PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 30 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
kolegijos teisėjų: Romualdo Januškos ir Zinos Mickevičiūtės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Utenos autotransportas“ apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 1d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-129-356/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB ) Draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Utenos autotransportas“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka ir palūkanų priteisimo, ir
n u s t a t ė:
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 5.311,09 Lt žalai regreso tvarka atlyginti, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimą motyvavo tuo, kad atsakovas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis buvo įsipareigojęs transporto priemones: „VOLVO FH42T“ ir SCANIA eksploatuoti tik Lietuvos Respublikoje, tačiau jas abi eksploatavo ir užsienio valstybėje. Eismo įvykiai, dėl kurių pripažinti kaltais minėtų automobilių vairuotojai, įvyko 2010-07-20 ir 2011-04-04 Italijoje, dėl to ieškovas išmokėjo viso 10.622,19 Lt draudimo išmoką. Pagal LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir LR Vyriausybės 2004-06-26 nutarimu Nr. 795 patvirtintas „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles“, 62.2 p, reikalauja iš atsakovo 50 proc. patirtos žalos, nes jis, padidėjus draudimo rizikai- eksploatuodamas automobilius užsienyje, neinformavo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka ir pažeidė sutarčių 1.6 p. sąlygas.
Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo UAB „Utenos autotransportas“ ieškovui UAB „PZU Lietuva“ 5 311,09 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 5 311,09 Lt sumos už laikotarpį nuo 2012-09-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 093,80 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 159,00 Lt žyminio mokesčio, 444,60 Lt už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą bei 14,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetą.
Teismas nustatė, kad dvejomis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis, atsakovas apdraudė savo civilinę atsakomybę. Pagal sutarčių 1.6 punktą šalys susitarė, kad transporto priemonės bus eksploatuojamos Lietuvos Respublikoje. Draudimo liudijimuose nurodyta, kad šis dokumentas suteikia draudimo apsaugą Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijoje. Nurodė, kad transporto priemonės eksploatavimas už Lietuvos respublikos ribų yra riziką didinantis veiksnys. Atsakovas, būdamas verslininku, turėjo suprasti, kad minėta sąlyga draudikui yra itin svarbi, nes ji yra vienas iš pagrindų, kuriais remiantis draudikas įvertina draudimo riziką ir apskaičiuoja draudimo įmoką. Įvertinus atsakovo sutarties sudarymo metu suteiktą informaciją apie draudžiamųjų transporto priemonių eksploatavimo teritoriją, buvo nustatyta ir sumokėta daug mažesnė draudimo įmokos dalis, nei draudžiant transporto priemones, eksploatuojamas užsienyje. Atsakovas pasirašė sutartį, nereiškė pretenzijų, kad sutarties turinys neatitinka jo tikrosios valios, būdamas apdairus ir rūpestingas, prieš vykdamas į Italiją nesikreipė į draudiką ir nepranešė apie padidėjusią draudimo riziką. Teismas sprendė, kad atsakovas suprato, jog turi pareigą pranešti draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą, tačiau šios pareigos nevykdė.
Teismas motyvavo, kad ieškovas, išmokėjęs už atsakovą draudimines išmokas, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, nes atsakovas , padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) dėl savo kaltės neįvykdė pareigų ir neinformavo draudiko apie rizikos padidėjimą, t.y. transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos Respublikos ribų draudimo sutartyje nustatyta tvarka(Standartinių draudimo taisyklių 38 p, šalių sudarytų sutarčių 1.6 p, TPVCAPDĮ 22 str. 2 d, LR Vyriausybės 2008-02-13 nutarimu Nr.122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62 p).Ginčo dėl išmokėtos žalos dydžio, nėra.
Nurodė, kad pagal CK 6.251 straipsnį padaryti nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, kas reiškia nukentėjusiojo grąžinimą į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi nepadarius žalos. Todėl atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas neturi teisės reikalauti patirtų žalos reguliavimo išlaidų.
Pažymėjo, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai ir prisiėmė visą riziką dėl šalių Sutarčių 1.6 p., draudimo sutarties 36,38,39 punktų nevykdymo. Jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Įvykus pirmam eismo įvykiui ne tik nepranešė apie tai ieškovui, bet ir kitą automobilį eksploatavo užsienio valstybėje prieš tai nepranešęs ieškovui apie draudimo rizikos padidėjimą. Teismas sprendė, kad prašoma priteisti 50 proc. žalos(5.311,09 Lt) nėra neprotingai didelė, todėl mažinti iki atsakovo nurodyto dydžio (10-20 proc.) nėra pagrindo. Priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą(CK 6.37 str.2 d., 6.210 str.2d).
Atsakovas UAB „Utenos autotransportas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Su teismo sprendimu nesutiko dėl šių motyvų:
1. Bylos aplinkybės neatitinka nei vieno LR TPVCAPD įstatymo 12 ir 22 straipsniuose numatyto atvejo, suteikiančio teisę draudikui reikalauti išmokėtos draudimo išmokos ar jos dalies kompensacijos iš draudėjo. Šis sąrašas baigtinis ir kitais atvejais draudiko regresas į draudėją nėra galimas.
2. Transporto priemonės eksploatavimas už Lietuvos ribų nelaikytinas rizikos padidėjimu. Ieškovas faktiškai apdraudė atsakovo kaip transporto priemonių valdytojo civilinę atsakomybę tiek transporto priemonę naudojant Lietuvoje, tiek kitose valstybėse, išvardintose draudimo liudijime, įskaitant Italiją, nes draudimo sutartyje nebuvo nuorodos, jog ji galioja tik Lietuvoje. Priešingu atveju būtų paneigta įstatymu įtvirtinta šios draudimo rūšies esmė- apdrausti kelių eismo dalyvio (transporto priemonės valdytojo) civilinę atsakomybę. Dėl to, kad įstatymo 10 straipsnio nuostata- imperatyvi, šalys dėl jos ribojimo negali susitarti.
Aplinkybė, kad transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvoje, galėjo turėti įtakos ne draudžiamojoje įvykio atsitikimo galimybei (rizikos padidėjimui), bet kitoms draudimo sutarties sąlygoms (pvz kainos nustatymui), nelaikytina reikšminga, nes ieškinys šiuo pagrindu nereiškiamas.
3. Teismas nepasisakė dėl atsakovo pareigos atlyginti administravimo ar tvarkymo išlaidas (390 EUR bendroje draudimo išmokoje). Pareiga kompensuoti administravimo išlaidas nenumatyta nei Taisyklėse, nei įstatyme, nes jos, apelianto nuomone, yra įskaičiuotos į draudimo įmokos sumą ir papildomai už žalos reguliavimo paslaugas draudėjas niekuomet neturi būti verčiamas apmokėti.
4. Teismas dėl įstatymo 22 str. 2 d. numatytų žalos dydžio kriterijų taikymo pasisakė tik tiek, kad ieškovo reikalaujama priteisti draudimo išmokos dalis nėra neproporcingai didelė, todėl ją mažinti nėra pagrindo.
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
Apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas UAB „Utenos autotransportas“ apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo, jo teigimu, nepagrįstai iš jo priteisė ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ jo išmokėtos eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims draudimo išmokos dalį, nes, draudiminė apsauga galiojo ir šalyje (šiuo atveju Italijoje), kurioje įvyko autoįvykiai.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas. Jo tikslas yra nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl šios rūšies draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti ir transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę.
CK 6.987 straipsnyje įtvirtinta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 2 str. 15 d.). Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 str. 2 d., 6.185 str. 1 d.). Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudiminiai įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudiminiais. Vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Jeigu sutarties sąlygos vis dėlto suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009).
Kadangi draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti, draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo sutartyse nurodomos pagrindinės draudimo sutarčių sąlygos. Jos gali būti detalizuojamos, taip pat papildomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo sutartyje nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2006). Šios sutartį individualizuojančios sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, neišeinant už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nuo draudimo apsaugos apimties (sutarties galiojimo termino ir teritorijos, kitų sąlygų) pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos dydis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009).
Iš draudimo sutarčių liudijimų Nr. LT/AYA 7874323 (b.l. 14) ir Nr. LT/AYA 8037520 (b.l.47) matyti, kad draudimo apsauga galiojo ir valstybėje, kurioje įvyko auto įvykiai ir dėl to draudikas išmokėjo draudimo išmoką. Draudimo sutarčių AYAS Nr. 01 7666748 (b.l. 12-13) ir AYAS 01 7838845 1.6 punktuose numatyta sąlyga- kad transporto priemonės bus eksploatuojamos Lietuvoje. Ši sutarčių sąlyga nenuginčyta ir galiojanti. Darytina išvada, kad atsakovas būtent tokią informaciją pateikė draudikui, kas lėmė tokio turinio sutarčių sudarymą ir draudimo įmokos dydžio apskaičiavimą. Byloje esančių įrodymu visuma laikytina, kad atsakovas neįrodė, jog ši sąlyga į draudimo sutartį įtraukta kaip siurprizinė ar neaiški(CPK 178 str.).
Pažymėtina, jog draudimo sutartį sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko, tiek individualios sąlygos. Šiuo atveju teismo nuomone, minėtų sutarčių individualizuojančios sąlygos dėl autotransporto priemonių eksploatavimo tik Lietuvoje, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. priklauso nuo draudėjo pasirinkimo bei neišeina už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų.
Draudimo sutartyse nurodyta, kad draudimo rizika įvertinta, draudimo įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į aplinkybės, tiesiogiai susijusias su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Taigi, nuo pasirinktos draudimo apsaugos apimties tiesiogiai priklausė draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos dydis. Tai patvirtino ieškovas, nurodydamas, kad draudimo įmokos, jei transporto priemonės yra eksploatuojamos užsienyje, yra ženkliai didesnės (b.l. 87) ir, jeigu atsakovas būtų atskleidęs informaciją, kad automobilius ketina eksploatuoti ir užsienio valstybėse, būtų reikalavęs pakeisti sutarties sąlygas ir įmokos būtų perskaičiuotos didėjančia tvarka.
Priešingai skundo argumentams, ieškovo paaiškinimais nustatyta, kad draudimo rizika transporto priemonę eksploatuojant tik Lietuvos teritorijoje ir ją eksploatuojant kitose valstybėse, negali būti vertinama kaip tapati. Keliaujant po užsienio šalis neabejotinai atsiranda: 1) didesnė tikimybė įvykti eismo įvykiui: skirtingose šalyse galioja skirtingos kelių eismo taisyklės; vairuojant transporto priemones nepažįstamose vietovėse, dairantis į šalis ir siekiant išsiaiškinti, kur važiuoti toliau, sumažėja vairuotojų atidumas, koncentravimasis į kelio aplinką ir 2) nustatytas didesnis žalos dydis kitose valstybėse sukeltų eismo įvykių nei Lietuvoje, o už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas - TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalis. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo (draudiko) parengtos draudimo sutarties nuostatos dėl draudimo sutarties apimties nėra dviprasmiškos ar prieštaringos, siurpriziškos, iš jų aišku, jog pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti eksploatuojama tik Lietuvoje ir negalėjo būti naudojama pavojingų krovinių vežimui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai ir prisiėmė sau visą riziką dėl šalių Sutarčių 1.6 punkto, draudimo sutarties 36, 38, 39 punktų nevykdymo. Jis, pažeisdamas pasirašytas sutartis ir jomis prisiimtus įsipareigojimus, abi transporto priemones eksploatavo užsienyje nepranešęs ieškovui apie draudimo rizikos padidėjimą. Tai, kad jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas rodo ta aplinkybė, kad Italijoje įvykus pirmam eismo įvykiui, dėl kurios kaltu pripažintas atsakovo, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, darbuotojas- vairuotojas , ne tik, kad nepranešė apie tai ieškovui, tačiau ir toliau eksploatavo kitą automobilį užsienio valstybėje. Taigi, atsakovas , sutartimis įsipareigojęs transporto priemones eksploatuoti tik Lietuvoje, tačiau jas eksploatuodamas užsienyje prieš tai nepranešęs draudikui apie padidėjusią draudimo riziką, nevykdė draudimo sutartimis prisiimtų pareigų.
