Civilinė byla Nr. e2-157-381/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00373-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria panaikinti areštai ir apribojimai bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alinsta“ turtui, piniginėms lėšoms, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartimi UAB „Alinsta“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Debitus“. Minėta teismo nutartimi UAB „Alinsta“ nekilnojamojo ir kito ilgalaikio materialaus turto atžvilgiu pritaikytas areštas iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

2015 m. rugsėjo 4 d. BUAB „Alinsta“ bankroto administratorius pateikė teismui prašymą dėl bendrovės turtui ir pinginėms lėšoms pritaikytų areštų ir kitų apribojimų panaikinimo. Administratorius nurodė, kad dėl apriboto disponavimo UAB „Alinsta“ turtu negali tinkamai vykdyti Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytų pareigų. Administratorius prašė panaikinti areštus atitinkamais turto arešto aktų numeriais areštuotam bendrovės turtui, taip pat visus teismų ir kitų kompetentingų institucijų taikytus areštus ir kitus apribojimus disponuoti bankrutuojančios atsakovės turtu ir piniginėmis lėšomis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administratoriaus prašymą patenkino – panaikino turto arešto aktus Nr. 2014015560, Nr. 2014035694 Nr. 2014053395, Nr. 2014057361, Nr. 2014064410, Nr. 2015001237, Nr. 2015013302, Nr. 2015016981, Nr. 2015017662, Nr. 2015021786, Nr. 2015024291, Nr. 2015024823, Nr. 2015038813, taip pat kitus areštus ir apribojimus, kurie buvo taikyti skolininkės UAB „Alinsta“ įsipareigojimams įvykdyti, turtui ir piniginėms lėšoms.

Teismas nurodė, kad prašymas patenkinamas siekiant netrukdyti administratoriui įgyvendinti ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų teisių disponuoti įmonės turtu, nepažeisti kitų asmenų interesų. Teismas pažymėjo, kad šia nutartimi nepanaikinami baudžiamosiose bylose pritaikyti laikini nuosavybės teisių apribojimai, kadangi bankroto bylą nagrinėjančiam teismui neperduoti dokumentai, susiję su laikinu nuosavybės teisės apribojimu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį pakeisti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. VSDFV direktoriaus pavaduotojo 2015 m. kovo 30 d. sprendimu nuspręsta nustatyti priverstinį skolininko UAB „Alinsta“ kilnojamojo turto (transporto priemonės Nissan X-Trail, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės Ford Transit, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) bei priekabos Domantas B2P-3000, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) įkeitimą. Minėto sprendimo pagrindu 2015 m. balandžio 2 d. hipotekos registre įregistruotas įkeitimas nurodytam UAB „Alinsta“ turtui. Bendrovė valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – fondo) biudžetui skolinga 48 069,33 Eur, priskaičiuotų už pavėluotą valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimą, iš jų – 23 045,90 Eur skolos įvykdymas užtikrintas minėtu turto įkeitimu.

2. ĮBĮ 2 straipsnio 7 dalis nustato įkeitimu (hipoteka) užtikrinto kreditoriaus teisę, skolininkui neįvykdžius užtikrintos prievolės, reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausiai patenkinti jo reikalavimus, o jei įkeisto turto parduoti nepavyksta, perduoti šį turtą jo nuosavybėn. Vykdant skundžiamą nutartį, būtų panaikintas minėtas įkeitimas, kuriuo užtikrintas skolininkės UAB „Alinsta“ 23 045,09 Eur skolos fondo biudžetui grąžinimas.

3. Hipotekos registre įregistruotas priverstinis minėto kilnojamojo turto įkeitimas netrukdo administratoriui atlikti ĮBĮ nustatytų pareigų.

Atsiliepimų į suinteresuoto asmens VSDFV Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą nepateikta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Byloje sprendžiamas teismo procesinio sprendimo, kuriuo panaikinti bankrutuojančios bendrovės turtui, įskaitant ir pinigines lėšas, pritaikyti areštai ir kiti apribojimai, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis).

