Civilinė byla Nr. 2A-2468-611/2012

Teisminio proceso Nr. 2-54-3-01228-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.8; 121.14; 121.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. D. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei R. D. dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, tretieji asmenys Zarasų rajono savivaldybės administracija, Gražutės regioninio parko direkcija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

         Ieškovas prašė įpareigoti statytoją R. D. per teismo nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti pradėtus statyti pastatus - gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ūkio pastatą (unikalus (duomenys neskelbtini)), esančius žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, ir sutvarkyti statybvietę. Jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas bus nevykdomas, pradėti statyti pastatai - gyvenamasis namas bei ūkio pastatas - turi būti nugriauti atsakovės lėšomis. Nurodė, kad atsakovei 2004 m. rugsėjo 13 d. buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas Nr.161 gyvenamojo namo su priklausiniais statybai minėtame žemės sklype, 2006-09-26 buvo išduotas statybos leidimas Nr.71. Statybos objektas - gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, pirtis. Žemės sklypas, kuriame leista statyba, ne tik patenka į miškų ūkio paskirties žemę, bet ir į saugomą teritoriją - Gražutės regioninio parko teritoriją. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.1-1298-331/2009 panaikino Zarasų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus vyriausiosios architektės patvirtintą ir išduotą 2004 m. rugsėjo 13 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr.161 ir 2006 m. rugsėjo 26 d. statybos leidimą Nr.71, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas „padarė pagrįstą išvadą kad pagal nustatytą paskirtį miškų ūkio žemė negali būti urbanizuojama, ir gyvenamojo namo su pagalbiniais pastatais (ūkiniu pastatu, pirtimi) statyba joje negalima, kad 2004 m. rugsėjo 13 d. projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 161 ir 2006 m. rugsėjo 26 d. statybos leidimas Nr. 71 buvo išduoti pažeidžiant Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatas“.

           Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Zarasų rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini)rajone (duomenys neskelbtini) kaime yra išlikę namo 5m x 10 m ir ūkio pastato 3 m x 4 m pamatai, todėl šioje dalyje reikalavimas nugriauti šiuos jau buvusius sodybvietėje pamatus yra nepagrįstas. Iš pridėto prie ieškinio inspekcijos 2011-08-10 faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto Nr. (22.31) FAK-2650 matyti, kad minėtame žemės sklype yra tik gyvenamojo namo pamatai (10,2 x 8,2 m) ir ūkinio pastato pamatai ( 9,2 x 6,2 m), todėl reikalavimas nugriauti gyvenamąjį namą bei ūkio pastatą iš esmės nėra pagrįstas. Pripažįsta, jog pagal Miškų įstatymo 2 str.3 d. ir Žemės įstatymo 26 str.1 d. nėra galimybės  miškų ūkio paskirties  žemės sklype statyti gyvenamąjį namą ir  su juo susijusių statinių, tačiau galima kitos paskirties statinio- medienos sandėlio - statyba ant buvusių ir esamų pamatų.

           Trečiasis asmuo Zarasų rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, jog statybą leidžiantis dokumentas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo panaikintas, todėl šiuo metu pagal jau negaliojančiu pripažintą statybos leidimą gyvenamojo namo pamatai bei ūkinio pastato pamatai žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini)rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini)sen. (duomenys neskelbtini)k., šiuo metu egzistuoja be jokio teisinio pagrindo, t.y. neturint statybą leidžiančio dokumento. 2006 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas priimtame nutarime konstatavo, kad bet kokie statybos darbai miško (miškų ūkio paskirties) žemėje yra negalimi, todėl statybos padarinių šalinimas-pamatų nugriovimas bei statybvietės sutvarkymas - būtų adekvačiausias ir racionaliausias sprendimas.

