KLAIPĖDOS  APYGARDOS  TEISMAS

n u T A R T i s

Lietuvos respublikos vardu

2013 m. gruodžio 19 d.

Klaipėda 

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teisėjų Dalios Kursevičienės, Daliaus Jocio,

sekretoriaujant Audriui Kvajauskui,

dalyvaujant prokurorui Kaziui Grigaičiui,

nuteistajai T. Ž.,

gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį ir nuteista trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, iš dalies jas sudedant, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012-09-12 iki 2012-09-13 bei nuo 2013-01-23 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kardomąją priemonę – suėmimą – nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Daiktinius įrodymus – 3 kompaktinius diskus (t. 1, b. l. 123), 1 kompaktinį diską (t. 2, b. l. 13) ir kompaktinį diską su filmuota medžiaga iš teismo posėdžio 2013-01-24, nustatant suėmimo terminą T. Ž., po nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Nuosprendžiu priteista iš T. Ž. 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo J. K. naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

T. Ž. nuteista už tai, kad ji pranešė apie nebūtą nusikaltimą, o būtent: 2011 m. gruodžio 29 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės policijos valdyboje, esančioje Saltoniškių g. 19, Vilniuje, ir 2011 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje, esančioje Danės g. 6, Klaipėdoje, buvo gautas T. Ž. 2011 m. gruodžio 23 d. prašymas „Dėl Klaipėdos m. 1 PK tyrėjo J. K. ir tyrėjo A. I. 2011 m. spalio 21 d. ATPK protokolo Nr. 225238 suklastojimo ir jo panaudojimo neteisėtiems tikslams bei piktnaudžiavimo savo tarnybinėmis teisėmis“, jame melagingai pranešė apie nebūtus nusikaltimus, t. y. jog Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. 1-ojo PK Viešosios policijos skyriaus tyrėjai A. I. ir J. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnyje. Prašyme T. Ž. nurodė, jog Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A 2.9-5165-730/2011 rado Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos m. 1-ojo policijos komisariato tyrėjų J. K. ir A. I. surašytą administracinės teisės pažeidimo protokolą Nr. R 225238, kuris yra suklastotas, nes jame išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės, be to, jame nurodyta, jog ji su protokolu yra supažindinta ir nuo paaiškinimų atsisakė, nors jai administracinės teisės pažeidimo protokolas įteiktas nebuvo ir ji su juo supažindinta nebuvo, be to, Klaipėdos apylinkės teisme išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla, apie kurios nagrinėjimo laiką ir datą ji nebuvo informuota. 2011 m. lapkričio 30 d. Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimo poskyryje dėl šio T. Ž. pranešimo apie nebūtą nusikaltimą buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kurio išvadoje nustatyta, jog policijos pareigūnai, atlikdami procesinius veiksmus, nepažeidė teisės, moralės ar etikos normų reikalavimų, jų veiksmuose tarnybinio nusižengimo sudėties nenustatyta, o Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje 2012 m. sausio 3 d. priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nenustatyta jokių duomenų, jog Klaipėdos m. 1 PK pareigūnai J. K. ir A. I. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu nuteistoji T. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendį, ją išteisinti ir bylą nutraukti, panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą ir iš suėmimo ją nedelsiant paleisti. Teigia, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja V. Balčiūnienė visiškai neteisėtai, neteisingai, šališkai ir suinteresuotai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą, netinkamai ir tyčia neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir iš keršto paskatų, šiurkščiai pažeisdama įstatymų garantuotas jos, T. Ž., teises, nekaltumo prezumpciją, sąžiningumo ir protingumo principus, nusprendė nepagrįstai ir be jokio teisinio pagrindo pripažinti ją kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė jai 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, be to, šią bausmę nepagrįstai subendrino su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžiu, kuriuo ji buvo neteisingai nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes šio nusikaltimo nepadarė (T. Ž. teigimu, ji niekada jokio nusikaltimo prekybos centre „Akropolis“ dėl nepilnametės K. N. melagingo įskundimo ir pranešimo apie nepadarytą nusikaltimą nepadarė), dėl to jai nepagrįstai buvo paskirta subendrinta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Be to, teismas nepagrįstai ir neteisėtai paliko galioti tapusį nereikalingą suėmimą, kurio terminas pasibaigė 2013 m. balandžio 24 d. pagal tos pačios teisėjos V. Balčiūnienės 2013 m. sausio 24 d. priimtą nutartį.

