Civilinė byla Nr. e2A-11-407/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01238-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.1.6.1, 2.6.3; 2.6.8.8 (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Gintaro Pečiulio, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo B. R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. K. ieškinį atsakovams B. R. B. ir L. B. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – V. K., ir civilinę bylą pagal atsakovės L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. K. ieškinį atsakovėms L. B. ir N. K. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – B. R. B..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. K. 2019 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų B. R. B. ir L. B. 159 291 Eur skolą, 10 035,33 Eur delspinigius, 34 495,88 Eur mokėjimo palūkanas, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad tarp V. K. (toliau – ir pradinis kreditorius) ir atsakovų B. R. B. bei L. B. 2014 m. liepos 1 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią pradinis kreditorius paskolino paskolos gavėjams atsakovams 159 291 Eur (tuo metu – 550 000 Lt (litų)) žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), įsigijimui. Sutartyje nustatytas paskolos grąžinimo terminas – 2015 m. gruodžio 31 d. Atsakovai su pradiniu kreditoriumi neatsiskaitė. 2019 m. gegužės 2 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pradinis kreditorius perleido ieškovui reikalavimo teisę, kylančią iš paskolos sutarties.
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. preliminariu sprendimu ieškovo reikalavimus tenkino visiškai, priteisė solidariai iš atsakovų B. R. B. ir L. B. ieškovui E. K. 159 291 Eur dydžio skolą, 10 035,33 Eur delspinigių, 34 495,88 Eur mokėjimo palūkanų, iš viso 203 822,21 Eur, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovas B. R. B. pateikė prieštaravimus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. preliminaraus sprendimo, prašė jį panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas reikalavimo teisės perleidimo sutartimi neperėmė ir negalėjo perimti reikalavimo į atsakovus pagal paskolos sutartį, kadangi toks reikalavimas neegzistuoja. Prieštaravimuose nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta ne paskolos sutartis, o jungtinės veiklos sutartis. Atsakovas B. R. B. ir V. K. susitarė bendrai vykdyti projektą 4,5004 ha ploto žemės sklype, planavo šį žemės sklypą pertvarkyti ir statytis gyvenamuosius namus.
5. Trečiasis asmuo V. K. atsiliepime į prieštaravimus nurodė, kad 2014 m. liepos 7 d. de facto (faktiškai) ir de jure (teisiškai) buvo sudaryta paskolos sutartis, nes paskolos davėjas V. K. suteikė paskolą (550 000 Lt) paskolos gavėjams sutuoktiniams B. R. B. ir L. B., paskolos suma buvo suteikta sutarties pasirašymo metu ir paskolos gavėjai, pasirašydami sutartį, patvirtino, kad šią sutarties sumą gavo. Tai, kad paskola buvo tikslinė, nereiškia, kad šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį. Apie reikalavimo teisės perleidimo faktą atsakovams buvo žinoma, tačiau jie nereiškė jokių pretenzijų.
6. Ieškovas E. K. 2019 m. spalio 30 d. taip pat kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia tarp atsakovių L. B. ir N. K. 2019 m. kovo 7 d. sudarytą nekilnojamojo daikto – žemės sklypo, esančio (duomenys neskebtini) – dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją natūra. Ieškinį grindė tuo, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 5 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo priteisė solidariai iš atsakovų L. B. ir B. R. B. 159 291 Eur skolą, taip pat delspinigius ir mokėjimo palūkanas. Tik 2019 m. gegužės mėnesį ieškovui tapo žinoma apie tai, kad dovanojimo sutartimi trečiasis asmuo B. R. B. jam asmeninės nuosavybės teise priklausančią ½ (vieną antrąją) žemės sklypo dalį padovanojo atsakovei L. B.. Atsakovė L. B. pagal 2019 m. kovo 7 d. dovanojimo sutartį visą žemės sklypą padovanojo dukrai atsakovei N. K..
7. Ieškovo teigimu, egzistuoja visos actio Pauliana (Pauliano ieškinys) taikymo sąlygos: ieškovas turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, perleistą jam reikalavimo perleidimo sutartimi, taip pat priteistą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. preliminariu sprendimu; atsakovė L. B. perleido vienintelį savo turimą nekilnojamąjį turtą, o B. R. B. priklausantis nekilnojamasis turtas yra areštuotas, taigi B. R. B. ir L. B. turto masė, iš kurios gali būti patenkinti ieškovo reikalavimai, iš esmės sumažėjo, paskolos grąžinimas tapo negalimas; dovanojimo sutarties atsakovės sudaryti neprivalėjo; preziumuotina, kad skolininkė buvo nesąžininga, kadangi sudarė neatlygintinį sandorį su savo dukra.
