Administracinė byla Nr. A-3426-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05043-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.6.; 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas E. K. 2015 m. spalio 19 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymą „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 20-TE-382 „Dėl E. K. priėmimo į tarnybą“ atšaukimo“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas); priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo neteisėto atleidimo iš pareigų, t. y. 2015 m. rugsėjo 21 d., iki grąžinimo į pareigas dienos; 2) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 20-TE-977 „Dėl vyresniojo policininko E. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir grąžinti į eitas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigas.

Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK) Kaišiadorių rajono policijos komisariatą (toliau – Kaišiadorių RPK) su prašymu priimti į Kauno AVPK Kaišiadorių RPK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigas. Prašymas buvo patenkintas, jis buvo grąžintas į vidaus tarnybą ir pradėjo eiti minėtas pareigas. Einant šias pareigas ir išreiškus norą dalyvauti atrankoje į laisvas pareigas, paaiškėjo, kad grąžinant pareiškėją į vidaus tarnybą nebuvo laikytasi visų teisės aktuose nustatytų procedūrinių reikalavimų. Išaiškėjus šioms aplinkybėms, Kauno AVPK buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, dėl to Lietuvos policijos generalinis komisaras priėmė skundžiamą įsakymą, atšaukiantį Kauno AVPK viršininko įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo priimtas į pareigas. Nuo skundžiamo įsakymo įsigaliojimo nutrūko tarnybos santykiai. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas generalinio komisaro įsakymas priimtas neteisėtai, pažeidžiant teisėtus interesus ir lūkesčius. Priėmus skundžiamą įsakymą buvo atleistas iš tarnybos, tačiau jokių neteisėtų veiksmų, kurie sudarytų pagrindą jį atleisti neatliko, todėl pagrindo atleisti iš tarnybos nėra. Pareiškėjo nuomone, Policijos veiklos įstatyme numatyta generalinio komisaro teisė atšaukti pavaldžių pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus nėra absoliuti, Policijos generalinis komisaras, naudodamasis šia teise negali pažeisti teisės aktų reikalavimų, taip pat trečiųjų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Apie procedūrinius pažeidimus priimant į tarnybą jam nebuvo žinoma. Visą tarnybos laiką turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad, šis laikotarpis bus įskaitytas į vidaus tarnybos stažą, turės teisę į karjerą Statuto nustatyta tvarka, o tarnybos santykiai galės nutrūkti tik Statute nustatytais pagrindais ir tvarka. Aplinkybė, kad pareigūnas į pareigas buvo priimtas nesilaikant priėmimo procedūros, nėra numatyta kaip savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas, tačiau priėmus skundžiamą įsakymą, pareiškėjas faktiškai buvo atleistas iš tarnybos. Sprendimas panaikinti įsakymą buvo priimtas tik atsižvelgiant į procedūrinius pažeidimus, tarnybinio patikrinimo metu nebuvo tikrinamas pareiškėjo tinkamumas tarnybai, t. y. nebuvo nustatinėjama, ar priėmimo į tarnybą metu egzistavo aplinkybės, dėl kurių, vadovaujantis Statutu ir Aprašu, jis negalėjo būti grąžintas į tarnybą. Pareiškėjas mano, kad panaikinus skundžiamą įsakymą jis turėtų būti grąžintas į eitas pareigas, o už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 21 d., iki grąžinimo į pareigas dienos turėtų būti išmokėtas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas paaiškino, kad apie 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymo „Dėl vyresniojo policininko E. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. 