Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 91 - 252 - 2014
Malvyra Bučienė Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00986-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
63.3; 121.14; 121.21

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 18 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB Ūkio banko lizingas apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-1163-126-2013 pagal ieškovo UAB Ūkio banko lizingas ieškinį atsakovui N. S. dėl skolos priteisimo ir
n u s t a t ė:
ieškovas UAB Ūkio banko lizingas prašė priteisti iš atsakovo N. S. 1 005,34 Lt skolos, 723,84 Lt delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-12-23 šalys sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. C012100557, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė vartojimo kreditą, o atsakovas įsipareigojo suteiktą kreditą grąžinti dalimis kas mėnesį mokėdamas įmokas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Tačiau atsakovas sutarties sąlygų ir savo finansinių įsipareigojimų ieškovui tinkamai nevykdė, įmokų nemokėjo ir kredito nepadengė, į siųstus pranešimus nereagavo.
Rokiškio rajono apylinkės teismas, negavęs iš atsakovo atsiliepimo į ieškinį ir esant ieškovo prašymui, 2013 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo UAB Ūkio banko lizingas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1 102,36 Lt skolos (1 005,34 Lt pagrindinė skola, 90,48 Lt delspinigiai, 6,54 Lt pašto išlaidos), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2013-10-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 72 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje teismas ieškinio netenkino. Nustatė, kad UAB Ūkio banko lizingas su N. S. 2010-12-23 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. C012100557, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 1 864,05 Lt kreditą iki 2012-12-23. Atsakovas sutarties sąlygų ir finansinių įsipareigojimų ieškovui tinkamai nevykdė, kredito nepadengė, tuo pažeidė sutarties ir įstatymo reikalavimus. Tokiu būdu, teismas iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 1 005,34 Lt skolos ir 6,54 Lt ieškovo turėtų pašto išlaidų. Teismas, iš dalies tenkindamas reikalavimą dalyje dėl delspinigių, pažymėjo, jog, pagal 2010-12-23 vartojimo kredito sutarties 7.2 punktą, kredito gavėjui praleidus mėnesio mokėjimo ir/ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų terminus, kredito gavėjas privalo mokėti 0,4 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną, kas sudaro net 146 procentus metinių palūkanų. Atsižvelgdamas į sutarties pobūdį (vartojimo sutartis), sutarties šalis (vartotojas – fizinis asmuo ir kreditorius – juridinis asmuo), skolos dydį, priskaičiuotas palūkanas, delspinigių skaičiavimo laikotarpį, teismas laikė, kad sandoryje numatyti 0,4 procento dydžio delspinigiai pažeidžia CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, įtvirtina baudines netesybas ir sudaro pagrindą ieškovui nepagrįstai praturtėti, todėl netesybų dydį sumažino, jas skaičiuodamas 0,05 proc. dydžio (t. y. 18,25 procento metinių palūkanų).
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl delspinigių sumažinimo pakeisti, padidinant priteistą iš atsakovo 90,48 Lt delspinigių sumą iki 723,84 Lt. Nurodo, kad teismas delspinigių dydį sumažino nuo 0,4 proc. iki 0,05 proc. formaliai, vadovaudamasis CK 1.5 str. bei motyvuodamas tuo, kad 0,05 proc. dydžio delspinigių normą nustato Vartojimo kredito įstatymas, tačiau neįvertindamas sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, pažeisdamas CK nuostatas, neatsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką, kur yra ne vienas atvejis, kai 0,4 proc., 0,2 proc., 0,25 proc. dydžio delspinigiai nelaikomi per didelėmis netesybomis. Nors sprendime teismas teisingai nurodė, jog Vartojimo kredito įstatymo nuostatos šiems sutartiniams santykiams netaikomos, tačiau visiškai nepagrįstai orientacine maksimalia delspinigių riba pasirinko būtent šiame įstatyme numatytą delspinigių normą, o ne tirdamas byloje esančius įrodymus bei aiškindamasis aplinkybes, turinčias esminės reikšmės delspinigių dydžiui. Be to, teismas nenustatė ir CK 6.73 str. 2 d. taikyti būtinosios sąlygos, t. y. ribos, iki kurios gali būti sumažintas priteistinų delspinigių dydis. Šiuo atveju teismas sumažino delspinigius tiek, kad jie nepadengia net minimalių ieškovo nuostolių, atsiradusių dėl atsakovo praleisto termino atsiskaityti pagal sutartį.
