Administracinė byla Nr. A-2477-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06734-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 10.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ACME Europe“ atstovams advokatams Ryčiui Martinkėnui ir Jonui Sakalauskui,

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovams Dariui Kiaušui ir  Ramutei Neniškienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ACME Europe“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ACME Europe“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,ACME Europe“ (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. lapkričio 13 d. padavė teismui skundą (I t., b. l. 1–8), kuriame prašė: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2013 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 3KM 19/46-0389S; 2) panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2013 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. 1A-403, kuriuo nutarta netenkinti UAB „ACME Europe“ skundo; 3) įpareigoti Muitinės departamentą priimti naują sprendimą – koreguoti pareiškėjo UAB „ACME Europe“ importo deklaracijose 2012 m. rugpjūčio 14 d. Nr. 12LTKR1000IM039527, 2013 m. sausio 14 d. Nr. 13LTKR1000IM002683 ir 2013 m. balandžio 19 d. Nr. 13LTKR1000IM01AF96 importuoto popieriaus Europos Bendrijos integruoto tarifo (toliau – ir TARIC) kodą į Nr. 4811 51 00 bei panaikinti prievolę sumokėti priskaičiuotą importo muitą, antidempingo muitą, pridėtinės vertės mokestį bei baudą ir delspinigius.

Skunde paaiškino, kad Kauno teritorinė muitinė atliko supaprastintą mokestinį patikrinimą, kurio metu patikrino bendrovės elektroninėmis importo deklaracijomis deklaruotų prekių klasifikavimo ir importo mokesčių apskaičiavimo teisingumą. Kauno teritorinė muitinė, įvertinusi Muitinės laboratorijos tyrimų protokolų duomenis, ginčijamu sprendimu nusprendė bendrovės pateiktose importo deklaracijose deklaruotų prekių TARIC kodą 4823 90 40 00 keisti į TARIC kodą 4810 14 00 20 ir apskaičiuoti bei įregistruoti 79 404 Lt galutinio antidempingo muito, 35 160 Lt galutinio kompensacinio muito, 14 078 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 741 Lt PVM delspinigių ir 13 863 Lt baudos mokestines prievoles. Muitinės departamentas patvirtino Kauno teritorinės muitinės sprendimą ir netenkino prašymo atleisti nuo delspinigių ir baudų sumokėjimo.

Kauno muitinė nepagrįstai priskyrė bendrovės importuotą popierių TARIC kodui Nr. 4810 14 00 20. Pareiškėjas paaiškino, kad į Bendrijos muitų teritoriją iš Kinijos Liaudies Respublikoje registruotos įmonės ,,Fantac graph desig co. Ltd“ importavo fotopopierių spausdintuvams, kurį deklaravo TARIC kodu Nr. 4823 90 40 00. Kodą nurodė remdamasi popieriaus gamintojo pateikta informacija. Muitinės laboratorijai pateikė informaciją, jog importuoto popieriaus 100 proc. pluoštų sudaro pluoštai gauti cheminiu–mechaniniu būdu. Muitinės laboratorijos 2013 m. gegužės 23 d. tyrimo protokoluose Nr. 3T0866 ir Nr. 3T0865 nurodoma, kad popieriaus plaušienos kokybinė sudėtis: cheminiu būdu gauta medienos plaušiena, o prie papildomos informacijos nurodoma, kad popierius yra pagamintas iš cheminiu būdu gautos medienos celiuliozės plaušienos. Analogišką prekę, kokią importavo bendrovė, kitoje ES valstybėje narėje (Didžiojoje Britanijoje) kompetentinga muitinės įstaiga priskyrė visai kitam TARIC kodui, t. y. Nr. 4811 51 00 00, kuriam nėra taikomi antidempingo ir kompensaciniai muitai. Dėl šios priežasties kyla pagrįstų abejonių, kad Lietuvos muitinės laboratorija neteisingai įvertino ir priskyrė bendrovės importuotą popierių TARIC kodui Nr. 4810 14 00 20. Patikrinimo metu tam, kad būtų nustatytas tikras importuoto popieriaus TARIC kodas, pareiškėjas kreipėsi į Kauno technologijos universiteto (toliau – ir KTU) specialistus, kurie padarė išvadą, kad importuotas popierius atitinka Kombinuotoje nomenklatūroje TARIC kodui Nr. 4811 51 00 priskiriamam popieriui nurodytas savybes, kuriam, vadovaujantis 2003 m. rugsėjo 11 d. Komisijos Reglamentu (EK) Nr. 1789/2003, yra taikomas 0 procentų dydžio trečiųjų šalių muitas. Anksčiau šio TARIC kodo nenurodė, nes importuodama popierių vadovavosi popieriaus gamintojo informacija apie popieriaus priskyrimą TARIC kodui ir tik Kauno muitinei 2013 m. birželio 5 d. priėmus sprendimą dėl importuoto popieriaus priskyrimo kitam TARIC kodui, sužinojo, kad jis yra neteisingas bei atliko papildomus popieriaus tyrimus, kurie patvirtina, kad muitinės laboratorija nepagrįstai nusprendė priskirti bendrovės importuotą popierių TARIC kodui Nr. 4810 14 00 20 (B999). Muitinės departamentas nepagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo atleisti bendrovę nuo baudos ir delspinigių mokėjimo. Manė, kad turėjo būti atleista nuo baudos ir delspinigių mokėjimo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Bendrovė yra įvykdžiusi visas sprendimu apskaičiuotas mokestines prievoles, nėra kalta dėl mokestinės prievolės neįvykdymo, nes jai nebuvo žinoma, kad ginčo prekės neatitinka deklaruoto TARIC kodo, deklaruodama TARIC kodą, vadovavosi gamintojo pateikta informacija, mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo ir teikė informaciją bei įrodymus. Šios aplinkybės leidžia pareiškėją atleisti nuo delspinigių ir baudos arba juos sumažinti.

