Administracinė byla Nr. eA-1964-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00556-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. 25S33296 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išspręsti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

2.       Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.                      Pareiškėjui tarptautinė apsauga yra reikalinga dėl to, kad jis bijo grįžti į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini) ) dėl vykstančio karo, bijo apšaudymo, be to, jo gyvenamojoje vietoje nėra darbo. Atsakovas tyrimo metu pats nustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) sritis) vyksta beatodairiškas smurtas, kas reiškia, kad pareiškėjo baimė dėl karo yra pagrįsta, be to, savo gyvenamojoje vietoje jam būtų sunku susirasti darbą.

2.2.                      Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė konvencinėmis priežastimis, priklausymu socialinei grupei, todėl jam turėjo būti suteikta tarptautinė apsauga. Jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso, turi būti patikrinta Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos nesuteikimo.

2.3.                      Atsakovas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas gali persikelti šalies viduje (į (duomenys neskelbtini) regioną). Pareiškėjo su (duomenys neskelbtini) regionu niekas nesieja, jis ten neturi giminių, pažįstamų, ir nėra garantijų, kad pareiškėjas galės ten realiai įsikurti. (duomenys neskelbtini) karinė invazija vyksta nuo (duomenys neskelbtini), per metus nuo karo veiksmų žuvo dešimtys tūkstančių civilių gyventojų bei dešimtys tūkstančių abiejų pusių karių. Karo fronto linija driekiasi apie 1 000 km. (duomenys neskelbtini) vykdomi kariniai veiksmai yra tokio pobūdžio, kad juose naudojamos metodikos ir taktikos didina civilių aukų skaičių.  Visa (duomenys neskelbtini) kenčia nuo raketų, dronų, bepiločių orlaivių atakų, žudomi civiliai gyventojai, bombarduojami miestai, ligoninės, mokyklos ir gyvenamieji namai.

2.4.                      Motyvuodamas beatodairiško smurto nebuvimą (duomenys neskelbtini) atsakovas neatsižvelgė į bendrą pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, o tai nulėmė nepagrįstą ir neobjektyvų vertinimą. Visuotinai žinoma, kad šiame konflikte vykdomi ne tik karo nusikaltimai, bet ir smurtas, kurio metu taikomasi būtent į civilius gyventojus ir civilinę infrastruktūrą. Visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje vyksta beatodairiškas smurtas. Net tos teritorijos, kurios atsakovo yra įvardintos kaip turinčios žemą beatodairiško smurto lygį, nuolat patiria atakas, nukreiptas būtent į civilius ir civilių infrastruktūrą, dėl ko pareiškėjas negali grįžti į (duomenys neskelbtini) .

2.5.                      Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko ir joje gyveno teisėtai nuo 2021 m. gruodžio mėnesio. Atsakovas nepagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, nesuteikiant jam teisės pasinaudoti savanoriško išvykimo galimybe. Pareiškėjas nesistengė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinės teisės dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pareiškėjas Lietuvoje gyveno teisėtai, vėliau kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo. Lietuva buvo ir yra pareiškėjo nuolatinių ekonominių ir gyvenimo interesų vieta.

2.6.                      Migracijos departamentas pažeidė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotas principines nuostatas dėl teisės į privatų gyvenimą apsaugos, todėl priėmė neteisingą sprendimą dėl draudimo atvykti. Toks Migracijos departamento sprendimas prieštarauja teisės aktų nuostatoms ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai analogiško pobūdžio bylose. Prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS), kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą. Nagrinėjamu atveju atsakovo nustatytas dviejų metų draudimo atvykti, ypač į Šengeno erdvę, terminas yra neproporcingas.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Migracijos departamentas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1.                      Sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) buvo priimtas dėl to, kad įvertinus pareiškėjo motyvus (baimė nukentėti nuo apšaudymo, kadangi jo gyvenamoji vieta yra šalia fronto zonos, taip pat kilmės valstybėje nėra darbo), kuriais jis grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam gali grėsti tarptautinės apsaugos reikalaujantis pavojus, sąlygojamas jo turimomis arba jam priskirtomis asmeninėmis savybėmis.

