Civilinė byla Nr. 2A-1858-603/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17881-2017-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.2.8.;
2.6.29.4.; 3.3.1.18.1.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andrutės Salvador ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui S. U. dėl skolos priteisimo ir atsakovo S. U. priešieškinį ieškovui A. B. dėl skolos priteisimo ir sutarties pripažinimo niekine.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. B. pateikė ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo S. U. 37 650,60 Eur skolą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad šalis siejo ilgalaikiai, pasitikėjimu grindžiami sutartiniai santykiai, ieškovas ilgą laiką veikė atsakovo vardu kaip jo įgaliotas asmuo tvarkant įvairius klausimus, susijusius su atsakovo žemėmis, mišku. Ieškovo teigimu, atsakovas užsiėmė nekilnojamojo turto (žemė sklypų) supirkimu, todėl skolindavosi iš trečiųjų asmenų, įskaitant ieškovą, įvairias pinigų sumas, o skolindamas atsakovui tik kartais sudarydavo rašytines sutartis. Ieškovas su atsakovu 2010 m. sausio 26 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 27 803,52 Eur (96 000 Lt), o atsakovas pinigų gavimo faktą patvirtino pasirašydamas, jog pinigus gavo. Nurodė, kad žodžius „Aš, S. U., pinigus gavau“, atsakovas įrašė ieškovui matant savo ranka, ar sutartis pasirašyta vienu egzemplioriumi, nepamena. Ieškovo teigimu, atsakovas įsipareigojimo grąžinti pinigus iki 2010 m. gegužės 26 d. nesilaikė. Kadangi paskolos sutartyje nustatytas 5 proc. metinių palūkanų dydis, todėl už 7 metus ir 1 mėn. Ieškovo paskaičiavimu susidarė 9 847,08 Eur palūkanų suma. Paaiškino, jog pinigų skolinti nenorėjo, tačiau atsakovo prašymu paskolino. Sutarties tekstą atsivežė atsakovas, o kas ją parengė, nežino. Atsakovui pinigus perdavė grynais. Nurodė, kad atsakovą kiekvienais metais ragino žodžiu grąžinti paskolą, tačiau ji grąžinta nebuvo. Su atsakovu santykiai buvo geri, tačiau ėmusis veiksmų dėl paskolos grąžinimo, santykiai pablogėjo.
3. Atsakovas atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas jam pats yra skolingas, o skola susidarė už parduodamą sklypą (duomenys neskelbtini) į ieškovo sąskaitą atsakovui 2006 m. spalio 23 d. pervedus 2 896 Eur (10 000 Lt). Atsakovo teigimu, ieškovas sklypo nepardavė, tačiau pinigų negrąžino ir liko skolingas atsakovui 2 809 Eur (9 700 Lt). Atsakovas nurodė, jog ieškovas jam siūlė sudaryti fiktyvią paskolos sutartį dėl mokesčių, tačiau atsakovas tokios sutarties sudaryti nesutiko. Atsakovo teigimu, jis 2001 m. liepos 11 d. ieškovui išdavė įgaliojimą atkurti nuosavybės teises, tačiau ieškovas nepranešęs atsakovui iškirto mišką, dėl ko atsakovas buvo nubaustas. Be to, 2005 m. rugpjūčio 25 d. atsakovas ieškovui išdavė įgaliojimą parduoti atkurtą mišką, ieškovas sklypą pardavė, tačiau pinigus pasiliko sau, nurodydamas, jog nupirks kitą žemės sklypą. Atsakovo manymu, jis ieškovui neskolingas. Nurodė, jog pinigų iš ieškovo niekada nesiskolino, o ieškovas, grąžindamas pinigus, paprašė įrašyti ant sulankstyto ir prirašinėto popieriaus, jog atsakovas gavo 300 Lt ir parašyti žodžius „Aš, S. U., pinigus gavau“.
4. Atsakovas S. U. pareiškė priešieškinį, kuriame prašė: 1) priteisti iš ieškovo 4 257,42 Eur skolos, 1 065,52 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo; 2) pripažinti 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovo, niekine ir negaliojančia; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pinigų iš ieškovo nesiskolino, paskolos sutarties nesudarė. Atsakovo teigimu, ieškovas 2010 metų sausio mėnesį pats grąžino atsakovui dalį skolos 86,88 Eur (300,00 Lt) ir paprašė atsakovą pasirašyti apie gavimą. Atsakovas įtaria, kad vėliau ant šio atsakovo įrašo apie dalį skolos grąžinimo ieškovas atspausdino paskolos tekstą, suklastodamas 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartį.
5. Ieškovas atsiliepime su priešieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir iš to kylančias teisines pasekmes. Nurodė, kad atsakovas nepridėjo jokių įrodymų minėtoms aplinkybėms pagrįsti, be to, atsakovas praleido 10 metų ieškinio senaties terminą, kadangi atsakovas, jo paties teigimu, apie galimai pažeistas teises dėl avanso negrąžinimo sužinojo 2007 metų viduryje, kai tuo tarpu ieškinį reiškia tik 2019 m. vasaros pabaigoje, t. y. praėjus daugiau kaip 12 metų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 17 d. sprendimu ieškovo ieškinio ir atsakovo priešieškinio netenkino.
7. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus – 2001 m. liepos 11 d. įgaliojimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos 2002 m. liepos 2 d. atsakovui išduotą leidimą kirsti mišką, už kurį pagal įgaliojimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), veikė ieškovas, 2005 m. rugpjūčio 5 d. įgaliojimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), šalių paaiškinimus, teismas nustatė, jog ieškovą ir atsakovą 2001-2006 metais saistė tarpusavio bendradarbiavimo santykiai, o ieškovas atsakovo prašymu ir pavedimu atlikdavo tam tikrus teisinius veiksmus, susijusius su žemės sklypų valdymu, nuosavybės teisių į juos įgijimu. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje esantys duomenys nepatvirtina jog santykiai tarp šalių tęsėsi ir po 2006 m.
8. Teismas pažymėjo, jog 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties sudarymo metu galiojusioje CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, jog paskolos sumai viršijus 2 000 Lt paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Teismo teigimu, esminis paprastos rašytinės formos sutarties požymis yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu, rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Taip pat pažymėjo, kad esant realinei paskolos sutarčiai, pagal teismų praktiką įrodyti, jog paskola suteikta, tenka pareiga kreditoriui, o paskolos grąžinimo faktą turi įrodyti skolininkas. Teismo teigimu, pagal kasacinio teismo praktiką prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
9. Teismui, remiantis atsakovo paaiškinimais, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. kovo 4 d. ekspertizės akto Nr. 11-337(19) išvadomis, nekilo abejonių, kad 2010 m. sausio 26 d. sutartyje įrašas „aš S. U. pinigaus gavau (parašas) 2010.01.26“ yra padarytas atsakovo. Tačiau pažymėjo, jog byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą vertinti tikėtina aplinkybę, kad atsakovas neturėjo valios pasiskolinti iš ieškovo 96 000 Lt, o paskolos sutartyje padarytu įrašu neketino patvirtinti ir nepatvirtino 96 000 Lt perdavimo jam fakto.
10. Konstatavo, jog sudaryta paskolos sutartis turi akivaizdžių trūkumų, kurių ieškovas nepaneigė. Pažymėjo, jog sutartis yra ant nestandartinio lapo, joje ties rankraštiniu įrašu „Aš S. U. pinigus gavau (parašas) 2010.01.26“ yra skersinė lapo lenkimo žymė, per kurią sulenkus popierių tekstas nėra matomas, o popieriaus lapas turi mechaninį pažeidimą per visą plotą. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės J. V. 2019 m. kovo 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-399(19) nurodyti mechaniniai pažeidimai, jų išsidėstymas ir pobūdis sudaro pagrindą vertinti kaip tikėtinus atsakovo paaiškinimus, jog rankraštinio įrašo 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje padarymo metu dokumentas atsakovui buvo paduotas tokiu būdu (su kitais dokumentais, kuriais jo dalis vienu ar kitu būdu, sąmoningai ar nesąmoningai, buvo uždengta), jog visa apimtimi atsakovo nebuvo matomas, o atsakovui dedant parašą ant popieriaus jis galėjo objektyviai nematyti viso popieriaus lapo dėl jo uždengimo. Teismas pažymėjo, jog ieškovo paaiškinimus dėl padarytų mechaninių pažeidimų atplėšiant voką, kuriame buvo sutarties originalas, paneigia ekspertės nustatyta aplinkybė tiriant eksperimentinius pavyzdžius, jog atplėšiant voką eksperimentinis lapas pažeidžiamas tik iš vienos lenkimo žymės pusės, o ne iš abiejų, kaip yra tiriamajame dokumente.
11. Teismas pažymėjo, jog atsakovo argumentų dėl paskolos sutarties teksto nebuvimo (galėjimo nematyti) ant popieriaus lapo darant rankraštinį įrašą ir dedant parašą tikėtinumo nepaneigia ir Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės J. V. 2019 m. kovo 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-399(19) padaryta išvada, jog tiriant rastas tonerio daleles kategoriškai ar didesnės tikimybės išvadai, kad 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje pirmiau padarytas rankraštinis įrašas „Aš S. U. pinigus gavau 2010.01.26“, o po to spausdintuvu išspausdintas tekstas, padaryti nepakanka nustatytų požymių.
12. Spręsdamas dėl atsakovo valios pasirašyti 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartį teismas vertino ne tik paskolos sutarties turinį, tačiau ir sutarties sudarymo aplinkybes. Pažymėjo, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių atsakovo valią sudaryti paskolos sutartį. Teismo teigimu, byloje nėra jokių konkrečių įrodymų, liudijančių skubų atsakovo poreikį pinigams laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2010 m. gegužės 26 d., nepagrįsta atsakovo iniciatyva dėl paskolos sutarties sudarymo, o abejones atsakovo valios buvimu kelia ir ieškovo paaiškinimai, jog skolindamas didelę pinigų sumą atsakovui iš esmės nesidomėjo sumos reikalingumu bei ketinimu ją grąžinti, juolab kad ji turėjo būti grąžinta per gana trumpą 4 mėnesių terminą. Teismas taip pat nenustatė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog ieškovas atsakovui pinigus pagal rašytines sutartis skolino ne pirmą kartą, o atsakovas pinigus grąžino. Pažymėjo, kad abejones ieškovo argumentais kelia ir tai, jog paskolos sutarties sudarymo metu 2010 m. sausio 26 d. ieškovą ir atsakovą dar saistė iki tol buvę bendradarbiavimo santykiai, kuriuos atsakovas nurodo nutrūkus nuo 2006 m., po to kai nei jo broliui, nei jam taip ir nebuvo parduotas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), už kurį pinigus atsakovas pervedė ieškovui.
13. Teismas sprendė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina ir 96 000 Lt perdavimo atsakovui fakto. Tokią išvadą padarė įvertinęs aplinkybę, jog pinigų perdavimo faktas grindžiamas tik šalių pasirašytos 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties sąlyga, jog ieškovas perduoda atsakovui jo gaunamą sumą šios sutarties sudarymo metu, o atsakovas ją priima. Teismas nenustatė, jog kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtintų paskolos dalyko perdavimo faktą.
14. Kadangi tarp šalių nesusiformavo paskolos teisiniai santykiai, teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo reikalavimą dėl 37 650,60 Eur skolos priteisimo bei atsakovo priešinį reikalavimą dėl 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.
15. Teismas taip pat netenkino atsakovo priešieškinio reikalavimų dėl skolos iš ieškovo priteisimo. Pažymėjo, jog ieškovą ir atsakovą saistė pavedimo teisiniai santykiai 2005 m. rugpjūčio 25 d. atsakovo ieškovui išduoto įgaliojimo, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu, kurių metu ieškovas, veikdamas atsakovo vardu, įgijo 5 000 Lt (1 448,10 Eur) už atsakovui priklausiusio žemės sklypo pardavimą. Kadangi pasibaigus pavedimo santykiams 2006 m. vasario 25 d. ieškovas negrąžino atsakovui pinigų, konstatavo, jog atsakovas įrodė reikalavimo teisę dėl 1 448,10 Eur grąžinimo (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Įvertinęs rašytinius įrodymus taip pat nustatė, jog atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovo 9 700 Lt (2 809,32 Eur), pervestus kaip avansą ieškovui už ketinamą įsigyti iš jo žemę. Nors atsakovo reikalavimo teisė ieškovui buvo įrodyta, teismas taikė ieškinio senatį ir atsakovo priešieškinio reikalavimo dėl skolos priteisimo netenkino. Pažymėjo, kad ieškinio senatis taikytina ir išvestiniam atsakovo reikalavimui dėl palūkanų priteisimo (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
16. Ieškovas (apeliantas) A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisiant ieškovui iš atsakovo 37 650,60 Eur skolos ir bylinėjimosi išlaidas; 2) civilinę bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde nurodo tokius pagrindinius argumentus:
16.1. Ieškinio reikalavimo pagrįstumą patvirtina pirmosios instancijos teismui pateikti rašytiniai įrodymai, tarp jų ir paskolos raštelio originalas. Atsakovo skolą patvirtina taip pat civilinės bylos nagrinėjimo metu gauti papildomi rašytiniai įrodymai, paaiškinimai dėl pinigų perdavimo ir paskolos raštelio surašymo aplinkybių. Teismo paskirta ekspertizė nepagrindė paskolos sutarties suklastojimo fakto. Todėl pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas rungimosi principą, neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo.
