Administracinė byla Nr. P-43-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00150-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens A. T. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, S. T., V. P. T., A. T., P. V., uždarajai akcinei bendrovei „Konstenerga“, uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos miestprojektas“ ir Vilniaus Gedimino technikos universitetui ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) prašymą panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (6.5)-2D-128812 ir priimti naują sprendimą – panaikinti Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkį Nr. TT-2 (toliau – ir Potvarkis), 2013 m. vasario 14 d. nutartimi ir 2013 m. liepos 11 d. patikslinta nutartimi nutarė kreiptis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti:

1) ar Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schema (specialusis planas), patvirtinta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, (toliau – ir Specialusis planas) toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

2) ar Specialiojo plano pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punktas ir tekstinės dalies 3.3 punktas dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui;

3) ar Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110, (toliau – ir Bendrasis planas) tekstinių sprendinių 2.6.3 punktas dalyje, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu pripažino, kad Specialusis planas toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Specialiojo plano pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punktas ir tekstinės dalies 3.3 punktas dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punktas dalyje, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas nustatė, kad panaikintos norminių administracinių aktų dalys negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Konstenerga“ apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundžiamus norminius administracinius aktus (jų dalis) pripažinti teisėtais ir prašymą dėl jų panaikinimo atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad skundžiami Bendrojo plano ir Specialiojo plano sprendiniai atitinka Teritorijų planavimo įstatymą ir konstitucinį teisinės valstybės principą.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 atmetė trečiųjų suinteresuotų asmenų Inspekcijos, S. T. ir UAB „Konstenerga“ apeliacinius skundus ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos teisena pradėta Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2013 m. vasario 14 d. nutartimi sustabdžius administracinę bylą Nr. I-1144-426/2013 ir pateikus prašymą individualioje byloje (ABTĮ 111 str.), iš kurio, taip pat iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria priimtas prašymas ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą ir nutarta pradėti norminių administracinių aktų tyrimo bylą, yra matyti šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalykas bei ribos.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčijama, jog Bendrasis planas ir Specialusis planas savo pobūdžiu yra norminiai administraciniai aktai. Atsižvelgusi į teismų praktiką, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Bendrasis planas yra norminis administracinis teisės aktas. Įvertinus skundžiamos teismo nutarties turinį, pirmosios instancijos teismo išvada apie Specialiojo plano priskyrimą norminio pobūdžio aktams taip pat laikytina motyvuota ir argumentuota.

Kadangi administracinės bylos Nr. I-1144-426/2013 medžiaga patvirtina, jog prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai buvo taikomi, nagrinėjamu atveju Bendrojo plano ir Specialiojo plano atitinkamų dalių atitikties Teritorijų planavimo įstatymui ir konstituciniam teisinės valstybės principui įvertinimas yra reikšmingas nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-1144-426/2013. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai siejasi su individualia byla. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad individualioje administracinėje byloje ginčijamas Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkis Nr. TT-2 yra grindžiamas apelianto nurodomu patikrinimo aktu, kuriame pažymėta, jog detaliojo plano sprendiniai ir planavimo procedūros iš esmės atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkte įtvirtinta, kad kompleksiškai įvertinus aukštybinių pastatų specialųjį planą ir pajūrio kraštovaizdžio plano koncepciją, nutarta aukštybiniais pastatais formuoti naują moderniško miesto įvaizdį, siluetą, planuojant juos pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių formuojant modernišką miesto siluetą iš jūros pusės atskiromis vertikalėmis gamtiniame fone pagal kraštovaizdžio koncepciją plano ketvirtame tome. Tokia nuostata nukreipiama į kraštovaizdžio koncepcijos plano ketvirtąjį tomą. Kaip teisingai, analizuodamas Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, nustatė pirmosios instancijos teismas, koncepcijos rengimas yra tik viena iš teritorijų planavimo dokumento rengimo stadijų (Įstatymo 10 str. 1, 3 d.). Kraštovaizdžio koncepcija negali būti laikoma teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentu ir tėra tarpinis dokumentas. Apelianto S. T. teiginys, kad koncepcija yra sudėtinė ir neatskiriama bendrojo teritorijos planavimo dokumento dalis, nėra pagrįstas. Skirtingai nei jo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-677/2009, kurioje buvo ginčijamas sprendimas, kuriuo pritarta Vilniaus rajono teritorijos bendrojo plano koncepcijai, nagrinėjamu atveju vertinama ne bendrojo plano koncepcija, tačiau kraštovaizdžio koncepcija bendrojo plano ketvirtame tome. Taigi apelianto teiginys, kad sprendimas dėl bendrojo plano koncepcijos patvirtinimo patenka į teritorijų planavimo dokumentų sprendinių sąvoką, nėra reikšmingas nagrinėjamai bylai.