Pareiškėjas teikė papildomus rašytinius paaiškinimus (II t., b. l. 60–65) ir paaiškino, kad KTU Organinės technologijos katedros Spektroskopijos laboratorijos specialistams teikė fotopopieriaus pavyzdžius, kurie 2013 m. buvo deklaruoti muitinėje TARIC kodu 4823 90 40 00. Šią aplinkybę patvirtina pareiškėjo teismui pateikti dokumentai. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas neturėjo kitokio 15,2 cm x 10,2 cm išmatavimų ir 185 g/m2 (matinio) ir 170 g/m2 (blizgus) fotopopieriaus „Acme“. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas neimportavo kitokio tokių matmenų fotopopieriaus iš kitų gamintojų. KTU tyrimo išvadose būtent ir nurodomas toks popierius (išmatavimai ir kt.), be to, KTU išvadose yra pateikiamos popieriaus nuotraukos. Paaiškino, kad KTU ir „SGS Multilab“ (SGS laboratorija) neturi sertifikatų, kurie suteiktų teisę daryti išvadas dėl tarifinio muito prekių klasifikavimo, taip pat šios laboratorijos nėra akredituotos (sertifikuotos) atlikti popieriaus tyrimus. Paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į kitų valstybių muitinių laboratorijas, kurios atsakė, kad neturi akreditacijos vykdyti popieriaus tyrimų dėl popieriaus cheminių savybių. Pareiškėjas nurodė, kad atliko du nešališkus tyrimus, kurių duomenys paneigia Muitinės laboratorijos išvadas. Manė, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjo importuoto popieriaus TARIC kodas yra 4810 14 00 20.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą (I t., b. l. 84–87, 173–175) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Muitinės laboratorijos tyrimų išvadomis, savo teiginiams pagrįsti turėjo pateikti nešališkos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti popierių, išvadas, tačiau pateikė tik KTU Organinės technologijos katedros profesoriaus G. B. samprotavimus (gali būti laikoma, galima teigti, gali būti nežymi dalis priedų) apie KTU Organinės technologijos katedros Spektroskopijos laboratorijoje tirtą fotopopierių. Muitinės laboratorija nustatė, kad tyrimui pateiktas 152 mm x 102 mm dydžio baltos spalvos vienasluoksnis fotopopierius „Acme Photopaper Matte“ ir „Acme Photopaper Glossy“ yra pagamintas iš cheminiu būdu (ne mechaniniu ir ne cheminiu–mechaniniu) gautos medienos plaušienos, viena jo pusė padengta neorganine medžiaga – silicio dioksidu (SiO2). Pareiškėjas skunde savo teiginio, kad ginčo prekė yra pagaminta cheminiu–mechaniniu būdu, nepagrindė jokiais įrodymais. Didžiosios Britanijos PTI Nr. GB122268592, kuriuo, pareiškėjo nuomone, analogiškai prekei muitinės įstaiga priskyrė visai kitam TARIC kodui – 4811 51 00 00, išduotas plastikais ir silicio dioksidu padengtam fotopopieriui. Atsižvelgiant į tai, kad Muitinės laboratorija nenustatė, jog ginčo prekė yra padengta plastikais (plastikas yra organinė medžiaga), o pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad PTI Nr. GB122268592 nurodyta prekė yra analogiška ginčo prekėms, minėtas PTI nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

Vadovaujantis MAĮ nuostatomis, atleisti galima nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų), bet ne nuo sumokėtų delspinigių ar jų dalies. Pareiškėjas įvykdė 741 Lt PVM delspinigių prievolę, todėl, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrindo atleisti nuo 741 Lt PVM delspinigių nėra. Vadovaujantis tiek MAĮ 141 straipsnio 1 dalimi, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-903/2008), pareiškėjo teiginiai, kad jis mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo ir teikė informaciją bei įrodymus, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl mokesčių mokėtojo visiško atleidimo nuo atitinkamo mokesčio baudos. Šios aplinkybės yra aktualios tik sprendžiant klausimą dėl skiriamos baudos dydžio. Kauno teritorinė muitinė į šias aplinkybes atsižvelgė ir pareiškėjui skyrė minimalią – 10 proc. dydžio baudą. Muitinės departamentas nenustatė priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios, patvirtinančių, kad jis neturėjo galimybės teisingai ir laiku deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti minėtų mokesčių. Pareiškėjas nepasinaudojo teise kreiptis į muitinę su prašymu suteikti privalomąją tarifinę informaciją. Kadangi byloje minėtos aplinkybės nenustatytos, prašymas atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos sumokėjimo netenkintas.

Atsakovas pateikė atsiliepimo į skundą papildymą, kuriame paaiškino, kad sistemiškai analizuojant 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332, (toliau – ir Taisyklės) ir vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1320/2012), viešojo administravimo vykdymo požiūriu, nustatant TARIC nomenklatūros atitinkamą poziciją muitinė (be Muitinės laboratorijos išvados) gali remtis tik tokių institucijų laboratorinėmis išvadomis, kurios turi specialią teisę (kompetenciją) daryti išvadas dėl tarifinio muito prekių klasifikavimo, t. y. Muitinės laboratorijos išvadomis remiamasi nepriklausomai nuo jos akreditavimo, o kitų institucijų laboratorinėmis išvadomis remiamasi tik jei jos turi specialią teisę (yra akredituotos arba sertifikuotos). Pareiškėjo pateiktuose akreditavimo dokumentuose nenurodyta, ar „SGS Multilab“ akredituota tirti popierių ir ar gali tirti produktus taikydama infraraudonųjų spindulių bei rentgenofluorescencinę (XRF) analizių metodus, nurodytus išvadose, todėl daro išvadą, kad pareiškėjo pateikta „SGS Multilab“ laboratorijos išvada neatitinka Taisyklių 6 punkto reikalavimų, todėl ja remtis nustatant Kombinuotosios nomenklatūros kodą negalima. Iš KTU Organinės technologijos katedros ir „SGS Multilab“ laboratorijos išvadų matyti, kad paminėtų institucijų laboratorinio tyrimo objektais buvo užsakovo (pareiškėjo) pateikti prekių pavyzdžiai. Pateikiant šiuos pavyzdžius muitinė nedalyvavo, todėl nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad šiose institucijose buvo tiriami būtent tokie pat prekių mėginiai, kokie buvo pateikti Muitinės laboratorijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į skundą (I t., b. l. 83) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo išdėstė motyvus, nurodytus atsakovo atsiliepime į skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, kad prekės klasifikuojamos vadovaujantis 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo, iš dalies pakeisto 2012 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 927/2012, I priede nustatytąja Kombinuotąja nomenklatūra, Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) bendrosiomis aiškinimo taisyklėmis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių 6 punkte nustatyta, kad, taikant Kombinuotąją nomenklatūrą, Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą (KN) ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvos Respublikoje, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis. Pareiškėjas neneigia, kad pateikė dviejų laboratorijų išvadas (Kauno technologijos universiteto Organinės technologijos katedros Spektroskopijos laboratorijos specialistų ir „SGS Multilab“ laboratorijos išvadas), kurios neturi akreditavimo ir sertifikatų popieriaus tyrimui ir TARIC kodų klasifikavimui (II t., b. l. 121, III t., b. l. 1–2, 67, 104–105). Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetas į teismo paklausimą atsakė 2015 m. kovo 17 d. raštu (II t., b. l. 50) ir nurodė, kad teisės daryti išvadas dėl tarifinio muito prekių klasifikavimo pagal TARIC nomenklatūrą neturi, tokių išvadų ir neteikė. Nustatyta, kad Muitinės laboratorijos akreditavimo sritis taip pat neapima popieriaus tyrimų (II t., b. l. 53, 54, 56).

