Civilinė byla Nr. 2A-1113-614/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05246-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.5.;

(S)

3.3.1.14.; 3.3.1.18.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo VĮ Vilniaus miškų urėdija. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas E. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 3.804,46 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015-12-22 apie 16.50 val. ieškovo sūnus, ieškovui nuosavybės teise priklausančiu automobiliu VW TOUAREG, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo Gulbinėlių gatve link žaliųjų Ežerų ir ant automobilio užkrito medis, kuris apgadino automobilį.  Automobilio remonto kaina pagal VW centro UAB MOLLER AUTO paskaičiavimus sudaro 3.804,46 Eur.  Dėl eismo įvykio yra atsakingas atsakovas, kuris nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų želdinių priežiūros srityje. Šiuo atveju yra visos būtinosios Vilniaus miesto savivaldybės administracijos viešosios atsakomybės sąlygos.
2. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui, kadangi nulūžęs medis priklauso miškų masyvui, augančiam valstybinio miško žemėje, kurią patikėjimo teise valdo VĮ Vilniaus miškų urėdija.  Nėra viešosios atsakomybės sąlygų visumos, todėl nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Ieškovas remiasi teisės aktais, kurie šiame ginče nėra taikomi, t. y. atsakovo atsakomybė yra kildinama iš jo pareigų želdinių, augančių savivaldybės teritorijoje, priežiūros srityje, nors eismo įvykis įvyko valstybinio miško žemėje. Šioje teritorijoje augantys medžiai nėra želdynai, o valstybinis miškas, kurio priežiūra yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, kitų poįstatyminių teisės aktų. Lūžęs medis priklauso valstybinių miškų masyvui, o ne pavienių medžių grupei ar siaurai medžių juostai, todėl LR želdinių įstatymas šiame ginče netaikomas. Savivaldybė neturi pareigos rūpintis valstybiniame miške, kurį valdo ir administruoja VĮ Vilniaus miškų urėdija, augančiais medžiais ir jų būkle. Atsakovo atstovai nedalyvavo ir nebuvo kviesti dalyvauti vertinant automobiliui padarytą žalą, todėl atliktų remonto darbų reikalingumas bei tikrumas yra kvestionuotinas. Su ieškiniu nėra pateikiamos eismo įvykio, automobilio pažeidimų nuotraukos, todėl nėra aišku, kokie konkretūs automobilio pažeidimai atsirado eismo įvykio metu. Ieškovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad atlikti remonto darbai automobiliui buvo būtini. Ieškovas nepateikė tinkamo automobilio apžiūros akto. Iš byloje pateiktų automobilio remonto sąmatos kopijų nėra aišku, ar apžiūrą atliko tinkamą išsilavinimą turintis asmuo, taip pat byloje nėra duomenų apie tokio asmens turimą vertintojo kvalifikacinį pažymėjimą. Ieškovas nepateikė nei pažymos apie automobilio rinkos vertę (taip pat likutinės vertės, neapskaičiavo prekinės vertės netekimo), nei automobilio įvertinimo ataskaitos (aiškinamojo rašto) bei kalkuliacijos. Taip pat neaišku, ar pirktos detalės ir paslaugos automobilio sugadinimams ištaisyti buvo tikslingos, atsižvelgiant į automobilio būklę bei vertę. Nebuvo nustatytas tariamai eismo įvykio metu sugadintų detalių nusidėvėjimo laipsnis (automobilis eismo įvykio metu buvo 12 metų senumo), todėl ieškovas visiškai nepagrįstai prašo priteisti tariamai patirtą žalą už naujas detales. Atsakovas jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovui atsirado tariama žala, neatliko, kadangi teisės aktai nenustato pareigos atsakovui prižiūrėti jokiais pagrindais nevaldomus valstybinės reikšmės miškus ir juose augančius medžius, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo - priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos. Atsakovo vertinimu, ginčo atveju medis lūžo dėl staigaus vėjo (ir gausių kritulių) veikiamos jėgos, kuri byloje turėtų būti vertinama kaip force majeure aplinkybe.