Nustačius, kad kraštovaizdžio koncepcija nėra teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentas, kaip tai apibrėžta Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ji negali reguliuoti kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo klausimų, kurie pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį reguliuotini bendraisiais planais arba specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalyje daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio antrojoje dalyje yra nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Aiškindamas šią Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad, kaip to reikalavo Įstatymo 11 straipsnio 11 dalies ir Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, bendrasis planas su dviem priedais – tekstiniais bei grafiniais sprendiniais, buvo paskelbtas vietinėje spaudoje ir patalpintas internetiniame tinklalapyje, tačiau kraštovaizdžio koncepcijos ketvirtasis tomas nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalis, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinio skundo teiginys, kad netinkamas teisės akto paskelbimas tėra teisinės technikos trūkumas, piktnaudžiavimas suteiktais įgaliojimais, nepaneigia konstitucinio reikalavimo, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti. Apeliacinio skundo argumentai, kad buvo atliktas visuomenės informavimas apie planavimo sprendinių turinį ar tai, kad koncepcija yra Bendrojo plano byloje Klaipėdos miesto savivaldybėje, todėl egzistuoja galimybė su ja susipažinti, neprilygsta teisės akto paskelbimui pagal jo priėmimo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano), patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, dalies, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog specialieji teritorijų planavimo dokumentai, nesant patvirtintų bendrųjų teritorijos planų, ne tik kad gali, bet tam tikrais atvejais ir privalo būti rengiami (Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 15 straipsnio 3 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog atsakingos vietos savivaldos institucijos turi užtikrinti, kad savivaldybės teritorijoje būtų parengti arba bendrieji, arba, jei jų nėra, įstatymo numatytų rūšių specialieji planai (pvz., 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-2275/2006). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, administracinėje byloje Nr. A11-1121/2007 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, atkreipė dėmesį į privalomąjį šios nuostatos pobūdį subjektams, kuriems ši norma yra adresuota be jokių išlygų. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kai parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir jais išspręsti kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimus. Specialiajame plane nenustačius ar netinkamai nustačius aukštybinių pastatų leistinų aukščių parametrus, kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, atsiranda teisinis neaiškumas ir netikrumas, nepaisoma teisės aktų hierarchijos, dėl ko yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog Specialusis planas toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatomis įstatymų leidėjas siekė, kad tuo atveju, kai numatoma aukštybinių pastatų statyba, aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai privalo būti išspręsti savivaldybės teritorijos ar jo dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose – aukštybinių pastatų išdėstymo schemose ir (ar) planuose (projektuose). Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-246 patvirtintų Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių 26 punkte buvo įtvirtinta, kad plano sprendinių projektą sudaro sprendinius atspindintys brėžiniai ir tekstinė dalis (aiškinamasis raštas) bei procedūrų dokumentai. Pagrindinis brėžinys, atsižvelgiant į miesto dydį, apimantis planuojamą miesto teritorijos dalį, rengiamas M 1:5 000 M ir/ar M 1:10 000 ir/ar M 1:25 000 mastelyje. Jame žymima miesto centrinis rajonas, miesto vizualinio identiteto zonos ir teritorijos, kuriose galima aukštybinės statybos plėtra, su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais. Minėtų taisyklių 6.15 punkte nustatyta, kad užstatymo aukštis yra planuojamos teritorijos vyraujantis (daugiau kaip 70 procentų užstatymo) pastatų aukštų skaičius ar maksimalus pastatų aukštis metrais, kurio negalima viršyti. Įvertinus išdėstytas teisės aktų nuostatas, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad Teritorijų planavimo įstatymas nenumato pareigos Specialiuoju planu spręsti aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus bei nustatyti konkrečius tokių pastatų parametrus, o aukštingumo rodiklių nustatymas atliktinas detaliojo teritorijos planavimo metu.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano), patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, pagrindinio brėžinio grafinio sprendinio, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas priimtą aktą pripažinti neteisėtu.