           Trečiasis asmuo Gražutės regioninio parko direkcija atsiliepime nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, jis yra Gražutės regioninio parko Degučių kraštovaizdžio draustinyje. Statybos leidimas panaikintas, todėl vadovaujantis LR Statybos įstatymo 28¹ str.2 punkto reikalavimais teismas turi įpareigoti statytoją  per nustatytą terminą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Zarasų rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį patenkino- įpareigojo atsakovę savo lėšomis per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti neteisėtai pastatytus statinius: nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (unikalus (duomenys neskelbtini)), kurio  baigtumo procentas 4 %, nebaigtą statyti ūkio pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio  baigtumas 12 %, (duomenys neskelbtini),  bei sutvarkyti statybvietę. Teismas nurodė, kad atsakovei priklausantys statiniai yra miško paskirties žemėje, botaniniame draustinyje, nacionaliniame ir regioniniame parke, kur jokia statyba negalima. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu buvo panaikintas Zarasų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus vyriausiosios architektės patvirtintas ir

išduotas 2004 m. rugsėjo 13 d. projektavimo sąlygų sąvadas Nr.161 ir 2006 m. rugsėjo 26 d. statybos leidimas Nr.71. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovei galima sankcija tik įpareigojimas statinį nugriauti, nes Miškų įstatymas statyti, nors ir nesudėtingus statinius, miško savininkui nesuteikia. Tuo tarpu atsakovės ketinimas esančius pastatus įteisinti kaip miško sandėlį neįmanomas, nes medienos sandėlis nėra nei sodybos priklausinys, nei statinys. Tai miškų ūkio veiklai naudojama teritorija (vieta), kurio įrengimui netaikomos Statybos įstatymo nuostatos, neišduodamos specialiosios sąlygos, nerengiamas statinio projektas ir pan. Atsakovė žinojo, kokios paskirties žemę nuosavybės teise valdo, tačiau siekdama įgyvendinti savo siekį statyti naujus pastatus, pavesdama kitiems asmenims rūpintis dokumentais ir statybomis, nesidomėdama jų eiga bei teisėtumu (atkreipiant dėmesį į tai, jog paminėtas Konstitucinio teismo nutarimas buvo plačiai aptarinėjamas ir apie jį diskutuojama viešoje erdvėje, o atsakovė nepaneigė, kad žinojo apie tai), sudarė sąlygas neteisėtoms statyboms pradėti ir pastatų pamatams atsirasti miškų ūkio paskirties žemėje, todėl ji įpareigota šiuos statinius (pamatus) nugriauti savo lėšomis bei sutvarkyti statybvietę ( Statybos įstatymo 28 str. 7 d. 2 p.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

              1. teismo išvados, kad atsakovė vykdė savavališką statybą, todėl jai turi būti taikomos Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatos, yra visiškai nepagrįstos. 2006 m. rugsėjo 26 d.- 2009 m. kovo 27 d. laikotarpiu, kuomet vyko statybos darbai atsakovė turėjo visus būtinus, galiojančius ir statybas leidžiančius dokumentus, todėl, vykdydama statybos darbus, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

              2. Teismas sprendime netinkamai rėmėsi kasacinio teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika, kad įgyti nuosavybę į statinį ir kartu visas savininko teises bei savininko teisių garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, kai statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų, t.y. jei statybos procesas buvo teisėtas. Atsakovė statybas vykdė teisėtai, pagal jai kompetentingos institucijos išduotus statybas leidžiančius dokumentus, todėl jos nuosavybės teisės į gyvenamojo namo ir ūkinio pastato pamatus turėtų būti ginamos.

              3. Teismas neatsižvelgė į Zarasų rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimą, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ginčo žemės sklype yra išlikę namo ir ūkinio pastato pamatai, todėl netinkamai taikė savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes, nes buvusiems sodybvietės pamatams šios nuostatos negalėtų būti taikomos.

              4. Teismas peržengė ieškinio reikalavimų ribas, be pagrindo pripažino atsakove kalta dėl pradėtų statybų, o ne asmenis, kurie neteisėtai jai išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 161 ir statybos leidimą Nr. 71.

              Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:

              1. nurodo, kad įstatymo nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (CK 1.6 str.). Pažymėjo, kad pagal Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 1,2 ir 4 dalis teisės aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio teismo nutarimas, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio teismo nutarimo įsigaliojimo, neturi būti vykdomi.

              2. Apeliantei buvo žinoma pagrindinė tikslinė įsigyjamo žemės klypo paskirtis, kuri buvo nurodoma žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, specialiosios sklypo naudojimo sąlygos buvo įregistruotos ir Nekilnojamojo turto registre.

              3. Pažymėjo, kad nors 2004 m. liepos 5 d. teismo sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad 2,0800 ha miškų ūkio paskirties žemės sklype yra buvusios sodybos statinių liekanų, t.y. išlikę namo ir ūkinio pastato pamatai, jis negali sukelti teisinių padarinių, nes tiesiogiai negali sukurti prielaidų statiniams atstatyti miškų ūkio paskirties žemėje, kurioje pagal teisinį reglamentavimą statyba negalima. Pagal Miškų įstatymą ir Žemės įstatymą miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Todėl atsakovės teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo būti realizuota.

              4. Statytojas šiuo konkrečiu atveju negali būti laikomas nekaltu asmeniu, nes statybos leidimo išdavimo metu buvo padaryti ne procedūriniai, o materialiniai teisės normų pažeidimai (nepaisyta žemės ir miško naudojimo apribojimų, nekeičiant nustatyto žemės naudojimo režimo atlikti statybos darbai, pažeistas Žemės įstatymo 21 straipsnis).

              Trečiasis asmuo Zarasų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliantės skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ginčo statybos leidimo Nr.71 išdavimo metu galiojantys teisės aktai leido atstatyti buvusias sodybas, statinių buvimo faktas buvo nustatytas Zarasų rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-260-03/2003, todėl statytojui buvo išduotas statybos leidimas. Mano, kad dėl susidariusios situacijos kalta yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nesiėmusi priemonių panaikinti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį Vyriausybės nutarimą.

              Trečiasis asmuo Gražutės regioninio parko direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad šiuo metu atsakovei priklausančiame sklype yra pradėti statyti gyvenamasis namas ir ūkio pastatas yra pastatyti pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, todėl pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28¹ straipsnio 2 punkto reikalavimus turi būti nugriauti ir sutvarkyta statybvietė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra Lietuvos Respublikos CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų  absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Iš byloje duomenų matyti, kad atsakovė 2003 m. birželio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr.2924 įgijo miškų ūkio paskirties 2,0800 ha žemės sklypą (unikalus Nr(duomenys neskelbtini),) esantį (duomenys neskelbtini) rajone (b.l.9-13). 2004 m. liepos 5 d.  buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad minėtame žemės sklype yra išlikę namo 5 m x 10 m ir ūkio pastato 3 m x 4 m pamatai, juridinis faktas nustatytas siekiant atstatyti namą bei ūkinį pastatą. Projektavimo sąlygų sąvadas 2004 m. rugsėjo 13 d. Nr. 161 išduotas projektuojant atstatomą sodybą (b.l.15), atsakovei (statytojai) 2006 m. rugsėjo 26 d.  buvo išduotas statybos leidimas Nr.71, statybos objektas - gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir pirtis minėtame žemės sklype (b.l.23-24). Minėti projektavimo sąlygų sąvadas Nr.161 ir statybos leidimas Nr.71 buvo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi paliktas galioti (b.l.34-38, 46-50).