8. Atsakovė L. B. ir trečiasis asmuo B. R. B. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutartis prieštarauja imperatyviajai teisės normai – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 daliai, todėl yra niekinė ir negaliojanti, ieškovas neturi reikalavimo teisės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 7 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. preliminarų sprendimą, kuriuo ieškovui E. K. buvo priteista solidariai iš atsakovų B. R. B. ir L. B. 159 291 Eur dydžio skola, 10 035,33 Eur delspinigių, 34 495,88 Eur mokėjimo palūkanų, iš viso 203 822,21 Eur, taip pat 5 procentų dydžio metinės palūkanos, paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendime nurodė:
9.1. B. R. B. ir L. B. bei V. K. 2014 m. liepos 1 d. sudarė paskolos sutartį, kuria V. K. suteikė atsakovams L. B. ir B. R. B. 159 291 Eur (550 000 Lt) dydžio paskolą žemės sklypo įsigijimui. Sutarties 1.3.1 papunktyje atsakovai patvirtino, kad paskolą iš paskolos davėjo (V. K.) gavo šios sutarties pasirašymo metu. Paskola suteikta iki 2015 m. gruodžio 31 d. Reikalavimo teisių perleidimo 2019 m. gegužės 2 d. sutartimi V. K. perleido naujajam kreditoriui E. K. reikalavimo teisę, kylančią iš 2014 m. liepos 1 d. paskolos sutarties; sutartyje numatyta, kad perleidžiamos teisės į visas palūkanas ir delspinigius, mokėtinus pagal paskolos sutartį nuo perleidžiamo skolininko įsiskolinimo. 2019 m. gegužės 20 d. ieškovas pateikė pretenziją atsakovams ir pareikalavo geranoriškai sumokėti 159 291 Eur skolą, 22 600,12 Eur palūkanų ir 10 035,33 Eur netesybų. Atsakovai, atsakydami į šią pretenziją 2019 m. gegužės 29 d. rašte patvirtino, kad pretenzijoje aptariama skola bus grąžinta iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Iš pateiktų šalių (atstovų) elektroninių laiškų turinio matyti, kad šalys tarėsi dėl galimybės ginčą išspręsti taikiai, tačiau susitarti nepavyko.
9.2. Teismas sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių kontekste ir faktas, jog buvo planuojami žemės sklypo formavimo, pertvarkymo bei paskirties keitimo darbai, nepaneigia to, kad pagal paskolos sutartį atsakovai gavo 159 291 Eur paskolą ir ją privalėjo grąžinti paskolos sutartyje numatyta tvarka bei terminais. Atsakovo teigimu, pagal tikrąjį šalių susitarimą, atsakovas ar jo sutuoktinė neturėjo grąžinti V. K. jo sutartimi perduotos pinigų sumos, o šalys turėjo pasidalinti žemės sklypą po to, kai bus užbaigtas projektas, o būtent, kai bus pakeista žemės sklypo naudojimo paskirtis, sklypas bus performuotas ir atidalintas. Tačiau, teismo vertinimu, toks susitarimas pateiktoje sutartyje neatsispindėjo. Teismas atkreipė dėmesį, kad paskolos sutarties 1.2.2 papunktyje numatytas atsakovų įsipareigojimas sudaryti preliminarią ½ dalies žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį nepašalina atsakovų įsipareigojimo grąžinti paskolintas pinigines lėšas. Susitarimo negrąžinti paskolą nėra numatyta ir kitose sutarties sąlygose. Teismo vertinimu, tokie paskolos sutarties šalių įsipareigojimai ir atlikti veiksmai – paskolos davėjo paskolos suteikimas, paskolos gavėjo patvirtinimas, kad gavo pinigines lėšas ir įsipareigoja juos grąžinti, – sudaro pagrindą išvadai dėl tarp V. K. ir atsakovų susiklosčiusių paskolos, o ne jungtinės veiklos santykių, kaip teigia atsakovas. Teismas pažymėjo, kad paskolos sutarties 1.2.2 papunktyje numatytas šalių susitarimas dėl preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, o ne kito neatlygintino žemės sklypo dalies perleidimo būdo.
9.3. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas aiškino, kad atsakovas ir V. K. tarėsi dėl jungtinės veiklos iki paskolos sutarties pasirašymo ir po jos pasirašymo, taip pat buvo dar keli susitarimai, buvo tartasi etapais, tačiau, išskyrus abstrakčius paaiškinimus dėl sklypo paskirties pakeitimo, detalizuoti susitarimų dėl jungtinės veiklos negalėjo. Nurodydamas, kad paskolos sutarties sudarymas neatitiko atsakovų tikrosios valios, nes jų valia buvo sudaryti jungtinės veiklos sutartį, nei procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu atsakovas neatskleidė, kodėl nebuvo pasirašyta jungtinės veiklos sutartis, kodėl atsakovai neginčijo paskolos sutarties, kodėl patys susirašinėjime patvirtino ne tik paskolos gavimo, bet ir būtent paskolos sutarties sudarymo faktą, galiausiai taip pat negalėjo nurodyti, kodėl sutartyje nebuvo užfiksuota, kad už suteiktą paskolą V. K. bus perleista dalis žemės sklypo, ir kodėl atsakovai po sutarties pasirašymo neperleido sklypo dalies V. K.. Nors atsakovas tvirtino, esą atsakovo ir V. K. santykiai buvo įforminti paskolos sutartimi V. K. prašymu, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl buvo parinkta būtent tokia, kaip teigė atsakovas, kelių susitarimų dėl jungtinės veiklos, forma, kodėl ji tenkino atsakovus.
9.4. Teismo vertinimu, nei atsakovas procesiniuose dokumentuose, nei jo atstovas bylos nagrinėjimo metu taip ir neatskleidė, kokio būtent bendro tikslo ar bendros veiklos buvo siekiama. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas paaiškino, kad iki paskolos sutarties, kuri, kaip tvirtina atsakovas, yra jungtinės veiklos sutartis, sudarymo ir po jos sudarymo tarp atsakovų ir trečiojo asmens buvo sudaromi žodiniai susitarimai dėl sklypo pertvarkymo, kad buvo tartasi, jog už organizacinius žemės sklypo pertvarkymo darbus atsakovams bus atlyginta V. K. žemės sklypo dalimi, tačiau visiškai neaišku, kodėl buvo būtinumas V. K. lėšomis įgytą sklypą registruoti atsakovo, o ne V. K. vardu.
9.5. Teismas atkreipė dėmesį, kad žemės sklypas 2014 m. liepos 3 d. buvo registruotas kaip atsakovų bendroji jungtinė nuosavybė, 2014 m. rugsėjo 1 d. buvo sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią B. R. B. padovanojo sutuoktinei L. B. ½ dalį žemės sklypo, 2019 m. kovo 7 d. buvo sudaryta dovanojimo sutartis, pagal kurią L. B. visą jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą padovanojo savo dukrai N. K.. Teismo vertinimu, šios aplinkybės paneigia atsakovo poziciją, kad neva žemės sklypą ar jo dalį atsakovų buvo ketinama perleisti V. K.. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovo paaiškinimai apie susitarimą dėl jungtinės veiklos nėra nuoseklūs, jais vadovautis nėra pagrindo. Teismas sprendė, kad V. K. ir atsakovus siejo paskolos teisiniai santykiai.
9.6. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo prašymo ex officio (savo iniciatyva) konstatuoti, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartis, sudaryta tarp pradinio kreditoriaus V. K. ir naujojo kreditoriaus E. K., yra niekinė ir negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes prieštarauja imperatyviai CK 6.101 straipsnio 1 dalies normai, nurodė, kad duomenų apie raštišką atsakovų sutikimą V. K. perleisti reikalavimo teisę ieškovui nėra. Tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovams buvo žinoma apie reikalavimo teisių pagal paskolos sutartį perleidimą, atsakovai tokiam teisių perleidimui neprieštaravo, jo neginčijo, o, priešingai, pripažino naują kreditorių reikalavimo teisių pagal paskolos sutartį turėtoju, derėjosi su juo dėl taikos sutarties sudarymo. Teismo vertinimu, tai patvirtina atsakovų sutikimą dėl perleistos reikalavimo teisės ir eliminuoja pagrindą spręsti dėl CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatų bei paskolos sutartyje sulygtų sąlygų pažeidimo. Aplinkybė, kad atsakovų sutikimui gauti nebuvo laikytasi sutartyje sulygtos rašytinės formos, būtų pernelyg formalus pagrindas spręsti dėl paskolos sutarties sąlygų pažeidimo.
10. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia atsakovių L. B. ir N. K. 2019 m. kovo 7 d. sudarytą dovanojimo sutartį, kuria dovanotoja L. B. padovanojo apdovanotojai N. K. 4,5004 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas taikė restituciją natūra ir grąžino atsakovei L. B. asmeninės nuosavybės teise 4,5004 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendime nurodė šiuos motyvus:
10.1. Dėl reikalavimo perleidimo sutarties (ne)galiojimo teismas nurodė, kad CK 6.101 straipsnio 1 dalies nuostatos yra dispozityvios, o ne imperatyvios. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog paskolos gavėjai žinojo, kad paskolos gavėjas perleido ieškovui teisę reikalauti grąžinti paskolą, sumokėti palūkanas ir delspinigius. Ieškovas pareiškė jiems pretenziją ir pareikalavo grąžinti skolą pagal paskolos sutartį. Skolininkai, sužinoję apie paskolos perleidimą, nereiškė prieštaravimų, neginčijo cesijos sutarties, priešingai, pripažino cesionierių (ieškovą) reikalavimo teisių pagal paskolos sutartį turėtoju, derėjosi su juo dėl taikos sutarties sudarymo. Teismas sprendė, kad, sužinoję apie cesijos sutartį, atsakovai raštu patvirtino sutikimą, jog paskolos davėjas perleistų reikalavimo pagal paskolos sutartį teisę ieškovui.
10.2. Iš į bylą pateiktų valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenų matyti, kad atsakovė L. B. dovanojimo sutartimi perleidimo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir tai buvo vienintelis jos nekilnojamasis turtas. Atsakovė L. B. neturi kito nekilnojamojo turto. Trečiasis asmuo B. R. B. turi žemės sklypą, bet jis areštuotas, todėl šis asmuo negali disponuoti turtu. Taip pat ieškovas pateikė į bylą duomenų, kad kitas atsakovės L. B. ir trečiojo asmens turtas (lėšos) taip pat yra areštuotas ieškovo ir kitų kreditorių reikalavimams užtikrinti. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad, sudarius ginčijamą dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovė L. B. padovanojo dukteriai žemės sklypą, pablogėjo skolininkės turtinė padėtis ir sumažėjo ieškovo galimybė atgauti skolą, todėl dovanojimo sutartimi pažeistos ieškovo, kaip atsakovės L. B. kreditoriaus, teisės. Atsakovė L. B. turėjo žinoti, kad padovanojusi sklypą dukteriai iš esmės nebeturės galimybių grąžinti skolos ieškovui. Atsakovė neturėjo nei įstatyme, nei kokioje nors sutartyje nustatytos pareigos sudaryti 2019 m. kovo 7 d. dovanojimo sutarties. Iš skolininkės L. B. apdovanotoji turtą įgijo neatlygintinai, todėl nagrinėjamoje byloje netaikomas CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas įrodyti neatlygintinio sandorio šalies (ne skolininko) nesąžiningumą. Atsakovė L. B. sklypo dovanojimo sutartį sudarė su savo vaiku, todėl preziumuojama, kad ieškovo interesus pažeidusios 2019 m. kovo 7 d. dovanojimo sutarties šalys buvo nesąžiningos. Atsakovės nepateikė į bylą įrodymų, kuriais būtų paneigta nurodyta nesąžiningumo prezumpcija.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
