Civilinė byla Nr. e2-570-567/2023
|
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00179-2022-9
|
Procesinio sprendimo kategorija 3.6.1.2
|
(S)\
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės NOR CONSTRUCTION AS atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 11 d. nutarties netenkinti prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos ir uždarosios akcinės bendrovės „Glastela“ ieškinį dėl skolos ir netesybų priteisimo atsakovei NOR CONSTRUCTION AS palikti nenagrinėtą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Glastela“ su ieškiniu kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Norvegijos Karalystėje (toliau – ir Norvegija) registruotos bendrovės NOR CONSTRUCTION AS 86 884,56 Eur skolą, 3 127,84 Eur netesybas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Kauno apygardos teismas 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį̨ atsakovei, kaip neteismingą Kauno apygardos teismui. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartį panaikino ir perdavė pirmosios instancijos teismui iš̌ naujo nagrinėti ieškinio priėmimo klausimą.
3. Ieškovės UAB „Glastela“ ieškinys priimtas 2022 m. liepos 1 d. teismo rezoliucija.
4. Atsakovė 2023 m. kovo 3 d. pateikė prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos ir ieškovės UAB „Glastela“ ieškinį atsakovei NOR CONSTRUCTION AS palikti nenagrinėtą, priteisti iš ieškovės atsakovei 628,11 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsakovė prašyme nurodė, kad Kauno apygardos teismui sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, neteisingai taikytos 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) ir Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo (toliau – reglamentas 44/2001, reglamentas „Briuselis I“) nuostatos.
6. Lugano konvencijos 5 straipsnyje įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisyklė, kurios 1 dalies b papunktyje nustatyta, kad esant ginčui dėl prekių pardavimo, jeigu nesusitariama kitaip, byla keliama šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį.
7. Nors ieškovė teigia, kad prekes atsakovei pristatė adresu Kaune, (duomenys neskelbtini), tačiau iš kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų (važtaraščių), matyti, jog atsakovės iš ieškovės nupirktos prekės buvo perduotos atsakovei į Norvegiją. Šiuo atveju prekes pirko Norvegijoje registruotas juridinis asmuo (atsakovė), prekių pristatymo vieta taip pat yra Norvegijoje, nes prekės buvo gabentos atsakovei.
8. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad prekių perdavimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, nes prekės buvo perduotos vežėjai UAB „Baltic Shipping Centre“ (įskaitant kitus vežėjus UAB „Toptranz“, UAB „Kemperių pasaulis“ „NB Transports“ SIA ar kt.). UAB „Baltic Shipping Centre“ nebuvo prekių gavėja pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą prekių pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. UAB „Baltic Shipping Centre“ atliko tik šių prekių pristatymą atsakovei. Tik tuomet, kai važtaraštis įteikiamas krovinio gavėjui (tuo pačiu ir pristatomas / perduodamas krovinys), šis tampa kroviniu disponuojančiu asmeniu.
9. Skolos faktą patvirtinančiuose dokumentuose (pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitose faktūrose) nurodoma pastaba dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos Direktyvos 2006/112/EB Dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – Direktyva 2006/112/EB) 146 (1) (a) straipsnio, o tai patvirtina, kad ieškovė sąskaitose faktūrose nurodytas prekes išsiuntė (išgabeno) į paskirties vietą už Europos Bendrijos ribų (sandoris neapmokestinamas PVM Lietuvoje). Prekių siuntimas (gabenimas) baigėsi Norvegijoje, todėl prekių įsigijimas negali būti laikomas Europos Bendrijos viduje (Direktyvos 2006/112/EB 40, 41 (1) straipsnis).
10. Nekeičia situacijos ir tai, kad su vežėja UAB „Baltic Shipping Centre“ už prekių transportavimą atsiskaitė atsakovė. Pagal dvišalės sutarties sąlygas pristatymo išlaidas šalys kiekvienu atveju derindavo atskirai, kuriai konkrečiai jos bus priskiriamos. PVM sąskaitų faktūrų turinys patvirtina, kad paslaugų suteikimo vieta buvo ne Lietuvos Respublikoje.
11. Ginčo prekių transportavimo atveju pristatymo išlaidų kompensavimą šalys delegavo atsakovei. Tačiau transportavimo paslaugos PVM sąskaitose faktūrose nurodytos kaip ne PVM objektas pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 13 straipsnio 6 dalį (prekių vežimas ne tarp valstybių narių, kai jos faktiškai atliktos už šalies teritorijos ribų).