Specialiojo plano tekstinės dalies 3.3 punkte bei pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkte nustatyta, kad Specialiajame plane grafiškai išskiriamos šios miesto teritorijos: zonos, kurioms reikalinga urbanistinė koncepcija, t. y. zonos, kuriose aukštybinė statyba įmanoma tik atlikus pasekmių vertinimo analizę.

Specialųjį teritorijų planavimą Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įstatymų leidėjas apibrėžė kaip atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimą. To paties straipsnio 27 dalyje, specialusis planas (projektas) yra apibūdinamas kaip teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai. Pagrindiniams specialiojo teritorijų planavimo proceso aspektams reglamentuoti įstatymų leidėjas įtvirtino bendrąsias nuostatas Teritorijų planavimo įstatymo trečiajame skirsnyje „Specialusis teritorijų planavimas“. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai, kai aukštybinių pastatų statyba numatoma, privalo būti sprendžiami savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose planuose – aukštybinių pastatų išdėstymo schemose ir (ar) planuose (projektuose).

Nors specialusis teritorijų planavimas pasižymi didele specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, išvardintų Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, įvairove, kaip minėta, teisės aktuose nenumatyta galimybė aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus reglamentuoti koncepcija, kuri laikytina tarpiniu specialiojo teritorijų planavimo proceso dokumentu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-267/2012). Koncepcijos rengimo stadijos metu tėra nustatomi planuojamų teritorijų erdvinio vystymo prioritetai ir tvarkymo principai (Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 3 d. 2 p.).

Tinkamas norminio teisės akto paskelbimas yra viena iš pamatinių tokio teisės akto teisėtumo prielaidų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2154/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Nėra abejonių, kad ši konstitucinė nuostata negali būti aiškinama taikant tik lingvistinį metodą, ji suvoktina atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai ir jų reikalavimai turėtų būti vieši, kad visi subjektai galėtų aiškiai suvokti savo teisių ir pareigų apimtį (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Byloje nustatyta, kad urbanistinė koncepcija kartu su Specialiuoju planu nebuvo paskelbta teisės aktų nustatyta tvarka, kas, kaip minėta, neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Specialiojo plano pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas pažymėjo, kad kaip nustatyta, administraciniame teisme norminių administracinių aktų dalys, kurių teisėtumas tiriamas šioje norminėje administracinėje byloje, bus taikomos nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes prašomos ištirti norminių administracinių aktų dalys siejasi su minėta konkrečia individualia byla. Todėl nagrinėjant administracinę bylą po to, kai atitinkamos norminių administracinių aktų dalys buvo pripažintos neteisėtomis, vadovautis ir remtis tomis teisės normomis, kurios pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui dar iki procesinio sprendimo, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, priėmimo teisme, negalima. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisino stabilumo neįgiję administraciniai aktai yra teisėti, nors jie ir buvo priimti remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tačiau šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste tai būtų neteisinga, nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu, juo labiau, jog byloje sprendžiami klausimai, susiję su detaliojo plano teisėtumu dėl Žemės sklypo, esančio ypač jautrioje tiek gamtosauginiu, tiek urbanistiniu požiūriu teritorijoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. balandžio 24 d. rašto Nr. VS-2241 matyti, jog panaikinus tiriamas Specialiojo plano ir Bendrojo plano nuostatas nuo jų priėmimo dienos, vienintelė galima pasekmė būtų detaliojo plano, kuris yra ginčijamas individualioje administracinėje byloje, panaikinimas. Minėtame rašte taip pat nurodoma, kad visi kiti aukštybiniai pastatai buvo pastatyti, statybos leidimai ir (ar) projektavimo sąlygų sąvadai jiems išduoti iki Bendrojo plano ir Specialiojo plano patvirtinimo, arba aukštybiniai pastatai nepatenka į teritorijas, kuriose užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliantai tinkamai nepagrindė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja tokios neigiamos pasekmės, kurios sudarytų pagrindą pripažinti ABTĮ 116 straipsnio 2 dalies taikymo negalimumą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaikintos norminių administracinių aktų dalys negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliantai nepagrįstai teigia, jog konstatavus Specialiojo plano ir Bendrojo plano dalių neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams turėjo būti sprendžiama dėl likusių šių norminių administracinių aktų dalių teisėtumo. Tokios išvados nesuponuoja ir apeliantų nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I1-4/2005, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta viso tiriamo teisės akto priėmimo tvarkos pažeidimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, buvo atliekamas viso akto, o ne jo dalies teisėtumo tyrimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I444-6/2009 buvo nustatyta, kad visame tiriamame teisės akte įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti nustatomas poįstatyminiu ūkio ministro įsakymo lygio teisės aktu. Apelianto nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A552-23/2012 neegzistuoja. Kitų pakankamų argumentų, kodėl šiuo atveju turėtų būti panaikintas visas Bendrasis planas ir Specialusis planas pripažinus neteisėtomis atitinkamas šių aktų dalis, apeliantai nepateikė. Pažymėta, kad ABTĮ 116 straipsnio nuostatos aiškiai rodo, jog gali būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas visas arba dalis norminio administracinio akto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tiriant norminių administracinių teisės aktų teisėtumą priimami sprendimai pripažinti neteisėtais ir panaikinti tiriamų norminių administracinių teisės aktų dalis (pvz., 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1683/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013).

Teisėjų kolegija nesutiko su apeliantų teiginiais, kad buvo tiriamas neegzistuojantis norminis administracinis teisės aktas. Pažymėta, kad norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimas buvo pradėtas ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Tai, kad tiriamos norminių administracinių teisės aktų dalys reikšmingos teisiniams santykiams, susijusiems su konkrečia ginčo teritorija individualioje administracinėje byloje, nereiškia, kad tokių norminių administracinių teisės aktų dalių teisėtumo tyrimas nėra galimas.

Taip pat atmesti apelianto argumentai dėl to, kad savivaldybė netinkamai naudojosi teisinės gynybos priemonėmis. Pažymėta, kad apelianto nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-821/2010, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta, kad nėra pakankamai duomenų, kurie leistų teigti, jog teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl asmens teisių pažeidimo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl detaliojo plano tvirtinimo aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi tiriant norminių administracinių teisės aktų teisėtumą. Tokios aplinkybės gali būti reikšmingos teismui priimant sprendimą individualioje administracinėje byloje.

V.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Konstenerga“ 2014 m. rugpjūčio 18 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu.

UAB „Konstenerga“ paaiškino, kad Klaipėdos apygardos administraciniam teismui padarius išvadą, jog Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos, patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, ir Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110, dalis, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, dėl to, kad šių norminių aktų dalys nėra ir nebuvo paskelbtos, reiškia absoliutų ir likusių šių aktų nepaskelbtų dalių negaliojimą, nes nepaskelbtas teisės aktas negali galioti. Tokia išvada grindžiama Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 nurodė, kad konstatavus ginčijamų dalių prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra pagrindo naikinti likusių Bendrojo ir Specialiojo plano dalių, tačiau tokios išvados neatitinka bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) reikalavimų. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, savininkai atsiduria blogesnėje padėtyje, o tai reiškia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) pažeidimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 neatitinka bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) reikalavimų, todėl pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-778/2014, nes būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą ir ištaisyti padarytus esminius materialinės teisės normų pažeidimus jas taikant.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. atsiliepime palaikė UAB „Konstenerga“ prašymą.

