Civilinė byla Nr. 2T-48/2013
Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.1.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. Z. prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2T-28/2013 pagal pareiškėjos I. Č. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dėl tėvystės nustatymo ir alimentų išieškojimo iš suinteresuoto asmens A. Z., suinteresuotas asmuo – L. M. L.
Teisėjų, kolegija, išnagrinėjusi prašymą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje.
Prašymu peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį keliamas nutarties, kuria leista vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo (toliau tekste – VFR teismas) 2004 m. spalio 12 d. sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Pareiškėja I. Č. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02.
Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismas 2004 m. spalio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 nustatė, kad atsakovas A. Z. yra L. M. L. tėvas, priteisė iš atsakovo vaiką atstovaujančiam teisėtam atstovui alimentus, mokėtinus kiekvieno mėnesio pirmą dieną, pradedant skaičiuoti nuo vaiko gimimo:
1. nuo 1997 m. gegužės 5 d. iki 1999 birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 178,44 EUR (349,00 buvusias DM), atskaičiuojant 0,00 EUR pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 178,44 EUR;
2. nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. kas mėnesį mokėti po 181,51 EUR ( 355,00 buvusias DM), atskaičiuojant 0,00 EUR pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 181,51 EUR;
3. nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. gruodžio 21 d. kas mėnesį mokėti po 187,13 EUR ( 366,00 buvusias DM), atskaičiuojant 0,00 EUR pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 187,13 EUR;
4. nuo 2002 m. sausio 1 d. kas mėnesį mokėti po 188,00 EUR, atskaičiuojant 0,00 EUR pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 188,00 EUR;
5. nuo 2003 m. gegužės 1 d. kas mėnesį mokėti po 228,00 EUR, atskaičiuojant 0,00 EUR pašalpą vaikui, taigi kas mėnesį 228,00 EUR;
6. nuo 2003 m. liepos 1 d. kas mėnesį mokėti 100% įsakymu nustatytą antros amžiaus grupės alimentų sumą, atskaičiuojant 0,00 EUR pašalpą vaikui;
7. nuo 2009 m. gegužės 01 kas mėnesį mokėti 100 % įsakymu nustatytą trečios amžiaus grupės alimentų sumą, atskaičiuojant 0,00 EUR pašalpą vaikui.
Taip pat teismas įpareigojo atsakovą padengti teisminio ginčo išlaidas.
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartimi paskelbė vykdytinu Lietuvos Respublikoje VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą.
Suinteresuotas asmuo A. Z. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį.
II. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutarties esmė
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartyje nurodė, jog ES teismų sprendimų dėl išlaikymo prievolių, atsirandančių iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, pripažinimo ir nagrinėjimo procedūras reglamentuoja 2008 m. gruodžio 18 d. Reglamentas Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas Nr. 4/2009), tačiau, kadangi VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas buvo priimtas iki Reglamento Nr. 4/2009 taikymo pradžios, remiantis šiame reglamente įtvirtintomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, Reglamentas Nr. 4/2009 netaikomas sprendžiant VFR teismo sprendimo pripažinimo ir paskelbimo vykdytinu Lietuvos Respublikoje klausimą. Todėl Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, jog VFR teismo sprendimo dėl tėvystės nustatymo, alimentų išieškojimo pripažinimui ir paskelbimui vykdytinu taikomos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – Reglamentas Nr. 44/2001) nuostatos. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, jog Reglamento Nr. 44/2001 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai kitoje valstybėje narėje yra pripažįstami nereikalaujant pradėti kokio nors proceso, o reglamento 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybėje narėje priimtas ir joje turintis būti vykdomas teismo sprendimas vykdomas kitoje valstybėje narėje, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo paskelbtas vykdytinu toje kitoje valstybėje narėje. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, jog Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų paskelbimo vykdytinais mechanizmas pateikiamas Reglamento Nr. 44/2001 17 konstatuojamojoje dalyje, kurioje skelbiama, jog toks teismo sprendimas turėtų būti paskelbtas vykdytinu automatiškai, formaliai patikrinus pateiktus dokumentus, nepaliekant teismui jokios galimybės savo iniciatyva nurodyti bet kokį sprendimo nevykdymo pagrindą pagal šį reglamentą. Lietuvos Respublikos Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio Reglamento Nr. 44/2001 įgyvendinimą, 5 dalyje nustatyta, jog Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą leidžiama vykdyti, netikrinant Europos Sąjungos reglamentuose nustatytų pagrindų atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad prašomas pripažinti sprendimas turi būti paskelbtas vykdytinu nesvarstant nepripažinimo pagrindų, o tik patikrinus, ar prašymas ir jo priedai atitinka formos ir turinio reikalavimus, nustatytus LR CPK, Lietuvos Respublikos Civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatyme bei Reglamente Nr. 44/2001.