11. Atsakovas B. R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. preliminarų sprendimą ir ieškovo E. K. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas šalis siejusius teisinius santykius netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnyje įrodymų vertinimui nustatytus reikalavimus. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose buvo aiškiai išdėstęs ir paaiškinęs šalis siejusių jungtinės veiklos santykių turinį, nurodydamas bendrą šalių tikslą ir interesą, susitarimą veikti bendrai ir šalių įnašus (turtinius, intelektinius ar darbinius išteklius). Atsakovas ir V. K. planavo įsigyti žemės sklypą, pakeisti galiojančią žemės sklypo naudojimosi paskirtį bei naudojimo būdą, paversti žemės sklype esančią miško žemę kitomis naudmenomis, pertvarkyti žemės sklypą, sudarant galimybę žemės sklype statyti gyvenamosios paskirties statinius. Įgyvendinus šį projektą, V. K. planavo žemės sklypo dalyje pasistatyti gyvenamąjį namą. Paskolos sutarties 1.2.2 papunktyje šalys aiškiai susitarė, kad paskolos gavėjas, įsigijęs žemės sklypą nuosavybės teise, įsipareigoja 2015 m. birželio 30 d. su paskolos davėju sudaryti preliminarią ½ dalies žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria šalys susitars, jog paskolos davėjas įsigys atidalytą ½ žemės sklypo dalį. Tai nėra įrasta paskolos sutarčių sąlyga. Joje įtvirtintas akivaizdus V. K. interesas įgyti nuosavybės teisę į pusę žemės sklypo ir ši sutarties nuostata iš esmės nesusijusi su teismo nustatytais šalių paskolos teisiniais santykiais. Ji patvirtina šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos vykdymo žemės sklype. Jei atsakovas B. R. B. būtų siekęs įsigyti visą žemės sklypą, jis nebūtų įsipareigojęs po metų jo parduoti, ir, atitinkamai, jei trečiasis asmuo V. K. būtų siekęs įsigyti žemės sklypą, jis tą galėjo padaryti tiesiogiai, užuot skolinęs lėšas B. R. B. ir L. B., o vėliau iš jų pirkęs pusę žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas šios paskolos sutarties sąlygos, atskleidžiančios tikruosius šalių ketinimus, tinkamai neįvertino.
11.2. Atsakovai B. R. B. ir L. B. nėra davę V. K. jokio išankstinio rašytinio sutikimo dėl teisių ir įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymo perleidimo kitiems asmenims. Šią aplinkybę konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Todėl reikalavimo teisių perleidimo sutartis prieštarauja paskolos sutarties 6.4 papunkčiui, CK 6.101 straipsnio 1 daliai ir, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, laikytina niekine ir negaliojančia. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovų B. R. B. ir L. B. elgesys po reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo neturi teisinės reikšmės vertinant reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo klausimą.
11.3. Atsakovams B. R. B. ir L. B. reikšmės turėjo kreditoriaus asmuo, t. y. jie tarėsi dėl jungtinės veiklos vykdymo su V. K., būtent jam paskolos sutarties 1.2.2 papunkčiu įsipareigojo perleisti ½ žemės sklypo dalį. Todėl reikalavimo teisių perleidimui buvo svarbus išankstinis kitos šalies rašytinis sutikimas ir, atitinkamai, taikytina CK 6.101 straipsnio 5 dalies nuostata.
12. Ieškovas E. K. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir pagrįstai sprendė, kad buvo sudaryta tikslinė paskolos sutartis. Pažymėjo, kad, jeigu šalys sudaro tikslinę paskolos sutartį, paskolos gavėjas gali kontroliuoti, kaip paskolos gavėjas naudoja paskolos sumą. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad trečiasis asmuo domėjosi žemės sklypo įsigijimu, neteikia pagrindo išvadai, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis.
12.2. Atsakovai nepateikė jokių objektyvių įrodymų savo pozicijai, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, pagrįsti. Taip pat byloje jokių duomenų, kad atsakovai įnešė savo darbą, žinias ar pinigines lėšas, t. y. kad būtent atsakovai atsiskaitė su architektais, matininkais ar kitais asmenimis. Be to, atsakovas yra ilgametę verslo patirtį turintis asmuo, todėl abejotina dėl atsakovo sandorio sudarymo aplinkybių.
12.3. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad įsigijęs ginčo žemės sklypą ketino vykdyti jungtinę veiklą, keičiant žemės sklypo paskirtį, dalijant žemės sklypą, kadangi tai paneigia faktiniai atsakovų veiksmai: atsakovai turėjo tikslą gauti didelės vertės paskolą, už ją įsigyti žemės sklypą, o vėliau, sudarius ginčo žemės sklypo dovanojimo sandorį, išvengti realaus atsiskaitymo su kreditoriumi.
12.4. Nepaisant to, kad paskolos sutartyje 6.4 papunktyje šalys sulygo, jog neturi teisės perleisti teisių ir įsipareigojimų vykdymo kitiems asmenims be išankstinio sutikimo, tačiau atsakovas buvo informuotas apie reikalavimo perleidimo sutartį ir tokiam perleidimui neprieštaravo.
