Civilinė byla Nr. 3K-3-151/2006  (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

14.3.16.1; 14.5; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Aptarna“ dėl komandiruočių išlaidų ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. B. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 34 799,23 Lt komandiruočių išlaidų, 31 841,30 Lt delspinigių ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad dirbo pas atsakovą komercijos direktoriumi ir iki 2002 m. balandžio mėn. atsakovo administracijos vadovo siuntimu vykdavo į komandiruotes į Kaliningradą, tikslu atlikti atsakovo Kaliningrade įsteigtos dukterinės įmonės – OOO „Aptarna“ – generalinio direktoriaus funkcijas. Ieškovo teigimu, atsakovas jam liko skolingas už komandiruotes ir vengia atsiskaityti, nors darbo santykiai tarp šalių yra pasibaigę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 25 663,81 Lt skolą už komandiruočių išlaidas, 508,14 Lt delspinigių, 5 proc. metines palūkanas už 25 663,81 Lt nuo 2004 m. rugpjūčio 19 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 471,24 Lt išlaidų už advokatės pagalbą; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2000 m. kovo 1 d. iki 2002 m. birželio 1 d. dirbo UAB „Aptarna“ komercijos direktoriumi, atsakovas 2000-2001 metais siuntė ieškovą į komandiruotes į Kaliningrade įsteigtą dukterinę įmonę OOO „Aptarna“, kur ieškovas dirbo dar ir OOO „Aptarna“ generaliniu direktoriumi, todėl teismas sprendė, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovui šių komandiruočių išlaidas – 25 663,81 Lt, kurie atsakovo balanse apskaitomi kaip atsakovo skola ieškovui už komandiruotes. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog atsakovas nuo 2002 m. siuntė jį į komandiruotes ir kad nuo 2002 m. jis – ieškovas Kaliningrade vykdė atsakovo tarnybinius pavedimus. Teismas nustatė, kad atsakovo balansuose apskaitoma 25 663,81 Lt skola ieškovui už komandiruočių išlaidas, ši skola per 2002 m. nesikeitė. Ieškovo pateiktą sąskaitos Nr. 242 kopiją teismas nelaikė tinkamu 34 799,23 Lt skolos už komandiruotes įrodymu, nes, kaip nurodė teismas, nėra pateiktas šios sąskaitos originalas, neaiški jos priklausomybė ir sudarytojas, joje esantys duomenys nesutampa su atsakovo pateiktos sąskaitos Nr. 242 duomenimis. Pažymėjęs, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovas siuntė ieškovą į komandiruotes 2002 m., teismas sprendė, jog 2002 m. avanso apyskaitos negali būti vertinamos kaip įrodymas, pagrindžiantis ieškovo nurodytas išlaidas už komandiruotes, kurias atsakovas privalo apmokėti. Teismas, vadovaudamasis Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 0,06 proc. dydžio delspinigius – 508,14 Lt už laikotarpį nuo 2002 m. balandžio 29 d. iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos – 2002 m. birželio 1 d., taip pat, vadovaudamasis CK 37 straipsnio 2 dalimi, 210 straipsnio 1 dalimi, priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2005 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, nurodė, kad paskutinis įsakymas dėl ieškovo komandiruotės buvo išleistas 2001 m. gruodžio 17 d. Ieškovo argumentus, kad jis nežino, ar buvo įsakymai dėl jo siuntimo į komandiruotes, nes įsakymai jam nebuvo pateikiami susipažinti, kolegija atmetė, nurodydama, kad ieškovas galėjo pareikalauti susipažinti su paminėtais įsakymais arba atsisakyti vykti į komandiruotę, jiems nesant. Kolegija nurodė, kad ieškovas galėjo vykti į užsienį ne tik atsakovo pavedimu, bet ir savarankiškai, vykdydamas OOO „Aptarna“ generalinio direktoriaus pareigas. Pažymėjusi, kad delspinigiai už kitų su darbo santykiais susijusių išmokų pavėluotą išmokėjimą priskaičiuojami ir išmokami ne automatiškai, bet atsižvelgiant į darbuotojo kaltę dėl pavėluoto atsiskaitymo, kolegija sprendė, kad komandiruotpinigiai nebuvo laiku išmokėti ir dėl ieškovo kaltės: iki 2001 m. spalio 1 d. komandiruotės ne visada buvo įforminamos darbdavio įsakymais, nebuvo pateikiamos ataskaitos ir priimami įsakymai dėl apmokėjimo už komandiruotes; ieškovas buvo komandiruojamas į užsienį savo tiesioginių pareigų, kaip OOO „Aptarna“ generalinio direktoriaus, atlikimui; ieškovas toleruodavo tokią siuntimo į komandiruotes ir apmokėjimo už jas praktiką; tarp šalių kilo ginčas dėl OOO „Aptarna“ ir atsakovo bendrovės tarpusavio atsiskaitymų, taip pat dėl bendrovės antspaudo bei buhalterinės dokumentacijos grąžinimo, dėl to atsakovas laikė, kad ieškovas pasisavino OOO „Aptarna“ lėšas, kuriomis buvo padengtos ieškovo komandiruočių išlaidos. Kolegija konstatavo, kad, esant tokioms aplinkybėms, didinti priteistų delspinigių sumą nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas G. B. prašo pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 30 d. nutartį, pilnai patenkinant ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad kasatorius atsakovo įmonėje dirbo komercijos direktoriumi iki 2002 m. birželio 1 d. Anot kasatoriaus, jis atsakovo įmonėje dirbo iki 2004 m. birželio 1 d., todėl jam priklauso delspinigiai už 2 metus ir 33 dienas, bet ne už 33 dienas, kaip nusprendė teismas. Kasatoriaus nuomone, nėra pagrįstas norminiais teisės aktais ir rašytiniais įrodymais apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad nebuvo pateikiamos ataskaitos, o atsakovas laikė, jog ieškovas pasisavino jo lėšas iš kitur, ir tuo buvo padengtos ieškovo komandiruočių išlaidos.

