Civilinė byla Nr. e2A-298-196/2018 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01492-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 2.6.33; 3.4.3.7.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės,  Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Medienos prekybos grupė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-661-275/2017 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GKF“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Medienos prekybos grupė“ su trečiuoju asmeniu Froslev Trae A/S dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. suderinimo aktus dėl tarpusavio skolų sudengimo negaliojančiais sandoriais ir taikyti restituciją, t. y. priteisti iš UAB „Medienos prekybos grupė“ 408 819,30 Eur sumą BUAB „GKF“; priteisti iš atsakovės UAB „Medienos prekybos grupė“ bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. eB2-2903-260/2016) UAB „GKF“ iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirta bankroto administratorė R. V. Įvertinusi turimus dokumentus, administratorė nustatė, jog 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. tarp šalių UAB „GKF“ ir UAB „Medienos prekybos grupė“ pasirašyti suderinimo aktai dėl tarpusavio skolų sudengimo (391 873,11 Eur ir 16 946,19 Eur; toliau – suderinimo aktai), nors priešpriešinių reikalavimų įskaitymas su kreditoriais nebuvo įprasta įmonės praktika (pagal perduotą 2015–2016 m. laikotarpio dokumentaciją tokia praktika, su keliomis išimtimis, dėl nedidelių sumų, neegzistavo), juo labiau tokiomis didelėmis sumomis. Atsakovei buvo žinoma apie ieškovės sudėtingą finansinę padėtį, nes 2016 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais vėlavo atsiskaitymai su pačia atsakove. Ieškovė su atsakove buvo susijusios įmonės, t. y. ieškovės akcininkas ir vienintelis direktorius G. K. yra atsakovės akcininkės I. K. sutuoktinis, todėl atsakovei buvo žinoma ir bendra ieškovės UAB „GKF“ nemokumo ir įsiskolinimo kitiems kreditoriams situacija. Buvęs įmonės vadovas G. K. teismui pateiktame 2016 m. lapkričio 25 d. pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei nurodė, kad 2016 m. spalio 31 d. datai pradelsti ieškovės įsiskolinimai sudarė 3 604 896,81 Eur, iš šios sumos vien trečiajam asmeniui Froslev Trae A/S – 1 260 000 Eur, valstybinėms miškų urėdijoms – 978 354,86 Eur, o pagal teismų išduotus vykdomuosius dokumentus jau buvo išieškoma bendra 252 401,84 Eur suma. Taigi ieškovės finansinei situacijai esant nepalankiai, atsakovė, aplenkdama kitus kreditorius, sau suteikė pirmenybės teisę, kad padengtų ieškovės susidariusį įsiskolinimą, taip pašalindama save iš kreditorių sąrašo. Šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, jog atsakovė susidariusį įsiskolinimą padengė ieškovės paruošta produkcija (medienos gaminiais) - jeigu atsakovė vietoje priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būtų atsiskaičiusi teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. piniginėmis lėšomis, jos būtų nukreiptos visų kreditorių reikalavimams dengti.
3. 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymai bendrai 408 819,30 Eur sumai pažeidė imperatyvias materialinės teisės normas, nes nebuvo laikomasi atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarkos, kai įmonė nepajėgia atsiskaityti su visais kreditoriais (CK 6.9301 str. 1, 2 d.). 2016 m. spalio 31 d. jau buvo 252 401,84 Eur įsiskolinimas pagal vykdomuosius dokumentus ir pradelsti 3 604 896,81 Eur įsiskolinimai pagal sutartis bei finansinius dokumentus, todėl darytina išvada, kad atsakovas pažeidė ketvirtosios ir penktosios eilių eiliškumo tvarką, kadangi iš pradžių nebuvo atsiskaityta su ankstesnį kreditorinį reikalavimą turinčiais bei tos pačios eilės kreditoriais. Dėl įsiskolinimo valstybinėms miškų urėdijoms - 978 354,86 Eur – mano, jog yra pagrindas pagal plečiamąjį teisės normos aiškinimą, atsiskaitymą su šiais kreditoriais (gaunamomis lėšomis gausinamas, atnaujinamas ir prižiūrimas valstybės turtas - valstybiniai miškai) prilyginti atsiskaitymui su trečios eilės kreditoriais, t.y. įmokoms į biudžetą. Pagal CK 6.9301 straipsnio 2 dalį atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka, taigi, suteikti pirmenybės teisę pasirinktam kreditoriui draudžianti teisės norma buvo pažeista. Ieškovė, priešpriešinių reikalavimų atlikimo metu, jau turėjo pradelstų finansinių įsipareigojimų, kurie pagal komentuojamo straipsnio normą turėtų privalomai būti tenkinami anksčiau, kaip kalendoriškai anksčiau gautos sąskaitos ar kiti mokėjimo dokumentai iš kreditorių.
4. Ieškovė nurodė, kad sudaryti suderinimo aktai pažeidžia ieškovės kreditorių interesus, todėl jie naikintini remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu.
5. Ieškovė atliko mokėjimus, kurių atlikti ji neprivalėjo. Šiuo atveju atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą nebuvo privaloma nei pagal įstatymą, nei pagal teismo sprendimą.
6. Įskaitymai pažeidė kreditorių teises. Suderinimo aktus sudariusi atsakovė privalėjo suvokti, jog tokie prioritetiniai atsiskaitymai priešpriešinių reikalavimų įskaitymo forma tik su jais, padarys žalos ne tik ieškovei, bet ir kitiems ieškovės kreditoriams. Taip pat buvo pažeistas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) bei CK nustatytas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas.
7. Skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šalys žinojo, jog tokie mokėjimai (priešpriešinių reikalavimų įskaitymas) pažeis kitų kreditorių teises, nes buvęs ieškovės akcininkas ir vienintelis direktorius G. K. yra atsakovės akcininkės I. K. sutuoktinis, todėl pagrįstai galima teigti, kad tokie ieškovės kreditorių atžvilgiu akivaizdžiai nesąžiningi veiksmai yra tyčiniai ir iš anksto suderinti. Be to, po 2016 m. spalio 31 d. suderinimo akto sudarymo, praėjus trims savaitėms, buvo pateiktas paties G. K. 2016 m. lapkričio 25 d. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, o antrasis – 2016 m. lapkričio 30 d. suderinimo aktas – sudarytas praėjus savaitei po pastarojo pareiškimo pateikimo teismui. Vadovaujantis ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalimi ieškovei buvo žinoma apie trečiojo asmens 2016 m. lapkričio 10 d. pretenziją iškelti bankroto bylą, ji suvokė esą nemoki, tačiau vis tiek sudarė ginčijamus sandorius, kas tik dar labiau pagrindžia ieškovės ir atsakovės valdymo organų žinojimą apie sunkią finansinę situaciją bei galimai kilsiantį bankrotą. Dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
8. Suderinimo aktai sudaryti 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d., o pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo patektas 2016 m. lapkričio 25 d., pati bankroto byla iškelta 2016 m. gruodžio 9 d. Ieškovės nemokumas konstatuotas Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo civilinėje byloje Nr. eB2-2903-260/2016. Ieškovė mano, kad ginčijamų suderinimo aktų sudarymo metu, ieškovė atitiko nemokios bendrovės sampratą ĮBĮ prasme, o atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymai neabejotinai dar daugiau prisidėjo prie bendrovės nemokumo.
9. Trečiasis asmuo (atsakovė), sudariusi su skolininku (ieškove) atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Šiuo atveju atsakovė neabejotinai žinojo visas aplinkybes, t. y. galėjo (subjektyvusis kriterijus) ir turėjo (objektyvusis kriterijus) žinoti, jog ginčijamais suderinimo aktais atliekamas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas pažeidžia kitų ieškovės kreditorių interesus ir teisės aktuose nustatytą atsiskaitymo su jais eiliškumą. Ginčijamus sandorius sudarė verslininkai, kuriems, kaip subjektams, nuolat sudarantiems jų veiklai užtikrinti būtinus sandorius, todėl turintiems tokio pobūdžio patirties, įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromojo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Atsakovės nesąžiningumas yra įrodytas, nes ieškovės akcininkas ir direktorius G. K. yra atsakovės akcininkės I. K. sutuoktinis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

10. Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino; pripažino 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. suderinimo aktus dėl tarpusavio skolų sudengimo niekiniais ir negaliojančiais ir taikė restituciją – priteisė iš atsakovės UAB „Medienos prekybos grupė“ ieškovei BUAB „GKF“ 408 819,30 Eur; priteisė iš atsakovės UAB „Medienos prekybos grupė“ trečiajam asmeniui Froslev Trae A/S 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės UAB „Medienos prekybos grupė“ 3 939,40 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
11. Teismas nustatė, kad ieškovės vadovas ir vienintelis akcininkas G. K. bei viena iš trijų atsakovės akcininkų I. K. (34 proc. akcijų) yra sutuoktiniai. 2012 m. sausio 2 d. tarp šalių sudaryta apvaliosios medienos pirkimo–pardavimo sutartis, kurios 5.3 punkte numatyta, kad „pardavėjui pasinaudojus teise skolą atgauti pirkėjo pagaminta produkcija, pirkėjas privalo nedelsiant išrašyti ir pateikti pardavėjui PVM sąskaitą faktūrą, kurios suma privalo atitikti pardavėjo pasiimtos produkcijos kiekį ir kainą, kurią pirkėjas taiko kitiems savo klientams, perkantiems šią produkciją. Pirkėjui išrašius ir pateikus pardavėjui PVM sąskaitą faktūrą, šalys atlieka tarpusavio reikalavimų (skolų) įskaitymą, kuris šalių susitarimu yra laikomas tinkamu tarpusavio atsiskaitymu“. Nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio ieškovė pradėjo neatsiskaitinėti su atsakove, todėl atsakovė 2016 m. rugsėjo 30 d., remdamasi sutarties 5.3 punktu, pareikalavo padengti pagaminta produkcija. 2016 m. spalio 31 d. buvo pasirašytas suderinimo aktas dėl tarpusavio skolų sudengimo Nr. 1, kuriuo buvo atliktas 391 873,11 Eur tarpusavio įsiskolinimų įskaitymas, o 2016 m. lapkričio 30 d. buvo pasirašytas suderinimo aktas dėl tarpusavio skolų sudengimo Nr. 2, kuriuo buvo atliktas 16 946,19 Eur tarpusavio įsiskolinimų įskaitymas, viso atliktas įskaitymas 408 819,30 Eur sumai. 2016 m. lapkričio 25 d. ieškovės vadovas G. K. pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei (pridėdamas duomenis apie esančius kreditorius ir vykdomus išieškojimus 2016 m. spalio 31 d.), nurodydamas, kad įmonė yra faktiškai nemoki, neturinti lėšų padengti esamus vykdytinus kreditorių reikalavimus. 2016 m. gruodžio 9 d. ieškovei iškelta bankroto byla.
12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog 2016 m. spalio 31 d. BUAB „GKF“ (ieškovė) buvo nemoki. Be to, nustatyta, kad 2016 m. spalio 31 d. ieškovė turėjo 252 401,84 Eur įsiskolinimą pagal vykdomuosius dokumentus ir 3 604 896,81 Eur įsiskolinimą pagal kitus mokėjimo dokumentus. Dėl to, teismo vertinimu, atlikti įskaitymai pagal ginčijamus suderinimo aktus (2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d.) pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas (CK 6.9301 str. 1 d. 4, 5 p., 2 d.). Ieškovė, atlikdama įskaitymus, suteikė pirmenybę žemesnės eilės kreditoriui (atsakovei) gauti itin didelės skolos apmokėjimą, kai tuo metu ieškovė turėjo įstatyminę pareigą atsiskaityti pirma pagal esančius vykdomuosius dokumentus. Be to, teismo vertinimu, akivaizdžiai nesilaikyta pradelstų reikalavimų apmokėjimo kalendorinio eiliškumo tvarkos, nes iki įsiskolinimų atsiradimo atsakovei (2016 m. rugpjūčio 29 d.), ieškovė turėjo ankstesnių neįvykdytų įsipareigojimų, t. y. UAB „Alytaus rentiniai“, MSK „Aukštaitijos šilas“, UAB Balmedis“, UAB „Girystis“, KB „Miško draugas“, Rocca Wood LT, Froslev Trae ir kt. Teismas laikė nepagrįstu atsakovės argumentą, kad CK 6.9301 straipsnis netaikytinas nagrinėjamu atveju, nes įsiskolinimas padengtas produkcija, o ne pinigais. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju buvo atsiskaityta negrynaisiais pinigais (atliekant įskaitymą), kurį taip pat apima minimas straipsnis, t. y. buvo atliktas piniginių reikalavimų įskaitymas. Teismas sprendė, kad atlikti ginčijami suderinimo aktai yra niekiniai ir negalioja, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.). 
13. Teismas taip pat sprendė, kad yra visos sąlygos taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti ginčijamus suderinimo aktus negaliojančiais, nes: 1) nustatyta, kad iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo visa eilė kreditorių (Froslev Trae A/S ir kt.), kurių reikalavimai turėjo būti vykdomi, tačiau liko neapmokėti, t. y. ieškovės kreditoriai turi  neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijami suderinimo aktai pažeidė kreditorių teises, kadangi, juos sudarant (atliekant 408 819,30 Eur įskaitymą), ieškovė buvo faktiškai nemoki ir turėjo labai didelių įsiskolinimų kreditoriams (vien pradelstų įsipareigojimų 2016 m. spalio 31 d. buvo 3 604 896,81 Eur). Toks ginčijamų suderinimo aktų pasirašymas, kurio pagrindu buvo patenkinti atsakovės finansiniai reikalavimai, teismo vertinimu, neabejotinai sumažino galimybę kreditoriams bent iš dalies patenkinti savo reikalavimus ir suteikė pirmenybę atsakovei patenkinti savo reikalavimus.