3. Trečiasis asmuo VĮ Vilniaus miškų urėdija su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsižvelgiant į VĮ Vilniaus miškų urėdijos įstatuose įtvirtintas urėdijos pareigas, akivaizdu, jog urėdijos pareiga yra prižiūrėti miško kelius. Tuo tarpu eismo įvykis įvyko Gulbinėlių gatvėje, Vilniuje, kuri yra Vilniaus savivaldybės teritorijos ribose. Jokiame teisės akte nėra įtvirtinta, jog urėdija yra atsakinga už eismo įvykius, įvykusius ne miško keliuose, šiuo atveju, Gulbinėlių gatvėje, Vilniuje. Ginčo sprendimui aktualus Kelių įstatymas, kuris nustato, kad už kelių priežiūrą atsakingi asmenys turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka šalinti ir prižiūrėti želdinius, augančius kelio juostoje.

              II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai medis auga kelio apsaugos zonoje, atsakomybės už žalą, padarytą jam nulūžus, subjektas, pagal teismų praktiką, yra kelius prižiūrintis juridinis asmuo. Nustačius, kad ieškovo automobilį apgadinęs medis augo kelio apsaugos zonoje, konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovas yra tinkamas civilinės atsakomybės subjektas. Aplinkybė, kad medis priklausė miško masyvui neeliminuoja jo civilinės atsakomybės, kadangi eismo saugumą užtikrina kelio savininkas. Teisės aktais kelius prižiūrinčiam juridiniam asmeniui yra nustatyta tiesioginė pareiga užtikrinti saugų eismą kelyje, kiek jis susijęs su kelio apsaugos zonoje augančiais medžiais, nepriklausomai ar tai pavieniai želdiniai, ar miško masyvui priklausantys medžiai, jeigu jie auga kelio apsaugos zonoje. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kokia lūžusio medžio būklė buvo iki įvykio. Liudytoju apklaustas teismo posėdyje automobilio valdytojas nurodė, kad medis buvo sutrūnijęs, kadangi jis sutrupėjo į gabalus. Teismas sprendė, kad vien faktas, jog lūžusi medžio dalis krisdama sutrupėjo į smulkias dalis, nesudaro pagrindo pripažinti, kad medis buvo pažeistas ir jį buvo reikalinga nukirsti. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų, kurias padarė atsakovo atstovai įvykio vietos  apžiūros metu, matyti, kad lūžo lapuočio medžio viršutinė dalis. Matyti, kad medžio kamienas nėra storas, todėl tikėtina, kad lūžusios šakos taip pat negalėjo būti labai storos, todėl krisdamos jos galėjo sutrupėti į smulkias dalis.  Teismas konstatavo, kad vien faktas, jog medis nuvirto ant važiuojančios transporto priemonės, yra nepakankamas pagrindas kelius prižiūrinčio asmens civilinei atsakomybei kilti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų pagrindžiančių būtinybę atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nukirsti ginčo medį, todėl konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) fakto būvimą nėra pagrindo. Neįrodžius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo ieškinio tenkinimui. Teismas taip pat konstatavo, kad eismo įvykis įvyko esant pavojingam meteorologiniam reiškiniui -  pučiant gūsingam vėjui (18 m/s) bei esant gausiam kritulių kiekiui. Nesant nustatytos aplinkybės, kad ginčo medis buvo nesveikas, pažeistas ar pan., labiau tikėtina, kad medis nulūžo nuo gūsingo vėjo. Teismo vertinimu pažymoje apie hidrometeorologines sąlygas nurodytos aplinkybės atitinka Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąlygas, t. y. atsakovas negalėjo išvengti, kontroliuoti ir pašalinti sudėtingų oro sąlygų, dėl kurių nuvirto medis ir sukėlė žalą transporto priemonei, todėl atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atleidžiama nuo civilinės atsakomybės, kadangi žala atsirado dėl nenugalimos jėgos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6. Ieškovas E. D. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo išvada, jog medis nebuvo pažeistas, nėra logiška. Iš fotonuotraukų matosi, kad medis yra beržas. Beržas yra vidutinio kietumo medis. Sveiko medžio šakos yra stiprios, jų neįmanoma paprastai sulaužyti, o supuvusio beržo mediena yra minkšta, sutrupa iš kartoją paveikus bet kokiu daiktu. Autoįvykio atveju beržas buvo supuvęs. Supuvęs beržas augo prie pat kelio gerai matomoje vietoje, todėl savivaldybės turėjo ir privalėjo matyti pažeistą medį ir pareigą jį pašalinti. Taigi teismo išvada, kad ant transporto priemonės nuvirtęs medis yra nepakankamas pagrindas kilti civilinei atsakomybei, yra nepagrįsta ir neteisėta. Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir 1 želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad Gulbinėlių gatvėje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Byloje nustatyta, kad medis augo netoli kelio, nesvarbu tikrino savivaldybė medžių būklę ar netikrino, o svarbu tai, kad savo pareigą atliko aplaidžiai, neveikė taip, kad būtų išvengta medžio griuvimo ir to sukeliamų neigiamų padarinių. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybė prisiėmė riziką atlyginti atsiradusią žalą.
7. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad apeliantas nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimų apie ginčo medžio rūšį ir jos ypatumus, todėl apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai dėl medžio rūšies ir kietumo turėjo būti teikiami ir įrodinėjami anksčiau, dar iki priimant teismo sprendimą. Niekuo neparemtas ir formalus apelianto teiginys, kad ginčo medis buvo supuvęs - byloje nėra pateikta jokių tokią aplinkybę patvirtinančių duomenų, priešingai, iš byloje esančių fotonuotraukų jokių ginčo medžio ligų, nusilpimo ar kt. požymių nematyti ir teiginį apie neva supuvusį ginčo medį paremia tik subjektyvūs eismo įvykyje dalyvavusio apelianto sūnaus parodymai, kurie, atsižvelgiant į tai, kad minėtas asmuo iškart po įvykio ar kartu su atsakovo darbuotoju apžiūrėdamas įvykio vietą, būdamas vidutiniškai protingu ir apdariu asmeniu, turėjo visas galimybes leistinomis įrodinėjimo priemonės užfiksuoti neva supuvusį ir ieškinio padavimo metu vis dar stovėjusį ginčo medžio kamieną ir jo šakas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad byloje nebuvo įrodyta būtinybe iki eismo įvykio kirsti ginčo medį, o byloje surinkti įrodymai tikėtinai pagrindė priešingą išvadą - ginčo medis supuvęs nebuvo ir galimai lūžo dėl nenugalimos jėgos. Apelianto procesiniuose dokumentuose užimama pozicija dėl ginčo medžio netinkamos būklės, tiek liudytojo M. D. pateikti paaiškinimai yra prieštaringi - viena vertus, apeliantas teigia, kad ginčo medis buvo tiek supuvęs, kad smūgio į automobilį metu iškart sutrupėjo, kas, apelianto teigimu iškart įrodo medžio prastą būklę, kita vertus, eismo įvykio metu automobiliui medžio šakos išmušė stiklą. Nėra suprantama kaip supuvusio ir trupančio medžio nestoros šakos, esant nedideliam ir saugiam greičiui (ta nurodė liudininkas M. D.), sugebėjo išmušti automobilio stiklą. Apeliantas taip nenurodo konkrečių ir byloje taikomų teisės aktų reikalavimų, kurių neva nesilaikė atsakovas ginčo medžio, patenkančio į valstybinio miško masyvo ribas ir Gulbinėlių g. apsaugos zoną, priežiūros srityje. Tai, kad ginčo medis yra valstybinio miško dalis apeliantas neginčijo nei ieškiniu, nei bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniu skundu. Atsižvelgiant į ginčo medžio augimo vietą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai byloje rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. D1-204 patvirtintomis miško sanitarinės apsaugos taisyklėmis, kuriose yra numatytos pagrindinės medžio, priklausančio miško masyvui, sąvokos. Apeliantas savo skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-932-11, teigdamas, kad Savivaldybė privalo įvertinti visų teritorijos želdynų būklę ir tikrinti kiekvieną medį - minėtoje byloje buvo nagrinėjamos Savivaldybės pareigos želdynų, o ne kelio apsaugos zonoje augančių ir valstybinio miško masyvui priklausančių medžių priežiūros srityje. Net teismui ir pripažinus, kad sprendimas dalyje dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo, nėra pagrįstas, apeliantui neginčijant pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nenugalimos jėgos instituto atsakovo atžvilgiu taikymo, sprendimas negali būti panaikintas visa apimtimi ir juolab priimtas naujas sprendimas - ieškinį tenkinti.