4.2.                      Įvertinęs aplinkybių visumą, Migracijos departamentas nenustatė tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini)) tikėtinų motyvų ir tikslų nustatyti pareiškėjo buvimo vietą, jį sulaikyti, nubausti arba kitaip su juo susidoroti. Asmuo nenurodė, kad jo baimė grįžti į kilmės valstybę būtų nulemta persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra paremta tik bendra padėtimi jo kilmės valstybėje. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia persekiojimas, todėl jam nesuteiktas pabėgėlio statusas.

4.3.                      Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu Migracijos departamentas taip pat nenustatė pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimas, su juo būtų žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba būtų žeminamas jo orumas ar jis būtų tokiu būdu baudžiamas.

4.4.                      Pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes paskutinėje gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) regione) beatodairiškas smurtas siekia aukštą lygį, tačiau, įvertinęs vidinio persikėlimo alternatyvą kilmės valstybėje, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas turi galimybę kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir persikelti į saugų (duomenys neskelbtini) arba kitą saugų (duomenys neskelbtini) regioną.

4.5.                      Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį, yra vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Migracijos departamentas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir priėmė pagrįstą sprendimą, o konkrečios informacijos apie tai, kaip buvo pažeistos pareiškėjo teisės, paneigiančios Migracijos departamento išvadas, nepateikė ir pats pareiškėjas.

4.6.                      Pareiškėjas atvyko į Lietuvą 2021 m. gruodžio mėnesį, turėdamas Lietuvos Respublikos išduotą „D“ tipo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021 m. spalio 28 d. iki 2022 m. spalio 24 d. Nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui, pareiškėjas turėjo teisę būti Lietuvoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų, t. y. iki 2023 m. gruodžio 7 d.

4.7.                      Migracijos departamentas 2024 m. vasario 21 d. priėmė sprendimą Nr. 24S58233, kuriuo nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę iki 2024 m. kovo 13 d., tačiau pareiškėjas šio įpareigojimo neįvykdė. Nors pareiškėjas Lietuvoje gyveno nuo 2021 m., turėjo leidimą laikinai gyventi, tačiau iki 2024 m. rugpjūčio 30 d. prieglobsčio nesiprašė. Savo veiksmais pareiškėjas įrodė, kad kreiptis ir gauti prieglobstį saugioje valstybėje nebuvo jo tikslas, todėl pareiškėjas laikomas nepatikimu asmeniu, prisidedančiu prie neteisėtos migracijos procesų.

4.8.                      Tikėtina, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali išvažiuoti į kurią nors kitą Europos Sąjungos valstybę ir pasislėpti. Remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Įvertinus aplinkybių visumą, ypatingai prieglobsčio prašytojo keliamą nelegalios migracijos grėsmę, dviejų metų draudimo atvykti terminas laikytinas proporcingu.

II.

5.       Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6.       Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias ginčui reikšmingas faktines aplinkybes:

6.1.                      Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 30 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas savo prašyme bei 2024 m. rugsėjo 19 d. vykusios apklausos metu nurodė, kad 2021 m. gruodžio mėnesį išvyko iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą darbo tikslais. Į (duomenys neskelbtini)  grįžti negali, nes ten vyksta karas, o (duomenys neskelbtini) pajėgos yra netoli ((duomenys neskelbtini) miesto. Jis gyveno ((duomenys neskelbtini) mieste, kuris šiuo metu yra apšaudomas, kadangi ten yra daug gamyklų. (duomenys neskelbtini) mieste gyvena jo sūnus, kuris kare buvo sužeistas. Prieglobsčio prašytojo žmona prasidėjus karui išvyko į Italiją. (duomenys neskelbtini) mieste gyvena pareiškėjo brolis A. L., kuris yra pensininkas. Į saugesnę vietą (duomenys neskelbtini) brolis nepersikėlė, nes turi butą ir dar prižiūri žmonos tėvus. Brolis prieglobsčio prašytojui pasakė, kad pastarasis, esant galimybei, liktų Lietuvoje, nes (duomenys neskelbtini) miestas yra apšaudomas ir yra sunku rasti darbą. Pareiškėjas prašė suteikti prieglobstį Lietuvoje, nes nemato tikslo šiuo metu grįžti į (duomenys neskelbtini) .

