Civilinė byla Nr. 2A-1771-611/2010
Proceso Nr. 2-01-3-15633-2009-5
Procesinio sprendimo kategorija: 30.2.; 30.7; 30.11; 33.; 121.15.; 121.18.; 121.21.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2011 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Astos Radzevičienės ir Vilijos Mikuckienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. S. ir M. M. S.ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisių pripažinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą, nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovai patikslintu ieškiniu (b.l. 51-54) prašo perduoti jiems nuosavybės teise neatlygintinai 66,59 kv. m. bendro ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad jie nuosavybės teise valdė 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). 1980 metais jiems nuosavybės teise priklausanti namo valda buvo paimta visuomenės poreikiams ir namas buvo nugriautas. Vilniaus m. spalio rajono darbo žmonių tarybos vykdomojo komiteto 1980 08 d. sprendimu Nr. 359 ieškovams buvo išduotas orderis Nr. 012379, suteikiantis teisę apsigyventi trijų kambarių, 40,96 kv.m. bute adresu (duomenys neskelbtini). Paimant nuosavybę, buvo atliktas nukeliamoje namų valdoje esančių statinių bei sodinių įkainojimas, tačiau piniginė kompensacija už paimtą nuosavybę ieškovams nebuvo sumokėta. 1991 m. prasidėjus butų privatizacijos procesui, 1992 m. pradžioje, ieškovai aiškinosi suteikto buto privatizaciją, kreipėsi į kompetentingas institucijas - Šeškinės seniūniją, kur ir pateikė prašymą dėl ginčo buto privatizavimo. Ieškovams buvo paaiškinta, kad minėtas butas jiems suteiktas už nusavintą nuosavybę ir, kad būtų baigta buto perleidimo procedūra, jokių papildomų dokumentų jiems nereikia. Taip pat paaiškino, kad pateiktų dokumentų pagrindu Vilniaus miesto valdyba priims sprendimą neatlygintinai perduoti ieškovams nuosavybėn nuomojamą butą. Tik 2007 m. gavę iš SĮ „Vilniaus miesto būstas" raštą dėl nuomos mokesčio mokėjimo, sužinojo, kad ginčo butas ieškovams nepriklauso, o jie yra tik buto nuomininkai. Savo teises į butą ieškovai gina Butų privatizavimo įstatymo 7 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis neatlygintiną gyvenamųjų namų ar butų perdavimą piliečių nuosavybėn, todėl ieškovai laiko, kad jiems nuosavybė atsirado įstatymo pagrindu, nes už nusavintą namų valdą jie negavo piniginės kompensacijos. Priimti sprendimą neatlygintinai perduoti piliečio nuosavybėn jo nuomojamą ar namą (Butų privatizavimo įstatymo 7 str. 4 d.) turėjo miesto valdyba.
Atsakovas prašė ieškinį atmesti, nes ieškovų pateiktų įrodymų nepakanka, kad galima būtų daryti išvadą, kad ieškovai atitinka Butų privatizavimo įstatymo sąlygas; ieškovai nepateikia jokių dokumentų (sprendimų) iš archyvų dėl (duomenys neskelbtini), namų valdos planuojamo nugriovimo ir kompensavimo (ar nekompensavimo) savininkams; ieškovai prie ieškinio pateikia tik 1981-06-25 nukeliamos namų valdos įkainojimo aktą su priedais apie namų valdos (duomenys neskelbtini), sodinių ir pastatų įkainojimą (sodiniai įkainoti 735,80 rublių, pastatai - 7321 rublių), kuriame pasirašė ieškovė S. S., kad su nukeliamos namų valdos įkainojimu sutinka, todėl darytina išvada, kad kompensacija buvo išmokėta. Atsakovas nurodo, kad visi prašymai privatizuoti butus pagal Butų privatizavimo įstatymą Šeškinės seniūnijoje buvo registruojami Paluotų prašymų butų privatizacijai registracijos žurnale, kuriame ieškovų prašymo dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo, neatlygintino perdavimo nuosavybėn nėra registruota, ir tai įrodo, kad ieškovai nėra pateikę tokio prašymo. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu tinkamai kreipėsi dėl ginčo patalpų neatlygintino perdavimo nuosavybėn. Be to, mano, kad šioje civilinėje byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį patenkino ir nusprendė Perduoti ieškovams S. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir M. M. S., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise neatlygintinai 66,59 kv. m. bendro ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
Teismas sprendime nurodė, kad 1980-08-13 Vilniaus miesto Spalio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 359 buvo patvirtintas sąrašas asmenų, kuriuos nutarta iškelti iš griaunamų ir kapitališkai remontuojamų namų bei įpareigoti Butų skirstymo skyrių išduoti šiems asmenims orderius. Ieškovai buvo iškelti iš jiems priklausančios namų valdos adresu (duomenys neskelbtini), suteikiant 3 kambarių butą (duomenys neskelbtini), bei buvo išduotas 1980-12-26 orderis Nr. 012379. Taip pat buvo surašytas pastatų, esančių nukeliamoje namų valdoje adresu (duomenys neskelbtini), įkainojimo aktas. Duomenų apie paskaičiuotos kompensacijos išmokėjimą byloje nėra. Atsakovas pateikė pažymą, jog Šeškinės seniūnijoje pateiktų prašymų privatizuoti butus registracijos žurnaluose S. S. arba M. M. S., gyv. (duomenys neskelbtini), įrašo apie paduotą prašymą buto privatizavimui nerasta.
Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio, reglamentuojančio neatlygintiną gyvenamųjų namų ar butų perdavimą piliečių nuosavybėn, 1 dalies nuostatą atitinkamomis sąlygomis įstatymas nustato, kad pripažįstama nuosavybės teisė. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 str. 1 dalies nuostatą buvusiems namų savininkams neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą valstybinį gyvenamąjį namą ar butą, jeigu yra tenkinamos šios sąlygos: 1) jeigu buvusio savininko namas, priklausęs asmeninės nuosavybės teise, buvo nugriautas; 2) jeigu už šio savininko nuosavybę nebuvo kompensuota. Esant įstatyme nurodytoms nuostatoms, nuosavybės teisė į nuomojamą butą buvusiam savininkui atsiranda iš įstatymo. Kad ši teisė būtų įgyvendinta, miesto, rajono valdyba turėjo priimti sprendimą neatlygintinai perduoti piliečio nuosavybėn jo nuomojamą butą ar namą (Butų privatizavimo įstatymo 7 str. 4 d.), o atsisakymas priimti tokį sprendimą galėjo būti ginčijamas teismine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 8 str.). Detalesnės šios teisės įgyvendinimo tvarkos nebuvo nustatyta. Pagal minėtą įstatymą valstybės pavedimu veikiantis asmuo buvo miesto, rajono valdyba, kuri turėjo patikrinti, ar asmuo atitinka įstatymo nustatytas sąlygas nuosavybės teisei įgyti ir, jeigu asmuo sąlygas atitiko, privalėjo priimti sprendimą, kuriuo būtų įgyvendinta savininko nuosavybės teisė. Sprendimą neatlygintinai pripažinti nuosavybės teisę gali būti atsisakyta priimti tik tokiu atveju, jeigu valdyba nustatytų, kad asmuo neatitinka šių sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovams nuosavybės teise priklausiusi namo dalis buvo nugriauta, o kompensacija už tai jiems nesumokėta, kadangi atsiskaitymo faktą patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 177 str. 4 dalimi, numatančia, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, todėl teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Nukeliamos namų valdos įkainojimo aktas patvirtino piniginės kompensacijos už nusavinamą nuosavybę išmokėjimo faktą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad valstybės įgaliota institucija būtų įvykdžiusi jai priskirtą pareigą priimti vienokį ar kitokį sprendimą dėl neatlygintino perdavimo piliečio (ieškovų) nuosavybėn jų nuomojamo buto ar namo, todėl teismas daro išvadą, kad yra nustatytos Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnyje reikalaujamos sąlygos. Įstatymui numačius pareigą valstybės įgaliotoms institucijoms priimti atitinkamą sprendimą, atskiro prašymo dėl buto privatizavimo tokiems asmenims teikti ir nereikėjo, todėl aplinkybė, ar ieškovai buvo kreipęsi dėl ginčo buto privatizavimo šiuo atveju tampa teisiškai nereikšminga. Abiejų ieškovų teisę į butą patvirtina teismui pateiktas santuokos liudijimas apie 1961-11-24 įregistruotą santuoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas (apeliantas) apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais:
- Nuosavybės teisė į butą buvusiam savininkui atsiranda iš įstatymo, kad ši teisė būtų įgyvendinta, miesto valdyba turėjo teisę priimti sprendimą neatlygintinai perduoti butą piliečio nuosavybėn, atsisakymas galėjo būti ginčijamas įstatymo nustatyta tvarka.
- Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams iki 1992-12-01 pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Speciali komisija galėjo leisti paduoti pareiškimą butams privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d. Pirmos instancijos teismas turėjo nustatyti, ar ieškovai atitiko nurodytas sąlygas.