III. Prašymo peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį argumentai
Suinteresuotas asmuo A. Z. prašymu peržiūrėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį prašo šią nutartį panaikinti ir pareiškėjos I. Č. prašymo dėl VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dėl tėvystės nustatymo ir alimentų išieškojimo iš A. Z. pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje netenkinti. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjos I. Č. prašymą dėl VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo pripažinimo ir vykdymo sudaro du reikalavimai: 1) dėl tėvystės nustatymo ir 2) dėl alimentų išieškojimo iš suinteresuoto asmens. Reglamento Nr. 4/2009 22 straipsnyje įtvirtinta, kad teismo sprendimo dėl išlaikymo pripažinimas ir vykdymas pagal šį reglamentą nereiškia šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, kuriais grindžiama išlaikymo prievolė, dėl kurios buvo priimtas teismo sprendimas, pripažinimo. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, vadovavosi Reglamento Nr. 44/2001 nuostatomis. VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas dalyje dėl tėvystės nustatymo negali būti pripažintas ir vykdomas taikant Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, kadangi šio reglamento I skyriaus, reglamentuojančio taikymo sritį, 1 straipsnio 2 dalies a) punkte nustatyta, jog šis reglamentas netaikomas fizinių asmenų statusui.
2. Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2013 m. vasario 19 d. nutartį, neišsprendė VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo pripažinimo klausimo, t.y. VFR teismo sprendimas paskelbtas vykdytinu, nors jis nėra pripažintas nei dalyje dėl išlaikymo priteisimo, nei dalyje dėl tėvystės nustatymo.
3. Sprendžiant klausimą dėl VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo pripažinimo ir vykdymo, Lietuvos apeliacinis teismas turėjo vadovautis Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsnių nuostatomis.
4. Prašomas pripažinti ir leisti vykdyti VFR teismo sprendimas buvo priimtas suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant procese. Tai lėmė jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Suinteresuotas asmuo, gavęs ieškinį dėl tėvystės nustatymo ir alimentų išieškojimo, pateikė prieštaravimus, tačiau apie tolesnę bylos eigą nebuvo informuotas ir apie priimtą sprendimą sužinojo tik gavęs Lietuvos apeliacinio teismo pranešimą, kuriuo buvo informuotas apie tai, kad teismo posėdyje bus nagrinėjamas I. Č. prašymas dėl VFR teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti. Dėl šių priežasčių buvo suvaržyta ir neužtikrinta suinteresuoto asmens A. Z. teisė į teisingą teismą, kadangi priimtas sprendimas jam nebuvo įteiktas, o teisė į apeliaciją, kas laikytina būtina tinkamo teismo proceso sąlyga, liko neįgyvendinta.
5. VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.200 straipsnyje imperatyviai nurodoma, kad išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. VFR teismas sprendimu priteisė iš suinteresuoto asmens alimentus nuo vaiko gimimo, t.y. 1997 m. Taigi, sprendimo dalis, kuria alimentai iš A. Z. priteisti nuo vaiko gimimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytiems imperatyvams, todėl negali būti pripažinta ir paskelbta vykdytina Lietuvos Respublikoje.
IV. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos argumentai
Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų, šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką.
CPK 809 straipsnyje nustatyta, kad užsienio valstybių teismų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą.
Įstatymo 4 straipsnio 4 bei 5 dalyse nustatyta, jog prašymus dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą nagrinėja vienas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas.
Įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad prašymą peržiūrėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija. Šiems prašymams nagrinėti mutatis mutandis taikomos atskirųjų skundų nagrinėjimo taisyklės. Išnagrinėjęs prašymą peržiūrėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą ir nutaręs nutartį panaikinti, teismas negali perduoti klausimo nagrinėti iš naujo šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka.
CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui išsprendus ne visus byloje pareikštus reikalavimus, kai bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, tai yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.
Nagrinėjamu atveju, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartyje neišsprendė VFR teismo sprendimo pripažinimo klausimo. Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymą peržiūrėti vieno Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo priimtą nutartį dėl leidimo vykdyti ES valstybės narės teismo sprendimą, negali perduoti neišspręsto reikalavimo nagrinėti iš naujo vienam Lietuvos apeliacinio teismo teisėjui, CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostata šiuo atveju negali būti taikoma. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako dėl VFR teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje.
Dėl VFR teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta tėvystė, pripažinimui taikytinos teisės.
Kuriant Europos Bendriją buvo siekiama sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, bendrą rinką. Šiuo tikslu Bendrijoje užtikrintos 4 vidaus rinkos laisvės - laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas. Efektyviam šių 4 vidaus rinkos laisvių įgyvendinimui taip pat buvo reikalingas ir laisvas teismų sprendimų judėjimas Bendrijoje. Dėl šios priežasties buvo priimta 1968 m. rugsėjo 27 d. konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau tekste – 1968 m. Briuselio konvencija). Kuriant šią konvenciją, buvo siekiama maksimaliai išplėsti jos taikymo sritį, kad ji apimtų maksimalų skaičių civilinių ir komercinių bylų. Dėl atskirose srityse egzistuojančių didelių teisinio reglamentavimo skirtumų Europos Bendrijos valstybėse, bylas dėl tam tikrų rūšių teisinių santykių konvencijos kūrėjams teko pašalinti iš 1968 m. Briuselio konvencijos taikymo srities. Būtent tokia yra išimčių iš šios konvencijos taikymo srities prigimtis. Europos Bendrijos Oficialiame leidinyje Nr. C 59/1 1979 m. kovo 5 d. paskelbtoje Belgijos Užsienio reikalų ir išorės prekybos ministerijos direktoriaus P. Jenard parengtoje Ataskaitoje dėl 1968 Briuselio konvencijos nurodyta, kad bylas, nepatenkančias į šios konvencijos taikymo sritį, turėtų reglamentuoti atskira konvencija.
2000 m. Europos Sąjunga priėmė Reglamentą Nr. 44/2001. Kuriant šį reglamentą buvo remiamasi 1968 m. Briuselio konvencija, siekiant užtikrinti sąsajumą ir tęstinumą tarp šių dviejų dokumentų. Reglamentas Nr. 44/2001, įsigaliojęs 2002 m. kovo 1 d., pakeitė 1968 m. Briuselio konvenciją ir tapo pagrindiniu ES teisės aktu, reglamentuojančiu ES valstybių narių teismų sprendimų pripažinimą civilinėse ir komercinėse bylose. Pažymėtina, jog dėl šių teisės aktų sąsajumo, aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, yra taikomos ESTT jurisprudencijoje suformuluotos 1968 m. Briuselio konvencijos aiškinimo ir taikymo taisyklės. Reglamentas Nr. 44/2001 laikomas lex generalis kitų ES reglamentų, reglamentuojančių užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, atžvilgiu, todėl jeigu kiti ES reglamentai nereglamentuoja tam tikrų klausimų, o prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendimas patenka į civilinės ir komercinės bylos apibrėžimą ir pagrindinis byloje spręstas klausimas nepatenka į aiškiai nurodytas reglamento taikymo išimtis, jo pripažinimui yra taikomos Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos.
Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. To paties straipsnio 2 dalies a) punkte nustatyta, kad šis reglamentas netaikomas fizinių asmenų statusui. ESTT praktikoje yra išaiškinta, jog sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ turi būti aiškinamos kuo plačiau, o išimtys – siaurai. Sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ reikia laikyti savarankiška sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į minėto reglamento tikslus bei sistemą ir į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinių teisės sistemų (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimas ČEZ, C‑343/04; 2007 m. vasario 15 d., Sprendimas Lechouritou ir kt., C‑292/05 ir kt.).
2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau tekste – Reglamentas Nr. 2201/2003) 10 antraštinėje dalyje nustatyta, jog šis reglamentas nėra taikomas tėvystės nustatymui, kadangi tai yra skirtingas dalykas nuo tėvų pareigų priskyrimo, taip pat kitiems klausimams, susijusiems su asmenų statusu.
Vienintelis ES reglamentas, kuris pagal savo prigimtį ir juo siekiamus tikslus galėtų būti taikomas šiai bylai yra Reglamentas Nr. 44/2001, tačiau jis nėra taikomas fizinių asmenų statusui. Kadangi bylos dėl tėvystės nustatymo iš principo patenka į civilinių bylų kategoriją, teisingam šios bylos išnagrinėjimui būtina nustatyti šio reglamento ratione materiae sritį - ar Reglamentas Nr. 44/2001 gali būti taikomas sprendžiant VFR teismo sprendimo dalies dėl tėvystės nustatymo pripažinimo klausimą (t.y. ar tėvystė (jos nustatymas) patenka į fizinio asmens statuso kategoriją). Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę fizinio asmens statuso kategorija neapima tėvystės (jos nustatymo), tačiau ES teisės nuostatos turi būti aiškinamos autonomiškai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984 m. sausio 18 d. Sprendimas Ekro, 327/82, 2006 m. kovo 9 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją, C‑323/03). Tai reiškia, jog ES teisė turi būti interpretuojama atsietai nuo valstybių narių teisinėse sistemose įprastų kategorijų ir koncepcijų.