2. Teismai klaidingai ir neteisingai įvertino aplinkybes, motyvuodami, kad atsakovo atstovas paaiškino, jog nuo 2002 metų atsakovas ieškovo į komandiruotes nesiuntė, o ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad nuo 2002 metų Kaliningrade jis vykdė atsakovo tarnybinius pavedimus. Anot kasatoriaus, toks teismų motyvas nepagrįstas: atsakovas pateikė keturias avansines apyskaitas, iš kurių aiškiai matosi susidariusi 34 799,23 Lt komandiruočių išlaidų suma. Šie dokumentai yra saugomi atsakovo įmonėje kaip turintys buhalterinei apskaitai reikšmę ir galią dokumentai. Teisme aiškinimas, jog šie dokumentai nėra patvirtinti ir atitinkantys reikalavimus, nepagrįsti. Teismo pripažintas atsakovo įsiskolinimas yra pagrįstas lygiai tokiais pat dokumentais. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tokie įsiskolinimai įmonėje apskaitomi sąskaitų plane Nr. 242, tačiau teismas neišreikalavo šios sąskaitos išrašo, nors toks kasatoriaus prašymas buvo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas 2002 m. avansines apyskaitas, padarė klaidingą išvadą, kad avanso apyskaitose yra nurodytos tik ieškovo pateiktos 2002 m. kelionių į Kaliningradą išlaidos ir byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovo buhalterė buvo įgaliota atsakovo vardu siųsti ieškovą į komandiruotes. Kasatoriaus teigimu, teismas neišreikalavo avanso apyskaitose nurodytų sąskaitų Nr. 61 ir Nr. 242, tuo tarpu tose sąskaitose nurodytos sumos yra įrašytos buhalterės ranka ir patvirtintos jos parašu. Atsakovo buhalterė, vadovaujantis Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi ir 11 straipsnio 2 dalimi, atsako už dokumentuose esančių duomenų tikrumą ir operacijos teisingumą. Avansines apyskaitos yra finansinis dokumentas ir turi juridinę galią. Pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos dokumentais. Atsakovas nepateikė jokių dokumentų, iš kurių būtų matomas atsiskaitymas su kasatoriumi.

3. Teismas nepagrįstai nepatenkino pilnai turėtų išlaidų teisinei pagalbai apmokėti ir nemotyvavo, kodėl neatlyginamos visos turėtos išlaidos. Vien pagal teismo priimtas nutartis ir skirtų posėdžių skaičių, akivaizdu, kad turėtos išlaidos nėra pernelyg didelės.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Aptarna“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas sutinka su apskųstais teismų sprendimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Ieškovas vienu metu dirbo atsakovo komercijos direktoriumi ir atsakovo Kaliningrade įregistruotos dukterinės įmonės OOO „Aptarna“ generaliniu direktoriumi. Atsakovo balansuose apskaityta 25 663,81 Lt skola ieškovui už komandiruočių išlaidas, ši skola per 2002 m. nesikeitė. 2002 m. atsakovas nekomandiravo ieškovo į Kaliningradą ir ieškovas ten nevykdė atsakovo tarnybinių pavedimų.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, kasaciniam skundui keliamus reikalavimus nustato CPK 346, 347 straipsniai. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialinės ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose numatytus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, o taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Kasacinio nagrinėjimo dalyku yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Šioje byloje kasatoriaus G. B. paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Todėl kasacinio nagrinėjimo dalyku yra tik tie kasatoriaus G. B. kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai ir kurie pripažintini teisės klausimais.

