Civilinė byla Nr. 3K-3-95/2011
Procesinio sprendimo kategorija 30.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos
pirmininkas) ir Vinco Versecko,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. P.
(I. P.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarties ir Klaipėdos
apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo ieškinį atsakovui I.
P. dėl skolos priteisimo ir įpareigojimo sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.
Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja uždaroji akcinė bendrovė ,,Lodena“
(teisių perėmėja – uždaroji akcinė bendrovė ,,SP Project“), Palangos miesto
savivaldybė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo
esmė
Ieškovas prašė
iš atsakovo priteisti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 730 000 Lt
kainą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo
teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei įpareigoti atsakovą sudaryti
su ieškovu šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį privatizavimo programoje
nustatytomis sąlygomis.
Ieškovas nurodė,
kad Palangos miesto savivaldybė 2006 m. rugsėjo 28 d. surengė viešą aukcioną,
kurio metu buvo privatizuojami savivaldybei priklausantys statiniai ir ieškovui
priklausantis 0,2144 ha ploto žemės sklypas; kad pagal Palangos miesto
savivaldybės Turto privatizavimo komisijos patvirtintą šio objekto
privatizavimo programą, kuriai 2006 m. rugsėjo 1 d. pritarė Privatizavimo
komisija, viešą aukcioną laimėjęs atsakovas valstybei priklausantį žemės sklypą
turėjo įsigyti nuosavybėn pagal atskirą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį,
sudaromą su ieškovu; kad tai nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m.
rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų
privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ 2.1 punkte. Ieškovas nurodė, kad
atsakovas su Palangos miesto savivaldybe 2007 m. kovo 13 d. sudarė pastatų
pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 14-PTN, 2007 m. kovo 19 d. perdavimo–priėmimo
aktu perėmė pastatus, tačiau iki šiol nevykdo kitos privalomos privatizavimo
programos dalies – nesudaro žemės pirkimo sutarties ir nesumoka 730 000 Lt už
žemės sklypą; kad pagal Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023
patvirtintų Taisyklių 25 punktą atsakovas žemės sklypo kainą privalėjo sumokėti
per trisdešimt dienų nuo pastatų kainos sumokėjimo. Ieškovas taip pat nurodė,
kad atsakovo nupirkti pastatai 2007 m. kovo 30 d., vykdant priverstinį turto
pardavimą iš varžytynių, parduoti atsakovo nurodytam asmeniui UAB „ Lodena“.
II. Pirmosios
instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos
apygardos teismas 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino: iš
atsakovo ieškovui priteisė 730 000 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo
priteistos sumos nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo, į valstybės pajamas priteisė 11 339 Lt bylinėjimosi
išlaidų; pripažino, kad ieškovo ir atsakovo ginčo žemės sklypo
pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojanti ir kad atsakovas šio sprendimo
pagrindu yra šio žemės sklypo savininkas.
Teismas
konstatavo, kad ginčo objekto (pastatų ir žemės) privatizavimo programoje,
paskelbtoje 2006 m. Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 8, nurodytos
visos esminės tiek pastatų, tiek žemės sklypo pirkimo–pardavimo sąlygos; kad toks
paskelbimas yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.171 straipsnyje
nustatyta viešoji oferta; kad atsakovo dalyvavimas viešame aukcione, jo
paskelbimas nugalėtoju, pastatų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas ir
kainos už pastatus sumokėjimas rodo, kad atsakovas akceptavo ofertą, aukciono
dalyvis negali atšaukti savo pasiūlymo, o pirkimo–pardavimo sutartis laikoma
sudaryta (CK 6.172 straipsnio 2 dalis, 6.420 straipsnio 3 dalis, 6.421 straipsnis).
Teismas padarė išvadą, kad, atsakovui nemokant už aukcione nupirktą žemę,
ieškovas, kurio patikėjimo teise valdomą žemės sklypą pardavė įgaliota
institucija – Palangos miesto savivaldybė, turi teisę reikalauti sumokėti už
nupirktą žemės sklypą; pažymėjo, kad aukciono metu buvo parduodami savivaldybei
priklausantys pastatai, kurie yra ieškovo patikėjimo teise valdomame ir taip
pat privatizuojamame žemės sklype; konstatavo, kad paskelbtoje privatizavimo
programoje esant sąlygai, jog privatizuojamas ir žemės sklypas, atsakovas
negali atsisakyti vykdyti dalies savo įsipareigojimų, kurie dar kartą buvo nurodyti
ir su kuriais jis sutiko pasirašydamas 2007 m. kovo 13 d. pirkimo–pardavimo
sutartį.
Teismas padarė
išvadą, kad viešo aukciono metu buvo nupirkti ne tik pastatai, bet ir žemės
sklypas, t. y. sandoris yra įvykęs, todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad
atsakovas įvykdytų iš sandorio atsiradusią prievolę – sumokėtų žemės sklypo
kainą – 730 000 Lt bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo
teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.38, 6.313, 6.314
straipsniai, 6.210 straipsnio 1 dalis); kad atsakovas iš dalies įvykdė viešo
konkurso būdu sudarytą sandorį – sumokėjo už pastatus, perėmė jų nuosavybę,
kartu ir ginčo sklypo valdymą, todėl, priteisus ieškovui už parduodamą sklypą
jo kainą, visas sandoris yra galiojantis (CK 1.93 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 27
d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d.
sprendimo dalį, kuria atsakovas pripažintas žemės sklypo savininku; kitas
sprendimo dalis paliko nepakeistas; priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą
10 339 Lt žyminio mokesčio.
Teisėjų kolegija
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės
normas, reglamentuojančias valstybinio turto privatizavimą viešo aukciono būdu;
pažymėjo, kad, pagal Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023 ,,Dėl valstybinės
žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ 2.1
punktą, perleidžiant privatizavimo objektą, kartu turi būti parduodamas ir šiam
objektui priskirtas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai šis žemės sklypas
negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn; kad privatizavimo programoje
buvo paskelbtos visos esminės privatizavimo objekto (žemės sklypo ir pastato)
pirkimo–pardavimo sąlygos; kad atsakovą paskelbus laimėtoju, jam buvo parduotas
poilsio pastatas ir jam priskirtas 0,2144 ha žemės sklypas.
Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad, teismui nustačius ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodžius,
jog žemės sklypo pirkimas–pardavimas įvyko ir atsakovas privalo sumokėti žemės
sklypo kainą, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodžius, kad pirkimo–pardavimo
sutartis yra galiojanti, tai nelaikytina pareikštų reikalavimų peržengimu.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad teismas nepagrįstai atsakovą pripažino
žemės sklypo savininku: pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių
turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatą nuosavybės teisę į
privatizuojamą objektą – ilgalaikį materialų turtą – pirkėjas įgyja nuo jo
įregistravimo Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke; atsakovas
įvykusio sandorio neįformino VĮ Valstybės turto fonde, žemės sklypas jo vardu
neįregistruotas, todėl atsakovas pagal Įstatymo 21 straipsnio 5 dalies
reikalavimus nuosavybės teisės neįgijo.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo
2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti;
priteisti iš ieškovo atsakovui visas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde
nurodyti šie argumentai:
1. Valstybės
ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – ir Privatizavimo
įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje nustatyti valstybės ir savivaldybių turto
privatizavimo būdai, o, remiantis įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, jų
įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybė. Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d.
nutarimu Nr. 1023 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo
objektams, pardavimo ir nuomos“ patvirtintose Valstybinės žemės sklypų,
priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklėse ir
Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 ,,Dėl valstybės ir
savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“
patvirtintuose Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono
būdu nuostatuose nustatyta, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis
negali įsigalioti anksčiau nei ją pasirašant įstatymų nustatyta tvarka.
Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai ginčo santykiams taikė CK normas,
reglamentuojančias daiktų pardavimą aukciono būdu. Daiktų pardavimas aukciono
būdu pagal CK XXIII skyriaus dvyliktojo skirsnio nuostatas ir valstybei,
savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimas–pardavimas viešo
aukciono būdu pagal Privatizavimo įstatymo nuostatas skiriasi teisinių santykių
subjektais ir objektais, šiems institutams taikomos netapačios procedūros.
Valstybinės žemės sklypo specifiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sieja su
viešuoju interesu (2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Nr. 3K-3-231/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.
3K-3-377/2010).
Privatizavimo
įstatymas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai yra lex specialis.
CK 6.419 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybei ir savivaldybėms
nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimui–pardavimui aukciono būdu šio
skirsnio taisyklės taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenumato ko kita.
Valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių daiktų
prikimo–pardavimo viešo aukciono būdu teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo
įstatymo, todėl CK ir kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai
specialiųjų Privatizavimo įstatymo normų atžvilgiu. Pirmiausia reikia taikyti
Privatizavimo įstatymo nuostatas, visos kitos teisės normos bus taikytinos tais
atvejais, kai įstatymas nereguliuoja atitinkamo klausimo arba įstatymo normose įtvirtintos
blanketinės nuostatos, nukreipiančios į kitus teisės aktus.
Teismai
nepagrindė CK 6.421 straipsnio 1 dalies mutatis mutandis taikymo. Šiuo
atveju nebuvo galima taikyti lex generalis normų ir iškreipti lex
specialis normų prasmės. Taigi teismai CK 6.421 straipsnio 1 dalį pritaikė
nepagrįstai ir neteisėtai. Nagrinėjant ginčus dėl valstybei ir savivaldybėms
nuosavybės teise priklausančių daiktų pirkimo–pardavimo viešo aukciono būdu,
netaikytina CK 6.421 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas pirkimo–pardavimo
aukciono būdu sutarties sudarymo momentas, nes santykį reguliuoja Privatizavimo
įstatymo lex specialis normos.
2. Vertinant
vien tik CK normas (6.159 straipsnį, 6.305 straipsnio 3 dalį, 6.393 straipsnio
1, 2 dalis, 1.9 straipsnio 1 dalį), negalima teigti, kad šalims galioja ginčo
žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, nes net jeigu ir būtų sudaryta ginčo
žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, nesant notaro patvirtinimo, ji
nesukeltų teisinių padarinių.
3. Teismai
netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ofertą ir
akceptą. Ginčo objekto privatizavimo programos paskelbimas 2006 m.
Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 8 turėtų būti kvalifikuojamas kaip
kvietimas teikti pasiūlymus (ofertas), o dalyvavimas aukcione ir pasiūlymo
teikimas – kaip oferta. Visi kiti veiksmai (atsakovo paskelbimas nugalėtoju,
pastatų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas ir kainos už pastatus sumokėjimas)
turėtų būti vertinamai kaip pardavėjo akceptas. Ofertą gali pateikti tik žemės
sklypo savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Privatizavimo programą 2006 m.
Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 8 paskelbė Palangos miesto
savivaldybė. Ginčo žemės sklypą patikėjimo teise valdo VĮ Valstybės turto
fondas, todėl šis privatizavimo programos paskelbimas negali būti laikomas VĮ
Valstybės turto fondo pateikta oferta.
4. Apeliacinės
instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.
3K-3-501/2006, išdėstytais išaiškinimais, nes nurodytos ir šios bylų ratio
decidendi skiriasi.
5. Pirmosios
instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13
straipsnio, 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovas prašė įpareigoti
atsakovą sudaryti su ieškovu žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį
privatizavimo programoje nustatytomis sąlygomis; teismas konstatavo, kad
sandoris yra įvykęs, o rezoliucinėje dalyje nurodė, jog ginčo žemės sklypo
sutartis – galiojanti. Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 1.93 straipsnio 4 dalimi,
nes ieškovas šiame straipsnyje nurodyto reikalavimo nebuvo pareiškęs. Teismui
neteisėtai priėmus sprendimą, išeinantį už ieškinio ribų, buvo pažeista
atsakovo teisė į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino šio
pažeidimo, teismo argumentai šiuo klausimu taip pat neteisėti. Pirmosios
instancijos teismas nepateikė jokių argumentų dėl ieškinio reikalavimų
peržengimo, inter alia dėl viešojo intereso, kaip pagrindo išeiti už
ieškinio ribų.
6. Pagal CK
6.551 straipsnio 2 dalį valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji
užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar
jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais. Lietuvos Respublikos žemės
įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinė žemė
išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims
nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, o
10 straipsnio 5 dalies 1 punkte – kad valstybinės žemės sklypai parduodami be
aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės
teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais. Šių teisės aktų pagrindu UAB
,,SP Project“ įgijo teisę ne aukciono tvarka išsinuomoti ar nusipirkti iš
valstybės žemės sklypą, esantį po privatizuojamu pastatu.
IV.
Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Privatizavimo
procesą reglamentuoja šie specialūs teisės aktai: 1997 m. lapkričio 4 d. valstybės
ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (toliau – ir Privatizavimo
įstatymas), Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimas Nr. 1427 „Dėl
Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos patvirtinimo“. Vyriausybė
nutarimais patvirtino Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme
nustatytų privatizavimo būdų įgyvendinimo tvarkas (nagrinėjamai bylai taikomi
Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtinti Valstybės ir
savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai).
Privatizavimo
įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad privatizavimo sandoris – remiantis
Privatizavimo įstatymu sudaryta sutartis, pagal kurią valstybės ar savivaldybės
privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja perduoti privatizavimo objektą potencialaus
pirkėjo nuosavybėn, o potencialus pirkėjas įsipareigoja sumokėti sutartyje
nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus sutartyje nustatytus
įsipareigojimus; 15 straipsnio 1 dalyje – kad viešas aukcionas yra
privatizavimo objekto pardavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų,
dalyvaujančių aukcione, skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su
didžiausią kainą pasiūliusiu potencialiu pirkėju; 15 straipsnio 2 dalyje – kad viešame
aukcione gali būti parduodami privatizavimo objektai, kurie privatizuojami
norint gauti didžiausias įplaukas, tačiau papildomai turi būti įvykdytos objekto
privatizavimo programoje nustatytos sąlygos. Taigi, Privatizavimo įstatyme
nustatyta imperatyvi aukciono laimėtojo pareiga įvykdyti visas privatizavimo
programos sąlygas. Įstatymo 22 straipsnyje nustatyta, kad valstybinės žemės
sklypų ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų,
priskirtų privatizuojamiems statiniams ir įrenginiams, pardavimo, nuomos ar
kitokio perleidimo tvarką nustato žemės santykius reglamentuojantys teisės
aktai.
Vyriausybės 2005
m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023, kuriuo patvirtintos Valstybinės žemės
sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės, 2.1 punkte
nustatyta, kad, perleidžiant privatizavimo objektą, kartu turi būti parduodamas
ir šiam objektui priskirtas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai šis žemės
sklypas negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn. Privatizavimo objekto
privatizavimo sąlyga, nustatanti, ar jam priskirtas žemės sklypas parduodamas,
ar tik nuomojamas, nurodoma privatizavimo objekto privatizavimo programoje. Šiuo
nutarimu patvirtintų taisyklių 25 ir 26 punktuose nustatyta, kad kai pagal
teisės aktus privatizavimo objektui priskirtas žemės sklypas gali būti
perleidžiamas kitų asmenų nuosavybėn ir tai buvo numatyta objekto privatizavimo
programoje, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo (perleidimo) sutartyje įrašoma,
kad pirkėjas per trisdešimt dienų nuo to momento, kai sumoka visas pagal šią
sutartį priklausančias mokėti sumas (kainą, palūkanas ir delspinigius), privalo
sumokėti visą žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui, kainą į Turto
fondo nurodytą sąskaitą ir pasirašyti privatizavimo objektui priskirto žemės
sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, o už laiku nesumokėtą žemės sklypo, priskirto
privatizavimo objektui, kainą pirkėjas privalo sumokėti į Turto fondo nurodytą
sąskaitą delspinigius – 0,02 procento laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną
uždelstą dieną. Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktas Turto
fondo vadovo arba jo įgalioto asmens ir pirkėjo pasirašomas per tris darbo
dienas nuo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Valstybinės
žemės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodoma, kad pirkėjas savo lėšomis per tris
mėnesius nuo žemės sklypo perdavimo privalo įregistruoti nuosavybės teisę į
žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre.
Kasatorius
skunde pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausia reikia taikyti Privatizavimo
įstatymo nuostatas ir CK normas taikyti tuo atveju, jeigu lex specialis
nereglamentuoja atitinkamo teisinio santykio arba įstatymo blanketinės normos
nukreipia į kitus teisės aktus. Privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje
nustatyta, kad privatizavimo sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo
objektą atsiradimui taikomos Civilinio kodekso nuostatos, jei šiame įstatyme ar
privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip. Kadangi Privatizavimo įstatymas nereglamentuoja
žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tvarkos, bylą nagrinėję teismai
visiškai pagrįstai vadovavosi CK XXIII skyriaus dvyliktojo skirsnio
nuostatomis, reglamentuojančiomis daiktų pardavimą aukciono būdu (CK 6.419
straipsnio 3 dalis).
Pagal CK 6.419
straipsnio 1 dalį daiktų pirkimas–pardavimas aukciono būdu reiškia, kad daiktai
siūlomi pirkti keliems asmenims per tarpininką – aukciono vedėją, o sutartis
laikoma sudaryta su tuo pirkėju – aukciono dalyviu, kuris pasiūlo didžiausią
kainą už parduodamą daiktą. Pagal CK 6.421 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo
aukciono būdu sutartis laikoma sudaryta, kai aukciono vedėjas tai
paskelbia plaktuko dūžiu arba kitokiu įprastu veiksmu. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, aiškindamas šią nuostatą, pažymėjo, kad nekilnojamojo daikto pirkimas–pardavimas
aukciono būdu laikomas įvykusiu nuo to momento, kai CK 6.421 straipsnio 1
dalyje nurodytu būdu paskelbiamas aukciono laimėtojas, o įstatymo reikalaujamos
formos sutarties sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas (2006 m.
rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2006).
2. Informaciniame
privatizavimo biuletenyje programos paskelbimas apie privatizavimo objekto ir
jam priskirto žemės sklypo privatizavimą viešo aukciono būdu – tai pasiūlymas
neapibrėžtam asmenų sąrašui dalyvauti aukcione, kad didžiausią kainą
pasiūliusiam asmeniui šis nekilnojamasis turtas būtų parduotas. Tokios
informacijos viešas paskelbimas nenustatytam asmenų sąrašui yra viešoji oferta
(CK 6.171 straipsnis). Pagal sutarčių sudarymo bendrąją taisyklę ofertos
priėmimas (akceptas) sukelia teisinius padarinius (CK 6.173 straipsnis). Taigi,
atsakovui aukcione pasiūlius didžiausią kainą už pastatą ir jam priskirtą
sklypą bei komisijos sprendimu paskelbus atsakovą viešo aukciono laimėtoju,
sumokėjus už privatizavimo objektą, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris
laikomas sudarytu, todėl atsakovas privalo įvykdyti likusius įsipareigojimus:
sumokėti 730 000 Lt kainą už įsigytą žemės sklypą ir pasirašyti žemės sklypo
pirkimo–pardavimo sutartį, o ieškovas turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo
natūra (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.213 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 ir 2 dalys,
6.314 straipsnio 5 dalis, 6.422 straipsnio 1 dalis).
3. Atsakovas
skunde nurodo, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis negali įsigalioti
anksčiau nei ją pasirašant teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau atsakovo
įsipareigojimai kyla ne iš rašytinės sutarties dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo,
kurios atsakovas iki šiol nėra pasirašęs, bet iš pirkimo–pardavimo viešo
aukciono būdu sandorio.
4. Kasatoriaus
nurodyti Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtintų
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 44 ir
58.2 punktai žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai netaikytini. Šis nutarimas
reglamentuoja privatizavimo objekto (šiuo atveju pastato) pirkimo–pardavimo
sutarties sudarymo tvarką. Žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui, pirkimo–pardavimo
sutarties sudarymą reglamentuoja Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d.
nutarimas Nr. 1023, kuriuo patvirtintos Valstybinės žemės sklypų, priskirtų
privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės.
5. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nebuvo peržengti byloje pareikšti
reikalavimai. Ginčo sklypas yra viešosios nuosavybės teisės objektas ir
valstybei priklausančio turto perleidimas privačių asmenų nuosavybėn yra
susijęs su viešojo intereso apsauga.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
CK ir privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų santykio
Konstitucijos
128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo tvarką nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą,
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies
nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką
nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto
perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad
įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos,
turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio
turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai
perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto įgijimo tvarka ir sąlygos
(Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).
Taigi, sandoriai
dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų,
reglamentuojančių valdymą, naudojimą ir disponavimą valstybės ir (ar)
savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Valstybės ir savivaldybių
turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu (1998 m. gegužės 12 d.