Termino „fizinio asmens statusas“ reikšmė nėra atskleista Reglamente Nr. 44/2001. Šio termino reikšmė taip pat nėra atskleista ir ESTT praktikoje. Kadangi visais ES reglamentais, kuriais nustatoma ES valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti kitoje ES valstybėje tvarka, siekiama to paties tikslo – laisvo teismų sprendimų judėjimo ES, teisėjų kolegija išanalizavo visų šių reglamentų nuostatas ir daro išvadą, jog kiti ES reglamentai nereglamentuoja užsienio valstybių teismų sprendimų, kuriais nustatyta tėvystė, pripažinimo ir vykdymo. Teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies a) punktą ir Reglamento Nr. 2201/2003 10 antraštinę dalį, atsižvelgdama į minėtų ES teisės aktų kūrimo tikslus, daro išvadą, jog terminas „fizinių asmenų“ statusas, atsižvelgiant į jo naudojimo Reglamente Nr. 2201/2003 kontekstą, apima tėvystę (tėvystės nustatymą), todėl Reglamentas Nr. 44/2001 tokių užsienio valstybių teismo sprendimų pripažinimui negali būti taikomas. ES teisės doktrinoje šiuo klausimu taip pat yra laikomasi nuomonės, jog tėvystė (jos nustatymas) patenka į fizinių asmenų statuso kategoriją (Rauscher, T., Heienderhoff, B. Europäisches Zivilprozeßrecht. Kommentar, 2 Auflage, Band 1, Sellier. European Law Publishers, P. 78).
Reglamento Nr. 4/2009 21 antraštinėje dalyje nustatyta, kad šio reglamento nuostatos nėra taikomos šeimos santykių nustatymui. Šeimos santykių nustatymui toliau taikoma valstybių narių nacionalinė teisė, įskaitant jų normas tarptautinės privatinės teisės srityje. Dėl šių priežasčių VFR teismo sprendimo dalies dėl tėvystės nustatymo pripažinimui turi būti taikoma Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė.
Dėl VFR teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta tėvystė, pripažinimo Lietuvos Respublikoje
Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu Europos Sąjungos reglamentai nenustato Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti tvarkos, šie sprendimai pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso LX skyriaus ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį skirsnius.
CPK 810 straipsnyje yra nustatytos užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo sąlygos. Užsienio teismų sprendimus atsisakoma pripažinti, jeigu: 1) sprendimas nėra įsiteisėjęs pagal tos valstybės, kurioje jis yra priimtas, įstatymus; 2) pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina išimtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai; 3) šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, nebuvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos iškėlimą bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės, o tais atvejais, kai ji buvo neveiksni, – tinkamo atstovavimo galimybės; 4) užsienio teismo sprendimas, kurio pripažinimo yra prašoma, nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių; 5) sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai; 6) užsienio valstybės teismas priimdamas sprendimą išsprendė klausimus dėl Lietuvos Respublikos piliečio veiksnumo ar teisnumo, atstovavimo pagal įstatymą, šeiminių turtinių ar paveldėjimo teisinių santykių ir tai prieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinei privatinei teisei, išskyrus atvejus, kai Lietuvos teismai byloje būtų priėmę tokį patį sprendimą.
Iš bylos medžiagos yra matyti, kad prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje VFR teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (civilinės bylos Nr. 2T-28/2013 17, 21 lapai) (CPK 810 straipsnio 1 punktas), Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nenustatė ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 2, 4 ir 6 punktuose įtvirtintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Teisėjų kolegija dėl CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktuose nustatytų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų pasisakys atskirai kitoje šios nutarties dalyje.
Dėl ES valstybių narių teismų sprendimų, kuriais priteistas išlaikymas, pripažinimui ir leidimui juos vykdyti taikytinos teisės ir Reglamento 4/2009 taikymo pereinamuoju laikotarpiu byloms dėl išlaikymo
ES teismų sprendimų dėl išlaikymo prievolių, atsirandančių iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, pripažinimo ir nagrinėjimo procedūras reglamentuoja Reglamentas Nr. 4/2009.
Reglamento Nr. 4/2009 44 antraštinėje dalyje nustatyta, kad šiuo reglamentu turėtų būti iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 44/2001, pakeičiant to reglamento nuostatas, taikytinas išlaikymo prievolėms. Atsižvelgdamos į Reglamento Nr. 4/2009 pereinamojo laikotarpio nuostatas, valstybės narės nuo šio reglamento įsigaliojimo dienos išlaikymo prievolių srityje turėtų taikyti ne Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, o Reglamento Nr. 4/2009 nuostatas dėl jurisdikcijos, teismo sprendimų pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo bei teisinės pagalbos. Pažymėtina, jog pagal Reglamento Nr. 4/2009 76 straipsnio 1 pastraipą šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos. Reglamentas Nr. 4/2009 šiame leidinyje buvo paskelbtas 2009 m. sausio 10 d.