8. Trečiasis asmuo VĮ Vilniaus miškų urėdija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, nustatęs, jog ginčo medis augo kelio apsaugos zonoje, konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra tinkamas civilinės atsakomybės subjektas. Ieškovo į bylą pateikti dokumentai nėra pakankanti daryti išvadą, jog jis patyrė žalą dėl atsakovo veiksmų. Ieškovas nepateikė tinkamo automobilio apžiūros akto. Iš byloje pateiktų automobilio remonto sąmatos kopijų nėra aišku, ar apžiūrą atliko tinkamą išsilavinimą turintis asmuo, taip pat byloje nėra duomenų apie tokio asmens turimą vertintojo kvalifikacinį pažymėjimą. Taip pat nebuvo nustatytas eismo įvykio metu sugadintų detalių nusidėvėjimo laipsnis (automobilis eismo įvykio metu buvo 12 metų senumo), todėl ieškovas visiškai nepagrįstai prašo priteisti patirtą žalą už naujas detales. Byloje yra duomenys, jog buvo viešai pranešta ir įspėta apie laukiamą stiprų vėją. Atsižvelgiant į tai, asmuo, būdamas apdairus ir rūpestingas, galėjo išvengti atsiradusios žalos. Urėdija sutinka su atsakovo vertinimu, jog ginčo atveju medis lūžo būtent dėl staigaus vėjo (ir gausių kritulių) veikiamos jėgos, kuri byloje turėtų būti vertinama kaip force majeure aplinkybė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
10. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies (CPK 178 str., 326 str. 1 d. 2 p.).
11. Ginčas byloje yra kilęs dėl to, koks asmuo yra atsakingas ir ar atsakingas už 2015 m. gruodžio 22 d. įvykusį eismo įvykį, kai ant apelianto E. D. nuosavybės teise priklausiusio jo sūnaus M. D. vairuoto automobilio VW TOUAREG, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuojant Gulbinėlių gatve, užvirto pakelėje buvęs medis. Apeliantas teigia, kad žalą turėtų kompensuoti atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri atsakinga už gatvės ruožo, kuriame nulūžo medis, priežiūrą (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktas, 31 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnio 2 dalies 17 punktas, Aplinkos  apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punktas, Želdinių įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnio 2 dalis). Atsakovas nurodo, jog jokių neteisėtų veiksmų jis neatliko,
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog faktą apie eismo įvykį pagrindžia bylos medžiaga - 2015-12-22 Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos kelių patrulių rinktinės Pažyma dėl eismo įvykio (b.l. 8),  Tarnybinis pranešimas (b.l. 13), papildomi duomenys apie eismo įvykį (b.l. 13), Eismo įvykio vietos schema (b.l. 14).  Byloje nėra ginčo, kad nurodytoje vietoje medis nulūžo ir apgadino apelianto automobilį. Iš byloje esančios atsakovo sudarytos autoįvykio įvykio 2016-02-26 schemos (b.l. 34) matyti, kad atstumas nuo kelio ašies iki lūžusio medžio yra apie 11 metrų, o nuo asfaltuoto kelio  krašto – 8 metrai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Gulbinėlių gatvė, kur įvyko eismo įvykis, yra vietinės reikšmės kelias (Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies1 punktas), kurio savininkas yra atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, keliui Registro centro bazėje suteiktas kodas 49134, jis priskirtas C2 kategorijai. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.