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Pagal bendrąją taisyklę laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (CPK 149 straipsnio 1 dalis). Bankroto procese laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, galiojimas ir panaikinimas turi ypatumų, atsižvelgiant į bankroto bylų procesinių teisinių santykių bei šių bylų nagrinėjimo specifiką. ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, jog gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo. Tai reiškia, jog laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų bankroto bylos iškėlimo stadijoje, galiojimą laike tiesiogiai apibrėžia įstatymas. Laikinosios apsaugos priemonės įmonei, kuriai iškeliama bankroto byla, gali būti pritaikytos ne tik nagrinėjamoje bankroto byloje, bet ir kitose civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose. Todėl, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti tokiai įmonei bankroto bylą, turi būti išspręstas ir laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų įmonės turtui kituose procesuose, klausimas, nes pagal ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta ĮBĮ. Klausimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės turto areštu, sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas (ĮBĮ 18 straipsnio 3 dalis). Šis teismas turi teisę spręsti ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurios buvo taikytos ne bankroto byloje, bet kitose civilinėse, administracinėse bei baudžiamosiose bylose, panaikinimo, jeigu jam iš kitų bylų yra perduoti arešto ir (arba) vykdomieji dokumentai (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punktas, 15 straipsnis, 18 straipsnio 1-2 dalys).

Nagrinėjamu atveju BUAB „Alinsta“ bankroto administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prašė teismo panaikinti visus bankrutuojančios bendrovės turtui, įskaitant pinigines lėšas, pritaikytus areštus ir kitus apribojimus. Nustatęs, kad 2015 m. liepos 28 d. nutartis dėl UAB „Alinsta“ bankroto bylos iškėlimo yra įsiteisėjusi, teismas bankroto administratoriaus prašymą patenkino visiškai.

Atskiruoju skundu apeliantas iš esmės nekvestionuoja administratoriaus teisės disponuoti bankrutuojančios bendrovės turtu, įskaitant pinigines lėšas, tačiau teigia, kad skundžiama nutartimi nurodžius panaikinti visus apribojimus disponuoti bankrutuojančios bendrovės turtu, nebus užtikrinti jo, kaip bendrovės kreditoriaus, kurio 23 045,90 Eur finansinis reikalavimas užtikrintas bendrovės kilnojamojo turto įkeitimu, teisė pirmiausiai patenkinti savo reikalavimą (ĮBĮ 2 straipsnio 7 dalis). Apeliantas nurodo, kad hipotekos registre įregistruotas priverstinis bankrutuojančios įmonės kilnojamojo turto įkeitimas netrukdo administratoriui atlikti ĮBĮ nustatytas pareigas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais skundžiamos nutarties pakeitimo motyvais. Kaip jau buvo paminėta, skundžiama teismo nutartis buvo priimta ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Toks procesinis sprendimas sukelia tik procesinius teisinius padarinius – BUAB „Alinsta“ turtui (taip pat piniginėms lėšoms) pritaikytų areštų, kurie įregistruoti Turto arešto aktų registre, panaikinimą. Pažymėtina, kad VSDFV direktoriaus pavaduotojo 2015 m. kovo 30 d. sprendimas, kuriuo remiantis 2015 m. balandžio 2 d. Hipotekos registre buvo įregistruotas priverstinis įkeitimas atitinkamam BUAB „Alinsta“ kilnojamajam turtui, sukėlė materialiuosius teisinius padarinius (ĮBĮ 2 straipsnio 7 dalis, 33 straipsnio 6 dalis, 34 straipsnis, CK 4.198 straipsnis), kurių panaikinti ar pakeisti skundžiamas teismo procesinis sprendimas neturi teisinės galios. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantas nepagrįstai teigia, kad įvykdžius skundžiamą procesinį sprendimą, bus panaikintas BUAB „Alinsta“ kilnojamajam turtui pritaikytas priverstinis įkeitimas. Įkeitimo teisės pabaigą reglamentuoja CK 4.224 straipsnis, teismas nagrinėjamoje byloje šios teisės galiojimo klausimo apskritai nesprendė.

Aptariamo klausimo kontekste pažymėtina, kad apelianto, kaip BUAB „Alinsta“ kreditoriaus ir įkaito turėtojo, teises užtikrina ir ĮBĮ nuostatos. Kreditorinių finansiniai reikalavimai yra tenkinami ĮBĮ 34-35 straipsniuose nustatyta tvarka. Disponavimas bankrutuojančios įmonės turtu yra imperatyviai reglamentuotas ir administratorius, kontroliuojamas kreditorių susirinkimo ir teismo, gali juo disponuoti tik pagal minėtų ĮBĮ ir kitų teisės normų reikalavimus. Tuo tarpu skundžiamu procesiniu sprendimu nebuvo paneigta nei ĮBĮ nustatyta kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo tvarka, nei apelianto teisė iš priverstinai įkeisto turto pirmiausiai patenkinti savo užtikrinto finansinio reikalavimo dalį (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis, 34 straipsnis).

Skundžiamas teismo procesinis sprendimas negali sukelti tų teisinių padarinių, kuriuos skunde nurodo apeliantas ir skundo argumentais nėra pagrindo jį pakeisti. Tačiau tenkindamas administratoriaus prašymą panaikinti bankrutuojančios įmonės turtui pritaikytus areštus, teismas rezoliucinėje nutarties dalyje nurodė ne tik panaikinti „kitus areštus, kurie buvo taikyti skolininkės UAB „Alinsta“ skoliniams įsipareigojimams įvykdyti, turtui ir piniginėms lėšoms“, bet ir kitus „apribojimus“ turtui ir piniginėms lėšoms. Taigi teismas pavartojo terminą panaikinti „apribojimus“, nepaaiškindamas jo tikslo ir paskirties, dėl to šis terminas civilinių teisinių santykių subjektų  gali būti skirtingai interpretuojamas bei gali klaidinti, pavyzdžiui, jis gali būti siejamas su turtui pritaikytų materialiųjų teisinių apribojimų panaikinimu. Juo labiau, kad teismas skundžiama nutartimi nepanaikino baudžiamosiose bylose pritaikytų laikinų nuosavybės teisių apribojimų, kadangi bankroto bylą nagrinėjančiam teismui iš baudžiamųjų bylų neperduoti dokumentai, susiję su laikinu nuosavybės teisės apribojimu. Kadangi teismas teisinę terminiją procesiniuose sprendimuose turi vartoti labai tiksliai ir aiškiai, teismo skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis tikslintina, išbraukiant iš jos žodžius “ir apribojimus“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties rezoliucinę dalį, išbraukiant iš jos žodžius „ir apribojimus“ ir paliekant tokią Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties rezoliucinę dalį:

„Panaikinti turto arešto aktus Nr. 2014015560; 2014035694; 2014053395; 2014057361; 2014064410; 2015001237; 2015013302; 2015016981; 2015017662; 2015021786; 2015024291; 2015024823; 2015038813, kitus areštus, kurie buvo taikyti skolininkės UAB „Alinsta“ (j. a. k. 302536277, registruotos buveinės adresas Tilžės g. 133, Klaipėda) skoliniams įsipareigojimams įvykdyti, turtui ir piniginėms lėšoms.

Šia nutartimi nepanaikinami baudžiamosiose bylose pritaikyti laikini nuosavybės teisių apribojimai, kadangi bankroto bylą nagrinėjančiam teismui neperduoti dokumentai, susiję su laikinu nuosavybės teisės apribojimu.“

Išsiųsti nutarties kopiją Turto arešto aktų registrui.

  Teisėjas                                                                                          Artūras Driukas