16.2. Teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, jog padarydamas įrašą atsakovas neturėjo valios pasiskolinti iš ieškovo 96 000 Lt ir savo parašu nepatvirtino reikalaujamos priteisti sumos fakto. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 177 straipsniu, o rėmėsi tik vidiniu įsitikinimu, kuris grindžiamas subjektyviais kriterijais, turinčiais reikšmės rungimosi ir įrodinėjimo principų pažeidimui.
16.3. Vertindamas byloje esančių įrodymų visumą pirmosios instancijos teismas rėmėsi dviprasmiška ekspertės išvada. Vienu atveju ekspertė nurodė tikėtina, kad 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje pirmiau padarytas rankraštinis įrašas „Aš S. U. pinigus gavau (parašas) 2010-01-26, o po to spausdintuvu išspausdintas tekstas“, tačiau kartu pažymėjo, jog nėra metodikos eiliškumui, pirmiau padarytas įrašas ar mechaniniai pažeidimai, nustatyti. Todėl nėra aišku, kokiu pagrindu remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovas neturėjo valios skolinti iš ieškovo 96 000 Lt.
16.4. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas turėjo pakankamai praktinės patirties tvarkant bei pasirašant teisines ir finansines pasekmes turinčius dokumentus. Dėl to atsakovo parodymai, susiję su apgavyste, turėjo būti vertinami kaip niekiniai, sprendime nurodant, jog ieškovas neturėjo valios apgauti atsakovo. Taip pat skundžiamame sprendime neatsižvelgta į tai, jog paskolos sudarymo metu tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo konfliktų ar finansinių ginčų, su atsakovu ir toliau buvo bendraujama bei vykdoma ūkinė – komercinė veikla.
17. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą CPK 318 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu nepateikė.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
20. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
21. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.
23. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių ieškovo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Ieškovas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių argumentų bei išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde.
24. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. apeliantui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
25. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo reikalavimas dėl paskolos priteisimo, nustatant, jog šalių sudarytos paskolos sutarties turinys nepatvirtina pinigų perdavimo aplinkybės, o byloje esantys rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai nepatvirtina paskolos gavėjo valios sudaryti paskolos sutartį. Taigi byloje keliamas klausimas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių pinigų perdavimą kaip paskolos sutarties galiojimo sąlygą, taip pat įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, esant ginčui dėl paskolos sutarties (ne)sudarymo aplinkybių bei procesinės teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu, taikymo ir aiškinimo.
26. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog 2010 m. sausio 26 d. ieškovas ir atsakovas sudarė rašytinę paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad ieškovas paskolino atsakovui 96 000 Lt (27 803,52 Eur) iki 2010 m. gegužės 26 d. (t.1., b. l. 3). Paskolos sutartyje šalys nurodė, kad atsakovas skolinasi pinigus asmeniniams poreikiams (2 punktas), ieškovas perduoda atsakovui jo gaunamą pinigų sumą šios sutarties sudarymo metu, o atsakovas ją priima ir tai patvirtina sutarties sudarymo faktu (3 punktas), atsakovas, o praleidęs terminą prievolei įvykdyti ir skolai grąžinti, įsipareigoja ieškovui mokėti 5 procentų dydžio kasmetines palūkanas (4 punktas). Paskolos sutartyje šalys taip pat nurodė, kad sutartis sudaroma vienu egzemplioriumi, kuris atiduodamas ieškovui (5 punktas). 2010 m. gegužės 26 d. paskolos sutartyje ties grafa „aš, skolininkas S. U., paskolintus pinigus – 96 000 (devyniasdešimt šešių tūkstančių litų) Lt gavau (rašoma skolininko ranka ir žodžiais)“ yra rankraštinis įrašas „Aš S. U. pinigus gavau (parašas) 2010.01.26“, o ties toliau sekančiu įrašu „Aš, kreditorius A. B., pinigus S. U. paskolinau ir perdaviau“ – „A. B. (parašas) 2010.01.26“. Ieškovas, remdamasis paskolos sutartimi, reiškė reikalavimą dėl joje nurodytos 96 000 Lt (27 803,52 Eur) sumos priteisimo.
27. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).
28. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo dalyko yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
29. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
30. Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu visų pirma grindė tuo, jog reikalavimo pagrįstumą patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek pateiktas 2020 m. sausio 26 d. sutarties originalas bei paaiškinimai dėl pinigų perdavimo ir paskolos sutarties surašymo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip jau buvo nurodyta nutarties 23 punkte, paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl vien tik tokios sutarties originalo pateikimas dar nepagrindžia tarp šalių buvusių paskolos teisinių santykių, o turi būti įrodytas paskolos sutartyje nurodytos 96 000 Lt sumos perdavimo atsakovui faktas. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo argumentui, jog pinigų perdavimo faktas nurodytas tik pateiktoje 2020 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje, tačiau atsakovas ginčija rankraštinį įrašą „Aš S. U. pinigus gavau (parašas) 2010.01.26“, nurodydamas, jog tokiu įrašu priėmė ieškovo 300 Lt skolos jam grąžinimą. Nors apeliantas nesutikdamas su priimtu sprendimu pažymi, kad pinigų perdavimo faktą patvirtina ir kiti rašytiniai įrodymai, tačiau tai yra tik deklaratyvaus pobūdžio teiginys, kadangi nenurodyti konkretūs rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys egzistavus paskolos sutarties dalyką (CPK 178 straipsnis). Apelianto argumentas, jog atlikta ekspertizė nepatvirtina paskolos sutarties suklastojimo aplinkybės, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti pinigų perdavimo atsakovui, kadangi ne vien tik suklastojimo fakto nebuvimas nulemia egzistavusį paskolos dalyką. Viena vertus, nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, ekspertizės aktas yra vienas iš rašytinių įrodymų ir jis vertintinas pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais. Kita vertus, kaip matyti iš 2019 m. kovo 29 d. ekspertizės akte Nr. 11-399(19) padarytų išvadų apie paskolos sutarties mechaninius pažeidimus bei apelianto teiktus paaiškinimus dėl pažeidimų atsiradimo aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai apie tikėtiną aplinkybę, jog atsakovui padarant rankraštinį įrašą dokumentas galėjo būti paduodamas tokiu būdu, kad galėjo būti visa apimtimi nematomas.
32. Apeliantas nesutikimą su skundžiamu sprendimu motyvuoja ir tuo, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo valios neturėjimo pasiskolinti 96 000 Lt padaryta pažeidžiant CPK 177 straipsnį ir remiantis tik vidiniu subjektyviu įsitikinimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nors CPK 177 straipsnyje reglamentuojama, kas laikytina įrodymais, jų nustatymo priemonės, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, sprendžiant dėl atsakovo valios pasirašyti 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto nurodomu įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu.
33. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).
34. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant įrodymus lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Vertinant šalių parodymus pagal CPK 185 straipsnį turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).
35. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, priešingai nei teigia apeliantas, teismas, spręsdamas dėl atsakovo valios sudaryti paskolos sutartį, vertino paskolos sudarymo aplinkybes, tarp jų ir šalių paaiškinimus dėl kilusios iniciatyvos, atsakovo poreikį, ieškovo paaiškinimus dėl domėjimosi paskolos grąžinimo galimybėmis, šalis saisčiusius bendradarbiavimo santykius, atsakovo turėtą reikalavimo teisę į ieškovą, taip pat šalių paaiškinimų nuoseklumą ir kt. Nors apeliantas kvescionuoja pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais vertinta, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad ieškovą ir atsakovą 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutarties sudarymo metu saistė tarpusavio bendradarbiavimo santykiai, tačiau apelianto argumentai yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigia apylinkės teismo argumentų (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis), taigi priešingai nei įrodinėja apeliantas, vidinis teismo įsitikinimas nelaikytinas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ir aplinkybė, jog ieškovas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, juos interpretuoja kitaip, nei tai darė teismas, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nepažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
38. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
39. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartimi apeliantui atidėtas 1 053 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą iki apeliacinio teismo sprendimo ar kitokio procesinio dokumento, kuriuo bus užbaigta civilinė byla, priėmimo. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, iš apelianto priteistinas 1 053 Eur žyminis mokestis valstybės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
ieškovo A. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 17 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 053 Eur (vienas tūkstantis penkiasdešimt trys Eur) žyminį mokestį už apeliacinį skundą valstybės naudai, sumokant jį į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Loreta Bujokaitė
Andrutė Salvador