Reglamento IV skyriuje įtvirtintas teismo sprendimų išlaikymo prievolių srityje pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo reglamentavimas skiriasi, priklausomai nuo to, ar teismo sprendimas priimtas valstybėje narėje, kurioje privalomas Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijoje 2007 m. lapkričio 23 d. priimtas Protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (toliau – 2007 m. Hagos protokolas). Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas (visos ES valstybės narės, išskyrus Daniją bei Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę). Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas (Danija bei Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė). Tuo tarpu Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 3 skirsnis taikomas visiems teismo sprendimams (Reglamento Nr. 4/2009 16 straipsnis). Pažymėtina, jog Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnio, reglamentuojančio teismo sprendimų, priimtų valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas, pripažinimą, vykdytinumą ir vykdymą, esmė – exequatur procedūros panaikinimas: teismo sprendimo pripažinimas kitoje valstybėje narėje vyksta be jokios specialios procedūros ir nesuteikiant jokios galimybės ginčyti jo pripažinimą, o jo vykdymas kitoje valstybėje narėje vyksta, nereikalaujant jo paskelbti vykdytinu. Tuo tarpu pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 skirsnį, reglamentuojantį teismo sprendimų, priimtų valstybėje narėje, kuriai neprivalomas 2007 m. Hagos protokolas, pripažinimą, vykdytinumą ir vykdymą, išlieka teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūra bei galimybė kreiptis į teismą dėl jo pripažinimo ar nepripažinimo.
Reglamento Nr. 4/2009 75 straipsnio, įtvirtinančio pereinamojo laikotarpio nuostatas, 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, pagal kurią šis reglamentas taikomas tik po jo taikymo pradžios dienos iškeltoms byloms, patvirtintiems ar sudarytiems teisminiams susitarimams ir parengtiems autentiškiems dokumentams, laikantis šio straipsnio 2 ir 3 dalių. Šio reglamento taikymo pradžios momentas įtvirtintas reglamento 76 straipsnio 2 pastraipoje, pagal kurį jis taikomas nuo 2011 m. birželio 18 d., jei tą dieną Bendrijoje jau bus pradėtas taikyti 2007 m. Hagos protokolas. 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos Sprendimo, kuriuo Europos Bendrija sudaro 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (Nr. 2009/941/EB) 4 straipsnyje nustatyta, kad 2007 m. Hagos protokolo taisyklės laikinai taikomos, nepažeidžiant šio sprendimo 4 straipsnio, nuo 2011 m. birželio 18 d., kai pradedamas taikyti Reglamentas (EB) Nr. 4/2009, jei 2007 m. Hagos protokolas neįsigalios iki to laiko. Taigi, darytina išvada, jog Reglamentas Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolas yra glaudžiai susiję, kadangi minėto reglamento taikymo pradžia, pagal jo 76 straipsnį, yra susieta su 2007 m. Hagos protokolo taikymo Europos Bendrijoje pradžia. Tai reiškia, jog be exequatur procedūros pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnį vykdomi tik ES valstybių narių teismų sprendimai, priimti bylose, iškeltose po Reglamento Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolo taikymo pradžios dienos, kai jose nagrinėtam ginčui spręsti buvo taikoma 2007 m. Hagos protokole nustatyta taikytina teisė.
Reglamento Nr. 4/2009 75 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos minėtos bendros taisyklės lex retro non agit išimtys. Pagal 75 straipsnio 2 dalies a) punktą Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniai taikomi anksčiau, nei šio reglamento taikymo pradžios diena, valstybėse narėse priimtiems teismo sprendimams, dėl kurių prašymas pripažinti ir paskelbti juos vykdytinais buvo pateiktas po tos dienos. Pagal 75 straipsnio 2 dalies b) punktą Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsniai taip pat taikomi teismo sprendimams, priimtiems po šio reglamento taikymo pradžios dienos, procesuose, pradėtuose iki tos dienos, tiek, kiek tokie teismo sprendimai patenka į Reglamento (EB) Nr. 44/2001 taikymo sritį pripažinimo ir vykdymo tikslais.