Nustatyta, kad muitinės įstaigos vadovavosi Muitinės laboratorijos 2013 m. gegužės 23 d. tyrimo protokolais Nr. 3T0866 ir Nr. 3T0865 (I t., b. l. 56-59). Šiuose protokoluose yra išvados: 1) remiantis tyrimų duomenimis nustatyta, kad popierius yra pagamintas iš cheminiu būdu gautos medienos celiuliozės plaušienos, viena jo pusė padengta blizgia neorganinės kilmės medžiaga, popieriaus kvadratinio metro masė – 188 g; 2) remiantis tyrimų duomenimis nustatyta, kad popierius yra pagamintas iš cheminiu būdu gautos medienos celiuliozės plaušienos, viena jo pusė padengta matine neorganinės kilmės medžiaga, popieriaus kvadratinio metro masė – 175 g. Po to, vadovaujantis TARIC paaiškinimu, nurodoma, kad popierius ir kartonas iš vienos ar abiejų pusių padengtas kaolinu ar kitomis neorganinėmis medžiagomis su rišikliais arba be jų, nepadengti jokiomis kitomis medžiagomis, bet kokio dydžio ritiniais ar stačiakampiais lakštais, klasifikuojami 4810 pozicijoje. Rekomenduotas TARIC kodas – 4810 14 00 20. Buvo vadovaujamasi suderintos sistemos nomenklatūros 4810 pozicijos paaiškinimais (išrašas, I t., b. l. 176–178, vertimas 179–180). 4811 pozicijoje nurodomas popierius, kartonas, celiuliozinė vata ir celiuliozės pluoštų klodai, įmirkyti, padengti, dažytu paviršiumi, dekoruotu paviršiumi arba su atspaudais, bet kokio dydžio ritiniais arba stačiakampiais (įskaitant kvadratinius), išskyrus prekes, aprašytas 4803, 4809 arba 4810 pozicijose (I t., b. l. 64), t. y. 4810 pozicijoje nurodytos prekės yra išimtis ir negali būti klasifikuojamos 4811 pozicijoje. Esminis skirtumas tarp jų yra tas, kad 4810 pozicijoje klasifikuojamas popierius padengtas kaolinu ir kitomis neorganinėmis medžiagomis, kurios aprašyme yra išvardijamos, jų sąrašas nėra baigtinis, tačiau toje dangoje gali būti rišamosios medžiagos (gali jų ir nebūti). Rišamosios medžiagos taip pat yra išvardijamos. Aprašyme nenurodomas joks procentas neorganinių medžiagų, kuriomis padengtas popierius, nei koks galimas rišiklių procentas. 4811 pozicijoje klasifikuojamas popierius padengtas tik organinėmis medžiagomis, kurios gali būti be rišamosios medžiagos, tos dangos naudojamos siekiant gauti atitinkamas popieriaus savybes: vandeniui atsparus popierius, pakavimui skirtas popierius ir pan. (I t., b. l. 179–180).