12. Ieškovė su atsakove nebuvo susitarusios dėl ginčo teismingumo, todėl nėra teisinio pagrindo nesivadovauti Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b papunkčiu.
13. Prekių gabenimas ir pristatymas atsakovei buvo atliekamas pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (toliau – CMR konvencija). Pagal CMR konvencijos 5 straipsnio 1 dalį ir 6 straipsnio 1 dalies b punktą krovinio siuntėju laikomas tas asmuo, kuris faktiškai perduoda krovinį vežėjui ir kuris, kaip siuntėjas, yra nurodytas krovinį lydinčiuose dokumentuose net ir tuo atveju, kai krovinio transportavimo paslaugas užsako ir / ar apmoka kitas asmuo. Šio ginčo atveju krovinius vežti vežėjai Kauno mieste perdavė ieškovė, kuri nurodyta kaip siuntėjas krovinius lydėjusiuose CMR važtaraščiuose. Ieškovės pateiktuose CMR važtaraščiuose nėra duomenų, kad nuo prekių perdavimo vežėjai momento Kauno mieste, jų disponavimo teisė priklausė atsakovei, kaip krovinio gavėjai. Krovinių (ginčo prekių) disponuojančiu asmeniu iki jų pristatymo į iškrovimo vietą Norvegijoje laikytina ieškovė (CMR konvencijos 12, 13 straipsniai). Taigi, fizinio prekių perdavimo vykdant šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2012/12-03 vieta laikytina Norvegijoje, o ne Lietuvoje, Kauno mieste.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
14. Kauno apygardos teismas 2023 m. balandžio 11 d. nutartimi netenkino atsakovės NOR CONSTRUCTION AS prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Glastela“ ieškinį dėl skolos ir netesybų priteisimo palikti nenagrinėtą.
15. Teismas nustatė, kad ieškovės atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose apmokėti už gaminius nurodyta: gaminių pirkėja – atsakovė NOR CONSTRUCTION AS, jos adresas – Norvegijoje, gaminių pristatymo adresas – Norvegijoje, projekto pavadinimas.
16. CMR važtaraščiuose, kurie patvirtina gaminių pristatymą gavėjui, nurodyta, kad gaminiai vežėjai buvo perduoti Kaune; nurodytas galutinis gaminių pristatymo adresas Norvegijoje. Už gaminių pristatymą vežėja sąskaitas išrašė ir pateikė apmokėti pirkėjai NOR CONSTRUCTION AS. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad gaminių pristatymą tiksliu adresu į Norvegiją organizavo ne gamintoja UAB „Glastela“, o atsakovė NOR CONSTRUCTION AS.
17. Teismo vertinimu, įrašai CMR važtaraščiuose apie vežėjai perduotus gaminius bei sąskaitų už gaminių transportavimą išrašymas būtent gaminių pirkėjai yra pakankami duomenys spręsti, kad ieškovė gaminius atsakovei perdavė Lietuvos Respublikos teritorijoje, Kaune ir gaminių perdavimo atsakovei momentu laikytinas gaminių perdavimas vežėjai. Šios aplinkybės pakankamos konstatuoti, kad pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b papunktį civilinė byla pagrįstai iškelta Lietuvos Respublikos teisme.
18. Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 2006/112/EB nuostatos nagrinėjamai civilinei bylai nėra aktualios, nes šia direktyva nustatoma bendra PVM Europos Bendrijoje sistema. PVM skaičiavimui ir mokėjimui teisiškai reikšmingi faktai nebūtinai turi tokią pačią teisinę reikšmę šalių pasirašytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2012/12-03 sąlygų vykdymui.
19. Kilusio ginčo atveju gaminių perdavimo vieta pagal šalių pasirašytos sutarties vykdymą nėra tapati ir nėra susijusi su gaminių pardavimo ir pristatymo vieta PVM skaičiavimui ir mokėjimui.
20. Ieškovės pagaminti gaminiai buvo naudojami Norvegijoje vystomuose projektuose, juos Lietuvoje tiesiogiai iš ieškovės įsigijo projekto vystytoja – atsakovė. Ieškovei perdavus jos pagamintus gaminius atsakovei, pripažintina, kad ieškovė įvykdė sutartinius įsipareigojimus atsakovei dėl gaminių pagaminimo ir jų perdavimo atsakovei.
21. Teismas nurodė, kad CMR važtaraščiuose nurodytas galutinis atsakovei pagamintų ir perduotų gaminių pristatymo vietos adresas Norvegijoje nepaneigia gaminių perdavimo atsakovei vietos ir momento Lietuvos Respublikos teritorijoje.
22. Atsakovė civilinės bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams grindžia iš esmės teisės ir CMR važtaraščių įrašų aiškinimu, o ne faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su realiu gaminių perdavimo atsakovei momentu.
23. Įvykus realiam gaminių atsakovei perdavimo Lietuvos Respublikos teritorijoje faktui, aplinkybės apie galutinį fizinio gaminių pristatymo adresą Norvegijoje praranda teisinę reikšmę, sprendžiant su bylos teismingumu susijusius klausimus.
24. CMR konvencija reglamentuoja vežimo sutarties sudarymą ir vykdymą, vežėjo atsakomybę, pretenzijų ir ieškinių dėl vežimo pateikimą; vežimus, kuriuos paeiliui vykdo keli vežėjai, sutarčių, prieštaraujančių konvencijai, negaliojimą.
25. Teismo vertinimu, CMR konvencijos nuostatos negali būti taikomos, aiškinant civilinės bylos teismingumui reikšmingų juridinių faktų sudėtį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
26. Atsakovė NOR CONSTRUCTION AS atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės UAB „Glastela“ ieškinį palikti nenagrinėtą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai prekių perdavimo vežėjai momentą (vietą) sutapatino su prekių pristatymo vieta ir padarė nepagrįstą išvadą, kad prekių perdavimo vieta (ne prekių pristatymo vieta) laikoma Lietuvos Respublika, nes prekės buvo perduotos vežėjai UAB „Baltic Shipping Centre“.
26.2. Vežėja UAB „Baltic Shipping Centre“ nebuvo prekių gavėja pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą prekių pirkimo–pardavimo sutartį, o buvo tik tarpininkė, t. y. atliko šių prekių pristatymą atsakovei į prekių pristatymo vietą Norvegijoje pagal sutartį.
26.3. Nustačius, kad prievolės vykdymo vieta yra Norvegijoje, taikytinas Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b papunktis, todėl šiuo atveju specialiąją jurisdikciją turi Norvegija (atitinkamas Norvegijos teismas). Kadangi specialioji jurisdikcija nustatyta pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b papunktį, nėra pagrindo taikyti šios konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a papunkčio (Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c papunktis).
26.4. Lugano konvencijos 5 straipsnis įtvirtina specialiosios jurisdikcijos taisyklę, kurio 1 dalies b papunktis aiškiai nustato, kad esant ginčui dėl prekių pardavimo ir jeigu nesusitariama kitaip, byla keliama šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį, todėl aiškinti šio reglamentavimo plačiai negalima.
26.5. Ieškovė ir atsakovė nebuvo sudariusios rašytinio susitarimo dėl teismingumo, todėl nėra teisinio pagrindo nesivadovauti Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b papunkčiu.
26.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai gaminių (prekių) perdavimą vežėjai prilygino prekių pristatymui į vietą Norvegijoje pagal sutartį ir padarė neteisingą išvadą, kad pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b papunktį civilinė byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
26.7. Teisingas jurisdikcijos klausimo išsprendimas yra itin svarbus, nes nuo to priklausys byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir jo įvykdymo galimumas kitoje valstybėje.
27. Ieškovė UAB „Glastela“ atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
27.1. Atsakovės skundas grindžiamas analogiškais argumentais, kurie buvo nurodyti Kauno apygardos teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartyje atsisakyti priimti ieškovės ieškinį atsakovei NOR CONSTRUCTION AS, tačiau visi šie argumentai apeliacinės instancijos teismo pripažinti nepakankamais.
27.2. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. birželio 21 d. nutartyje nurodė, kad nenustačius prekių perdavimo vietos pagal tai, kaip tai apibrėžta Lugano konvencijoje, nėra galimybės atsakyti į klausimą, kurios šalies teismai turi jurisdikciją spręsti tarp šalių kilusį ginčą.
27.3. Ieškovė, bylą grąžinus iš apeliacinės instancijos teismo, pateikė papildomus dokumentus – tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščius ir vežėjų sąskaitas, patvirtinančius faktus, kad: šiuo konkrečiu atveju prekės atsakovei buvo fiziškai perduotos Lietuvoje, Kauno mieste; prekių pristatymo vieta – Kaunas; už tolimesnį perduotų prekių disponavimą buvo atsakinga pati atsakovė; už savo pačios užsakytų vežėjų paslaugas iš Kauno miesto į Norvegiją apmokėjo pati atsakovė.
