Civilinė byla Nr. e2YT-7374-907/2023

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02261-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.5; 3.2.3.2; 3.4.5.2

 (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 19 d.

Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Asta Čebatoriūtė

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto bankas (toliau – VĮ Turto bankas), pareiškimą suinteresuotam asmeniui Šiaulių rajono savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė. Pareiškėja nurodo, jog juridinio fakto nustatymas reikalingas tam, kad būtų įregistruotos daiktinės teisės į turtą valstybės nuosavybės teise.

2.       Pareiškėja pareiškime nurodo, kad Lietuvos Respublika, atstovaujama VĮ Turto banko, gavo UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ raštą, kuriuo informuojama apie neįregistruotas nekilnojamam turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini) – nuosavybės teises (Nekilnojamojo turto registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir prašoma šį turtą perimti. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis minėtas butas yra gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame kitus butus asmenys privatizavo pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Minėtas butas nebuvo perleistas privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims, taip pat nebuvo perduotas Šiaulių rajono savivaldybei ir yra valstybės suformuotas turtas. Pagal Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo duomenis yra akivaizdu, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini) butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra suformuotos atskiru nekilnojamojo turto objektu. Iš teismui pateikiamų Nekilnojamojo turto registro išrašų yra akivaizdu, kad minėtas butas buvo pastatytas 1965 metais kaip valstybės nuosavybė. Šis turtas nuo pat jo sukūrimo iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą, kadangi buvo sukurtas, kai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d., buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma - valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktas numatė, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas ,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas ,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo ,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnyje nurodytas turtas buvo perduodamas pagal perdavimo - priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000 yra konstatavusi, kad visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybei. Šiuo atveju ginčo turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi valstybės nekilnojamasis turtas, išskyrus Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo rūmus, laikantis šiame įstatyme nustatytų principų, gali būti valdomas centralizuotai – tai yra valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo veiklas perduodant vykdyti vienam subjektui. Valstybės nekilnojamasis turtas gali būti perduodamas centralizuotai valdyti, jeigu jis nenaudojamas valstybės institucijų veiklai vykdyti arba yra pripažintas nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 3 dalį valstybės nekilnojamojo turto centralizuotą valdymą įgyvendina centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (nuo 2014-10-01 centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju yra VĮ Turto bankas). Dėl šios priežasties teismo sprendimas pripažinti ginčo turtą valstybės nuosavybe leis VĮ Turto bankui įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas (b. l. 1-3).

3.       Suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybė pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad nurodytas butas suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise nepriklauso ir nėra apskaitomas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos balanse, todėl įrodymų vertinimą ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo klausimą palieka spręsti teismui (b. l. 21).

4.       Pareiškėjai ir suinteresuotam asmeniui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 20).  

Pareiškimas tenkintinas.

5.       Pareiškimai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 442 straipsnio 1 punktas, 444 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. CPK 444 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl fakto, kai teisę nustatantys dokumentai, išskyrus asmens dokumentą, patvirtinantį asmens tapatybę, ir civilinės metrikacijos įstaigų išduodamus liudijimus (civilinės būklės aktų įrašus liudijančius išrašus), priklauso asmeniui, kurio vardas, pavardė ar tėvo vardas, nurodyti dokumente, nesutampa su to asmens dokumente, patvirtinančiame jo tapatybę, ar gimimo liudijime (gimimo įraše) nurodytais vardu, pavarde ar tėvo vardu, nustatymo.

6.       Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. A. P., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-175/2009; kt.).

7.       Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, jog teismas nustato faktus ir nagrinėja bylas dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Toks faktas nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (LAT 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisme, jų neįmanoma gauti arba atkurti.

8.       Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „Kuršėnų komunalinis ūkis“ 2023 m. sausio 4 d. pranešimu „Dėl nekilnojamojo turto perėmimo“ informavo pareiškėją apie galimai bešeimininkį turtą, t. y., kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos (b. l. 15). VĮ Turto bankas, siekdamas nustatyti, kam nuosavybės teise priklauso butas, kreipėsi dėl papildomos informacijos į kitas institucijas, gauti atsakymai, kad nėra jokių duomenų apie nurodyto turto statybą ir privatizavimą (b. l. 4-17). Papildomai VĮ Turto bankas kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Šakynos seniūniją, kuri taip pat nurodė, kad nepavyko identifikuoti, kam priklausė nurodytas turtas (b. l. 7). Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašus pastatas ir jame esantis butas pastatyti 1965 m., tačiau nėra jokių duomenų apie nuosavybės teisių atkūrimą ar privatizavimą minėto buto (b. l. 4-9, 10. 11). Iš suinteresuoto asmens Šiaulių rajono savivaldybės administracijos atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, kad nurodytas nekilnojamasis turtas nepriklauso savivaldybei (b. l. 21).

9.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė ir 1990-02-12 Nuosavybės pagrindų įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnis nustatė, kad valstybės nuosavybės teisę įgyvendina tiek respublikinės, tiek ir vietinės valdžios institucijos (tuometiniai vykdomieji komitetai). Tačiau 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nustatyta, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“. Šių įstatymų vykdymo tvarką detalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-09-20 nutarimas Nr.1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ 3 straipsnyje nurodytas turtas, įskaitant neprivatizuotus savivaldybių butų fondo butus (3 str. 3 d. 1 p.), buvo perduodami pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn. Taip pat minėti teisės norminiai aktai nurodė, kad Miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu, 1994-12-20 įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įgyvendinimo“ nustatyta tvarka. Kaip minėta, pareiškėjo įsitikinimu butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), iki šio momento išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Be to, pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso 5 straipsnį į butų fondą įeina gyvenamieji namai, priklausantys valstybiniams-kolūkiniams ir kitokiems valstybiniams-kooperatiniams susivienijimams, įmonėms ir organizacijoms, sutinkamai su TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų butų įstatymų pagrindais tiems namams taikomos visuomeniniam butų fondui nustatytos taisyklės. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 97, 98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą) savininkė. Tik atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju nėra duomenų apie buto privatizavimą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl manytina, jog šis turtas išsaugojo valstybės nuosavybės statusą.

10.       Nagrinėjamu atveju išdėstytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad duomenų apie minėto buto privatizavimą kitų asmenų vardu nėra (CPK 178 straipsnis). Šiaulių rajono savivaldybė patvirtino, kad ji minėto objekto nuosavybės ar kita teise nevaldo, butas nėra įtrauktas į Šiaulių rajono savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą. Duomenų, kad Šiaulių rajono savivaldybė būtų pradėjusi procesą dėl šio buto perdavimo jai nuosavybės teise, nepateikta. Pagal tuo metu galiojusias teisės normas ir teismų praktiką, laikytina, jog galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3- 856/2000; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; kt.).

11.       Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjai sukuria teisines pasekmes – pareiškėja įgyvendins teisę įregistruoti nekilnojamąjį turtą savo vardu. Pareiškėjos reikalavimas teisėtas ir pagrįstas, kadangi kitu būdu ji negali gauti nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, todėl, įvertinus išdėstytas aplinkybes, pareiškimas tenkintinas, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad valstybė nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis, CK 444 straipsnis, ankstesnio CK 95 straipsnio galiojusi redakcija iki 1994-05-17).

12.       Juridinio fakto nustatymas reikalingas tam, kad būtų įregistruotos daiktinės teisės į turtą valstybės nuosavybės teise.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 443 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 448 straipsniu,

n u s p r e n d ė :

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra valstybės – Lietuvos Respublikos – nuosavybė. 

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas nuosavybės teisės įgyvendinimo tikslu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

 Teisėja                                                                  Asta Čebatoriūtė