- Pirmos instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovams nekompensuota už pastatų nugriovimą. Ieškovė S. S. pasirašė ant griaunamos namų valdos įkainojimo akto, kad sutinka su įkainojimu. Teismas turėjo remtis įrodymu visuma (CPK 185 str.). Nuo ieškovų pasatų nugriovimo praėjo daugiau kaip 30 metų, todėl atsiskaitymo faktą patvirtinantys dokumentai tokį ilgą laiko tarpą nesaugomi.
- Pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovams atskiro prašymo dėl buto privatizavimo teikti nereikėjo, neteisinga. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu neįgijo subjektinės teisės privatizuoti butą, o neįgyta teisė negali būti ginama. Aplinkybė, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu nesikreipė dėl neatlygintino buto perdavimo nesikreipė, patvirtinta Vilniaus miesto Šeškinės seniūnijos raštu.
- Byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Pirmos instancijos teismas nieko nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškovai nurodo, kad 1992 metais kreipėsi į Šeškinės seniūniją ir pateikė prašymą dėl ginčo buto privatizavimo, nors, atsakovo nuomone, neįrodo šios aplinkybės. Ieškovai 17 metų iki ieškinio pareiškimo nesiėmė jokių veiksmų ginti tariamai pažeistas teises. Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnis numatė teisę teismine tvarka ginčyti privatizavimo institucijos atsisakymą parduoti ar neatlygintinai perduoti butą, tačiau ieškovai šia teise nepasinaudojo. Ieškovai praleido 1964 m. Civilinio kodekso 84 str. 1 d. nustatytą bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą bei 2000 m. Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d. įtvirtintą dešimties metų ieškinio senaties terminą.
Ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti.
- Nurodė, kad Šeškinės seniūnijos darbuotojai 1992 metais ieškovams išaiškino, kad butas suteiktas už nusavintą nuosavybę, todėl užbaigiant buto perleidimo ieškovų nuosavybėn procedūrą jokių papildomų dokumentų nereikia. Paaiškino, kad miesto valdyba priims sprendimą neatlygintinai perduoti butą ieškovų nuosavybėn, todėl ieškovai toliau nesirūpino buto privatizavimu.
- Pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 str. 1 dalies nuostatą buvusiems namų savininkams neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą valstybinį gyvenamąjį namą ar butą, jeigu yra tenkinamos šios sąlygos: 1) jeigu buvusio savininko namas, priklausęs asmeninės nuosavybės teise, buvo nugriautas; 2) jeigu už šio savininko nuosavybę nebuvo kompensuota. Esant įstatyme nurodytoms nuostatoms, nuosavybės teisė į nuomojamą butą buvusiam savininkui atsiranda iš įstatymo. Kad ši teisė būtų įgyvendinta, miesto, rajono valdyba turėjo priimti sprendimą neatlygintinai perduoti piliečio nuosavybėn jo nuomojamą butą ar namą (Butų privatizavimo įstatymo 7 str. 4 d.), o atsisakymas priimti tokį sprendimą galėjo būti ginčijamas teismine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 8 str.). Detalesnės šios teisės įgyvendinimo tvarkos nebuvo nustatyta. Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad ieškovai atitiko Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.
- Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui atsirado ieškovų teisė privatizuoti ginčo butą, nes liudytojas V. K. patvirtino prašymo padavimo faktą.
- Teismas pažymėjo, kad įstatyme numačius pareigą valstybės įgaliotai institucijai priimti atitinkamą sprendimą, atskiro prašymo nereikėjo, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas nesikreipė su atskiru prašymu dėl privatizavimo, teisiškai nereikšmingas. Šeškinės seniūnija suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos raštas kaip įrodymas vertinamas kritiškai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovų gyvenamasis namas yra faktiškai nugriautas, todėl esminę reikšmę turi aplinkybės, ar visuomenės poreikiams paimamo pastato savininkams buvo faktiškai išmokėta kompensacija, ar savininkams buvo suteiktas valstybinio butų fondo butas. Kolegija sprendžia, kad atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybę, kad ieškovams už nugriautą patalpą išmokėta kompensacija. Vilniaus m. Spalio rajono darbo žmonių tarybos vykdomojo komiteto 1980 -08 -13 sprendimas Nr. 359, kuriuo ieškovams buvo išduotas orderis Nr. 012379, suteikiantis teisę apsigyventi trijų kambarių, 40,96 kv.m. bute adresu (duomenys neskelbtini), bei nukeliamoje namų valdoje esančių statinių bei sodinių įkainojimas, neįrodo aplinkybės, kad piniginė kompensacija buvo išmokėta. 1980-08-13 sprendime Nr. 359 nėra nuostatų dėl kompensacijos išmokėjimo, tačiau nurodyta, kad ieškovams suteikiamas gyventi savivaldybės fondo butas. Atsakovas vykdė viešojo administravimo funkcijas – pastatų paėmimą visuomenės poreikiams. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad atsakovas kaip savivaldybės viešojo administravimo subjektas vykdydama savo funkcijas privalėjo kaupti dokumentus (įrodymus) apie turto paėmimą visuomenės poreikiams, teismas sprendžia, kad atsakovui tenka pareiga pateikti įrodymus, kad ieškovams išmokėta kompensacija, tačiau atsakovas šių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodymas, kuris nepaneigia kompensacijos išmokėjimo fakto, bet nenurodantis jokių kitų duomenų apie kompensacijos mokėjimą, gali būti vertinamas kaip neįrodantis kompensacijos ieškovei išmokėjimo fakto. Dėl to konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje teismų galutinė išvada dėl neįrodyto kompensacijos ieškovei išmokėjimo fakto, padaryta iš visų bylos įrodymų, nepažeidžiant CPK 185 straipsnio.
Teisėjų kolegija remiasi teismų praktikos išaiškinimais, išdėstytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009, kurios teisiškai reikšmingos aplinkybės yra panašios. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatą buvusiems namų savininkams neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą valstybinį gyvenamąjį namą ar butą, jeigu yra tenkinamos šios sąlygos: 1) jeigu buvusio savininko namas, priklausęs asmeninės nuosavybės teise, buvo nugriautas; 2) jeigu už šio savininko nuosavybę nebuvo kompensuota. Nuosavybės teisė į nuomojamą butą buvusiam savininkui atsiranda iš įstatymo. Kad ši teisė būtų įgyvendinta, miesto, rajono valdyba turėjo priimti sprendimą neatlygintinai perduoti piliečio nuosavybėn jo nuomojamą butą ar namą (Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis), o atsisakymas priimti tokį sprendimą galėjo būti ginčijamas teismine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnis). Detalesnės šios teisės įgyvendinimo tvarkos nebuvo nustatyta. Pagal įstatymą valstybės pavedimu veikiantis asmuo – miesto, rajono valdyba – turėjo patikrinti, ar asmuo atitinka įstatymo nustatytas sąlygas nuosavybės teisei įgyti ir, jeigu asmuo sąlygas atitiko, privalėjo priimti sprendimą, kuriuo būtų įgyvendinta savininko nuosavybės teisė. Sprendimą neatlygintinai pripažinti nuosavybės teisę gali būti atsisakyta priimti tik tokiu atveju, jeigu valdyba nustatytų, kad asmuo neatitinka šių sąlygų. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovų asmeninės nuosavybės teise turėta namo dalis buvo nugriauta, o kompensacija už tai jai nesumokėta, todėl laikytina, jog nustatytos Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnyje reikalaujamos sąlygos. Civilinės teisės doktrina ir teisės taikymo tradicijos patvirtina, kad ginčo santykiui taikomi tie įstatymai, kurie galiojo ginčo santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Ta aplinkybė, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu įstatymas, reguliavęs ginčo santykį, nebegalioja, neturi reikšmės, nes įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad jis jis negalioja po jo panaikinimo atsiradusiems teisiniams santykiams, tačiau tai nereiškia, kad išnyksta (pasibaigia) teisės ir pareigos, įgytos pagal anksčiau galiojusį įstatymą. Vadinasi, įstatymui nustojus galioti, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista.
Pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatą ieškovės nuosavybės teisė į ginčo butą atsirado įstatymo pagrindu, esant jame nustatytoms sąlygoms. Seimo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ nenustatyta, kad Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės gali būti netenkama dėl jos neįforminimo laiku ar kitokiu būdu ji būtų paneigiama. Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkyje Nr. 290 p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ butų, kurie nuosavybės teise įforminami savininkams dėl jų neatlygintinio perdavimo, nebuvo nustatyta. Šiame potvarkyje, juo patvirtintoje tvarkoje ir prieduose nustatyta tvarka dėl butų išpirkimo, bet ne dėl jų nuosavybės teisės įforminimo savininkams. Šios teisės normos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, todėl apelianto argumentai, kad ieškovai įstatymo nustatytais terminais nepadavė prašymo privatizuoti butą, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgijo subjektinės teisės privatizuoti butą bei praleido ieškinio senaties terminą, atmetami.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Andrius Ignotas
Kolegijos teisėjos Asta Radzevičienė
Vilija Mikuckienė