Byla kasacine tvarka nagrinėjama neperžengiant kasacinio skundo ribų, nes pagrindo jas peržengti nenustatyta.

Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos <...>, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Taigi, viena iš šiuo įstatymu nustatytų delspinigių mokėjimo sąlygų yra darbuotojo kaltės dėl atitinkamų išmokų pavėluoto išmokėjimo nebuvimas. Vadinasi, esant darbuotojo kaltei dėl atitinkamų išmokų pavėluoto jam išmokėjimo, jo (darbuotojo) teisė gauti ir darbdavio pareiga mokėti pagal minėtą įstatymą delspinigius neatsiranda. Nagrinėjant darbuotojo reikalavimą priteisti delspinigius pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą, teismas, nustatęs darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų pavėluoto išmokėjimo faktą, kiekvienu atveju turi aiškintis pavėluoto išmokėjimo priežastis ir svarstyti darbuotojo kaltės klausimą, o teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje motyvuotai išdėstyti savo išvadas dėl darbuotojo kaltės buvimo ar nebuvimo. Iš apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, klaidingai nurodė darbo santykių pasibaigimo tarp šalių datą, nesiaiškino uždelsimo išmokėti ieškovui komandiruočių išlaidas priežasčių ir jo (ieškovo) kaltės, kaip delspinigių mokėjimo sąlygos, nesvarstė bei dėl jos sprendime nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje įvertino ieškovo kaltės aspektą bei padarė išvadą, kad komandiruotpinigiai nebuvo laiku išmokėti ir dėl ieškovo kaltės, todėl didinti priteistų delspinigių sumą nėra pagrindo. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas išdėstė tokią išvadą pagrindžiančius faktinius argumentus. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad du iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų faktinių argumentų yra nepagrįsti norminiais teisės aktais ir rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio skundo turinį, konstatuoja, kad minėti kasacinio skundo argumentai yra ne teisinio, o faktinio pobūdžio. Pažymėtina, kad aplinkybės, dėl kurių nepagrįstumo kasatorius kelia klausimą, nepriskirtinos prie tų aplinkybių, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis ir negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Įrodymais civilinėje byloje yra ir šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613  13 punktą darbuotojas, grįžęs iš komandiruotės, avansinę apyskaitą su atitinkamais dokumentais jį komandiravusiai įmonei privalo pateikti per 3 dienas. Darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo pripažinti, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatas.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos medžiaga įgalino bylą nagrinėjusius teismus padaryti išvadą, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nuo 2002 m. ieškovas į Kaliningradą vyko atsakovo pavedimu ir ten vykdė atsakovo tarnybinius pavedimus. Pagrindo pripažinti, kad tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nėra. Byloje pateiktos keturios 2002 metų avansinės apyskaitos (b. l. 37), nesant kitų ginčijamus komandiruočių faktus patvirtinančių patikimų įrodymų, nedavė pagrindo padaryti kitokią išvadą, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas vienu metu dirbo ir atsakovo komercijos direktoriaus pareigose ir Kaliningrade įregistruotų dviejų įmonių – OOO „Aptarna“ bei OOO „Aptarna Kaliningradas“ – generalinių direktorių pareigose, ir, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovas į užsienį galėjo vykti ne tik atsakovo pavedimu. Taigi, atitinkamų išlaidų, kurios netiesiogiai patvirtintos avansinėmis apyskaitomis, turėjimo faktas pagal bylos duomenis savaime nereiškia, kad tai yra dėl atsakovo siuntimo atlikti tarnybinį pavedimą ieškovo turėtos išlaidos, kurias atsakovas privalo atlyginti. Minėtų, apskųstuose procesiniuose sprendimuose padarytų išvadų nepaneigia ir kasacinio skundo argumentai apie avansinių apyskaitų, kaip buhalterinių dokumentų, reikšmę ir galią, taip pat argumentai, grindžiami Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, 8 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog 2002 metų avansinės apyskaitos (b. l. 37), kuriomis kasatorius remiasi, yra patvirtintos atsakovo tam įgalioto asmens. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo normos, kuriomis kasatorius grindžia kasacinio skundo argumentus, 2002 metais nebegaliojo, nes 2002 m. sausio 1 d. įsigaliojus Buhalterinės apskaitos įstatymui, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas neteko galios.

Kiti kasacinio skundo argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalyku, todėl nenagrinėtini (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3535 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais apskųstus procesinius sprendimus nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 30 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Teodora Staugaitienė

Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis