Administracinė byla Nr. eI2-4182-872/2023

          Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00944-2023-7

        Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.1; 8.7; 55.1.3

        (S)

dalyvaujant pareiškėjui A. P. ir jo atstovui advokatui M. P. (M. P.),

atsakovo atstovei Simai Pamparienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė:

Pareiškėjas A. P. teismui pateiktame skunde prašo: i) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2023 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę; ii) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. vasario 2 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi keitimo; iii) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad nesutinka su skundžiamais Migracijos departamento Sprendimais.

Paaiškina, jog 2021 m. vasario 4 d. gavo iš Departamento elektroninį laišką, kuriuo buvo informuotas, kad jam išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas. Tačiau paties sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo Departamentas pareiškėjui neatsiuntė. 2021 m. liepos 26 d. pareiškėjui nuvykus į Departamentą, pastarasis surašė ir įteikė 2021 m. liepos 26 d. nutarimą dėl administracinio nusižengimo Nr. (duomenys neskelbtini). Jam buvo skirta nuobauda už tai, kad nuo 2021 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, kadangi išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo paskelbtas negaliojančiu, nes jis deklaravo išvykimą iš šalies.

Pareiškėjas teigia, kad pateikė atsakovui prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo (pratęsimo). 2023 m. sausio 23 d. pareiškėjui nuvykus į Departamentą, pastarasis surašė ir įteikė jam dar vieną 2023 m. sausio 23 d. nutarimą dėl administracinio nusižengimo Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat sprendimą dėl įpareigojimo išvykti. Nurodo, kad buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją per 30 dienų, įspėjant, kad neišvykimo atveju bus priimtas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. 2023 m. vasario 2 d. pareiškėjas nuvyko į Departamentą ir buvo informuotas žodžiu, kad pateiktas prašymas pakeisti leidimą nuolat gyventi yra surašytas neteisingai ir nebus priimtas, kadangi anksčiau išduotas leidimas nuolat gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu, todėl pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir būdamas užsienyje turi pateikti prašymą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo bendra tvarka. Tą pačią dieną apie šį savo sprendimą Departamentas informavo pareiškėją elektroniniais laiškais.

Pareiškėjas pažymi, jog yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau visas jo gyvenimas yra susijęs su Lietuvos Respublika. Nurodo, kad 1977 m. gimė Vilniuje, 1992 m. baigė Vilniaus m. 60-ąją vidurinę mokyklą, 1994 m. baigė Vilniaus 1-ąją statybininkų mokyklą. Teigia, jog po mokslų baigimo liko gyventi Lietuvos Respublikoje ir vertėsi automobilių eksportu iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją. Pažymi, kad Rusijos Federacijoje per savo gyvenimą lankėsi vos kelis kartus, kelionės buvo trumpalaikės, ten niekada negyveno ir nedirbo. Tvirtina, jog įgijo Rusijos pilietybę būdamas jauno amžiaus, kadangi tai palengvino jam verstis automobilių eksportu iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, nes Rusijos piliečiams nereikalinga viza, įvažiuojant į Baltarusiją. Lietuvos Respublikoje visą laiką gyveno leidimo nuolat gyventi pagrindu. Nepaisant to, kurį laiką svarstė atsisakyti Rusijos pilietybės ir įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymi, kad prasidėjus 2022 m. karui tvirtai ir galutinai apsisprendė atsisakyti (duomenys neskelbtini)pilietybės, kadangi nenori turėti absoliučiai nieko bendro su valstybe-agresore. Taip pat nurodo, kad jo šeimos nariai ir artimi giminaičiai taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje. Pažymi, jog pareiškėjo motina turi Lietuvos Respublikos pilietybę, gyvena Lietuvoje nuosavame bute, sulaukė 72 metų amžiaus ir yra pensininkė, todėl jai reikalinga savo sūnaus parama ir buvimas šalia. Pareiškėjo brolis taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs ir gyvenantis Lietuvoje. Šiuo metu jau iširusioje santuokoje pareiškėjui gimė sūnus, jis gimė 1998 m. Vilniuje, o jo motina yra lietuvių kilmės. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo gyvenimo draugė, su kuria ketino sudaryti santuoką, irgi yra Lietuvos Respublikos pilietė, gimusi ir gyvenanti Lietuvos Respublikoje.

Teigia, jog dėl pandemijos ir karantino režimo nepavykus išvykti dirbti į Ispanijos Karalystę, pareiškėjui taip ir nepavyko vėl deklaruoti gyvenamosios vietos brolio bute, kuriame jis ir toliau gyveno, o po buto pardavimo persikraustė į savo gyvenimo draugės butą. Teigia, jog seniūnijai pradėjus dirbti nuotoliniu būdu, pareiškėjas neteko galimybės teikti jai kokius nors duomenis, kadangi pareiškėjas neturi elektroninio parašo ir elektroninės bankininkystės. Todėl pareiškėjas laukė, kada seniūnija pradės dirbti įprastu būdu, kad galėtų deklaruoti gyvenamąją vietą.

