Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2020-01-31][nuasmeninta nutartis byloje][AN2-53-898-2020].docx
Bylos nr.: AN2-53-898/2020
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Administracinės veiklos skyrius institucija/pareigūnas, priėmęs nutarimą ATP/AN byloje
Kategorijos:
Kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų nesilaikymas ar kitas Kelių eismo taisyklių pažeidimas (ANK 417 str.)
Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidų atlyginimas (ANK 666 str.)
Administraciniai nusižengimai, susiję su transporto priemonių vairavimo ir eksploatavimo tvarkos pažeidimu (ANK 415-417, 420-433 str.):
Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
Apeliacinis procesas dėl pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų
Turtinės žalos ir teismo išlaidų atlyginimas
Administraciniai nusižengimai, susiję su transportu ir kelių ūkiu (ANK 370-463 straipsniai)
Administraciniai nusižengimai, susiję su transportu ir kelių ūkiu (ANK 370-463 straipsniai)
Administracinių nusižengimų teisena

?

 

Administracinio nusižengimo byla

Nr. AN2-53-898/2020

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-0374-2019-9

 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.3; 21.11.10., 21.13.3.

 

 

img1 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2020 m. sausio 30 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Kolyčienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal D. Z. atstovo advokato E. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutarimo, kuriuo D. Z. nutraukta administracinio nusižengimo teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 2 dalį,

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Pirmosios instancijos teismo nutarimo esmė

1.       D. Z. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį dėl to, kad ji pastatė automobilį VOLVO XC70 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonių stovėjimo vietoje, neturėdama specialaus leidimo, suteikiančio teisę statyti automobilį rezervuotoje stovėjimo vietoje. Tokiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 8 punkto, 1 priedo 531 punkto reikalavimus.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 28 d. nutarimu administracinio nusižengimo teisena D. Z. atžvilgiu nutraukta, kadangi D. Z. nepažeidė KET 8 punkto, 1 priedo 531 punkto reikalavimų bei nepadarė jai inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje. D. Z. atstovo advokato prašymas dėl 400 Eur dydžio atstovavimo išlaidų priteisimo, netenkintas.

 

II.                      D. Z. apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3.       D. Z. atstovas advokatas E. Z. (apeliantės atstovas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutarimo dalį dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atmetimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – prašymą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti pirmos instancijos teisme tenkinti. Taip pat prašo priteisti apeliantei apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

3.1.       Skunde nurodo, kad nėra pagrindo sutikti su teismo padarytomis išvadomis dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo. Apeliantės atstovas nesutinka su teismo padaryta išvada, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) nenumato išteisintojo asmens teisės gauti savo patirtų išlaidų atlyginimą administracinėje byloje. BPK 105 straipsnio 5 dalyje reglamentuojama situacija, dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuomet procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pastebi, jog pirmos instancijos teismas konstatavo, kad Institucija nepagrįstai D. Z. patraukė atsakomybėn, kas rodo, jog būtent Institucijos neteisėti veiksmai lėmė teisminio ginčo kilimą. D. Z. labai aiškiai nurodė, jog dėjo visas pastangas, kad ginčas būtų išspręstas neteisminiu būdu. Dėl Institucijos neveikimo ir elementarių faktų ignoravimo pareiškėja buvo priversta kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jos teisės.

3.2.       Teismas pripažindamas Institucijos priimtą nutarimą neteisėtu, nesiaiškino situacijos ar Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra tas subjektas, kuris neišgali sumokėti proceso išlaidų. Duomenų, jog Institucija dėl savo sunkios materialinės padėties turėtų būti atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pirmos instancijos teismas taip pat nenustatė, Institucija šia aplinkybe – sunkia materialine padėtimi, nesigynė. Todėl šiuo konkrečiu atveju, teismas neturėjo remtis BPK 105 straipsnio 5 dalies nuostata, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš valstybės biudžeto, kadangi dėl administracinės teisenos specifiškumo, šiuo atveju yra aiškus subjektas, kuris ir privalėjo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pareiškėjai, nes šios išlaidos susidarė išimtinai dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų.

