Civilinė byla Nr. 2-1671/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00848-2012-0

          Procesinio sprendimo kategorija 126.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Marytės Mitkuvienės ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. individualios įmonės „Žalieji sartai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. nutarties, kuria teismas iškėlė atsakovui bankroto bylą, civilinėje byloje Nr. B2-4471-431/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Belvedere prekyba“ ieškinį atsakovui R. P. individualiai įmonei „Žalieji sartai“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Belvedere prekyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė R. P. IĮ „Žalieji sartai“  iškelti bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskirti UAB „Bankrovita“. Ieškovas nurodė, kad atsakovo skola yra didelė – 15 905,86 Lt. Atsakovas vengia atsiskaityti su kreditoriumi, nesiima jokių veiksmų susitarti dėl skolos grąžinimo, nereaguoja į raginimus atsiskaityti. Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu iš atsakovo ieškovui priteista 15 905,89 Lt skola, taip pat delspinigiai, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, tačiau sprendimas neįvykdytas. Ieškovo žiniomis, atsakovas turi kitų skolinių įsipareigojimų, kurių nevykdo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, ieškovas prašė atsakovui R. P. IĮ „Žalieji sartai“  iškelti bankroto bylą.

Atsakovo R. P. IĮ „Žalieji sartai“ savininkė R. P. pateikė teismui prašymą nekelti įmonei bankroto bylos, kuriame nurodė, kad sutinka su skola ieškovui, kuri atsirado po parduotuvėje įvykusių dviejų vagysčių, dėl ko įmonė patyrė nuostolių. Be to, prasidėjusi ekonominė krizė taip pat sumažino įmonės pajamas. Atsakovė pažymėjo, kad stabilizavusis valstybės ekonominei padėčiai, įmonės padėtis taip pat gerėja ir su ieškovu bus atsiskaityta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi iškėlė R. P. IĮ „Žalieji sartai“ bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Bankrovita“.

Teismas nurodė, kad iš pelno mokesčių deklaracijos matyti, jog 2011 metais įmonė dirbo nuostolingai: pajamos sudarė 191 223 Lt, mokestinio laikotarpio veiklos rezultatas – 16 758 Lt nuostolis. Iš įmonės kreditorių sąrašo matyti, kad įmonė turi pradelstų įsiskolinimų už 17 987,57  Lt.  Duomenų apie turtą atsakovas į bylą nepateikė, tik nurodė, jog įmonės prekių likutis 2012 m. birželio 1 dienai yra 63 114,21 Lt. Bylos duomenys patvirtina, kad antstolio kontoroje vykdomi vykdomieji dokumentai dėl skolų išieškojimo iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Zarasų skyriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) prie Finansų ministerijos naudai. Atsakovas nurodė, jog skola Sodrai mažėja, tačiau teismui nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Iš VĮ „Registro centro“ Nekilnojamojo turto registro išrašo  matyti, kad atsakovas nekilnojamojo turto neturi. Be to, remiantis LITEKO sistemos duomenimis, teismas nustatė, jog R. P. IĮ „Žalieji sartai“ yra pareikšti turtiniai reikalavimai.

Teismas sprendė, kad atsakovo įmonė yra nemoki, įmonė turi daug įsiskolinimų, laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų, taip pat nėra pateikta jokių duomenų apie galimą tokios atsakovo turtinės padėties pasikeitimą ir jos pagerėjimo perspektyvas. Vadovaudamasis ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teismas iškėlė atsakovui bankroto bylą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas IĮ „Žalieji sartai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį, atsisakyti iškelti bankroto bylą, patvirtinti ieškovo ir atsakovo taikos sutartį bei tenkinti ieškovo prašymą dėl ieškinio atsisakymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovo įmonėje buvo įvykdytos dvi vagystės, dėl kurių pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įmonė patyrė 20 000 Lt nuostolį. Be to, įmonės finansinė padėtis buvo suprastėjusi ir dėl prasidėjusios ekonominės krizės. 2012 m. pradžioje įmonės finansinė padėtis pagerėjo, įmonė aktyviai vykdo veiklą ir yra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas nėra skolingas nei vienam įmonės darbuotojui. Be to, atsakovas padengė didžiąją dalį skolos ieškovui (6 400 Lt), taip pat padengė įsiskolinimą kreditoriui UAB „Švyturys – Utenos alus“, ketinama atsiskaityti ir su kitais kreditoriais.
2. Su ieškovu atsakovas sudarė taikos sutartį, kuria ieškovas prašo atsiimti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, o atsakovas įsipareigojo padengti likusį įsiskolinimą per sutartyje nurodytus laikotarpius.
3. Teismas vertino atsakovo įsipareigojimų ir turto santykį, tačiau neatsižvelgė į atsakovo finansinių sunkumų atsiradimo priežastis, taip pat į atsakovo vykdomos veiklos esamus finansinius rezultatus bei finansinės būklės stabilizavimą.

Atsakovo bankroto administratorius „Bankrovita“ Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog gavęs Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį su spaudu „įsiteisėjusi“, pradėjo vykdyti bankroto procedūras: informavo kreditorius, savininkę, registrų centrą ir kt. Administratorius pažymėjo, kad atsakovo įmonė yra skolinga kitiems kreditoriams: VSDFV Utenos skyriui – 26 187,26 Lt, VMI – 27 282,77 Lt, M. G. paslaugų ir prekybos įmonei „Gelsva“ 300 Lt, UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“  2 036,94 Lt, AB TEO LT – 2 835,19 Lt. Atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes, t. y. jog įmonė dirba nuostolingai, finansinė padėtis blogėja ir nėra jokių įrodymų, kad ji gali pagerėti, laikytina, jog įmonei turėtų būti iškelta bankroto byla.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bankroto byla iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje numatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui atlyginimą, 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iškėlė atsakovui R. P. IĮ „Žalieji sartai“ bankroto bylą, konstatavęs, kad įmonė yra nemoki. Savo nesutikimą su skundžiama nutartimi apeliantas grindžia tuo, kad su ieškovu jis iš dalies atsiskaitė, sudarė su juo taikos sutartį, kuria ieškovas prašo atsiimti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas pažymėjo, kad 2012 metais jo finansinė padėtis stabilizavosi, įmonė aktyviai vykdo veiklą ir yra pajėgi atsiskaitinėti su kreditoriais.

Įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Taigi remiantis ĮBĮ nuostatomis, vertinant, ar įmonė yra nemoki, t. y. ar jai keltina bankroto byla, turi būti nustatyti pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) ir jos turimo turto vertė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis apie jo turtinę ir finansinę padėtį,  nustatė, kad 2011 metais įmonė dirbo nuostolingai (mokestinio laikotarpio veiklos rezultatas - 16 758 Lt nuostolis), įmonė turi pradelstų įsiskolinimų už 17 987,57 Lt, duomenų apie turtą atsakovas nepateikė, tik nurodė, kad įmonės prekių likutis 2012 m. birželio 1 d. yra 63 114,21 Lt. Taip pat teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto atsakovas neturi, antstolio kontoroje iš atsakovo vykdomi išieškojimai VSDFV Zarasų  skyriaus ir VMI prie Finansų ministerijos naudai, o pagal LITEKO sistemos duomenis, atsakovui yra pareikšti turtiniai reikalavimai. Įvertinęs šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo įmonė yra nemoki. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada. Kaip matyti iš byloje pateiktų bankroto administratoriaus rašytinių paaiškinimų, gavęs skundžiamą nutartį su spaudu „įsiteisėjusi“, jis pradėjo vykdyti bankroto procedūras, kurių metu buvo nustatyta, kad atsakovo įmonė yra skolinga VSDFV Utenos skyriui 26 187,26 Lt, VMI prie Finansų ministerijos – 27 282,77 Lt, M. G. paslaugų ir prekybos įmonei „Gelsva“ – 300 Lt, UAB „Kalnapilio – Tauro grupė“   2 036,94 Lt, AB TEO LT – 2 835,19 Lt. Taigi viso atsakovo įmonė šiems kreditoriams yra skolinga 58 642,16 Lt. VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovas nekilnojamojo turto neturi. Finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrui nepateikti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovas R. P. IĮ „Žalieji sartai“ atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus nemokumo kriterijus ir pagrįstai iškėlė bankroto bylą. Nors apeliantas atskirajame skunde nurodė, jog jo finansinė padėtis 2012 metų pradžioje stabilizavosi, įmonė aktyviai vykdo veiklą ir yra pajėgi atsiskaitinėti su kreditoriais, tačiau šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.).

Dėl apelianto atskirajame skunde nurodytų argumentų, kad jis padengė didžiąją dalį skolos ieškovui, sudarė su juo taikos sutartį, kuria ieškovas išreiškė savo valią atsiimti ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovo įmonei, teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo galima atsisakyti, iki teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju teismas 2012 m. birželio 11 d. priėmė nutartį iškelti atsakovo įmonei bankroto bylą, konstatavo įmonės nemokumą, t. y. tą įmonės būseną, kuri pažeidžia ne tik į teismą besikreipusio kreditoriaus, bet ir visų kitų įmonės kreditorių interesus. Iškėlus įmonei bankroto bylą, įstatymas nenumato galimybės atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, o taikos sutarties sudarymo galimybė numatyta ĮBĮ 28 straipsnyje. Tokia galimybė bankroto procese atsiranda tada, kai bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai susitaria, kad naudingiau tęsti bendradarbiavimą ne bankroto procedūromis, o sudarant galimybę nemokiai įmonei skolininkei toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir sukurti naujas materialines vertybes atkurti skolininko mokumą bei pajėgumą vykdyti finansinius įsipareigojimus įmonės kreditoriams.

Apeliantas atskirajame skunde nenurodo aplinkybių ir įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad įmonė realiai vykdo veiklą ir yra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais naikinti pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                    Danutė Gasiūnienė

                                                                                    Marytė Mitkuvienė

                                                                                    Rimvydas Norkus