20-TE-977 priėmimą jam tapo žinoma tik iškėlus administracinę bylą. Šis įsakymas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas nesant atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, nurodytiems Statuto 53 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, Departamentas) atsiliepimu (b. l. 12-14, 69-71) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad skundžiamas generalinio komisaro 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymas pats savaime jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė. Pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas 2015 m. rugsėjo 23 d. Kauno AVPK viršininko įsakymu Nr. 20-TE-977. Šiuo įsakymu jam į vidaus tarnybos stažą įskaitytas ir faktiškai dirbtas Kauno AVPK laikas nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki atleidimo dienos. Pareiškėjas į vidaus tarnybą buvo priimtas kaip pirmą kartą į vidaus tarnybą priimamas asmuo, neatsižvelgiant į tai, kad yra buvęs vidaus tarnybos pareigūnas, pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto 51 straipsnį ir Grąžinimo į vidaus tarnybą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimus. Apraše numatyti reikalavimai aukštesni nei pirmą kartą priimam į vidaus tarnybą asmeniui. Grąžinami į vidaus tarnybą buvę pareigūnai turi atitikti bendruosius priimamiems pirmą kartą į vidaus tarnybą asmenims keliamus reikalavimus, Apraše numatytos grąžinimo procedūros gerokai platesnės ir išsamesnės grąžinamojo į vidaus tarnybą asmens atžvilgiu. Grąžinimo į tarnybą procedūroje dalyvauja vidaus reikalų centrinėje įstaigoje sudaryta grąžinimo į vidaus tarnybą komisija (toliau – ir komisija) ir vidaus reikalų ministras (Aprašo 11 - 18 punktai). Tiek komisija, tiek vidaus reikalų ministras, nepaisydami teigiamo skiriančio į pareigas asmens sprendimo dėl priėmimo (grąžinimo), gali nepritarti grąžinimui. Priėmus (grąžinus) pareiškėją į vidaus tarnybą nesilaikant nustatytos tvarkos (Aprašo) reikalavimų jis nepagrįstai įgijo privilegijų kitų grąžinamų į vidaus tarnybą asmenų atžvilgiu. Generalinis komisaras, vadovaudamasis Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 3 dalies jam suteikta teise, atšaukė neteisėtą, priimtą pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto 51 straipsnį ir Aprašo nustatytą tvarką, Kauno AVPK viršininko įsakymą dėl E. K. priėmimo į tarnybą. Skundžiamas įsakymas atitinka administraciniams aktams keliamus reikalavimus, jame yra nurodytas aiškus ir konkretus faktinis pagrindas, leidžiantis nustatyti, kokia teisės norma vadovaujantis jis buvo priimtas, įsakymas priimtas atlikus objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, vadovaujantis tarnybinio patikrinimo išvada, kuri laikytina motyvuojamąja įsakymo dalimi, laikantis procedūrų bei taisyklių. Pažymėjo, kad E. K. 2015 m. rugsėjo 23 d., t. y. tą pačią dieną kai buvo priimtas Kauno AVPK viršininko įsakymas dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos, pateikė prašymą Lietuvos policijos generalinio komisaro vardu grąžinti jį į vidaus tarnybą, šiuo metu vykdoma jo grąžinimo procedūra laikantis Apraše nustatytų reikalavimų. Su reikalavimu dėl 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymo panaikinimo nesutiko. Paaiškino, kad įsakymas priimtas vadovaujantis ne Statuto 53 straipsniu, o Policijos generalinio komisaro 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu 5-V-820 ir Policijos departamento Imuniteto valdybos 2015 m. rugpjūčio 21 d. tarnybinio patikrinimo išvada. Pagrindų jį naikinti pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą taip pat nėra. Pažymėjo, kad 2015 m. balandžio 2 d. įsakymas „Dėl E. K. priėmimo į tarnybą“ buvo neteisėtas, t. y. priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, todėl buvo panaikintas. Mano, kad Statute yra spraga, todėl šiuo atveju turėtų būti taikoma teisės analogija. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 d. 12 punkto nuostatas ginčijami Generalinio komisaro įsakymas ir Kauno AVPK viršininko įsakymai yra teisėti ir pagrįsti.

Atsakovas Kauno AVPK atsiliepimu (b. l. 76-77) su pareiškėjo reikalavimu dėl 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymo panaikinimo nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą priimti jį į tarnybą, nurodė, jog dirba Lukiškių TI-K prižiūrėtoju, turi teisės ir policijos veiklos bakalauro laipsnį. Aplinkybės, kad ankščiau buvo dirbęs vidaus reikalų sistemoje nenurodė, o tai suklaidino KAVPK personalo skyriaus darbuotoją, kuri atliko veiksmus, paprastai atliekamus priimant į tarnybą asmenis, kuriems netaikomas Statuto 51 straipsnis „Grąžinimas į tarnybą“. Aplinkybė, kad pareiškėjas į tarnybą grąžintas nesilaikant Statuto 51 straipsnio paaiškėjo 2015 m. rugpjūčio 21 d. Departamentui atlikus tarnybinį patikrinimą ir surašius išvadą. Pagal Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 3 dalį Policijos generalinis komisaras turi teisę atšaukti jam pavaldžių policijos pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus, todėl 2015 m. balandžio 2 d. įsakymą „Dėl E. K. priėmimo į tarnybą“ atšaukė ir jis nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. neteko galios. Atsakovas teigė, kad KAVPK 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos tapo negaliojančiu ir jo naikinti jau nebereikia. Pažymėjo, kad pagal personalo specialistės paaiškinimą pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymo kopija buvo išsiųsta 2015 m. gruodžio 29 d. gyvenamosios vietos adresu – Didlaukio g. 31-30, Vilnius.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2005 m. spalio 10 d. iki 2013 m. birželio 18 d. dirbo vidaus tarnybos sistemoje ir vadovaujantis Vidas tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. birželio 18 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Vėliau dirbo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. 2015 m. vasario 26 d. pareiškėjas Kauno apskrities VPK pateikė prašymą priimti tarnybai į Kauno apskrities VPK Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigas (b. l. 17). Kauno apskrities VPK viršininko 2015 m. balandžio 2 d. įsakymu pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 20 d. priimtas į Kauno apskrities VPK Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigas, dviem mėnesiams jam skirtas kuratorius, nustatyta, kad 2015 m. balandžio 20 d. pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei statas ir vidaus tarnybos stažas – 8 metai 0 mėnesių ir 4 dienos. 2015 m. birželio 26 d. Policijos departamento Personalo valdybos viršininko pranešimu Komisaras buvo informuotas apie pažeidimus pareiškėją grąžinant į tarnybą, siūlant Policijos departamento Imuniteto valdybai atlikti tarnybinį patikrinimą (b. l. 16). Policijos departamento Imuniteto valdybai atlikus tarnybinį patikrinimą 2015 m. rugpjūčio 21 d. buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 5-IS-20 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyresniojo patrulio E. K. paskyrimo į pareigas“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje siūloma pripažinti, kad pareiškėjas į vidaus tarnybą buvo grąžintas nesilaikant Statuto 51 straipsnyje ir Aprašo 7 ir 9 punktuose nustatyto tvarkos, Policijos generaliniam komisarui siūloma atšaukti įsakymą dėl pareiškėjo priėmimo į tarnybą, o Kauno apskrities VPK įpareigoti spręsti pareiškėjo atleidimo klausimą (b. l. 21-23). Vadovaujantis Policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgiant į minėtą Tarnybinio patikrinimo išvadą buvo priimtas byloje ginčijamas 2015 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. 5-V-820 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 20-TE-382 „Dėl E. K. priėmimo į tarnybą“ atšaukimo“, kuriuo buvo atšauktas Kauno apskrities VPK viršininko 2015 m. balandžio 2 d. įsakymas dėl pareiškėjo priėmimo į tarnybą (b. l. 24). Remdamasis 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Kauno apskrities VPK viršininkas 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 20-TE-977 atleido iš vidaus tarnybos pareiškėją ir nurodė, jog 2015 m. rugsėjo 21 d. jo vidaus tarnybos stažas ir tarnybos Lietuvos valstybei stažas yra 8 metai 5 mėnesiai 7 dienos (b. l. 25). Minėtu įsakymu į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą buvo įskaitytas jo faktiškai dirbtas nuo 2015 m. balandžio 2 d. Kauno AVPK iki atleidimo dienos laikas.

Pažymėta, jog 2015 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas pateikė prašymą Lietuvos policijos generaliniam komisarui, prašydamas grąžinti jį į vidaus tarnybą (b. l. 26). Kauno apskrities VPK 2015 m. rugsėjo 23 d. parengė teikimą dėl pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą (b. l. 28,29-30). Policijos departamento Grąžinimo į vidaus tarnybą komisija 2015 m. gruodžio 9 d. posėdyje svarstė pareiškėjo prašymą grąžinti jį į vidaus tarnybą ir nusprendė jo į vidaus tarnybą negrąžinti (2015-12-10 protokolas Nr.5-P1-595, b. l. 33-34). Šio Komisijos sprendimo pareiškėjas neginčijo.

Teismas, įvertinęs Vidaus tarnybos statuto 51 straipsnio (2008 07 15 įstatymo Nr. X-1705 redakcija), Vidaus reikalų ministro 2003 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 1V-384 patvirtino Grąžinimo į vidaus tarnybą aprašo nuostatas, konstatavo, kad į tarnybą grąžinamam pareigūnui yra nustatyta kita, nei pirmą kartą priimam į vidaus tarnybą, grąžinimo tvarka. Ši tvarka yra sudėtingesnė. Grąžinami į vidaus tarnybą buvę pareigūnai turi atitikti bendruosius priimamiems pirmą kartą į vidaus tarnybą asmenims keliamus reikalavimus, be to, turi praeiti Apraše numatytas kelių etapų išsamias ir detaliai reglamentuotas grąžinimo į vidaus tarnybą procedūras. Dokumentus sprendimams dėl grąžinimo priimantiems subjektams teikia įstaigos, kurioje ketina tarnauti pareigūnas, vadovas. Sprendimą dėl grąžinimo į tarnybą priima speciali Komisija, o galutinai sprendžia vidaus reikalų ministras. Tiek Komisija, tiek vidaus reikalų ministras, nepaisydami įstaigos, kurioje ketina tarnauti pareigūnas, vadovo teigiamo sprendimo gali nepritarti pareigūno grąžinimui. Kaip nustatyta, pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 20 d. komisariato viršininko buvo priimtas (grąžintas) į tarnybą, nors šis nebuvo kompetentingas spręsti dėl jo grąžinimo, o pritardamas pareiškėjo grąžinimui į tarnybą galėjo tik parengti atitinkamus dokumentus ir juos perduoti Apraše nurodytiems asmenims (Komisijai, vėliau vidaus reikalų ministrui) sprendimui priimti. Atsižvelgiant į tai daryta išvada, jog atsakovas Policijos departamentas pagrįstai pripažino, kad sprendimas dėl pareiškėjo priėmimo (grąžinimo) į tarnybą buvo priimtas pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto ir Aprašo reikalavimus ir 2015 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu šis 2015 m. balandžio 2 d. įsakymas pagrįstai buvo panaikintas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 11 punkto, šio straipsnio 3 dalies nuostatomis teismas darė išvadą, kad policijos generalinis komisaras jam suteiktų įgalinimų apimtimi gali spręsti dėl įsakymo priimti (grąžinti) pareigūną į vidaus tarnybos panaikinimo, nepaisant to, kad pareigūną į tarnybą priėmė (grąžino) teritorinės policijos įstaigos viršininkas. Pažymėta, jog pareiškėją atleidus iš vidaus tarnybos jam į vidaus tarnybos stažą įskaitytas ir faktiškai Kauno AVPK nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki atleidimo dienos dirbtas laikas, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo teisėtų lūkesčių, susijusių su tarnybos stažo įskaitymu, atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas akcentavo, kad ginčijamas Policijos generalinio komisaro 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymas ir jo pagrindu priimtas Kauno apskrities VPK viršininko 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymas priimti vadovaujantis ne Statuto 53 straipsniu, o Policijos veiklos įstatymo Komisarui suteiktais įgaliojimais priimtu Komisaro 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu bei Policijos departamento Imuniteto valdybos 2015 m. rugpjūčio 21 d. tarnybinio patikrinimo išvada nustatytomis aplinkybėmis. Pažymėta, jog priimant 2015 m. balandžio 20 d. įsakymą ne tik buvo pažeista nustatyta grąžinimo į tarnybą tvarka, bet šį sprendimą priėmė neturintis tam kompetencijos subjektas (ABTĮ 89 str. 1 d. 2,3 p.).

