Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-385/2006

                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                   1.2.20.; 3.2. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. spalio 31 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Vytauto Piesliako, teisėjų Benedikto Stakausko, Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko, Antano Klimavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant M. Čiučiulkai,

dalyvaujant prokurorei D. Skorupskaitei–Lisauskienei,

nuteistajam G. A.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. nuosprendis pakeistas ir G. A. nusikalstama veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 232 straipsnio į BK 290 straipsnį, paskiriant jam 4 MGL (500 Lt) dydžio baudą.

            Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. nuosprendžiu G. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 232 straipsnį 4 MGL (500 Lt) bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu G. A. buvo nuteistas už tai, kad viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėją V. K. G. A., siekdamas paniekinti, pažeminti teisėją V. K. dėl jo veiklos, t. y. dėl civilinėje byloje         Nr. 2-6463-11/2004 pagal G. A. ieškinį J. S. priimto sprendimo, 2004 m. spalio 6 d. per Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą Vilniaus apygardos teismui padavė apeliacinį skundą (reg. Nr. 742c), kuriame nurodė: „tad negi manote, jog prasibylinėjęs šešerius metus aš taip ir pasuosiu prieš V. K. menkavertišką išdidumą (neva štai paėmiau bylą, ir baigiau), kuris nevertas nė mano pasturgalio popierėlio“, „joks žmogus – asmenybė biurokratinėje rašliavoje neakcentuos savo vardo, kaip tai daro menkavertis žmogysta savo nutartyje, įpratęs, jog šiam laižytų savimeilės pasturgalį, nes akivaizdžiai jaučia malonumą, nes elgiasi keistai ir nenuspėjamai, nors ir pagal lietuvišką – debilišką įstatymą“.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nuosprendžiu G. A. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 232 straipsnio į BK 290 straipsnį, nekeisdamas jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės. Apeliacinės instancijos teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad G. A. veikoje nėra vieno iš BK 232 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymio. Teismo nuomone, apeliacinio skundo padavimas civilinėje byloje nelaikytinas viešu veiksmu BK 232 straipsnio prasme, nes „toks veiksmas susijęs su civilinių teisių gynimu ir apie jį žino tik proceso dalyviai, t. y. konkrečiai apibrėžtas siauras asmenų ratas, todėl nelaikytina, kad tokiais veiksmais galima viešai parodyti nepagarbą teismui“. Kartu apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad pagal BK 230 straipsnyje pateiktą sąvokų išaiškinimą teisėjas yra valstybės tarnautojas, konstatavo, kad G. A. veikoje yra kito – BK 290 straipsnyje (Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas) numatyto – nusikaltimo sudėtis.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo G. A. byloje panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškina sąvoką „viešas“. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Viešas – tai atviras, neslaptas, skirtas visiems, visuomenės naudojamas. Teismo proceso viešumas sudaro sąlygas visuomenei sekti procesą jį stebint arba žiniasklaidai apie jį informuojant visuomenę. Vadinasi, byloje pateikiamų dokumentų turinys tampa žinomas ne tik bylos proceso šalims ar bylą nagrinėjantiems teisėjams. Kasatorius pabrėžia, kad G. A. civilinėje byloje pateiktas apeliacinis skundas nėra slaptas dokumentas, todėl, jį gavus teisme, jo turinys tapo žinomas ir teismo darbuotojams, nesusijusiems su bylos nagrinėjimu.

            Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas.

           

Dėl teisėjų teisinio statuso

 

Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad „G. A., nors ir gindamas savo teises, pasirinkęs užgaulų toną ir žodžius [...], apeliaciniame skunde rašydamas apie teisėjo V. K. asmenybę, pastarąjį įžeidė“, nusprendė, kad G. A. savo veika parodė nepagarbą ne teisėjui, bet įžeidė valstybės tarnautoją, nes teisėjas pagal BK 230 straipsnį yra valstybės tarnautojas ir todėl G. A. veikoje yra BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis.

            Pažymėtina, kad konstitucinė teismų, teisėjų priedermė – vykdyti teisingumą, taip pat teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas vykdant teisingumą lemia ir atitinkamą teisėjo teisinį statusą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų, nes teisminė valdžia sudaroma ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Todėl teismų praktiką formuoja tik patys teismai, taikydami teisės normas (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjų pareigybė yra išskiriama iš valstybės politikų, tarnautojų ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme bei kituose teisės aktuose.