VI.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi byloje Nr. P502-121/2014 prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.

Teismas nustatė, kad sprendžiant iš pateiktų argumentų, trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo atlikto savivaldybės administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo apimtimi, t. y. jo netenkina, kad pripažinus tam tikras Bendrojo plano ir Specialiojo plano nuostatas prieštaraujančiomis įstatymui specifiniame, Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamai bylai Nr. I-1144-426/2013 reikšmingame, kontekste, nebuvo išspręstas likusios šiais teisės aktais nustatyto teisinio reguliavimo dalies teisėtumo klausimas.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Be to, kaip buvo pabrėžta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartyje, ABTĮ šešioliktame skirsnyje nustatyta tvarka tirdamas norminio teisės akto teisėtumą, administracinis teismas nesprendžia dėl konkretaus asmens teisių gynimo, o tik siekia išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi tokio pobūdžio bylose administracinis teismas neatlieka teisės taikymo funkcijos. Todėl atsižvelgusi į aplinkybę, kad procesas byloje gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o UAB „Konstenerga“, reikšdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo faktų šiuo atveju neįrodė, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui.

Taip pat UAB „Konstenerga“ neišdėstė aiškių argumentų dėl nukrypimo nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktikos vystymo klaidinga linkme. Iš trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimų akivaizdu, jog proceso atnaujinimą jis iš esmės sieja su viešojo intereso apgynimu, reikalaudamas konstatuoti absoliutų Bendrojo plano ir Specialiojo plano negaliojimą, nors, kaip minėta, ši norminė byla buvo inicijuota ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. ryšium su individualiu ginču, bet ne vadovaujantis ABTĮ 110 straipsnio nuostatomis pagal specialaus subjekto abstraktų prašymą. Tai reiškia, jog Bendrojo plano ir Specialiojo plano tyrimo procedūra negalėjo peržengti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. ir 2013 m. liepos 11 d. nutartyse suformuluoto paklausimo ribų (ABTĮ 113 str.) ir tikrinamu atveju jų buvo tinkamai laikytasi.

VII.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. 2015 m. sausio 6 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (III t., b. l. 66–71).