Nuteistosios T. Ž. teigimu, teisėja, nepagrįstai paskyrusi jai suėmimą nuo 2013 m. sausio 24 d., negalėjo nagrinėti šios bylos iš esmės ir be pagrindo pratęsti suėmimą po bylos išnagrinėjimo, t. y. išnykus suėmimo pagrindams. Apeliantės teigimu, teismas be pagrindo bylos nagrinėjimo metu nesprendė jos prašymų dėl suėmimo panaikinimo ir švelnesnių kardomųjų priemonių paskyrimo. Nuosprendžio dalis dėl suėmimo palikimo galioti yra nemotyvuota ir nepagrįsta. Suėmimas pagal šį skundą  turi būti panaikintas nuo 2013 m. balandžio 24 d., t. y. nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos.

T. Ž. teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad ji yra 54 metų, dirbanti, išlaiko nepilnametę dukrą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, serga 5 nepagydomomis ligomis, be to, turi pareigą rūpintis savo senyvo amžiaus (81 metų) invalidumą turinčia motina, kuriai nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis. Be to, apeliantės teigimu, faktiškai jokios nusikalstamos veikos ji nepadarė, jai nepagrįstai buvo inkriminuotas BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, todėl nebuvo jokio pagrindo skirti suėmimą bei vėliau pratęsti šios griežčiausios kardomosios priemonės terminą. Suėmimo skyrimui ir šios kardomosios priemonės termino pratęsimui nebuvo įstatyme numatyto nė vieno pagrindo bei sąlygų, dėl to buvo šiurkščiai pažeistos jos teisės ir neteisėtai suvaržyta laisvė.

Nuteistoji T. Ž. nurodo, kad ji nepagrįstai buvo nuteista pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, nes šio nusikaltimo nepadarė. Byla dėl šio nusikaltimo padarymo jai buvo iškelta neteisėtai ir nepagrįstai, nebuvo jokio teisinio pagrindo šią bylą pradėti, nes ji jokio nusikaltimo nepadarė, t. y. nebuvo jokio melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Apie tai savo rašte pasisakė ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, šis raštas yra byloje. Nusikaltimas, numatytas BK 236 straipsnio 1 dalyje, jai buvo inkriminuotas neteisingai ir klaidingai, tarp šio straipsnio ir pradėto ikiteisminio tyrimo nėra jokio priežastinio ryšio, nes, kaip rodo faktai ir prokurorės Jurgitos Rumbinaitės 2012 m. sausio 3 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 80–81), akivaizdu, kad joks ikiteisminis tyrimas pagal jos, T. Ž., skundą prieš Klaipėdos AVPK Klaipėdos m. 1-ojo PK Viešosios policijos skyriaus tyrėjus A. I. ir J. K. nebuvo pradėtas, t. y. joks baudžiamasis persekiojimas prieš šiuos asmenis nebuvo atliktas, jie nebuvo apklausti nei kaip liudytojai, nei kaip nukentėjusieji, nei kaip įtariamieji ar pan. Nebuvo net atliktas ir tinkamas tarnybinis patikrinimas dėl šių asmenų, o ji, T. Ž., net nedalyvavo atliekant šį patikrinimą, nebuvo apklausti jos gynybos liudytojai, niekas nieko neprašė patikslinti ar pateikti atitinkamus duomenis, todėl minėti tyrėjai nenukentėjo, t. y. jie nebuvo atleisti iš darbo ar nubausti dėl savo pareigų netinkamo atlikimo ar neatlikimo, priešingai – nukentėjo ji – T. Ž..

Nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad visos abejonės būtų vertinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai. Tokią nuostatą išdėstė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) Senatas savo 2013 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkte.

Apeliantės teigimu, pagal BK 236 straipsnio 1 dalį jai negalėjo būti pradėtas baudžiamasis persekiojimas, ji negalėjo būti suimta ir vėliau nuteista dėl šio nusikaltimo. Teismas, tęsdamas jos persekiojimą, nepagrįstai suvaržė jos teises ir laisvę ir toliau daro turtinę ir neturtinę žalą tiek jai, tiek jos nepilnametei dukrai tyčiniais tikslais.

Dėl tarnybinio patikrinimo negalėjo būti taikomas joks baudžiamasis įstatymas. BK 236 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai numatyta, kad pagal šį straipsnį atsako asmuo tik tada, jeigu įskundimas padarytas įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, jeigu dėl to šį asmenį buvo pradėta persekioti. Tačiau, kaip minėta, prieš tyrėjus A. I. ir J. K. nebuvo pradėtas joks baudžiamasis persekiojimas nei prokuratūroje, nei teisme ir šie asmenys nenukentėjo. Todėl, apeliantės T. Ž. teigimu, nebuvo jokio pagrindo pradėti prieš ją ikiteisminį tyrimą bei teisminį procesą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes ji nepadarė jokios veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl joks baudžiamasis procesas bei jos persekiojimas, įskaitant ir suėmimą, prieš ją negalėjo būti pradėtas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis suteikia piliečiams teisę kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, skųsti jų sprendimus ir draudžia persekioti už kritiką. Tačiau šioje byloje ji yra persekiojama būtent už kritiką. Bylos nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę paduoti aukštesniam teismui skundą dėl žemesniojo teismo nutarties, jeigu mano, kad žemesniojo teismo nutartis pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus (BPK 440 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skundas aukštesniajame teisme turi būti išnagrinėtas per 7 dienas nuo skundo gavimo šiame teisme dienos (BPK 441 straipsnio 3 dalis). T. Ž. nurodo, kad nors ji prašė užtikrinti jos teisę į nešališką teismą bei nušalinti, jos nuomone, jai kerštaujančią teisėją Violetą Balčiūnienę bei prokurorą Kazį Grigaitį ir perduoti šią bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos apylinkės teismui, tačiau visi jos motyvuoti, teisėti ir pagrįsti skundai bei prašymai buvo suinteresuotai bei šališkai atmesti. Teisė į nešališką, sąžiningą ir nesuinteresuotą teismą jai piktybiškai ir tyčia nebuvo užtikrinta nuo pat pradžios, nors pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus nepriklausomo ir nešališko teismo. Nuteistosios T. Ž. teigimu, toks teisėjos suinteresuotumas, šališkas ir slaptas veikimas prieš ją, kelia rimtų ir pagrįstų abejonių dėl „užsakytai“ vykdomo teisingumo“, todėl ji neturi jokio pasitikėjimo.

Apeliantė pažymi, kad teisėjas ir teismas, vykdydami teisingumą, turi būti nepriklausomi ir nešališki. Be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis tiesiogiai įtvirtina asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Teisė į tinkamą teismo procesą yra vienas iš proceso teisės principų ir yra fundamentali. Savo ruožtu viena tokio proceso garantija yra visiškas užtikrinimas, kad visus procesinius veiksmus atliktų nepriklausomas ir nešališkas teismas, nesukeliantis proceso dalyviams absoliučiai jokių abejonių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2001 m. vasario 21 d. nutarime konstatavo, jog asmens konstitucinė teisė yra, kad jo byla būtų išnagrinėta nešališko teismo, tai reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti nors mažiausių abejonių. Teisėjas, nagrinėdamas bylą, turi būti neutralus. Teismo nepriklausomumas yra esminė žmogaus teisių ir laivių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turėjo būti šalinamos visos bent menkiausios prielaidos, galinčios proceso dalyviams sukelti abejonių dėl teisėjo ar teismo nešališkumo ir trukdančios įgyvendinti sąžiningo proceso principus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, tačiau, T. Ž. teigimu, ši jos teisė šioje byloje buvo pažeista. Apeliantės teigimu, dėl neteisėto jos suėmimo ir bylos iš esmės išnagrinėjimo buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, 31 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio 1 dalies reikalavimai, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies, Europos Sąjungos pagrindinių žmogaus teisių chartijos 47 straipsnio reikalavimai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2001 m. vasario 21 d. nutarimas, BPK 57 straipsnio, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio, 229 straipsnio ir kitų BPK straipsnių reikalavimai.

