Baudžiamoji byla Nr. 2K-36-693/2015

Proceso Nr. 1-26-1-01349-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.3.2.4;

2.1.2.12;

3.1.5.13;

1.1.2.1;

2.1.3.1;

2.1.3.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. gynėjų advokatų Žygimanto Rutkausko ir Kristinos Rutkauskienės kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal 259 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį (dėl trylikos nusikalstamų veikų), pagal 215 straipsnio 1 dalį (dėl vienuolikos nusikalstamų veikų), pagal 182 straipsnio 1 dalį (dėl keturiasdešimt devynių nusikalstamų veikų), pagal 182 straipsnio 3 dalį (dėl trisdešimties nusikalstamų veikų) ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 65 straipsniu, jam paskirta subendrinta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartis, kuria nuteistojo T. A. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. A. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2008 m. liepos 5 d., nuo 00.00 iki 7 val., nenustatytu tikslesniu laiku, veikdamas bendrininkų grupe su bendravykdytojais G. A. ir D. A., panaudodami smurtą, grasindami tuoj pat vėl jį panaudoti prieš nukentėjusįjį J. N., gimusį (duomenys neskelbtini), gyvenantį (duomenys neskelbtini), įsibrovė į nukentėjusiojo kambarį Nr. 23, esantį (duomenys neskelbtini), veržliarakčiu smogė nukentėjusiajam kelis smūgius per galvą, liemens šoną, sprandą, grasindamas vėl panaudoti fizinį smurtą, pagrobė automobilį “Daimler Chrysler” (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 8500 Eur (29 325 Lt vertės), 1700 Eur (5865 Lt), nukentėjusiojo drabužius, fotoaparatą „Canon“ ir mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6230“ – taip padarė nukentėjusiajam 35 190 Lt (10 191,73 Eur) turtinę žalą.

Taip pat jis nuteistas pagal:

BK 182 straipsnio 3 dalį dėl penkiolikos nusikalstamų veikų, padarytų nuo 2009 m. lapkričio 17 d. iki 2010 m. kovo 31 d. skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis apgaule užvaldant nukentėjusiųjų R. N. (R. N.), V. P., R. Bč., S. D., P. D. (P. D.), R. F., R. Po., Č.J. S., R. B., V. S., R. Pc., P. S., D. K., R. V. ir R. D. turtą, nuo 200 Lt (57,92 Eur) iki 352 Lt (102,24 Eur) vertės;

BK 182 straipsnio 3 dalį dėl penkiolikos nusikalstamų veikų, padarytų nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d. skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis apgaule užvaldant nukentėjusiųjų M. S., M. L. (M. L.), A. Z. (A. Z.), V. V., R. K., V. K., A. V., A. L. (A. L.), L. V., J. D., P. R., T. P., A. Nv., K. K. ir E. M. turtą, nuo 200 Lt (57,92 Eur) iki 353 Lt (102,24 Eur) vertės;

BK 182 straipsnio 1 dalį dėl trisdešimt trijų nusikalstamų veikų, padarytų nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d. skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis apgaule užvaldant nukentėjusiųjų A. Bu., T. L., E. J., A. P., V. Kr., V. Mo., V. O., I. B., G. L., A. S., A. B., E. P., A.K. P., G. V., D. M., V. Gr., R. Bo. (R. Bo.), D. D., R. Pu., A. V., V. La., E. V., R. Pr., S. La., A. J., D. Kv., A. N., A. Po., M. P., J. S., D. T., A. Pa. (A. Pa.) ir L. B. turtą, nuo 400 Lt (115,85 Eur) iki 600 Lt (173,77 Eur) vertės.

Taip pat jis nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje (dėl 16 nusikalstamų veikų, padarytų nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. vasario 10 d. skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis apgaule užvaldant nukentėjusiųjų M. A., R. V., V. Ro., K. B., G. M., P. L., I. P., O. S., V. M., V. Sa., R. Z., Ž. P., A. B., E. K., S. L. ir D. L. turtą, nuo 700 Lt (202,73 Eur) iki 6000 Lt (1737,72 Eur) vertės, tačiau ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka nerevizuojama.

Kasaciniu skundu nuteistojo T. A. gynėjai advokatai Ž. Rutkauskas ir K. Rutkauskienė pateikia prašymus: 1) panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimų dalis, kuriomis T. A. nuteistas dėl penkiolikos baudžiamųjų nusižengimų, numatytų BK 182 straipsnio 3 dalyje, padarytų nuo 2009 m. lapkričio 17 d. iki 2010 m. kovo 31 d., ir šią bylos dalį nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; arba 2) pakeisti abiejų instancijų teismų sprendimų dalis, kuriomis T. A. nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (dėl 12 nusikalstamų veikų), 215 straipsnio (dėl 11 nusikalstamų veikų), 182 straipsnio 1 dalį (dėl 49 nusikalstamų veikų), 182 straipsnio 3 dalį (dėl 29 nusikalstamų veikų), ir šias veikas kvalifikuoti kaip viena tęstinė nusikalstama veika atitinkamai pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį bei paskirti švelnesnę galutinę laisvės atėmimo bausmę; 3) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria T. A. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismai neištyrė ir tinkamai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos duomenų, nepagrįstai ir neteisėtai pripažino juos įrodymais, dėl to nepagrįstai ir neteisėtai T. A. pripažino kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Be to, teismai taip padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7, 20 straipsnių, 44 straipsnio 7 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio pažeidimus, nes neužtikrino įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės pačiam apklausti liudytojus (nukentėjusiuosius), kurių parodymais grindžiami jam pareikšti kaltinimai, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų tinkamai neįvertino ir dėl jų nepasisakė.

Anot kasatorių, jų ginamasis yra nepagrįstai nuteistas ir dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 3 dalyje, kurios padarytos nuo 2009 m. lapkričio 17 d. iki 2010 m. kovo 31 d., o apkaltinamasis nuosprendis priimtas praėjus daugiau kaip dvejiems metams po paskutinės T. A. nusikalstamos veikos padarymo, t. y. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino apeliacinio skundo dėl T. A. pripažinimo kaltu ir bausmių paskyrimo pagrįstumo dėl šių veikų padarymo, pirmosios instancijos klaidos neištaisė. Dėl to kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismų ši sprendimų dalis naikintina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (nusikalstamų veikų padarymo metu galiojęs BK 95 straipsnio l dalies 1 punkto a papunktis) taikymo ir ši bylos dalis nutrauktina. Skunde nurodoma, kad paskutinysis iš 103 nusikaltimų, už kuriuos apkaltinamuoju nuosprendžiu T. A. yra nuteistas, padarytas 2011 m. vasario 10 d. (dėl S. L. priklausančio turto užvaldymo apgaule) ir byloje nėra duomenų, jog po šio nusikaltimo nuteistasis būtų padaręs kokią nors kitą nusikalstamą veiką. Dėl to kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai pritaikė BK 95 straipsnį (nuo paskutinės veikos padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau kaip dveji metai) ir apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl penkiolikos baudžiamųjų nusižengimų (BK 182 straipsnio 3 dalis) naikintina, šią bylos dalį nutraukiant vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimais.

Kasatorių nuomone, jų ginamojo padarytos veikos, numatytos BK 214 straipsnio 1 dalyje (12 nusikalstamų veikų), 215 straipsnyje (11 nusikalstamų veikų), 182 straipsnio 1 dalyje (49 nusikalstamos veikos) ir 182 straipsnio 3 dalyje (29 nusikalstamos veikos), turi būti kvalifikuojamos kaip viena tęstinė veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2007). Kasatoriai teigia, kad T. A. veiksmus lėmė noras surinkti konkrečią sumą (100 000 Lt), visi veiksmai buvo atlikti pagal vieną vieningą sumanymą, turint konkretų tikslą – kuo daugiau uždirbti, nusikalstamas veikimas buvo daromas analogiškomis aplinkybėmis ir metodais. Anot kasatorių, tai reiškia, kad kiekvienas nusikalstamos veikos sumanymas nuteistajam negalėjo kilti vis iš naujo ir vėl realizuojama visa nusikalstamos veikos sudėtis. Dėl to teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, visus nuteistojo veiksmus kvalifikuojant kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnį ir 182 straipsnio 2 dalį.