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad administracinėje byloje turėjo būti plačiau išnagrinėta nustatyta aplinkybė, kad tiek paskelbtame bendrojo plano variante, tiek ir Klaipėdos miesto savivaldybės archyve saugomame bendrojo plano variante, 4 bendrojo plano tomo nėra, taip pat turėjo būti nustatyta, kokias teisines pasekmes sukelia ši aplinkybė. Siekiamoje atnaujinti administracinėje byloje esanti medžiaga patvirtina, kad bendrojo plano, kuris yra neatsiejamai susijęs su detaliuoju planu, tekstinių sprendinių 2.6.3 punktas, bendrojo plano rengimo ir tvirtinimo metu buvo išdėstytas kita, nei patvirtinta, redakcija. Liudytoju parodymai patvirtina, kad bendrojo plano sprendiniai buvo pakeisti atliekant bendrojo plano tvirtinimo procedūras po to, kai Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija buvo davusi išvadą dėl teritorijų planavimo dokumento sprendinių, o tai prieštaravo galiojančiam reglamentavimui. Tai, kad Bendrasis planas yra patvirtintas netinkama redakcija, nepagrįstai ir pažeidžiant materialinės teisės normas, patvirtina ir aplinkybė, kad pakeista Bendrojo plano 2.6.3 punkto nuostata duoda nuorodą į neegzistuojantį teisės aktą, taigi savivaldybės tarybos nariai, tvirtindami nauja redakcija parengtą Bendrąjį planą, negalėjo susipažinti su juo įtvirtintais sprendiniais, jau nekalbant apie šių sprendinių ir poveikio savivaldybės gyventojų teisėms ir teisėtiems interesams įvertinimą. Kaip jau minėta, pažeistos bendrųjų planų rengimo taisyklės, nes Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nebuvo davusi išvados dėl paskutinės, patvirtintos, Bendrojo plano redakcijos. Bendrojo plano pakeitimai daryti nesavalaikiai, su jais tinkamai nesupažindinus visuomenės. Atsižvelgę į šias aplinkybes, teismai, nagrinėdami šią administracinę bylą, ex officio turėjo išspręsti Bendrojo plano galiojimo klausimą ir pripažinti jį negaliojančiu nuo priėmimo dėl priėmimo ir tvirtinimo procedūrų pažeidimo. Kadangi teismai nesiėmė šių veiksmų ir taip akivaizdžiai pažeidė materialinių teisės normų keliamus reikalavimus, procesas šioje byloje turi būti atnaujintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T., pateikęs atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašo tenkinti minėtą prašymą ir remiantis jame nurodytais argumentais atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Konstenerga“ atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo šį prašymą palaiko ir prašo tenkinti. Mano, kad Klaipėdos miesto savivaldybė Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje procesinėmis teisėmis naudojosi ne pagal paskirtį, nes Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-512-162/2013 priėmimas inicijuotas siekiant išvengti Klaipėdos apygardos prokuratūros 2011 m. gruodžio 27 d. nutarimo, kuriuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorė įspėta nedaryti teisės pažeidimų įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalyje ir Teritorijų planavimo įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje numatytą reglamentavimą ir užtikrinti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110 patvirtinto Klaipėdos miesto teritorijos bendrojo plano sprendiniai būtų paskelbti visa apimtimi, įvykdymo, todėl procesas šioje byloje turėtų būti atnaujintas, o pirmos ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai turėtų būti peržiūrėti.

VIII.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo atnaujinti procesą remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu – padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-86/2012; 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A552-778/2014, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta ir paskelbta 2014 m. gegužės 19 d., o prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo paduotas 2015 m. sausio 6 d., nors argumentai, kuriuos remdamasis prašo atnaujinti procesą trečiajam suinteresuotam asmeniui iš esmės jau buvo žinomi ar turėjo būti žinomi teismo sprendimo paskelbimo dieną, daro išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo praleido įstatyme įtvirtintą trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tačiau nagrinėjamu atveju prašymo atnaujinti praleistą terminą byloje nėra.

Praleistas prašymo padavimo terminas sudaro savarankišką pagrindą atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo (žr., pvz., 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-32/2008; 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P942-219/2011). Tačiau teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju įvertinusi paduoto prašymo motyvus, papildomai atkreipia dėmesį, kad jie savo esme tapatūs nurodytiems UAB „Konstenerga“ pateiktame ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartimi Nr. P502-121/2014 išnagrinėtame prašyme dėl proceso atnaujinimo, t. y. trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo atlikto savivaldybės administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo apimtimi. Vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs UAB „Konstenerga“ prašymą 2014 m. spalio 15 d. nutartyje byloje Nr. P502-121/2014 nurodė, kad tirdamas norminio teisės akto teisėtumą administracinis teismas neatlieka teisės taikymo funkcijos. Kaip jau buvo pažymėta, norminė byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo inicijuota ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. ryšium su individualiu ginču. Tai reiškia, jog Bendrojo plano ir Specialiojo plano tyrimo procedūra negalėjo peržengti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. ir 2013 m. liepos 11 d. nutartyse suformuluoto paklausimo ribų (ABTĮ 113 str.) ir tikrinamu atveju jų buvo tinkamai laikytasi.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad procesas byloje gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o A. T., reikšdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo faktų šiuo atveju neįrodė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu paduotas praleidus įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą, be to, prašyme nurodomos aplinkybės iš esmės neatitinka ankščiau išvardintų sąlygų, į kurias būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo nurodomu pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, A. T. prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens A. T. prašymo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė