ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 5 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui J. Š. dėl skolos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismo, teisėjų kolegija, 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomadas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui J. Š. dėl skolos priteisimo. Ieškinyje nurodoma, kad 2013 m. kovo 25 d. ieškovė su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – Šiaulių apskrities VPK) sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. (duomenys neskelbtini) (2014 m. sausio 20 d. pasirašytas susitarimas dėl sutarties pratęsimo) (toliau – Sutartis). Vykdydama Sutartį ieškovė 2013 m. spalio 28 d. iš įvykio vietos nuvežė transporto priemonę Fiat Bravo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į transporto priemonių saugojimo aikštelę. Ieškovė 2014 m. gegužės 28 d. bei 2017 m. gruodžio 18 d. kreipėsi su pranešimu į atsakovą, informuodama, apie būtinybę atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Taip pat ieškovės atstovai 2016 m. rugpjūčio mėn. vyko atsakovo gyvenamosios vietos adresu, tačiau atsakovo namuose nerado, todėl paliko ant durų informacinį lapelį. Atsakovas į raginimus nereagavo, su ieškove neatsiskaitė ir liko skolingas. Dėl to ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovo 7 090,80 Eur skolą už 1555 saugojimo dienas, skaičiuojant už vieną dieną po 4,56 Eur; 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 547,50 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. vasario 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 12,35 Eur bylinėjimosi išlaidų. 

3.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė su Šiaulių apskrities VPK 2013 m. kovo 25 d. sudarė Sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo. 2013 m. spalio 23 d. ieškovė iš įvykio vietos į transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), nuvežė atsakovui priklausančią transporto priemonę – automobilį. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė 2014 m. rugpjūčio 13 d. raštu kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK dėl informacijos pateikimo, į kurį 2014 m. rugsėjo 3 d. raštu buvo atsakyta, kad minėtą transporto priemonę galima grąžinti. Ieškovė 2014 m. gegužės 28 d. ir 2017 m. gruodžio 18 d. siuntė atsakovui pranešimus ragindama sumokėti susidariusią skolą ir atsiimti transporto priemonę. Teismas vertindamas pačios ieškovės bei trečiojo asmens elgesį konkrečiu atveju, nurodė, kad ieškovė į Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK dėl informacijos pateikimo kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 13 d., t. y. praėjus beveik metams laiko nuo transporto priemonės nuvežimo, o nesulaukusi jokio atsakymo iš atsakovo dėl 2014 m. gegužės 28 d. pranešimo, pakartotinį pranešimą atsakovui išsiuntė praėjus daugiau nei trejiems metams. Jokių skolos už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą išieškojimo veiksmų, kaip numatyta Sutartyje, nesiėmė, o ieškinį teismui pateikė tik 2018 m. vasario 5 d. t. y. praėjus daugiau kaip keturiems metams ir šešiems mėnesiams nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo. Be to, teismui nepateikė pagrindžiančių įrodymų, jog ieškovės darbuotojai 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo nuvykę į atsakovo gyvenamąją vietą informuoti apie susidariusį įsiskolinimą. Teismas konstatavo, kad ieškovė nesistengė išieškoti susidariusį įsiskolinimą, t. y. elgėsi pasyviai, taip dirbtinai didindama saugojimo išlaidas, o tokie ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Pažymėjo, kad ir atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, taip pat nesiėmė jokių efektyvių veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti.

4.       Teismas sprendė, kad įkainis už transporto priemonės saugojimą yra per didelis ir neprotingas, neatitinka Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklių) 5 punkto nuostatų. Tokią išvadą teismas darė vertindamas, tai jog Sutarties 4.1.2. punkte yra numatyta, kad išlaidos už transporto priemonės saugojimą sudaro 4,56 Eur už vieną parą (per mėnesį 136,80 Eur su PVM). Tuo tarpu, įvairių įmonių internetiniuose puslapiuose nurodyta, kad vidutinė transporto priemonės saugojimo kaina Kauno mieste vienam mėnesiui sudaro apie 35 Eur, vienos paros kaina 1,50 Eur, t. y. nagrinėjamu atveju transporto priemonės saugojimo kaina keturis kartus didesnė nei rinkos kaina. Todėl teismas ieškovės prašomą priteisti sumą mažino, priteisiant iš atsakovo skolą už transporto priemonės saugojimą aikštelėje už vienerių metų laikotarpį (už 6 mėnesių laikotarpį, numatytą ieškovei Sutartyje, po kurio ji privalėjo imtis skolos išieškojimo veiksmų ir šešių mėnesių laikotarpį už tai, kad jokių veiksmų nesiėmė atsakovas) nuo transporto priemonės nuvežimo dienos –2013 m. spalio 28 d., t. y. už 365 dienas, skaičiuojant po 1,50 Eur už parą, viso 547,50 Eur.  

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5.       Apeliaciniu skundu ieškovė (toliau – ir apeliantė) UAB „Tomadas“ prašo: 1) prijungti prie bylos medžiagos papildomus rašytinius įrodymus, kurie pagrindžia, jog ieškovės (apeliantės) teikiamų paslaugų įkainiai yra  protingi ir pagrįsti, atitinkantys identiškas paslaugas teikiančių įmonių įkainius; 2) panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

5.1.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės (apeliantės) teikiamų paslaugų įkainiai yra neprotingai dideli ir neatitinka rinkoje teikiamų analogiškų paslaugų kainų. 

5.2.                      Tarp ieškovės (apeliantės) ir Šiaulių apskrities VPK buvo sudaryta Sutartis kilusi iš viešojo pirkimo santykių, kurioje ieškovė pateikė mažiausios kainos pasiūlymą ir kuri suteikia teisines pasekmes.

5.3.                      Teismas vadovavosi ne šiam ginčui taikytinais teisės aktais, nesuprato ginčo esmės. Teismas nepagrįstai vadovavosi Taisyklėmis, nes jos reglamentuoja tik tuos santykius, kurie susiję su valstybės turtu (ar jai perduotinu turtu), tačiau ne su fizinių asmenų privačių turtu.

5.4.                      Teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir neatsižvelgė į tai, kad automobilio saugojimo išlaidų dydį lėmė tik paties atsakovo neveikimas dėl automobilio atsiėmimo ir jo saugojimo išlaidų atlyginimo, todėl ieškovės ieškinys turėjo būti patenkintas visiškai.

6.       Atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka teismui nepateikta.

Apeliacinės instancijos teismo, teisėjų kolegija,

k o n s t a t u o j a: 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

     Dėl bylos nagrinėjimo ribų

7.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

8.       CPK 321 straipsnio

 Dėl naujų įrodymų prijungimo.

9.       Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovė (apeliantė) UAB „Tomadas“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: 2017 m. gegužės 10 d. UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities VPK sudarytos viešojo pirkimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo kopiją; 2018 m. gegužės 8 d. UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities VPK sudarytos viešojo pirkimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo kopiją; 2018 m. gegužės 14 d. individualios įmonės „Jomamotors“ ir Marijampolės apskrities VPK sudarytos viešojo pirkimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo kopiją; 2018 m. gegužės 18 d. UAB „Keleriškių metalistas“ ir Kauno apskrities VPK sudarytos viešojo pirkimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo kopija.

10.       Ieškovė (apeliantė) tvirtina, jog naujai teikiamų įrodymų būtinybė atsirado tik pirmosios instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą. Teikiamos viešojo pirkimo, kurio pagrindu sudaryta Sutartis, sąlygos paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškovės (apeliantės) ir Šiaulių apskrities VPK sudarytoje sutartyje nustatytų paslaugų įkainių nepagrįstumo. Viešojo pirkimo sąlygos numato itin griežtus kvalifikacinius bei techninius reikalavimus tiekėjams, siekiantiems sudaryti viešojo pirkimo sutartį, o tai neabejotinai įtakoja pagal sutartį teikiamos paslaugos įkainį.

11.       Teisėjų kolegija, vertindama, tai, jog argumentas dėl Sutarties sudarymo ir kainos nustatymo nebuvo nurodytas procesiniuose dokumentuose, bei priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo kainos dydis yra pagrindinė dalinio ieškinio tenkinimo priežastis, sutinka, kad būtinybė pateikti Viešojo pirkimo sąlygas atsirado vėliau. Tad, ieškovės (apeliantės) UAB „Tomadas“ prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo tenkintinas – pateikti nauji rašytiniai įrodymai prijungiami prie bylos.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

12.        Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pagal 2013 m. kovo 25 d. su Šiaulių apskrities VPK sudarytą Viešojo pirkimo sutartį (2014 m. sausio 20 d. pasirašytas susitarimas dėl sutarties pratęsimo) ieškovė (apeliantė) UAB „Tomadas“ įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo bei priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 28 d. policijos pareigūnas priėmė sprendimą priverstinai nuvežti automobilį Fiat Bravo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbitini). 2013 m. lapkričio 11 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nutarimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbitini) atsakovas nubaustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalį, 123 straipsnio 1 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė 1158,48 Eur bauda be transporto priemonės konfiskavimo. Pažeidimo metu atsakovo J. Š. vairuotas automobilis Fiat Bravo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2013 m. spalio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį nuosavybės teise priklausė jam. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė (apeliantė) 2014 m. rugpjūčio 13 d. raštu kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK dėl informacijos pateikimo, į kurį 2014 m. rugsėjo 3 d. raštu buvo atsakyta, kad minėtą automobilį, galima gražinti. Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK rašto leidimas atsiimti transporto priemonę išduotas nebuvo. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė (apeliantė) 2014 m. gegužės 28 d. ir 2017 m. gruodžio 18 d. siuntė atsakovui pranešimus ragindama sumokėti susidariusią skolą ir atsiimti transporto priemonę.

13.       Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, konstatavo, jog ieškovės (apeliantės) UAB „Tomadas“ reikalaujama suma yra per didelė, t. y. ieškovės teikiamų paslaugų įkainiai yra neprotingai dideli ir neatitinkantys rinkoje teikiamų analogiškų paslaugų kainų. Be to, ieškovė į teismą kreipėsi tik praėjus daugiau kaip keturiems metams ir šešiems mėnesiams nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo, kas vertintina kaip ieškovės pasyvus elgesys ir siekis dirbtinai didinti saugojimo išlaidas. Tad, sprendė iš atsakovo J. Š. priteisti skolą už transporto priemonės saugojimą aikštelėje tik už vienerių metų laikotarpį, t. y. 365 dienas, skaičiuojant po 1,50 Eur už dieną, iš viso 547,50 Eur.

Dėl ginčo esmės.

14.        Minėta, kad nagrinėjamojoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo priteista skola už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas bei nagrinėjamas ginčas dėl taikyto pasaugos įkainio dydžio pagrįstumo.

15.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Taigi, ginčo atveju tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga (CK 6.830 straipsnis), iš kurios kyla ir transporto priemonės savininko (atsakovo) pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą.

16.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tarp ieškovės ir Šiaulių apskrities VPK buvo sudaryta Sutartis vadovaujantis VPK skelbto supaprastinto atviro konkurso rezultatais, vertinant pasiūlymus buvo taikytas mažiausios kainos kriterijus, o pasiūlymas pripažintas laimėjusiu pirkimą. Ieškovės (apeliantės) prašomų priteisti nuostolių dydis paskaičiuotas pagal Sutartyje numatytus įkainius – 4,56 Eur už vieną parą (4.1.2 p).  Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai ieškovės (apeliantės) prašomą priteisti įsiskolinimo 7090,80 Eur sumą (už 1555 saugojimo dienas), beveik už penkerius metus, sumažino ir priteisė 547,50 Eur sumą (už 365 dienas), skaičiuodamas po 1,50 Eur už parą. Teismo nustatytas 1,50 Eur per parą saugojimo įkainis, yra tik siekis reguliuoti rinką.

17.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir Sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-690/2019). Tad, darytina išvada, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą.

18.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

19.       Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovės (apeliantės) UAB „Tomadas“ ir Šiaulių apskrities VPK Sutartis yra sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, tačiau į šią Sutartį įstojus trečiam asmeniui (atsakovui), kuriam tenka pagal Sutartį nustatyta prievolė, teisinis santykis tarp pasaugos davėjo ir trečiojo asmens įgyja vartojimo sutarties elementų. CK 6.228-4 straipsnio 9 dalis nurodo, jog bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijais vertinti ex officio. Tad, atsižvelgiant, kad ieškovės (apeliantės) ir atsakovo teisiniai santykiai turi vartojimo sutarties požymių, bei Sutartis sudaryta atsakovui nedalyvaujant, dėl paslaugos, kurios pats atsakovas neprašė atlikti, teisėjų kolegija, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva pagrįstai įvertino paslaugų rinką ginčo atveju.

20.       Ieškovė (apeliantė), kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2017 m. gegužės 10 d. UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities VPK sudarytos viešojo pirkimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo kopiją; 2018 m. gegužės 8 d. UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities VPK sudarytos viešojo pirkimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo kopiją; 2018 m. gegužės 14 d. individualios įmonės „Jomamotors“ ir Marijampolės apskrities VPK sudarytos viešojo pirkimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo kopiją; 2018 m. gegužės 18 d. UAB „Keleriškių metalistas“ ir Kauno apskrities VPK sudarytos viešojo pirkimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo kopiją, t. y. tokias pat paslaugas teikiančių įmonių sutarčių išrašų kopijas su teikiamų paslaugų įkainiais. Ieškovės (apeliantės) teigimu, šie duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškovės ir Šiaulių apskrities VPK sudarytoje sutartyje nustatytų paslaugų įkainių nepagrįstumo.

21.       Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties, teismas, mažindamas ieškovės (apeliantės) prašomą priteisti įsiskolinimo sumą, rėmėsi įvairių įmonių internetinių puslapių teikiamais duomenimis, kurie patvirtina, kad vidutinė transporto priemonės saugojimo kaina Kauno mieste vienam mėnesiui sudaro apie 35,00 Eur, vienos paros kaina 1,50 Eur (UAB „Degetas“ – 35,00 Eur/mėn., 1,50 Eur/parai; VšĮ „Automobilių stovėjimo aikštelės“ – 29,00 Eur/mėn., 1,50 Eur/parai). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į anksčiau minėtą Kasacinio Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019), pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nustatė, kad transporto priemonės vienos paros saugojimo rinkos kaina yra 1,50 Eur parai. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad toks atlyginimo už suteiktas paslaugos dydis atitiko ginčo automobilio saugojimo metu buvusią tokių paslaugų rinkos situaciją. Pažymėtina, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimas yra ne baudimas už padarytą veiką, o teikiama paslauga, kuria užtikrinamas turto saugumas. Pasaugos kaina negali būti paslaugos teikimo sąnaudomis bei rinkos kaina nepateisinamo dydžio, nes tai reikštų dar vienos sankcijos asmeniui už tuos pačius veiksmus, dėl kurių taikomas priverstinis nuvežimas, taikymą.

22.       Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pasaugos paslaugos įkainio dydžius sąžiningumo aspektu ir pagrįstai pripažino, jog ieškovės (apeliantės) taikomas įkainio dydis yra nesąžiningas, t. y. iš esmės per didelis ir niekuo nepagrįstas.

23.       Ieškovės (apeliantės) UAB „Tomadas“ teigimu, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo mažinti ieškovės naudai priteistiną atsakovo įsiskolinimo sumą argumentuojant pasyviu ieškovės elgesiu, priešingai, ieškovė (apeliantė) veikė ypatingai aktyviai siekdama kuo greičiau informuoti atsakovą apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, be to 2016 m. rugpjūčio mėn. ieškovės (apeliantės) darbuotojai patys vyko į atsakovo gyvenamąją vietą, siekdami informuoti apie susidariusį įsiskolinimą.

24.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutarties 4.3 punkte numatyta, jei transporto priemonė saugoma ilgiau kaip 6 mėnesius, ieškovė turi teisę reikalauti iš Šiaulių apskrities VPK informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti. Šis terminas nustatytas tam, kad saugotojas dirbtinai nedidintų daikto išsaugojimo išlaidų siekdamas padaryti jas didesnėmis, nei paties saugomo daikto vertė. Byloje esantys duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad pakartotinis pranešimas atsakovui dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo sumokėjimo buvo išsiųstas 2017 m. gruodžio 18 d., tai yra praėjus daugiau nei trejiems metams po pirmojo pranešimo išsiuntimo (2014 m. gegužės 28 d.). Šiuo atveju, ieškovės (apeliantės) nurodyta aplinkybė, kad ieškovės darbuotojai patys vyko į atsakovo gyvenamąją vietą, nelaikytina pakankamai aktyviu veikimu siekiant vykdyti transporto priemonės grąžinimą ar skolos išieškojimą, tuo labiau, jog jokių tai pagrindžiančių įrodymų byloje nėra pateikta. Vertintina ir tai, kad ieškinys teismui pateiktas 2018 m. vasario 6 d., t. y. po daugiau kaip keturių metų ir šešių mėnesių nuo transporto priemonės priverstinio nuvežimo. Taigi, anksčiau išdėstytos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad ieškovė (apeliantė), kaip transporto priemonės saugotojas tinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą atsakovo atžvilgiu, t. y. buvo pakankamai rūpestinga ir visiškai aktyvi siekdama kuo greičiau išspręsti saugomos transporto priemonės grąžinimo klausimą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, jog skola ieškovei (apeliantei) už privertinai saugomos transporto priemonės saugojimą iš atsakovo priteistina už vienerių metų laikotarpį.

25.       Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

26.       Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindu spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).

Dėl bylos procesinės baigties.

27.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

28.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovės (apeliantės) UAB „Tomadas“ apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,  331 straipsniu,

n u t a r i  a :

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.