įstatymo Nr. VIII-729 redakcija (galioja nuo 2002 m. birželio 19 d.)) nustatyta
valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka
bei sąlygos, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimai šioje srityje
tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar)
disponavimo juo įstatymai (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo 17
straipsnis nustato valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo
kitų subjektų nuosavybėn būdus. Vienas iš šių būdų yra turto privatizavimas
pagal įstatymus (nurodyto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto 2006 m.
liepos 18 d. įstatymo Nr. X-771 redakcija). Valstybės ir savivaldybių turto
privatizavimą už pinigus reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto
privatizavimo įstatymas (šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Valstybės ir
savivaldybių turto valdymui, naudojimui ir disponavimui juo taikomas viešosios
teisės principas, t. y. sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi
būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar)
savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Pagal Valstybės ir
savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, viešas
aukcionas yra vienas iš privatizavimo būdų, jo įgyvendinimo tvarką nustato
Vyriausybė (Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis). Kaip nustatyta Valstybės ir savivaldybių
turto privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje, privatizavimas yra valstybės ir
savivaldybių turto (akcijų ar kito turto) perdavimas potencialių pirkėjų
nuosavybėn pagal Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka sudarytus
privatizavimo sandorius. Pagal šio straipsnio 4 dalį privatizavimo sandoriu
laikoma remiantis šiuo įstatymu sudaryta sutartis, pagal kurią valstybės ar
savivaldybės privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja perduoti
privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo nuosavybėn, o potencialus pirkėjas
įsipareigoja sumokėti sutartyje nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus
sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Pažymėtina tai, kad CK normų taikymo
privatizavimo sandoriams klausimu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2007 m. gegužės 23 d. nutarime konstatuota, jog pagal CK 1 straipsnio 2 dalį
santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos
tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat CK
įsakmiai nurodytais atvejais.
Šios bylos ginčo
privatizavimo objektas buvo parduodamas viešo aukciono būdu. Privatizavimo
įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešame aukcione gali būti
parduodami privatizavimo objektai, kurie privatizuojami norint gauti
didžiausias įplaukas, tačiau papildomai turi būti įvykdytos objekto
privatizavimo programoje nustatytos sąlygos. Bylą nagrinėję teismai nustatė,
kad ginčo objekto (pastatų ir žemės) privatizavimo programoje, paskelbtoje 2006
m. Informaciniame privatizavimo biuletenyje Nr. 8, buvo nurodytos visos esminės
tiek pastatų (kaip privatizavimo objekto), tiek privatizavimo objektui
priskirto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sąlygos.
Remiantis
Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, privatizavimo objektas – tai
akcijos ir kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės teise priklauso valstybei
ar savivaldybei ir kurį Lietuvos Respublikos Vyriausybė įtraukia į
privatizavimo objektų sąrašą. Privatizavimo įstatymo 22 straipsnyje nustatyta,
kad valstybinės žemės sklypų ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių
žemės sklypų, priskirtų privatizuojamiems objektams ir įrenginiams, pardavimo,
nuomos ar kitokio perleidimo tvarką nustato žemės santykius reglamentuojantys
teisės aktai. Taigi, žemės sklypas, teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas
nustatytam privatizavimo objektui, pats savaime nėra laikomas privatizavimo
objektu Privatizavimo įstatymo prasme. Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d.
nutarimo Nr. 1023, kuriuo patvirtintos Valstybinės žemės sklypų, priskirtų
privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklės, 2.1 punkte nustatyta,
kad, perleidžiant privatizavimo objektą, kartu turi būti parduodamas ir šiam
objektui priskirtas žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai šis žemės sklypas
negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn. Privatizavimo objekto privatizavimo
sąlyga, nustatanti, ar jam priskirtas žemės sklypas parduodamas, ar tik
nuomojamas, nurodoma privatizavimo objekto privatizavimo programoje. Šiuo
nutarimu patvirtintų taisyklių 25 ir 26 punktuose nustatyta, kad kai pagal
teisės aktus privatizavimo objektui priskirtas žemės sklypas gali būti
perleidžiamas kitų asmenų nuosavybėn ir tai buvo numatyta objekto privatizavimo
programoje, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo (perleidimo) sutartyje įrašoma,
kad pirkėjas per trisdešimt dienų nuo to momento, kai sumoka visas pagal šią
sutartį priklausančias mokėti sumas (kainą, palūkanas ir delspinigius), privalo
sumokėti visą žemės sklypo, priskirto privatizavimo objektui, kainą į Turto
fondo nurodytą sąskaitą ir pasirašyti privatizavimo objektui priskirto žemės
sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, nei Privatizavimo įstatymas, nei 1997
m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr.1503 (su vėlesniais pakeitimais)
patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai
nereglamentuoja privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo pardavimo
tvarkos, todėl kasatoriaus argumentai dėl šiuose teisės aktuose įtvirtintų
nuostatų pažeidimo nepagrįsti.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad pagal privatizavimo programą buvo privatizuojamas
objektas – poilsio pastatas, kasatorius buvo paskelbtas viešo aukciono
laimėtoju ir su juo Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka sudaryta sutartis,
t. y. privatizavimo sandoris yra įvykęs (Privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 4
dalis). Kaip jau minėta, valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo
sandoriai yra sudaromi pagal Privatizavimo įstatyme bei poįstatyminiuose teisės
aktuose nustatytą specialią tvarką. Taigi, žemės sklypo, priskirto
privatizavimo objektui, kainos sumokėjimas nustatytu terminu bei tokio sklypo
pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymas yra sutartiniai pirkėjo
įsipareigojimai, atsiradę privatizavimo sandorio pagrindu (Privatizavimo
įstatymo 1 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad privatizavimo santykių
specifika, jog valstybės turtas būtų parduotas kuo palankiausiomis sąlygomis,
nulemia tai, kad, privatizuojant valstybės turtą, turi būti vadovaujamasi ne
tik privatizavimą reglamentuojančiais specialiaisiais aktais – Privatizavimo
įstatymu, Privatizavimo nuostatais, bet iš privatizavimo santykių atsiradusiems
padariniams turi būti taikomos ir CK nuostatos: CK 1.5 straipsnio 1 dalies
nuostata, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises
bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principus, CK 2.36 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė ir
jos institucijos yra civilinių teisinių santykių dalyvės lygiais pagrindais
kaip ir kiti šių santykių dalyviai, taip pat CK 6.158 straipsnio nuostata, kad
kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis
sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B.
v. VĮ Turto fondas, bylos Nr. 3K-7-470/2006).
Pažymėtina tai, kad
Privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog privatizavimo
sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui yra taikomos
Civilinio kodekso nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje
nenustatyta kitaip. Kadangi Privatizavimo įstatymas nereglamentuoja žemės
sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tvarkos, bylą nagrinėję teismai
pagrįstai vadovavosi CK XXIII skyriaus dvyliktojo skirsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis
daiktų pardavimą aukciono būdu, spręsdami apie privatizavimo objektui priskirto
žemės sklypo pirkimo–pardavimo tokiu būdu sutarties sudarymo momentą. Pagal CK 6.421
straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo aukciono būdu sutartis laikoma sudaryta,
kai aukciono vedėjas tai paskelbia plaktuko dūžiu arba kitu įprastu veiksmu.
Tačiau jeigu aukcione parduotas nekilnojamasis daiktas, per dešimt dienų nuo
pardavimo pardavėjas ir pirkėjas turi sudaryti reikalaujamos formos sutartį (CK
6.421 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.421 straipsnio
nuostatas, yra konstatvęs, jog nekilnojamojo daikto pirkimas aukciono būdu
laikomas įvykusiu nuo to momento, kai CK 6.421 straipsnio 1 dalyje nurodytu
būdu paskelbiamas aukciono laimėtojas, o įstatymo reikalaujamos formos
sutarties sudarymas yra jau įvykusio sandorio įforminimas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo
20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Molesta“ v. AB „Spauda“,
bylos Nr. 3K-3-501/2006). Dėl CK šeštosios knygos dvyliktajame skirsnyje
įtvirtintų sutarčių sudarymo aukciono būdu pagrindinių taisyklių taikymo
valstybinės žemės naudojimo ir disponavimo santykiuose pasisakyta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Artapolas“ v. Utenos rajono savivaldybės administracija,
bylos Nr. 3K-3-78/2007).
Nagrinėjamos
bylos atveju privatizavimo objektas – poilsio pastatas buvo parduotas viešo
aukciono būdu Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Jau minėta, kad šis
įstatymas nereglamentuoja privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo
pardavimo tvarkos. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog privatizavimo objektui
priskirto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta kasatorių
paskelbus aukciono laimėtoju, o šio sandorio įforminimas bei žemės sklypo
kainos sumokėjimas Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 patvirtintose
Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir
nuomos taisyklėse nustatyta tvarka buvo viena iš privatizavimo sutarties
sąlygų. Įvykus privatizavimo objekto privatizavimo sandoriui ir šalims sudarius
atitinkamą sutartį, šalys įgijo tam tikras teises ir pareigas. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad kasatoriui neįvykdžius visų privatizavimo sutarties sąlygų,
ieškovas įgijo teisę reikalauti įvykdyti sutartinę prievolę natūra – sumokėti
privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo kainą (CK 6.38 straipsnio 1
dalis, 6.213 straipsnio 1 dalis).