14. Teismas akcentavo, kad ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamų suderinimo aktų. Teismas atsakovės argumentus, jog ieškovė privalėjo sudaryti ginčijamus suderinimo aktus, nes tą numatė sutarties 5.3 punktas, yra nepagrįstas. Pirma, tai paneigia vien ta aplinkybė, jog ieškovė turėjo įstatyminę pareigą (CK 6.9301 str.) pirma atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais, todėl sutartiniai šalių santykiai (sutarties 5.3 p.) negali pažeisti įstatymo nuostatų. Antra, sutarties 5.3 punktas nesukuria ieškovei privalomumo sudaryti ginčijamus suderinimo aktus, neatsižvelgiant į ieškovės finansinę situaciją ir esamus įsiskolinimus kitiems kreditoriams. Trečia, sutarties 5.3 punkto privalomumas sietinas išimtinai su atsakovės valia (atsakovei pasinaudojus teise gauti produkciją, ieškovė turi ją pateikti) ir dėl atsiskaitymo tarp šalių (jo pakeitimo), todėl tokia sutarties sąlyga CK 6.66 straipsnio kontekste (esant visai eilei kitų kreditorių ir faktiškam nemokumui) negali būti laikoma privaloma ieškovei, juo labiau, jog ši sąlyga niekaip neįtakoja sutarties galiojimo, ieškovės turtinės padėties pasikeitimo ir pan. Taigi nagrinėjamu atveju nelaikytina, kad ieškovė įvykdė sandorius (atliko įskaitymus), kuriuos sudaryti privalėjo;
15. Ieškovė (skolininkas) ir atsakovė buvo nesąžiningos, nes neabejotinai žinojo, kad ginčijami suderinimo aktai pažeis kreditorių teises. Jų sudarymo metu (2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d.) ieškovės direktoriumi ir vieninteliu akcininku buvo G. K., o atsakovės akcininke (34 proc. akcijų) buvo G. K. sutuoktinė I. K., kuri dirbo pas ieškovę. Šiuo atveju egzistuoja nesąžiningumo prezumpcija, nes G. K. buvo ieškovės vadovas ir akcininkas yra ir atsakovės akcininkas, valdantis jas bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine (CK 6.67 str. 7 p.). Be to, ieškovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti žinant, jog įmonė faktiškai nemoki, iš jos vykdomi išieškojimai priverstine tvarka, o jos vadovas G. K. pats netrukus po pirmojo ginčijamo sandorio kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovės nesąžiningumą (žinojimą at turėjimą žinoti, jog ginčijami sandoriai pažeis ieškovės kreditorių teises) patvirtina tai, kad: 1) atsakovė itin dideliais kiekiais ir dažnai ėmė tiekti ieškovei produkciją nuo 2016 m. liepos mėnesio ir ją tiekė iki 2016 m. lapkričio 30 d., nors nebuvo atsiskaitoma už ją, 2) pakeitė atsiskaitymo tvarką, t. y. pareikalavo ieškovės atsiskaityti pagaminta produkcija, nors tokia praktika tarp šalių neegzistavo, 3) atsakovės teigimu, ji nesidomėjo ieškovės finansine padėtimi, o rūpinosi savo reikalais (nurodė atsakovės atstovas), 4) atsakovės akcininkais buvo G. K. (ieškovės vadovas ir akcininkas) ir I. K. (dirbusi pas ieškovę).
16. Taigi, teismas sprendė, kad 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. suderinimo aktai dėl tarpusavio skolų sudengimo, kaip pažeidžiantys ieškovės kreditorių teises, yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.81 str. 1 d., 6.66 str. 1, 2 d.).
17. Pripažinęs sandorius negaliojančiais, teismas taikė restituciją (CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str.). Kadangi atsakovei perduota pagaminta produkcija yra realizuota, tai iš atsakovės priteisė jos vertę pinigais – 408 819,30 Eur.
18. Patenkinęs ieškinį, pirmosios instancijos teismas valstybei iš atsakovės priteisė 3 934,75 Eur žyminio mokesčio (nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista) bei 4,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str.), iš viso 3 939,40 Eur.
19. Teismas taip pat nustatė, kad trečiasis asmuo prašo iš atsakovės priteisti 3 412,55 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjama byla nėra didelės apimties ir sudėtinga, joje nėra specialių žinių reikalingumo, nėra teisinių klausimų naujumo, į advokato nurodomos darbo ir laiko sąnaudas, į advokato paslaugų teikimo pastovumą, į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos, kaip nepagrįstai taikytos, į tai, kad tiek pradinis ieškinys, tiek atsiliepimas į patikslintą ieškinį grindžiami iš esmės tokiomis pačiomis aplinkybėmis, į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nurodomus maksimalius užmokesčio dydžius, sprendė, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 2 000 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

20. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB ,,Medienos prekybos grupė“ prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo suderinimo aktai yra negaliojantys, nes pažeidžia CK 6.9301 straipsnio nuostatas, nepagrįsta, nes ieškovė skolą atsakovei padengė ne pinigais, o pagaminta ir neparduota produkcija.
2. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai suderinimo aktus pripažino CK 6.66 straipsnio pagrindu negaliojančiais. Ši išvada padaryta netinkamai taikant ir aiškinant CK 6.66 ir 6.67 straipsnių nuostatas bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
3. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas didelį įsiskolinimą kreditoriams egzistavimą, skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad ginčo suderinimo aktai pažeidė ieškovės kreditorių teises.
4. Ginčo sandoriai ne tik nebuvo draudžiami, bet ir jų sudarymo pareigą nustatė šalių teisėtai sudarytos ir privalomos vykdyti sutarties sąlygos.
5. Ieškovė savo neįvykdytas prievoles atsakovei įvykdė jai pačiu naudingiausiu būdu, t. y. nemokėdama jokių pinigų, o tik perduodama perteklinę produkciją. Šiuo būdu ieškovė savo neįvykdytų įsipareigojimų nebūtų įvykdžiusi nei darbuotojams, nei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, nei Valstybinei mokesčių inspekcijai, nei urėdijoms, nei vykdomuosius dokumentus vykdantiems antstoliams, nei kitiems kreditoriams.
6. Sutarties 5.3 punkto sąlyga, suteikianti atsakovei teisę atgauti skolą pagaminta produkcija, pasiimant ją savo transportu ir kaštais, buvo esminė šios sutarties sąlyga, ir būtent ji lėmė, kad atsakovė, net ir negaudama tinkamo ir nustatytu terminu atsiskaitymo, nuo 2016 m. liepos mėn. nenustojo tiekti ieškovės veiklai reikalingos žaliavos – medienos, kuri buvo naudojama ieškovės produkcijai gaminti. Taigi sutarties 5.3 punkto sąlyga, kurią vykdant buvo pasirašyti ginčo suderinimo aktai, buvo ne tik esminė šios sutarties sąlyga, bet ir esminė produkcijos tiekimo į skolą sąlyga, leidusi ieškovei, net ir nesugebant laiku atsiskaityti už žaliavas, toliau tęsti veiklą bei siekti išvengti galimo bankroto. Ieškovės pagaminta ir neparduota produkcija buvo perleista už tokią pačią kainą, kurią ieškovė taikė kitiems klientams, be to, produkcija perleista už skolą tik su sąlyga, kad kreditorė (atsakovė) išsiveš ją savo transportu ir kaštais. Be to, ieškovės bankroto administratorė neteigė ir neįrodinėjo šios sutarties sąlygos žalingumo ieškovei ir (ar) kitiems kreditoriams.
7. Teismas turėjo atsižvelgti, kad ieškovė ir kiti jos kreditoriai iš 2012 m. sausio 2 d. sutarties ir jos 5.3 punkto vykdymo turėjo naudos. Dėl šios sutarties 5.3 punkto sąlygos vykdymo atsakovė ieškovei papildomai sumokėjo virš 80 tūkst. Eur ir šią sumą, sudarančią apie 20 proc. visos ieškovės skolos atsakovei, ieškovė galėjo skirti kitų kreditorių reikalavimų tenkinimui.
8. Nors ieškovės bankroto administratorius, kuriam tenka įrodinėjimo pareiga, šioje byloje nepateikė duomenų apie ieškovės 2016 m. rugsėjo–lapkričio mėn. laikotarpio finansinius srautus, tačiau iš patikslinto ieškinio ir jo priedų matyti, kad ieškovė šiuo laikotarpiu vykdė atsiskaitymus ir su kitais kreditoriais, taip pat su darbuotojais bei valstybės institucijomis. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apie tai neužsiminė.
9. Teismas nepagrįstai aplinkybę, kad atsakovė dideliais kiekiais ieškovei ėmė tiekti produkciją nuo 2016 m. liepos mėn. ir ją tiekė iki 2016 m. lapkričio 30 d., nors nebuvo atsiskaitoma už ją, vertino kaip įrodančią šalių nesąžiningumą. Šie veiksmai patvirtina šalių siekį užtikrinti ieškovės veiklos tęstinumą išvengiant ieškovės nemokumo ir nepažeidžiant kreditorių teisių. Kad ieškovė šiuo laikotarpiu lygiaverčiai ėmėsi ir kitų veiksmų siekiant išvengti tokio rezultato, patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, tačiau teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė.
10. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neturėjo pareigos sudaryti ginčo sandorius. Šią ieškovės pareigą nustatė teisėtai sudaryta 2012 m. sausio 2 d. apvaliosios medienos pirkimo–pardavimo sutartis. Be to, būtinybę sudaryti ginčo sandorius lėmė ir susiklosčiusios faktinės aplinkybės: 1) siekis užtikrinti nenutrūkstamą žaliavinės medienos tiekimą, kuri buvo tiekiama ir tada, kai su atsakovu buvo žymiai vėluojama atsiskaityti; 2) poreikis rinkos kainomis realizuoti pagamintą, tačiau neparduotą produkciją; 3) siekis už 16 946,19 Eur skolos likučio padengimą produkcija papildomai dar jos realizuoti už daugiau nei 80 tūkst. Eur ir šias gautas lėšas skirti kreditorių reikalavimams dengti. Taigi šiame kontekste pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčo sandorius, laikytina nepagrįsta.
11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ieškovės ir atsakovės nesąžiningumą. Ieškovė buvo sąžininga, nes sudariusi ginčo sandorius neprarado galimybių vykdyti kitų savo įsipareigojimų bei nesumažino savo mokumo, o priešinga, jį pagerino, nes padengė vieną iš savo skolų jai pačiu naudingiausiu būdu, tuo pačiu nepatirdama jokių papildomų su tuo susijusių išlaidų (transportavimo, sandėliavimo ir pan.) bei rinkos kaina realizavo 80 tūkst. Eur vertės produkcijos. Pirmosios instancijos teismas nurodomas faktas, kad buvęs ieškovės vadovas ir akcininkas G. K. bei vienas iš 3 atsakovės akcininkų I. K. yra sutuoktiniai, taip pat nekeičia ginčo situacijos vertinimo, nes nepaneigia nei ginčo sandorių teisėtumo, nei jų naudingumo pačiai ieškovei, nei sąlygoja jų prieštaravimą ieškovės kreditorių interesams.
12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti CK 6.67 straipsnio 7 punktą. Atsakovės akcininkė I. K. turi tik 34 proc. atsakovės akcijų, todėl nėra pagrindo taikyti nesąžiningumo prezumpcijos.
13. Teismas netinkamai taikė restituciją, nes neatsižvelgė, kad atsakovė, siekdama atgauti skolą, turėjo sutikti su ieškovės sąlyga įgyti tai, ko jai apskritai nereikėjo bei dėl to patirti papildomų išlaidų (krovos, transporto, pirkėjų paieškos, PVM ir pan.), kurias būtų patyrusi ieškovė. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo spręsti dėl dalinės restitucijos.
14. Teismas, priteisdamas iš atsakovės trečiojo asmens naudai bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai neatsižvelgė į priežastis, dėl kurių jos susidarė. Iš trečiojo asmens pateikto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas matyti, kad jas sudarė ne tik atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimas bei pasirengimas bei atstovavimas teisme, bet ir pradinio ieškinio parengimas bei teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimas vykdyti, nors trečiasis asmuo savo vardu pareikštų reikalavimų atsisakė, taip pripažindamas, kad jie buvo pareikšti nepagrįstai ir prašė tenkinti ne jos, o ieškovės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, patikslinto ieškinio reikalavimus. Trečiojo asmens pareikšto ieškinio pagrindu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos paties jas pritaikiusio teismo, taip pripažįstant, kad nebuvo jokio pagrindo trečiojo asmens prašymu jas taikyti. Šios aplinkybės sudaro savarankišką pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria trečiojo asmens naudai iš atsakovės buvo priteistos trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos, patirtos iki BUAB „GKF“ patikslinto ieškinio pateikimo.
21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „GKF“ prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovės finansinei situacijai esant nepalankiai, atsakovė, aplenkdama kitus kreditorius, sau suteikė pirmenybės teisę, kad padengtų ieškovės susidariusį įsiskolinimą. Šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, jog atsakovė susidariusį įsiskolinimą padengė ieškovės paruošta produkcija (medienos gaminiais). Visi ginčo sandoriai buvo įforminti PVM sąskaitomis faktūromis, bei atliktos kt. pinigines operacijas įforminančios procedūros (priskaičiuotas ir sumokėtas PVM).
2. Siekiant pagrįsti minėto CK 6.9301 str. nuostatų pažeidimą ieškovė 2017 m. gegužės 23 d. pateikė pažymą į civilinę bylą, iš kurios matyti, kad ieškovė ginčijamų suderinimo aktų sudarymo metu turėjo pradelstų įsipareigojimų darbuotojams ir valstybės biudžetui, todėl prieš sudarant ginčijamus suderinimo aktus ieškovė pirmiausia turėjo atsiskaityti su darbuotojais bei sumokėti mokesčius valstybei. 
3. Ieškovės produkcija nebuvo perteklinė, priešinga, tai buvo labai paklausti prekė, kurią pardavus, ieškovė būtų turėjusi galimybę atsiskaityti ne tik su darbuotojais, valstybės biudžetu, bet ir su kitais kreditoriais, esančiais aukštesnėje eilėje. Pažymėtina, jog likusią neparduotą BUAB „GKF“ medienos produkciją BUAB „GKF“ bankroto administratorė realizavo  paskelbdama elektroninėse varžytynėse jau pirmųjų varžytynių metu, kas dar labiau įrodo produkcijos paklausą rinkoje. 
4. BUAB „GKF“ kreditorių interesai ir teisės buvo pažeisti dėl to, kad ieškovė 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. tarpusavio skolų suderinimo aktų sudarymo metu  jau būdama de facto nemoki, vietoje to, kad realizuoti pagamintą produkciją (medienos gaminius) ir gautomis lėšomis atsiskaityti su kreditoriais (taip pat ir su tais, kurių naudai jau buvo vykdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus -  252 401,84 Eur), ieškovės 408 819,30 Eur vertės turtas perduotas atsakovei. 
5. Aplinkybė, jog tokį atsiskaitymo būdą šalys buvo nustačiusios 2012 m. sausio 2 d. apvalios medienos pirkimo–pardavimo sutarties 5.3 punkte, nesudaro pagrindo atsakovei pažeisti imperatyvius teisės aktų reikalavimus dėl atsiskaitymų tvarkos (CK 6.9301 str. 1 d.). Taigi ginčijamais įskaitymais įmonė neteko 408 819,30 Eur vertės turto, kurį realizavus iki bankroto iškėlimo, lėšos būtų skirstomas jau minėto CK 6.9301 str. 1 d. pagrindu, o jeigu turtas būtų realizuotas po bankroto bylos iškėlimo – pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą eiliškumą.
6. Ieškovė atliko mokėjimus, kurių atlikti ji neprivalėjo. Kaip bylos nagrinėjimo metu nurodė atsakovės atstovas, atsakovė nuo 2012 m. nė vieno karto nėra pasinaudojusi 2012 m. sausio 2 d. sutarties 5.3 punkte numatyta užskaitos teise, ir tik ieškovei tapus nemokia, atsakovė, apeidama kitus kreditorius, padengė savo skolą, padarydama užskaitą. Ginčijamų priešpriešinių reikalavimų įskaitymas neatitiko įprastos UAB „GKF“ verslo praktikos – įskaitymai pažeidė kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių teises, kurie būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį (įsigyti tą patį turtą, įskaityti savo reikalavimus ir pan.) tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Šiuo atveju kiti ieškovės kreditoriai, kaip ir atsakovė, siekdama atgauti skolą, būtų sutikę dėl atsakovės atsiliepimo 8 punkte minimų PVM sąskaitos faktūrų išrašymo, kurios būtinos siekiant atgaut skolą pagaminta produkcija ir tokį veiksmą tinkamai įforminant buhalterinės apskaitos dokumentais. 
7. Atsakovė, sudariusi su ieškove atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžininga. Sudėtingą ieškovės situaciją patvirtino viešai prieinami viešojo registro duomenys, be to, antrasis įskaitymas buvo atliktas jau praėjus savaitei po to kai buvęs BUAB „GKF“ vadovas G. K. kreipėsi su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. 
8. Skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Preziumuojama, jog mokėjimus atlikusi ir gavusi šalis nenuginčijamai žinojo, jog tokie mokėjimai (priešpriešinių reikalavimų įskaitymas) pažeis kitų kreditorių teises, nes buvęs Ieškovo akcininkas ir vienintelis direktorius G. K. yra atsakovės akcininkės I. K. sutuoktinis, todėl darytina išvada, kad tokie ieškovės kreditorių atžvilgiu akivaizdžiai nesąžiningi veiksmai yra tyčiniai ir iš anksto suderinti (CK 6.67 str.). Kadangi ši aplinkybė įstatymo įvardijama kaip nesąžiningumo prezumpcija, darytina išvada, kad ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas įrodytas. 
9. Šiuo atveju atlikus suderinimo aktų pagrindu priešpriešinių reikalavimų įskaitymą jokie realūs mokėjimai nebuvo atliekami, tačiau pripažinus nurodytus sandorius negaliojančiais, ieškovei atsiranda 408 819,30 Eur reikalavimo teisė į atsakovę, o atsakovė tokio paties dydžio suma įtrauktina į BUAB „GKF“ trečios eilės kreditorių sąrašą. 
22. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Froslev Trae A/S prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės trečiojo asmens naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
24. Byloje apeliacine tvarka nagrinėjamas ginčas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė CK 1.80 ir CK 6.66 straipsniuose numatytų pagrindų egzistavimą, pripažįstant 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. suderinimo aktus dėl tarpusavio skolų sudengimo niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.
25. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis apeliantė savo poziciją grindžia tuo, jog Reikalavimo perleidimo sutartis nepažeidė ieškovės kreditorių interesų, nes nebuvo pažeista CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų eiliškumo tvarka, todėl teismas nepagrįstai ginčijamą sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu. Taip pat teigia, kad nėra visų CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų actio Pauliana taikymo sąlygų.
26. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo nustatytas ribas, pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl CK 6.9301 straipsnio aiškinimo ir taikymo

27. CK XLVII skyriaus pirmojo skirsnio, kuriame reglamentuojamas atsiskaitymų bendrosios nuostatos, 6.929 straipsnyje nustatytas atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais būdai ir tvarka, 6.930 straipsnyje – atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemonės, o nuo 2013 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. XII-239 įsigaliojimo (2013 m. spalio 1 d.) šio skirsnio nuostatos buvo papildytos 6.9301 straipsniu, kuriame reglamentuotas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, kad, pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 23, 24 punktai).
29. Sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant CK XLVII skyriaus nuostatas, darytina išvada, kad jame reglamentuojami atsiskaitymo pinigais būdai, priemonės ir tvarka. Kadangi CK 6.9301 straipsniu buvo papildytas būtent CK XLVII skyrius, taip pat atsižvelgiant į tai, kad jame reglamentuojamas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl CK 6.9301 straipsnio taikymo, konstatuotina, kad CK 6.9301 straipsnyje reglamentuotas atsiskaitymų pinigais eiliškumas.
30. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad šalys 2012 m. sausio 2 d. sudarė apvaliosios medienos pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – sutartis), kuria pardavėjas įsipareigojo patiekti (perduoti nuosavybėn), o pirkėjas įsipareigojo nupirkti (priimti nuosavybėn) apvaliąją medieną (sutarties 1.1 punktas). Šios sutarties 5.3 punkte nustatyta, kad pirkėjas atsiskaito už parduotas prekes per 15 kalendorinių dienų po PVM sąskaitos faktūros pateikimo dienos, jei PVM sąskaitoje faktūroje nenurodytas kitoks jos apmokėjimo terminas; tuo pačiu šalys susitarė, kad pirkėjui per šį terminą su pardavėju už parduotas prekes neatsiskaičius, pardavėjo pageidavimu susidaręs jam įsiskolinimas gali būti dengiamas pirkėjo pagaminta produkcija (pjautine mediena, lentomis), kurią pardavėjas turi teisę pasiimti savo transportu ir kaštais; pardavėjas apie ketinimą atgauti skolą pirkėjo pagaminta produkcija privalo informuoti pirkėją ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatomos produkcijos atsiėmimo dienos; pardavėjui pasinaudojus teise skolą atgauti pirkėjo pagaminta produkcija, pirkėjas privalo nedelsiant išrašyti ir pateikti pardavėjui PVM sąskaitą faktūrą, kurios suma privalo atitikti pardavėjo pasiimtos produkcijos kiekį ir kainą, kurią pirkėjas taiko kitiems savo klientams, perkantiems šią produkciją; pirkėjui išrašius ir pateikus pardavėjui PVM sąskaitą faktūrą, šalys atlieka tarpusavio reikalavimų (skolų) įskaitymą, kuris šalių susitarimu yra laikomas tinkamu tarpusavio atsiskaitymu. Taigi 2012 m. sausio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyti galimi atsiskaitymo būdai: pinigais; perduodant atsakovės nuosavybėn ieškovės pagamintą produkciją (pjautinę medieną, lentas).
31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė turėjo neįvykdytą prievolę atsakovės atžvilgiu – sumokėti už apvaliąją medieną. 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. ginčijamais aktais ieškovė atsiskaitė su atsakove savo paruošta produkcija (medienos gaminiais).
32. Bankroto administratorius ieškinyje teigė, kad ieškovė, atsiskaičiusi savo paruošta produkcija (medienos gaminiais) su atsakove, pažeidė CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, todėl sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys.
33. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės bankroto administratoriaus argumentais, todėl pripažino ginčijamus aktus niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu.
34. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 6.9301 straipsnio nuostatas, nes ieškovė atsiskaitė ne pinigais, o medienos gaminiais.
35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kilusio ginčo pobūdį, nagrinėja atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tarp juridinių asmenų tvarką ir priemones.
36. CK 6.929 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiskaitymai tarp juridinių asmenų, taip pat atsiskaitymai dalyvaujant asmenims, užsiimantiems ūkine komercine veikla, vykdomi negrynaisiais pinigais, o įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka – ir grynaisiais pinigais. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad atsiskaitymas negrynaisiais pinigais atliekamas per bankus, kuriuose yra atidarytos atitinkamos sąskaitos, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme arba ko neriboja naudojamos atsiskaitymų formos. CK 6.930 straipsnyje, reglamentuojančiame atsiskaitymų negrynaisiais pinigais priemones, 1 dalyje nurodoma, kad atsiskaitymai negrynaisiais pinigais atliekami naudojant mokėjimo pavedimus, akredityvus, čekius, vekselius, inkaso ir kitas įstatymų nustatytas atsiskaitymų priemones. CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas.
37. Konstatavus, kad ieškovė su atsakove atsiskaitė savo paruošta produkcija (medienos gaminiais), nėra pagrindo teigti, kad ieškovė su atsakove atsiskaitė grynaisiais ar negrynaisiais pinigais, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas CK 6.9301 straipsnyje nustatytas imperatyvas laikytis atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarkos. Be to, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad šiuo atveju buvo atliktas piniginių reikalavimų įskaitymas.
38. Kaip minėta 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. ginčijamais aktais ieškovė už atsakovės patiektą medieną atsiskaitė savo paruošta produkcija (medienos gaminiais), todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešpriešiniai reikalavimai turi būti vienarūšiai. Tai reiškia, kad abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme vartojama sąvoka „vienarūšiai reikalavimai“ taikytina ne prievolės rūšiai, o prievolės objektui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009). Nagrinėjamu atveju atsakovė turėjo piniginį reikalavimą į ieškovę, tačiau ieškovė sumokėjo ne pinigus, o atsiskaitė medienos gaminiais, todėl teigti, kad 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. ginčijamais aktais buvo atliktas priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, nėra pagrindo.
40. Nors teisėjų kolegija laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijami aktai yra niekiniai ir negaliojantys dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo, tačiau sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamus aktus pripažino negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.

Dėl būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

41. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana tikslas yra pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu taikyti restituciją, sugrąžinant skolininkui turtą, kurį jis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; kt.). Actio Pauliana pareiškus bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriui, jis, veikdamas visų kreditorių interesais, siekia į bankrutuojančios įmonės turto masę susigrąžinti šios įmonės perleistą kitiems asmenims turtą pagal ginčijamą sandorį tam, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriai galėtų gauti savo turimų reikalavimų patenkinimą, taigi gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Taigi actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą.
42. Kadangi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šiame nutarime taip pat akcentuota, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.
43. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas negaliojančiais 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. suderinimo aktus actio Pauliana pagrindu, neatsižvelgė, kad ieškovė šių aktų sudarymo metu vykdė atsiskaitymus ir su kitais kreditoriais, taip pat su darbuotojais bei valstybės institucijomis, nenustatė kurių skolininkės (ieškovės) kreditorių teisės šiais aktais pažeistos, taip pat nepagrįstai nustatė skolininko neprivalėjimą sudaryti sandorį ir medienos gaminių įgijėjos (atsakovės) nesąžiningumą, dėl to, apeliantės teigimu, nenustatytos visos pagal CK 6.66 straipsnį būtinos sąlygos tenkinti actio Pauliana, t.y. šiuo pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu.
44. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dėl to kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2013).
45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijami suderinimo aktai, kuriais UAB „GKF“ perleido medienos gaminių nuosavybės teises, sudaryti 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. Pagal UAB ,,GKF“ direktoriaus 2016 m. lapkričio 25 d. pareiškimą (Kauno apygardos teisme pareiškimas gautas 2016 m. lapkričio 28 d.) šiai įmonei bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad pareiškimas iškelti bankroto bylą įmonei pateiktas teismui tuoj po vieno ginčijamo akto sudarymo, o kitas ginčo aktas sudarytas jau po kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, patvirtina pirmosios instancijos teismo argumentus, kad ginčijamų aktų sudarymas, atsižvelgiant į ginčijamais aktais perleistų medienos gaminių vertę, pažeidė nemokios ieškovės kreditorių teisėtus interesus.
46. Įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Įmonės nemokumas rodo, kad pradelsti įsipareigojimai viršija galimybes juos įvykdyti. Ši juridinio asmens būklė reiškia, kad gebėjimas tinkamai vykdyti įsipareigojimus objektyviai prarastas, todėl tokios padėties susidarymo rizikas tenka paskirstyti įmonės kreditoriams. Bankroto bylos iškėlimas pagrindiniam skolininkui yra jo faktinį nemokumą formaliai konstatuojantis juridinis faktas. Šiuo juridiškai reikšmingu faktu oficialiai patvirtinama, kad prisiimti įsipareigojimai viršija galimybes juos įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2013).
47. Teismo nutartyje iškelti ieškovei bankroto bylą nurodyta, kad UAB „GKF“ 2016 m. spalio 31 d. turėjo 3 604 896,81 Eur pradelstų finansinių įsiskolinimų kreditoriams, su kuriais nepajėgė atsiskaityti, kad įmonė nemoki ir tai sudarė pagrindą iškelti bankroto bylą. Iš byloje esančios 2017 m. gegužės 23 d. pažymos matyti, kad UAB „GKF“ 2016 m. spalio 31 d. turėjo įsiskolinimų darbuotojams, o 2016 m. lapkričio 30 d. turėjo įsiskolinimų ne tik jiems, bet ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, mokesčių inspekcijai. Dėl to nepaisant apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ieškovė vykdė tam tikrus atsiskaitymus su kitais kreditoriais, taip pat su darbuotojais bei valstybės institucijomis, tačiau iš šioje byloje (2017 m. gegužės 23 d. pažymos, 2016 m. spalio 31 d. kreditorių sąrašo, t. 3, b. l. 12-22, 123) ir bankroto byloje (nutarties iškelti bankroto bylą, nutarčių, kuriomis patvirtinti kreditorių reikalavimai) esančių duomenų matyti, kad šių atsiskaitymų akivaizdžiai nepakako kreditorių reikalavimams padengti, nes 2016 m. spalio 31 d. bendrovė turėjo daugiau kaip 400 kreditorių. Pažymėtina, kad įmonė ginčijamų aktų sudarymo metu turėjo pradelstų 3 604 896,81 Eur įsiskolinimų kreditoriams. Byloje priimtame ir apeliaciniu skundu skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad ginčijamų aktų, kuriai perleistas UAB ,,GKF“ turtas, sudarymo metu, ši bendrovė turėjo kreditorių ir ginčijamais aktais sumažinus bendrovės nuosavą turtą atitinkamai sumenko jos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą iš šios bendrovės.
48. Kitu apeliacinio skundo argumentu teigiama, kad actio Pauliana netaikytinas dėl to, kad ginčijamus sandorius sudaryti skolininkė privalėjo, nes šių sandorių – 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. aktų sudarymą ir vykdymą lėmė ieškovės (skolininkės) atsiskaitymo pareiga pagal sudarytą 2012 m. sausio 2 d. apvaliosios medienos pirkimo–pardavimo sutartį.
49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004 ir kt.). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Be to, kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad pareiga sudaryti sandorius su kitais kreditoriais turi būti atskirta nuo skolininko noro pasirinkti, kam pirmiau atlyginti skolą, nes skolininkas actio Pauliana taikymo kontekste neturi visiškos laisvės pasirinkti, kam jis pirma įvykdys prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2013).
50. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės (skolininkės) įsipareigojimų pagal 2012 m. sausio 12 d. apvaliosios medienos pirkimo–pardavimo sutartį nepripažino privalėjimu sudaryti ginčo sandorį. Kaip minėta, pagal nurodytą sutartį, patiekus ieškovei medieną, ieškovė turėjo nustatytu terminu už ją sumokėti pinigais, o ieškovei laiku neatsiskaičius, sumokėti medienos kainą atitinkamos vertės ieškovės pagaminta produkcija – medienos gaminiais. Taigi šia sutartimi taip pat buvo nustatyti galimi atsiskaitymo būdai: pinigais, medienos gaminiais. Taigi ieškovė turėjo neįvykdytą prievolę atsakovės atžvilgiu – sumokėti už medieną. Kaip anksčiau nutartyje konstatuota, ginčijamų sandorių (medienos gaminių perleidimo pagal 2016 m. spalio 31 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. aktų) sudarymo metu ieškovė buvo faktiškai nemoki bei turėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, todėl atsiskaitymas su atsakove, nepriklausomai nuo to, kuriuo iš sutartimi nustatytų būdų prievolė vykdoma, nesant tam teisinio pagrindo aiškiai suteikia pirmenybę atsakovei prieš kitus ieškovės (skolininkės) kreditorius ir taip sumažina kitų kreditorių galimybės įgyvendinti savo reikalavimus iš skolininkės turto (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl sandorio sudarymo privalomumo šių išvadų nepaneigia.
51. Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje išvardytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga.
52. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).
53. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taikė CK 6.67 straipsnio 7 punkte nustatytą sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės nesąžiningumą patvirtina, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti žinant, jog įmonė faktiškai nemoki, iš jos vykdomi išieškojimai priverstine tvarka, o jos vadovas G. K. pats netrukus po pirmojo ginčijamo sandorio kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės nesąžiningumą (žinojimą ar turėjimą žinoti, kad ginčijami sandoriai pažeis ieškovės kreditorių teises) patvirtina tai, kad: 1) atsakovė itin dideliais kiekiais ir dažnai ėmė tiekti ieškovei produkciją nuo 2016 m. liepos mėnesio ir ją tiekė iki 2016 m. lapkričio 30 d., nors nebuvo atsiskaitoma už ją, 2) pakeitė atsiskaitymo tvarką, t. y. pareikalavo ieškovės atsiskaityti pagaminta produkcija, nors tokia praktika tarp šalių neegzistavo, 3) atsakovės teigimu, ji nesidomėjo ieškovės finansine padėtimi, o rūpinosi savo reikalais (nurodė atsakovės atstovas), 4) atsakovės akcininkais buvo G. K. (ieškovės vadovas ir akcininkas) ir I. K. (dirbusi pas ieškovę).
54. CK 6.67 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.).
55. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės vadovas ir vienintelis akcininkas G. K. bei viena iš trijų atsakovės akcininkų I. K. (34 proc. akcijų) yra sutuoktiniai. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės akcininkė I. K. neturi 50 proc. atsakovės akcijų, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė šalių nesąžiningumo prezumpciją. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys teikia pagrindo daryti išvadą, kad šalys, sudarydamos ginčijamus aktus, buvo nesąžiningos.
56. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės nesąžiningumą patvirtina tai, kad ginčijami aktai buvo sudaryti žinant, jog įmonė faktiškai nemoki, iš jos vykdomi išieškojimai priverstine tvarka, o jos vadovas G. K. pats netrukus po pirmojo ginčijamo sandorio kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi ieškovė, įvykdžiusi įsipareigojimus atsakovei, taip nepagrįstai jai suteikusi pirmenybę prieš kitus bendrovės kreditorius, kuriems savo įsipareigojimų neįvykdė, laikytina nesąžininga. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovei taip pat buvo žinoma apie ieškovės turtinę padėtį (faktinį nemokumą) bei nepajėgumą atsiskaityti su kreditoriais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovės nesąžiningumo faktą. Aplinkybes, kad ieškovės vadovas ir vienintelis akcininkas G. K. bei viena iš trijų atsakovės akcininkų I. K. (34 proc. akcijų) yra sutuoktiniai, kad I. K., dirbusi pas ieškovę, vertintinos kaip svarbios sprendžiant dėl atsakovės informuotumo apie ieškovės nemokumą ginčijamų aktų sudarymo metu. Pažymėtina, kad atsakovė apeliaciniame skunde, aiškindama ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, nurodė, kad už apvaliąją medieną jai buvo atsiskaityta medienos gaminiais dėl to, kad skolininkė (ieškovė) su atsakove neturėjo galimybės atsiskaityti nustatytu terminu pinigais. Taip atsakovė patvirtino, kad sudarant ginčijamus sandorius jai buvo žinomas ieškovės negalėjimas vykdyti skolinių įsipareigojimų, galimas nemokumas, turėjimas kitų kreditorių (apeliacinio skundo 12, 16 p., t. 3, b. l. 176). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė žinojo, kad šiuo sandoriu perleidus ieškovės turtą atitinkamai šio turto verte dar labiau pablogės skolininkės turtinė padėtis ir dėl to kiti kreditoriai negalės gauti visiško savo reikalavimų patenkinimo (CPK 185 str.). Nepaisant to, ginčijami sandoriai buvo sudaryti, atsakovė perėmė ieškovės paruoštus medienos gaminius, dėl to nurodytos sandorio sudarymo aplinkybės buvo pakankamos pripažinti turto pagal sandorį įgijėjos nesąžiningumą kitų skolininkės kreditorių atžvilgiu. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės, kuri CK 6.66 straipsnyje reguliuojamų santykių aspektu vertintina kaip trečiasis asmuo, elgesys neatitiko teisingumo principų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jos nesąžiningumą.
57. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad atsakovė, perėmusi medienos gaminius ir sumažinusi ieškovės turtą, buvo nesąžininga kitų ieškovės kreditorių atžvilgiu, neturi esminės reikšmės argumentai, kad ji šiuos gaminius perėmė rinkos kaina ir savo kaštais. Nagrinėjamu atveju buvo perleistas didelės vertės nemokios ieškovės turtas, už medienos gaminius ieškovė negavo lėšų, jos nebuvo panaudotos ieškovės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Ieškovės turto perleidimas atsakovei, ginčijamų sandorių sudarymo bei jų vykdymo aplinkybės (medienos gaminių perleidimas ieškovei esant nemokiai, ignoruojant ieškovės kreditorių teisėtus interesus patenkinti savo finansinius reikalavimus iš bendrovės turto, pirmumo atsakovei prieš kitus jos kreditorius suteikimas) sudarė pagrindą ieškovės bankroto administratoriaus reikalavimą, pareikštą actio Pauliana pagrindu, patenkinti.
58. Pripažinus ginčijamus aktus negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis), taikytina restitucija (CK 6.145 straipsnis). Taikant restituciją konkrečiu atveju įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.145 ir 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Dėl to ir tais atvejais, kai dėl sandorio nuginčijimo kreipiasi bankrutuojančios įmonės administratorius, teismas atsižvelgia į ieškovės bankrutuojančios įmonės prašomą taikyti restitucijos būdą ir apimtį, bet nėra jų saistomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015).
59. Nagrinėjamu atveju apeliantė prašo taikyti restituciją – grąžinti šalis į pradinę padėtį, buvusią iki neteisėtų sandorių sudarymo. Teisminėje praktikoje, atsižvelgiant į tai, kad įmonei iškelta bankroto byla, teisinių padarinių klausimas sprendžiamas kitaip nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą: CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Skolininkės (ieškovės) nepagrįstai perleistas turtas grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005).
60. Nagrinėjamu atveju atsakovė medienos gaminius, įgytus ginčo aktų pagrindu, yra realizavusi. Taigi ji už juos gavo finansinę naudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgęs į tai, kad atsakovei perduota ieškovės pagaminta produkcija yra realizuota, iš atsakovės ieškovei priteisė šios produkcijos vertę pinigais – 408 819,30 Eur. Pažymėtina, kad tokiu atveju apeliantei išlieka teisė reikšti finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje.
61. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijami aktai yra niekiniai dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo, taip pat nepagrįstai taikė šalių nesąžiningumo prezumpciją, tačiau kartu pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 str.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2005; 2008 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2008; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2012). Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad ginčijamų aktų sudarymu buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės (CK 6.66 str. 1 d.), skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

62. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
63. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
64. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, patenkinęs ieškovės ieškinį, be kita ko, priteisė trečiajam asmeniui Froslev Trae A/S iš atsakovės 2 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą už pradinio ieškinio rengimą, teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo vykdyti, atsiliepimo į patikslintą ieškinį rengimą, pasirengimą ir atstovavimą 2017 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje. Teismas nustatė, kad pagal pateiktus įrodymus trečiasis asmuo patyrė 3 412,55 Eur šių išlaidų, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjama byla nėra didelės apimties ir sudėtinga, joje nėra specialių žinių reikalingumo, nėra teisinių klausimų naujumo, į advokato nurodomos darbo ir laiko sąnaudas, į advokato paslaugų teikimo pastovumą, į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos, kaip nepagrįstai taikytos, į tai, kad tiek pradinis ieškinys, tiek atsiliepimas į patikslintą ieškinį grindžiami iš esmės tokiomis pačiomis aplinkybėmis bei vadovaudamasis Rekomendacijų nuostatomis, priteisė 2 000 Eur atlyginimą. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į pradinio ieškinio, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybes.
65. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad pagrindinis principas, kuriuo paremtas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės pirmiausia yra orientuotos į šalies, laimėjusios bylą, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinimą (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys). Tas yra būdinga visų instancijų teisminiams procesams (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas. Tas aiškiai atsispindi ir pirmiau minėtose proceso įstatymo nuostatose, kurios reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles (žr. CPK 93 straipsnio 1–2 dalį). Bet kuriuo atveju proceso įstatymas suteikia teismui galimybę nukrypti nuo pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
66. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos baigtį, t. y. į tai, kad patikslintas ieškinys tenkintas, taip pat į tai, kad trečiasis asmuo palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus, o atsakovės argumentus laikė nepagrįstais, taip pat į tai, kad trečiasis asmuo patyrė atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimo bei advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidas, į Rekomendacijose patvirtintus maksimalius dydžius, pirmosios instancijos teismo išvadą priteisti iš atsakovės trečiojo asmens naudai 2 000 Eur išlaidas laiko pagrįsta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

67. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
68. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei UAB ,,Medienos prekybos grupė“ bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).
69. Apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme duomenų nėra, todėl jų kompensavimo klausimas nekyla (CPK 98 str.).
70. Trečiasis asmuo apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 768 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas atmestas bei į tai, kad trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, į Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytą maksimalų dydį, priteisia 1 090,31 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Medienos prekybos grupė“ (j. a. k. 302432691) trečiajam asmeniui Froslev Trae A/S (j. a. k. 14249331) 1 090,31 Eur (tūkstantį devyniasdešimt eurų 31 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                            Danutė Gasiūnienė

                                                                            Konstantinas Gurinas

                                                                            Alvydas Poškus