Civilinė byla Nr. e2A-488-1097/2025

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00418-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.18; 3.2.4.4; 3.2.4.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Margūnas“ ir atsakovo G. U. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Margūnas“ ieškinį atsakovui G. U. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Margūnas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui G. U., kaip buvusiam bankrutavusios UAB „Litoplast“ (toliau – ir bendrovė) vadovui, atsakingam už tyčinį bendrovės bankrotą, dėl žalos atlyginimo, prašydama priteisti iš atsakovo 800 917,32 Eur žalai atlyginti, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-644-

3.       Atsakovas G. U. prašė ieškinį atmesti. Argumentavo, kad yra pagrindas jį atleisti nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti atlygintinus nuostolius, nes bendrovės nemokumą sukėlė pati ieškovė, kuri nutraukė susitarimą su bendrove dėl bendro verslo vystymo modelio, kurio pagrindu ieškovės patiektomis prekėmis bendrovei turėjo būti suteiktas prekybinis finansavimas, ir nuo 2017 m. tiekusi prekes, tačiau nereikalavusi už jas apmokėti, pareikalavo iš karto apmokėti už visą šį laikotarpį. Be to, atsakovo teigimu, bendrovė tiek nemokumo atsiradimo momentu, tiek ir iškėlus bankroto bylą, vykdant bankroto procedūrą, turėjo pakankamai turto, iš kurio buvo galima padengi ne tik ieškovės, bet ir visų kreditorių reikalavimus, tačiau dėl ieškovės, kuri buvo didžiausią reikalavimą turinti kreditorė, bendrovės turtas buvo parduotas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą, dalis turto nurašyta, dalis sugadinta. Tokie ieškovės veiksmai patvirtina, kad buvo pažeisti sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimai, ir sudaro pagrindą atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti atlygintinus nuostolius. Atsakovas nurodė, kad įvardijami atsakovo veiksmai – pareigos inicijuoti nemokios įmonės bankroto bylą pažeidimas, bendrovei nuostolingų sandorių sudarymas ir nuostolingų veiksmų atlikimas, atsiskaitymo pirmenybės suteikimas tam tikriems kreditoriams, veiklos perkėlimas į kitą įmonę – ieškovei žalos nesukėlė, todėl atsakovo civilinė atsakomybė negalima.

4.       Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 21 d. baudžiamojoje byloje Nr. e1-207-937/2024 priėmė baudžiamąjį įsakymą, iš kurio, atsakovo teigimu, paaiškėjo esminės aplinkybės, dėl kurių tyčinio bankroto byloje būtų buvęs priimtas kitoks sprendimas (nebūtų nustatyti tyčinio bankroto epizodai), t. y. atskleista ieškovės darbuotojo ir akcininko E. D. nusikalstama veika planuojant bendrovės bankroto procedūrą, taip pat įtaka parengiant neobjektyvią audito ataskaitą, kuri buvo svarbiausias įrodymas tyčinio bankroto byloje. Nesant galimybės atnaujinti proceso užbaigtoje tyčinio bankroto byloje, naujai paaiškėjusios aplinkybės suteikia atsakovui teisę ginčyti visas atsakovo, kaip atsakingo už tyčinį bendrovės bankrotą asmens, civilinės atsakomybės sąlygas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2025 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei UAB „Margūnas“ iš atsakovo G. U. 503 021,27 Eur žalai atlyginti, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. rugpjūčio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 13 359,99 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė.

6.       Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2020 rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1646-254/2020 UAB „Litoplast“ iškelta bankroto byla; bendrovės direktoriumi nuo 2018 m. sausio 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas. Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1547-230/2020 ieškovei iš bendrovės priteista 828 490,87 Eur skola, 106 120,86 Eur palūkanos, 8 proc. metinės palūkanos, 8 749,88 Eur bylinėjimosi išlaidos, advokato pagalbai apmokėti, 8 023 Eur žyminis mokestis. Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtintas ieškovės 984 351,17 Eur finansinis reikalavimas bendrovės bankroto byloje. Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-508-254/2022 bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu dėl atsakovo veiksmų. Bankrotas pripažintas tyčiniu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje (bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas), 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose (nuostolingų sandorių sudarymas ir nuostolingų veiksmų atlikimas), 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte (atsiskaitymo pirmenybės suteikimas pasirinktiems kreditoriams), 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte (bendrovės veiklos perkėlimas į susijusią įmonę) nustatytais pagrindais. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 29 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Kauno apygardos teismo 2024 m. liepos 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eB2-56-886/2024 bendrovės veikla pripažinta pasibaigusia, ją likviduojant dėl bankroto. Bankroto byloje likusi nepatenkinta ieškovės (kreditorės) finansinio reikalavimo suma – 800 917,32 Eur.

7.       Teismas išaiškino, kad asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bendrovės bankroto, atlyginimo, nereikia įrodinėti buvusio bendrovės vadovo, pripažinto atsakingu dėl tyčinio bankroto, neteisėtų veiksmų ir kaltės, nes vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė laikytini įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriais bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytais prejudiciniais faktais. Taip pat nereikia įrodinėti žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei žalos ryšio, nes šios būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos bankrotą pripažinus tyčiniu yra preziumuojamos. Teismas įvertino, kad Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. baudžiamasis įsakymas, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. e1-207-932/2024, nesudaro pagrindo tirti ir iš naujo nustatyti visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas.

8.       Teismas nusprendė, kad atsakovas neįrodė, jog jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas, t. y. to, kad nepatenkinti ieškovės finansiniai reikalavimai bendrovės bankroto metu nebūtų patenkinti nepriklausomai nuo atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų, lėmusių tyčinį bankrotą. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas iš dalies įvykdė pareigą nuginčyti žalos dydžio ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, prezumpciją, todėl nustatė 503 021,27 Eur atlygintiną ieškovei žalą (49 739,44 Eur + 233 638,09 Eur + 200 429,90 Eur + 19 213,84 Eur).

9.       Spręsdamas dėl 49 739,44 Eur žalos atlyginimo priteisimo, teismas nurodė, kad, nagrinėjant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, buvo konstatuota, jog atsakovas, kaip bendrovės vadovas, nepagrįstai ginčijo ieškovės reikalavimą priteisti skolą, delsė iniciuoti bankroto bylą (žr. Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 7 d. nutarties 83 punktą, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutarties 73 punktą); atsižvelgiant į tai, kad bendrovės nemokumo administratorius skolą, kurios buvo reikalaujama priteisti Kauno apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1547-230/2020, pripažino, su ieškiniu sutiko, yra pagrindas daryti išvadą, jog dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo, pareigos inicijuoti bankroto bylą netinkamo vykdymo, ieškovė patyrė 49 739,44 Eur žalą, kurią sudaro: 28 268,80 Eur palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 22 d. iki bankroto bylos iškėlimo (iki 2020 m. spalio 7 d.), priteistos 8 749,88 Eur išlaidos advokato pagalbai, 8 023 Eur sprendimu priteistas žyminis mokestis ir 4 697,76 Eur priteistos išlaidos pagal 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartį, kuria bendrovei iškelta bankroto byla. Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl 106 120,86 Eur žalos atlyginimo priteisimo, nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1547-230/2020 ieškovei priteisiant iš bendrovės skolą, taip pat priteistos ir 106 120,86 Eur palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2020 m. balandžio 29 d. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, į JANĮ 8 straipsnį, net jei atsakovas būtų laiku inicijavęs bendrovės bankroto bylą, nutartis iškelti bendrovės nemokumo bylą nebūtų priimta iki 2020 m. balandžio 29 d. (palūkanų paskaičiavimo dienos), todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog dėl atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylą netinkamo vykdymo ieškovė patyrė 106 120,86 Eur žalą, kurią sudaro paskaičiuotos ir Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu priteistos palūkanos.

10.       Spręsdamas dėl 233 638,09 Eur žalos atlyginimo priteisimo, teismas konstatavo, kad, jei atsakovas nebūtų sudaręs nuostolingų sandorių ir nebūtų atlikęs nuostolingų veiksmų, bankroto procese ieškovės finansinis reikalavimas būtų buvęs patenkintas papildoma 233 638,09 Eur suma. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje konstatavo, jog bendrovė: 1) iš 2020 m. sausio 20 d. pardavimo su UAB „Baltic Plastic Products“ patyrė 58 684,69 Eur nuostolio; 2) iš 2020 m. vasario 21 d. pardavimo su UAB „Baltic plastic Product“ patyrė 89 662,16 Eur nuostolio; 3) iš 2020 m. balandžio 14 d. sandorio su UAB „Sileda“ patyrė 160 685,04 Eur nuostolio; 4) sprendimas nurašyti 100 108,76 Eur vertės bendrovės atsargas, nesant tam pagrindimo, esmingai pablogino jau nemokios bendrovės turtinę padėtį. Taigi, dėl atsakovo nuostolingų sandorių ir nuostolingų veiksmų atlikimo bendrovė patyrė iš viso 409 140,61 Eur nuostolį (58 684,69 Eur + 89 662,16 Eur + 160 685,04 Eur + 100 108,76 Eur). Iškėlus bendrovės bankroto bylą, suma bendrovei nebuvo grąžinta. Bendrovės bankroto byloje liko nepatenkinta 1 402 530,95 Eur kreditorių reikalavimų, iš kurių pirmos eilės – 5,54 Eur, antros eilės – 1 402 525,41 Eur; ieškovės nepatenkintas reikalavimas yra antros eilės, 800 917,32 Eur dydžio. Tuo atveju, jeigu bendrovei būtų sugrąžinta iš atsakovo sudarytų sandorių ir veiksmų patirta 409 140,61 Eur žala, iš pradžių iš šios sumos būtų patenkinti pirmos eilės kreditorių reikalavimai (5,54 Eur), o iš likusios sumos, t. y. 409 135,07 Eur (409 140,61 Eur – 5,54 Eur), ieškovės reikalavimui patenkinti galėjo būti skirta 233 638,09 Eur (800 917,32 Eur (ieškovės reikalavimas) / 1 402 525,41 Eur (antros eilės reikalavimų sumos) x 409 135,07 Eur (skirstytina suma)).

11.       Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad dėl atsiskaitymo pirmenybės suteikimo tam tikriems kreditoriams ieškovei neatsirado žala, kuri priežastiniu ryšiu būtų susijusi su nurodytų veiksmų atlikimu ir kurią atsakovas turėtų atlyginti ieškovei. Spręsdamas dėl 200 429,90 Eur žalos atlyginimo priteisimo, teismas nurodė, kad tyčinio bankroto byloje buvo nustatyta, jog bendrovė po 2020 m. kovo 31 d., kai buvo faktiškai nemoki ir neturėjo pakankami lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, vykdė atsiskaitymus su kreditoriais, nesilaikydama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais tvarkos, nedengdama anksčiau atsiradusių įsiskolinimų ieškovei, UAB „Mobili Baltija“ ir kt. Bendrovei pažeidus kreditorių eiliškumo tvarką, bendrovė neteko turto, o ieškovė neteko galimybių patenkinti dalies savo reikalavimo, proporcingai visų kreditorių reikalavimams, nes dalis kreditorių be eilės gavo savo reikalavimo patenkinimą. Teismas nustatė, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 7 d. iš viso atliko 553 474,90 Eur mokėjimų. Vykdant bendrovės bankroto procedūrą buvo nuginčyti bendrovės atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymai, kurių bendra suma yra 241 662,16 Eur, tačiau tik apie 85 462,30 Eur buvo realiai grąžinta bendrovei. Atsižvelgdamas į tai, teismas įvertino, kad visi bendrovės kreditoriai bankroto byloje neteko galimybės patenkinti savo reikalavimų bendra 468 140,50 Eur suma (553 474,90 Eur – 85 334,40 Eur); jeigu bendrovė be eilės nebūtų atlikusi 468 140,50 Eur mokėjimų, kurie taip ir nebuvo grąžinti bendrovei, tikėtina, kad bendras nepatenkintas antros eilės kreditorių reikalavimų dydis taip pat būtų buvęs didesnis, t. y. ne 1 402 525,41 Eur, o 1 870 665,91 Eur (1 402 525,41 Eur + 468 140,50 Eur), o pirmos eilės išlikęs toks pats, t. y. 5,54 Eur. Pripažinus kad įmonė negavo 468 140,50 Eur lėšų, pradžioje būtų sukurta galimybė patenkinti pirmos eilės reikalavimus, t. y. 5,54 Eur sumą, o iš likusios sumos – 468 134,96 Eur (468 140,50 Eur – 5,54 Eur), ieškovės reikalavimui tenkinti būtų galėję būti skirta papildoma 200 429,90 Eur suma (800 917,32 (ieškovės reikalavimas) / 1 870 665,91 Eur (antros eilės reikalavimų sumos) x 468 134,96 Eur (skirstytina suma)).