Muitinės laboratorijos protokoluose nurodyta, kad tiriamas popierius padengtas neorganine (mineraline) medžiaga. KTU laboratorija nustatė, kad popieriaus dangoje yra naudotas organinės kilmės polimeras (I t., b. l. 36–40), t. y. polivinilacetatas. Atsakovas pateikė išrašą iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos (XVIII), kur polivinilacetatas nurodomas kaip medžiaga, naudojama klijams gaminti, t. y. ši medžiaga gali būti priskirta prie rišančiųjų medžiagų. KTU laboratorija teigė, kad 170 g/m2 popieriaus paviršiniame sluoksnyje yra 79,6 procentai SiO2, o 185 g/m2 – 55,6 SiO2, t. y. silicio dioksido, kitaip vadinamo kvarcu, iš jo sudarytas smėlis (duomenys iš Vikipedijos ir kitų šaltinių). Pagal minėtus paaiškinimus 4810 pozicijai priskiriamas popierius, padengtas kaolinu (kinišku moliu). Kaolinas yra nuosėdinė uoliena, susidedanti iš kaolinito ir kvarco. Taigi KTU laboratorijos duomenys nepaneigia muitinės sprendimo priskirti prekę TARIC kodo pozicijai 4810, nes popierius iš esmės padengtas neorganine medžiaga, o 4811 pozicijoje klasifikuojamas popierius padengtas visai kitokiomis medžiagomis (organinėmis): derva, bitumas, asfaltas, plastikas, vaškas ir pan. Be to, šių popieriaus rūšių panaudojimas iš esmės skiriasi, 4810 pozicijoje klasifikuojamas popierius yra išimtis iš 4811 pozicijos ir pagal savo paskirtį. SGS laboratorijos išvada taip pat nepaneigia muitinės išvadų (I t., b. l. 157–161). Ši laboratorija taip pat nustatė, kad popieriaus paviršiuje yra silicio dioksido, apskritai, nurodant paviršiuose rastus elementus (I t., b. l. 161) jokių organinės kilmės medžiagų nenurodyta. Taigi visų laboratorijų išvados sutampa. Pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad jo pasirinktoms dviejoms laboratorijoms nusiuntė tos pačios partijos popierių, tačiau teismas atsižvelgia ir į tai, kad visų laboratorijų išvados iš esmės sutampa, todėl labiau tikėtina, kad nusiųstas tas pats popierius. Visgi, imant ir siunčiant mėginius kitoms laboratorijoms, pareiškėjas privalėjo pasirūpinti muitinės įstaigų sutikimu su tokiu tyrimu. Atsižvelgiant į tai, kad visų laboratorijų išvados dėl importuoto popieriaus paviršiaus sudėties sutampa, byloje nėra pagrindo skirti ekspertizę, kadangi ekspertizė gali būti skiriama, kai yra skirtingos specialistų išvados, o šiuo atveju taip nėra.

Kombinuotosios nomenklatūros 4810 pozicijoje yra klasifikuojamas popierius ir kartonas, iš vienos ar abiejų pusių padengtas kaolinu ar kitomis neorganinėmis medžiagomis su rišikliais arba be jų, nepadengti jokiais kitais apvalkalais, stačiakampių lakštų arba ritinių pavidalo. TARIC 4810 14 00 20 subpozicijoje yra klasifikuojamas minėtų charakteristikų vienasluoksnis popierius ir kartonas, kurių sudėtyje nėra pluoštų, gautų mechaniniu arba cheminiu–mechaniniu būdu, arba šie pluoštai sudaro ne daugiau kaip 10 proc. visų pluoštų masės, lakštais, kuriuos išklojus vienos kraštinės ilgis ne didesnis kaip 435 mm, o kitos kraštinės ilgis ne didesnis kaip 297 mm ir kurio kvadratinio metro masė ne mažesnė kaip 70 g, bet ne didesnė kaip 400 g, o baltumas didesnis kaip 84 proc. (matuojant pagal ISO 2470-1), naudojamas rašyti, spausdinti ir kitiems grafinio atvaizdavimo tikslams.