Kasatoriai teigia ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis dėl veikos, numatytos BK 180 straipsnio 3 dalyje, T. A. priimtas pažeidžiant BPK 22 straipsnio 3 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes byloje nėra įvykio vietos apžiūros protokolo, nuotraukų, gydytojo apklausos ar medicinos įstaigos išduoto dokumento, patvirtinančio apie nukentėjusiajam J. N. padarytus sužalojimus, nei vienos instancijos teisme neapklaustas pats nukentėjusysis, neapklausti liudytojai E. W., L. W., policijos pareigūnas B., o skundžiamame nuosprendyje nenurodyti T. A. teisinantys duomenys (G. A. ir D. A. parodymai). Dėl to ši teismų sprendimų dalis turi būti panaikinta ir byla nutraukta, nes teismų praktikoje tokie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai paprastai pripažįstami esminiais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-554/2006, 2K-P-218/2009, 2K-663/2010, 2K-50/2011). Pirmosios instancijos teismas, tinkamai neatlikęs įrodymų tyrimo, išvadas ir motyvus dėl įrodymų ir T. A. pripažinimo kaltu dėl plėšimo perrašė pažodžiui iš Liubeko žemės teismo nuosprendžio vertimo į lietuvių kalbą, t. y. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi kito teismo įrodymų vertinimu bei išvadomis dėl nagrinėjamos bylos faktų, jų netirdamas, nors kito teismo, išnagrinėjusio bylą dėl bendrininkų įvykdytos veikos, padarytos išvados neturi prejudicinės galios baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui (Konstitucijos 31 ir 109 straipsniai). Skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas T. A. apeliacinį skundą, neištaisė tokių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, skundžiamoje nutartyje rėmėsi teismuose neištirtais įrodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nuteistojo gynėjai teigia ir tai, kad abiejų instancijų teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkto ir BPK 44 straipsnio 5, 7–8 dalių reikalavimus, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos (Unterpertingeris prieš Austriją, Delta prieš Prancūziją) ir teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2005). Kasatoriai pažymi, kad jų ginamasis nuteistas remiantis išimtinai tik nukentėjusiojo J. N. parodymais, duotais kitoje byloje, nagrinėtoje Vokietijoje, Liubeko žemės teisme. Tačiau šis nukentėjusysis nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo pareigūno, nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, abiejų instancijų teismų posėdžiuose nedalyvavo. Be to, nepagrįstai netenkinti nuteistojo ir jo gynėjo prašymai bylą nagrinėti dalyvaujant šiam nukentėjusiajam, nustatyti jo gyvenamą vietą, atvesdinti į teismą. Dėl to nei T. A., nei jo gynėjas jokioje bylos proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti nukentėjusiojo, ginčyti jo parodymų, kuriais tik remiantis buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Anot kasatorių, aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo apklaustas Liubeko žemės teisme nagrinėjant kitų bendrininkų G. A. ir D. A. bylą, nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje buvo laikytasi Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, BPK 44 straipsnio 5, 7–8 dalyse įtvirtintų reikalavimų užtikrinti kaltinamojo teisę į teisingą teismą, laikantis rungimosi principo išnagrinėti visus svarbiausius kaltinančius įrodymus ir teisę, kad šie įrodymai būtų taip išnagrinėti, kad nebūtų apribota teisė į gynybą. Juolab kad nagrinėjamoje byloje nebuvo apklaustas ir nė vienas liudytojas, kurių parodymais, duotais tik Liubeko žemės teisme, rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas T. A. apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, nors apeliacinės instancijos teismas ir išsiuntė Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijoms prašymą apklausti J. N., tačiau, gavęs atsakymą, kad šiuo metu nežinoma šio nukentėjusiojo buvimo vieta, apsiribojo tik šiuo atsakymu ir daugiau nesiėmė jokių veiksmų nukentėjusiojo gyvenamajai vietai nustatyti, taip pat ir dėl jo apklausos. Kartu kasatoriai nesutinka ir su skundžiamos nutarties išvada, kad šis nukentėjusysis yra tinkamai apklaustas bylą nagrinėjant Liubeko žemės teisme. Apibendrindami kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio, 7 straipsnio ir 44 straipsnio 7 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio reikalavimų pažeidimų, tai sukliudė priimti teisingą nutartį, dėl to skundžiamos nutarties dalis, kuria T. A. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir nepadarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiami ar naikinami šių teismų sprendimai. Be to, kasatorių teiginiai apie BPK 20 straipsnių reikalavimų pažeidimus taip pat yra nepagrįsti. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismo nuosprendis buvo priimtas laikantis BPK nustatytos tvarkos ir atitiko jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus, teismo išvados išdėstytos aiškiai ir motyvuotai. Prokuroro nuomone, teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, savo sprendimuose nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kasatorių parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes. Anot prokuroro, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, pagal teismų praktiką proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, padarytų vertinant įrodymus. Nuteistajam ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus. Todėl teigti, kad bylą nagrinėję teismai buvo šališki, neobjektyvūs nuteistajam ar pažeidė rungimosi principą ar kitaip suvaržė kaltinamojo teises dėl to, kad ne taip, kaip to norėjo nuteistasis ar jo gynėjai, vertino surinktus įrodymus – nėra pagrindo.

Atsiliepime prokuroras teigia ir tai, kad kasacinio skundo argumentai dėl neva esmingai pažeisto baudžiamojo proceso įstatymo nagrinėjant veiką, padarytą prieš nukentėjusįjį J. N., nėra pagrįsti bylos medžiaga. Prokuroras pažymi, kad analogiški nuteistojo argumentai yra išanalizuoti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kuriame, išnagrinėjus tokį apeliacinio skundo argumentą, padaryta pagrįsta išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje labai plačiai ir išsamiai išnagrinėtos visų inkriminuotų veikų aplinkybės (tarp jų ir dėl plėšimo, padaryto prieš J. N.) ir jas patvirtinantys įrodymai. Be to, priešingai nei teigia kasatoriai, nagrinėjant bylą teisme nebuvo pažeistas rungimosi principas. Apeliacinės instancijos teismo sprendime pakankamai argumentuotai išaiškintos tiek nukentėjusiojo asmens teisės baudžiamajame procese, tiek nurodyta, dėl ko kritiškai vertintini T. A. ir jo bendrininkų parodymai dėl plėšimo aplinkybių. Atsiliepime prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė vienareikšmišką išvadą dėl T. A. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir naikinti šią nuosprendžio dalį nėra pagrindo. Be to, priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus šiame skunde keltus klausimus ir BPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė.

Kartu prokuroras pažymi, kad apeliaciniame skunde nebuvo skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis tiek dėl veikų, numatytų BK, kvalifikavimo kaip vienos tęstinės veikos, tiek dėl veikų, numatytų BK 182 straipsnio 3 dalyje, senaties termino, dėl to šie klausimai pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies reikalavimus negali būti nagrinėjami kasacine tvarka.