12.       Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad dėl bendrovės veiklos perkėlimo į susijusią įmonę nei bendrovė, nei ieškovė žalos nepatyrė. Spręsdamas dėl 19 213,84 Eur žalos atlyginimo priteisimo, teismas nurodė, kad bendrovės tyčinio bankroto byloje nebuvo nustatinėjama ir nustatyta, kokia žala bendrovei buvo padaryta dėl bendrovės veiklos perkėlimo į kitą juridinį asmenį, kiek pajamų bendrovė neteko dėl veiklos perkėlimo, t. y. kokia nemokios bendrovės gautina nauda buvo perduota UAB „Plasteks“. Nuomos sutarties sudarymas su UAB „Plasteks“, darbuotojų perkėlimas, sukėlė neigiamas pasekmes bendrovei; tai lėmė, kad bendrovė nutraukė veiklą ir negavo jokių pajamų. Negeneruodama pajamų, bendrovė negalėjo vykdyti finansinių (sutartinių) įsipareigojimų ieškovei ir kitiems kreditoriams. Nagrinėjant civilinę bylą dėl UAB „Plasteks“ (įmonės, į kurią buvo perkelta bendrovės veikla) bankroto bylos iškėlimo buvo pateikta UAB „Plasteks“ 2020 m. pelno (nuostolių) ataskaita, kurioje nurodyta, kad UAB „Plasteks“ pardavimo pajamos išaugo nuo 16 069 Eur iki 1 083 828 E, o grynasis pelnas išaugo nuo 105 Eur iki 67 304 Eur. Teismo vertinimu, šis 67 304 Eur pelnas, kurį 2020 m. gavo UAB „Plasteks“, galėjo būti gautas ne tik iš bendrovės veiklos, bet ir iš kitos, taip pat perkeltos įmonės, t. y. UAB „Baltic foil“, veiklos perkėlimo, todėl darytina išvada, kad bendrovės kreditorių reikalavimams galėjo būti skirta 50 proc. šios sumos, t. y. 33 652 Eur (67 304 Eur / 2). Teismas įvertino, jog pradžioje būtų sukurta galimybė iš šios sumos patenkinti pirmos eilės reikalavimus (5,54 Eur), o iš likusios 33 646,46 Eur sumos (33 652 Eur – 5,54 Eur) ieškovės reikalavimui tenkinti galėjo būti skirta 19 213,94 Eur suma (800 917,32 Eur (ieškovės reikalavimas) / 1 402 525,41 Eur (antros eilės reikalavimų sumos) x 33 646,46 Eur (skirstytina suma)). 

13.       Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, teismas iš dalies tenkino ieškovės prašymą priteisti jai iš atsakovo 25 747,12 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginti ir priteisė 13 359,99 Eur. Teismas nurodė, kad negali būti priteisiamos atlyginti išlaidos už tokias paslaugas kaip prašymo pratęsti terminą procesiniam dokumentui pateikti, prašymo atšaukti teismo posėdį ar prašymo įteikti dokumentus viešo paskelbimo būdu parengimas, kai poreikis rengti šiuos dokumentus kilo dėl nuo pačios šalies (jos atstovo) priklausančių aplinkybių. Vienai iš šalių neturėtų tekti atsiskaitymo už šias teisines paslaugas, nulemtas pačios šalies (jos atstovo) veiksmų, našta. Be to, nurodyti dokumentai yra daugiau techninio pobūdžio, o jų parengimas iš nepareikalavo specialių teisinių žinių. Taip pat nurodė, kad kai kurios ieškovės prašomos atlyginti išlaidos advokato teisinėms paslaugoms viršija dydžius, nustatytus Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnis). Teismas nustatė, kad ieškovė turėjo 21 270,49 Eur  pagrįstų ir būtinų išlaidų, susijusių su šios bylos nagrinėjimu (7 037 žyminis mokestis, 11 939,64 Eur už procesinių dokumentų parengimą ir 2 293,85 Eur už atstovavimą ir pasirengimą teismo posėdžiams); patenkintų ieškovės reikalavimų dalis yra 62,81 proc. (503 021,27 Eur x 100 proc. / 800 917,32 Eur), todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 13 359,99 Eur (21 270,49 Eur x 62,81 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 93, 98 straipsniai).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

14.       Apeliaciniu skundu atsakovas G. U. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Ieškovė privalėjo pagrįsti, kad tyčinio bankroto byloje konstatuoti neteisėti atsakovo veiksmai lėmė jos finansinio reikalavimo nepatenkinimą, t. y. įrodyti, jog, nebuvus neteisėtų atsakovo veiksmų, ieškovės 800 917,32 Eur reikalavimas bendrovės bankroto byloje būtų patenkintas. Ieškovė to neįrodė, o teismas nepagrįstai savo iniciatyva išplėtė ieškinio pagrindą ir priėmė atsakovui siurprizinį sprendimą. Teismas nepagrįstai savo iniciatyva ėmėsi skaičiuoti, kokią žalą ieškovei sukėlė atsakovo padaryti neteisėti veiksmai, lėmę bendrovės bankrotą.

14.2.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės nesudarytų pagrindo atnaujinti tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo procesą ir, atitinkamai, jog šioje byloje neginčytinos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Baudžiamajame įsakyme buvo atskleista ieškovės darbuotojo ir akcininko E. D. nusikalstama veika planuojant visą bendrovės bankroto procedūrą, todėl būtų pagrindas atnaujinti tyčinio bendrovės bankroto bylos nagrinėjimą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 3 punkto pagrindu. Teismai išvadas dėl tyčinio bankroto požymių buvimo nustatė išimtinai remiantis audito ataskaita, kuri atlikta ir jos išvados padarytos ieškovei naudinga linkme (tą patvirtina E. D. paliudytos aplinkybės baudžiamajame įsakyme).

14.3.                      Teismas netinkamai įvertino bylos duomenis ir nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti atlygintinus nuostolius. Teismas nepagrįstai nenustatė, jog dėl žalos kalta pati ieškovė, o bendrovė turėjo pakankamai turto bankroto procese atsiskaityti su visais kreditoriais, taip pat ir ieškove.

14.4.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl pareigos inicijuoti nemokios bendrovės bankroto bylą pažeidimo ieškovei atsirado 49 739,44 Eur žala. Teismas nepagrįstai savo iniciatyva ėmėsi nustatinėti už ieškovę jos patirtą žalą. Teismas šia dalimi pats suformavo ieškinio pagrindą, apie kurį ieškovė nekalbėjo, o atsakovas negalėjo atsikirsti. Tai yra absoliutus teismo sprendimo panaikinimo pagrindas.

14.5.                      Teismas nepagrįstai laikė, kad kreditorės žala dėl vadovo pavėluoto kreipimosi bankroto bylai iškelti yra dėl kreipimosi į teismą skolai priteisti turėtos bylinėjimosi išlaidos. Bendrovės skola ieškovei kilo už laikotarpį nuo 2017 m. birželio 22 d. iki 2019 m. sausio 21 d., bendrovės nemokumas atsirado 2020 m. kovo 31 d., vadinasi, ieškovė turėjo teisę dėl skolos priteisimo kreiptis į teismą dar iki nemokumo atsiradimo, ką iš esmės ir padarė, kreipdamasi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus dėl 828 490,87 Eur skolos priteisimo; dėl to Kauno apylinkės teismas dar 2020 m. kovo 18 d. išdavė teismo įsakymą. Skola, buvusi iki bendrovės nemokumo atsiradimo, nepakito ir išliko 828 490,87 Eur. Taigi, ieškovei kreipusis dėl skolos priteisimo dar iki nemokumo atsiradimo, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatsirado dėl atsakovo vėlavimo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Taigi, ieškovės patirtos 8 749,88 Eur bylinėjimosi išlaidos, 8 023 Eur sprendimu priteistas žyminis mokestis, nelaikytini atsakovo netesėtų veiksmų, lėmusių bendrovės bankrotą, padariniais. Taip pat nelogiška, kad 4 697,76 Eur teisinės išlaidos, priteistos ieškovei 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi iškelti bendrovei bankroto bylą, teismo laikytos ieškovės žala, atsiradusia dėl atsakovo pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

14.6.                      Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nevėlavo kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Bendrovei tapus nemokia, atsakovas, kaip bendrovės vadovas, iš karto kreipėsi į ieškovę, siūlydamas visą susidariusią skolą grąžinti per 36 mėnesius. Laikotarpiu nuo bendrovės nemokumo (2020 m. kovo 31 d.) iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (2020 m. birželio 17 d.) vyko JANĮ 8 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas bandymas sudaryti susitarimą dėl pagalbos. Be to, būtina įvertinti, kad nagrinėjant tyčinio bankroto bylą buvo nustatyta, jog 2020 m. spalio 31 d. bendrovės bendra turimo turto vertė sudarė 1 936 824 Eur, o 2021 m. balandžio 16 d. teismo patvirtinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai – 1 373 707,65 Eur, o tai leidžia daryti išvadą, jog bendrovės vadovo veiksmai pasiekti susitarimą su pagrindiniu kreditoriumi ir išvengti bankroto buvo pateisinami. Net jeigu būtų vertinama, kad derybos dėl susitarimo su pagrindine kreditore užtruko per ilgai, vertinant vėlavimo kreiptis į teismą laikotarpį reikėtų atimti JANĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatytą 30 dienų terminą susitarimui dėl pagalbos sudaryti (JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl galima daryti išvadą, kad bendrovės bankroto bylos iškėlimas vėlavo tik 40 dienų. Būtina įvertinti ir tai, kad visą vėlavimo laikotarpį atsakovas dėl atliktos širdies operacijos buvo nedarbingas. Teismas neargumentavo, kodėl 28 268,80 Eur palūkanas skaičiavo už laikotarpį nuo 2020 m. gegužės 22 d. Ieškovės reikalavimas į teismo priteistą 28 268,80 Eur palūkanų sumą nelaikytinas nuostoliais, o yra ieškovės įgyta nauda.