Paaiškina, jog 2021 m. liepos 26 d. apsilankymo metu Departamente pareiškėjas paaiškino situaciją ir iš bendravimo su tarnautoju jam susidarė įspūdis, kad Departamento atstovas suprato, jog įvyko nesusipratimas, o leidimas nuolat gyventi vėl bus pripažintas galiojančiu. Teigia, kad žinia apie pareigą per 30 dienų išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, kurioje pareiškėjas neturi nei pažįstamų, nei darbo, nei būsto buvo netikėta, sukėlė jam ir jo šeimos nariams šoką, o pareiškėjo mamai – širdies smūgį. Atkreipia dėmesį, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti, kadangi pareiškėjas nepažeidė migracinio režimo. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju yra aplinkybės, kurios neleidžia taikyti tokios administracinio poveikio priemonės kaip įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

Pareiškėjas papildomai teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad susiklosčiusioje situacijoje jo išsilavinimas ir bendras išprusimas leido jam suprasti ir manyti, kad leidimo nuolat gyventi panaikinimas ar paskelbimas negaliojančiu iš tikrųjų buvo atšauktas, todėl šio sprendimo skųsti nereikia. Nurodo, jog iš teismui pateiktų dokumentų apie pareiškėjo išsilavinimą matyti, kad jis nebaigęs viso vidurinės mokyklos kurso ir turi tik profesinį išsilavinimą. Taigi, jis neturi ne tik teisinio, bet ir aukštojo išsilavinimo, todėl jam taikytini žemesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Teigia, jog kurį laiką bandė gauti pažymą apie tai, kad nėra teistas Ispanijos Karalystėje, nes Departamentas patikino pareiškėją, kad teistumo pažyma iš Ispanijos Karalystės yra vienintelis dokumentas, kurio trūksta leidimui nuolat gyventi atstatymui. Galiausiai, tiek Ispanijos Karalystės ambasada Lietuvos Respublikoje, tiek Lietuvos Respublikos ambasada Ispanijos Karalystėje atsisakė išduoti tokią pažymą, nurodant, kad pažyma nebus išduota, kadangi Ispanijos Karalystėje pareiškėjas niekada negyveno ir nedirbo. Taip pat nurodo, kad buvo sustabdytas kelių policijos pareigūno, kuris patikrino pareiškėjo dokumentus ir grąžino juos atgal bei leido važiuoti. Atitinkamai pareiškėjas suprato, kad jo lietuviškas asmens kodas, kuris buvo nurodytas leidime nuolat gyventi, buvo galiojantis.

Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Departamentas nurodo, kad (duomenys neskelbtini)pilietis – pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2023 m. kovo 7 d. Pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. deklaravo išvykimą iš Lietuvos į Ispaniją. Pažymi, jog pareiškėjas 2021 m. liepos 26 d. kreipėsi Departamentą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Kadangi jis prarado teisę į leidimą nuolat gyventi, jam buvo paaiškinta situacija ir buvo informuotas, kokių veiksmų reiktų imtis, tačiau pareiškėjas iki šiol nieko nesiėmė, kad įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje.

Pažymi, jog pareiškėjo nepilnamečiai vaikai su buvusia sutuoktine jau ilgą laiką yra deklaravę išvykimą iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę, pareiškėjas visą savo gyvenimo Lietuvoje laikotarpį bendrai dirbęs yra tik apie 4-5 mėn., o nuo 2018 m. birželio 2 d. oficialiai iš viso niekur nedirba, nurodyti pajamų šaltinį, išsamiai paaiškinti ir pagrįsti, iš kokių lėšų gyvena, negali. Nurodo, kad pareiškėjas neginčija, kad jis 2020 m. spalio 27 d. seniūnijoje deklaravo išvykimą, bet kartu teigia, kad leidimai gyventi naikinami tiems užsieniečiams, kurie iš tiesų išvyksta iš valstybės, o jis nebuvo išvykęs. Taigi, neigiamas teisines pasekmes sukelia būtent Gyventojų registro duomenys apie išvykimą į užsienio valstybę, kurių pagrindu pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tapo negaliojančiu. Departamentas, turėdamas informaciją apie pareiškėjo duomenis apie išsideklaravimą iš Lietuvos, vadovaudamasis galiojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis, privalėjo paskelbti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi negaliojančiu.