7.       Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, Įstatymo nuostatas, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir EŽTT praktiką, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

8.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma prieglobsčio suteikimo priežastis – (duomenys neskelbtini) kariniai veiksmai (duomenys neskelbtini) teritorijoje, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini)) tikėtinų motyvų ir tikslų siekti nustatyti pareiškėjo buvimo vietą, jį sulaikyti, nubausti arba kitaip su juo susidoroti, o pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra paremta tik bendra padėtimi jo kilmės valstybėje.

9.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjo siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje yra suprantamas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės valstybės priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių realios rizikos pareiškėjui kilmės valstybėje patirti persekiojimą, todėl pareiškėjo deklaruojamos baimės nelaikė visiškai pagrįsta.

10.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo suteikti jam papildomą apsaugą, teismas pabrėžė, kad, vertindamas pareiškėjo prašymą, Migracijos departamentas atliko išsamų tyrimą ir konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) vykstantis karas atitinka tarptautinio ginkluoto konflikto kriterijų. (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurių pastovi gyvenamoji vieta patenka į karo veiksmų zoną ar į padidintos rizikos dėl karo veiksmų zoną, turi teisę būti perkelti šalies viduje į saugesnius (duomenys neskelbtini) regionus, o (duomenys neskelbtini) vyriausybė, siekiant remti šalies viduje perkeltus asmenis ir (duomenys neskelbtini), kurie grįžo iš užsienio ir dar nespėjo susirasti darbo ir neturi savo pajamų šaltinių, teikia asmenims pagalbą. Migracijos departamentas surinko informaciją, kad tinkamas ir saugus vidiniam persikėlimui yra šiaurės vakarų (duomenys neskelbtini) esantis (duomenys neskelbtini) regionas, kuris yra pilnai kontroliuojamas (duomenys neskelbtini).

11.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo įvertinta ir tai, jog pareiškėjas yra vidutinio ir darbingo amžiaus vyras, mokantis tiek valstybinę (duomenys neskelbtini), tiek ir plačiai valstybėje vartojamą (duomenys neskelbtini) kalbą, todėl persikėlęs į ramų regioną jis galėtų susirasti gyvenamąjį būstą ir darbą. Objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, kurios neleistų pareiškėjui pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, nenustatyta.

12.       Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta išsamiai ir individualiai, o atsakovas pagrįstai konstatavo, kad nors prieglobsčio prašytojas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes kilmės vietoje ((duomenys neskelbtini) regione) beatodairiškas smurtas siekia aukštą lygį, tačiau pareiškėjas taip pat turi galimybę persikelti šalies viduje į saugesnį regioną, kuriame beatodairiškas smurtas vyksta tik labai mažu lygiu, taip pat jis gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo.

13.       Teismas nurodė, kad savo veiksmais pareiškėjas įrodė, kad kreiptis ir gauti prieglobstį saugioje valstybėje nebuvo jo tikslas, vengdamas grąžinimo, jis gali išvažiuoti į kurią nors kitą Europos Sąjungos valstybę ir pasislėpti.