Nuteistoji T. Ž. ir jos gynėjas advokatas E. Staponkus prašo nuteistosios T. Ž. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje gauti du nuteistosios T. Ž. apeliaciniai skundai dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendžio. Pirmasis skundas teisme gautas 2013 m. balandžio 25 d. (t. 4, b. l. 73–81), kitas – 2013 m. balandžio 29 d. (t. 4, b. l. 85–93). Abu skundai buvo paduoti nepraleidus BPK 313 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyto termino. Tačiau pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenumato apeliantams galimybės paduotus apeliacinius skundus pakeisti ar papildyti. Apeliantai paduotus skundus gali tik atšaukti (BPK 316 straipsnis), todėl kolegija nagrinėja nuteistosios T. Ž. pirmąjį 2013 m. balandžio 25 d. teismui pateiktą apeliacinį skundą.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajai T. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai T. Ž. pripažino kalta padarius BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Apeliantė deklaratyviai teigia, kad jos kaltės dėl BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, t. y. pranešimo apie nebūtą nusikaltimą padarymo, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiųjų Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto 1-ojo PK Viešosios policijos skyriaus tyrėjų A. I. ir J. K. bei kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno Ž. M. parodymai bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus T. Ž. veiksmus. Apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų dėl apeliantės kaltės nepaneigia.

Nuteistosios prašymas panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendį, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, ir ją išteisinti, nes, T. Ž. teigimu, ji neturėjo tyčios melagingai pranešti apie policijos tyrėjų J. K. ir A. I. padarytas nusikalstamas veikas, o vien tai, kad, atsižvelgiant į Kriminalinės policijos valdybai ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai jos pateiktą 2011-12-23 prašymą „Dėl Klaipėdos m. 1 PK tyrėjo J. K. ir tyrėjo A. I. 2011 m. spalio 21 d. ATPK protokolo Nr. 225238 suklastojimo ir jo panaudojimo neteisėtiems tikslams bei piktnaudžiavimo savo tarnybinėmis teisėmis“ dėl tyrėjų J. K. ir A. I. buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, apeliantės teigimu, neduoda pagrindo išvadai, jo ji tyčia melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, tuo labiau kad dėl šių asmenų pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad T. Ž. kaltė dėl BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo – melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą – yra įrodyta.

Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Taigi ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia melagingu įskundimu arba pranešimu apie nebūtą nusikaltimą, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą BK. Melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais institucijoms, nurodytoms BK 236 straipsnyje, pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo formos, būdai (žodžiu, raštu, anonimiškai ir pan.) gali būti tokie patys, kaip ir kaltininkui melagingai įskundžiant įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, konkretų asmenį (ar asmenis) kaip padariusį nusikalstamą veiką. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formali, t. y. jis baigtas, kai BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai nurodo asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, nors žino, kad šis asmuo nusikaltimo nepadarė, taip pat suvokia, kad dėl to gali būti nepagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis persekiojimas), ir nori taip veikti bei to siekia.

Apeliantė teigia, kad byloje nėra jos kaltę pagal BK 236 straipsnio 1 dalį patvirtinančių įrodymų. Tokie nuteistosios T. Ž. argumentai yra nepagrįsti ir paneigti byloje surinktų faktinių duomenų visuma.

Pirmosios instancijos teismas T. Ž. kaltę grindė byloje surinktų įrodymų visuma (nukentėjusiųjų policijos tyrėjų A. I. ir J. K., liudytojo Ž. M. parodymais,     2012-01-31 Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimo poskyrio tarnybinio patikrinimo išvada             Nr. 30-IS-14, iš T. Ž. administracinio teisės pažeidimo bylos pateiktais duomenimis (t. 1, b. l. 22–72), 2011-10-21 vaizdo įraše ir jo apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis ir kitais įrodymais).

Byloje nustatyta, kad 2011-12-29 Kriminalinės policijos valdyboje ir 2011-12-28 Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje buvo gautas T. Ž. 2011-12-23 prašymas „Dėl Klaipėdos m. 1 PK tyrėjo J. K. ir tyrėjo A. I. 2011 m. spalio 21 d. ATPK protokolo Nr. 225238 suklastojimo ir jo panaudojimo neteisėtiems tikslams bei piktnaudžiavimo savo tarnybinėmis teisėmis“. Šiame prašyme T. Ž. nurodė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A 2.9-5165-730/2011 rado Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto 1-ojo PK tyrėjų J. K. ir A. I. surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. R 225238, kuris yra suklastotas, nes jame išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės, be to, jame neteisingai nurodyta, kad ji su protokolu yra supažindinta ir nuo paaiškinimų atsisakė, nors jai šis protokolas įteiktas nebuvo ir ji su juo supažindinta nebuvo, be to, Klaipėdos miesto apylinkės teisme išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla, apie kurios nagrinėjimo datą ir laiką ji nebuvo informuota. Minėto T. Ž. 2011-12-23 prašymo pagrindu 2011-11-30 Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimo poskyryje dėl Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto 1-ojo PK Viešosios policijos skyriaus tyrėjų A. I. ir J. K. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kurio išvadoje nustatyta, jog policijos pareigūnai, atlikdami procesinius veiksmus, nepažeidė teisės, moralės ar etikos normų reikalavimų, jų veiksmuose tarnybinio nusižengimo sudėties nenustatyta, o Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje 2012-01-03 priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nenustatyta jokių duomenų, jog šie pareigūnai padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnyje.