Apibendrindamas prokuroras teigia, kad T. A. padarytos nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos, nuteistajam baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, teismai sprendimuose detaliai išanalizavo liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus, vertino visą byloje surinktų įrodymų visetą ir padarė išvadas, atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Nuteistojo T. A. gynėjų advokatų Ž. Rutkausko ir K. Rutkauskienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasatorių nurodomų argumentų dėl esminių BPK pažeidimų, pripažįstant T. A. kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtent šių reikalavimų laikymasis užtikrina teismų priimamų sprendimų pagrįstumą ir teisingumą. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Teismas pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus, ir būtent tokiais, teisiamajame posėdyje išnagrinėtais, įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis), taip pat apeliacinės instancijos teismo išvados, priimant nutartis ar nuosprendžius. Jeigu pirmosios instancijos teisme išnagrinėjami ne visi bylai reikšmingi įrodymai, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio nuostatomis, gali pats atlikti įrodymų tyrimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK nuostatos nedraudžia teismams remtis iš kitų baudžiamųjų bylų gautais duomenimis, tačiau visi jie turi būti patikrinami teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2009, 2K-601/2012, 2K-23-976/2015). Kai nukentėjusysis ar liudytojas nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Šios taisyklės taikytinos ir tuo atveju, kai teisės aktų nustatyta tvarka gaunami duomenys iš užsienio valstybėje vykusio baudžiamojo proceso. Kita vertus, kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad kiekvieno kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas baudžiamajame procese pagal jam pareikštą kaltinimą, o kitų asmenų baudžiamosiose bylose dėl tos pačios nusikalstamos veikos priimti teismų sprendimai neturi prejudicinės reikšmės šiuo aspektu. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, siekiant naudoti kitoje baudžiamojoje byloje duotus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus, turi būti užtikrintos kaltinamojo teisės, susijusios su liudytojo apklausa (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis). Šios garantijos yra konkretūs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis) aspektai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant proceso teisingumą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vertinant baudžiamojo proceso teisingumą šis procesas svarstomas kaip visuma, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami (Al-Khawaja and Tahery v. The United Kingdom [GC], nos. 26766/05 and 22228/06, judgment of 15 December 2011). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus bei pateikti šiam klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (ten pat). Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis šių reikalavimų. Pirma, liudytojo (nukentėjusiojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi; tam, kad tokia priežastimi būtų pripažinta, jog nėra galimybės jį surasti, valstybės institucijos, siekdamos suteikti kaltinamajam galimybę apklausti kaltinimo liudytoją (nukentėjusįjį) arba galimybę, kad jis būtų apklaustas, privalo imtis pozityvių priemonių aktyviai ieškoti šio liudytojo (pavyzdžiui, Lučić v. Croatia, no. 5699/11, judgment of 27 February 2014; Schatschaschwili v. Germany, no. 9154/10, judgment of 17 April 2014). Tuo atveju, kai liudytojas (nukentėjusysis) gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė. Antra, tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, būtina kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų kompensuojančių veiksnių, įskaitant procesines garantijas, leidžiančias tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo (nukentėjusiojo) parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Horncastle and Others v. the United Kingdom, no. 4184/10, judgment of 16 December 2014).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismai, pripažindami T. A. kaltu dėl plėšimo, padaryto prieš J. N., vadovavosi, be kita ko, nukentėjusiojo parodymais, duotais Liubeko (Vokietija) žemės teisme nagrinėjant T. A. bendrininkų D. A. ir G. A. baudžiamąją bylą dėl to paties nusikaltimo. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą žemesnės instancijos teismams J. N. apklausti nepavyko, nes, pagal turimus duomenis, jis gyvena užsienyje ((duomenys neskelbtini)) nenustatytu adresu, į Lietuvą negrįžta, dalyvauti šiame baudžiamajame procese nepageidauja (vengia) (2012 m. sausio 13 ir 18 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus tyrėjos tarnybiniai pranešimai; T. 23, b. l. 184–185). Pirmosios instancijos teismas kreipėsi dėl šaukimų J. N. įteikimo į Vokietijos institucijas (T. 28, b. l. 25, 186–190), tačiau šaukimai nebuvo įteikti šioms neturint informacijos apie jo buvimo vietą (T. 28, b. l. 187). Todėl byla pirmosios instancijos teisme baigta nagrinėti nedalyvaujant J. N.; teismo posėdyje paskelbti jo parodymai, duoti Vokietijoje vykusio baudžiamojo proceso metu. Apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas T. A. prašymą dėl J. N. iškvietimo ir apklausos, kreipėsi dėl teisinės pagalbos į Vokietijos teismą prašydamas apklausti nukentėjusįjį pateikiant jam būtent T. A. raštu suformuluotus klausimus (T. 29, b. l. 174, 195–196, 175–200), tačiau iš Vokietijos gautas atsakymas, kad apklausti nukentėjusiojo nepavyko, nes nežinoma jo buvimo vieta (T. 29, b. l. 184). Esant tokiai situacijai, kai nukentėjusysis yra užsienio valstybėje, tačiau jo adresas nėra žinomas nei Lietuvos, nei šios valstybės institucijoms, tolesnės jo gyvenamosios vietos nustatymo priemonės nėra perspektyvios, juolab turint omenyje įmanomai trumpiausio proceso reikalavimą. Šiame kontekste nukentėjusysis negalėtų būti ir atvesdinamas į teismą, nes tokia priemonė taikoma tik be svarbios priežasties šaukiamam asmeniui neatvykus į teismą (BPK 142 straipsnio 1 dalis), o J. N. tinkamai pakviesti į teismą nepavyko; be to, Lietuvos institucijos neturi galimybės užtikrinti užsienio valstybėje esančio asmens atvesdinimo. Esant tokioms aplinkybėmis teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje valstybės institucijos įvykdė pareigą imtis pakankamų priemonių surasti ir apklausti J. N.. Išnaudojus visas procesines galimybes šiuo aspektu, vienintelis būdas garantuoti tinkamą teisingumo vykdymą dėl plėšimo kaltinimo – panaudoti J. N. parodymus, duotus Vokietijos baudžiamajame procese.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo J. N. parodymai yra svarbus T. A. kaltinantis įrodymas, ir tai, kad negalėjo užduoti jam klausimų, sukėlė gynybai sunkumų. Tačiau teisėjų kolegija, atidžiai įvertinusi skundžiamo baudžiamojo proceso teisingumą, sprendžia, kad gynybos teisės vis dėlto nebuvo pažeistos iš esmės, nes pakako procesinių priemonių J. N. parodymų patikimumui patikrinti. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie parodymai viso Vokietijoje vykusio baudžiamojo proceso metu išliko nuoseklūs ir buvo pakartoti baudžiamąją bylą nagrinėjusiame Vokietijos teisme; nukentėjusysis privalėjo duoti teisingus parodymus ir buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Vokietijos Federacinė Respublika yra Europos Sąjungos narė ir Konvencijos dalyvė, taigi šioje valstybėje baudžiamasis procesas vyksta pagal Konvencijos 6 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso, kuriame duoti J. N. parodymai, teisingumas nėra nuginčytas. Nors nagrinėjamos T. A. baudžiamosios bylos proceso metu nepavyko užtikrinti gynybos galimybės apklausti J. N., šio nukentėjusiojo tapatybė yra žinoma, taigi gynyba turėjo galimybę ginčyti jo paties ir jo parodymų patikimumą bei pateikti savąją įvykių versiją ir ją patvirtinančius įrodymus. Gynyba šia galimybe pasinaudojo: pateikė argumentų dėl nukentėjusiojo girtumo įtakos jam suvokiant tikrovę, dėl skolų kitiems asmenims, kurie galėjo panaudoti prieš jį smurtą, savanoriško automobilio perdavimo atsiskaitant su T. A. už skolą ir kt. Teisėjų kolegijos nuomone, teismai, atmesdami gynybos argumentus ir pripažindami J. N. parodymus patikimais, pagrįstai nusprendė, kad šiuos parodymus patvirtina kiti išnagrinėti įrodymai, kuriuos gynyba galėjo ginčyti. Šiuo aspektu pirmiausia yra reikšmingi rašytiniai įrodymai bei asmenų parodymai, patvirtinantys objektyvias aplinkybes, susijusias su T. A. disponavimu automobiliu, kurio grobimas plėšimo būdu jam inkriminuojamas (dokumentų, surinktų atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 50-1-00481-08, kopijos; 2008 m. spalio 10 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai (T. 23, b. l. 191–200, T. 24, b. l. 1–22); paties T. A. ir iš dalies D. A. bei G. A. parodymai teisme (T. 27, b. l. 8, 50–51). Teismai nustatė, kad netrukus po to, kai J. N. neteko jo draugei S. N. priklausančio automobilio „Daimler Chrysler“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ir pranešė Vokietijos policijai apie automobilio ir kito turto pagrobimą panaudojus prieš jį fizinį smurtą (pastarąją aplinkybę patvirtina įvykio vietos apžiūra), T. A. atvyko šiuo automobiliu į Lietuvą ir mėgino jį įregistruoti kito asmens vardu, o paaiškėjus, kad automobilio ieškoma kaip vogto, juo pasišalino iš VĮ „Regitra“ teritorijos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, T. A. versija, kad J. N. savo noru perdavė jam automobilį atsiskaitydamas už skolą, pagrįstai atmesta kaip visiškai neįtikinama, juolab kad T. A. nepateikė jokių automobilio, kuris, kaip jam buvo žinoma, priklauso ne nukentėjusiajam, o trečiajam su tariama skola nesusijusiam asmeniui, nuosavybės teisių perdavimą patvirtinančių dokumentų (nors apklausiamas teisme parodė, kad J. N. surašė pirkimo–pardavimo sutartį S. N. vardu). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiojo parodymus, jog T. A. buvo nusikaltimo padarymo vietoje bei dėl atskirų su tuo susijusių aplinkybių (pavyzdžiui, pabudęs nukentėjusysis pamatė jo kambaryje esančius T. A., D. A. ir G. A.; nukentėjusysis buvo kruvinas, praskelta galva) patvirtina paties T. A. ir D. A. bei G. A. parodymai. Nenustatyta ir objektyvių priežasčių, dėl kurių J. N. galėtų apkalbėti T. A., apkaltindamas sunkaus nusikaltimo padarymu – priešingai, iš paties T. A. parodymų matyti, kad jų santykiai buvo draugiški. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog T. A. negalėjo užduoti klausimų nukentėjusiajam J. N., nepažeidė BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalių bei Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto, taikomo kartu su šio straipsnio 1 dalimi, nuostatų.