Pastebėtina, kad atsakovui atsakomybė ieškovui- draudikui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis, kaip draudėjas, nevykdė draudimo sutartimis prisiimtų pareigų- eksploatuoti transporto priemones tik Lietuvoje ir apie padidėjusią riziką, susijusią su transporto priemonių eksploatavimu užsienyje, iš anksto informuoti draudiką. Toks sutarčių pažeidimas suteikė teisę draudikui, išmokėjusiam draudimo išmokas eismo įvykyje, dėl kurių kaltas atsakovo vairuotojas, nukentėjusiems asmenims, regreso tvarka reikalauti priteisti iš atsakovo grąžinti dėl padarytos žalos dalį išmokėtų sumų . Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, pagrįstai vadovavosi šalių sudarytomis sutartimis ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatas.
TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Draudiko reikalaujamas grąžinti išmokėtos sumos ar jos dalies dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.
Šioje byloje nustatant ieškovui grąžintinos sumos dydį svarbu yra ir tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, vienam jų (ieškovui) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovui) – bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais ir kt. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbus ir gintinas, priteisiant kompensavimo išlaidų dalį, draudiko interesas priklausomai nuo sutartos su draudėju draudiminės apsaugos ribų gauti draudimo įmokas, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvią draudimo apsaugos teikimą. Tai atitinka ir draudėjo interesus, nes draudėjas užsiima krovinių pervežimu, kas neretai susiję su nuostoliais dėl eismo įvykių, kaip šios bylos atveju, transporto priemonių gedimo, krovinių arba kitokio turto žuvimo ar sugadinimo.
Grąžinamos sumos dydžio nustatymui turi įtakos ne tik tai, jog ginčo šalys yra juridiniai asmenys, jų vykdoma veikla, bet ir kita reikšminga, pirmiau minėta aplinkybė- atsakovo veiksmai, kuomet jis, įvykus pirmajam eismo įvykiui, dėl kurio kaltu pripažintas jo darbuotojas- vairuotojas, ne tik neinformavo atsakingo draudiko apie padidėjusias sutartyse numatytas draudimo rizikas, turinčias įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui- šiuo atveju padidinimui, draudimo sutartyse nustatyta tvarka, bet ir antrąją transporto priemonę eksploatavo užsienio valstybėje, pažeisdamas pirmiau nurodytas sutarčių sąlygas. Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr.122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2. punktu, bei bylos nagrinėjimo metu nustatytomis ir sprendime aptartomis aplinkybėmis, pagrįstai regreso tvarka priteisė iš atsakovo 50 procentų ieškovo patirtos žalos atlyginimą. Aplinkybių, leidžiančių priimti priešingą sprendimą ar sumažinti priteistos žalos dydį, nenustatyta.
Ieškovas bendrai už abu autoįvykius išmokėjo 10622,19 Lt draudiminę išmoką, į kurią įeina žalos reguliavimo išlaidos. Ieškovo patirtos žalos ½ dalis skundžiamu sprendimu pagrįstai priteista iš atsakovo. Nors pareiga kompensuoti administravimo išlaidas atskirai neaptarta nei Taisyklėse, nei TPVCAPDĮ, tačiau šioje byloje atsakovas, pažeidęs sutarties sąlygas eksploatuoti transporto priemones tik Lietuvoje, jas eksploatavo užsienyje, kur padarė žalą ir dėl to ieškovas patyrė papildomų išlaidų, susijusių su žalos administravimu užsienyje, kas laikytina ieškovo žala.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, taip pat tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos prašymu iš antrosios šalies priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą patyrė 532,40 Lt išlaidų. Šios išlaidos neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nustatyto Rekomendacijų 8.11 punkte, todėl jos priteistinos (CPK 98 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
n u t a r i a:
Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 01 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Utenos autotransportas“, juridinio asmens kodas 183673029, 532,40 Lt (penkis šimtus trisdešimt du litus 40 ct) advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų UAB DK „PZU Lietuva“, juridinio asmens kodas 110057869.
Teisėjai: Margarita Dzelzienė
Romualdas Januška
Zina Mickevičiūtė