefono neėmė, t.y. jo nepagrobė. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas daro išvadą, kad jokių D. Č. kaltę patvirtinančių duomenų administracinio teisės pažeidimo byloje nėra. Visų pirma pažymėtina tai, kad nei E. M., nei jo sugyventinė L. M. nematė, kad D. Č. būtų paėmęs telefoną. Iš esmės kaltinimas padarius jam inkriminuojamus pažeidimus grindžiamas keliomis aplinkybėmis, t.y., kad D. Č. konflikto metu buvo užėjęs į kambarį, kuriame buvo įkraunamas telefonas, ir, kad praėjus kelioms dienoms, atvežė naują telefoną, taip pripažindamas savo kaltę. Tačiau aplinkybės, kad D. Č. buvo užėjęs į kitą kambarį, nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Kad D. Č. buvo užėjęs į miegamąjį, nors konfliktas vyko salone, teigė tik E. M. ir jo sugyventinė L. M., tuo tarpu D. Č. kategoriškai teigė, kad buvo tik tame kambaryje, kuriame vyko konfliktas, ką patvirtino ir liudytojas P. K.. Be to, D. Č. teiginius patvirtino ir A. K., kuris, atvežęs P. K. ir administracinėn atsakomybėn traukimą asmenį pas E. M., paskutinis atėjo į jo namus ir matė, kad D. Č. buvo tik tame kambaryje, kuriame vyko konfliktas, o netrukus juos iš ten išsivedė, tvirtindamas, kad D. Č. jokio telefono neturėjo ir apie jį nekalbėjo. Pažymėtina, kad įvykio metu jis vienintelis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl jo parodymus teismas pripažįsta patikimais, taip pat ir atsižvelgdamas į tai, kad jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą byloje, jo suinteresuotumo byla nenustatyta, jo parodymai logiški ir nuoseklūs, atitinkantis ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Tuo tarpu tiek E. M., tiek L. M. konflikto dieną buvo neblaivūs, o jų parodymai gan prieštaringi ir grindžiami spėjimais ir prielaidomis. L. M. parodė, kad D. Č. buvo atėjęs į miegamąjį, kuriame ji buvo, tačiau po jį nevaikščiojo, o sėdėjo ant sofos. Tuo tarpu telefonas, kaip ji teigė, buvo ant stalo prie televizoriaus ir buvo įkraunamas. Taigi, norint jį paimti, jis būtų turėjęs prie jo prieiti, tačiau pati L. M. tvirtino, kad D. Č. po kambarį nevaikščiojo. Be to, ji nurodė, kad su D. Č. barėsi, todėl darytina pagrįsta prielaida, kad jos dėmesys buvo sutelktas į kitą konfliktuojantį asmenį, t.y. D. Č., todėl ji neabejotinai būtų pamačiusi, jei jis būtų telefoną paėmęs. Akivaizdu ir tai, kad tiek E. M., tiek L. M. savo parodymus, kad telefoną paėmė būtent D. Č. grindė spėjimu.

Vien ta aplinkybė, kad D. Č. atnešė naują telefoną, jokiu būdu negali būti jo kaltės, padarius jam inkriminuojamą veiką, įrodymu. Visų pirma, D. Č. teigė, kad telefoną nupirko P. K., manydamas, kad konflikto metu jį sugadino, todėl norėdamas susitaikyti su E. M. ir išvengti teisinių procedūrų dėl konflikto ir jo pasekmių, jį ir nupirko. Kitą dieną po konflikto, jie jį atvežė kartu su P. K., tačiau E. M. nerado. Norėdami perduoti jį tiesiogiai E. M., ketino atvykti kitą dieną. Šią aplinkybę patvirtino tiek P. K., tiek L. M.. Taigi, vien tai, kad D. Č. perdavė P. K. nupirktą telefoną, nepatvirtina, kad jis E. M. telefoną ir pagrobė. Juo labiau, kad jei jis tą būtų padaręs, t.y. jį pagrobęs, užuot pirkęs naują, galėjo tiesiog grąžinti E. M. telefoną. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad D. Č. tuo telefonu būtų naudojęsis, o pareigūnai nesiėmė jokių priemonių, kad telefoną surastų ir nustatytų, ar po konflikto tuo telefonu apskritai buvo naudotasi ir pan.

Galiausiai paminėtina ir tai, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi prokurorė nors ir nustatė kitas to konflikto faktines aplinkybes, konstatuodama, kad P. K. ir D. Č. E. M. konflikto metu sužalojo jam suduodami, tačiau fakto, kad D. Č. pagrobė telefoną, nenustatė, nurodydama, kad D. Č. galimai pagrobė telefoną, t.y. šiuo aspektu savo išvadas grindė prielaidomis (b. l. 16).   

Taigi, teismas, įvertinęs surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad duomenų, kurie leistų daryti kategorišką ir neginčytiną išvadą apie tai, kad D. Č. pagrobė E. M. mobilaus ryšio telefoną, byloje nėra. Kaip minėta, teismas nutarimo negali grįsti net ir labai tikėtino pobūdžio prielaidomis ir spėjimais. Todėl D. Č. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 248 str., 250 str. 1 d. 1 p., 284 str., 287 str. 1 d. 2 p., teismas

n u t a r ė :

administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 str., bylos teiseną D. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                         Darius Urbonas