Pasak T. Ž., ji nesiekė tyčia melagingai pranešti turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą institucijoms apie policijos tyrėjų J. K. ir A. I. padarytas nusikalstamas veikas, ji teigė, jog tą dieną, kai policijos pareigūnai surašė jai administracinio teisės pažeidimo protokolą, ji buvo streso būsenos ir nieko neprisimena, t. y. nieko nežinojo apie pareigūnų jai surašytą administracinį teisės pažeidimo protokolą, su juo supažindinta nebuvo, jo kopija jai nebuvo įteikta. Tačiau tokią T. Ž. versiją paneigia byloje išnagrinėtų ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartų įrodymų visuma.

Remiantis nukentėjusiųjų policijos tyrėjų J. K. ir A. I. bei kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno Ž. M. parodymais nustatyta, kad T. Ž. 2011-10-21 tyčia nevykdė teisėtų policijos pareigūnų nurodymų, nepaisė jų reikalavimų, buvo agresyviai nusiteikusi, siekdama išvengti pristatymo į policijos komisariatą, priešinosi pareigūnams, bandė vartoti smurtą, o išsilaisvinusi iš ją į komisariatą vedusių pareigūnų, atsigulė ant grindų ir nesikėlė, elgėsi agresyviai, reikalavo iškviesti medikus. Nurodė, kad tą dieną T. Ž. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, su juo T. Ž. buvo supažindinta, perskaitant protokolą ir įteikiant jo kopiją. Nors T. Ž. kategoriškai tvirtino, kad ji nieko nežinojo apie jai surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kad šis protokolas jai nebuvo įteiktas, tačiau tokią jos versiją paneigia ne tik paminėti nukentėjusiųjų ir liudytojo parodymai, bet ir jos pačios veiksmai, kartu su jos 2011-12-23 pranešimu Kriminalinės policijos valdybai ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai pateikiant ir administracinio teisės pažeidimo protokolo Nr. R225238 kopiją. Akivaizdu, kad neturėdama šio protokolo, T. Ž. nebūtų galėjusi jo pateikti minėtoms institucijoms. Todėl, priešingai T. Ž. tvirtinimui, akivaizdu, kad šio procesinio dokumento kopiją ji turėjo, o neigdama šią aplinkybę, siekė išvengti atsakomybės už melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą pateikimą institucijoms, turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Šias aplinkybes patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu peržiūrėtas vaizdo, kurį 2011-10-21 vaizdo kamera užfiksavo Klaipėdos apskrities VPK KP KTB specialistas, fiksuodamas procesinius veiksmus, atliekamus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 30-2-00240-11 (t. 1, b. l. 121, 123), įrašas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu peržiūrėjus šią medžiagą buvo nustatyta, kad 2011-10-21 trys policijos pareigūnai veda T. Ž. į policijos komisariatą, vedama pareigūnų T. Ž. elgiasi agresyviai, priešinasi pareigūnams, įėjus pro komisariato duris, krenta ant grindų, šaukia, prašo iškviesti medikus ir, nors iš budėtojų dalies išeina greitosios pagalbos darbuotojas, ji į jį nekreipia dėmesio, nesiskundžia. Atvykus kitiems medikams T. Ž. aiškina, kad jai sulaužė koją, tempė ranką, daužė krūtinę. Tuo metu prie jos prieina uniformuotas policijos pareigūnas ir pasako, kad jai surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, tuomet T. Ž. vėl atsigula ant žemės, medikai atsitraukia leisdami pareigūnui T. Ž. supažindinti su protokolu. T. Ž. tuo metu necenzūriniais žodžiais įžeidinėja pareigūnus, paklausus, ar ji pasirašys protokolą, taip pat atsako necenzūriniais žodžiais. Kiti policijos pareigūnai patvirtino savo parašais, kad T. Ž. atsisakė pasirašyti protokole. Vėliau ateina kitas uniformuotas policijos pareigūnas ir garsiai T. Ž. supažindina su kitu administracinio teisės pažeidimo protokolu, po to pareigūnas praneša, kada vyks bylos nagrinėjimas, paklausia T. Ž., ar ši atsimins datą, šiai atsakius, kad neatsimins, pareigūnas dar kartą pakartoja, kada bus nagrinėjama administracinio teisės pažeidimo byla, ir nurodo, kad jai bus įteikta protokolo kopija ir ji galės pasižiūrėti jo turinį. Pareigūnams pasirašius protokolą, jis įteikiamas T. Ž. į rankas. Visos šios aplinkybės paneigia T. Ž. versiją, kad ji nieko nežinojo apie jai surašytus administracinių teisės pažeidimų protokolus, kad niekas su šiais protokolais jos nesupažindino, jų neįteikė ir kad jie buvo sutašyti praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams nuo įvykio, jai apie tai nieko nežinant, ir taip suklastoti.

Aptartos aplinkybės aiškiai akivaizdžiai patvirtina, kad T. Ž. tyčia, sąmoningai, būtent siekdama, kad dėl Klaipėdos miesto 1-ojo PK pareigūnų J. K. ir A. I. būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, institucijoms, turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, – Kriminalinės policijos valdybai bei Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai, pranešė melagingą informaciją nurodydama faktus, kurie aiškiai neatitinka tikrovės, t. y. kad šie pareigūnai suklastojo jai surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. R 225238.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad T. Ž. tyčia pateikė institucijoms, turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, – Kriminalinės policijos valdybai bei Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai, melagingą pranešimą apie policijos pareigūnų A. I. ir J. K. padarytas nusikalstamas veikas, t. y. savo 2011-12-23 prašyme „Dėl Klaipėdos m. 1 PK tyrėjo J. K. ir tyrėjo A. I. 2011 m. spalio 21 d. ATPK protokolo Nr. 225238 suklastojimo ir jo panaudojimo neteisėtiems tikslams bei piktnaudžiavimo savo tarnybinėmis teisėmis“, adresuotame minėtoms institucijoms, nurodė, kad Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto 1-ojo PK Viešosios policijos skyriaus tyrėjai A. I. ir J. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnyje, t. y. tyčia melagingai nurodė, jog Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėtoje administracinės teisės pažeidimo byloje Nr. A 2.9-5165-730/2011 ji rado Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto 1-ojo PK tyrėjų J. K. ir A. I. surašytą administracinės teisės pažeidimo protokolą Nr. R 225238, kuris yra suklastotas, nes jame išdėstytos aplinkybės neatitinka tikrovės, jame neteisingai nurodyta, jog ji su protokolu buvo supažindinta ir nuo paaiškinimų atsisakė, nes šis protokolas jai nebuvo įteiktas ir ji su juo nebuvo supažindinta. Dėl šio T. Ž. pranešimo apie nebūtą nusikaltimą 2011-11-30 Klaipėdos apskrities VPK Vidaus tyrimo poskyryje buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kurio išvadoje nustatyta, jog policijos pareigūnai, atlikdami procesinius veiksmus, nepažeidė teisės, moralės ar etikos normų reikalavimų, jų veiksmuose tarnybinio nusižengimo sudėties nenustatyta, o Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje 2012-01-03 buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nustačius, kad Klaipėdos miesto 1-ojo PK pareigūnai J. K. ir A. I. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnyje. Taigi, priešingai apeliantės tvirtinimui, akivaizdu, kad dėl jos melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą dėl policijos pareigūnų J. K. ir A. I. buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, t. y. ne tik tarnybinis patikrinimas, kaip nurodo apeliantė, bet ir ikiteisminis tyrimas, t. y. būtent baudžiamasis persekiojimas, kuris buvo nutrauktas, esant aiškiai BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytai aplinkybei, t. y. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad Klaipėdos miesto 1-ojo PK pareigūnai J. K. ir A. I. padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnyje numatytus nusikaltimus.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistoji T. Ž. suvokė, jog institucijoms, turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, t. y. Kriminalinės policijos valdybai bei Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai pranešė apie nebūtą nusikaltimą ir siekė tai daryti, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistosios T. Ž. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

Nuteistosios apeliaciniame skunde teigiama, jog nors ji prašė užtikrinti jos teisę į nešališką teismą bei nušalinti, jos nuomone, jai kerštaujančią teisėją V. Balčiūnienę bei prokurorą K. Grigaitį ir perduoti šią bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos apylinkės teismui, tačiau visi jos motyvuoti, teisėti ir pagrįsti skundai bei prašymai buvo suinteresuotai bei šališkai atmesti, todėl T. Ž. kyla abejonių, kad bylą išnagrinėjo suinteresuota ir šališka teisėja, kuri, pasak apeliantės „užsakytai“ vykdė teisingumą“. Tokie apeliantės argumentai nepagrįsti.

Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 daluyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šio principo pažeidimas yra besąlygiška vada apskųstą teismo sprendimą panaikinti, tačiau šiam pažeidimui nustatyti nepakanka vienos iš bylos šalių nuomonės. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys               Nr. 2K-738/2004, Nr. 2K-340/2008). Šio principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Šališku teismas visuomet turi būti pripažįstamas tada, kai bent vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų negali dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių.

Šioje byloje nuteistoji T. Ž. apeliaciniame skunde nepateikė jokių duomenų ir nenurodė, jos nuomone, kokiomis BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis remiantis teismas laikytinas šališku. Nors T. Ž. apeliaciniame skunde nurodoma į bylą išnagrinėjusio pirmosios instacijos teismo šališkumą, tačiau ji nenurodė nė vieno konkretaus argumento, atskleidžiančio šio principo pažeidimą byloje. Tokiomis aplinkybėmis apeliantės argumentai dėl teismo šališkumo laikytini deklaratyviais ir dėl to atmestini. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama šališkai. Be to, pažymėtina, kad T. Ž. turėjo teisę pasinaudoti nušalinimo teise bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau šia teise nepasinaudojo, nušalinimą pareiškė tik apeliacijos teismo posėdyje bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai, ir šis klausimas yra išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nurartimi, kuria atmestas T. Ž. prašymas dėl teisėjų kolegijos nušalinimo, nesant BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų.

Nuteistoji T. Ž. kartu prašo išspręsti klausimą dėl nepagrįsto jos suėmimo ir iš suėmimo ją paleisti, tačiau nustatyta, kad šio procesinio sprendimo priėmimo metu T. Ž. jau yra atlikusi skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę, o remiantis Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartimi apeliacine tvarka išnagrinėtoje T. Ž. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-632-174/2013 nutarė ją iš suėmimo, kaip atlikusią Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, nedelsiant paleisti.

T. Ž. apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad ji yra 54 metų, dirbanti, išlaiko nepilnametę dukrą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, serga 5 nepagydomomis ligomis, be to, turi pareigą rūpintis savo senyvo amžiaus (81 metų) invalidumą turinčia motina, kuriai nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis. Tačiau kolegija pažymi, kad šios apeliantės nurodomos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant bausmės skyrimo klausimą, tačiau nuteistoji T. Ž. jokių motyvų dėl jai paskirtos bausmės nenurodė. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas kruopščiai ir išsamiai pasisakė dėl bausmės paskyrimo apeliantei, apsvarstęs jos padarytos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jos asmenybę. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais dėl bausmės T. Ž. paskyrimo ir jų papildomai nekartoja. Pagal byloje nustatytas ir apylinkės teismo sprendime nurodytas aplinkybes T. Ž. paskirta bausmė atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, neprieštarauja teisingumo principui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, taikytos tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktais įrodymais, kurių pakako padaryti pagrįstą išvadą dėl T. Ž. kaltės pateikus melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. Šioje byloje nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo išvada dėl T. Ž. kaltės padarius BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl naikinti skundžiamą Klaipėdos miesto apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir T. Ž. priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistosios T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                                              Violeta Miliuvienė

Teisėjai                                                                                                                                             Dalia Kursevičienė

                                                                                                                                                          Dalius Jocys