3.3.       Pirmos instancijos teismo išvada dėl BPK 106 straipsnio 1 dalies normos vertinimo kaip specialiosios BPK 105 straipsnio 5 dalies normos atžvilgiu ir padarytos išvados jog todėl proceso dalyvio išlaidų, patirtų pačiam savo nuožiūra pasikviesto (pasirinkto) gynėjo advokato, atlyginimas (apmokėjimas) iš valstybės lėšų nepriteistinas, esamoje situacijoje negalėjo ir neturėjo būti taikomas, kadangi šios išvados perimtos iš pareiškėjos vertinimu politiškai motyvuotos bylos Nr. 2K-7-76-222/2016, o ne analogiško pobūdžio administracinėje byloje.

3.4.       Būtina atskirti du procesus – administracinį ir baudžiamąjį, ir subjektus veikiančius šiuose procesuose, todėl teismo išvados, kad išlaidas advokato teisinėms paslaugoms atlyginti, kaip tai numatyta BPK 106 straipsnio 1 dalyje, apmoka pats proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pasikvietė gynėją ginti jo teises ir teisėtus interesus baudžiamajame procese, nėra teisingas ir pagrįstas, nes tokiu aiškinimu yra sukuriamas teisinis netikrumas bei pažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta pareiga ginti asmens ir piliečio interesus. Kartu parodoma, jog valstybinės institucijos už savo neteisėtus sprendimus prieš asmenį nebus atsakingos ir asmuo ginčydamas jų aiškiai neteisėtus sprendimus visais atvejais nukentės, nes valstybė jo interesų negins. Teismo sprendimu sukuriama situacija, jog nežiūrint į tai, kad asmuo patrauktas administracinėn atsakomybėn yra nekaltas, jis vis tiek už savo teisių gynimą yra baudžiamas finansiškai – nebūdamas teisės profesionalu, efektyviai gynybai pasitelkdamas advokatą, jis bet kokiu atveju už tokius savo veiksmus bus nubaustas – patirs išlaidų, kurių nepatirtų jei nebūtų neteisėtų Institucijos veiksmų.

4.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Administracinių bylų nagrinėjimo skyrius prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad apylinkės teismas pagrįstai atmetė D. Z. atstovo prašymą priteisti pareiškėjai 400 Eur atstovavimo išlaidas. Teismas, spręsdamas išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo klausimą, pagrįstai vadovavosi BPK nuostatomis. BPK 104 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Vien tai, kad valstybinio kaltinimo byloje traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui buvo priimtas palankus sprendimas, savaime nesudaro pagrindo priteisti jo turėtas išlaidas gynybai iš valstybės.

 

III.                      Vilniaus miesto savivaldybės administracijos administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

5.       Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą, paliekant galioti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. liepos 22 d. nutarimą nepakeistą.

5.1.       Skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino institucijos pateiktas dvi schemas. 2014 metų schemoje Nr. 53/SP/14 matyti, kad nuo įrengiamo kelio ženklo Nr. 531 „Rezervuota stovėjimo vieta 30 m“ su papildomomis lentelėmis Nr. 828 „Galiojimo laikas darbo dienomis“ ir Nr. 832 „Lengvųjų automobilių stovėjimo būdas“ iki įrengiamo kelio ženklo Nr. 531 „Rezervuota stovėjimo vieta 5 m“ su papildomomis lentelėmis Nr. 828, 832 nurodytas 33 metrų atstumas. 2017 metų schemoje Nr. 280/SP/17 „Vasario 16-osios Nr. 16 P korektūra“ atstumas nuo kelio ženklo Nr. 531 iki perkelto kelio ženklo Nr. 528 „Stovėjimo vieta“ atstumas nenurodytas, nes jis buvo nurodytas prieš tai pateiktoje schemoje, t. y. 33 metrai. Šioje schemoje pavaizduota, kad kelio ženklas Nr. 528 su papildomomis lentelėmis Nr. 840 „Mokamos paslaugos“, Nr. 829 „Galiojimo laikas savaitės dienomis“ ir 832 perkeliamas 6 metrus į išmontuojamo kelio ženklo Nr. 531 su papildomomis lentelėmis Nr. 828 ir 832 vietą. Vadinasi, po 2017 metais atliktos kelio ženklų korektūros, atstumas tarp kelio ženklo Nr. 531 iki kelio ženklo Nr. 528 nepasikeitė.