14.7.                      Teismas bendrovės patirtus nuostolius grindė nuostolingais sandoriais, kurie konstatuoti tyčinio bankroto byloje, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad 409 140,61 Eur yra finansiniai nuostoliai, t. y. jie patirti tik buhalterinėje apskaitoje dėl gamyboje panaudotų brangių žaliavų. Dėl jų ieškovės galimybė patenkinti savo reikalavimą nesumažėjo. Tyčinio bankroto byloje konstatuota, kad atsakovas yra atsakingas, jog bendrovė vykdė nuostolingą gamybą nepagrįstai didelėmis sąnaudomis. Tokia išvada buvo grįsta vieninteliu įrodymu – audito išvada, kuri buvo parengta netinkamai. Atsakovas niekada nesutiko su tokiomis prielaidomis bei laikėsi pozicijos, kad visa bendrovės gamyba buvo atliekama neviršijat atitinkamos gamybos normų, jokie nuostoliai nei bendrovei, nei ieškovei dėl tariamai nuostolingos gamybos ir atsargų nurašymo nebuvo padaryti. Teismas, byloje esant prieštaringiems duomenims bei faktinėms aplinkybėms, nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą skirti ekspertizę, taip nepagrįstai užkirto atsakovui galimybę paneigti žalos padarymą ankstesnių teismų sprendimų konstatuotos nuostolingos gamybos atveju. Bendrovės turto pardavimas už mažesnę kainą nei prekių savikaina nėra pagrindas pripažinti, kad bendrovės kreditorių teisės buvo pažeistos. Be to, dėl sveikatos būklės laikotarpiu, kai buvo vykdoma nuostolinga gamyba (nuo 2020 m. sausio 20 d. iki 2020 m. balandžio 14 d.), atsakovas nebuvo darbe ir negalėjo priimti sprendimo dėl brangių gamybinių PET atliekų (sumaltų „Ultra“) panaudojimo gamyboje, todėl jam negali kilti atsakomybė už sprendimą, kurio jis nepriėmė.

14.8.                      Teismas nepasisakė dėl atsakovo atsakomybės ribojimo pagal darbo teisę. Gamybos vykdymas yra įmonės darbuotojo funkcija, todėl net ir konstatavus visas žalos atlyginimui privalomas sąlygas atsakovo atsakomybė už šį pažeidimą turėjo būti ribojama dviejų atsakovo vidutinių pareigybinių atlyginimų dydžiu.

14.9.                      Nėra pagrindo teigti, kad ieškovė ar bendrovė dėl tyčinio bankroto požymio –atsiskaitymo pirmenybės suteikimo pasirinktiems kreditoriams, patyrė žalos, kuri priežastiniu ryšiu būtų susijusi su atsakovo neteisėtais veiksmais suteikiant pirmenybę pasirinktiems kreditoriams. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, atsiskaitant su kreditoriais pagal pagrįstai išrašytas sąskaitas, sumažėja ne tik bendrovės turtas, bet ir įsipareigojimai, o tai iš esmės nekeičia bendrovės turto ir įsipareigojimų santykio, dėl ko atitinkamais mokėjimais bendrovė negalėjo būti ir nebuvo privesta prie nemokumo. Skolos ieškovei, kurios tyčinio bankroto byloje įvardintos kaip tos, kurių atžvilgiu buvo pažeistas mokėjimų eiliškumas, buvo ginčijamos. Kol skola buvo ginčijama, įstatyme nustatytas mokėjimų eiliškumas jos atžvilgiu negalėjo būti pažeistas. Be to, bankroto administratorius galutinėje bankroto ataskaitoje patvirtino, kad bendrovė nuginčytas lėšas gavo (iš viso 406 334,40 Eur). Tai įrodo, kad iš esmės bendrovei grįžo visos lėšos, kurių sumokėjimas tretiesiems asmenims tariamai lėmė bendrovės turto sumažėjimą, ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir žalos ieškovei padarymą. Ieškovės teisės nebuvo pažeistos, nes tretiesiems asmenims buvo teikiami nurodymai padengti susidariusį įsiskolinimą ieškovei, pinigus pervedant ir į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą. Dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymų, kurie tyčinio bankroto byloje buvo pripažinti turintys tyčinio bankroto požymių, įskaityti bendrovės ir skolininkų priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai grįžo bendrovei. Tai reiškia, kad atsakovo neteisėti veiksmai pagal aptariamą tyčinio bankroto požymį laikytini paneigtais, nes jų padariniai bankroto proceso metu buvo pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais – nuginčijant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus teismine tvarka. Tuo tarpu mokėjimai kreditoriams teismų įsiteisėjusiais sprendimais pagrįstai palikti galioti.

14.10.                      Teismas nepagrįstai savo iniciatyva ėmė tirti dėl bendrovės veiklos perkėlimo bendrovės ir ieškovės patirtą žalą. Bendrovės veikla nebuvo perkelta į kitą įmonę. Net jei būtų vertinama, kad bendrovės veikla buvo perkelta, ji buvo nuostolinga.

15.       Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė UAB „Margūnas“ prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Priešingai nei teigia atsakovas, 2024 m. birželio 21 d. baudžiamajame įsakyme nėra nustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės tyčinio bankroto byloje. Abejuose procesuose skiriasi jų subjektai, vertinamieji laikotarpiai. Tai, kad ieškovės atstovai dar prieš kreipiantis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo konsultavosi su nemokumo administratoriais nėra neteisėta.

15.2.                      Atsakovas nebeturi teisės kvestionuoti audito ataskaitos teisingumo ir remiantis ją teismų padarytų išvadų tyčinio bankroto byloje. Atsakovas nepagrįstai kelia klausimą dėl tyrimo ataskaitos „Dėl UAB „Litoplast“ 2018–2020 laikotarpiu faktiškai pagamintos produkcijos gamybai sunaudoto (nurašyto) žaliavų kiekio“ ir joje padarytų išvadų. Tyrimo ataskaita negalima remtis, nes joje vertinamas daugiau nei dvejų metų laikotarpis bei daromas viso sunaudoto (nurašyto) žaliavų kiekio apibendrinimas, o tai šioje byloje dėl žalos atlyginimo yra neaktualu, nes atsakovo neteisėti veiksmai atlikti konkrečiu analizuojamu laikotarpiu, kurio vertinimas tyrimo ataskaitoje nepateiktas.

15.3.                      Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad yra pagrindas atleisti jį nuo civilinės atsakomybės ar sumažinti jo civilinės atsakomybės apimtį. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad bendrovės turtas bankroto procese netinkamai realizuotas. Turtas buvo parduotas varžytinių būdu, o atsakovas buvo bendrovės kreditorius, todėl dalyvavo sprendimų dėl turto realizavimo priėmime, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimais galėjo ginčyti juos teisme.

15.4.                      Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymą nulėmė verslo nesėkmė, t. y. žaliavų kainų staigus kritimas po to, kai jos buvo įsigytos didesne kaina. Bendrovės bankrotas buvo tyčinis, taigi, nebuvo nulemtas verslo nesėkmės. Bendrovės turto vertės ir susijusius klausimus atsakovas galėjo ir turėjo kelti bankroto byloje, tyčinio bankroto byloje. Nagrinėjamu atveju ieškovės, kaip kreditorės, teisių pažeidimas pasireiškė ne tuo, kad produkcija buvo parduota ne rinkos kainomis, o tuo, jog bendrovė gamino produkciją nepagrįstai didelėmis sąnaudomis ir tokia gamyba buvo nuostolinga. Nepagrįstai gamybos procese nurašytos žaliavos turėjo būti arba realizuotos bankroto procese kaip atsargos, arba iš jų turėjo būti pagamintas įprastas kiekis produkcijos, tačiau dėl atsakovo kaltų veiksmų neįvyko nei viena, nei antra.

15.5.                      Atsakovo atsakomybės nepaneigia jo argumentai, kad jis nebuvo darbe, turėjo sveikatos problemų. Atsakovas galėjo ir turėjo savo nedarbingumo laikotarpiu paskirti atsakingą asmenį, kuris turėtų įgaliojimus priimti svarbius bendrovės veiklai sprendimus; to nepadaręs, atsakovas negali paneigti savo atsakomybės.

15.6.                      Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas nepasisakė dėl atsakovo atsakomybės ribojimo materialinės atsakomybės sąlygomis. Tyčinio bankroto byloje atsakovo veiksmai buvo įvertinti ne kaip darbuotojo, o kaip bendrovės vadovo, taigi, dėl jais padarytos žalos nėra taikomos materialinės atsakomybės normos.

15.7.                      Atmestinas atsakovo argumentas, kad jo neteisėtų veiksmų padariniai bankroto proceso metu buvo pašalinti kitais būdais – nuginčijant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus teismine tvarka. Bendrovei buvo priteista 241 662,16 Eur, tačiau bendrovė didžiosios dalies šių pinigų neatgavo, nes skolininkai po teismų sprendimų priėmimo bankrutavo ir teismų sprendimų neįvykdė.

15.8.                      Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad teismas peržengė ieškinio ribas, nes nustatinėjo ir vertino dėl bendrovės veiklos perkėlimo bendrovės ir, atitinkamai, ieškovės patirtą žalą. Žalos, jos dydžio klausimas, kaip viena iš atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, yra nagrinėjamos bylos dalykas. Šioje byloje ne ieškovė turi įrodinėti žalos faktą ir jos dydį, bet atsakovas turėjo pareigą paneigti prezumpciją, kad jo neteisėti veiksmai nėra susiję su žalos atsiradimu.

15.9.                      Byloje nėra duomenų apie UAB „Plasteks“ 2020 m. patirtą nuostolį arba apie tai, kad nuostolis susidarė iš įrangos nuomos. Veiklos perkėlimas apėmė ne vien tik įrangos pagal nuomos sutartį perkėlimą. Nustatytas ir faktas, kad didžioji dalis darbuotojų (9 iš 14) perėjo dirbti į UAB „Plasteks“, perimti bendrovės klientai. Ieškovės patirtos žalos dydžiui nustatyti vertintina bendrovės situacija, jeigu bendrovės veikla nebūtų perkelta į UAB „Plasteks“. Atitinkamai, UAB „Plasteks“ 2020 m. gautos pajamos, laikytinos ta pinigų suma, kurią kaip veiklos pajamas būtų gavusi bendrovė, jeigu nebūtų veiklos perkėlimo.

16.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Margūnas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ieškinį patenkinti ir papildomai priteisti pirmosios instancijos teismo nepriteistą 297 896,05 Eur žalos atlyginimą, bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Atsakovas nepaneigė priežastinio neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsakovas pripažintas atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą, ir žalos ryšio prezumpcijos, kaip atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakovas neįrodė, kad bendrovė nebūtų buvusi pajėgi atsiskaityti su ieškove, net atsakovui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

16.2.                      Teismas neteisingai apskaičiavo ieškovės patirtos žalos dėl atsakovo pareigos laiku inicijuoti bankrotą bylą neįvykdymo dydį, todėl nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimo dalį dėl 106 120,86 Eur priteisimo. Teismas nepagrįstai iki 200 429,90 Eur sumažino atlygintinos žalos, padarytos atsakovui pažeidus mokėjimų eiliškumo tvarką, dydį. Atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais mokėjimo eiliškumo pažeidimo pasekmėms turi būti taikomos mokėjimo faktinio vykdymo (atlikimo) momento pasekmės, kylančios iš CK normų, bet ne bankroto bylos pasekmės pagal JANĮ nuostatas, kurias nepagrįstai pritaikė pirmosios instancijos teismas. Bendrovė turėjo senesnių skolų (15 365,68 Eur) nei skola ieškovei už parduotas prekes laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2019 m. sausio 21 d., t. y. 14 221,07 Eur įsiskolinimas UAB „Mobili Baltija“ (2015 m. gruodžio 31 d. dienai 4 410 Eur skola), 227,20 Eur įsiskolinimas G. U. (2014 m. gruodžio 31 d. dienai) bei 917,41 Eur įsiskolinimas Audriui Leimontui (2014 m. gruodžio 31d. dienai). Taigi, jeigu nebūtų konstatuotas CK 6.930¹ straipsnio pažeidimas, ieškovei būtų atitekusi 538 109,22 Eur suma. Atitinkamai, ieškovė patyrė 538 109,22 Eur žalą.