27.4. Atsakovės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas prekių perdavimo vežėjai momentą (vietą) klaidingai sutapatino su prekių pristatymo vieta ir nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, kad „prievolės vykdymo vieta yra Norvegijoje“, yra nepagrįsti ir neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimų.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų
28. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino atsakovės prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos ir ieškinį palikti nenagrinėtą, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl galimybės apeliacine tvarka skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria išspręstas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, pripažįstant bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams
29. Bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
30. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas tarp Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės juridinių asmenų dėl Lietuvos Respublikos jurisdikcijos pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b papunktį nagrinėti Kauno apygardos teisme iškeltą civilinę bylą atsakovei Norvegijos Karalystėje registruotai bendrovei.
31. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo tik CPK tiesiogiai numatytais atvejais arba tada, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, o motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 straipsnio 3 dalis).
32. Sprendžiant, ar konkrečios pirmosios instancijos teismo nutarties apskundimo galimybė patenka į CPK 334straipsnio 1 dalies taikymo sritį, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į šios teisės normos paskirtį bei tikslus. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai reikalauja, kad bylos nagrinėjimo eiga nebūtų stabdoma ginčais dėl tarpinių teismo procesinių sprendimų, todėl įstatymo leidėjas CPK 334 straipsnyje įtvirtino bendrą taisyklę, pagal kurią tokie procesiniai sprendimai gali būti peržiūrimi tik kartu su teismo baigiamuoju aktu, nebent dėl konkretaus tarpinio procesinio sprendimo pobūdžio ir sukeliamų teisinių pasekmių jį būtų būtina peržiūrėti nedelsiant, arba jei konkretus procesinis sprendimas lemia tai, jog sprendimas dėl ginčo esmės toje konkrečioje byloje apskritai nebegalės būti priimtas.
33. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant jurisdikcijos klausimą pagal tarptautinio teismingumo taisykles, teismas nagrinėja klausimą dėl tolesnės bylos eigos Lietuvos Respublikos teismuose galimybės. Jeigu būtų pripažinta, kad byla nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, tai reikštų, kad užkertamas kelias tolesnei bylos eigai Lietuvos Respublikos teismuose, todėl teismo procesinis sprendimas, kuriuo išsprendžiamas tarptautinės jurisdikcijos klausimas, pripažįstant Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, gali būti skundžiamas atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-241/2016; 2018 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-553-823/2018).
34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas atsakovės prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos jurisdikcijos ir tuo pagrindu ieškinį palikti nenagrinėtą, užkerta kelią tarp šalių kilusį ginčą spręsti Norvegijos Karalystės teismuose, todėl patenka į CPK 334 straipsnio 1 dalies plečiamąjį aiškinimą ir gali būti apeliacijos objektu.
Dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos
35. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas gaminių (prekių) perdavimą vežėjai nepagrįstai prilygino prekių pristatymui į Norvegiją pagal sutartį, todėl padarė neteisingą išvadą, jog pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b papunktį civilinė byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Prievolės vykdymo vieta yra Norvegijoje, todėl specialiąją jurisdikciją pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b papunktį turi Norvegija.
36. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas, gavęs ieškinį su tarptautiniu elementu, pirma, turi nustatyti ieškinio dalyką. Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimo išnagrinėjimui taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (susijusias valstybes). Antra, teismas nustato, kokia teisės aktų grupė (Europos Sąjungos reglamentai, tarptautinės sutartys, nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintos tarptautinės privatinės teisės normos) aktuali tarptautinės jurisdikcijos nustatymui dėl atitinkamo reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).
37. Nustatyta, kad ieškovė UAB „Glastela“ Kauno apygardos teisme pareiškė ieškinį Norvegijos Karalystėje įsteigtai bendrovei NOR CONSTRUCTION AS dėl skolos ir delspinigių priteisimo pagal šalių 2012 m. gruodžio 3 d. sutarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2012/12-03 (toliau – Sutartis). Sutartimi ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes ir (ar) paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka, gavusi užsakymą konkrečiam prekių kiekiui; perduoti prekes atsakovės nuosavybėn, o atsakovė Sutarties nustatyta tvarka ir terminais priimti prekes ir (ar) paslaugas bei už jas sumokėti (Sutarties 1 dalies 1 punktas). Šalys susitarė, kad, sprendžiant kitus klausimus, nenumatytus Sutartyje, vadovausis Lietuvos Respublikos įstatymais (Sutarties 8 dalies 7 punktas). Sutartyje nėra nuostatų dėl ginčų nagrinėjimo jurisdikcijos.