5.2.       Pažymi, jog kelio ženklai, žymintys rezervuotas vietas, įrengiami vadovaujantis Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklėmis. Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių 10 punkto 7 lentelėje nustatytos ženkluose naudojamos parametrų reikšmės. Šiuo atveju kelio ženklo 531 „Rezervuota stovėjimo vieta“ su 30 m galiojimo zona į priekį naudojamo simbolio kartotinė reikšmė kelio ženkle yra kas 10 m (10, 20, 30, 40 ir t.t.), todėl naudojamas suapvalintas atstumas. Teisės aktai nenumato kelio ženklo su 33 m žyma. Šioje vietoje (Vasario 16-osios g. 14) kitas kelio ženklas, pakeičiantis stovėjimo tvarką, yra 528 „Stovėjimo vieta“ su papildoma lentele 840 „Mokamos paslaugos“.

5.3.       Nesutinka su teismo posėdžio metu pateiktu eksperto E. L. 2019 m. lapkričio 12 d. Atstumo matavimo aktu. Šiame akte nurodyta, kad atstumas tarp ženklų ir įrengtų parkavimo vietų šalia Kaštonų g. 2, Vilniuje, ir Vasario 16 g. 15, Vilniuje, „Rezervuotas parkavimas“ ir „Mokamas parkavimas“ yra 35,44 m. Atkreiptinas dėmesys, kad matavimo darbai buvo atliekami praėjus daugiau nei pusei metų nuo administracinio nusižengimo užfiksavimo dienos, todėl jų negalima vertinti kaip neginčytino įrodymo. Ekspertas matuodamas atstumą vadovavosi Lietuvos Respublikos statybos įstatymu ir Statybos techniniu reglamentu STR. 1.03.01:2016 „Statybiniai tyrimai. Statinio avarija“, kurie nereglamentuoja kelio ženklų įrengimo ir visiškai nesusiję su atliktu matavimu. Iš atstumo matavimo akte pateiktų objekto matavimo vaizdų lieka neaišku, nuo kurios vietos buvo matuojama. Pirmoje nuotraukoje matoma ruletė su žyma ties 570. Ką reiškia šis žymuo išvadoje nėra aprašyta. Ekspertas naudojo kalibruotą metalinę ruletę, kurios ilgis 8 m. Tačiau pateiktame matavimo akte nėra nei aprašyta, nei nufotografuota, kaip buvo matuojamas atstumas. Pateiktos nuotraukos nepagrindžia to, kas teigiama išvadoje, t. y., kad atstumas yra 35,44 m. Nei vienoje iš pateiktų nuotraukų nėra užfiksuotas atlikto matavimo pradžios taškas bei pabaigos taškas. Todėl iš pateikto Atstumo matavimo akto, nėra pagrindo teigti, kad atstumas tarp kelio ženklų yra 35,44 m.

6.       Atsiliepimu D. Z. atstovas advokatas E. Z. prašo atmesti Institucijos apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2019 m. lapkričio 28 d. nutarimą skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą.

6.1.       Nurodo, kad priešingai, nei savo apeliaciniame skunde teigia apeliantė, eismo dalyviai dalyvaudami eisme vadovaujasi Kelių eismo taisyklėmis, o ne Kelių ženklų įregimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklėmis, kurios iš esmės yra skirtos projektuotojams, o ne eismo dalyviams. Taigi eismo dalyvis vertino kelio ženklo reikalavimus, o ne tai, teisingai ar ne pastatyti ir suprojektuoti kelio ženklai. Pareiškėja byloje įrodė, kad nepažeidė Vasario 16-osios g. 14, Vilniuje nurodyto ženklinimo - „531 Rezervuota stovėjimo vieta“ rezervuotos vietos kurios ilgis 30 metrų reikalavimo, kadangi pareiškėjos automobilis buvo pastatytas už rezervuotos 30 metrų zonos ribos.

6.2.       Siekiant nustatyti ar buvo padarytas pažeidimas paprasčiausiai reikėjo išmatuoti atstumą nuo rezervuotos zonos pradžios iki pareiškėjos automobilio. Institucija kategoriškai atsisakė matuoti atstumą, nors pareiškėja jai ne kartą tai siūlė. Institucijai atsisakant išmatuoti atstumą, pareiškėja, su teismo sutikimu ir nurodymu, apsiėmė tai padaryti ir pateikė atstumo matavimo aktą, kuris labai aiškiai parodė, jog pareiškėja jokio pažeidimo nepadarė. Pareiškėjos pasitelktas ekspertas yra prisiekęs teismo ekspertas, todėl abejoti eksperto atliktų matavimų pagrįstumu nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad tą matavimą visada galima patikrinti. Institucija abejodama eksperto pateiktame matavimo akte nurodytais duomenimis, galėjo savarankiškai atlikti kontrolinį ilgio matavimą ir jį pateikti teismui, tačiau to neatliko.

6.3.       Aplinkybė patvirtinanti ir įrodanti, jog pareiškėjos automobilis stovėjo už tuo metu rezervuotos 30 metrų zonos pabaigos, yra tai, kad 2019 m. spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje buvo pakeista minėtos kelio atkarpos ženklo – „531 Rezervuota stovėjimo vieta (Stovėjimo vieta, kurioje transporto priemonėms leidžiama stovėti tik su specialiais leidimais (leidimai tvirtinami už priekinio stiklo))“ zona, iš 30 metrų į 40 metrų zoną, nekeičiant pagrindų ant kurių minėti ženklai tvirtinami.

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami

Dėl Institucijos apeliacinio skundo motyvų.

7.       Institucijos skunde ginčijamas apylinkės teismo sprendimas, kuriuo D. Z. buvo išteisinta nepadarius administracinio nusižengimo numatyto ANK 417 straipsnio 2 dalyje ir administracinė teisena jos atžvilgiu buvo nutraukta. Institucija nesutinka su pateiktų schemų vertinimu ir ginčija eksperto atlikto rezervuotos stovėjimo vietos galiojimo zonos matavimo rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą sprendimą. Savo sprendimą apylinkės teismas grindė tinkamais motyvais, pagrįstai konstatavo, kad iš byloje esančių duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog D. Z. automobilį paliko kelio ženklo Nr. 531 „Rezervuota stovėjimo vieta“ galiojimo zonoje, tinkamai vadovavosi nekaltumo prezumpcijos principu. Skunde pateikiami argumentai nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių ir išvadų.

8.       Skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino institucijos pateiktas dvi schemas. Vertindamas Institucijos pateiktas schemas apylinkės teismas konstatavo, kad Schemoje Nr. 53/SP/14 tarp kelio ženklo Nr. 531 „Rezervuota stovėjimo vieta“ (30 metrų) iki kelio ženklo Nr. 528 „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ su papildoma lentele Nr. 840 „Mokamos paslaugos“ yra 39 metrai (tarp kelio ženklų Nr. 531 „Rezervuota stovėjimo vieta“ (30 metrų) iki kelio ženklo Nr. 531 (5 metrai) yra 33 metrai, o nuo pastarųjų kelio ženklų iki ir kelio ženklo Nr. 528 „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ yra 6 metrai). Schemoje Nr. 280/SP/17 nurodyta, kad kelio ženklas Nr. 528 „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ yra perkeltas į kelio ženklų Nr. 531 (5 metrai) vietą, tačiau atstumas nuo kelio ženklų Nr. 531 (30 m), iki kelio ženklų Nr. 528 (mokama transporto priemonių stovėjimo vieta) nenurodytas. Teismas akcentavo, kad Institucija nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų konkretų atstumą nuo kelio ženklo Nr. 531 „Rezervuota stovėjimo vieta“ (30 metrų) iki pažeidimo fiksavimo metu stovėjusio pareiškėjos automobilio, taip pat automobilio stovėjimo vietos, kurioje stovėjo automobilis VOLVO XC70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pradžios bei pabaigos. Skunde pateikiamas schemų vertinimas nepaneigia teismo padarytos išvados. Institucija teigia, kad 2017 metų schemoje Nr. 280/SP/17 atstumas nuo kelio ženklo Nr. 531 iki perkelto kelio ženklo Nr. 528 „Stovėjimo vieta“ nenurodytas, nes jis buvo nurodytas prieš tai pateiktoje schemoje, t. y. 33 metrai. Vadinasi perkėlus kelio ženklą Nr. 528 „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ su papildoma lentele Nr. 840 „Mokamos paslaugos“ į kelio ženklo Nr. 531 (5 metrai) vietą ir pastarąjį kelio ženklą išmontavus, atstumas tarp ženklų tapo 33 metrai. Teismas negali daryti prielaidų ir spėlioti, kokie atstumai buvo pasikeitus kelio ženklams, o visas reikšmingas aplinkybes patvirtinančius ir aktualius duomenis turėtų pateikti kaltinimą palaikanti Institucija. Teismas negali asmens pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą remdamasis prielaidomis grįstais duomenimis. Be to, teismas administracinę teiseną D. Z. atžvilgiu nutraukė ir dėl to, kad eksperto pateiktame Atstumo matavimo akte užfiksuotas atstumas tarp kelio ženklų (35,44 m) skyrėsi nuo schemose pateikiamos informacijos, o Institucija nepateikė jokių eksperto aktą nuginčijančių duomenų. Egzistuojant prieštaringai pozicijai visus neaiškumus apylinkės teismas vertino D. Z. naudai.

9.       Skunde Institucija ginčija eksperto E. L. pateiktą 2019 m. lapkričio 12 d. Atstumo matavimo aktą. Teigia, kad matavimai atlikti praėjus pusei metų nuo įvykio, nėra aišku nuo kurios vietos buvo matuojama, neaprašyta ir neužfiksuota kaip buvo matuojamas atstumas, neaiškūs matavimo pradžios ir pabaigos taškai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu skunde pateikiama atstumo matavimo akto kritika yra nepagrįsta, nes Institucija nesiėmė jokių aktyvių veiksmų patikslinti ar paneigti E. L. atliktų matavimų duomenų. Formalus atliktų matavimo metodų ir fiksavimo aplinkybių ginčijamas nepaneigia, kad teismo eksperto nustatytas atstumas tarp kelio ženklų yra 35,44 m. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas ne tik teismas, bet ir institucija (pareigūnas), privalo aktyviai dalyvauti tiriant ir teikiant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. ANK 567 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Tai reiškia, kad institucija (jos pareigūnas) tirdama ir nagrinėdama administracinio nusižengimo bylą privalo objektyviai, visapusiškai ir išsamiai ištirti administracinius nusižengimus, tinkamai taikyti įstatymus, patraukti administracinėn atsakomybėn tik kaltus asmenis. To šioje byloje Institucija nepadarė. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesiėmė jokių aktyvių veiksmų patvirtinti arba paneigti eksperto atstumo matavimo akte pateiktus rezultatus. Institucija atstumo tarp ženklų nematavo, ne tik gavus eksperto matavimo aktą, bet net ir nustatant nusižengimo faktą. Liudytojas R. S. teisme nurodė, kad 30 m atstumo nuo kelio ženklo „Rezervuota“ pažeidimo fiksavimo metu, nematavo. Nutraukdamas administracinę teiseną apylinkės teismas pagrįstai įvertino, jog pagal byloje surinktus įrodymus negalima tvirtinti, kad paskutinėje automobilio stovėjimo vietoje (prieš kelio ženklą „Transporto priemonių stovėjimo vieta“ su papildoma lentele Nr. 840 „Mokamos paslaugos“) pastatytas D. Z. automobilis pateko į 30 m „Rezervuota stovėjimo vieta“ galiojimo zoną.

10.       Nors skunde teigiama, kad „Rezervuota stovėjimo vieta“ su 30 m galiojimo zona į priekį naudojamo simbolio kartotinė reikšmė kelio ženkle yra kas 10 m, todėl naudojamas suapvalintas atstumas, tačiau apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad toks atstumo suapvalinimas prieštarauja KET įtvirtintam kelio ženklų galiojimo reglamentavimui, įtvirtinančiam apibrėžtą konkrečių kelio ženklų galiojimo zonos ilgį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kelio ženklais perteikiamos informacijos vertinimas negali būti paliktas eismo dalyvio interpretacijai ir jis dažniausiai ženkluose nurodytus reikalavimus supranta tiesiogiai. Taip pat eismo dalyvis neprivalo žinoti, kokie atstumai tarp kelio ženklų yra numatyti savivaldybės schemose ar projektuose bei negali būti nepagrįstai nubaustas už tai, kad kelio ženkluose nurodyta informacija neatitinka realios situacijos. Teismo vertinimu objektyvi aplinkybė patvirtinanti, kad D. Z. nepadarė jai inkriminuoto administracinio nusižengimo yra tai, kad 2019 m. spalio – lapkričio mėnesiais buvo pakeista minėtos kelio atkarpos ženklo – „531 Rezervuota stovėjimo vieta (Stovėjimo vieta, kurioje transporto priemonėms leidžiama stovėti tik su specialiais leidimais (leidimai tvirtinami už priekinio stiklo))“ zona, iš 30 metrų į 40 metrų zoną, nekeičiant pagrindų ant kurių minėti ženklai tvirtinami. Tai rodo, kad rezervuotos zonos galiojimo ilgis buvo didesnis nei 30 m.