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra apeliantės vykdytų statybų teisėtumas bei jos atsakomybė už šių neteisėtų statybų padarinius. Apeliantė tvirtina, kad statybos procesas buvo teisėtas, nes ji, vykdydama statybas, turėjo visus būtinus, galiojančius ir statybas leidžiančius dokumentus. Savavališkos (neteisėtos) statybos samprata yra pateikta Statybos įstatyme. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 71 dalies nuostatas statybos neteisėtomis laikomos taip pat ir tuo atveju, kai jos vykdomos neteisėto statybos leidimo pagrindu. Zarasų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus vyriausiosios architektės patvirtinto ir išduoto 2004 m. rugsėjo 13 d. projektavimų sąlygų sąvado Nr.161 ir 2006 m. rugsėjo 26 statybos leidimo Nr.71 teisėtumo klausimas buvo išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje Nr.1-1298-331/2009, kurioje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią šiai nagrinėjamai civilinei bylai, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, ir jų įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pagrįstai konstatuotas teisinis pagrindas taikyti normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo civilinius teisinius padarinius. Neteisėtos statybos civiliniai teisiniai padariniai reglamentuoti CK 4.103 straipsnio 3 dalyje. Nuo 2006 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiose Statybos įstatymo 28 straipsnio ir CK 4.103 straipsnio redakcijose įtvirtintas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – nugriovimas, kai nebėra galimybės įteisinti savavališką statybą pripažįstant teisę gauti statybos leidimą. Pažymėtina, kad CK 4.103 straipsnyje nustatytų neteisėtos statybos teisinių padarinių taikymą lemia ne tik pažeidimo padarymo faktas, bet ir aplinkybės, kurios turi reikšmės taikant atitinkamą sankciją. Kurią iš įstatymo nurodytų sankcijų taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad atsakovei priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) pagrindinė tikslinė paskirtis yra miško, sklypas yra botaniniame draustinyje, nacionaliniame ir regioniniame parke. Žemės įstatymo 21 straipsnyje yra nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį, taip pat laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju apeliantė valdė bei naudojo ginčo žemės sklypą, kuriame yra numatyti miško naudojimo apribojimai. Pagrindinė tikslinė apeliantei priklausanti ginčo sklypo paskirtis yra nurodyta tiek nekilnojamojo turto registro išraše, tiek žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje (b.l. 9-13). Tiek pagal apeliantės ginčo sklypo įsigijimo metu galiojusią Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį,  tiek pagal projektavimo sąlygų išdavimo metu galiojusio Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalį miškų ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių inter alia sodybų statyba nėra leidžiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A326-206/2008). Statybos santykius miškų ūkio paskirties žemėje reglamentuojantys Miškų įstatymas bei Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių inter alia sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose. Tuo tarpu medienos sandėlis nėra nei sodybos priklausinys, nei statinys. Tai miškų ūkio veiklai naudojama teritorija (vieta). Šio objekto įrengimui netaikomos Statybos įstatymo nuostatos, neišduodamos specialiosios sąlygos, nerengiamas statinio projektas ir pan.(b.l.101-102). Be to, pažymėtina, kad statybos leidimas buvo išduotas 2006 m. rugsėjo 26 d., t.y. po 2006 m. kovo 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame jis konstatavo, kad „LR Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr.1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Konstitucinio teismo nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 1,2 ir 4 d.). Atsižvelgiant į išdėstytą, akivaizdu, kad apeliantės teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo būti realizuota. Nors apeliantė tvirtina, kad teismas neįvertino Zarasų rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 5 d. sprendimu nustatyto juridinio fakto, kad atsakovei priklausančiame žemės sklype yra išlikę namo 5 m. x 10 m. ir ūkio pastato 3 m. x  4 m. pamatai, tačiau, kaip matyti iš miškų ūkio paskirties santykius reglamentuojančių Miškų ūkio ir Žemės įstatymo, išimčių dėl statinių inter alia sodybų statybos esamose ar buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovėse ar kituose planuose) nėra, todėl išlikę namo ir ūkinio pastato pamatai negali sukelti teisinių pasekmių, nes tiesiogiai negali sukurti prielaidų statiniams atstatyti miškų ūkio paskirties žemėje, kurioje pagal teisinį reglamentavimą pastatų statyba negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-373/2007). Todėl šis aukščiau apeliantės nurodomas teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo nepagrindžia jos atliekamų veiksmų teisėtumo bei nesuteikia pagrindo spręsti, kad jau atlikti neteisėti statybos darbai galėtų būti įteisinti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į apeliantės atliktų statybos darbų pagal nuginčytus statybos dokumentus mastą (pastatų baigtumas 4 ir 12 procentų) bei tai, kad neteisėtomis statybomis esmingai pažeista Žemės pagrindinė tikslinė naudojimo tvarka, teritorijos režimo principiniai tikslai ir nuostatos, dėl ko daroma nepataisoma žala gamtai, miško mikroklimatui, įvertinus tai, kad apeliantei priklausančiame žemės sklype statyba negalima ir tai, kad šiuo metu nėra jokių teisinių priemonių ją įteisinti ir toliau tęsti pradėtas statybas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą – nugriovimą, nes galimybės įteisinti savavališką statybą pripažįstant teisę gauti statybos leidimą nagrinėjamu atveju nėra, o įstatymų pažeidimo pobūdis bei daroma žala gamtai nusveria privataus asmens interesus į gyvenamąją vietą gražiame gamtos apsuptyje. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė yra pastačiusi naujus pamatus vietoje buvusių, todėl jie negali būti palikti kaip buvusieji senieji pamatai.