13. Teismas teisingai nurodė, jog  pagal Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155 patvirtinto kelių priežiūros aprašo 6-8 punktus, atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei tenka pareiga užtikrinti Gulbinėlių gatvės taisymą bei priežiūros darbus, taip pat saugias eismo sąlygas, naudojimo priežiūrą, organizuoti techninę jo priežiūrą. Vadovaudamiesi Aprašo 123 punktu, kelius prižiūrintys  juridiniai asmenys ir (ar) fiziniai asmenys privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus  želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę eismo saugumui. Nurodytos kategorijos  kelių apsaugos zona yra 10 metrų nuo kelio briaunų į abi puses (Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ginčo, kad lūžęs medis augo kelio apsaugos zonoje byloje nėra.
14. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tais atvejais, kai medis auga kelio apsaugos zonoje, atsakomybė už žalą, padarytą  jam nulūžus tenka atsakovui, tačiau sprendė, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių būtinybę atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei  nukirsti ginčo medį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nepateikta įrodymų, kokia lūžusio medžio būklė buvo iki įvykio, o taip pat nurodė, kad pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsakovui netaikoma, kadangi buvusios aplinkybės atitinka Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąlygas, t. y. atsakovas negalėjo išvengti, kontroliuoti ir pašalinti sudėtingų oro sąlygų (stipraus vėjo ir kritulių), dėl kurių nuvirto medis ir sukėlė žalą transporto priemonei.
16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos.
17. CK 6.253 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos informacijos skyriaus 2016-02-24 pažymos apie hidrometeorologines sąlygas (b.l. 32)  matyti, kad 2015-12-22 didžiausias vėjo greitis įvykio dieną siekė iki 18 m/s, o kritulių kiekis siekė 10,4 mm, o tai pagal Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl ekstremalių įvykių patvirtinimo“ nustatytus ekstremalių įvykių kriterijus nėra laikytina nenugalima jėga ir nešalina atsakovo atsakomybės. Vėjo greitis nuo 28 iki 32 m/s yra stichinis meteorologinis reiškinys (LR aplinkos ministro 201-11-11 įsakymas Dėl stichinių, katastrofinių meteorologinių ir hidrologinių reiškinių rodiklių patvirtinimo Nr.D1-870), tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad ir tai savaime nereiškia, kad tokio vėjo buvimas pripažįstamas nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 23 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-513/2013; 2016 m. balandžio 8 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr.e3K-3-216-421/2016, Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.e2A-3001-345/2015, kt.).
18. Minėta, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. gruodžio 12 d.) 12.3 punktą kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui; neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui.
19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktais kelius prižiūrinčiam juridiniam asmeniui yra nustatyta tiesioginė teisinė pareiga užtikrinti saugų eismą kelyje, kiek jis susijęs su kelio apsaugos zonoje augančiais želdiniais. Medžiui nuvirtus ant kelio yra pagrindas spręsti, kad kelią prižiūrintis subjektas savo pareigas dėl želdinių priežiūros vykdė netinkamai, nes laiku nesiimta reikalingų priemonių, kad grėsmę eismo saugumui keliantys medžiai būtų pašalinti. Atsakovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog teisės aktais jam priskirtą Gulbinėlių gatvės apsaugos zonoje augančių želdinių priežiūrą buvo kam perdavęs. Atsakovas taip pat neteikė jokių duomenų, kad jis pats atliko kokius nors šios gatvės želdinių priežiūros darbus.
20. Kaltės prezumpciją kelius prižiūrintis subjektas gali paneigti įrodęs, jog padarė visa, ko iš jo gali būti protingai reikalaujama eismo saugumui užtikrinti. Taip pat jis gali įrodyti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo didelio neatsargumo ar kitų civilinę atsakomybę visiškai ar iš dalies šalinančių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013  m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. VĮ „Kauno regiono keliai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-513/2013). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, neįrodė jos atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl gatvės apsaugos zonoje augančio medžio, šalinančių aplinkybių.    
21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas ir nukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, nepriteisdamas dėl kelio apsaugos zonoje augančio medžio padarytos automobiliui žalos atlyginimo iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės.
22. Įrodinėdamas patirtą žalos dydį apeliantas į bylą pateikė autorizuoto Volkswagen serviso Vilniuje Moller auto UAB 2015-12-28 atliktą apelianto automobilio remonto darbų sąmatą, kuri sudaro 3.804,46 Eur, šią sumą apeliantas prašė priteisti iš atsakovo. Kaip matyti iš  pateiktos darbų sąmatos, čia įtrauktas variklio dangčio, kairio sparno priekinio stiklo remontas / keitimas ir dažymo darbai bei detalės ir medžiagos. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos kelių patrulių rinktinės 1 kuopos 3 būrio pareigūnų surašyto Tarnybinio pranešimo apie 2015-12-22 įvykį (b.l. 13), matyti, kad užkritęs medis  apgadino priekinį stiklą, kairės pusės priekinį sparną ir variklio dangtį. Tokios pat aplinkybės ir automobilio apgadinimai nurodyti apelianto 2015-12-22 pareiškime policijai (b.l. 14`), todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Moller auto UAB atliktoje sąmatoje įtraukti apelianto automobilio remonto darbai yra susiję su minimu įvykiu ir yra jo pasekmė (CPK 178 straipsnis). Nepagrįsti atsakovo argumentai, jog apeliantas nepakvietė atsakovo į automobilio apžiūrą ar žalos vertinimą. Kaip matyti iš bylos rašytinių įrodymų, apelianto atstovas iš karto po įvykio – 2015-12-30 kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo, tačiau 2016-01-06 raštu atsakovas tiesiog nurodė, jog jis nėra atsakingas (nurodė, jog atsakinga VĮ Vilniaus miškų urėdija) ir įvykiu toliau nesidomėjo. Remonto darbų kalkuliacija buvo atlikta faktiškai tuo pačiu metu, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas nereiškė noro susipažinti su skaičiavimais ar apžiūrėti apgadintą automobilį. Minėta, kad kalkuliacija buvo atlikta autorizuoto serviso specialistų, todėl kolegijai nekyla abejonių dėl apelianto transporto priemonės remonto darbus įvertinusio darbuotojų kvalifikacijos.
23. Kolegija sutinka su atsakovo ir trečiojo asmens argumentais, kad sąmatoje įtrauktoms naujoms detalėms turi būti skaičiuojamas nusidėvėjimas. Pirmosios instancijos teisme apelianto atstovas pripažino, kad naujų detalių kaina sąmatoje nebuvo mažinama. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000-04-17 įsakymu Nr.120 / 2000-04-101 patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka (Tvarka) ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija (Instrukcija). Tvarkos 10 punktas nustato, jog transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai tai yra išlaidos apgadintos (sužalotos) transporto priemonės atstatymui iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių. Siekiant teisingai nustatyti apelianto patirtą žalą, turi būti atliktas transporto priemonės dalių nuvertinimas - dalių vertės sumažinimas keičiant apgadintas dalis naujomis, atsižvelgiant į keičiamų dalių techninę būklę prieš apgadinimą (13 p.), priešingu atveju daiktas būtų ne atstatytas į buvusią iki apgadinimo padėtį, o nepagrįstai pagerintas atsakovo sąskaita (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Pagal Instrukcijos 60 punktą, keičiamų dalių nuvertinimas apskaičiuojamas pagal formulę VDN = S(Vnd ·× S)/100, kur: VDN – keičiamų dalių nuvertinimo suma; Vnd – naujos autentiškos dalies vertė; S – dalies nuvertinimo  norma, %. Kaip matyti iš byloje esančių apelianto automobilio duomenų, pagal variklio darbinį tūrį jis priskirtinas antrai klasei, todėl pagal Tvarkos priedo trečios lentelės kriterijus, 12 metų senumo apelianto automobilio detalėms taikytina nuvertinimo S normos išraiška procentais – 61. Iš apelianto pateiktos remonto sąmatoje nurodytos 3.804,46 Eur sumos, darbų kaina sudaro 1.013,58 Eur, detalės -  priekinis dangtis, kaitys sparnas, distancinė detalė, priekinis vandens aptakas, priekinis klijuojamas toninis stiklas ir smulkios dalys - sudaro 2.659,66 Eur Su PVM, o medžiagos – pjovimo lynas, valymo tirpalas  ir klijai priekiniam stiklui sudaro 131,21 Eur.  