Civilinė byla Nr. 3K-3-558/2010 (S)

                                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                             21.4.1.1; 21.6; 77.2

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 27  d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:  Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas),  Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB ,,Swedbank“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo  18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovams W. A., A. K., I. K., AB ,,Swedbank“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais bei uzufrukto nustatymo, tretieji asmenys Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė Jolanta Rulienė, E. K.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

                                                            I. Ginčo esmė

 

Byloje keliamas sandorių negaliojimo ir uzufrukto nustatymo klausimas. Ieškovė su atsakovu W. A. Anglijoje pagal šariato įstatymus 2001 m. rugsėjo 11 d. sudarė vedybų sutartį.  2003 m. rugsėjo 21 d. jiems gimė sūnus. 2004 m. vasario 27 d. ieškovė su vaiko tėvu sūnaus vardu nupirko butą (duomenys neskelbtini). Teismui davus leidimą, 2005 m. vasario 18 d. ieškovė šį butą pardavė. Ieškovės teigimu, gautus už butą pinigus ji panaudojo gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini) įsigyti. Ieškovė įsigytame name gyveno su sūnumi, o atsakovas W. A. laikinai atvykdavo iš Anglijos. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimu sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove. 2007 m. liepos 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi  atsakovas W. A., veikdamas per įgaliotinį E. K., pardavė žemės sklypą su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) atsakovams A. ir I. K. Sutartis patvirtinta notarine tvarka. W. A. 2007 m. liepos 13 d. įgaliojime, išduotame E. K., garantavo, kad jis nebuvo ir nėra vedęs bei nėra sudaręs bažnytinės santuokos, taip pat kad neturi nepilnamečių vaikų.

Ieškovė 2007 m. liepos 23 d. kreipėsi į teismą, prašydama CK 1.80, 2.14, 3.71 straipsnių pagrindu pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 17 d. atsakovų W. A. ir A. K., I. K. pirkimo-pardavimo sutartį ir priėmimo-perdavimo aktą dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo, 2007 m. liepos 23 d. hipotekos lakštą (identifikavimo kodas 02120070011880), sudarytą įkeičiamo daikto savininkų A. K. ir I. K. bei AB ,,Swedbank“ dėl nurodyto nekilnojamojo turto įkeitimo, grąžinti šį nekilnojamąjį turtą atsakovo   W. A. nuosavybėn, taip pat nustatyti ieškovei ir nepilnamečiam sūnui D. A. uzufruktą, paliekant jiems teisę gyventi ginčo name iki sūnaus pilnametystės. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. liepos 20 d. ieškovė sužinojo apie tai, jog atsakovas W. A. 2007 m. liepos 17 d. be teismo leidimo, jai nepranešęs ir nuslėpdamas nuo notarės faktą apie mažametį sūnų, pardavė namą su žemės sklypu atsakovams A. K. ir I. K. Ieškovės nuomone, atsakovas W. A. be teismo leidimo negalėjo parduoti šeimos turto; atsakovai A. ir I. K. yra nesąžiningi įgijėjai, nes jie yra kaimynai, todėl turėjo žinoti apie ją ir mažametį sūnų. Kadangi atsakovai A. ir I. K. įkeitė namų valdą 2007 m. liepos 23 d. atsakovui AB ,,Swedbank“, o ieškovė ginčija jų nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, tai turi būti pripažintas negaliojančiu ir hipotekos lakštas, nes iš neteisės teisė negali atsirasti. Ieškovė mano, kad jos ir jos sūnaus teisės turi būti ginamos nustatant uzufruktą.

 