16.3.                      Teismas nepagrįstai iki 19 213,84 Eur sumažino ieškovės patirtą žalą dėl bendrovės veiklos perkėlimo. Įmonės skolos apmokamos iš gaunamų veiklos pajamų, ne iš įmonės gauto pelno (įmonės pelnas skirstomas akcininkams). Vadinasi, UAB „Plasteks“ 2020 m. finansinėje atskaitomybėje nurodytas 1 083 282 Eur pajamas būtų gavusi bendrovė. Ieškovės skola kartu su UAB „Mobili Baltija“ buvo seniausios, todėl, gavus pajamų iš veiklos, kuri iš bendrovės buvo perkelta į UAB „Plasteks“, visų pirma turėjo būti atsiskaitoma su seniausiais kreditoriais. Teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad į UAB „Plasteks“ veiklą buvo perkelta ne tik bendrovės, bet ir kitos įmonės – UAB „Baltic Foil“, veikla. Nėra pagrindo remtis kitos civilinės bylos dėl UAB „Baltic Foil“ bankroto pripažinimo tyčiniu medžiaga, nes ji nėra prijungta prie šios bylos. Aplinkybės, susijusios su UAB „Baltic Foil“, kuriomis vadovavosi teismas, nėra šios bylos dėl žalos atlyginimo nagrinėjimo dalykas. Be to, ir pats atsakovas nesirėmė aplinkybėmis, nagrinėtomis UAB „Baltic Foil“ tyčinio bankroto byloje. Negalima daryti prielaidos, kad į UAB „Plasteks“ perkeltų dviejų bendrovių – bendrovės ir UAB „Baltic Foil“, veiklos yra identiškos savo apimtimi ir pelningumu, nes tokių duomenų šioje byloje nėra.

16.4.                      Teismas nepagrįstai sumažino ieškovei atlygintinas bylinėjimosi išlaidas. CPK 98 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma sistemiškai su Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) nuostatomis. Advokatūros įstatyme nustatyta, kad advokato honoraro dydis nustatomas teisinių paslaugų sutartyje. Jei teismui pateikiami įrodymai, kad advokatui yra sumokėtas honoraras, CPK 98 straipsnio 2 dalis taikytina tada, kai priešinga šalis pateikia įrodymų, jog šis honoraras yra neprotingai didelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-621/2004). Tam, kad teismas galėtų taikyti Rekomendacijas ir kad atitinkama bylinėjimosi išlaidų dalis galėtų būti sumažinta, turi būti kitos šalies prašymas, kurio nebuvo

17.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas G. U. prašo atmesti ieškovės skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1.                      Ieškovė apeliaciniame skunde keičia ieškinio pagrindą ir dalyką. Pirmosios instancijos teisme ieškovė neįrodinėjo patirtos žalos dydžio, tuo tarpu apeliaciniame skunde ieškovė jau teigia, kad dėl atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo nevykdymo patyrė 155 860, 30 Eur žalą. Ieškovė kelia naują argumentą, kad jos patirtą žalą sudaro ne tik teismo priteista 49 739,44 Eur suma, bet ir ieškovei ankstesnėje byloje teismo priteistos 106 120,86 Eur palūkanos. JANĮ įtvirtintos juridinio asmens vadovo pareigos juridiniam asmeniui tapus nemokiam inicijuoti juridinio asmens bankroto bylą (JANĮ 6 straipsnio 1 dalis) neįvykdymas nesuponuoja tyčinio bankroto (JANĮ 70 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, ieškovė, remdamasi šiuo požymiu, turėjo įrodyti visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant žalą, kurią ji patyrė dėl savalaikio bankroto bylos neinicijavimo, tačiau tą turėjo padaryti pirmosios instancijos teisme, o ne apeliaciniame procese. Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovei priteistos 106 120,86 Eur palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2020 m. balandžio 29 d., nepatenka į laikotarpį nuo atsakovo pareigos inicijuoti bendrovės nemokumo procesą atsiradimo momento (2020 m. kovo 31 d.) ir bankroto bylos iškėlimo (2020 m. spalio 7 d.). Tai, kad palūkanos buvo priteistos po bendrovės nemokumo atsiradimo, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jos susidarė laikotarpiu, kai atsakovas jau turėjo pareigą inicijuoti bendrovei nemokumo procesą, todėl nėra priteistinos. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja prejudicinį faktą – bendrovės nemokumo momentą, teigdama, kad atsakovas turėjo pareigą inicijuoti bendrovės bankroto procesą gerokai anksčiau nei 2020 m. kovo 31 d. Ieškovės reikalavimas į Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu priteistas 28 268,80 Eur ir (ar) 106 120,86 Eur palūkanas negali būti tenkinamas, nes šie reikalavimai nėra žala (nuostoliai), o ieškovės įgyta nauda.

17.2.                      Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad dėl atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo ji patyrė 538 109,22 Eur žalą. Ieškovė neatsižvelgia į tai, kad nuginčijus priešpriešinius reikalavimų įskaitymus 85 334,40 Eur grįžo bendrovei ir bankroto procedūroje buvo paskirstyta. Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Bendrovės atlikti 553 474,90 Eur mokėjimai buvo atlikti po bendrovės nemokumo atsiradimo, todėl, priešingai nei teigia ieškovė, jų (ne)atlikimo reikšmė ieškovės reikalavimo (ne)patenkinimui vertintina pagal JANĮ nuostatas. 

17.3.                      Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas nepagrįstai sumažino dėl bendrovės veiklos perkėlimo ieškovės patirtos žalos dydį iki 19 213,94 Eur. Tyčinio bankroto byloje nebuvo nustatyta, kokia žala bendrovei buvo padaryta dėl bendrovės veiklos perkėlimo. To pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo ir ieškovė. Teismas iš viso negalėjo priteisti ieškovei žalos, nes nebuvo nustatyta, kokia piniginė nauda buvo perkelta ir, atitinkamai, kokios piniginės naudos bendrovė neteko.

17.4.                      Teismas pagrįstai sprendė, kad visos ieškovės prašytos bylinėjimosi išlaidos teisinei pagalbai negali būti jai priteistos, nes ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies. Ieškovės prašytos priteisti išlaidos advokato teisinei pagalbai viršijo maksimalius dydžius, nustatytus Rekomendacijose, todėl teismas pagrįstai jas sumažino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19.       Nagrinėjamu atveju absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą peržengti apeliaciniuose skunduose apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo

20.       Atsakovas 2025 m. lapkričio 12 d. teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos ir įvertinti. Grįsdamas prašymą, atsakovas nurodo, kad, atsižvelgdamas į baudžiamajame įsakyme nurodytas aplinkybes ir siekdamas paneigti byloje esančios audito ataskaitos dėl bendrovės bankroto išvadas, atsakovas kreipėsi dėl konsultacijos į privatų teismo ekspertą, kuris atliko bendrovės tyrimą ir surašė prašomą priimti konsultacinę išvadą. Konsultacinėje išvadoje pateikiamos esminės išvados paneigia atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ir turi svarbią įrodomąją reikšmę, nuo kurios gali priklausyti ieškinio dėl žalos atlyginimo išnagrinėjimo rezultatas. Atsakovas paaiškina, kad negalėjo konsultacinės išvados pateikti pirmosios instancijos teismui, nes ji buvo surašyta jau po bylos išnagrinėjimo ir skundžiamo teismo sprendimo priėmimo. Pateikdamas papildomus rašytinius paaiškinimus, atsakovas, remdamasis taip pat ir prašoma priimti konsultacine išvada, dėsto argumentus dėl ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodytų teiginių nepagrįstumo.

21.       CPK 42 straipsnyje įtvirtinta proceso šalies teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui, pagal kurį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinio skundo dalyką ar pagrindą yra draudžiama. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai, o terminui pasibaigus, draudžiama keisti (papildyti) skundą (CPK 323, 338 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022; 2022 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-269-330/2022).

22.       Nagrinėjamu atveju iš atsakovo teikiamo procesinio dokumento ir jo priedų turinio matyti, kad teikiamais papildomais rašytiniais paaiškinimais atsakovas pasisako dėl naujo teikiamo įrodymo – konsultacinės išvados, nurodo papildomus nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus ir pasisako dėl ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodytų teiginių, taigi, papildo pateikto savo apeliacinio skundo, atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentus. Tai prieštarauja CPK 323 straipsnyje įtvirtintam draudimui pildyti apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui ir neatitinka apeliacinio proceso teisinio reglamentavimo, kuriame, kaip minėta, nenumatytas apsikeitimas kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį skundą bei atsiliepimą į jį. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo rašytinių paaiškinimų turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir formuojamos teismų praktikos kontekste, taip pat aplinkybę, kad šiais paaiškinimais siekiama papildyti apeliacinio skundo argumentus ir atsikirsti į ieškovės atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodytus teiginius, nutaria nepriimti atsakovo pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų, kaip pažeidžiančių CPK 323 straipsnio reikalavimus.

23.       CPK 314 straipsnyje, reglamentuojančiame naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016). Sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, įvertintina, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

24.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo pateiktu nauju įrodymu – konsultacine išvada, nenustatė pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus išimtį ir sprendžia, kad nėra pagrindo šio dokumento priimti. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, jog šis įrodymas galėjo būti gautas ir pateiktas pirmosios instancijos teismui anksčiau, o atsakovas nenurodė aplinkybių, kurios leistų spręsti apie vėliau kilusią būtinybę šį rašytinį įrodymą pateikti apeliacinės instancijos teismui. Aplinkybė, kad pati išvada atsakovo gauta vėliau, nei priimtas teismo sprendimas, savaime nereiškia, jog tokio pobūdžio dokumentas negalėjo būti gautas anksčiau. Kaip nurodo pats atsakovas, konsultacine išvada vertinamos byloje dėl bendrovės tyčinio bankroto nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados, atitinkamai, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas dėl pateisinamų priežasčių negalėjo, jo manymu, bylai išnagrinėti aktualios išvados užsakyti bei gauti anksčiau ir teikti pirmosios instancijos teismui. Taigi, nėra pagrįsta ir įrodyta, kad atsakovo teikiami nauji įrodymai dėl svarbių priežasčių negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ar kad jų teikimo būtinybė iškilo tik šiame proceso etape. Atsižvelgiant į nurodytą, nenustačius sąlygų CPK 314 straipsnyje numatytai išimčiai taikyti, atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktą naują įrodymą atsisakytina priimti.

Dėl esminių ginčo faktinių aplinkybių

25.       Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1646-254/2020 iškėlė UAB „Litoplast“ bankroto bylą. Bendrovės vadovu (direktoriumi) nuo 2018 m. sausio 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas.

26.       Ieškovė 2020 m. gruodžio mėn. pateikė prašymą bendrovės nemokumo administratoriui dėl 984 351,17 Eur reikalavimo patvirtinimo bendrovės bankroto byloje, nurodydama, kad prašomą patvirtinti kreditorės reikalavimą sudaro: 1) Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1547-230/2020 ieškovei iš bendrovės priteista 828 490,87 Eur skola, 106 120,86 Eur palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2020 m. balandžio 29 d., 28 268,80 Eur palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 22 d.) iki bankroto bylos iškėlimo (iki 2020 m. spalio 7 d.), 8 749,88 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, 8 023 Eur priteistas žyminis mokestis; 2) Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, kuria, tenkinant ieškovės prašymą, bendrovei iškelta bankroto byla, ieškovei priteistos 4 697,76 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai (1 t., b. l. 104–106).

27.       Kauno apygardos teismas 2021 m. sausio 18 d. nutartimi patvirtino ieškovės (kreditorės) 984 351,17 Eur finansinį reikalavimą bendrovės bankroto byloje (1 t., b. l. 27–28). Kauno apygardos teismas 2021 m. gegužės 27 d. nutartimi nutarė likviduoti bendrovę dėl bankroto; likviduojant bendrovę tenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, be kitų, ieškovės antros eilės 984 351,17 Eur reikalavimą (1 t., b. l. 29–30).