Kasaciniame skunde keliami ir kiti su įrodymų tyrimo trūkumais susiję klausimai, t. y. kad neapklausti E. W., L. W., pareigūnas B., byloje nėra įvykio vietos apžiūros protokolo, nuotraukų ir kt. duomenų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad gynyba pirmą kartą iškėlė minėtų duomenų vertinimo klausimą tik kasaciniame skunde. Anksčiau viso baudžiamojo proceso metu nei teismams, nei gynybai nekilo jokių abejonių dėl šių liudytojų parodymų ir dokumentų turinio, išdėstyto įsiteisėjusiame Vokietijos teismo nuosprendyje, kurio kopija ir vertimas į lietuvių kalbą yra nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamojo proceso įstatymas nepažeistas ir proceso teisingumui nepakenkta, o naujas nurodytų duomenų įvertinimas ir naujų įrodymų rinkimas (liudytojų kvietimas ir įrodymų išreikalavimas iš Vokietijos) nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nevertinti G. A. ir D. A. parodymai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas liudytojų G. A. ir D. A. (plėšimo bendrininkų) parodymus vertino ir juos motyvuotai atmetė.

Taigi žemesnės instancijos teismai T. A. pripažindami kaltu padarius BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 95 straipsnio 1 dalies 1 a punkto (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) taikymo

T. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, apgaule užvaldant nukentėjusiųjų R. N., V. P., R. Bč., S. D., P. D., R. F., R. Po., Č.J. S., R. B., V. S., R. Pc., P. S., D. K., R. V. ir R. D. turtą. Nuteistasis T. A. BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytus baudžiamuosius nusižengimus (iš viso 15 veikų) sukčiavimo būdu užvaldant minėtų nukentėjusiųjų turtą padarė 2009 m. rugsėjo 16 d.–2010 m. kovo 31 d. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 a punktą (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už baudžiamojo nusižengimo padarymą jų padarymo metu buvo dveji metai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu (2013 m. birželio 13 d.) tokio nuosprendžio priėmimo senatis dėl baudžiamojo nusižengimo jau buvo treji metai (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 a punktas (2010 m. birželio 15 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. birželio 29 d.). Senaties terminas šiuo atveju turi būti skaičiuojamas remiantis BK 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, taigi senaties terminai ir jų skaičiavimo taisyklės yra tokios, kokios jos buvo tų veikų padarymo metu, t. y. dveji metai.

BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Pagal formuojamą teismų praktiką apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, nustatyti BK 95 straipsnyje, skaičiuojami dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Pagal BK 95 straipsnio 7 dalį, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Senaties terminai už kelis nusikaltimus pradedami skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo momento dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-100/2008, 2K-143/2008, 2K-332/2008). T. A. nusikalstamas veikas darė iki 2011 m. vasario 14 d. (BK 259 straipsnio 1 dalis). Taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytų baudžiamųjų nusižengimų (iš viso penkiolika veikų) padarymo jam prasideda 2011 m. vasario 15 d., o baigiasi 2013 m. vasario 15 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendis T. A. dėl minėtų penkiolikos baudžiamųjų nusižengimų priimtas pažeidžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalys dėl T. A. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (padarytų iki 2010 m. birželio 29 d.) naikintinos ir byla nutrauktina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nors nuteistasis T. A. apeliaciniame skunde neprašė taikyti dėl dalies padarytų baudžiamųjų nusižengimų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, tačiau jis prašė švelninti paskirtą bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti nuosprendžio teisėtumą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai dėl vienų nusikalstamų veikų kaltininkas gali būti pripažįstamas kaltu ir paskiriama bausmė, o dėl kitų yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, teismas nuosprendyje turi konstatuoti visų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir jų atitiktį baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, o tada priimti atitinkamą procesinį sprendimą, t. y. dėl vienų nusikalstamų veikų kaltininką pripažinti kaltu pagal atitinkamą BK specialiosios dalies straipsnį ir paskirti bausmę, o dėl kitų, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamąjį procesą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Pirmosios instancijos teismas nustatė penkiolikos veikų, padarytų 2009 m. rugsėjo 16 d.–2010 m. kovo 31 d., tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 182 straipsnio 3 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymius, tik padarė BK 95 straipsnio 1 dalies 1 a punkto ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo klaidą, kurią ištaiso kasacinės instancijos teismas. Nutraukus baudžiamosios bylos dalį dėl senaties, nukentėjusiesiems priteisti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti, šie ieškiniai gali būti reiškiami civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-260/2006, 2K-7/2009, 2K-21/2010, 2K-216/2010, 2K-10/2014 ir kt.)

Dėl BK 182 straipsnio 3 dalies taikymo įstatymų leidėjui 2014 m. gruodžio 18 d. įstatymu pakeitus BK 190 straipsnio 1 dalies redakciją

Kasatoriai neginčija nuteistojo T. A. kaltės ir jo penkiolikos veikų, kuri kiekviena kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, padarytų nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d., kvalifikavimo. 

Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi BK 190 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL dydžio sumos. Atsižvelgiant į šias nuostatas, T. A. penkiolika veikų, padarytų nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d., buvo tinkamai kvalifikuotos – kiekviena pagal BK 182 straipsnio 3 dalį kaip sukčiavimas apgaule įgijus nedidelės vertės svetimą turtą.