                        II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – pripažino negaliojančiais 2007 m. liepos 17 d. žemės sklypo su gyvenamuoju namu pirkimo-pardavimo sutartį ir šio turto priėmimo-perdavimo aktą, taikė dvišalę restituciją – sandorio objektą grąžino atsakovo W. A. nuosavybėn, o atsakovą W. A. įpareigojo grąžinti atsakovams A. K. ir I. K.         650 000 Lt lygiomis dalimis; nustatė ieškovei ir jos nepilnamečiam sūnui uzufruktą – teisę naudotis žemės sklypu ir gyvenamuoju namu iki vaiko pilnametystės; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė šias faktines bylos aplinkybes: atsakovas  W. A., veikdamas per įgaliotinį E. K., 2007 m. liepos 17 d. už 650 000 Lt išsimokėtinai pardavė atsakovams A. K. ir I. K. lygiomis dalimis žemės sklypą su gyvenamuoju namu; tą pačią dieną turtas perdavimo-priėmimo aktu buvo perduotas pirkėjams;  2007 m. liepos 13 d. notaro patvirtintame įgaliojime E. K. atsakovas W. A. patvirtino, kad jis nebuvo ir nėra vedęs ar sudaręs bažnytinės santuokos, nepilnamečių vaikų neturi; D. A., gimusio 2003 m. rugsėjo 21 d., gimimo liudijime vaiko tėvu nurodytas atsakovas W. A.;  ieškovės ir atsakovo W. A. santuoka Lietuvoje neįregistruota. Teismas nurodė, kad atsakovas W. A., pardavęs gyvenamąjį namą ir palikęs savo nepilnametį vaiką be būsto, pažeidė vaiko teisę turėti jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi reikalingas gyvenimo sąlygas.

Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu sprendė, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo ir yra nepilnamečio vaiko faktinė gyvenamoji vieta. Teismo nuomone, ieškovės pateikti įrodymai leidžia pripažinti, jog gauti už parduotą butą pinigai galėjo būti panaudoti namo įrangai, tačiau šių lėšų panaudojimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Reikšminga aplinkybe teismas laikė, kad nepilnamečiam vaikui priklausęs butas buvo parduotas 2005 m. vasario 18 d., o 2005 m. kovo 2 d. nupirktas gyvenamasis namas, nes tai patvirtina siekimą įsigyti šeimos būstą. Kadangi namas yra pagrindinė ieškovės ir jos nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta, tai  sudarant šio turto perleidimo sandorį buvo būtinas teismo leidimas. Teismas sprendė, kad ieškovės ir atsakovo W. A. vedybų sutartis ir jų gimęs vaikas patvirtina šių asmenų šeimos santykius. Atsakovas W. A. gyvenamąjį namą pardavė neturėdamas teismo leidimo ir nuslėpdamas, kad turi nepilnametį vaiką, jis pažeidė nepilnamečio sūnaus teises, tai yra pagrindas svarstyti klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teismas nurodė, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, jog A. K. ir I. K. būtų žinoję, kad atsakovas  W. A. neturėjo teisės be teismo leidimo perleisti turto. Tačiau teismas padarė išvadą, kad pirkėjai, įsigydami turtą, nebuvo pakankamai apdairūs ir rūpestingi, - A. K., aptardamas su savininku sandorio sąlygas, nesiaiškino aplinkybių, kieno vaikas gyvena parduodamame, neatidžiai apžiūrėjo namą prieš pirkimą. Teismo nuomone, aplinkybė, kad buvo tinkamai sutvarkyti dokumentai, nerodo pirkėjų protingos ir apdairios elgsenos, įgyjant nekilnojamąjį turtą. Nurodęs, kad pirkėjai yra išsilavinę asmenys, o  A. K. darbas susijęs su nekilnojamuoju turtu, teismas  pripažino juos nesąžiningais įgijėjais. Prioritetiškai gindamas nepilnamečio vaiko interesus, teismas pripažino pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, taikė abipusę sandorio šalių restituciją, grąžino turtą ankstesniam savininkui ir nustatė nepilnamečiam vaikui bei su juo gyvenančiai motinai teisę į uzufruktą iki vaikas sulauks pilnametystės. Teismas, manydamas, kad tikslinga viršyti pareikštus reikalavimus, nustatė, jog atsakovas W. A., elgdamasis nesąžiningai, apgaulės būdu nuslėpė nuo pirkėjų ir notarės aplinkybę apie savo nepilnametį vaiką, gyvenantį parduodamame name, ir pripažino, kad jis pažeidė pagrindinius sutarčių sudarymo principus, taip pažeisdamas viešąjį interesą – nepilnamečio vaiko teisę  į būstą. Tai teismas laikė papildomu pagrindu sandorį pripažinti ex officio negaliojančiu CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 6.158, 6.225 straipsnių, 6.227 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teismas, nenustatęs sandorio negaliojimo pagrindų, atsisakė tenkinti prašymą pripažinti hipotekos lakštą negaliojančiu. Kadangi hipoteka yra daiktinė teisė, kuri seka paskui daiktą jam pereinant į kito asmens nuosavybę, tai, ir taikęs restituciją, teismas paliko hipoteką ginčo turtui.

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gegužės 18 d. nutartimi tenkino dalį atsakovo AB Swedbank ir atsakovų A. ir I. K. apeliacinių skundų, pakeitė Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo tvarkos ir taikydamas restituciją, grąžino žemės sklypą su namu atsakovo W. A. nuosavybėn, o iš jo priteisė grąžinti bankui AB ,,Swedbank“ – 550 000 Lt, o A. K. ir I. K.  lygiomis dalimis – 100 000 Lt; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepilnamečio vaiko faktinė gyvenamoji vieta buvo ginčo name, todėl, perleidžiant šį turtą, pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatas buvo būtinas teismo leidimas. Kolegija nurodė, kad nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti vaiką, kaip ir jei jis būtų gimęs santuokoje. Kolegija nurodė, kad CK 3.85 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, jog sutuoktiniams, turintiems nepilnamečių vaikų, būtinas teismo leidimas sandoriams dėl nekilnojamojo turto, kuris pripažįstamas šeimos turtu, sudaryti,  CK 3.84 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad  šeimos turtu pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa - nekilnojamasis daiktas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams, nuostatos taikytinos ne tik sutuoktiniams, bet ir kitiems asmenims, kurie turi nepilnamečių vaikų, tačiau nėra susituokę. Kolegija pažymėjo, kad šeimos turtu gyvenamoji patalpa pripažįstama nepriklausomai nuo to, ar ji įregistruota viešame registre kaip šeimos turtas. Kadangi byloje pripažinta, kad teismo leidimas įstatymo nustatyta tvarka sudarant gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo gautas, tai kolegija laikė, jog buvo pažeisti minėti imperatyvieji įstatymo reikalavimai, todėl pripažino pirkimo-pardavimo sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikė restituciją.

Kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirkėjai (atsakovai) nebuvo pakankamai apdairūs ir rūpestingi, įgydami ginčo turtą, todėl laikytini nesąžiningais įgijėjais. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktines bylos aplinkybes nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirkėjai buvo neapdairūs ir nerūpestingi, juolab  nesąžiningi turto įgijėjai. Teismo nurodyta aplinkybė, lėmusi tokią išvadą, buvo tai, kad atsakovo A. K. darbas susijęs su nekilnojamuoju turtu. Kolegija  nustatė, kad  A. K. darbas su nekilnojamuoju turtu susijęs tik tiek, jog jis, kaip rangovas, atlieka statybinius ir inžinerinius darbus, tačiau su nekilnojamojo turto apyvarta nesusijęs. Dėl šių aplinkybių kolegija netaikė jam padidintų dėmesingumo ar apdairumo reikalavimų, taikytinų šioje veikloje profesionaliai veikiantiems subjektams. Kadangi buvo sudaryta fizinių asmenų pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinta notarine tvarka, turtas įsigytas pirkėjų asmeninių buitinių poreikių tenkinimui, kolegija netaikė pirkėjams tokių padidinto apdairumo ir rūpestingumo reikalavimų, kuriuos jiems taikė pirmosios instancijos teismas. Kolegija pažymėjo, kad pirkėjai neturėjo ir negalėjo turėti duomenų apie tai, jog yra pardavėjo nepilnametis vaikas, kurio gyvenamoji vieta yra pirkėjų ketinamame įsigyti  name. Kadangi dėl notarės nereiškiama materialaus pobūdžio reikalavimų, tai kolegija nurodė, kad jos veiksmų tvirtinant ginčijamą sandorį atitiktis notaro profesinei veiklai keliamiems reikalavimams ne šios bylos dalykas. 

Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ex officio ginčijamą sandorį ir tuo pagrindu, kad jį sudarant buvo pažeistos ne tik pirmiau nurodytos imperatyviosios įstatymo nuostatos, bet ir pagrindinis sutarčių teisės principas – pareiga elgtis sąžiningai, taip pat buvo pažeisti viešieji interesai, siejami su būtinumu užtikrinti nepilnamečio vaiko teises bei teisėtus interesus. Kolegija, atsižvelgdama į susidariusią situaciją ir faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumai principais, taikė kitokią restitucijos tvarką – pirmiausia įpareigojo atsakovą W. A. pervesti 550 000 Lt AB ,,Swedbank“ pagal 2007 m. liepos 23 d. kredito sutartį Nr. 07-074296-FA grąžinimui, o likusią sumą pervesti    A. K. ir I. K.

Kolegija taip pat sprendė, kad įstatymo nuostatos, kuriose reglamentuojama sutuoktinio, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu suteikiama teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi (uzufruktas), siekiant apginti nepilnamečio vaiko interesus, taikytinos ir tuo atveju, kai šalys nėra susituokusios, tačiau turi bendrą nepilnametį vaiką. Kadangi nepilnamečio vaiko teisių apsaugai yra teikiamas prioritetas, vien tai, kad šis turtas yra įkeistas bankui ir, nustačius uzufruktą, tam tikra apimtimi ribojamos banko teisinės galimybės, nesudaro pagrindo panaikinti nustatytą uzufruktą.

 

                        III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu atsakovas AB ,,Swedbank“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. nutarties dalį  dėl uzufrukto nustatymo ir šią ieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1) dėl CK 3.84 straipsnio 4 dalies taikymo. Kasatorius teigia, kad pagal CK 3.84 straipsnio 4 dalį faktą, kad turtas turi šeimos turto teisinį statusą galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, kai šis nekilnojamasis turtas yra įregistruotas viešajame registre kaip šeimos turtas arba įrodomas trečiųjų asmenų nesąžiningumas. Nagrinėjamoje byloje nekilnojamasis turtas (žemės sklypas su namu) nebuvo įregistruoti kaip šeimos turtas, be to, byloje nekonstatuotas atsakovų nesąžiningumas. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.80, 3.71, 3.86, 3.234, 4.96, 4.141, 4.147, 6.145-6.152 straipsnių nuostatas ir nepagrįstai netaikė CK 3.84 straipsnio 4 dalies nuostatų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad pagal CK 3.84 straipsnio 4 dalį net ir tais atvejais, kai turtas atitinka šeimos turto kriterijus, sutuoktiniai faktą apie šeimos turtą gali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, kai nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešajame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008; 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje R. V., V. V. v. A. V.,  R. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-243/2007; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje J. J. v. S. C., R. C., K. J., bylos Nr. 3K-3-241/2006; kt.). Kasatorius nurodo, kad tam, jog būtų tenkintas ieškinys, šioje byloje turėjo būti įrodyta ne tik ginčo nekilnojamojo turto atitiktis šeimos turto statusui, bet ir atsakovų nesąžiningumas;

            2) dėl uzufrukto įkeistam turtui nustatymo. Kasatorius nurodo, kad pirmosios  instancijos teismas, nustatydamas uzufrukto teisę, neanalizavo jo įtakos teisėtiems banko interesams. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti nustatyto uzufrukto, nes kitaip bus neįmanoma užtikrinti nepilnamečio vaiko teisės į gyvenamąjį būstą. Kasatorius teigia, kad uzufrukto nustatymas kasatoriui įkeistam turtui suvaržė jo daiktines teises, todėl kyla klausimas, ar, užtikrinant nepilnamečio vaiko teises į gyvenamąjį būstą, galima apriboti trečiųjų sąžiningų asmenų teises, kokiais atvejais ir kokia apimtimi. CK 3.84-3.86 straipsniuose nustatyti apribojimai laisvai disponuoti sutuoktiniui priklausančiu turtu; Konstitucijos 38 straipsniu įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus, tačiau įstatymuose nenustatyta, kad, tėvams šios pareigos nepilnamečiams vaikams nevykdant, jos tenka sąžiningiems tretiesiems asmenims. Nors apeliacinės instancijos teismas savo poziciją grindė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatomis, tačiau, kasatoriaus nuomone, vaiko teisės nėra absoliučios. Prieš kasatorių kaip sąžiningą trečiąjį asmenį negali būti panaudotas faktas, kad ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis pažeidžia nepilnamečio asmens teises į šeimos turtą.  Tai, kad nustatant uzufruktą CK 3.86 straipsnio 2 dalies pagrindu ir taip suvaržant trečiojo asmens daiktines teises reikia įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumą, patvirtina teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje N. K. v. F. K., V. K., bylos Nr. 3K-3-232/2006; 2006 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. G. D., R. D., bylos Nr. 3K-3-225/2006). Kasatorius mano, kad teismas, gindamas nepilnamečių teises ir prieš suvaržydamas trečiųjų asmenų daiktines teises, turėtų išsiaiškinti, ar nėra galimybės kitu būdu užtikrinti nepilnamečių teises nepažeidžiant kitų asmenų konstitucinių teisių.  

            Trečiasis asmuo Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė Jolanta Rulienė pateikė prisidėjimą prie atsakovo AB ,,Swedbank“ kasacinio skundo ir prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 18 d. nutarties dalis dėl uzufrukto nustatymo ir tenkinti kasacinio skundo reikalavimus.

            Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

            1) dėl uzufrukto įkeistam turtui nustatymo. Ieškovė teigia, kad uzufruktą reglamentuojančios teisės normos taikomos ir tuo atveju, kai šalys nėra susituokusios, tačiau turi nepilnametį vaiką. Dėl to teismai, gindami prioritetines vaiko teises, pagrįstai nustatė uzufruktą į bankui įkeistą turtą;

            2) dėl CK 3.84 straipsnio 4 dalies taikymo. Byloje nustatyta, kad ieškovės ir jos nepilnamečio vaiko pagrindinė gyvenamoji vieta yra ginčo name, todėl perleidžiant šį turtą pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatas būtinas teismo leidimas. Įstatymo nuostatas, reglamentuojančios sutuoktinių šeimos turtą, taikytinos ir  asmenims, kurie turi nepilnamečių vaikų, bet yra nesusituokę. Ieškovė pažymi, kad šeimos turtu gyvenamoji patalpa pripažįstama nepriklausomai nuo to, ar ji įregistruota viešajame registre kaip šeimos turtas. Toks aiškinimas atitinka teismų praktiką. Kadangi atsakovas W. A. sąmoningai nuslėpė faktą apie savo nepilnametį vaiką, tai teismai pagrįstai ex officio pripažino pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu.  Šiuo atveju taikant restituciją kaip prievolinį teisių gynimo būdą pirkimo-pardavimo šalims netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningų įgijėjų, todėl kolegijos nustatytas pirkėjų sąžiningumas nepaneigia restitucijos taikymo ir turto išreikalavimo iš sąžiningų įgijėjų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                                    IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

             

Kasatorius nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė šeimos turtą ir uzufruktą reglamentuojančias teisės normas, todėl šios kasacijos dalykas yra teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečio vaiko interesų apsaugą, sandorių, prieštaraujančių vaiko interesais sudarymo, restitucijos taikymo ir uzufrukto nustatymo klausimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas (CK 1.80, 3.71, 3.86, 3.234, 4.96, 4.141, 4.147, 6.145-6.152 straipsniai), tačiau kasatorius, nurodęs, jo manymu, pažeistas materialiosios teisės normas, nepateikė išsamesnių argumentų dėl šių normų netinkamo taikymo. Teisėjų kolegija, nepasisakydama atskirai dėl šių normų aiškinimo ir taikymo, analizuoja ir pasisako tik dėl imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą reglamentuojančių teisės normų ir su tuo susijusių teisės normų taikymo ginčo sandoriui, taip pat dėl restitucijos ir uzufrukto nuostatų taikymo.

 

 

Dėl imperatyviųjų vaiko teises reglamentuojančių įstatymo nuostatų ir jų reikšmės sandorių galiojimui

 

 