38. Byloje nėra ginčo, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš pirkimo–pardavimo teisinių santykių, reiškiamų Norvegijos Karalystėje įsteigtai bendrovei NOR CONSTRUCTION AS, todėl teismingumui nustatyti taikytina Lugano konvencija. Tačiau ginčo šalys skirtingai vertina prievolės įvykdymo vietą, kaip vieną iš specialiosios Lugano konvencijos jurisdikcijos taisyklių.
39. Lugano konvencijos tikslas – išspręsti tarptautinės teismų jurisdikcijos klausimus, palengvinti teismo sprendimų pripažinimą ir sukurti operatyvią procedūrą, užtikrinančią teismo sprendimų, autentiškų dokumentų ir teismo susitarimų vykdymą susitariančiosiose šalyse. Lugano konvencija iš esmės išplečiamas reglamente 44/2001 nustatytų principų taikymas tarp konvencijos susitariančiųjų šalių – Europos Sąjungos (toliau – ir ES) (visos valstybės narės, išskyrus Daniją, konvencijoje vadinamos konvencijos privalančiomis laikytis valstybėmis), Laisvosios prekybos asociacijos narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės. Konvencijos struktūra pagrįsta reglamento „Briuselis I“ principais, joje atkartojama dauguma šio reglamento nuostatų. Nors Lugano konvencija neturi poveikio tam, kaip ES valstybės narės aiškina ir taiko reglamentą „Briuselis I“, tačiau šios konvencijos privalančios laikytis valstybės pasirašė 2 protokolą dėl vienodo konvencijos aiškinimo. Šiuo protokolu susitariančiosios valstybės susitarė užkirsti kelią skirtingam aiškinimui bei užtikrinti kuo vienodesnį Lugano konvencijos ir reglamento „Briuselis I“ nuostatų, kurios iš esmės atkartojamos Lugano konvencijoje, aiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-916/2020).
40. Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose. Lugano konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal šios antraštinės dalies 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.
41. Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a papunktyje nustatyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose. Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b papunktyje įtvirtinta, kad pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitariama kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta yra: parduodant prekes – šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį; teikiant paslaugas – šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį. Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad a papunktis taikomas tuomet, kai netaikomas b papunktis.
42. Lugano konvencijoje prekių pristatymo vieta, kaip prievolės įvykdymo vietos sąvoka, nėra apibrėžta.
43. ESTT yra nurodęs, kad reglamento 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunktį, kuriame vartojama formuluotė „pagal sutartį“, prekių pristatymo vieta iš principo yra šalių sutartyje nustatyta vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 45, 46 punktai). 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo Nr. 1215/2012 (toliau – reglamentas 1215/2012) pakeitė reglamentą 44/2001, todėl ESTT pateiktas pastarojo reglamento nuostatų aiškinimas taikomas ir reglamento 1215/2012 nuostatoms, kai šių dviejų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo byloje Schmidt, C-417/15, EU:C:2016:881, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Jeigu pagal sutarties nuostatas ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialiąja teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimas Car Trim, C-381/08, ECLI:EU:C:2010:90, 62 punktas; 2011 m. birželio 9 d. sprendimas Electrosteel Europe, C-87/10, ECLI:EU:C:2011:375, 26 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018).
44. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Lugano konvencijos nuostatos iš esmės atkartoja reglamento 44/2001 (pakeisto 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas Nr. 1215/2012)) nuostatas, taip pat įvertinęs Lugano konvencijos tikslą ir susitariančiųjų valstybių siekį užtikrinti kuo vienodesnį Lugano konvencijos ir reglamento 44/2001 (pakeisto reglamentu Nr. 1215/2012) nuostatų aiškinimą bei taikymą, prieina išvadą, kad aptarta ESTT praktika dėl prekių pristatymo vietos sąvokos aiškinimo yra aktuali ir nagrinėjamo ginčo atveju.
45. Ginčo šalių sudarytoje Sutartyje prekių (gaminių) pristatymo vieta nėra nurodyta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose už parduotas prekes (gaminius) nurodytas prekių pristatymo adresas – Norvegijoje. CMR važtaraščiuose, kurie patvirtina gaminių (prekių) pristatymą gavėjui, nurodyta, kad gaminiai vežėjai buvo perduoti Kaune, nurodytas galutinis gaminių pristatymo adresas Norvegijoje. Už gaminių pristatymą vežėja sąskaitas išrašė ir pateikė apmokėti pirkėjai NOR CONSTRUCTION AS. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad gaminių pristatymą į Norvegiją organizavo ne ieškovė UAB „Glastela“, bet atsakovė NOR CONSTRUCTION AS.
46. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl prievolės įvykdymo vietos, teigia, kad UAB „Baltic Shipping Centre“ nebuvo prekių gavėja ir veikė tik kaip tarpininkė, tačiau iš atsakovei UAB „Baltic Shipping Centre“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų matyti, jog transportavimo paslaugos Lietuva – Norvegija atsakovei buvo teikiamos pagal savarankiškas krovinio gabenimo sutartis.
47. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovės argumentus dėl prievolės įvykdymo vietos, pažymi, kad dalyje ieškovės atsakovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų yra nurodyta pastaba: pristatymo sąlygos: „EXW „Incoterms 2020“ (Kaunas)“. Incoterms sąlygų taikymas – reikšminga nuostata, atskleidžianti ginčo šalių susitarimą dėl Sutarties prievolės vykdymo vietos.
48. Tarptautinių prekybos rūmų oficialiosiose prekybos terminų aiškinimo taisyklėse Incoterms nurodyta pristatymo sąlyga EXW (angl. ex works) (EXW sąlyga nemodifikuota nuo 1990 m.; https://iccwbo.org/resources-for-business/incoterms-rules/incoterms-rules-history) reiškia, kad pardavėjas savo patalpose ar teritorijoje (t. y. įmonėje, sandėlyje ar kt.) paruošia prekes perduoti pirkėjui. Pagal EXW sąlygą pardavėjas neprisiima jokių įsipareigojimų pakrauti prekes į pirkėjo transporto priemonę ir sutvarkyti prekių eksporto muitinės formalumus, tačiau pagal sutarties (kontrakto) sąlygas pardavėjas gali įsipareigoti pakrauti prekes į pirkėjo transportą. Pirkėjas atskirai apmoka prekių pakrovimo į transporto priemonę pardavėjo patalpose arba teritorijoje išlaidas ir prekių gabenimo nuo jų išsiuntimo (pakrovimo) vietos iki paskirties vietos išlaidas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1022-646/2018). Pagal Incoterms EXW sąlygas laikoma, kad pardavėjas yra įvykdęs pareigą perduoti prekes nuo jų įteikimo pirkėjo pasamdytam vežėjui (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-644-933/2022).
49. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės atsakovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pastabos dėl Incoterms EXW sąlygų taikymo, prekes perduodat vežėjai Kaune, atsakovės veiksmai sudarant savarankiškas ieškovės pagamintų prekių pervežimo sutartis iš Lietuvos į Norvegiją su vežėja UAB „Baltic Shipping Centre“ ir šių sutarčių pagrindu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimas, suponuoja išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju prekių (gaminių) perdavimo atsakovei momentu laikytinas prekių (gaminių) perdavimas vežėjai. Prekės vežėjai perduotos Kaune, todėl prievolės įvykdymo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Toks aiškinimas atitinka ESTT praktiką. Atsakovė nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti atskirojo skundo argumentų dėl ieškovės pareigos organizuoti prekių (gaminių) pristatymą atsakovei į Norvegiją ar susitarimo dėl kitokio prekių perdavimo momento (CPK 12, 178 straipsniai).
50. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog prievolių įvykdymo vieta yra Lietuvos Respublikoje, todėl pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies b papunktyje įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos taisyklę byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
51. Atsakovė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Direktyvos 2006/112/EB ir CMR konvencijos netaikymo, sprendžiant ginčą dėl jurisdikcijos, nekvestionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas šiais aspektais nepasisako (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
52. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo atmestini, paliekant skundžiamą nutartį nepakeistą. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.
53. Pagrindinis CPK įtvirtintas principas, pagal kurį dalyvaujantiems byloje asmenims paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra „pralaimėjęs moka“, reiškiantis, kad ginčą laimėjusios šalies bylinėjimosi išlaidas padengia ginčą pralaimėjusi šalis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
54. Apeliantės atskirasis skundas atmestas, todėl ji neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis). Ieškovė nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendžia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2023 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Neringa Švedienė