14.       Teismas padarė išvadą, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog pareiškėjo atžvilgiu sprendimo priėmimo metu egzistavo Migracijos departamento nustatytas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuotas imperatyvus pagrindas, kuriuo remiantis Migracijos departamentas turi išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, be to, priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio, užsienietis netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

15.       Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų ir pareiškėją individualizuojančių aplinkybių visuma sudarė pagrindą Migracijos departamentui spręsti, kad atsisakius suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą, vengdamas grąžinimo pareiškėjas gali pasislėpti, t. y. egzistuoja nelegalios migracijos grėsmė, todėl pareiškėjui pagrįstai nesuteiktinas laikotarpis savanoriškai išvykti. Nei Migracijos departamentas, nei teismas nenustatė Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų išimčių, todėl sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę yra teisėtas ir pagrįstas.

16.       Teismas, apžvelgęs Įstatymo nuostatas (133 str. 2 d.), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos 2014 m. balandžio 14 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. 3K-33 (suvestinė redakcija nuo 2018 m. liepos 5 d.; toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatas (44.3 p.), nurodė, kad egzistuoja Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3.1 punkte numatytos aplinkybės, egzistuoja nelegalios migracijos gresmė, todėl dviejų metų draudimo atvykti terminas yra proporcingas.

17.       Teismas akcentavo, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jis neturi ilgalaikių ekonominių, socialinių ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika, ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, todėl atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

III.

18.       Pareiškėjas M. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

19.1.                      Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam tarptautinė apsauga yra reikalinga dėl to, kad bijo grįžti į kilmės valstybę dėl vykstančio karo, bijo apšaudymo, be to, jo gyvenamojoje vietoje nėra darbo.

19.2.                      Pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vyksta beatodairiškas smurtas, kas reiškia, kad pareiškėjo argumentai dėl jo baimės dėl karo ir, tuo pačiu, kad karo metu jam būtų sunku susirasti darbą savo gyvenamojoje vietoje, yra pagrįsti.

19.3.                      Pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, yra grindžiami konvencinėmis priežastimis – priklausymu socialiniai grupei – ir pareiškėjui turi būti suteikta tarptautinė apsauga.

19.4.                      Nors buvo konstatuota, kad pareiškėjas negali grįžti į savo gyvenamąją vietą ir atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsakovas vertino, ar pareiškėjas gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, tinkamai neatsižvelgė į kilmės valstybės informaciją, o tai nulėmė nepagrįstą ir neobjektyvų vertinimą.

19.5.                      (duomenys neskelbtini) vykdomi kariniai veiksmai yra tokio pobūdžio, kad juose naudojamos metodikos ir taktikos didina civilių aukų skaičių arba yra tiesiogiai nutaikyti į civilius. Be to, (duomenys neskelbtini) teritorija kenčia nuo (duomenys neskelbtini) vykdomų raketų bei dronų ir bepiločių orlaivių atakų. (duomenys neskelbtini) išlaikė savo gebėjimą smogti (duomenys neskelbtini) atokiems regionams savo nuožiūra raketomis ir ypač bepiločiais orlaiviais, todėl civiliai bet kurioje šalies vietoje visada buvo nesaugūs. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta teigti, kad visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje nevyksta beatodairiškas smurtas.

19.6.                      Saugumo situacija (duomenys neskelbtini) nuolatos kinta ir yra nestabili, nėra ir negali būti žinoma, į kurią (duomenys neskelbtini) vietą bet kurią dieną nusitaikys (duomenys neskelbtini) pajėgos, todėl pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva nėra objektyvių galimybių.

19.7.                      Įvertinus EŽTT praktikoje (Sufi ir Elmi v. Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8319/07 ir 11449/07) suformuotus kriterijus, matyti, kad regionas, kuris Migracijos departamento nebuvo identifikuotas kaip tas, kuriame vyksta beatodairiškas smurtas, tenkina EŽTT praktikoje nurodytus beatodairiško smurto kriterijus.

19.8.                      (duomenys neskelbtini) vyko masinės raketų atakos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) miestelyje), (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajonuose), (duomenys neskelbtini) (ypatingai (duomenys neskelbtini) mieste), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) srityse; nė viena iš šių, aktyviai pastarosiomis savaitėmis apšaudytų, sričių nėra atsakovo įvardijama kaip nesaugi, taip pat buvo suduotas smūgis energetikos infrastruktūrai (duomenys neskelbtini) srityje.