Taip pat nurodo, kad viešai prieinama informacija patvirtina, kad valstybinės įstaigos nuotoliniu būdu dirbo jau nuo 2020 m. gegužės mėnesio. Pažymi, jog pareiškėjas teigia, kad neturėjo techninių galimybių deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje ar realiai neišvyko iš Lietuvos, taip pat kur realiai jis gyveno, taigi šie argumentai visiškai nesusiję su ginčo dalyku, nes byloje yra faktas, kad pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravo, kad išvyko iš Lietuvos Respublikos, todėl 2021 m. vasario 4 d. pareiškėjui pagrįstai pranešta apie tai, jog jo leidimas gyventi Lietuvoje yra negaliojantis.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 21 d., 2021 m. liepos 29 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pažymi, kad pareiškėjas prašymo išduoti naują leidimą nuolat gyventi nepateikė, tačiau 2023 m. sausio 5 d. Departamentui vėl pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Taigi, Departamentas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo, nes tokios galimybės Įstatymas nenumato. Taip pat paaiškina, kad atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2021 m. vasario 3 d. Lietuvoje yra neteisėtai. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas su skundu nepateikė jokių įrodymų, kad jis kviečiamas į mobilizaciją, todėl jo teiginiai deklaratyvūs ir nepagrįsti, o baimė būti pašauktam dalyvauti kare su Ukraina yra hipotetinė. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis yra ukrainietis pagal kilmę ar, kad tokio profilio asmenys vien dėl jų kilmės gali susidurti su persekiojimu.

Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje palaikė savo skunde išdėstytus argumentus visa apimtimi ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas

konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ir 2023 m. vasario 2 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo prašymas dėl leidimo nuolat gyventi keitimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš bylos rašytinių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas A. P. Lietuvos Respublikoje gyveno turėdamas leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2023 m. kovo 7 d. Pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. gyvenamosios vietos seniūnijoje deklaravo išvykimą iš Lietuvos į Ispaniją.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 56 straipsnio 9 punktu (leidimas nuolat gyventi yra negaliojantis, kai užsienietis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravo, kad išvyko iš Lietuvos Respublikos), 2021 m. vasario 2 d. leidimas nuolat gyventi paskelbtas negaliojančiu. 2021 m. vasario 4 d. pareiškėjui elektroniniu paštu buvo išsiųstas pranešimas apie leidimo nuolat gyventi negaliojimą.

Pareiškėjas 2021 m. liepos 21 d. per MIGRIS elektroniniu būdu pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, nes pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas. 2021 m. liepos 26 d. atvyko į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, pateikė rašytinį paaiškinimą. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad turi teikti kitokį prašymą, t. y. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi. 2021 m. liepos 26 d. surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas. Pareiškėjas 2021 m. liepos 29 d. per MIGRIS elektroniniu būdu pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, nes leidimas nuolat gyventi yra prarastas, tačiau prašymas buvo atmestas.

Pareiškėjas 2023 m. sausio 5 d. per MIGRIS elektroniniu būdu pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, nes leidimas nuolat gyventi yra prarastas.

Departamentas 2023 m. sausio 23 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo, t. y. iki 2023 m. vasario 22 d., įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę (Rusiją). Sprendimas priimtas, nes pareiškėjui panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, t. y., vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1, 3(1) ir 6 d. nuostatomis.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 125 straipsnio 1 dalies 2 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi.

UTPĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos.

UTPĮ 127 straipsnio 6 dalis numato, jog sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio, Departamentas nustatė, jog pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Ispaniją, todėl pagal Įstatymo 56 straipsnio 9 punktą nuo 2021 m. vasario 2 d. pareiškėjo leidimas nuolat gyventi paskelbtas negaliojančiu. Užsienietis 2021 m. liepos 26 d. kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Kadangi jis prarado teisę į leidimą nuolat gyventi, jam buvo paaiškinta situacija ir buvo informuotas, kokių veiksmų reikėtų imtis, tačiau užsienietis iki šiol nieko nesiėmė, kad įteisintų savo buvimą Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y., jog užsieniečio nepilnamečiai vaikai su buvusia sutuoktine jau ilgą laiką yra deklaravę išvykimą iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę, asmuo visą savo gyvenimą Lietuvoje laikotarpį bendrai dirbęs yra apie 4-5 mėn., o nuo 2018 m. birželio 2 d. oficialiai iš viso niekur nedirba, nurodyti pajamų šaltinį, išsamiai paaiškinti ir pagrįsti iš kokių lėšų gyvena, negali (iš savo santaupų) ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.

Pareiškėjas teigia, kad ginčijamas sprendimas priimtas nepagrįstai, nes jis nepažeidė migracinio režimo taisyklių. Jo teigimu, pagal Įstatymo 56 str. 9 d. leidimai gyventi naikinami tiems užsieniečiams, kurie iš tikrųjų išvyksta iš valstybės, o ne tiems, kurie tik ketina tai padaryti. Paaiškina, kad nors jis atvykęs į seniūniją 2020 m. spalio 27 d. ir deklaravo apie ketinimą išvykti, bet realiai niekur neišvyko. Dėl to, kad seniūnija dirbo nuotoliniu būdu dėl Covid-19 pandemijos, jis neturėjęs galimybės per elektroninę bankininkystę pateikti prašymo dėl gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvoje iš naujo.

Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) išduodamas, keičiamas ir panaikinamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytais pagrindais. Įstatymo 56 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi yra negaliojantis, kai užsienietis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaravo, kad išvyko iš Lietuvos Respublikos.

Pareiškėjas ir teismo posėdyje neginčijo aplinkybės, kad 2020 m. spalio 27 d. seniūnijoje jis deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Ispaniją, bet kartu teigė, kad pagal Įstatymo 56 str. 9 d. leidimai gyventi naikinami tiems užsieniečiams, kurie iš tikrųjų išvyksta iš valstybės, o jo teigimu, jis nebuvo išvykęs. Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo pozicija, jog neigiamas teisines pasekmes sukelia būtent Gyventojų registro duomenys apie jo išvykimą į užsienio valstybę, kurių pagrindu pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje tapo negaliojančiu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai, jog jis neturėjęs elektroninio parašo ar elektroninės bankininkystės ir todėl negalėjęs kreiptis į seniūniją iš naujo deklaruoti gyvenamosios vietos Lietuvoje yra deklaratyvūs ir nepaneigia nustatytos faktinės aplinkybės, kad viešame registre buvo deklaruota, jog pareiškėjas yra išvykęs iš Lietuvos.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas prašymo išduoti naują leidimą nuolat gyventi nepateikė, tačiau 2023 m. sausio 5 d. Migracijos departamentui vėl pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Įstatymo 53 straipsnio 2 dalis numato leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pakeitimo pagrindus. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti pakeičiamas tik turint galiojantį leidimą gyventi. Taigi, teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai 2023 m. vasario 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi keitimo, nes nuo 2021 m. vasario 2 d. leidimas nuolat gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu, vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 9 punktu.

Paminėtina, jog atsakovas tiek atsiliepime, tiek teismo posėdyje pakartotinai paaiškino pareiškėjui, jog jis turėtų kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo nuolat gyventi išdavimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai vertino, kad nėra pagrindų jo neišsiųsti į užsienio valstybę, kadangi, anot pareiškėjo, Rusijoje yra paskelbta mobilizacija, o jis atitinka šaukiamiesiems asmenims keliamus reikalavimus, be to, jis yra ukrainietis pagal kilmę, todėl jam kyla didesnė grėsmės rizika Rusijoje. Be to, neatsižvelgta į tai, kad jis Rusijoje neturi jokių ryšių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas nenustatė Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurių pagrindu galima buvo vertinti, kad pareiškėjas kilmės valstybėje gali būti persekiojamas ar yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjo argumentai, kad jis atitinka kviečiamiems į mobilizaciją Rusijoje asmenims keliamus reikalavimus yra pernelyg abstraktūs ir lakoniški. Jis į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad kviečiamas į mobilizaciją, todėl jo teiginiai deklaratyvūs ir nepagrįsti, o baimė būti pašauktam dalyvauti kare su Ukraina hipotetinė. Taip pat nepateikė jokių duomenų, kad jis yra ukrainietis pagal kilmę ar kad tokio profilio asmenys vien dėl jų kilmės gali susidurti su persekiojimu.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, nes pritaikytos administracinio poveikio priemonės yra neproporcingos. Be to, ginčijamais sprendimais pažeidžiami jo socialiniai ir šeiminiai interesai, teisė į šeimos susijungimą. 

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pareiškėjo teiginiais. Byloje nustatyta, jog ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės pakankamai motyvuotos. Faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Nors pareiškėjas skunde nesutinka su ginčijamu sprendimu, tačiau, teismo vertinimu, jame nustatyta poveikio priemonė – įpareigojimas išvykti savanoriškai į Rusiją vertintina kaip proporcinga ir adekvati pareiškėjo padarytam pažeidimui – gyvenimui Lietuvoje nuo 2021-02-03 neteisėtai.

Pasisakant dėl pareiškėjo skunde nurodytos pažeistos teisės į šeimos susijungimą, pažymėtina, kad EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus), pagal EŽTT praktiką, EŽTK 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime nurodyta, jog pareiškėjo nepilnamečiai vaikai su buvusia sutuoktine jau ilgą laiką yra deklaravę išvykimą iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę, nėra duomenų, kad pareiškėją su jais sietų glaudūs ryšiai ar pareiškėjas juos išlaikytų, rūpintųsi, todėl vertintina, kad ginčijamas sprendimas proporcingas ir neturi neigiamų pasekmių jo šeiminiams ryšiams.

Pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo nuolat gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamuose sprendimuose motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                   Jovita Einikienė

                                                                                         Henrikas Sadauskas

                                                                                         Fausta Vitkienė