Taigi, sprendžiant klausimą dėl ES valstybės narės teismo sprendimo pripažinimo, net tuo atveju, kai prašomo pripažinti ir leisti vykdyti teismo sprendimo kilmės valstybė yra prisijungusi prie 2007 m. Hagos protokolo, tačiau sprendimas priimtas iki Reglamento Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolo taikymo pradžios, šio teismo sprendimo pripažinimui turi būti taikomas toks pat teisinis režimas, koks yra taikomas ES valstybių narių, kurioms 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas, teismų sprendimų dėl išlaikymo pripažinimui ir vykdytinumui – tokie teismų sprendimai pripažįstami pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 skirsnyje nustatytas exequatur taisykles. Remdamasi šia išvada, teisėjų kolegija sprendžia, jog VFR teismo sprendimo dalies dėl išlaikymo pripažinimui ir leidimui vykdyti Lietuvos Respublikoje turėjo būti taikomos Reglamento 4/2009 IV skyriaus 2 ir 3 skirsnių nuostatos.
Dėl VFR teismo sprendimo dalies, kuria iš suinteresuoto asmens priteistas išlaikymas, pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje
Reglamento Nr. 4/2009 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismo sprendimą, priimtą ES valstybėje narėje, kuriai neprivalomas 2007 m. Hagos protokolas, kitos valstybės narės pripažįsta nereikalaudamos taikyti jokios specialios procedūros. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog bet kuri suinteresuota šalis, kuri iškelia teismo pripažinimo klausimą kaip pagrindinį ginčo klausimą, gali šiame skirsnyje numatyta tvarka kreiptis dėl to teismo sprendimo pripažinimo.
Pareiškėja I. Č., kreipdamasi į teismą, prašė pripažinti ir leisti vykdyti VFR teismo sprendimą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartyje nepasisakė dėl VFR teismo sprendimo pripažinimo, o tik paskelbė jį vykdytinu, todėl teisėjų kolegija sprendžia šio užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje klausimą.
Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnyje nustatyta, kad ES valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas nepripažįstamas: a) jei toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai. Atitikimo viešajai tvarkai tikrinimas, negali būti taikomas taisyklėms dėl jurisdikcijos; b) kai jis priimtas atsakovui nedalyvavus teismo procese, jei atsakovui bylos iškėlimo dokumentas arba lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas tinkamu laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasiruošti gynybai, išskyrus atvejus, kai jis neužginčijo teismo sprendimo tada, kai buvo įmanoma tai padaryti; c) jei jis nesuderinamas su valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti, priimtu teismo sprendimu dėl tų pačių šalių ginčo; d) jei jis yra nesuderinamas su ankstesniu teismo sprendimu, priimtu kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, dėl tuo pačiu ieškinio pagrindu tų pačių šalių iškeltos bylos, jeigu ankstesnis teismo sprendimas atitinka būtinas pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti.
Teisėjų kolegija nenustatė Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio c) ir d) punktuose įtvirtintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Dėl šio straipsnio a) ir b) punktuose nustatytų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų teisėjų kolegija pasisakys kitoje šios nutarties dalyje.
Dėl VFR teismo sprendimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai
Sutarties dėl ES veikimo suvestinės redakcijos 67 straipsnyje nustatyta, kad Sąjunga sukuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje gerbiamos pagrindinės teisės bei skirtingos valstybių narių teisinės sistemos ir tradicijos.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Kaip matyti iš Reglamento 4/2009 24 straipsnio a) punkto (Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 1 punktas) vienas iš pagrindų nepripažinti ES valstybės narės teismo sprendimo yra prieštaravimas valstybės, kurioje jį siekiama pripažinti, viešajai tvarkai. Šį ES valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindą reikia aiškinti siaurai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1994 m. birželio 2 d. Sprendimas Solo Kleinmotoren, C‑414/92, 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98, ir 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault C‑38/98). Minėtas ES valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindas taikomas tik išimtiniais atvejais (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1988 m. vasario 4 d. Sprendimas Hoffmann, 145/86; 1996 m. spalio 10 d. Sprendimas Hendrikman ir Feyen, C‑78/95). Reglamento 4/2009 24 straipsnio a) punkte ir Reglamento 44/2001 34 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu galima remtis tik jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas arba vykdymas būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisine sistema, kad tai pažeistų pagrindiniu laikomą principą, o pats pažeidimas sudarytų teisės normos, kuri valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikoma esmine, akivaizdų pažeidimą arba teisės, kuri toje teisės sistemoje laikoma pagrindine, akivaizdų pažeidimą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2000 m. kovo 28 d. Sprendimas Krombach, C‑7/98 ir 2000 m. kovo 11 d. Sprendimas Renault, C‑38/98).
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą tarptautinė viešoji tvarka yra tapusi Lietuvos teisės sistemos dalimi. Todėl sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Taigi, atsižvelgiant į Reglamentų tarptautinį pobūdį ir tikslus, kurių siekė valstybės, sukurdamos Europos Sąjungą, Reglamentuose vartojama sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama siauriau, nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus.