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas W. A., gavę teismo leidimą, 2005 m. vasario 18 d. pardavė savo nepilnamečio sūnaus vardu įgytą butą ir 2005 m. kovo 2 d.  nupirko gyvenamąjį namą su žemės sklypu (duomenys neskelbtini) ne sūnaus, o atsakovo      W. A. vardu. Šį nekilnojamąjį daiktą 2007 m. liepos 17 d. atsakovas W. A. pardavė atsakovams    A. K. ir S. K., nuslėpdamas, kad turi nepilnametį nesantuokinį sūnų, kuris gyvena parduodame name, taip palikdamas savo nepilnametį vaiką be gyvenamojo būsto. Teismai konstatavo, kad gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias vaiko teises ginančias teisės normas ir yra niekinė (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismų išvada ir pažymi, kad pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje nustatytas bendrąsias vaiko teisių apsaugos principines nuostatas visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, t. y. kilus ginčui, kuriame sprendžiama dėl vaiko teisių, prioritetą prieš kitų asmenų teises turi vaiko teisės, todėl, nustačius vaiko teisėtų interesų pažeidimą, pirmiausia jos turi būti apgintos. Vienu iš šioje normoje nurodytų principų nustatoma, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šioje ir kitose įstatymo normose (6, 11, 13 straipsniai) nustatyta, kad vaikui privalo būti sudarytos tinkamos sąlygos gyventi ir augti. Siekiant užtikrinti šiame įstatyme įtvirtintą vaiko teisę į būstą, CK nustatytas nepilnamečio vaiko teisės naudotis vieno iš tėvų gyvenamąja patalpa, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką, išlikimas (CK 3.71 straipsnis). Tokia gyvenamoji patalpa pripažįstama šeimos turtu (CK 3.84 straipsnio 1 dalis) ir sandoriui, kuriuo nuosavybės teisė į ją perleidžiama kitam asmeniui, sudaryti yra būtinas teismo leidimas (CK 3.85 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 3.71  straipsnio norma pagal analogiją taikoma ir ginant nesusituokusių tėvų vaikų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje I. J. (L.) v. V. U., bylos Nr. 3K-3-302/2006). Ši kasacinio teismo išvada atitinka Europos Konvenciją dėl nesusituokusių vaikų teisinio statuso, konstitucinį asmenų lygybės principą (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis), kad būtina vienodai ginti tiek susituokusių, tiek nesusituokusių tėvų vaikų teises, taip pat CK 3.161 straipsnio 5 dalies nuostatą, jog vaikų, gimusių santuokoje, ir vaikų, gimusių tėvams nesusituokus, teisės yra lygios. Taigi visų vaikų, nepriklausomai nuo tėvų tarpusavio teisinės padėties, teisės ir interesai turi būti ginami vienodai. Nustačius, kad vaiko tėvai ar kiti asmenys neteisėtais veiksmais suvaržė ar atėmė iš vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, taip pažeisdami pamatines vaiko teises, vaiko teisės privalo būti ginamos.

CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas, kad, sudarant sandorius dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, perleidimo,  būtina gauti teismo leidimą tokiam sandoriui sudaryti, yra skirtas apsaugoti nepilnamečio vaiko teisėtus interesus, užtikrina jam tinkamas gyvenimo sąlygas ir yra imperatyviojo pobūdžio. Šio reikalavimo pažeidimas (reikalavimo gauti teismo leidimą nekilnojamojo turto pardavimui sudaryti nesilaikymas) yra teisinis pagrindas nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teismai, nustatę, kad atsakovas W. A. neteisėtai (neturėdamas teismo leidimo ir nuslėpdamas, kad turi nepilnametį vaiką) pardavė jam nuosavybės teise priklausantį namą, taip pažeisdamas imperatyvųjį reikalavimą dėl teismo leidimo, kartu vaiko teisę į būstą, vadovavosi aptartomis teisės normomis ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovų sudarytas pirkimo-pardavimo sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normos, todėl yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė imperatyviąsias vaiko teises reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir  pagrįstai pripažino atsakovų sudarytą sandorį niekiniu ir negaliojančiu.

 

 

 

Dėl restitucijos taikymo ir uzufrukto nustatymo

 

 

            CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sandoris pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu, pagal šeštosios knygos normas taikoma restitucija, tačiau turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnyje nustatytus atvejus. Tai reiškia, kad, pripažinus sandorį niekiniu ir negaliojančiu, šalys visiškai ar iš dalies grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo (visiška ar dalinė restitucija (CK 6.145-6.153 straipsnio), tačiau daikto, asmens įgyto pagal sandorį, prieštaraujantį imperatyviosios teisės normoms, ir perleisto pagal kitą sandorį kitam asmeniui, kuris veikė sąžiningai, iš šio (trečiojo) asmens daikto paimti negalima, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijamas daikto perleidimo sandoris yra niekinis ir negaliojantis, svarstė restitucijos klausimą ir, vadovaudamasis vaiko interesų prioritetu, grąžino parduotą daiktą vaiko tėvo nuosavybėn bei priteisė iš šio už parduotą daiktą gautą sumą. Teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, taip pat atsižvelgė į kasatoriaus (banko), kuris nėra atsakingas už neteisėtus atsakovo W. A. veiksmus, interesus ir taikė dalinę restituciją, t. y. atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, grąžino atsakovui W. A. turtą su suvaržymu (įkeitimu bankui), kuris buvo atliktas po niekinio sandorio sudarymo. Taigi, teismas, taikydamas restituciją, derino prioritetinę nepilnamečio vaiko teisę į būstą ir banko teisę į išduotos paskolos užtikrinimą turtu, nes paliktas galioti po niekinio sandorio sudarymo atliktas įkeitimas ir uzufruktu nustatytas teisių į gyvenamąjį namą su žeme suvaržymas. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas restituciją, nevertino ir neatsižvelgė į kasatoriaus interesus, pažymėdama, kad nustatytas uzufruktas nevaržo banko teisės įstatyme nustatyta tvarka nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, nors dėl suvaržymo uzufruktu ir mažiau palankiomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad teismas, gindamas nepilnamečio vaiko teises, nesiaiškino, ar nėra galimybės kitu būdu užtikrinti jo teisių, nepažeidžiant kitų asmenų teisių, Minėta, kad teismai derino teisėtus vaiko ir banko interesus, be to, bylos dalyviai nereiškė atskirų reikalavimų ir nekėlė klausimo dėl kitokių vaiko teisių užtikrinimo būdų, todėl tai nebuvo šios bylos dalykas. Tačiau teisėjų kolegija pripažįsta kasatoriaus argumentą, kad įstatyme pirmiausia nustatyta pareiga tėvams rūpintis savo nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais, tarp jų ir teise į būstą, todėl atkreipia dėmesį į tai, kad kiti asmenys, kurie patyrė ar dėl teismo nustatytų vaiko interesais aplinkybių patirs nuostolių, turi teisę savo pažeistas teises  ginti įstatyme nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, teismams pripažinus gyvenamojo namo ir žemės sklypo perleidimo sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei  taikius restituciją, asmenų sąžiningumo klausimas CK 4.96 straipsnio prasme neturi teisinės reikšmės, t. y. sandoriai, pažeidžiantys imperatyviąsias teisės normas, negali sukelti tų civilinių teisinių padarinių, kurių siekia jo dalyviai, ir pripažinto niekiniu sandorio šalies sąžiningumas ar nesąžiningumas neturi reikšmės restitucijos taikymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S., V. S. v.  Kauno rajono savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija, P. Z., kt., bylos Nr. 3K-3-329/2007; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Z. B., S. L., kt., bylos Nr. 3K-3-509/2007; kt.) Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad pirkėjai yra sąžiningi ir teismas negalėjo grąžinti daikto pardavėjui, nes pirkėjai (atsakovai K.) yra niekinio sandorio dalyviai ir negali būti pripažinti sąžiningais CK 1.80 straipsnio 4 dalies prasme trečiaisiais asmenimis.

            Kasatorius kasaciniame skunde nurodė, kad atsakovui W. A.  priklausantis nekilnojamasis turtas (namas su žemės sklypu) nebuvo registruotas kaip šeimos turtas, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 3.84 straipsnio 4 dalies nuostatų ir nesivadovavo teismų praktika. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau nurodyta, jog sandoris kaip pažeidžiantis imperatyviąsias teisės normas yra niekinis, o jį sudariusios šalys (atsakovai) negali būti laikomos sąžiningomis CK 1.80 straipsnio 4 dalies prasme. Be to, nors kasatorius  nurodė, kad teismų išvada dėl šeimos turtą reglamentuojančių teisės normų taikymo neatitinka teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008; 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje R. V., V. V. v. A. V., R. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-243/2007; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje J. J. v. S. C., R. C., K. J., bylos Nr. 3K-3-241/2006; kt.), tačiau, pirma, nurodomų bylų faktinės ir teisinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos; antra, šios nutarties išaiškinimai ir aptarta teismų praktika neprieštarauja nurodytai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai nurodytu klausimu. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustačius, jog sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir dėl to yra niekinis, CK 3.84 straipsnio nuostata dėl šeimos turto išviešinimo ir galimybės šį faktą panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis neturi teisinės reikšmės.

 

            Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aptartas materialiosios teisės normas bylos faktinėms aplinkybėms ir nėra teisinio pagrindo kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas.

 

           

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

 

 

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra  166,28 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo  18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo ,,Swedbank“, AB (j. a. k. 112029651) į valstybės biudžetą 166,28 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt šešis litus 28 ct)  bylinėjimosi išlaidų.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

             

 

 

Teisėjai                                                                                                        Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                                                    Sigita Rudėnaitė

 

 

         Vincas Verseckas