19.9.                      Atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, o šių klaidų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas.

19.10.                      Atsakovas, priimdamas sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, neužtikrino savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos prievolės taikymo galimybės. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, neužtikrinus objektyvaus, išsamaus ir visapusiško tyrimo, tinkamai nevertinant pareiškėjo atitikties tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, o vien tai, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, negali būti savaime pakankamu pagrindu pagrįsti priverstinio išsiuntimo reikalingumą.

19.11.                      Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas, siekdamas išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, gali pasislėpti, išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, yra niekuo nepagrįsti teiginiai. Pareiškėjas per visą laikotarpį, kol gyveno Lietuvoje, niekada nesislėpė nuo valstybės institucijų, taigi pareiškėjo veiksmai parodo, kad jis niekada nepiktnaudžiavo migracijos procedūromis, nesislėpė nuo valdžios institucijų.

19.12.                      Pareiškėjas neapėjo ir niekaip nebandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinės teisės dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pareiškėjas Lietuvoje gyveno turėdamas teisėtą migracinį statusą, vėliau kreipėsi dėl prieglobsčio jam suteikimo. Pareiškėjas paskutiniu metu gyveno Lietuvoje. Lietuva buvo ir yra jo nuolatinių ekonominių ir gyvenimo interesų vieta. Įvertinus pareiškėjo ryšį su Lietuva ir Šengeno erdve, akivaizdu, kad Migracijos departamentas pažeidė EŽTT praktikoje suformuluotas principines nuostatas dėl teises į privatų gyvenimą apsaugos ir todėl priėmė neteisingą sprendimą dėl draudimo atvykti.

19.13.                      Draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą, o ypač į Šengeno erdvę, 2 metams yra neproporcingas ir prieštaraujantis teismų praktikai; tuo pačiu, atsakovo Sprendimas išsiųsti pareiškėją, kurį palaikė ir pirmosios instancijos teismas, taip pat yra nepagrįstas ir neproporcingas.

20.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21.       Migracijos departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, teigia, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

22.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), taip pat nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus ir įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo apsigyventi ir atvykti 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

23.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso sąlygų, taip pat nustatė, kad, nors pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, tačiau, įvertinęs vidinio persikėlimo galimybes pareiškėjo kilmės valstybėje, nusprendė, kad papildoma apsauga pareiškėjui nesuteikta pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad nustatytas draudimas atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką 2 metus ir įvedimas į SIS perspėjimo dėl draudimo apsigyventi ir atvykti 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos yra pagrįsti ir proporcingi.

24.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis bijos grįžti į kilmės valstybę dėl vykstančio karo, atsakovas nepagrįstai nekonstatavo, jog visoje (duomenys neskelbtini) vyksta beatodairiškas smurtas, todėl nėra galimybės persikelti šalies viduje. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą, o ypač į Šengeno erdvę, 2 metams yra neproporcingas.

25.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų .

26.       Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 86 ir 87 straipsniais bei Aprašo 105.4 punktu, priėmė Sprendimą pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintų kriterijų prieglobsčiui Lietuvos Respublikoje gauti, kadangi neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju asmeniui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos suteikimo, Migracijos departamentas nustatė, kad nors prieglobsčio prašytojas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini) regione) beatodairiškas smurtas siekia tokį aukštą lygį, kad vien tik buvimas pačiame (duomenys neskelbtini) regione keltų grėsmę M. L. gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, tačiau įvertinus vidinio persikėlimo alternatyvą kilmės valstybėje nustatyta, kad M. L. turi galimybę kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir persikelti į saugų (duomenys neskelbtini) regioną savo nuožiūra, kuriame beatodairiškas smurtas vyksta tik labai mažu lygiu.

27.       Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti.

28.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-960-821/2024, 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1291-1047/2024). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1281-968/2024).

