Civilinė byla Nr. 2-1635/2011

  Procesinio sprendimo kategorijos 121.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-210-258/2011 pagal ieškovės T. Ž. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „MAXIMA LT“ dėl nuomos mokesčio išieškojimo ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė (apeliantė) T. Ž. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. Ž. ieškinį atsakovui UAB „MAXIMA LT“ dėl nuomos mokesčio išieškojimo ir nuostolių atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2011 m. balandžio 8 d. apeliacinio skundo trūkumų pašalinimui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 12 d. nutartimi T. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Nurodė, kad T. Ž. pagal teismo nurodymus nustatytu terminu apeliacinio skundo trūkumų nepašalino ir būtent dėl šios priežasties ieškovės apeliacinis skundas yra laikytinas nepaduotu, grąžintinas jį padavusiam asmeniui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutarties. Atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartyje dėl apeliacinio skundo trūkumų pašalinimo nebuvo nurodyta, jog minėta nutartis gali būti skundžiama apeliacine tvarka, pateikiant atskirąjį skundą. Tuo buvo pažeistos ieškovės procesinės teisės, kas atitinkamai lemia ir šio apeliantės atskirojo skundo tenkinimą.

Atsakovas UAB „MAXIMA LT“ pateikė atsiliepimą į apeliantės atskirąjį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Šį prašymą grindžia nurodydamas, kad, remiantis CPK 115 str. 5 d., teismo nutartis dėl trūkumų šalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu, nes neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai. Taigi apeliantė nepagrįstai nurodo, jog jos procesinės teisės buvo pažeistos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartyje dėl apeliacinio skundo trūkumų pašalinimo nenurodžius, kad minėta nutartis gali būti skundžiama apeliacine tvarka. Atitinkamai, nesant apeliantės procesinių teisių pažeidimo, nėra pagrindo tenkinti jos atskirąjį skundą. Be to, atskiruoju skundu apeliantė iš esmės ginčija Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartį, o ne Vilniaus apygardos 2011 m. balandžio 12 d. nutartį, kuri turėtų būti skundžiama nagrinėjamu atveju. Taigi jos nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, pagal kurį kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau teisė į teisminę gynybą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, o yra realizuojama tam tikra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.

Įstatymų leidėjas, siekdamas vienodai visiems asmenims užtikrinti teisę į teisminę gynybą, o kartu ir teisę į apeliaciją, nustatė minimalius kreipimosi į teismą su apeliaciniu skundu reikalavimus (apeliacinio skundo formos ir turinio), kurių nesilaikant, nustatytinas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti (CPK 115, 306, 311, 316 str.). Pagal CPK 115 str. 2 d., 316 str., jeigu apeliacinis skundas neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą trūkumams pašalinti. Apeliantui teismo nustatytu terminu pašalinus apeliacinio skundo trūkumus, apeliacinis skundas laikomas paduotu pradinę jo pateikimo teismui dieną, priešingu atveju apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str. 3 d., 316 str. 2 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė T. Ž.  2011 m. kovo 14 d. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario  10 d. sprendimo. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 29 d. nutartimi nustatė, kad paduotas apeliacinis skundas yra su trūkumais. Nutartyje nurodė, kad ieškovei yra nustatytinas terminas iki 2011 m. balandžio 8 d. ištaisyti apeliacinio skundo trūkumus, apeliaciniame skunde nurodant bylos aplinkybes, įrodymus, teisinius argumentus, kuriais grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, ir už apeliacinio skundo pateikimą sumokant žyminį mokestį bei pateikiant teismui žyminio mokesčio sumokėjimą pagrindžiančius įrodymus. Iš byloje esančios pažymos (b. l. 168) matyti, kad apeliantė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartį gavo 2011 m. balandžio 4 d. ir sužinojo apie reikalingumą ištaisyti apeliacinio skundo trūkumus, teisines apeliacinio skundo trūkumų neištaisymo pasekmes. Visgi iki teismo nustatyto termino  nė vieno iš apeliacinio skundo trūkumų ieškovė neištaisė. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutarties dalies dėl žyminio mokesčio sumokėjimo neskundė, nors, atsižvelgiant į atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutarties argumentus, tikėtina žinojo apie tokią galimybę. Visos šios išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė sutiko su teisinėmis pasekmėmis, kurios atsiranda neištaisius apeliacinio skundo trūkumų, ir kad Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai bei teisėtai ieškovės apeliacinį skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutarties nepagrįstumą ir neteisėtumą lemia ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 29 d. nutartyje nenurodė, jog nutarties dalis dėl žyminio mokesčio sumokėjimo yra skundžiama atskiruoju skundu. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime nurodytu argumentu, jog šis apeliantės argumentas yra susijęs su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutarties, o ne su skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo vertinimu ir neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Visgi net ir darant prielaidą, kad iš tiesų Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartyje nebuvo nurodyta nutarties dalies dėl žyminio mokesčio sumokėjimo apskundimo tvarka ir kad buvo padarytas procesinės teisės pažeidimas, šis pažeidimas negalėtų būti vertintinas kaip esminis ir lemiantis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutarties neteisėtumą. Tokia išvada darytina, nes, kaip minėta anksčiau, ieškovė nesiėmė jokių veiksmų, jog būtų ištaisyti apeliacinio skundo trūkumai, bei apie galimybę skųsti nutarties dalį dėl žyminio mokesčio sumokėjimo ieškovė tikėtina žinojo, tačiau jos neskundė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir jog nėra pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                       Artūras Driukas

Vytas Milius

                                                                      Gintaras Pečiulis