Reglamento Nr. 4/2009 42 straipsnyje (Reglamento Nr. 44/2001 36 straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintas draudimas užsienio teismo sprendimą peržiūrėti iš esmės. Dėl šios priežasties valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismui neleidžiama atsisakyti pripažinti arba vykdyti šį sprendimą vien tuo pagrindu, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą (ESTT 2009 m. balandžio 28 d. Sprendimas C-420/07 Meletis Apostolides v David Charles Orams and Linda Elizabeth Orams).
Suinteresuotas asmuo įrodinėja, jog VFR teismo sprendimo pripažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, kadangi Lietuvos Respublikoje išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. VFR teismas sprendimu priteisė iš suinteresuoto asmens išlaikymą vaikui nuo jo gimimo (1997 metų). Teisėjų kolegija nepritaria šiam suinteresuoto asmens argumentui. Kaip matyti iš Sutarties dėl ES veikimo suvestinės redakcijos 67 straipsnio, Sąjungoje yra gerbiamos skirtingos valstybių narių teisinės sistemos ir tradicijos. Į šią nuostatą turi būti atsižvelgiama nagrinėjant bylas dėl užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta pareiga tėvams iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus, todėl prašomas pripažinti ir leisti vykdyti VFR teismo sprendimo, kuriuo iš tėvo jo vaiko naudai priteistas išlaikymas, pripažinimas negali prieštarauti Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Vien ta aplinkybė, jog VFR įstatymai leidžia priteisti išlaikymą už ilgesnį laiką, nei Lietuvos Respublikos įstatymai, šiuo atveju neleidžia daryti išvados, jog pripažinus ir leidus vykdyti tokį užsienio valstybės teismo sprendimą gali būti pažeisti pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisės principai, būtų akivaizdžiai pažeidžiama viena iš esminių asmens teisių.
Dėl suinteresuoto asmens nedalyvavimo procese, kaip VFR teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo (Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio b punktas ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punktas)
Reglamento 4/2009 26 antraštinėje dalyje nustatyta, kad valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas, priimtų teismo sprendimų dėl išlaikymo prievolių atveju šiame reglamente turėtų būti numatyta nuostata dėl pripažinimo procedūros ir sprendimo paskelbimo vykdytinu. Minėta procedūra turėtų būti nustatyta atsižvelgiant į Reglamente (EB) Nr. 44/2001 nustatytą procedūrą ir atsisakymo pripažinti pagrindus. Taigi, Reglamente 4/2009 nustatyti užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai yra sukurti remiantis Reglamento 44/2001 34 straipsnyje nustatytais pagrindais ir yra beveik identiški. Atsižvelgiant į abiejų reglamentų prigimtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, priimdamas šiuos reglamentus, darytina išvada, jog Reglamento Nr. 4/2009 nustatytų nepripažinimo pagrindų aiškinimui mutatis mutandis gali būti taikomos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau tekste - ESTT) praktikoje suformuluotos Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio taikymo ir aiškinimo taisyklės.
Reglamento Nr. 4/2009 ir CPK nuostatos klausimu, dėl kurio kilęs ginčas, yra panašios, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog yra tikslinga pasisakyti dėl minėtų pagrindų vienoje nutarties dalyje.
Reglamento 4/2009 24 straipsnio b) punkte nustatyta, kad ES valstybės narės teismo sprendimas nepripažįstamas, kai jis priimtas atsakovui nedalyvavus teismo procese, jei atsakovui bylos iškėlimo dokumentas arba lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas tinkamu laiku ir tokiu būdu, kad jis galėtų pasiruošti gynybai, išskyrus atvejus, kai jis neužginčijo teismo sprendimo tada, kai buvo įmanoma tai padaryti.
CPK 810 straipsnio 1 dalies 3) punkte nustatyta, kad atsisakoma pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, jei užsienio valstybėje vykusio teismo proceso metu šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, nebuvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos iškėlimą bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės, o tais atvejais, kai ji buvo neveiksni, – tinkamo atstovavimo galimybės.
Reglamento 24 straipsnio b) punkte ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 3) punkte įtvirtinto teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo esmę sudaro asmens neinformavimas arba netinkamas informavimas apie prieš šį asmenį vykstantį teismo procesą, kai dėl šio asmens neinformavimo arba netinkamo informavimo buvo iš esmės pažeistos jo teisės, asmuo neteko galimybių gintis kitoje valstybėje vykusiame teismo procese. Taikant šį atsisakymo pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą pagrindą, būtina išsiaiškinti, ar asmuo žinojo apie vykstantį procesą ir ar nepranešimas arba netinkamas pranešimas užkirto kelią dalyvauti byloje ir tai iš esmės pažeidė jo teises. Nustatęs šį pagrindą teismas nepripažįsta užsienio valstybės teismo sprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-40/2013).
