Civilinė byla Nr. 2A-820-881/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37413-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 2.7.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 6 d.

        Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. M.-Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2990-905/2015 pagal ieškovės K. M.-Ž. ieškinį atsakovui BĮ Lietuvos dailės muziejui dėl autoriaus turtinių teisių gynimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

                                  I. Ginčo esmė

   Ieškovė K. M.-Ž. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos teisę rodyti visus K. Ž. paliktus kūrinius, įskaitant ir kūrinius, saugomus Lietuvos dailės muziejuje; siekiant pašalinti ieškovės teisių rodyti K. Ž. kūrinius pažeidimą, pripažinti neteisėtu atsakovo Lietuvos dailės muziejaus 2014 m. balandžio 16 d. rašte Nr. V.5-227 išdėstytą teiginį „K. Ž. kūriniai – 56 valstybei nuosavybės teise priklausantys ir LDM eksponatų apskaitoje esantys darbai privalo būti sugrąžinti Lietuvos dailės muziejui“, nes toks atsakovo reikalavimas žeidžia ieškovės išimtinę teisę rodyti K. Ž. kūrinius jo vardo muziejuje ir kitose ieškovės pasirinktose vietose. Nurodė, kad paveldėjo autoriaus turtines teises į visą K. Ž. kūrybinį palikimą, be to, 2003 m. kovo 13 d. ieškovė ir K. Ž. pasirašė sutartį, kuria ieškovei perleistos visos autoriaus teisės, taip pat teisės, kilusios ar kilsiančios iš visų ir bet kokių sandorių dėl K. Ž. kūrybinio palikimo. Nors K. Ž. 1993-1998 metais atvežtus savo kūrinius perdavė saugoti atsakovui, tačiau autoriaus teisių, įskaitant ir teisės viešai rodyti kūrinius, nesuteikė, t. y. išimtinė teisė rodyti kūrinius priklausė tik ieškovei, kaip autoriaus turtinių teisių paveldėtojai. Ieškovės teigimu, atsakovas savinasi nurodytas autoriaus teises ir trukdo jas įgyvendinti; ginčijamu raštu pareikalavo visus kūrinius, eksponuojamus K. Ž. name-muziejuje, paimti iš parodos ir perduoti saugoti į muziejų. Ieškovės nuomone, teismas turėtų pripažinti pažeidžiamas ieškovės paveldėtas teises rodyti kūrinį, o atsakovas įpareigotinas nutraukti neteisėtus veiksmus.

   Atsakovas Lietuvos dailės muziejus prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė iš tikrųjų paveldėjo autoriaus turtines teises, kurių niekas neginčija. Tačiau Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 33 straipsnyje nustatyta, jog be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, nurodžius, jei tai įmanoma, autoriaus vardą, leidžiama nekomerciniais tikslais viešai rodyti dailės kūrinio originalą ar jo kopiją, kai kūrinys yra parduotas ar kitu būdu nuosavybės teisės į jį perduotos kitam fiziniam arba juridiniam asmeniui ir kai autorius ar jo teisių perėmėjas žino ar turi pagrindą žinoti, kad toks viešas kūrinių rodymas (paroda) yra įsigijusio kūrinį fizinio arba juridinio asmens įprastinės veiklos dalis. Anot atsakovo, kūrinių autorius ieškovės minimus kūrinius perdavė atsakovo nuosavybėn ir atsakovo įprastinės veiklos dalis yra dailės kūrinių rodymas, saugojimas bei priežiūra. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl valstybei priklausančių ir ieškovės patalpose saugomų kūrinių sugrąžinimo atsakovui, todėl šioje byloje negali būti iš naujo sprendžiama dėl atsakovo veiksmų teisėtumo siekiant susigrąžinti savo turtą. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovės nurodomo K. Ž. vardo muziejaus nėra, toks muziejus tik planuojamas steigti. Atsakovo nuomone, suteikus ieškovei neribotas teises bet kada pasiimti valstybei priklausančius kūrinius, bus sutrikdoma kūrinių savininko veikla – dailės kūrinių eksponavimas galerijose, be to, vertingi dailės kūriniai negali būti eksponuojami patalpose, kurios neatitinka dailės kūrinių saugojimo reikalavimų.