Medžiagoms ir darbui nuvertinimas neskaičiuojamas (1.013,58 + 131,21), į formulę sudėjus reikšmes, naujos detalės nuvertinamos 1.622,39 Eur suma, todėl kompensuojama naujų detalių sumos dalis sudarytų 1.037,27 Eur. Nuvertintų naujų detalių kompensuojama dalis su medžiagomis ir darbu vertinama kaip apelianto dėl atsakovo kaltės patirta žala -  ir ji sudaro iš viso 2.182,06 Eur (1.037,27 +1.013,58.+ 131,21). Iš viešai prieinamos tokių ir panašių metų gamybos automobilių VW TOUAREG kainų kolegija sprendžia, kad 2.182,06 Eur automobilio remonto kaštai 70 procentų rinkos vertės neviršija, todėl automobilio remontas tikslingas.
24. Remdamasi tuo, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas minimoje dalyje, kurioje ieškinys atmestas visa apimtimi, neteisėtas, todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina ir ieškinys tenkintinas dalyje, pripažįstant, jog apeliantas turi teisę į 2.182,06 Eur žalos atlyginimą iš atsakovo ir į procesines palūkanas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
25. Taip pat perskirstomos pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos bylinėjimosi  išlaidos. Ieškinys tenkintinas 57 proc., atmestinas 43 proc. dalyje, todėl iš atsakovo ieškovo naudai už bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme proporcingai priteistina 65,46 Eur žyminio mokesčio, už bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme priteistina 65,46 Eur. Pirmosios instancijos teisme apeliantas patyrė 700,00 Eur atstovavimo išlaidų, todėl iš atsakovo jam priteistina proporcinga 399,00 Eur atstovavimo išlaidų suma. Duomenų apie atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme apeliantas nepateikė. Atsakovas byloje atstovavimo išlaidų nepatyrė. Trečiasis asmuo pateikė duomenis apie tai, kad pirmosios instancijos teisme jis patyrė 1.452,00 Eur atstovavimo išlaidų, apeliacinės instancijos teisme – 605,00 Eur už atsiliepimo surašymą. Iš atsakovo trečiajam asmeniui priteistinos pagrįstos 1.172,49 Eur bylinėjimosi išlaidos. Iš apelianto bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, kadangi ginčas kilo dėl ydingos atsakovo pozicijos, o ne dėl apelianto veiksmų, apelianto procesinis elgesys byloje buvo tinkamas (CPK 1.5 straipsnis). Byloje susidarė minimali suma procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios pagal LR teisingumo ministro nustatytą tvarką neišieškomos.

              Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329-330 straipsniais, teismas

n u t a r i a : 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą dalyje, kurioje buvo atmesti apelianto reikalavimai, panaikinti ir ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti apeliantui E. D. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2.182,06 Eur (du tūkstančiai vienas šimtas aštuoniasdešimt du eurai 06 cnt) žalos atlyginimą ir 5 proc. procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas:

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apelianto E. D. naudai 529,92 Eur (penki šimtai dvidešimt devyni eurai 92 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1.172,49 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas septyniasdešimt du eurai 49 ct) bylinėjimosi išlaidas trečiojo asmens VĮ Vilniaus miškų urėdijos naudai.

Teisėjai                                                                                                                       Dainius Rinkevičius

                                                                                                                     Eglė Surgailienė

                                                                                                                 Jelena Šiškina