Asmens informavimas apie civilinės bylos prieš jį iškėlimą reiškia ne tai, kad asmuo informuojamas apie kiekvieną posėdį ar kiekvieną byloje atliekamą procesinį veiksmą, o tai, kad jam pranešama apie vykstantį procesą prieš jį, todėl taikant šį atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindą, būtina išsiaiškinti, ar asmuo žinojo apie vykstantį teismo procesą ir ar nepranešimas arba netinkamas pranešimas užkirto kelią dalyvauti byloje ir iš esmės pažeidė jo teises. Tokio pobūdžio bylose formuojama nuosekli teismų praktika, pagal kurią aptariamu užsienio teismų sprendimų nepripažinimo pagrindu teismas prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo gali atmesti tada, kai yra nustatyta, jog asmuo dėl netinkamo informavimo iš viso nedalyvavo teismo procese. Jeigu, bylos duomenimis, asmuo žinojo apie teismo procesą ir jame dalyvavo, aptariamu pagrindu atsisakyti pripažinti teismo sprendimą negalima. Asmuo, kuris žino apie užsienio valstybėje vykstantį teismo procesą ir yra į jį įtrauktas, turi galimybę pasinaudoti tos valstybės procesiniuose įstatymuose įtvirtintomis teisių gynybos priemonėmis, tarp jų - apskųsti teismo sprendimą, priimtą jam nedalyvaujant teismo posėdyje, ir taip siekti jo peržiūrėjimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio mėn. 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-156/2009).
Nagrinėjamu atveju, suinteresuotas asmuo prašyme dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo nurodė, jog gavo ieškinį, kuriuo buvo inicijuotas VFR vykęs teismo procesas, pateikė į jį atsiliepimą, tačiau apie bylos eigą ir joje priimtą sprendimą nebuvo informuotas. Iš šių suinteresuoto asmens nurodytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad suinteresuotas asmuo žinojo apie VFR vykstantį teismo procesą ir turėjo galimybę jame dalyvauti. Kiekvienas apdairus asmuo, sužinojęs apie prieš jį inicijuotą teismo procesą, privalo aktyviai domėtis jo eiga, pateikti prieštaravimus ir atsiliepimus bei visais užsienio valstybės teisėje leistinais būdais ginti savo teises šiame procese. Suinteresuotas asmuo nepateikė jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog jis būtų ėmęsis kitų veiksmų ginant savo teises (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo negavo VFR teismo sprendimo, per se negali būti pagrindas išvadai, jog atsakovui nebuvo suteikta galimybė apskųsti teismo sprendimo. Suinteresuotam asmeniui pačiam nesidomėjus teismo proceso eiga, jame nesigynus ir vėliau neinicijavus VFR teismo sprendimo peržiūrėjimo šioje užsienio valstybėje įprastomis teismų sprendimų kontrolės formomis, nėra pagrindo pripažinti, kad suinteresuoto asmens teisės VFR vykusio teismo proceso metu buvo kokiu nors būdu pažeistos ar suvaržytos, todėl negalima atsisakyti pripažinti VFR teismo sprendimą Reglamento Nr. 4/2009 24 straipsnio b) punkto (dalyje dėl išlaikymo prievolės) ir CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punkto (dalyje dėl tėvystės nustatymo) pagrindu.
Civilinę bylą Nr. 2T-28/2013 nagrinėjęs vienas Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas nepasisakė dėl VFR teismo sprendimo pripažinimo (prašymas pripažinti VFR teismo sprendimą buvo pareišktas), tačiau šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija negali grąžinti bylos nagrinėti iš naujo (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis). Dėl šios priežasties Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta VFR teismo sprendimą dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo.
Iš to, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindų nepripažinti ir neleisti vykdyti VFR teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimo, todėl jis yra pripažintinas, o Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-28/2013, kuria VFR teismo sprendimas paskelbtas vykdytinu Lietuvos Respublikoje, yra paliktina nepakeista.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 809 straipsnio 1 dalimi, 810 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi,
n u t a r i a :
Pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo.
Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2T-28/2013, kuria Vokietijos Federacinės Respublikos Karlsruhe pirmosios pakopos teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 3 F 403/02 paskelbtas vykdytinu Lietuvos Respublikoje, palikti nepakeistą.
Ši nutartis per 3 mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Artūras Driukas
Konstantinas Gurinas