29.       Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

30.       Teisėjų kolegija daro išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, jog jis prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su bendra būkle šalyje ((duomenys neskelbtini) vyksta karas) ir noru sukurti geresnį gyvenimą (pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) sunku rasti darbą), tačiau tokio pobūdžio priežastys nėra tapačios persekiojimui, socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas suteikti prieglobstį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017; 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3664-968/2022; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasiprašė tarptautinės apsaugos ne dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių, o dėl asmeninių, kurios nėra pagrindas gauti tarptautinę apsaugą. Pareiškėjo nurodyta baimę grįžti į kilmės valstybę yra susijusi su bendra saugumo padėtimi jo kilmės šalyje, kuri savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Taip pat bendra saugumo padėtis per se (pati savaime) nelemia individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje eA-3322-789/2022; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1570-502/2023; kt.).

31.       Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 2 dalimi, nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

32.       Pasisakant dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pažymėtina, kad šiuo atveju Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pagal Aprašo 99.5 punktą Atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu. Remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas, kuris atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, gali pasinaudoti Aprašo 99.2 papunktyje nurodytų apsaugos teikėjų veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, taip pat ar jis gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.

33.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, konstatuoja, kad Migracijos departamentas itin išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo vidinio persikėlimo galimybes, atsižvelgė į pareiškėjo amžių, išsilavinimą, į pareiškėjo galimybes nuvykti į saugų regioną, darbo ir būsto paieškos perspektyvas, valstybės pagalbos lygį viduje persikeliantiems asmenims. Teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjas turi galimybę kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir persikelti į kurį nors kitą saugų (duomenys neskelbtini) regioną savo nuožiūra, kuriame beatodairiškas smurtas vyksta tik labai mažu lygiu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento surinktus duomenis apie saugumo (duomenys neskelbtini) regione lygį, o Migracijos departamentas tyrimas dėl saugumo nurodytame regione paremtas konkrečiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui pagrįstai nesuteikta papildoma apsauga.

34.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo suteikta galimybė savarankiškai išvykti, nurodo, jog bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą 2021 m. gruodžio mėnesį, turėdamas Lietuvos Respublikos išduotą „D“ tipo nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2021 m. spalio 28 d. iki 2022 m. spalio 24 d. Nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjas prieglobsčio prašytojas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nuo 2023 m. rugsėjo 8 d. iki 2023 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas galėjo būti Lietuvoje pagal bevizį režimą, o nuo 2023 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas priėmė 2024 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 24S58233, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini) ) iki 2024 m. kovo 13 d., tačiau pareiškėjas to nepadarė.

35.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, pažymi, kad pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

36.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas savanoriškai neišvyko į kilmės valstybę po 2024 m. vasario 21 d. sprendimo, Lietuvoje neteisėtai gyveno nuo 2023 m. gruodžio 8 d., atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę.

37.       Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko ir didžiąją dalį laiko buvo teisėtai, vėlesnis jo buvimo Lietuvos Respublikoje neteisėtumas yra daugiau susijęs su teisinių žinių ir patirties panašiose situacijose stoka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, piktnaudžiautų migracijos procedūromis. Įvertinus šias individualias aplinkybes, pripažintina, jog nėra pagrindo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką vertintinas kaip nepagrįstas ir neproporcingas.

38.       Sprendimu taip pat buvo nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas, vadovaujantis SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu bei Taisyklių 15 punktu.

39.       Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

40.       Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje.

41.       Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi panaikinus Sprendimo dalį, kuria nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metams, atitinkamai panaikinama ir Sprendimo dalis, kuria nuspręsta įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo sprendimo priėmimo dienos, nes išnyko tokio perspėjimo teisinis pagrindas.

42.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti ginčijamo atsakovo Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įvestas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, paliekant nepakeistą kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo M. L. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 25S33296 3 ir 4 punktus, kuriais uždrausta M. L. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įtrauktas perspėjimą į SIS apie draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Likusią Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 25S33296 dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.