Dėl
ieškinio ribų peržengimo
Kasatoriaus
teigimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13
straipsnio, 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovas prašė įpareigoti
kasatorių sudaryti su ieškovu žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį
privatizavimo programoje nustatytomis sąlygomis; teismas konstatavo, kad
sandoris yra įvykęs, o rezoliucinėje dalyje nurodė, jog ginčo žemės sklypo
sutartis – galiojanti.
Pagal
civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) bylos
nagrinėjimo ribas nustato ieškinyje nurodyti ieškinio dalykas ir faktinis
pagrindas, t. y. ieškovo suformuluotas materialusis teisinis reikalavimas
atsakovui (atsakovams) ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis reikalavimas
(CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). CPK 265 straipsnio 2 dalyje
įtvirtintas draudimas teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas
reiškia tai, kad teismas, išskyrus šio Kodekso nustatytus atvejus, negali
priteisti asmeniui to, ko šis neprašė, patenkinti (ar atmesti) ieškinį kitu,
negu ieškovo nurodytas, faktiniu pagrindu.
Kasacinio teismo
ne kartą nurodyta, kad ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o
ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo
santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra
bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime
nurodyti, jo nuomone, taikytinų įstatymų, kvalifikuoti faktinių aplinkybių
pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu
susijusių teisinių argumentų, tačiau šios aplinkybės yra ne fakto, o teisės
klausimai, ir spręstini teismo. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių
aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomas. Kai teismas, spręsdamas
ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus
ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje
asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų
peržengimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr.
3K-3-7/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„Vilniaus vandenys“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr.
3K-3-567/2008; kt.).
Nagrinėjamoje
byloje ieškovo reikalavimai grįsti tuo, kad pagal privatizavimo programą viešo
aukciono būdu kasatorius įsigijo ne tik patį privatizavimo objektą – poilsio
pastatą, bet privalėjo įvykdyti ir kitas privatizavimo sandorio sąlygas –
pasirašyti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį bei sumokėti žemės sklypo
kainą. Taigi, bylos nagrinėjimo dalyką sudarė aplinkybių, susijusių su privatizavimo
sutartimi, bei šios sutarties sąlygų vykdymu, nustatymas ir teisinis vertinimas.
Apeliacinės
instancijos teismas, byloje nustatytų aplinkybių pagrindu konstatavęs, kad žemės
sklypo, priskirto privatizavimo objektui, pirkimo–pardavimo sandoris yra
įvykęs, o sutarties sudarymas – tik šio sandorio įforminimas, pagrįstai sprendė,
jog tokia sutartis šalims yra galiojanti, todėl byloje pareikštų reikalavimų
ribų, priešingai nei teigia kasatorius, neperžengė.
Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir teismų nustatytas aplinkybes
šioje byloje, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė
ir aiškino valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo santykius
reglamentuojančių bei Civilinio kodekso normų santykį, todėl kasacinio
skundo argumentais naikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo
nutarties nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2010 m.
lapkričio 4 d. nutartimi atidėjo atsakovui žyminio mokesčio už kasacinį skundą
dalies – 10 800 Lt – sumokėjimą iki nutarties kasaciniame teisme priėmimo.
Kasaciniam teismui netenkinus atsakovo kasacinio skundo, iš atsakovo
priteistina 10 800 Lt nesumokėto žyminio mokesčio (CPK 79, 84, 93 straipsniai).
Kasacinis teismas
turėjo 47,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. pažyma). Atmetus kasacinį
skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79
straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1
dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu
ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš I. P. (duomenys neskelbtini)
į valstybės biudžetą 10 800 (dešimt tūkstančių aštuonis šimtus) Lt
žyminio mokesčio ir 47,05 Lt (keturiasdešimt septynis litus 5 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Gražina Davidonienė
Gintaras Kryževičius
Vincas Verseckas