Dėl D. Z. atstovo advokato E. Z. apeliacinio skundo motyvų.

11.       Apylinkės teismas atmetė D. Z. atstovo prašymą dėl patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Apeliantės atstovas nesutiko su šiuo teismo sprendimu ir teigė, kad sukuriama situacija, jog asmuo patrauktas administracinėn atsakomybėn yra nekaltas, bet vis tiek už savo teisių gynimą yra baudžiamas finansiškai, nes nebūdamas teisės profesionalu savo gynybai pasitelkia advokatą ir patiria išlaidų.

12.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo argumentais, kurių pagrindu atsisakyta priteisti atstovavimo išlaidas. Apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota pozicija dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-222/2016). Nors skunde teigiama, kad minėta kasacinio teismo byla yra politiškai motyvuota ir nėra lygiavertė savo pobūdžiu administracinio nusižengimo byloms, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant klausimą dėl procesinių išlaidų atlyginimo tai neturi jokios įtakos ir negali būti kliūtimi remtis suformuota teismų praktika. ANK 666 straipsnyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Vadinasi administracinėse bylose taikant BPK VIII skyriaus nuostatas (proceso išlaidos ir jų atlyginimas) turi būti vadovaujamasi ir aktualia teismų praktika. 

13.       Apylinkės teismo paminėta teismų praktika iš esmės yra nepasikeitusi ir kasaciniame teisme ja ir toliau yra vadovaujamasi. Pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, išvardytų šio straipsnio 1–5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. BPK 105 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio, reglamentuojančio advokato darbo apmokėjimą, 1 dalyje nurodyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Sistemiškai aiškinant šias BPK nuostatas darytina išvada, kad BPK 106 straipsnio 1 dalies norma yra specialioji BPK 105 straipsnio 5 dalies normos atžvilgiu, todėl proceso dalyvio turėtų išlaidų savo nuožiūra pasikviesto (pasirinkto) advokato paslaugoms atlyginimas (apmokėjimas) iš valstybės lėšų nepriteistinas. Tokias išlaidas, kaip tai nurodyta BPK 106 straipsnio 1 dalyje, apmoka pats proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pasikvietė advokatą (šiuo konkrečiu atveju – gynėją) ginti jo teises ir teisėtus interesus baudžiamajame procese. Vien tai, kad valstybinio kaltinimo byloje baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui buvo priimtas palankus sprendimas (išteisinamasis nuosprendis), savaime nesudaro pagrindo priteisti jam jo turėtas išlaidas gynybai iš valstybės baudžiamajame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-648/2019). Šiuo konkrečiu atveju D. Z. atstovą advokatą į bylą pasikvietė savo iniciatyva, jo dalyvavimas byloje nebuvo privalomas, tad įvertinus esamą teisinį reglamentavimą, suformuotą teismų praktiką dėl proceso išlaidų atlyginimo, darytina išvada, kad apeliantės atstovo prašymas atmestas pagrįstai.

14.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo D. Z. priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtų atstovavimo išlaidų, nes apeliantės skundas buvo paduotas išimtinai dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme, o pateiktas atsiliepimas į Institucijos skundą nebuvo privalomas. Be to, apeliantės atstovas nepateikė jokių duomenų, dėl D. Z. patirtų advokato išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

 

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus ir D. Z. atstovo advokato E. Z. apeliacinių skundų netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėja                                                Jurgita Kolyčienė

 

 

 


Paminėta tekste:
  • BPK
  • BPK 105 str. Proceso išlaidų išieškojimas
  • BPK 106 str. Advokato darbo apmokėjimas
  • 2K-7-76-222/2016
  • BPK 104 str. Proceso išlaidų atlyginimas