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išdėstytais motyvais, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad ginčijami įsakymai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 d.). Pareiškėjo skundo reikalavimas grąžinti jį į eitas pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už pravaikštos laiką laikytas išvestiniu reikalavimu iš dviejų ankščiau paminėtų skundo reikalavimų.

III.

Pareiškėjas E. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjo grąžinimo į tarnybą procedūra buvo atlikta netinkamai ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausančių aplinkybių. Teisės aktai nesuteikia galimybės grąžinamam į vidaus tarnybą asmeniui kontroliuoti vidaus įstaigos veiksmus, susijusius su prašymo nagrinėjimu. Mano, kad neigiamų pasekmių, kilusių dėl netinkamai atliktų vidaus įstaigos veiksmų, perkėlimas pareiškėjui yra neteisėtas ir nepagrįstas. Mano, kad atsakomybė dėl netinkamai atliktų grąžinimo procedūrų turėjo kilti šias procedūras atlikusiems pareigūnams, o policijos generalinis komisaras turėjo teisę nustatęs procedūrinius grąžinimo į vidaus tarnybą pažeidimus, įpareigoti Kauno AVPK iš naujo ir tinkamai spręsti dėl pareiškėjo grąžinimo į vidaus tarnybą. Mano, kad sprendimas grąžinti į tarnybą galėjo būti pripažintas negaliojančiu tik nustačius, kad pareiškėjas neatitiko Aprašo 2 punkto reikalavimų, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo. Pareiškėjo nuomone, prieš priimant skundžiamą įsakymą, turėjo būti tikrinami duomenys ir nustatinėjama, ar jis galėjo būti priimtas į Kauno AVPK Kaišiadorių RPK Viešosios policijos patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigas, ir tik nustačius, kad priėmimo metu neatitiko Aprašo 2 punkte nustatytų reikalavimų, turėjo būti atleistas iš tarnybos vienu iš Statuto 53 straipsnyje nustatytų pagrindų, tačiau teismas dėl šių argumentų nepasisakė. Nesutinka su teismo sprendime pateiktu Policijos veiklos įstatymo nuostatų, susijusių su policijos generalinio komisaro kompetencija, aiškinimu. Mano, kad jis negalėjo būti atleistas iš tarnybos nesant Statute numatytų atleidimo pagrindų.  Pareiškėjo teigimu, jis, kaip asmuo, tinkamai pasinaudojęs savo konstitucine teise stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, buvo nepagrįstai atleistas. Pareiškėjas mano, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai į tarnybą ir karjerą.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Departamentas mano, kad teismas nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai jas vertino, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl jo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jo naikinti ar keisti.

Atsakovas Kauno AVPK pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Kauno AVPK laikosi pozicijos, kad nustačius grąžinimo į vidaus tarnybą procedūros pažeidimą, priėmimas į tarnybą tampa neteisėtas, todėl ir įsakymas dėl priėmimo į tarnybą turi būti panaikintas. Mano, kad ir pats apeliantas turėjo žinoti grąžinimo į tarnybą procedūrą, tačiau nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos teisėtumo.

Pareiškėjo ginčijamu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu buvo atšauktas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 20-TE-382 „Dėl E. K. priėmimo į tarnybą“, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 20-TE-977 pareiškėjas nuo šio įsakymo priėmimo dienos buvo atleistas iš pareigų. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti minėtus įsakymus, grąžinti pareiškėją į tarnybą ir priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo neteisėto atleidimo iš pareigų, t. y. 2015 m. rugsėjo 21 d., iki grąžinimo į pareigas dienos.

Byloje nustatyta, kad priėmus pareiškėją į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigas paaiškėjo, kad jis priimtas į tarnybą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Priimat pareiškėją į tarnybą nebuvo nustatytas faktas, kad jis yra dirbęs vidaus tarnybos sistemoje, todėl jo priėmimas į tarnybą vyko nesivadovaujant Statuto 51 straipsnio, numatančio grąžinimą į tarnybą, ir Grąžinimo į tarnybą tvarkos aprašo reikalavimais, nesilaikant šiuose teisės aktuose nustatytų procedūrų ir tvarkos. Paaiškėjus šioms aplinkybėms ir atlikus tarnybinį patikrinimą buvo priimtas ginčijamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. 5-V-820 ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 20-TE-977, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad komisariato viršininkas nebuvo kompetentingas spręsti dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą, o pritardamas pareiškėjo grąžinimui į tarnybą galėjo tik parengti atitinkamus dokumentus ir juos perduoti Apraše nurodytiems asmenims (Komisijai, vėliau vidaus reikalų ministrui) sprendimui priimti. Atsižvelgiant į tai daryta išvada, jog atsakovas Policijos departamentas pagrįstai pripažino, kad sprendimas dėl pareiškėjo priėmimo (grąžinimo) į tarnybą buvo priimtas pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto ir Aprašo reikalavimus ir 2015 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu šis 2015 m. balandžio 2 d. įsakymas pagrįstai buvo panaikintas. Remdamasis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 11 punkto, šio straipsnio 3 dalies nuostatomis teismas darė išvadą, kad policijos generalinis komisaras jam suteiktų įgalinimų apimtimi gali spręsti dėl įsakymo priimti (grąžinti) pareigūną į vidaus tarnybos panaikinimo, nepaisant to, kad pareigūną į tarnybą priėmė (grąžino) teritorinės policijos įstaigos viršininkas.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad nebuvo jokio Statuto 53 straipsnio 1 dalyje numatyto pagrindo atleisti pareiškėją iš tarnybos. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino policijos generalinio komisaro įgaliojimų ribas.

Dėl atleidimo iš tarnybos

Pažymėtina, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, kurio statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos nustato Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas. Atleidimo iš pareigų Vidaus tarnybos sistemoje pagrindus numato Statuto 53 straipsnis, kurio 1 dalis įtvirtina, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos: 1) jo paties prašymu; 2) sukakus šio Statuto 54 straipsnyje nustatytam amžiui; 3) esant neigiamai atestacijos komisijos išvadai; 4) kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai; 5) jei neteko Lietuvos Respublikos pilietybės; 6) jei atsisako priesaikos; 7) jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą; 8) jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų; 9) jei paaiškėjo šio Statuto 11 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kurios pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu nebuvo žinomos; 10) jei įsiteisėja teismo sprendimas, kuriuo pripažįstamas neteisėtu sprendimas dėl pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą; 11) jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų; 12) jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją; 13) išrinkus jį į renkamuosius vidaus reikalų įstaigos profesinės sąjungos organus, jei su juo ši profesinė sąjunga sudaro darbo sutartį; 14) jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos; 15) jei dėl laikinojo nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip 140 kalendorinių dienų per paskutinius 12 mėnesių, jeigu įstatymų nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką, jei susirgimas nesusijęs su sužeidimu, suluošinimu ar kitu sveikatos sutrikimu vykdant tarnybos pareigas; 16) jeigu jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų, kai į jo einamas pareigas teismo sprendimu grąžinamas anksčiau šias pareigas ėjęs pareigūnas; 17) kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu; 18) atsisakius eiti kitas pareigas perkeliant rotacijos tvarka. Atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos gali vidaus reikalų įstaigos vadovas (Statuto 53 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas vadovaujantis ne Statuto nuostatomis, o Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymu, priimtu remiantis Policijos įstatymo nuostata, suteikiančia generaliniam komisarui teisę atšaukti pavaldžių policijos pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjo atleidimas iš tarnybos laikytinas neteisėtu. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios policijos generaliniam komisarui atšaukti jam suteiktų įgalinimų apimtimi pavaldžių policijos pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus, savaime neapima sprendimų dėl atšaukiamais įsakymais sukeltų teisinių pasekmių priėmimo, t. y. valios atšaukti pavaldžių pareigūnų priimtus neteisėtus sprendimus tinkamas įgyvendinimas neapsiriboja formaliu tokio įsakymo atšaukimu, privalo būti išspręsta dėl susiklosčiusių tarnybos santykių pasibaigimo teisės aktuose numatytais pagrindais ir būdais. Sprendžiant dėl kilusių teisinių pasekmių – nagrinėjamu atveju pareigūno atleidimo – turi būti vadovaujamasi specialiosiomis ginčo teisius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, t. y. Statuto 53 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.

Statutas yra specialusis įstatymas, nustatantis vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą ir mokymąsi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus (Statuto 1 str.), todėl būtent šio teisės akto pagrindu turi būti sprendžiamas asmens atleidimo iš vidaus tarnybos ir su tuo susijusių pasekmių klausimas. Statuto 53 straipsnio 1 dalyje yra išvardintas baigtinis sąrašas atleidimo iš tarnybos pagrindų, kuriais privaloma vadovautis atleidžiant asmenį iš tarnybos ir kurie negali būti aiškinami plečiamai. Nagrinėjamu atveju atsakovas nesivadovavo Statuto nuostatomis ir pareiškėjo atleidimo nepagrindė nei vienu iš Statuto 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų atleidimo pagrindų, todėl jo priimti sprendimai dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo

Siekiant maksimaliai apsaugoti neteisėtai atleisto iš darbo (tarnybos) darbuotojo (tarnautojo) teises ir interesus, įstatymo nustatytos papildomos jo teisių garantijos neteisėto atleidimo iš darbo (tarnybos) atveju (DK 300 straipsnio 3, 4 dalys). Kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgdamas į tai, kuris iš DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas ar ne. Jeigu darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 300 straipsnio 3 dalis). Jeigu darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, jam priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, ir šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 300 straipsnio 4 dalis).

Bylos duomenys patvirtina, kad atleidus pareiškėją iš tarnybos, Statuto 51 straipsnyje nustatyta tvarka buvo sprendžiamas klausimas dėl jo grąžinimo į tarnybą. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos grąžinimo į vidaus tarnybą komisijos posėdžio 2015 m. gruodžio 10 d. protokolu Nr. 5-P1-595 nuspręsta negrąžinti pareiškėjo į vidaus tarnybą, taigi pareiškėjo reikalavimas dėl grąžinimo į tarnybą negali būti patenkintas, todėl šiuo atveju taikytinas pareiškėjo teisių gynimo būdas, nurodytas DK 300 straipsnio 4 dalyje – vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas nuo atleidimo iš tarnybos (2015 m. rugsėjo 23 d.) iki 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo negrąžinti pareiškėjo į tarnybą priėmimo dienos.

Pažymėtina, jog pagal atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 41) pareiškėjo dienos vidutinis darbo užmokestis – 32,41 Eur (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. A1-646 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2015 metais patvirtinimo“ 1.2.1.1 punktą, 2015 metais metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21 darbo diena. Pareiškėjui nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. imtinai turėtų būti priteista 1 782, 55 Eur (už 5 darbo dienas 2015 m. rugsėjo mėnesį, už 2015 m. spalio – lapkričio mėnesius įskaitytinai ir už 2015 m. gruodžio mėnesį – 8 darbo dienas, iš viso už 2 mėnesius ir 13 darbo dienų ((2 mėn. x 21 d. d. x 32,41 Eur) + (13 x 32,41 Eur)) (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė atleidimą iš vidaus tarnybos reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas (ABTĮ 143 str.). Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, jo skundas tenkintinas iš dalies, ginčijami įsakymai, susiję su pareiškėjo atleidimu iš tarnybos, naikintini, pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d., jo prašymas grąžinti į tarnybą atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies: panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymą „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 20-TE-382 „Dėl E. K. priėmimo į tarnybą“ atšaukimo“, panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 20-TE-977 „Dėl vyresniojo policininko E. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“, priteisti pareiškėjui E. K. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 782,55 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai aštuoniasdešimt du eurai 55 ct) vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d.

Kitą pareiškėjo skundo dalį (dėl grąžinimo į tarnybą) atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.