Apeliacinis skundas atmestinas, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas N. S. yra fizinis asmuo, o ne verslo subjektas, bei sudarydamas sutartis su ieškovu UAB Ūkio banko lizingas buvo silpnesnioji sutarties pusė ir turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, taip pat atsižvelgdamas į bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, konstatuoja, jog sutartyje nustatyti, taip pat ieškovo prašomi priteisti delspinigiai buvo neprotingai dideli. Todėl apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino netesybas, vertina kaip nepagrįstus ir ieškovo apeliacinį skundą atmeta.
CK 6.73 str., 6.258 str. nustatyta, kad netesybos įskaitomos į nuostolius. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius. Nors apeliantas teigia, jog delspinigiai neturi būti mažinami, tačiau pažymėtina, kad kreditavimo sutartyje nustatytos palūkanos garantuoja ieškovui pelną, todėl netesybos neturėtų būti papildomomis pajamomis. Jos turėtų tik kompensuoti ieškovui nuostolius už laiku negaunamas įmokas. Šiuo atveju Vartojimo kredito sutartyje nustatyti delspinigiai 0,4 proc., mokami kas dieną, ką teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, prilygsta net 146 procentams metinių palūkanų. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo UAB Ūkio banko lizingas skundo teiginius, kad teismas sumažino delspinigius tiek, kad jie nepadengia net minimalių ieškovo nuostolių, laiko deklaratyviais, kadangi nei su ieškiniu, nei su apeliaciniu skundu nebuvo pateikti įrodymai, jog ieškovas būtų patyręs didesnius nuostolius nei teismo priteisti delspinigiai. Teoriniai pamąstymai apie netesybų reikalingumą nėra paremti jokiais rašytiniais ar kitokiais leistinais įrodymais apie ieškovo realiai patirtus nuostolius. CPK 178 str. numato pareigą kiekvienai iš šalių įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, kad neva ieškovas nuo 2012-06-05 neskaičiavo jokių palūkanų, tik delspinigius, o ieškinio pateikimo dienai buvo paskaičiuoti tik sutartyje numatyti delspinigiai ir tik už 180 kalendorinių dienų. Nors šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, tačiau teismui įstatymas suteikia teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. Teismas neturi leisti būtent vienai sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų. Tai ypač svarbu, kai ginčas, kaip ir nagrinėjamu atveju, yra kilęs iš vartojimo sutarties, todėl bylą nagrinėjantys tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijų teismai turi pareigą būti aktyvūs ir ex officio įvertinti pagal CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus šalių sutarties, iš kurios kilęs ginčas, sąlygas, taip pat pagal CK 6.73 str. 2 d. ir 6.258 str. 3 d. nuostatas kontroliuoti delspinigių dydį, nepriteisdami aiškiai per didelių delspinigių.
Įstatyme nėra nustatyti kriterijai, kokiai atvejais netesybos yra aiškiai per didelės, todėl kiekvienu atveju šiuos kriterijus nustato teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 str. nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-85/2007, Nr. 3K-3-503/2007). Šiomis teisės normomis teismui suteikta teisė sumažinti priteistinų delspinigių sumas. Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje individualioje byloje. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Šių teisės normų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, o, priešingai apelianto teiginiams, tinkamai jomis vadovavosi. Ieškovo apeliaciniame skunde minimose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esantys išaiškinimai nepaneigia minėtų argumentų ir teismo teisės mažinti aiškiai nepagrįstas netesybas. Akcentuotina tai, kad apelianto nurodytose nutartyse ginčai kilę dėl delspinigių dydžio pagal tarp juridinių asmenų sudarytas sutartis. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje esmė yra vartojimo kredito sutartis, sudaryta tarp vartotojo – fizinio asmens ir kreditoriaus – juridinio asmens. Be to, kaip matyti, sumažindamas sutartines netesybas, pirmosios instancijos teismas nepaneigė šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, o sutarties nuostatas koregavo pagal protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (CK 6.228 str. 2 d.).
Remdamasis aukščiau išdėstytu, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir proceso teisės normos taikytos tinkamai, byla išspręsta teisingai, dėl to nėra įstatyminio pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą teismo procesinį sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė