Civilinė byla Nr. 2-1802/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00389-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė

              rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo R. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1971-555/2014 pagal ieškovo bankrutavusios A. B. individualios įmonės ieškinį atsakovams A. B., L. B., R. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

            Teisėja

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Byloje kilęs ginčas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo.

              Atskirajame skunde keliamas teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų turto areštas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

              Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio) 2009 m. kovo 2 d. dovanojimo sutartį Nr. Nj-800, sudarytą tarp atsakovų; priteisti solidariai iš atsakovų 287 000 Lt ir bylinėjimosi išlaidas. Šie reikalavimai grindžiami tuo, kad, ieškovui esant nemokiam, atsakovas A. B. – įmonės savininkas, kartu su savo sutuoktine atsakove L. B. padovanojo jiems priklausiusį butą R. B.. Toks sandoris pažeidė įmonės kreditorių interesus. Ginčo turtą atsakovas R. B. perleido kitiems asmenims, todėl restitucija natūra yra negalima. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovų turėtų būti priteista turto vidutinė rinkos vertė, buvusi ginčo sandorio sudarymo metu.

              Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų piniginių lėšų, turtinių teisių, o jų nesant ar esant nepakankamai, kilnojamųjų ir / ar nekilnojamųjų daiktų areštą 287 000 Lt sumai. Prašymas motyvuotas tuo, kad atsakovai yra nesąžiningi, o reikalavimo suma jiems yra didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies ir jo reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovams priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovus ir / ar trečiuosius asmenis 287 000 Lt sumai, leidžiant atsakovams areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti. Teismas nutarė, kad atsakovams priklausančios piniginės lėšos gali būti areštuojamos neviršijant ieškinio sumos tik nesant pakankamai atsakovų materialaus turto; areštavus atsakovams priklausančias lėšas, teismas nurodė leisti atsakovams disponuoti ta areštuotų piniginių lėšų dalimi, kuri sudaro jų mėnesio darbo užmokestį ar jam prilygstančias pajamas, taip pat atsiskaityti su ieškovu.

              Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo argumentus, konstatavo, kad ieškinio pobūdis, prie jo pridėti rašytiniai duomenys bei didelė ieškinio suma yra pagrindas išvadai, jog yra reali grėsmė, padidinanti teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Remdamasis tuo, teismas nutarė taikyti mažiausiai atsakovų teises varžančias laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo argumentai

              Atskirajame skunde atsakovas R. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį, nurodydamas šiuos argumentus:

              Iš teismo motyvų negalima suprasti, kuo remiantis teismas nustatė realios grėsmės, dėl kurios atsakovams nebuvo pranešta apie ieškovo prašymo nagrinėjimą, egzistavimą. Apie tai neinformuodamas apelianto, teismas apribojo jo teisę pasisakyti dėl pareikšto prašymo pagrįstumo. Taigi skundžiama nutartis priimta pažeidžiant CPK 42 straipsnio 1 dalies ir 148 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, teismas be pagrindo taikė laikinąsias apsaugos priemones. Tą patvirtina visetas aplinkybių: nėra aišku, kuo pasireiškia grėsmė teismo sprendimo įvykdymui; ieškovui yra įkeistas turtas, kurį pardavus būtų visiškai patenkinti jo reikalavimai; ieškovas sąmoningai nepateikė duomenų apie apelianto turtinę padėtį, kuri yra gera. Taigi ieškovas neįrodė esant poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 straipsnis).              

Teisėja                                                                                                         

                                                                                                                             k o n s t a t u o j a:

              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje apeliacine tvarka sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas nutarė taikyti nagrinėjamoje byloje laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų turto areštą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Tokio procesinio sprendimo neteisėtumą apeliantas įrodinėja tuo, kad teismas nepagrįstai nustatė egzistuojant sprendimo įvykdymo galimo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomu riziką, taip pat pažeidė atsakovų teisę pasisakyti dėl ieškovo prašymo. Šie klausimai sudaro apeliacinio nagrinėjimo dalyką (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones

              Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Įsitikinęs, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuluota nuostata, kad teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. K. ir kt. v. E. O. ir kt., bylos Nr. 2-210/2013; 2014 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Bradley Enterprises Limited v. UAB „Krovinių terminalas“ ir kt.¸ bylos Nr. 2-50/2014). Nagrinėjamu atveju, nutardamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas rėmėsi būtent didelės ieškinio sumos prezumpcija.

              Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo (atsakovų) finansines galimybes, t. y. ar jam (jiems) ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Memsta“ v. A. L., bylos Nr. 2-22/2012; 2013 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Elgama-Elektronika“ ir kt. v. UAB „Instra“, bylos Nr. 2-1535/2013; 2014 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. S. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 2-1038/2014). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą, ieškovui pateikus įrodymus, kurie suponuoja nurodytos prezumpcijos taikymo pagrindą, būtent atsakovui perkeliama pareiga įrodyti, kad ieškovo pareikštas turtinis reikalavimas jam nėra didelis, t. y. paneigti didelės ieškinio sumos prezumpciją (CPK 12, 178 straipsniai).

              Apeliantas ieškovo pareikštų reikalavimų preliminaraus pagrįstumo nekvestionuoja, tačiau teigia, kad jo turtinė padėtis yra gera. Pastarajam teiginiui pagrįsti kartu su atskiruoju skundu nepateikta jokių įrodymų. Atskirajame skunde minimi faktai apie ieškovo interesų užtikrinimą hipoteka taip pat neparemti jokiais įrodymais. Be to, nėra atskleista kaip galimas turto įkeitimas yra susijęs su šioje byloje ieškovo pareikštu ieškiniu. Ieškinio faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės, taip pat ieškiniu prašomos iš atsakovų priteisti sumos apskaičiavimo metodika implikuoja, jog ieškovas preliminariai pagrindė tiek reikalavimo pagrįstumą, tiek jo dydį. Atsakovams esant fiziniams asmenims (nepaisant jų daugeto), pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį pagrindą remtis didelės ieškinio sumos prezumpcija. Šios prezumpcijos apeliantas, kaip minėta, nepaneigė, t. y. nepateikė jokių duomenų apie savo turtinę padėtį. Dėl to byloje negalima daryti išvados, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti įvykdytas be trikdžių. Apelianto samprotavimai apie jo turtinę padėtį nepaneigia būtinybės užtikrinti faktinės situacijos status quo – jo, ir kitų atsakovų, turimo turto masės minimumo (ne mažesnio nei ieškinio suma) stabilumą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pagal nustatytas faktines aplinkybes netaikant laikinųjų apsaugos priemonių būtų neproporcingai tarp šalių paskirstyta galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Remiantis tuo, atskirojo skundo argumentai šioje dalyje pripažintini nepagrįstais (CPK 185 straipsnis).  

              Dėl apelianto teisės būti išklausytam pažeidimo

              Atskirajame skunde teigiama, kad teismas iš anksto neinformuodamas apie ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą, pažeidė apelianto teisę būti išklausytam, t. y. teikti įrodymus ir atsikirtimus. Pasisakant dėl šių argumentų pirmiausia atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jis remiasi procesinėmis teisės normomis, reglamentuojančiomis prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimo tvarką, kurios galiojo iki 2011 m. spalio 1 d. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo 387 straipsnio 1 dalis).

              Apskųstos teismo nutarties priėmimo dieną prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimo tvarka buvo apibrėžta CPK 147 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nurodytus prašymus teismas nagrinėja nepranešdamas atsakovui nebent mano, kad tai būtina, t. y. dėl pranešimo apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą būtinumo teismas sprendžia savo nuožiūra. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovams, CPK normų bei apelianto procesinių teisių nepažeidė. Teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Clipper Projectships Ltd v. UAB „BG Logistics“, bylos Nr. 2-810/2014; 2014 m. birželio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kauno popierius“ v. UAB „Netlita“ ir kt., bylos Nr. 2-1045/2014). Nurodyta teise apeliantas pasinaudojo, todėl negalima pripažinti buvus jo procesinių teisių pažeidimą (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis).

              Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

              Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                    Rasa Gudžiūnienė