12.5. Apeliacinį skundą pateikė tik vienas iš atsakovų, todėl laikytina, kad kitas atsakovas – L. B. – nei paskolos suteikimo fakto, nei perleidimo sutarties neginčija. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas tiek atsakydamas į pretenziją, tiek elektroniniuose laiškuose pažymėjo, jog iš tiesų pasiskolino 550 000 Lt sumą, siūlė grąžinti skolą iki 2019 m. rugsėjo 1 d., dėl skolos grąžinimo siekė susitarti taikiai, taigi ne tik pripažino esant sudarytą paskolos sutartį, bet ir konkliudentiniais veiksmais neprieštaravo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymui.
13. Trečiasis asmuo V. K. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
13.1. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad L. B. ir B. R. B. su trečiuoju asmeniu V. K. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią V. K. suteikė atsakovams L. B. ir B. R. B. 550 000 Lt (159 291 Eur) dydžio paskolą. Paskolos gavėjai patvirtino, kad paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą gavo šios sutarties pasirašymo metu. Vien ta faktinė aplinkybė, kad paskola buvo tikslinė, nereiškia, jog šalys sudarė jungtinės veiklos sutartį. Tai, kad trečiasis asmuo V. K. domėjosi, ar pinigai buvo naudojami pagal tikslinę paskirtį, t. y. žemės sklypui įgyti, tik patvirtina esant sudarytą tikslinę paskolos sutartį. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas nurodė tik abstrakčius paaiškinimus dėl neva sudarytos jungtinės veiklos sutarties. Teikdamas paaiškinimus teismui, atsakovo atstovas negalėjo detalizuoti susitarimų dėl jungtinės veiklos.
13.2. Atsakovai buvo informuoti apie pasikeitusį kreditorių. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad naujasis kreditorius E. K. atsakovui pateikė 2019 m. gegužės 20 d. pretenziją dėl skolos sumokėjimo, kuria informavo apie kreditoriaus pasikeitimą prievolės vykdyme. Byloje nėra duomenų, kad L. B. ir B. R. B. neigė susidariusios skolos faktą ir ieškovo E. K. (naujojo kreditoriaus) teisę reikalauti grąžinti skolą. Priešingai, nustatyta, kad atsakovas savo sutikimą dėl reikalavimo teisės perleidimo išreiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. atsakydamas į minėtą pretenziją ir siūlydamas susitarimą dėl skolos apmokėjimo E. K. įforminti taikos sutartimi, tokiu būdu pripažindamas E. K. reikalavimo teisės turėtoju.
13.3. Nepaisant to, kad paskolos sutarties 6.4 papunktyje šalys sulygo, jog neturi teisės perleisti šioje sutartyje numatytų savo teisių bei įsipareigojimų vykdymo kitiems asmenims be išankstinio kitos šalies sutikimo, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad po to, kai atsakovas buvo informuotas apie reikalavimo teisių pagal paskolos sutartį perleidimą, tokiam teisių perleidimui prieštaravo.
13.4. Atsakovas B. R. B. neturėjo teisinio pagrindo ginčyti reikalavimo teisių perleidimo sutarties CK 6.101 straipsnio 1 dalies pagrindu. Net ir tuo atveju, kai sutarties šalys susitaria dėl reikalavimo teisės perleidimo tik esant skolininko sutikimui, toks šalių susitarimas a priori (iš anksto) negali būti prilyginamas imperatyviajai įstatymo normai. Sutartyje nustatyto draudimo pažeidimas yra sutarties sąlygos pažeidimas, dėl kurio gali kilti sutartinė atsakomybė, tačiau sutarties sąlygos pažeidimas negali reikšti pačios sutarties negaliojimo.
14. Atsakovė L. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo E. K. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. L. B. ir trečiasis asmuo B. R. B. nėra davę V. K. jokio išankstinio rašytinio sutikimo dėl teisių ir įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymo perleidimo kitiems asmenims. Todėl reikalavimo teisių perleidimo sutartis prieštarauja paskolos sutarties 6.4 papunkčiui, CK 6.101 straipsnio 1 daliai ir, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, laikytina niekine ir negaliojančia. Vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, nei atsakovė L. B., nei trečiasis asmuo B. R. B., nei ieškovas E. K. jokiais savo veiksmais negalėjo patvirtinti neteisėtai sudarytos ir niekinės (negaliojančios) reikalavimo perleidimo sutarties.
14.2. Atsakovė L. B. žemės sklypą dovanodama atsakovei N. K. neturėjo tikslo išvengti prievolės savo kreditoriams, įskaitant ieškovą E. K.. Dovanojimo sutartis sudaryta 2019 m. kovo 7 d., o į teismą dėl skolos priteisimo pagal 2014 m. liepos 1 d. paskolos sutartį ir 2019 m. gegužės 2 d. reikalavimo perleidimo sutartį ieškovas E. K. kreipėsi tik 2019 m. rugpjūčio 23 d., t. y. po 5 mėnesių nuo dovanojimo sutarties sudarymo.
14.3. V. K., L. B. ir B. R. B. susitarė dėl jungtinės veiklos vykdymo, šios veiklos tikslas – sudaryti galimybę žemės sklype statyti gyvenamosios paskirties statinius. Šiam tikslui pasiekti buvo būtina įsigyti žemės sklypą, pakeisti jo paskirtį, naudojimo būdą, žemės naudmenas ir pertvarkyti šį sklypą. Šalys susitarė kooperuoti savo turtinius, intelektinius ar darbinius išteklius (įnašus), t. y. V. K. turėjo skirti pinigines lėšas žemės sklypo įsigijimui, o B. R. B. ir L. B. – darbą, žinias ir pinigines lėšas, skirtus pakeisti žemės sklypo paskirtį, naudojimo būdą, žemės naudmenas ir pertvarkyti šį sklypą. Todėl, nors V. K. indėlis žemės sklypo įsigijimui įformintas „paskolos sutartimi“, tačiau iš tikrųjų tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai negali būti laikomi paskolos santykiais. Tikrieji šalių ketinimai buvo jungtinės veiklos vykdymas, siekiant bendro tikslo.