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1270-431/2010, iš dalies patenkino ieškovo Lietuvos dailės muziejaus ieškinį ir pripažino negaliojančia atsakovei K. M.-Ž. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl sprendime išvardytų meno kūrinių. Apygardos teismas nurodytame sprendime pažymėjo, kad atitinkamus paveikslus ieškovas įgijo nuosavybės teisėmis. Sprendime nurodyta tik apie paveikslų perleidimą, t. y. teismas nurodytoje byloje nenustatė, kad K. Ž. kartu su paveikslais būtų perleidęs ir autoriaus turtinę teisę rodyti kūrinius.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje atsakovas neginčijo ieškovės prašomos pripažinti teisės, kaip tokios, rodyti K. Ž. kūrinius, saugomus pas atsakovą, juolab neginčijo ieškovės teisės rodyti kitus (Lietuvos Valstybei ar atsakovui neperduotus) kūrinius. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta būtent pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teigdama apie savo teisių pažeidimą, ieškovė pabrėžė savo siekį-lūkestį pas atsakovą saugomus K. Ž. paveikslus eksponuoti, viešai rodyti savo nuožiūra K. Ž. vardo muziejuje ir (arba) kitose ieškovės pasirinktose vietose. Atsikirsdamas į šį reikalavimą, atsakovas pažymėjo, kad jis neprieštarauja aptariamai ieškovės teisei, tačiau su sąlyga, kad bus užtikrintas atsakovui perleistų paveikslų saugumas. Teismas pažymėjo, kad ieškovės atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog iki šiol ieškovė buvo perdavusi (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi ištaisyta į „atsakovas buvo perdavęs“) tam tikrus K. Ž. paveikslus kitiems įvairiems asmenims, pas kuriuos paveikslai buvo saugomi netinkamai (netinkamomis aplinkos sąlygomis). Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina atsakovo, kaip tam tikrų Lietuvos Valstybei perduotų K. Ž. paveikslų savininko-patikėtinio, pagrįstą interesą-teisę ir netgi Muziejų įstatyme expressis verbis įtvirtintą pareigą imtis veiksmų užtikrinant paveikslų saugumą, juolab kad, jau minėta, K. Ž. tam tikrus paveikslus perdavė, be kita ko, būtent saugoti.

Nurodytų motyvų kontekste teismas pabrėžė, kad šioje byloje ieškovė nepareiškė reikalavimų pripažinti jos teisę K. Ž. kūrinius rodyti konkrečioje vietoje ir (arba) konkrečiu laikotarpiu. Atsižvelgdamas į tai ir paisydamas šalių rungimosi bei dispozityvumo principų (CPK 12, 13 str.), taip pat neperžengdamas apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų (CPK 265 str. 2 d.), teismas nurodė nenagrinėjantis ieškovės siekių-lūkesčių pas atsakovą saugomus K. Ž. paveikslus rodyti pastate Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad tiek ieškinio priėmimo metu, tiek netgi teisminio bylos nagrinėjimo metu ieškovei (jos atstovui) buvo ne kartą siūloma pakeisti ieškinio dalyką. Teismo vertinimu, šiuo metu suformuluoti ieškinio reikalavimai nelemia procesinio pagrindo-prielaidų spręsti, ar atsakovui perduoti saugoti K. Ž. konkretūs paveikslai gali-turi būti eksponuojami tam tikrą ar neapibrėžtą laiką pastate Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ar kitoje ieškovės nurodytoje vietoje.

Spręsdamas dėl atsakovo 2014 m. balandžio 16 d. rašto teisėtumo, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo raštu atsakoma į ieškovės 2014 m. kovo 21 d. prašymą, kuriuo ieškovė atsakovo prašė kūrinius deponuoti neribotam laikui ir juos palikti rodyti dailininko K. Ž. muziejuje. Nurodyto ieškovės prašymo turinys-esmė, taip pat atsakovo rašto kontekstas, teismo vertinimu, teikia pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčijami atsakovo rašto teiginiai yra susiję su šiame sprendime jau konstatuota atsakovo pareiga saugoti jam perduotus meno kūrinius. Toks atsakovo atsakymas negali būti vertinamas kaip ieškovės teisių rodyti atitinkamus paveikslus apribojimas, juolab kaip neadekvatus šių teisių apribojimas, nes rašte nurodyta, kad atlikus nurodomus darbus (nuskenavus ir įvedus į nacionalinę LIMIS programą) atsiras galimybė svarstyti ieškovės prašymą dėl kūrinių deponavimo. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kuriais ginčijamas 2014 m. balandžio 16 d. rašto teisėtumas.

Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė (pateikė nepakankamai) įrodymų, patvirtinančių jos argumentus, kad atsakovas būtų pažeidęs ieškovės teisę rodyti kūrinius, tam tikrus kūrinius eksponuodamas (eksponavęs) komerciniais tikslais-pagrindais. Šia prasme ieškovės atstovo paaiškinimus pakankamai-lygiaverčiai paneigė atsakovo atstovės paaiškinimai, kad tam tikri K. Ž. paveikslai iš tikrųjų buvo eksponuojami be ieškovės žinios-sutikimo, tačiau už tokių paveikslų rodymą nebuvo imamas užmokestis (lankytojai už įėjimą į muziejų sumokėdavo tik bilieto kainą ir juolab lankė ekspozicijas, kuriose tuo pačiu metu buvo eksponuojami ne tik K. Ž., bet ir kitų autorių kūriniai). Tokie atsakovo veiksmai, teismo vertinimu, visiškai atitinka Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 33 straipsnyje įtvirtintą atsakovo teisę rodyti kūrinius be autoriaus leidimo ir be autorinio atlyginimo.

Remdamasis nurodytų motyvų visuma, teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas pažeidė jos turtines teises rodyti K. Ž. kūrinius ir kad ieškovės teisės ar teisėti interesai turėtų būti ginami būtent ieškinyje nurodytais būdais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė K. M.-Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismo sprendimo aprašomojoje dalyje minimi teismo sprendimai, jų komentavimas neturi nieko bendro su ieškovės pateiktais ieškinio reikalavimais. Ieškovė niekada nesiekė atsiimti atsakovo saugomų K. Ž. kūrinių, ji siekė, kad atsakovas netrukdytų jai įgyvendinti paveldėtų teisių ir dėl to kreipėsi į teismą. Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas – nepriėmė sprendimo dėl ieškovės pareikštų reikalavimų, nepasisakė dėl kiekvieno reikalavimo. Teismas privalėjo sprendime nurodyti teisės normas, kuriomis vadovavosi atmesdamas ieškinį, tačiau to nepadarė. Teismas peržengė pareikštų reikalavimų ribas ir aiškino su pateiktais reikalavimais nesusijusius teismo sprendimus bei aplinkybes. Teismų praktikoje ginčo išsprendimas remiantis tik bendro pobūdžio normomis laikomas materialinės teisės normų pažeidimu. Pagal ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punktą, išimtinių autoriaus teisių turėtojas turi teisę rodyti dailės kūrinį pasirinktoje vietoje, teisių turėtojas sprendžia kūrinio rodymo trukmę ir kt. Bet kokie autoriaus turtinių teisių ribojimai ar draudimai yra neteisėti ir autoriaus turtinės teisės turi būti ginamos ATGTĮ 77 straipsnio, CK 4.98 straipsnio pagrindu. Priešingai nei sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė teismas, ieškovės atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad atsakovas (o ne ieškovė) be teisių turėtojos žinios buvo atidavęs muziejuje saugomus K. Ž. kūrinius kitiems asmenims, kurie juos saugojo netinkamai, kūriniams grėsė sunaikinimas. Nors teismas ištaisė apsirikimą, klaidingas faktinių aplinkybių pateikimas neabejotinai turėjo įtakos atmetant ieškovės reikalavimus. Taigi sprendimas paremtas tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, kurias pripažino ir teismas, tuo pažeisti teisingumo principai, teisėjui keliami etikos reikalavimai.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos dailės muziejus prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės, priėmė sprendimą, kuris atitinka faktines bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantė prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių skundą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nenurodė ir apeliantė. Dėl šių priežasčių apeliantės prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

   Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Pareikštame ieškinyje apeliantė kėlė du reikalavimus: pripažinti jos teisę rodyti visus K. Ž. paliktus kūrinius, įskaitant ir kūrinius, saugomus Lietuvos dailės muziejuje, bei pripažinti neteisėtu atsakovo Lietuvos dailės muziejaus 2014 m. balandžio 16 d. rašte Nr. V.5-227 išdėstytą teiginį „K. Ž. kūriniai – 56 valstybei nuosavybės teise priklausantys ir LDM eksponatų apskaitoje esantys darbai privalo būti sugrąžinti Lietuvos dailės muziejui“.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nepriėmė sprendimo dėl apeliantės pareikštų reikalavimų bei nepasisakė dėl kiekvieno reikalavimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti, nes, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas aptarė abu ieškinyje pareikštus reikalavimus, dėl abiejų pasisakė, taigi priėmė sprendimą dėl visų apeliantės pareikštų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, kaip teigia apeliantė, peržengė pareikštų reikalavimų ribas, t. y. aiškinosi aplinkybes, aiškiai nesusijusias su tarp šalių kilusių ginčų, bei priėmė sprendimą dėl byloje nepareikštų reikalavimų.

Kaip minėta, pirmuoju ieškinio reikalavimu apeliantė prašė pripažinti jos teisę rodyti visus K. Ž. paliktus kūrinius, įskaitant kūrinius, saugomus Lietuvos dailės muziejuje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas apeliantės teisės rodyti kūrinius, kaip tokios, neginčija, t. y. tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog apeliantė yra autoriaus turtinių teisių, įskaitant Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintos teisės viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas, turėtoja. Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nurodyto apeliantės reikalavimo tenkinimas nesukeltų apeliantei jokių materialiųjų teisinių pasekmių, atitinkami jo tenkinimas neatitiktų CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisminės gynybos paskirties – apginti pažeistą ar ginčijamą asmens teisę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai įvertino bei pažymėjo nagrinėjamos bylos specifiką, t. y. kad ginčo kūrinių, kaip materialiųjų nuosavybės teisės objektų, savininkas bei saugotojas ir autorių turtinių teisių turėtojas šiuo atveju yra skirtingi asmenys, turintys savų, turimos nuosavybės teisės rūšies nulemtų skirtingų interesų ginčo kūrinių atžvilgiu, kurie neišvengiamai turi būti tarpusavyje derinami. Tai reiškia, kad sprendžiant, ar autorių turtinių teisių turėtojo teisės nėra pažeidžiamos, turi būti aišku, kaip šias teises asmuo siekia įgyvendinti, t. y. vertinamas konkretus teisių įgyvendinimo atvejis. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantės pareikštas reikalavimas minėto aiškumo bei konkretumo kriterijaus neatitiko, atitinkamai, remiantis CPK 5 straipsnio 1 dalimi, jis negalėjo būti tenkinamas.

            Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad teismas skundžiamame sprendime vadovavosi klaidinga aplinkybe, jog tai ieškovė (o ne atsakovas) buvo perdavusi kūrinius kitiems asmenims, saugojusiems juos netinkamai, nėra pagrindas spręsti, kad teismo sprendimas turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas, nes nurodoma aplinkybė buvo tik papildomas teismo argumentas atmetant ieškinį, iš esmės nekeičiantis teisinio ieškinio reikalavimų (-o) vertinimo.

            Antruoju ieškinio reikalavimu apeliantė prašė pripažinti neteisėtu atsakovo 2014 m. balandžio 16 d. rašte išdėstytą teiginį (jo ištrauką). Pastarajame atsakovas nurodė, kad „VšĮ „Dail. prof. K. Ž. fondas“ parodoms laikinai pasiskolinti K. Ž. kūriniai – 56 valstybei nuosavybės teise priklausantys ir LDM eksponatų apskaitoje esantys darbai – privalo būti sugrąžinti Lietuvos dailės muziejui...“. Toks teiginys visiškai atitinka Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. priimtą sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2849-565/2014, kuriuo VšĮ Dailininko prof. K. Ž. fondas įpareigotas grąžinti Lietuvos dailės muziejui 56 dailininko K. Ž. paveikslus, todėl pripažinti nurodytą teiginį neteisėtu nėra jokio teisinio pagrindo.

            Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime nenurodė teisės normų, kuriomis rėmėsi atmesdamas ieškinį, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė tiek teisės normų, kiek lėmė byloje iškeltų ir analizuotų klausimų pobūdis.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimų pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

            Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                    Rūta Burdulienė

                                             Vilija Mikuckienė

                                                                      Vaclovas Paulikas