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, teisinio saugumo principų kyla ir teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas. Todėl valstybė turi pareigą efektyviai saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos, užtikrinti jų pasitikėjimą savo valstybe (kurios teisminę valstybės valdžią jie vykdo) ir teise (kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę). Viena iš teismų, teisėjų nepriklausomumo garantijų yra jų garbės, orumo apsauga baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis nuo nepagarbos, pažeminimo. Minėtą valstybės pareigą saugoti teismus, teisėjus nuo neteisėto poveikio ar įtakos privalo įgyvendinti ir patys teismai vykdydami teisingumą ir tinkamai taikydami įstatymus. Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teismų ar teisėjų nepriklausomumo garantijos „nesudaro jokių prielaidų, kuriomis prisidengdamas teisėjas galėtų vengti tinkamai atlikti savo pareigas, aplaidžiai nagrinėtų bylas, neetiškai elgtųsi su byloje dalyvaujančiais asmenimis, pažeistų žmogaus teises ir orumą. Teisėjai turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

           

Dėl BK 232 straipsnyje įtvirtintos sudėties kai kurių požymių

 

Pagal baudžiamąjį įstatymą už nepagarbą teismui atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos (BK 232 straipsnis). Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti ir apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo.

            Baudžiamasis įstatymas nenurodo, kada teismo ar teisėjo užgaulus pažeminimas pripažintinas viešu. Aiškinant sąvoką „viešas“ BK 232 straipsnio kontekste turi būti atsižvelgiama į minėtas konstitucines nuostatas apie teismų, teisėjų vykdomą teisingumo funkciją, lemiančią specifinį teismų, teisėjų teisinį statusą, teismų, teisėjų nepriklausomumo, teisinio saugumo principus. Todėl, kolegijos nuomone, teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą (t. y. jo garbės ar orumo žeminimą) matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog apeliacinio skundo padavimas civilinėje byloje nelaikytinas viešu veiksmu BK 232 straipsnio prasme, iš esmės atsižvelgė tik į vieną sąvokos „viešas“ apibrėžimo prasmę – atviras, neslaptas, tačiau neatsižvelgė į kitą šios sąvokos prasmę – visiems skirtas, visuomenės naudojamas.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal civilinio proceso įstatymą visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai reikia apsaugoti žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumą, taip pat, jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį (CPK 9 straipsnio 1 dalis). Teismo proceso viešumo principas taikomas ir teismo posėdžiams bei bylos medžiagai. Nagrinėjant bylą iš esmės, teismo posėdžio salėje gali dalyvauti kiekvienas šešiolikos metų sulaukęs asmuo, o su išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga turi teisę susipažinti (skaityti rašytinę bylos medžiagą, daryti nuorašus ir išrašus) bet kuris asmuo, išskyrus atvejus, jei byla išnagrinėta neviešame teismo posėdyje ar teismo nutartimi nustatyta, kad bylos medžiaga nevieša (CPK 9 straipsnio 4 dalis, 10 straipsnio 1–2 dalys). Taigi plačiąja prasme proceso viešumas reiškia visuomenės teisę dalyvauti teismo procese, įstatymų nustatyta tvarka gauti ir skelbti informaciją apie bylos nagrinėjimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad civilinė byla Nr. 2-6463-11/20004, kurioje pateiktas G. A. apeliacinis skundas (jame sąmoningai išreiškiant aiškią nepagarbą teisėjui V. K. dėl jo veiklos), yra išnagrinėta viešame teismo posėdyje, o minėtas skundas nėra slaptas dokumentas, t. y. jo turinys yra prieinamas ne tik proceso dalyviams ar bylą nagrinėjusiems teisėjams. Todėl kasatorius teisus teigdamas, kad, šį G. A. apeliacinį skundą gavus teisme, jo turinys tapo žinomas ir teismo darbuotojams, nesusijusiems su minėtos civilinės bylos nagrinėjimu. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nepagrįstai konstatavo, kad apeliacinio skundo padavimas civilinėje byloje nelaikytinas viešu veiksmu BK 232 straipsnio prasme.

Pabrėžtina, kad pagal BK 232 straipsnį kaltininkas baudžiamas, jei užgauliai pažemino teismą ar teisėją, vykdantį teisingumą, o ne dėl kokios nors kitos veiklos, pvz., asmeninių teisėjo poelgių. Kita vertus, iš BK 232 straipsnio formuluotės matyti, kad įstatyme įtvirtintas absoliutus draudimas reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Todėl teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdė savo pareigas (pvz., nepagrįstai užtęstas bylos nagrinėjimas, aukštesnių teisminių institucijų panaikinti teismo ar teisėjo sprendimai). Pagal Konstituciją žmogaus teisės ir laisvės turi būti įgyvendinamos ir ginamos įstatymų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir laisvių (28 straipsnis). Ši konstitucinė nuostata privaloma visiems teisinių santykių subjektams.

 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

 

n u t a r i a :

           

            Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 15 d. nuosprendį G. A. baudžiamojoje byloje ir palikti galioti Vilniaus miesto    2-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. nuosprendį be pakeitimų.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Vytautas Piesliakas

 

Benediktas Stakauskas

 

Alvydas Pikelis

 

Viktoras Aidukas

 

Antanas Klimavičius

 

Aldona Rakauskienė

                                                                                                                       

Jonas Prapiestis