28.       Kauno apygardos teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-508-254/2022 bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu dėl atsakovo veiksmų (1 t., b. l. 31–71). Bankrotas pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje (bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas), 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose (nuostolingų sandorių sudarymas ir nuostolingų veiksmų atlikimas), 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte (atsiskaitymo pirmenybės suteikimas pasirinktiems kreditoriams), 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte (bendrovės veiklos perkėlimas į susijusią įmonę) nustatytais pagrindais. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 29 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį paliko nepakeistą (1 t., b. l. 72–95). 

29.       Kauno apygardos teismas 2024 m. liepos 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eB2-56-886/2024 bendrovės veiklą pripažino pasibaigusia, likviduojant bendrovę dėl bankroto (1 t., b. l. 96–97). Bendrovės bankroto byloje liko nepatenkinta ieškovės (kreditorės) finansinio reikalavimo dalis – 800 917,32 Eur.

30.       Ieškovė (bendrovės kreditorė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, kaip buvusiam bendrovės vadovui, atsakingam už bendrovės tyčinį bankrotą, dėl 800 917,32 Eur žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 503 021,27 Eur žalai atlyginti, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. rugpjūčio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 13 359,99 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (iš prašytų priteisti 25 747,12 Eur bylinėjimosi išlaidų); kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nusprendė, kad atsakovas nuginčijo tyčinio bankroto atveju taikomą prezumpciją dėl dalies prašytos priteisti žalos dydžio ir jos priežastinio ryšio su atsakovo neteisėtais veiksmais, kaip atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tiek ieškovė, tiek atsakovas. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmesta dalis ieškinio bei prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir ieškinį patenkinti visiškai, papildomai priteisiant iš atsakovo 297 896,05 Eur žalos atlyginimą. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

31.       Grįsdamas apeliacinį skundą, atsakovas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes ieškovė neįrodinėjo ir neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, o teismas veikė per aktyviai, t. y. nepagrįstai ėmėsi už ieškovę rinkti įrodymus, nustatinėti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų buvimą (tyčinio bankroto požymiais pripažintų atsakovo veiksmų padarytą žalą ieškovei), taip atsakovo atžvilgiu priimdamas siurprizinį sprendimą. Atsakovo teigimu, ieškovei teko pareiga įrodyti, jog atsakovo veiksmai, pripažinti sukėlę tyčinį bendrovės bankrotą, lėmė, kad ieškovės finansinis reikalavimas bendrovės bankroto byloje negalėjo būti ir nėra patenkintas, t. y. kad jeigu jų nebūtų, ieškovės reikalavimas būtų patenkintas, tačiau ieškovė to neįrodė, o teismas nenustatė. Atsakovas taip pat argumentuoja, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios būtų pagrindas atnaujinti procesą bendrovės tyčinio bankroto byloje, tačiau bendrovei jau esant pasibaigusiai ir išregistruotai, gali būti ginčijamos tyčinio bankroto byloje nustatytos buvusio bendrovės vadovo (atsakovo) civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie atsakovo argumentai neatitinka juridinio asmens buvusio vadovo, dėl kurio veiksmų juridinio asmens bankrotas pripažintas tyčiniu, civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo bei įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio byloje taisyklių, įtvirtintų teisės aktuose ir išaiškintų teismų praktikoje, todėl nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu.  

32.       Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) ir jai taikyti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Tačiau bylose, kuriose sprendžiama dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą juridinio asmens vadovo dėl tyčinio juridinio asmens bankroto sukėlimo, yra tam tikrų atsakovo (buvusio juridinio asmens vadovo) civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo ypatumų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

33.       Minėti ypatumai susiję su tuo, kad bankroto pripažinimas tyčiniu leidžia vertinti, jog įmonės bankroto buvo siekiama tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013). Teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, kad buvo kryptingai siekiama bankroto. Tai reiškia, kad, viena vertus, galima preziumuoti, jog juridinio asmens neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu (nes šie reikalavimai būtų likę nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų buvę atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai, ar ne). Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, jog visi nepatenkinti kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2025 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-823/2025 32 punktą). Taigi, dėl tyčinio bankroto atsakingu pripažintas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net tam asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

34.       Kasacinis teismas išaiškino, kad dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę ir išskirtinę reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste, nes tai reiškia, kad:

34.1.                      Pirma, asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis).

34.2.                      Antra, asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent atitinkama bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį.

34.3.                      Trečia, pati formuluotė „tyčinis bankrotas“ patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė.

35.       Apibendrindamas tai, kas buvo nurodyta, kasacinis teismas išaiškino, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, o priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos (bankroto proceso metu nepatenkinto kreditoriaus reikalavimo) ryšys yra preziumuojamas. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šią prezumpciją, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018; m2025 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-823/2025 33 punktas).

36.       Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad pripažinus bankrotą tyčiniu turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo; žala – tai likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

37.       Taigi, vadovaujantis aptartais išaiškinimais, nagrinėjamu atveju dvi atsakovo, kaip buvusio bendrovės vadovo, kurio veiksmai pripažinti sukėlusiais tyčinį bendrovės bankrotą, civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai (t. y. tyčinio bankroto byloje nustatyti bendrovės bankrotą sukėlę atsakovo veiksmai) ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala (t. y. bendrovės bankroto procese nepatenkinta ieškovės finansinio reikalavimo dalis) ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei šios žalos ryšys – yra preziumuojamos. Tokio pobūdžio byloje, kai bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu dėl atsakovo veiksmų, būtent atsakovas, siekdamas išvengti savo civilinės atsakomybės, turėjo pareigą paneigti šias prezumpcijas, įrodydamas, kad nėra priežastinio tyčinio bankroto ir negalėjimo atsiskaityti su kreditore ryšio, t. y., jog bendrovė nebūtų pajėgi atsiskaityti su ieškove net jeigu nebūtų atlikti neteisėti atsakovo veiksmai, dėl kurių bankrotas pripažintas tyčiniu, ir (arba) paneigdamas kreditorės dėl skolininkės bankroto patirtą žalą (jos dydį).

38.       Aptarti buvusio bendrovės vadovo, pripažinto atsakingu dėl tyčinio bendrovės bankroto, civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo ypatumai taip pat reiškia, kad tokio pobūdžio byloje įrodinėjimo dalykas nėra atskirais buvusio vadovo veiksmais, kurie byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu įvertinti kaip tyčinio bankroto požymiai, padarytos žalos nustatymas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus bendrovės vadovo, pripažinto atsakingu už tyčinį bendrovės bankrotą, civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo ypatumus, pažymi, kad tyčinio bankroto atveju kreditoriaus patirtą žalą lemia pats juridinio asmens tyčinio bankroto faktas, nustatytas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, t. y. aplinkybė, jog juridinis asmuo dėl tyčinių veiksmų tapo nemokus, bendrovė privesta prie bankroto ir, atitinkamai, dėl to neatsiskaitė su kreditoriumi. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šį ypatumą, todėl nepagrįstai detalizuotai vertino atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, išskirdamas atskirus atsakovo veiksmus, kurie jau įvertinti kaip sukėlę pasekmes – bendrovės tyčinį bankrotą. Bankroto pripažinimas tyčiniu dėl konkretaus asmens veiksmų lemia, jog šio asmens neteisėti veiksmai bei kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, yra nustatyti prejudiciniai faktai, o žalos dydis ir priežastinis žalos bei tyčinio bankroto ryšys – preziumuojamas, perkeliant už tyčinį bankrotą atsakingam asmeniui įrodinėjimo naštą paneigiant šias prezumpcijas.

39.       Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl atsakovo civilinės atsakomybės, prejudiciniu faktu yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai – sukeltas tyčinis bendrovės bankrotas, o preziumuojama šiais veiksmais padaryta žala – bendrovės bankroto procese neišieškota ieškovės (kreditorės) finansinio reikalavimo dalis, nepagrįstai sprendė, jog ieškovės patirta žala nelaikytina ieškovės bankroto byloje patvirtinto reikalavimo dalis, kurią sudaro Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovei priteistos 106 120,86 Eur palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2020 m. balandžio 29 d., nes, pirmosios instancijos teigimu, šios ieškovės reikalavimo dalies nelėmė atsakovo padaryti tyčinio bankroto veiksmai, t. y. šios ieškovės reikalavimo dalies atsiradimo pagrindas nėra atsakovo tyčinio bankroto veiksmai, o taip pat ir nepagrįstai sprendė, kad dėl atsakovo tyčinio bankroto veiksmų, konkrečiai – atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, juridiniam asmeniui susidūrus su finansiniais sunkumais (CK 6.9301 straipsnis), pažeidimo, ieškovė patyrė tik 200 429,90 Eur žalą, dėl bendrovės veiklos perkėlimo – tik 19 213,94 Eur žalą. Priešingai, ieškovės dėl tyčinio bankroto sukėlimo patirta žala laikytina visa bankroto procese likusi nepatenkinta kreditorės reikalavimo dalis, nebent atsakovas šią prezumpciją paneigtų.  

40.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad, atsakovo teigimu, naujai paaiškėjusios aplinkybės, užfiksuotos Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. baudžiamajame įsakyme baudžiamojoje byloje Nr. e1-207-932/2024, sudaro pagrindą nesivadovauti pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika dėl juridinio asmens vadovo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi) pripažinto atsakingu už tyčinį juridinio asmens bankrotą, civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo ypatumų ir lemia būtinybę iš naujo vertinti visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju atsakovo nurodytos aplinkybės, susijusios su baudžiamojo įsakymo turiniu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl jų būtų poreikis atnaujinti procesą tyčinio bankroto byloje. Atsakovas priešingai neįrodė.  

41.       CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant proceso atnaujinimo institutą užbaigtose civilinėse bylose, CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) nagrinėjant bylą nei pareiškėjui, nei teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jei jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015). Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme; atitinkamai, pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau nurodytus požymius (CPK 369 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015; 2019 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-248/2019).

42.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovo nurodytos, jo teigimu, naujai paaiškėjusios aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog tyčinio bankroto byloje jos būtų galėjusios turėti esminę reikšmę, t. y. kad jei jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad, be kita ko, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje E. D. buvo kaltinamas atitinkamų veikų atlikimu laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 28 d. iki 2022 m. vasario 10 d., tuo tarpu tyčinio bankroto byloje buvo vertinami paties atsakovo veiksmai laikotarpiu iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo, t. y. iki 2020 m. rugsėjo 7 d. Taigi, baudžiamajame procese tirtos aplinkybės buvusios kitu laikotarpiu, nei reikšmingos nagrinėjamai bylai. Dėl to jų aktualumas šioje byloje nagrinėjamiems klausimams neįrodytas.  

43.       Atsakovas, nesutikdamas su tokia išvada, argumentuoja, kad baudžiamojoje byloje atskleista ieškovės darbuotojo ir akcininko E. D. nusikalstama veika planuojant visą bendrovės bankroto procedūrą, o teismai tyčinio bankroto byloje išvadas dėl tyčinio bankroto požymių buvimo nustatė išimtinai remdamiesi audito ataskaita, kuri buvo atlikta ir ieškovei naudingos išvados padarytos siekiant ieškovės interesų. Atsakovo teigimu, šias aplinkybes patvirtina E. D. parodymai, užfiksuoti baudžiamajame įsakyme. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos ir nurodomo baudžiamojo įsakymo turinio, kitaip nei nurodo atsakovas, baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta E. D. nusikalstama veika planuojant visą bendrovės bankroto procedūrą – kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje E. D. pripažintas kaltu dėl to, kad siekė, jog bendrininkaujantys valstybės tarnautojams prilyginti nemokumo administratoriai bankroto byloje veiktų tam tikru būdu – nesudarytų dirbtinių kliūčių, nevilkintų bankroto proceso, nedirbtų atmestinai ar už pinigus netenkintų nesąžiningų interesų.