2014 m. gruodžio 18 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2015 m. sausio 1 d., BK 190 straipsnio 1 dalies nuostata buvo pakeista, nurodant, kad turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Palyginus ankstesnę BK 190 straipsnio 1 dalies redakciją su 2014 m. gruodžio 18 d. įstatymu padarytu pakeitimu matyti, kad pagal naująjį teisinį reguliavimą turtas, kurio vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL, nelaikytinas nedidelės vertės turtu baudžiamąja teisine prasme, t. y. nesudaro nusikalstamų veikų, numatytų XXVIII skyriuje, dalyko. Atsakomybė kyla pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 50 straipsnį, kai dalyko vertė yra iki 3 MGL dydžio (2014 m. gruodžio 18 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2015 m. sausio 1 d.). Taigi, ši nuostata laikytina švelninančia T. A. padėtį ir taikytina nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Nuteistojo T. A. penkiolika veikų, padarytų nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d., apgaule įgijus nedidelės vertės nukentėjusiųjų M. S., M. L., A. Z., V. V., R. K., V. K., A. V., A. L., L. V., J. D., P. R., T. P., A. Nv., K. K. ir E. M. turtą, kurio vertė nuo 200 Lt (57,92 Eur) iki 353 Lt (102,24 Eur), nesiekia 3 MGL dydžio sumos, todėl šios veikos atitinka ATPK 50 straipsnio sudėtį. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad T. A. nepadarė veikų, kurių kiekviena kvalifikuota, pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir ši bylos dalis jam nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Nutraukus baudžiamosios bylos dalį nukentėjusiesiems priteisti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti, ieškiniai gali būti reiškiami civilinio proceso tvarka.

Remiantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostata dėl pasikeitusio dalyko vertės (nuo 3 iki 5 MGL, t. y. nuo 390 Lt (112,95 Eur) iki 650 Lt (188,25 Eur), T. A. nusikalstamos veikos, kuri kiekviena kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, padarytos nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d. apgaule užvaldant nukentėjusiųjų A. Bu., T. L., E. J., A. P., V. Kr., V. Mo., V. O., I. B., G. L., A. S., A. B., E. P., A.K. P., G. V., D. M., V. Gr., R. Bo., D. D., R. Pu., A. V., V. La., E. V., R. Pr., S. La., A. J., D. Kv., A. N., A. Po., M. P., J. S., D. T., A. Pa. ir L. B. turtą, kurio vertė nuo 400 Lt (115,85 Eur) iki 600 Lt (173,77 Eur), perkvalifikuotinos kiekviena pagal BK 182 straipsnio 3 dalį. 

Perkvalifikavus minėtas T. A. veikas į BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytus baudžiamuosius nusižengimus, dalis veikų t. y. aštuoniolika, buvo padarytos nuo 2009 m. spalio 28 d. iki 2010 m. birželio 26 d. apgaule užvaldant nukentėjusiųjų A. Bu., T. L., E. J., A. P., V. Kr., V. Mo., V. O., I. B., G. L., A. S., A. B., E. P., A.A.K. P., G. V., D. M., V. Gr., R. Bo. ir D. D. turtą. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 a punktą (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis už baudžiamojo nusižengimo padarymą jų padarymo metu buvo dveji metai. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu (2013 m. birželio 13 d.) tokio nuosprendžio priėmimo senatis dėl baudžiamojo nusižengimo jau buvo treji metai (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 a punktas (2010 m. birželio 15 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. birželio 29 d.). Senaties terminas šiuo atveju turi būti skaičiuojamas remiantis BK 3 straipsnio 3 dalies nuostata, kad baudžiamasis įstatymas, sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios, taigi senaties terminai ir jų skaičiavimo taisyklės yra tokios, kokios jos buvo tų veikų padarymo metu, t. y. dveji metai. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Pagal formuojamą teismų praktiką apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, nustatyti BK 95 straipsnyje, skaičiuojami dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Pagal BK 95 straipsnio 7 dalį, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Senaties terminai už kelis nusikaltimus pradedami skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo momento dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. T. A. nusikalstamas veikas darė iki 2011 m. vasario 14 d. (BK 259 straipsnio 1 dalis). Taigi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytų baudžiamųjų nusižengimų (iš viso aštuoniolika minėtų veikų) padarymo jam prasideda 2011 m. vasario 15 d. ir baigiasi 2013 m. vasario 15 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendis T. A. dėl šių aštuoniolikos baudžiamųjų nusižengimų priimtas pažeidžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Taigi teismų sprendimų dalys dėl T. A. iki 2010 m. birželio 29 d. padarytų veikų (iš viso aštuoniolika), kurios šia nutartimi kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, naikintinos ir ši bylos dalis nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nutraukus baudžiamosios bylos dalį nukentėjusiesiems priteisti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti, ieškiniai gali būti reiškiami civilinio proceso tvarka.

Dėl T. A. skirtinos bausmės

T. A. BK 182 straipsnio 3 dalyje numatytus baudžiamuosius nusižengimus (iš viso penkiolika veikų) padarė 2009 m. rugsėjo 16 d.–2010 m. kovo 31 d., dėl to ši bylos dalis jam nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kitos jo penkiolika veikų, kuri kiekviena kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, padarytų nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 11 d., įstatymų leidėjui pakeitus teisinį reguliavimą ir padidinus nedidelės vertės turto dalyko vertę iki 5 MGL dydžio sumos, atitinka ATPK 50 straipsnio sudėtį. T. A. trisdešimt trys nusikalstamos veikos, kuri kiekviena kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, šia nutartimi perkvalifikuotos kiekviena pagal 182 straipsnio 3 dalį, o dėl aštuoniolikos šių veikų byla jam nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Taigi nusikalstamų veikų akivaizdžiai sumažėjo, todėl T. A. skirtina švelnesnė subendrinta galutinė bausmė. 

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Teisė apskųsti nuosprendį ar nutartį kasacine tvarka nustatyta BPK 367 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos teismas T. A. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo jis pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, prašė dėl šios veikos jį išteisinti ir paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę už kitas jo padarytas nusikalstamas veikas. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčijo jo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 ir 3 dalyse, kvalifikavimo kaip vienos tęstinės veikos ir šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėtas. Taigi, kasacinio skundo argumentai dėl minėtų nusikalstamų veikų kvalifikavimo negali būti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija tik pažymi, kad teismų praktikoje nusikalstamos veikos, padarytos skirtingu laiku ar per ilgesnį laiko tarpą, nukreiptos prieš skirtingus asmenis, naudojant ne tuos pačius veikų padarymo būdus (pvz., nagrinėjamoje byloje nuteistasis nusikaltimus darė beveik dvejus metus, kiekvienam nukentėjusiajam, kurių šioje byloje yra net 79, apgaule siūlė pirkti skirtingus automobilius, nurodydamas jiems pervesti kaip avansą skirtingas pinigų sumas ir į skirtingas sąskaitas, iš kurių pervestus pinigus pasiimdavo naudodamasis vis kitomis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis (banko kortelėmis) ir pan., t. y. iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad T. A. sumanymas daryti naujas nusikalstamas veikas kiekvieną kartą kildavo iš naujo susidarius palankiai situacijai bei susiformavus naujiems savanaudiškiems motyvams) yra laikomos pakartotinėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-148/2010, 2K-436/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2, 6 punktais,

n u t a r i a :

Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutarties dalis:

1. Panaikinti šių teismų sprendimų dalis dėl T. A. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, apgaule užvaldant nukentėjusiųjų R. N., V. P., R. Bč., S. D., P. D., R. F., R. Po., Č.J. S., R. B., V. S., R. Pc., P. S., D. K., R. V. ir R. D. turtą.

Šią bylos dalį T. A. nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Nukentėjusiųjų R. N., S. D., P. S. ir R. V. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

2. Panaikinti šių teismų sprendimų dalis dėl T. A. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, apgaule užvaldant nukentėjusiųjų M. S., M. L., A. Z., V. V., R. K., V. K., A. V., A. L., L. V., J. D., P. R., T. P., A. Nv., K. K. ir E. M. turtą.

Šią bylos dalį T. A. nutraukti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų M. L., V. V., L. V., J. D., K. K. ir E. M. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

3. Panaikinti šių teismų sprendimų dalis dėl T. A. paskirtų bausmių subendrinimo, taikant BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 5 dalies 1, 2 punktais, 65 straipsnio nuostatas;

4. T. A. nusikalstamas veikas, kuri kiekviena kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, apgaule užvaldant nukentėjusiųjų A. Bu., T. L., E. J., A. P., V. Kr., V. Mo., V. O., I. B., G. L., A. S., A. B., E. P., A.K. P., G. V., D. M., V. Gr., R. Bo., D. D., R. Pu., A. V., V. La., E. V., R. Pr., S. La., A. J., D. Kv., A. N., A. Po., M. P., J. S., D. T., A. Pa. ir L. B. turtą, perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 3 dalį. 

5. Baudžiamosios bylos dalį dėl T. A. nusikalstamų veikų, šia nutartimi kvalifikuotų pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, apgaule užvaldant nukentėjusiųjų A. Bu., T. L., E. J., A. P., V. Kr., V. Mo., V. O., I. B., G. L., A. S., A. B., E. P., A.K. P., G. V., D. M., V. Gr., R. Bo. ir D. D. turtą, nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Nukentėjusiųjų A. Bu., V. Kr., V. O., A. B., E. P., A.K. P., G. V., R. Bo. ir D. D. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

T. A. už kiekvieną nusikalstamą veiką, šia nutartimi kvalifikuotą pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, dėl R. Pu., A. V., V. La., E. V., R. Pr., S. La., A. J., D. Kv., A. N., A. Po., M. P., J. S., D. T., A. Pa. ir L. B. turto užvaldymo sukčiavimo būdu, paskirti po keturiasdešimt penkias paras arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, T. A. šia nutartimi paskirtas bausmes pagal BK 182 straipsnio 3 dalį ir bausmes, paskirtas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (dėl trylikos nusikalstamų veikų), pagal 215 straipsnio 1 dalį (dėl vienuolikos nusikalstamų veikų), pagal 182 straipsnio 1 dalį (dėl šešiolikos nusikalstamų veikų), pagal 259 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, subendrinti apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu (prie griežčiausios bausmės pridėti dalį švelnesnių) ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą septyneriems metams.

Kitas  Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                                                                              Gintaras Goda

                                                                                                                                            Vladislovas Ranonis

                                                                                                                                            Vytautas Masiokas