15. Ieškovas E. K. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
15.1. Sandorių negaliojimo institutas taikytinas tuo atveju, kai sprendžiama, ar sutartis sudaryta teisėtai. Tai, kad sutartis vykdoma nesilaikant jos sąlygų, reiškia sutarties pažeidimą, o ne sandorio negaliojimą. Taigi sandorių negaliojimo institutas negali būti taikomas sutarties pažeidimu, nes tai neatitiktų sandorių negaliojimo paskirties.
15.2. Atsakovė savo sutikimą dėl reikalavimo perleidimo išreiškė konkliudentiniais veiksmais: ji atsakė į pretenziją dėl skolos sumokėjimo ir siūlė susitarimą dėl taikos sutarties sudarymo, nereiškė prieštaravimų, neginčijo paskolos perleidimo sutarties. Taigi, nepaisant to, kad paskolos sutarties 6.4 papunktyje šalys susitarė, jog neturi teisės perleisti savo teisių ir įsipareigojimų įvykdymo be išankstinio kitos šalies sutikimo, byloje nėra duomenų, kad po to, kai atsakovė buvo informuota apie reikalavimo teisių pagal paskolos sutartį perleidimą, tokiam teisių perleidimui prieštaravo.
15.3. Nors atsakovė nurodo, kad L. B. ir B. R. B. reikšmės turėjo kreditoriaus asmuo, nes buvo tariamasi dėl jungtinės veiklos vykdymo, tačiau šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos.
15.4. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šalių vykdytą jungtinę veiklą. Priešingai, atsakovas padovanojo sutuoktinei ginčo žemės sklypo dalį, vėliau atsakovė jai priklausantį žemės sklypą padovanojo savo dukteriai. Atsakovė neturėjo pareigos sudaryti dovanojimo sutarties, taip pat nepaneigė aplinkybės, kad neturėjo tikslo išvengti prievolės savo kreditoriams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamų teismo sprendimų negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių
3. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp pradinio kreditoriaus V. K. ir atsakovų L. B. bei B. R. B. susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Atsakovas apeliaciniame skunde su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad paskolos sutartis buvo reikalinga tik žemės sklypui įsigyti, tačiau iš tiesų šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, šalys siekė bendro tikslo – vykdyti gyvenamųjų namų statybą žemės sklype. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti.
4. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 straipsnis). Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
5. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktą; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30, 31 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
6. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad svarbus ir šalių elgesys po sutarties sudarymo: pats sutarties vykdymas, jos netinkamas vykdymas, šalių reiškiami reikalavimai viena kitai, pretenzijos, pranešimai apie vykdymo trūkumus, įvykdymo priėmimas, atsisakymas priimti įvykdymą ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių elgesys po sutarties sudarymo vis dėlto negali įrodyti tikrosios šalių valios ir net gali būti priešingas tam, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, tačiau vis dėlto jis tam tikrais atvejais gali leisti įžvelgti tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 28, 31 punktus, 2021 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-403/2021 26–28 punktus).
7. Iš byloje esančios 2014 m. liepos 1 d. paskolos sutarties matyti (1 t, b. l. 9), kad 550 000 Lt dydžio paskola buvo terminuota, suteikta iki 2015 m. gruodžio 31 d. (sutarties 1.5 papunktis), atsakovai L. B. ir B. R. B. įsipareigojo mokėti palūkanas už suteiktą paskolą (sutarties 1.4.1 papunktis). Priešingai nei savo procesiniuose dokumentuose nurodo atsakovai, pačioje paskolos sutartyje numatytas aiškus įsipareigojimas grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas (sutarties 2.1, 2.2 papunkčiai). Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pinigai atsakovams buvo perduoti. Tai įvertinusi teisėjų kolegija laiko, kad paskolos sutartis yra nedviprasmiška, aiški, nenustatyta, kad jos nuostatos viena kitai prieštarautų, vidutiniškai apdairus ir rūpestingas žmogus suprato ir turėjo suprasti, kad prisiima įsipareigojimus grąžinti duotą paskolą. Jokios paskolos sutarties nuostatos neteikia pagrindo išvadai, kad paskolos suma gali būti negrąžinta ir (ar) įskaityta už kokius nors atsakovų atliktus žemės tvarkymo, projektavimo darbus.
8. Šiuos argumentus patvirtina ir šalių elgesys po paskolos sutarties sudarymo. Iš byloje esančio 2019 m. liepos mėnesį vykusio susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti (1 t, b. l. 13), kad nei atsakovas, nei atsakovo vardu veikęs atstovas neneigė pareigos grąžinti skolą, ginčas iš esmės buvo kilęs dėl skolos dydžio – palūkanų ir delspinigių, šalys derėjosi dėl taikos sutarties sudarymo (1 t, b. l. 16). Atsakovai, atsakydami į pretenziją dėl skolos sumokėjimo, nurodė, kad iš tiesų pasiskolino 550 000 Lt dydžio sumą, tačiau neteigė ir neįrodinėjo, jog ši suma neturi būti grąžinta ar kad pradinis kreditorius turi kokių nors priešpriešinių įsipareigojimų atsakovams (1 t, b. l. 30). Priešingai, byloje nėra duomenų, kad atsakovai būtų raginę pradinį kreditorių vykdyti sutarties sąlygą dėl preliminarios sutarties sudarymo, jog kreipėsi į pradinį kreditorių dėl kokių nors įsipareigojimų, kylančių iš bendrai siekiamo tikslo, vykdymo.
9. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad šalys paskolos sutartyje sulygo, jog pati paskolos sutartis galėjo būti nutraukta paskolos davėjo iniciatyva, jeigu paskola nėra grąžinama (sutarties 4.1 papunktis), tačiau šioje paskolos sutartyje nenumatyti jokie kiti įsipareigojimai ar veiksmai, kitas (papildomas) tikslas, kurio šalys siekė, ir tai sudarytų pagrindą spręsti ne dėl paskolos, o jungtinės veiklos teisinių santykių tarp šalių egzistavimo. Dar daugiau, nors atsakovas apeliaciniame skunde įrodinėja, kad tikrasis šalių siekis buvo statyti gyvenamuosius namus atidalintame žemės sklype, tačiau šiuos jų argumentus paneigia pačių atsakovų veiksmai, kadangi 2019 m. kovo 7 d. visas žemės sklypas buvo perleistas atsakovų dukteriai (1 t, b. l. 11).
10. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad atsakovai neįrodė, jog tarp šalių galėjo susiklostyti jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Byloje nėra duomenų ar paaiškinimo, kodėl nebuvo pasirašyta jungtinės veiklos sutartis, kodėl atsakovai neginčijo paskolos sutarties, kodėl patys susirašinėjime patvirtino ne tik paskolos gavimo, bet ir paskolos sutarties sudarymo faktą, galiausiai, taip pat negalėjo nurodyti, kodėl po sutarties pasirašymo neperleido sklypo dalies pradiniam kreditoriui sutartyje nustatytais terminais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad perkamas žemės sklypas turėjo būti atidalintas ir šalys susitarė dėl preliminarios sutarties sudarymo iki 2015 m. birželio 30 d. (sutarties 1.2.2 papunktis), tačiau L. B. tik 2017 m. spalio 6 d. inicijavo žemės sklypų formavimo pertvarkymo projekto rengimą (2 t., b. l. 32). Duomenų, kad žemės sklypo pertvarkymo darbai pradėti anksčiau, byloje nėra, taip pat nėra duomenų, jog pradinis kreditorius būtų kreipęsis į atsakovus dėl darbų, susijusių su žemės sklypo tvarkymu, vėlavimo ar kad patys atsakovai būtų taręsi dėl kito termino su pradiniu kreditoriumi, t. y. į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys faktą, kad šalys siekė bendro tikslo iš anksto aptartomis konkrečiomis sąlygomis.
11. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad šalys ketino tame pačiame žemės sklype statyti namus ir derino jų projektus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad tarp šalių susiklostė paskolos, o ne jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Atsakovui teigiant, kad L. B. turėjo rūpintis žemės sklypo tvarkymo darbais, lieka neaišku, koks turėjo būti kitų jungtinės veiklos dalyvių indėlis. Atsakovo teigimu, V. K. įsipareigojo iš dalies finansuoti žemės sklypo įsigijimą, tačiau byloje neatskleista, kokia buvo ta dalis, kaip šalys įvertino atsakovų indėlį bendroje veikloje, galiausiai, atsakovai įsipareigojo grąžinti paskolintas lėšas ir sumokėti palūkanas už suteiktą paskolą, taigi laikytina, kad atsakovai neįrodė tarp šalių buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos.
Dėl reikalavimo perleidimo sutarties
12. Atsakovai apeliaciniuose skunduose teigia, kad reikalavimas pagal paskolos sutartį negalėjo būti perleistas be atsakovų sutikimo, tai draudė paskolos sutarties 6.4 papunktis, todėl reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinė ir negalioja. Be to, L. B. ir B. R. B. reikšmės turėjo ir kreditoriaus asmuo, t. y. jie tarėsi dėl jungtinės veiklos vykdymo su V. K., o būtent, įsipareigojo perleisti žemės sklypo dalį. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinių skundų argumentus kaip nepagrįstus.
13. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės.
14. Atsakovas apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad paskolos sutarties 6.4 papunktyje buvo numatyta, kad šalys neturi teisės perleisti savo teisių bei įsipareigojimų vykdymo kitiems asmenims be išankstinio raštiško kitos šalies sutikimo. Visgi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimuose išdėstytais argumentais, kad atsakovams buvo žinoma apie reikalavimo teisių pagal paskolos sutartį perleidimą, atsakovai tokiam teisių perleidimui neprieštaravo, jo neginčijo, o, priešingai, pripažino naują kreditorių ir derėjosi su juo dėl taikos sutarties sudarymo. Iš byloje esančios 2019 m. gegužės 20 d. pretenzijos matyti (1 t, b. l. 22), kad atsakovai buvo informuoti, jog E. K. perėmė reikalavimą pagal paskolos sutartį iš V. K.. Atsakydami į šią pretenziją 2019 m. gegužės 29 d. raštu (1 t, b. l. 30) prieštaravimų dėl reikalavimo perleidimo pagal paskolos sutartį nereiškė, priešingai, nurodė, kad buvo pateiktas pasiūlymas tiesiogiai E. K. grąžinti skolą iki 2019 m. rugsėjo 1 d. Toks šalių elgesys rodo, kad jie davė sutikimą dėl reikalavimo perleidimo.
15. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, kadangi bylų faktinės aplinkybės nesutampa. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant bei taikant įstatymus, kitus teisės aktus ir analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų privalu laikytis. Tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje, tiek kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019 buvo keliamas klausimas, ar gali būti pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms teisės normoms reikalavimo perleidimo sutartis, jeigu reikalavimo perleidimo draudimas buvo įtvirtintas sutartyje tarp pradinio kreditoriaus ir skolininko. Kasacinis teismas išaiškino, kad, kai sutarties šalys susitaria dėl reikalavimo teisės perleidimo tik esant skolininko sutikimui, toks šalių susitarimas a priori (iš anksto) negali būti prilyginamas imperatyviajai įstatymo normai. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas reikalavimo perleidimo draudimas, siejamas su skolininko sutikimo nebuvimu, yra sutarties pažeidimas, kuris gali būti pagrindas sutartinei atsakomybei kilti. Šis išaiškinimas yra universalus ir pirmosios instancijos teismas turėjo į jį atsižvelgti. Taigi pirmosios instancijos teismas abejose civilinėse bylose pagrįstai atmetė atsakovų reikalavimą pripažinti reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.
16. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad pradinį kreditorių ir skolininkus siejo paskolos, o ne jungtinės veiklos teisiniai santykiai, atmestini kaip nepagrįsti atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad skolininkams reikšmės turėjo kreditoriaus asmuo – V. K..
Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia
17. Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nustatytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.
18. Nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovė pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog sudarytas sandoris pažeidė kreditoriaus interesus, o būtent, apeliaciniame skunde nurodoma, kad L. B. dovanodama dukrai atsakovei N. K. žemės sklypą neturėjo tikslo išvengti prievolės savo kreditoriams. Apeliaciniame skunde pažymima, kad dovanojimo sutartis sudaryta 2019 m. kovo 7 d., o į teismą dėl skolos priteisimo pagal paskolos sutartį ieškovas E. K. kreipėsi tik 2019 m. rugpjūčio 23 d. Be to, atsakovai nuolat laikėsi pozicijos, kad tarp šalių buvo sudaryta ne paskolos, o jungtinės veiklos sutartis.
19. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.).
20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė L. B. dovanojimo sutartimi perleido žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir tai buvo vienintelis jos nekilnojamasis turtas, kitas skolininkas – B. R. B. – turi nekilnojamojo turto, tačiau jis yra areštuotas, areštuotos šių asmenų piniginės lėšos. Šios aplinkybės nėra ginčijamos. Taigi teismas pagrįstai padarė išvadą, kad, atsakovei perleidus žemės sklypą, pablogėjo skolininkės turtinė būklė ir sumažėjo ieškovo galimybė atgauti skolą, todėl dovanojimo sutartimi buvo pažeistos ieškovo, kaip atsakovės L. B. kreditoriaus, teisės. Atsakovė apeliaciniame skunde šių aplinkybių nepaneigė ir neįrodinėjo, kad turi pakankamai finansinių galimybių grąžinti skolą. Faktas, kad ieškovas į teismą dėl pažeistų teisių gynybos kreipėsi vėliau nei buvo sudaryta dovanojimo sutartis, nepaneigia aplinkybės, jog kreditoriaus teisės buvo pažeistos.
21. Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovai atsakyme į pretenziją ir elektroniniuose laiškuose niekada neteigė, kad juos ir pradinį kreditorių V. K. siejo ne paskolos, o jungtinės veiklos teisiniai santykiai, jog pradinis kreditorius turi įsipareigojimų atsakovams, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovai visą laiką laikėsi pozicijos, jog V. K. laikė ne kreditoriumi, o partneriu, vertintini kritiškai. Galiausiai, atsakovai įrodinėja, kad jie turėjo pareigą pertvarkyti žemės sklypą, jį atidalinti ir vėliau dalį žemės sklypo perleisti V. K., tačiau 2019 metais visas žemės sklypas buvo padovanotas atsakovės dukteriai. Taigi atsakovės pozicija, kad dovanojimo sutartimi nebuvo siekiama pakenkti V. K., yra nenuosekli, todėl atmestina kaip neįrodyta ir nepagrįsta.
22. Atsakovė apeliaciniame skunde daugiau jokių argumentų dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimo nenurodo. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinimas apeliacinio skundo ribose, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylas, nustatė byloms reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą ir (ne)galiojimą, actio Pauliana taikymo sąlygas, teisingai įvertino įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, jog tarp pradinio kreditoriaus V. K. ir atsakovų L. B. bei B. R. B. susiklostė paskolos teisiniai santykiai, taip pat pagrįstai pripažino dovanojimo sutartį, sudarytą tarp L. B. ir N. K., negaliojančia actio Pauliana pagrindu. Atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimų panaikinti ar jų pakeisti, todėl apeliaciniai skundai yra atmetami.
24. Atmetus apeliacinius skundus, atsakovams bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovas ir trečiasis asmuo apeliacinės instancijos teismui duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
25. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atsakovui B. R. B. buvo atidėtas 1 252 Eur dydžio žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą, ši suma priteistina iš atsakovo valstybės naudai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistus.
Priteisti iš atsakovo B. R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 252 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt du eurus) dydžio žyminį mokestį valstybės naudai.
Teisėjai Marius Bajoras
Gintaras Pečiulis
Vigintas Višinskis