Teismų praktikoje dėl administracinių aktų teisėtumo yra konstatuota, kad tais atvejais, kai administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažįstamas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimo administracinio akto prieštaravimą įstatymams, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovė žinojo, kokios paskirties žemę nuosavybės teise valdo. Pažymėtina, kad apeliantei priklausanti žemė yra itin išskirtinė - ji yra miško paskirties, botaniniame draustinyje, nacionaliniame ir regioniniame parke, todėl apeliantė, turėdama tikslą statyti joje naujus pastatus, turėjo domėtis ne tik statybų eiga, bet ir jai taikomais ribojimais. Apeliantė žinojo, kokių veiksmų reikia imtis, siekiant pradėti statybas, t.y. kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto dėl buvusios sodybos išlikusių pamatų konstatavimo, susižinojo statybų leidimų išdavimo tvarką, žinojo kur kreiptis ir ką daryti siekiant pradėti statybas, tačiau, turėdama itin išskirtinį žemės sklypą, neatkreipė dėmesio į imperatyviai įstatyme nustatytą pagrindinę tikslinę šio sklypo naudojimosi tvarką. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog aukščiau minėtas Konstitucinio teismo nutarimas buvo plačiai aptarinėjamas ir apie jį diskutuojama viešoje erdvėje, o atsakovė nepaneigė, kad žinojo apie tai. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantė sudarė sąlygas neteisėtoms - imperatyvioms įstatymų normoms prieštaraujančioms - statyboms pradėti ir pastatų pamatams atsirasti miškų ūkio paskirties žemėje, nes, pavesdama kitiems asmenims rūpintis dokumentais ir statybomis, nesidomėjo jų eiga bei teisėtumu. Atsižvelgiant į tai, apeliantė, kaip žemės sklypo savininkė bei atsakingas už inicijuojamas ir vykdomas statybas asmuo, privalo pašalinti neteisėtai išduotų statybos leidimų pagrindu atsiradusius statybos padarinius.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė pagrįstai įpareigota ginčo statinius nugriauti, nes įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje Nr.1-1298-331/2009 konstatuota, kad statybą leidžiantis dokumentas, kurio pagrindu atsakovė vykdė statybą yra neteisėtas, tokia statyba apskritai yra negalima, todėl jos padariniai turi būti pašalinti. Išdėstytų motyvų pagrindu atsakovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, o Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad apeliantė, pašalinusi neteisėtos statybos padarinius, ir manydama, kad jos teisės yra pažeistos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, turis teisę ginti savo teises ir teisėtus interesus teismine tvarka, reikalaudama žalos atlyginimo (CK 6.271 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

n u t a r ė:

              Zarasų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Danutė Kutrienė

                                                                                                                              Loreta Lipnickienė

                                                                                                                              Andžej Maciejevski