Baudžiamoji byla Nr. 2K–103/2013

                                                                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-92-2-00003-2009-8

                                                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                                                              1.2.14.5.2; 2.1.7.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,

nuteistajai J. M.,

gynėjui advokatui Arūnui Šalkauskui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nuosprendžio.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu J. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 1 d. nuosprendžiu panaikino Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo J. M. pripažino kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskyrė laisvės apribojimą dvejiems metams, per šį laikotarpį įpareigojant atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Švenčionių skyriui priteistą žalą.

VSDFV Švenčionių skyriaus ieškinys dėl 11 599,71 Lt priteisimo atmestas. Dėl kitos ieškinio dalies VSDFV Švenčionių skyriui pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, nuteistosios, jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu J. M. buvo išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nuosprendžiu panaikintas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo J. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, būdama UAB „M“, kuri valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo Juridinių asmenų registre registruota nuo 2007 m. spalio 30 d. Švenčionyse, (duomenys neskelbtini), registracijos kodas (duomenys neskelbtini), steigėja ir vienintelė bendrovės akcininkė, nuo 2007 m. lapkričio 5 d. dirbdama UAB „M“ direktore ir gaudama 4200 Lt mėnesinį atlyginimą, turėdama tikslą apgaulės būdu savo naudai įgyti turtinę teisę į svetimą turtą, t. y. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos mokamą motinystės (tėvystės) pašalpą, žinodama, kad yra nėščia, turėdama tikslą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos gauti didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, nei jai priklausė, 2008 m. sausio 1 d. melagingai nurodydama, kad bendrovėje padidėjo sutarčių apimtys, nepagrįstai padidino pati sau darbo užmokestį įsakymu Nr. 1 iki 6900 Lt per mėnesį ir 2008 m. rugsėjo 22 d. sukčiaudama pateikė Valstybiniam socialinio draudimo fondo valdybos Švenčionių skyriui prašymą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo, pagal kurį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Švenčionių skyriaus vyr. specialistė V. S., suklaidinta apgaulės, manydama, kad J. M. turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą ją skaičiuojant nuo 6900 Lt mėnesinių draudžiamųjų pajamų, 2008 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą Nr. S-MT-445, kuriame nusprendė paskirti J. M. motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai, išmokant jai 139 562,05 Lt dydžio pašalpą už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 18 d. iki 2010 m. liepos 18 d., t. y. 51 852,94 Lt daugiau nei jai priklausytų skaičiuojant nuo 4200 Lt mėnesinių draudžiamųjų pajamų. Taip J. M., veikdama išankstine tiesiogine tyčia, panaudodama apgaulę, savo naudai įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas – 51 852,94 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistoji J. M. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, ir nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Skunde pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas šiomis nuostatomis nesivadovavo ir sukėlė prieštaravimus tarp byloje esančių įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas sukėlė neaiškumų konstatuodamas, kad UAB „M“, nebūdama fiktyvi įmonė ir vykdydama realią veiklą, o kasatorė – realiai dirbdama įmonės direktore, teisėtai gavo 4200 Lt mėnesinį darbo užmokestį, tačiau neteisėtai gavo padidintą darbo užmokestį iki 6900 Lt. Tokios išvados prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, kad kasatorės veiksmai galėjo būti pripažinti nusikalstamais tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog UAB „M“ buvo fiktyvi, nevykdė jokios veiklos, o ji, kaip direktorė, nedirbo jokio darbo, bet gavo atlyginimą arba jo negaudama mokėjo socialinio draudimo išmokas (kasacinė byla Nr. 2K-448/2010).

Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad UAB „M“ buvo realiai veikianti, o ji dirbo direktore ir jai teisėtai buvo nustatytas 4200 Lt darbo užmokestis, kartu patvirtino ir tai, kad jos darbo santykiai bendrovėje buvo realūs ir už darbą ji teisėtai gaudavo atlyginimą. Kasatorės teigimu, ji, kaip akcininkė, turi pareigą dengti įmonės nuostolius, todėl turėjo teisę įnešti į kasą pinigus nuostoliams padengti, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką nedraudžiama akcininkui kredituoti savo įmonę. Kadangi nuo padidinto darbo užmokesčio kasatorė mokėjo didesnes socialinio draudimo įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, todėl įgijo teisę ir į didesnę motinystės pašalpą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra suformavęs nuostatą, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas, todėl esant realiai įmonės veiklai nėra pagrindo daryti išvadą, kad jai paskirtas 6900 Lt dydžio atlyginimas objektyviai buvo neįmanomas. Pasak kasatorės, nesant apribojimų darbo užmokesčio dydžiui, jos veiksmai sukčiavimu galėjo būti pripažinti tada, jeigu būtų įrodyta, kad ji nedirbo jokio darbo, bet atlyginimą gavo. Juo labiau, kad iš byloje esančių įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį, matyti, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. įmonės darbo apimtys tikrai padidėjo, buvo papildomai įdarbintas darbuotojas, kuris atliko darbus įvairiuose statomose objektuose, be to, egzistavo sutartiniai santykiai tarp UAB „M“ ir UAB „S“ dėl statybos darbų atlikimo. Tai, kad kasatorės bendrovė dėl prasidėjusios krizės ir pablogėjusios UAB „S“ finansinės padėties iš šios bendrovės įmokų negavo, nepatvirtina, jog nebuvo sąlygų, leidžiančių nustatyti jai didesnį atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius įrodymus byloje ir nesurinkęs naujų įrodymų, atliko neišsamų įrodymų tyrimą ir sudarė prielaidas atsirasti prieštaravimams byloje.

Esant realiai įmonės veiklai ir realiai atliekamam įmonės darbuotojo darbui, teismas negali spręsti klausimo, kad bet koks atlyginimo padidinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Taip apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies bei 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus.

Kasatorė teigia, kad ji nepadarė veikos, turinčios BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, nes įmonė dirbo realiai, o ji, atlikdama direktorės pareigas, gavo realų atlyginimą ir mokėjo įmokas į VSDF biudžetą. Be to, kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas turėjo atidėti bylos nagrinėjimą, kad nustatytų iš jos priteistinas lėšas į VSDF biudžetą, tačiau to nepadarė. Esant šioms aplinkybėms, kyla abejonių, ar teismas galėjo konstatuoti, kad jos veiksmuose yra kvalifikuojantis požymis – didelės vertės teisės į turtą įgijimas.

Nuteistosios J. M. kasacinis skundas netenkintinas.

              Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo

              Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

               Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus nustatė, kad 2007 m. spalio 30 d. buvo įregistruota UAB „M“, kurios steigėja ir vienintelė akcininkė yra J. M., ji nuo 2007 m. lapkričio 5 d. dirbo šios įmonės direktore ir gavo 4200 Lt mėnesinį atlyginimą, kurį nuo 2008 m. sausio 1 d. pasididino iki 6900 Lt. Minėtos įmonės veikla buvo nuostolinga, todėl akcininkė J. M., 2007 m. lapkričio 7 d. į įmonės kasą įmokėjo 40 000 Lt. Įmonė mokėjo atlyginimus, mokesčius bei įmokas į VSDF biudžetą, todėl teismas padarė išvadą, kad įmonė veikė realiai, o jos direktorė teisėtai gavo padidintą darbo užmokestį – 6900 Lt. Nustatęs šias aplinkybes teismas J. M. išteisino pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro skundą patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė tik dėl to, kad UAB „M“ nebuvo fiktyvi įmonė, J. M. nuo 2007 m. lapkričio 5 d. dirbo šios įmonės direktore ir teisėtai gavo 4200 Lt mėnesinį atlyginimą, todėl tik nuo tokio atlyginimo įgijo teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą. Šis teismas nustatė, kad J. M., žinodama, jog yra nėščia, nuo 2008 m. sausio 1 d. neteisėtai pasididino mėnesinį atlyginimą nuo 4200 Lt iki 6900 Lt, turėdama tikslą apgaule užvaldyti didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, nei jai priklausė; šiuos duomenis pateikė VSDFV Švenčionių skyriui, pagal juos buvo apskaičiuota J. M. motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai, išmokant 139 562,05 Lt dydžio pašalpą už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 18 d. iki 2010 m. liepos 18 d., t. y. 51 852,94 Lt daugiau nei jai priklausytų skaičiuojant nuo 4200 Lt mėnesinių draudžiamųjų pajamų. Taip ji apgaule įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas – 51 852,94 Lt.

Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrindė tuo, kad: J. M., jau žinodama apie savo nėštumą, nuo 2008 m. sausio 1 d. pasididino savo mėnesinį atlyginimą 2700 Lt, nors bendrovėje nepadidėjo nei darbo apimtis, nei pelnas; įmonės veikla nuo pat jos įsteigimo iki J. M. išėjimo nėštumo gimdymo atostogų buvo finansiškai nuostolinga, nes nuo 2007 m. lapkričio 5 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. bendrovė jokios veiklos nevykdė, pajamų neturėjo; iš pelno mokesčio deklaracijų matyti, kad 2007 m. įmonė patyrė 11 002 Lt, o 2008 m. – 35 535 Lt nuostolių; be to, steigiant bendrovę, J. M. 2007 m. spalio 24 d. pati į bendrovės sąskaitą įmokėjo 10 000 Lt įstatinio kapitalo formavimui, o 2007 m. lapkričio 7 d. į kasą įmokėjo 40 000 Lt suteikdama bendrovei paskolą veiklai vystyti; 2007 m. UAB „M“ jokios ūkinės veiklos nevykdė, pajamų negavo, o visus mokėjimus, t. y. darbo užmokestį, socialinio draudimo ir fizinių pajamų mokesčius ir kt., vykdė iš anksčiau nurodytų lėšų. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė, kad tarp UAB „M“ ir UAB „S“ buvo sudaryta sutartis dėl gyvenamųjų namų fasadų šiltinimo ir apdailos darbų. Šio teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir J. M. kaltės pagrįstos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išsamiai išnagrinėtų įrodymų (tiek surinktų ikiteisminio tyrimo metu, tiek pareikalautų apeliacinės instancijos teismo iniciatyva; jų šaltiniai ir turinys nuosprendyje išdėstyti ir nurodyti vertinimo motyvai) analize. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi išteisintoji ir jos gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės  išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

            Kasatorė deklaratyviai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes šio teiginio nepagrindė teisiniais argumentais. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė prokuroras ir šis skundas tenkintas tik iš dalies.

            Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

             Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimo objektyvieji požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojamasis požymis, susiejantis minėtus sukčiavimo objektyviuosius požymius su didele verte.

Sukčiavimo nusikaltimo padarinys – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan.

Atkreiptinas dėmesys, kad bylose, kai kaltininkas sukčiavimo būdu siekia gauti atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, sprendžiant, ar darbo santykiai buvo fiktyvūs, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: kaltininko realią galimybę atlikti sutartyje sulygtą darbą, nustatyto atlyginimo dydį, ar įmonė turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti, ar naudinga buvo įmonei mokėti nustatytą atlyginimą darbuotojui, ar darbuotojas atliko darbo sutartyje sulygtą darbą ir gavo už jį darbo užmokestį.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė šias faktines bylos aplinkybes: J. M. nuo 2007 m. lapkričio 5 d. dirbo UAB „M“ direktore ir teisėtai gavo 4200 Lt mėnesinį atlyginimą, todėl tik nuo tokio atlyginimo įgijo teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą; J. M., žinodama jog yra nėščia nuo 2008 m. sausio 1 d. neteisėtai pasididino mėnesinį atlyginimą nuo 4200 Lt iki 6900 Lt, turėdama tikslą apgaule užvaldyti didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, nei jai priklausė; šiuos duomenis pateikė VSDFV Švenčionių skyriui, pagal juos buvo apskaičiuota J. M. motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks dveji metai, išmokant 139 562,05 Lt dydžio pašalpą už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 18 d. iki 2010 m. liepos 18 d., t. y. 51 852,94 Lt daugiau nei jai priklausytų skaičiuojant nuo 4200 Lt mėnesinių draudžiamųjų pajamų. Taip ji apgaule įgijo teisę į didelės vertės svetimą turtą – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas – 51 852,94 Lt.

Nors kasatorė teigia, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas, tačiau jis turi būti proporcingas asmens atliekamam darbui ir negali būti nuostolingas įmonei. Tuo tarpu pagal byloje nustatytus faktus akivaizdu, kad tik ką įkurtos įmonės, kuri 2007 m. nevykdė jokios veiklos ir pajamų neturėjo, kurioje dirbo (nuo 2008 m. sausio mėnesio) tik vienas darbininkas už minimalų atlyginimą – 800 Lt, vadovei buvo nustatytas solidus atlyginimas, kuris po dviejų mėnesių vėl buvo žymiai padidintas (2700 Lt) be jokio ekonominio pagrindo turint tikslą gauti didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą nei priklausytų ir taip apgaule užvaldyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas.

Taigi pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes kasatorės nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios J. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                           Valerijus Čiučiulka

Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Masiokas