44.       Pažymėtina ir tai, kad audito ataskaitos (ne)tinkamumas, vertinant pagal objektyvius kriterijus, gali būti nustatomas nepriklausomai nuo to, kas ir kokiam tikslui ją ruošė. Tą pažymėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 29 d. nutartyje, atmesdamas apelianto (atsakovo) argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi UAB „Bankrotų tyrimų centras“ 2020 m. vasario 25 d. direktoriaus parengta audito ataskaita ir papildoma ataskaita (atsakymais į nemokumo administratorės klausimus). Teismas nustatė, kad A. M. yra atestuotas vidaus auditorius, įrašytas į teismo ekspertų sąrašą (ekspertizės rūšis – audito ekspertizė), t. y. turi specialių žinių, susijusių su bendrovių finansinės atskaitomybės analize; jo parengti dokumentai yra paremti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais ir kitais duomenimis, todėl vertino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi specialių žinių turinčio asmens parengtais dokumentais, susijusiais su ginčo dalyku. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas atsakovės bankrotą tyčiniu, rėmėsi ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, taip pat dėl tam tikrų tyčinio bankroto požymių kritiškai vertino audito ataskaitoje nurodytus duomenis. Teismas nurodė, kad apeliantas yra atsakovės kreditorius, todėl, nesutikdamas su audito ataskaitomis, jų pagrindimu (atsakovės buhalterinės apskaitos programos duomenimis), turėjo visas galimybes susipažinti su atsakovės finansiniais apskaitos dokumentais bei pateikti duomenis, paneigiančius atsakovės buhalterinės apskaitos programos duomenis (nutarties 60–63 punktai).

45.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, kad dėl baudžiamajame įsakyme konstatuotų faktinių aplinkybių tyčinio bankroto byloje būtų priimtas kitoks sprendimas (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina ir tai, jog CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose aiškinamas kaip neapimantis įsiteisėjusių teismo nutarčių dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Tai reiškia, kad kol juridinis asmuo nėra likviduotas ir išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t. y. pasibaigęs, tyčinio bankroto proceso atnaujinimas bankroto byloje yra galimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-234-1075/2022 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodytas baudžiamasis įsakymas buvo priimtas 2024 m. birželio 21 d., sprendimas dėl bendrovės pabaigos priimtas 2024 m. liepos 8 d., o įsiteisėjo 2024 m. rugpjūčio 8 d., taigi, po baudžiamojo įsakymo priėmimo, todėl atsakovas savo argumentus galėjo pateikti dar pačioje tyčinio bankroto byloje.

46.       Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų ir apie tai, jog įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu būtų nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas (BK 235 straipsnis) tyčinio bankroto byloje, taip pat dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas (300 straipsnis) tyčinio bankroto byloje.

47.       Taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog nagrinėjamu atveju būtų pagrindas iš naujo vertinti ir nustatyti visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, paaiškėjus esminėms aplinkybėms, kurios negalėjo būti žinomos bylos dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo metu.

48.       Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą ir kad ieškovei teko pareiga įrodyti, jog atsakovo veiksmai, teismų pripažinti sukėlusiais tyčinį bendrovės bankrotą, lėmė ieškovės patirtą žalą, kurią sudaro bendrovės bankroto procese nepatenkinta ieškovės reikalavimo dalis (nagrinėjamu atveju – 800 917,32 Eur). Priešingai, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir teismų formuojamą jo aiškinimo bei taikymo praktiką, preziumuojama, kad šios aplinkybės – ieškovės patirta žala ir jos priežastinis ryšys su tyčiniu bankrotu, kaip atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, yra įrodytos, jei atsakovas nurodytos prezumpcijos nepaneigia, t. y. neįrodo esant priešingai. Atsakovui šių aplinkybių neįrodžius, vadovautinasi prezumpcija, kad bendrovės bankrotą sukėlė atsakovas, atlikęs tyčinio bankroto požymiais pripažintus veiksmus, ir dėl to ieškovė, bendrovei bankrutavus, negavo viso savo reikalavimo

Dėl tyčinio bankroto atveju preziumuojamų už tyčinį bankrotą atsakingo atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų (ne)paneigimo 

49.       Kaip minėta, asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų ir kaltės – šios faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais ir nebegali būti kvestionuojamos (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis). Taip pat, asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, šių dviejų sąlygų egzistavimas preziumuojamas (CPK 182 straipsnio 4 punktas). Atitinkamai, atsakovas, kaip asmuo, pripažintas atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turėjo šias prezumpcijas paneigti, t. y. paneigti esant ieškovės patirtą žalą ir (ar) priežastinį šios žalos ir tyčinio bankroto ryšį.

50.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės ir atsakovo pateiktus argumentus, byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovas nepaneigė prezumpcijos, jog bendrovės neatsiskaitymas su ieškove visa apimtimi yra nulemtas atsakovo veiksmų, kurie teismų pripažinti privedusiais bendrovę prie bankroto (CPK 185 straipsnis). Iš atsakovo procesiniuose dokumentuose detaliai dėstomų argumentų matyti, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškinio reikalavimais, laikėsi nepagrįstos bei pirmiau aptartos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose dėl vadovo civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo tyčinio bankroto atveju ypatumų neatitinkančios pozicijos, jog ieškovė turėtų įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, ir iš esmės nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, kurios paneigtų preziumuojamą tyčinį bendrovės bankrotą sukėlusių jo veiksmų priežastinį ryšį su ieškovės patirta žala ir (ar) tokios žalos, siejamos su bendrovės bankroto procese nepatenkintų ieškovės finansinių reikalavimų suma, dydį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo atkreipęs atsakovo dėmesį, jog byloje, sprendžiant dėl juridinio asmens vadovo (atsakovo), pripažinto atsakingu už bendrovės tyčinio bankroto sukėlimą, civilinės atsakomybės sąlygų, bus vadovaujamasi pirmiau aptartais kasacinio teismo išaiškinimais įrodinėtinų aplinkybių ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimais, tačiau, nepaisydamas to, atsakovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje dėstomais argumentais iš esmės siekia paneigti savo veiksmų, tyčinio bankroto byloje teismų pripažintais privedusiais bendrovę prie bankroto, neteisėtumą.

51.       Pirma, atsakovas argumentuoja, kad ieškovė nepatyrė žalos dėl to, jog atsakovas laiku neinicijavo bendrovės bankroto proceso, nes, atsakovo teigimu, bendrovei tapus nemokia, atsakovas iš karto kreipėsi į ieškovę, siūlydamas grąžinti visą susidariusią skolą per 36 mėnesius; 2020 m. birželio 1 d. pranešimu informavo ieškovę, jog inicijuoja nemokumo procesą, tačiau vos praėjus 15 dienų terminui, kuris buvo suteiktas ieškovei dar kartą rasti derybinę išeitį ir sudaryti susitarimą dėl pagalbos, ieškovė pati pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo; atsakovo vertinimu, bendrovės vadovo veiksmai, kuriais bendrovei tapus nemokia buvo siekiama šiek tiek ilgiau nei per 30 dienų pasiekti susitarimą su pagrindine kreditore (ieškove) ir išvengti bankroto, yra pateisinami, atsižvelgiant į tuometę bendrovės finansinę padėtį; be to, atsižvelgiant į JANĮ įtvirtintą reguliavimą, galima daryti išvadą, kad bendrovės bankroto bylos iškėlimas vėlavo tik 40 dienų.

52.       Įvertinus šių argumentų turinį, matyti, kad atsakovas neįrodinėja, jog bendrovės negalėjimą atsiskaityti su ieškove lėmė ne atsakovo veiksmai, pripažinti tyčinio bankroto požymiu (pavėluotas kreipimasis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo), t. y. neneigia priežastinio tyčinio bankroto byloje nustatytų neteisėtų atsakovo veiksmų laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo ir ieškovės žalos ryšio prezumpcijos, o ginčija šioje byloje prejudiciniu laikytiną byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytą faktą, kad atsakovas pažeidė pareigą laiku inicijuoti bendrovės bankroto procesą ir tai vertintina kaip vienas iš tyčinio bankroto požymių. Atsakovo veiksmų laiku neinicijavus bendrovės bankroto proceso (ne)teisėtumas, be kita ko – ir pirmiau nurodyti atsakovo argumentai, jau įvertintas tyčinio bendrovės bankroto byloje (Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutarties 79–83 punktai, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutarties 65-73 punktai) ir šioje byloje negali būti kvestionuojami.

53.       Atsakovas taip pat nurodė, kad dėl pavėluoto bankroto bylos bendrovei iškėlimo ieškovė nepatyrė žalos, nes tiek iki bendrovės nemokumo atsiradimo buvusi, tiek ir bendrovės bankroto bylos iškėlimo momentu fiksuota bendrovės skola ieškovei nepakito ir išliko to paties dydžio – 828 490,87 Eur. Tokia atsakovo pozicija nėra pagrįsta, nes neatsižvelgiama į tai, kad, kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, bendrovės bankrotą pripažinus tyčiniu, nustatant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas aktualu nustatyti ne tai, kokią konkrečią žalą (kokio konkretaus dydžio žalą) ieškovė patyrė dėl kiekvieno iš tyčinio bankroto požymiais pripažinto atskiro atsakovo veiksmo, o tai, ar yra tyčinio bankroto ir kreditorės patirtos žalos bankroto procese nepatenkinus jos reikalavimų priežastinis ryšys bei kokia tokios žalos apimtis. Atitinkamai, aplinkybės, susijusios su tuo, kada ir kokiu pagrindu susiformavo ieškovės finansinis reikalavimas bendrovei, kuris buvo patvirtintas bendrovės bankroto byloje, tačiau nebuvo patenkintas, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes, kaip minėta, sprendžiant dėl atsakovo, dėl kurio veiksmų bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, civilinės atsakomybės už šiuos veiksmus, aktualu tai, kokios priežastys lėmė bendrovės nemokumą, ir, atitinkamai, bendrovės negalėjimą įvykdyti ieškovės reikalavimo. Atsakovo pateikiamas priežastinio ryšio aiškinimas reikštų, jog atsakovas turėtų atsakyti tik už tiesioginę konkrečios vadovo prievolės laiku inicijuoti juridinio asmens bankroto procesą nevykdymo padarytą žalą, tačiau tuo būtų paneigiama tai, jog šios prievolės pažeidimas yra pripažintas vienu iš tyčinio bankroto požymių, t. y. šiuo veiksmu, kartu su kitais, buvo sukeltas tyčinis bendrovės bankrotas, o tai lemia, kad nebuvo patenkinti ir ieškovės reikalavimai, atsiradę iki neteisėtų atsakovo veiksmų atlikimo (šiuo atveju – iki prievolės kreiptis dėl nemokumo proceso inicijavimo pažeidimo). Atsižvelgiant į tai, kaip minėta pirmiau, atsakovas savo civilinę atsakomybę galėtų paneigti paneigdamas priežastinio tyčinio bankroto ir atsiradusios kreditorei žalos ryšio prezumpcija, t. y. įrodydamas, kad neteisėti atsakovo veiksmai, pripažinti privedusiais bendrovę prie tyčinio bankroto, nebuvo priežastys, lėmusios bendrovės negalėjimą įvykdyti ieškovės (kreditorės) reikalavimo.

54.       Antra, atsakovas, ginčydamas ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą tokį reikalavimą tenkinti, nesutinka su byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu padarytomis išvadomis dėl bendrovei nuostolingų sandorių sudarymo, t. y. su išvadomis, jog bendrovė iš: 1) 2020 m. sausio 20 d. pardavimo su UAB „Baltic Plastic Products“ patyrė 58 684,69 Eur nuostolio; 2) iš 2020 m. vasario 21 d. pardavimo su UAB „Baltic Plastic Products“ patyrė 89 662,16 Eur nuostolio; 3) iš 2020 m. balandžio 14 d. sandorio su UAB „Sileda“ patyrė 160 685,04 Eur nuostolio; 4) dėl sprendimo nurašyti 100 108,76 Eur vertės bendrovės atsargas patyrė nurodyto dydžio žalą. Atsakovas argumentuoja, kad nurodyti iš viso 409 140,61 Eur yra finansiniai nuostoliai, t. y., atsakovo teigimu, jie buvo patirti tik buhalterinėje apskaitoje dėl gamyboje panaudotų brangių žaliavų, todėl ieškovės galimybė patenkinti savo reikalavimą dėl to nesumažėjo. Atsakovas pažymi, kad tyčinio bankroto byloje nesutiko su teismų išvada, jog nurodyti sandoriai reiškė nuostolingos gamybos vykdymą nepagrįstai didelėmis sąnaudomis, nes taip nuspręsta vadovaujantis neobjektyvia ir neteisinga audito išvada. Atsakovas nurodo, kad 2025 m. vasario 27 d. pateikė teismui duomenis iš bendrovės buhalterinės apskaitos programos, kurie patvirtina, jog nei bendrovė, nei ieškovė dėl 2020 m. vykdytų sandorių žalos nepatyrė. Atsakovo nuomone, byloje esant prieštaringiems duomenims bei faktinėms aplinkybėms, teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą paskirti byloje ekspertizę.

55.       Įvertinus šių atsakovo argumentų turinį, matyti, kad jais atsakovas ginčija šioje byloje prejudiciniais faktais laikomas byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytas aplinkybes (Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutarties 84–86, 99–100 punktai, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutarties 74–77 punktai) ir jų įvertinimą (ne)teisėtumo aspektu, konstatuojant, jog nurodytų sandorių sudarymu atsakovas padarė bendrovei žalą ir kad, be kita ko, tai privedė bendrovę prie bankroto. Atsižvelgiant į tai, šie atsakovo argumentai atmestini.

56.       Atsakovas taip pat nurodo, kad laikotarpiu, kai buvo vykdoma nuostolinga gamyba (nuo 2020 m. sausio 20 d. iki 2020 m. balandžio 14 d.), atsakovas dėl sveikatos būklės nebuvo darbe ir negalėjo priimti sprendimo dėl brangių gamybinių PET atliekų (sumaltų „Ultra“) panaudojimo gamyboje, todėl jam negali kilti atsakomybė už sprendimą, kurio jis nepriėmė. Tačiau ir šie atsakovo argumentai jau buvo įvertinti bei teismų atmesti byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, teismui nurodant, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovą pavaduoti būtų paskirtas kitas bendrovės vadovas, ar faktiškai vadovo pareigas vykdė kitas asmuo, o bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas ir nedarbingumo laikotarpiu vykdė bendrovės vadovo funkcijas (Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutarties 114 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo išvada nepaneigta. Taigi, nurodytas atsakovo argumentas teismo jau buvo įvertintas ir konstatuota, jog atsakovo atsakomybės jis nepašalina.

57.       Trečia, atsakovas argumentuoja, kad dėl atsiskaitymo pirmenybės suteikimo tam tikriems kreditoriams neatsirado žala, kuri priežastiniu ryšiu būtų susijusi su nurodytų veiksmų atlikimu ir kurią atsakovas turėtų atlyginti ieškovei. Atsakovas argumentuoja, kad atsiskaitant su kreditoriais pagal pagrįstai išrašytas sąskaitas sumažėja ne tik bendrovės turtas, bet ir įsipareigojimai, todėl atitinkamais mokėjimais bendrovė negalėjo būti ir nebuvo privesta prie nemokumo; skolos ieškovei, kurios tyčinio bankroto byloje buvo įvardintos kaip tos, kurių atžvilgiu buvo pažeistas mokėjimų eiliškumas, iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo buvo ginčijamos, todėl negalima vertinti, kad bendrovė atliktais mokėjimais pažeidė įstatyme nustatytą mokėjimo eiliškumo tvarką. Atsakovo teigimu, ieškovės teisės nebuvo pažeistos, nes tretiesiems asmenims buvo teikiami nurodymai padengti susidariusį įsiskolinimą bendrovei pinigus pervedant ir į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą, be to, nuginčijus mokėjimus, atliktus bendrovės kreditoriams, kreditoriai būtų įtraukiami į bendrovės kreditorių sąrašus ir ieškovės žalos dydis būtų patiriamas didesnis. Atsakovas nurodo, kad dėl audito ataskaitos 15 lentelėje atspindėtų sudengimų, t. y. bendrovės skolininkų atliktų mokėjimų tiesiogiai bendrovės kreditoriams, nei bendrovė, nei ieškovė žalos nepatyrė, o atsakovo neteisėti veiksmai pagal aptariamą tyčinio bankroto požymį laikytini paneigtais, nes jų padariniai bankroto proceso metu buvo pašalinti kitais įstatymo nustatytais bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų gynybos būdais – nuginčijant priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus teismine tvarka. Dėl to, atsakovo teigimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė ar bendrovė dėl atsiskaitymo pirmenybės suteikimo tam tikriems kreditoriams patyrė žalos.

58.       Įvertinus nurodytų atsakovo argumentų turinį konstatuotina, kad šiais teiginiais atsakovas ginčija šioje byloje prejudiciniais faktais laikomas byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytas aplinkybes (Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutarties 101–104 punktai, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutarties 78–79 punktai) ir jų vertinimą veiksmų (ne)teisėtumo aspektu, jog nurodytais veiksmais, atsiskaitymo eiliškumo tvarkos juridiniam asmeniui turint finansinių sunkumų pažeidimu, atsakovas padarė bendrovei žalą ir kad, be kita ko, tai privedė bendrovę prie bankroto. Kaip minėta, faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais ir nebegali būti kvestionuojamos (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, šie atsakovo argumentai atmestini.

59.       Ketvirta, atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat argumentuoja, kad bendrovės veikla nebuvo perkelta į su atsakovu susijusią įmonę, nepaisant to, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartimi pripažino bendrovės bankrotą tyčiniu ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte (bendrovės veiklos perkėlimas į susijusią įmonę) nustatytu pagrindu. Taip pat atsakovas argumentuoja, jog dėl bendrovės veiklos perkėlimo į susijusią įmonę nei bendrovė, nei ieškovė žalos nepatyrė, nes iš veiklos, kurią UAB „Plasteks“ vykdė su išsinuomota įranga, UAB „Plasteks“ naudos negavo, veikla buvo nuostolinga, vėliau UAB „Plasteks“ bankrutavo ir buvo išregistruota ir Juridinių asmenų registro. 

60.       Taigi, iš tokio pobūdžio argumentų turinio, kaip ir pirmiau aptartais atvejais, matyti, kad atsakovas ginčija šioje byloje prejudiciniais faktais laikomas tyčinio bankroto byloje nustatytas aplinkybes (Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutarties 101–104 punktai, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 29 d. nutarties 78–79 punktai) ir jų vertinimą (ne)teisėtumo aspektu. Atsakovas taip pat argumentuoja, kad bendrovės veiklos perkėlimu bendrovei nebuvo padaryta žala, tačiau, kaip jau buvo pažymėta pirmiau, nagrinėjamu atveju tokio pobūdžio byloje nėra nustatinėjama konkrečiais tyčinio bankroto požymiais pripažintais atskirais veiksmais bendrovei padaryta žala atskirai, o tiriama, ar yra paneigiama atsakovo neteisėtų veiksmų privedant bendrovę prie bankroto ir kreditorės patirtos žalos priežastinio ryšio ir (ar) patirtos žalos prezumpcija. Nagrinėjamu atveju atsakovo argumentai, kad dėl į kitą juridinį asmenį perkeltos veiklos bendrovė nepatyrė žalos, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog bendrovė nebūtų pajėgi atsiskaityti su ieškove ir tuo atveju, jeigu atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, šiuo atveju – bendrovės veiklos perkėlimo į kitą įmonę.

61.       Apibendrinant tai, kas buvo aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog bendrovės tyčinis bankrotas ir jo sukeltos pasekmės nėra priežastiniu ryšiu susijusios su ieškovės patirta žala, bankrutavusiai ir išregistruotai bendrovei neatsiskaičius su kreditore. Byloje nebuvo paneigtos preziumuojamos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas, nepakankamai įvertinęs buvusio bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo ypatumus tyčinio bankroto atveju, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas iš dalies įvykdė pareigą nuginčyti žalos dydžio ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, prezumpciją. Dėl to teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 503 021,27 Eur atsakovo padarytai žalai atlyginti. Atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms esant nustatytoms prejudiciniais faktais byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakovui nepaneigus preziumuojamų civilinės atsakomybės sąlygų, tarp jų – ir kreditorės patirtos žalos dydžio, siejamo su likusiu nepatenkintu kreditorės reikalavimu bendrovės, kurios bankrotas pripažintas tyčiniu, bankroto byloje, konstatuotina esant visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas dėl atsakovei padarytos 800 917,32 Eur žalos atlyginimo.

Dėl atsakovo (ne)atleidimo nuo civilinės atsakomybės

62.       Apeliaciniame skunde atsakovas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis ir nepagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti atlygintinus nuostolius. Atsakovas argumentuoja, kad teismas tinkamai neatsižvelgė į tai, kad: 1) bendrovės nemokumą iš esmės sukėlė nesąžiningi ieškovės veiksmai; 2) net po bankroto bylos iškėlimo bendrovė turėjo pakankamai turto, jog būtų galima atsiskaityti su visais bendrovės kreditoriais ir ieškove, tačiau tai nebuvo padaryta dėl ieškovės, kaip didžiausios bendrovės kreditorės, netinkamo (ne)veikimo bendrovės bankroto byloje; 3) atsakovo civilinę atsakomybę riboja darbuotojo materialinės atsakomybės riba. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus atsakovo argumentus, bylos medžiagą ir joje nustatytas faktines aplinkybes, pagrindo sutikti su nurodytais atsakovo argumentais nenustatė (CPK 185 straipsnis).

63.       CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.248 straipsnio 4 dalis gali būti taikoma, kai dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, konstatuojama, kad kreditorius pažeidė sąžiningo ir apdairaus elgesio reikalavimus. Tokiu atveju skolininko prievolė atlyginti žalą turi būti sumažinta tokiu nuostolių dydžiu, už kurį atsakingas kreditorius. Kreditoriaus kaltė esant civilinei atsakomybei nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, bet ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi, kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-342-912/2022).

64.       Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo argumentai dėl ieškovės kaltės sukeliant bendrovės nemokumą buvo įvertinti byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Pasisakydamas dėl šių atsakovo argumentų, teismas nurodė, kad iš nurodytų bendrovei pateiktų įspėjimų dėl įsipareigojimų nevykdymo, pranešimų apie sutarties nutraukimą, Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. teismo įsakymo civilinėje byloje Nr. eL2-9153-944/2020, pačios bendrovės atsiliepimo į pareiškėjos ieškinį argumentų daugiau nei akivaizdu, kad dar iki 2020 m. kovo 31 d. bendrovei buvo žinoma, kad šalis siejo tik 2013 m. spalio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2013/MS-041 ir, kad pareiškėja neketina sudaryti jokių kitų susitarimų su bendrove, bei nuo 2018 m. spalio 9 d. pranešimo Nr. 18/0937 reikalavo įvykdyti įsipareigojimus, sumokėti už jai parduotas prekes <...>; bendrovės vadovas, nors ir deklaravo buvęs įsitikinęs, kad už parduotas prekes nereikės bendrovei atsiskaityti ir todėl ginčijo pareiškėjos reikalavimą teisme, tačiau kiti jo veiksmai rodė aiškų suvokimą, kad už prekes reikės atsiskaityti pagal pareiškėjos išrašytas PVM sąskaitas faktūras; bendrovės vadovas 2019 m. kovo 22 d. sudarė paslaugų tiekimo sutartį dėl finansavimo paieškos; 2019 m. birželio 6 d., 2020 m. sausio 15 d. buvo parengti memorandumai bankams, kurių vienas tikslų – atsiskaityti su teikėja UAB „Margūnas“ (ieškove) (memorandumų 7 punktas); 2019 m. birželio 6 d. memorandume (l. 15) bankui nurodyta, kad iš nuosavų lėšų bendrovė neturi galimybės padengti visos sumos iš karto bei nurodomi šaltiniai, iš kurių bus dengiama skola; 2020 m. sausio 15 d. memorandume (l. 15–16) bankui buvo nurodomos iš esmės tos pačios aplinkybės; bendrovė negavo finansavimo susidariusioms skoloms padengti, todėl vadovas, bendrovei tapus nemokiai (ne vėliau kaip 2020 m. kovo 31 d.), turėjo inicijuoti nemokumo bylos iškėlimą, tačiau šios pareigos nevykdė; 2020 m. balandžio 3 d. pranešimu pareiškėja pranešė, kad inicijuoja nemokumo bylą, o bendrovė 2020 m. balandžio 15 d. pranešimu ir toliau ginčijo pareiškėjos 925 909,99 Eur reikalavimą, nors ir prašė jį išdėstyti 36 mėnesiams, kiekvieną mėnesį mokant lygiomis dalimis, ar kitomis abiem pusėms priimtinomis dalimis; 2020 m. gegužės 6 d. pareiškėja pateikė bendrovei raštą nurodydama, kad nesutinka sudaryti susitarimą, tačiau ir tuomet bendrovės vadovas nesikreipė į teismą dėl nemokumo proceso inicijavimo, o dar kartą ir beveik po mėnesio – 2020 m. birželio 2 d. pranešimu pateikė pakartotiną siūlymą dėl skolos išdėstymo 36 mėn.; pareiškėja 2020 m. birželio 17 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl nemokumo (bankroto) bendrovei iškėlimo (Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 17 d. nutarties 81–82 punktai). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su ieškove, kad byloje nustatyta, jog ieškovė nebuvo sudariusi ir nebuvo įsipareigojusi sudaryti su bendrove jokių papildomų susitarimų ir, kaip nurodė Kauno apygardos teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartyje, bendrovė (atsakovas, kaip jos vadovas) neturėjo pagrindo tikėtis, kad toks susitarimas bus sudarytas. Atsakovas šių aplinkybių nepaneigė, priešingai neįrodė. Atitinkamai, nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, kad bendrovės nemokumą sukėlė nesąžiningi ieškovės veiksmai; kreditoriaus reikalavimas atsiskaityti, atsisakymas sudaryti susitarimus dėl skolos padengimo lengvatinėmis sąlygomis ir (ar) kreipimasis dėl nemokumo proceso skolininkui neatsiskaičius savaime nelaikytini nesąžiningais veiksmais.

65.       Atsakovo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bendrovės kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti dėl ieškovės kaltės, tinkama kaina nerealizavus bendrovei priklausančio turto. Pirma, kaip pagrįstai pažymi ieškovė, bendrovės turtas buvo pardavinėjamas viešųjų varžytinių būdu, kuris, paprastai, užtikrina turto pardavimą už didžiausią galimą turto rinkos kainą. Antra, teisėjų kolegija taip pat sutinka su ieškovės argumentu, kad atsakovas taip pat buvo bendrovės kreditorius ir galėjo imtis iniciatyvos dėl veiksmų, kurie, atsakovo vertinimu, būtų galėję padidinti realizuojant turimą turtą galimas gauti pajamas, taip pat galėjo ginčyti kreditorių susirinkimo sprendimus, kai šie, atsakovo vertinimu, prieštaravo bankroto proceso tikslui realizuoti juridinio asmens turtą gaunant už tai kaip galima didesnę piniginę naudą. Pagal JANĮ, kreditorių susirinkimas yra kolektyvinis organas, turintis teisę, be kita ko, nustatyti turto pardavimo tvarką bei pradinę kainą (JANĮ 86 straipsnio 2, 3 dalys), taip pat ir leisti parduoti turtą kitu negu iš varžytynių būdu (JANĮ 44 straipsnio 8 punktas). Kreditoriai, nesutikdami su kreditorių susirinkimo nutarimais, turi teisę juos skųsti (JANĮ 55 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog dėl ieškovės kaltės bendrovės turtas nebuvo realizuotas gaunant už tai didžiausią galimą gauti piniginę naudą ir dėl to nebuvo patenkinti bendrovės kreditorių reikalavimai (CPK 185 straipsnis).

66.       Atmestini kaip nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad jo finansinė atsakomybė ribojama darbo teisės normų. Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovui, kaip buvusiam bendrovės vadovui, kai bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, o atsakovas pripažintas juridinio asmens vadovu, savo veiksmais sukėlusiu bendrovės tyčinį bankrotą. Pripažinimas, kad juridinio asmens vadovas tyčiniais veiksmais sukėlė bendrovės bankrotą, reiškia, visų pirma, CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos juridinio asmens valdymo organo pareigos veikti sąžiningai ir protingai pažeidimą. To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Taigi, nėra pagrindo sutikti su atsakovu, kad jo civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju yra apribotina dydžiu, nustatytu darbo teisės normų (CPK 185 straipsnis).

67.       Apibendrinant nurodytas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti atsakovo teiginiai dėl pagrindų atleisti jį nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti priteistiną žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

68.       Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta, sutiktina su ieškove, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai pritaikė aktualias teisės normas, nepakankamai atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir apimties tokio pobūdžio bylose, kai bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas iš dalies paneigė savo civilinę atsakomybę. Dėl to teismas nepagrįstai sumažino atsakovo ieškovei atlygintinos žalos dydį nuo 800 917,32 Eur iki 503 021,27 Eur. Atsakovas, buvęs UAB „Litoplast“ vadovas, pripažintas atsakingu dėl tyčinio bendrovės bankroto sukėlimo, byloje nepaneigė preziumuojamų savo civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, neįrodė pagrindo atleisti jį civilinės atsakomybės ar sumažinti jos apimtį, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika, vertintina, kad buvo nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos dėl ieškovės žalos, kurią sudaro bendrovės bankroto byloje patvirtintas, tačiau pasibaigus bendrovės bankroto procesui likęs nepatenkintas jos finansinis reikalavimas (nepatenkinta reikalavimo dalis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas ir ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai, t. y. ieškovei iš atsakovo priteistinas 800 917,32 Eur žalos atlyginimas (CK 6.246–6.249 straipsniai, CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

69.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus ir ieškinį tenkinant visiškai, perskirstytinos teismo šalims priteistos bylinėjimosi išlaidos.

70.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

71.       Pirmosios instancijos teisme ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovo 25 747,12 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti bei 7 037 Eur žyminį mokestį. Teismas, įvertinęs ieškovės prašomų priteisti išlaidų advokato teisinėms paslaugoms atitikį Rekomendacijose įtvirtintiems kriterijams ir dydžiams, nusprendė, kad ieškovės pagrįstos ir būtinos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 11 939,64 Eur už procesinių dokumentų parengimą ir 2 293,85 Eur už atstovavimą ir pasirengimą teismo posėdžiams. Teismas konstatavo, kad iš viso ieškovė patyrė 21 270,49 Eur pagrįstų ir būtinų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

72.       Apeliaciniame skunde ieškovė pirmosios instancijos teismo vertinimo dėl prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų (ne)atitikties Rekomendacijose įtvirtintiems kriterijams ir dydžiams neginčija, tačiau nurodo, kad tam, jog galėtų sumažinti prašytas priteisti bylinėjimosi išlaidas iki nustatytų maksimalių Rekomendacijose, teismas turėjo gauti dėl to atsakovo prašymą, t. y. negalėjo savo iniciatyva sumažinti prašytų priteisti bylinėjimosi išlaidų advokato teisinėms paslaugoms. Atsakovas sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovei priteistinas išlaidas advokato teisinėms paslaugoms iki jų atitikties Rekomendacijose nustatytiems dydžiams ir argumentuoja, jog, priešingai nei teigia ieškovė, teismas ne tik galėjo, tačiau ir privalėjo įvertinti ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atitiktį kriterijams, numatytiems Rekomendacijose.

73.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, nors Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023). Kai byloje dalyvaujančio asmens patirtos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytus maksimalius rekomenduojamus priteisti išlaidų dydžius, nesant pagrindo nukrypti nuo šių dydžių, asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkintinas iš dalies, paprastai sumažinant atlygintinas bylinėjimosi išlaidas iki nurodyto rekomenduojamo maksimalaus dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-969/2023).

74.       Atsižvelgiant į tai, ieškovei neginčijant pirmosios instancijos teismo atlikto prašytų priteisti bylinėjimosi išlaidų (ne)atitikties Rekomendacijose įtvirtintiems kriterijams ir dydžiams įvertinimo, sutiktina su teismo išvada, kad būtinomis, pagrįstomis ir Rekomendacijas bei protingumo bei proporcingumo principus atitinkančiomis ieškovės bylinėjimosi išlaidomis pirmosios instancijos teisme pripažintinos 21 270,49 Eur išlaidos, iš kurių 7 037 Eur yra sumokėtas žyminis mokestis. Pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, pakeitus ir ieškinį tenkinant visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistina visa nurodyta atlygintina ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma (21 270,49 Eur) (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

75.       Atmetus atsakovo apeliacinį skundą ir patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas neturi teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o ieškovei tokių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

76.       Ieškovė pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė šias išlaidas: 3 209 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (6 t., b. l. 121) ir 16 422,12 Eur teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro 6 655 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 8 107 Eur už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą, 484 Eur už atsiliepimo į atsakovo atskirąjį skundą parengimą, 121 Eur už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą bei „bendrosios biuro išlaidos“, pateiktose sąskaitose faktūrose papildomai paskirstytos ir priskirtos prie nurodytų teisinių paslaugų išlaidų (DOK-4885).

77.       Pagal Rekomendacijas, maksimalios atlygintinos išlaidos, atsižvelgiant į jų patyrimo laikotarpį šiuo atveju, yra: už apeliacinio skundo parengimą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme – 4 057,90 Eur (Rekomendacijų 7 punktas, 8.10 papunktis); už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 3 103,10 Eur (Rekomendacijų 7 punktas, 8.11 papunktis); už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir (ar) kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas – 954,80 Eur (Rekomendacijų 7 punktas, 8.16 papunktis).

78.       Taigi, ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos advokato teisinėms paslaugoms už apeliacinio skundo, atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą paruošimą viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius priteistinus dydžius. Išimtinių aplinkybių viršyti Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius nenustatyta, todėl už išlaidas apeliacinio skundo parengimui ieškovei priteistina 4 057,90 Eur, už išlaidas atsiliepimui į atsakovo apeliacinį skundą parengti – 3 103,10 Eur, už išlaidas atsiliepimui į atskirąjį skundą parengti – 484 Eur, už išlaidas prašymui parengti – 121 Eur; iš viso – 7 766 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Taip pat ieškovei iš atsakovo priteistini 3 209 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio, kaip būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos. Iš viso ieškovei iš atsakovo priteistina 10 975 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2025 m. balandžio 22 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Margūnas“ (juridinio asmens kodas 135102261) iš atsakovo G. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 917,32 Eur (aštuonis šimtus tūkstančių devynis šimtus septyniolika eurų 32 ct) žalai atlyginti, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (800 917,32 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. rugpjūčio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 21 270,49 Eur (dvidešimt vieną tūkstantį du šimtus septyniasdešimt eurų 49 ct) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.“

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Margūnas“ (juridinio asmens kodas 135102261) iš atsakovo G. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 10 975 Eur (dešimt tūkstančių devynis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Teisėjai                                                                                                   Rūta Latvelė

                                                                                Jadvyga Mardosevič

                                                                                Žilvinas Terebeiza