Muitinės laboratorija nustatė, kad tyrimui pateiktas 152 mm x 102 mm dydžio baltos spalvos vienasluoksnis fotopopierius „Acme Photopaper Matte“ ir „Acme Photopaper Glossy“ yra pagamintas iš cheminiu būdu (ne mechaniniu ir ne cheminiu–mechaniniu) gautos medienos plaušienos, viena jo pusė padengta neorganine medžiaga – silicio dioksidu (S1O2), todėl Kauno teritorinė muitinė deklaruotą popierių pagrįstai klasifikavo 4810 14 00 20 TARIC kodu.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintos 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklės (Taisyklės), kuriomis šiuo atveju privalėjo vadovautis muitinės įstaigos. Taisyklėse (redakcija, galiojusi skundžiamų sprendimų priėmimo metu) reglamentuojami kombinuotosios prekių nomenklatūros taikymo klausimai. Taisyklių 6 punkte aiškiai nustatyta: „Taikant Kombinuotąją nomenklatūrą, Europos Bendrijos integruoto tarifo (TARIC) nomenklatūrą ir kitas pagal Kombinuotąją nomenklatūrą ir jos pagrindu sudarytas prekių nomenklatūras Lietuvos Respublikoje, kai prekių klasifikavimui ir ekspertizei būtini laboratoriniai tyrimai, remiamasi tik Muitinės laboratorijos arba nešališkos, kompetentingos institucijos akredituotos (sertifikuotos) tyrimų laboratorijos, įgaliotos tirti atitinkamas prekes, išvadomis“, t. y. šiuo atveju buvo galima pateikti kitos laboratorijos, kuri akredituota ir sertifikuota popieriaus tyrimams, išvadas, tačiau tokios nebuvo pateiktos. Kita vertus, pareiškėjo pateiktos dviejų laboratorijų išvados tik patvirtino Muitinės laboratorijos išvadas, kad prekė negali būti klasifikuojama pareiškėjo nurodomu TARIC kodu, nes visiškai neatitinka aprašymo, be to, taikytina išimtis popieriui, kuris turi būti klasifikuotas 4810 pozicijoje. Pareiškėjas, pateikdamas dviejų laboratorijų išvadas, kurias teismas įvertina kaip įrodymus byloje, neįrodė, kad popierius buvo padengtas išimtinai tik organine medžiaga (derva, asfaltu, vašku ir t. t.), ko reikalauja 4811 pozicija, o organinių priemaišų buvimas 4810 pozicijoje leidžiamas, nes tai nurodyta 4810 pozicijos aprašyme (galimi rišikliai). Pagaliau – aprašyme skiriasi ir tų popieriaus rūšių paskirtis. Pozicijoje 4811 nenumatytas fotopopierius ar kitoks popierius spausdinimui, o nurodytos kitos vartojimo savybės (pakavimui, tapetams, dėžių dangčiams). Tuo tarpu 4810 pozicijoje paminėtas popierius, skirtas spausdinimui, kitiems grafiniams tikslams (I t., b. l. 181). Pareiškėjo įvežtas popierius ir skirtas nuotraukų spausdinimui ir visai neskirtas 4811 pozicijoje aprašytiems vartojimo atvejams (I t., b. l. 179–180).

Dėl pareiškėjo pateikiamo pavyzdžio, jog Didžioje Britanijoje kompetentinga muitinės įstaiga analogišką prekę priskyrė visai kitam TARIC kodui – 4811 51 00 00 (skundo teismui priedas Nr. 14, I t., b. l. 60, vertimas – 62). Iš pateikto dokumento nėra aišku, kokia prekė buvo klasifikuojama, todėl nėra galimybės palyginti.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pareiškėjas dėl popieriaus tyrimų kreipėsi į daugelį kitų valstybių muitinių laboratorijų, kurios atsisakė atlikti tyrimą būtent dėl to, kad nėra akredituotos (sertifikuotos) atlikti – popieriaus cheminės sudėties – tyrimą. Ši aplinkybė nepaneigia Lietuvos muitinės laboratorijos teisės atlikti prekių tyrimus, siekiant nustatyti TARIC kodus, nes tai pavesta minėtu Vyriausybės nutarimu, juo labiau kad šis nutarimas suteikia teisę nuneigti Muitinės laboratorijos išvadas pasitelkiant kitas laboratorijas, turinčias reikiamą kvalifikaciją. Kitos pareiškėjo nurodomos laboratorijos savo valstybėse gali turėti kitokią arba tokią pačią kompetenciją savo muitinės įstaigų atžvilgiu, tačiau apsiimti atlikti nešališką tyrimą su jų muitinėmis nesusijusiems asmenims gali tik turėdami atitinkamą kompetenciją tokiems tyrimams atlikti. Todėl šis faktas nepaneigia Muitinės laboratorijos teisės atlikti visus reikiamus tyrimus prekių klasifikavimui.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, padaryta išvada, kad Kauno teritorinė muitinė pagrįstai vadovavosi Muitinės laboratorijos rekomendacijomis ir tinkamai klasifikavo pareiškėjo įvežtas prekes TARIC 4810 14 00 20 subpozicijoje.

Pareiškėjas nurodo, kad nėra kaltas dėl mokestinės prievolės neįvykdymo, nes jam nebuvo žinoma, kad ginčo prekės neatitinka deklaruoto TARIC kodo, deklaruodamas TARIC kodą, vadovavosi gamintojo pateikta informacija. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo ir teikė informaciją bei įrodymus. Šios aplinkybės, pareiškėjo nuomone, leidžia atleisti nuo delspinigių ir baudos arba juos sumažinti.

Kauno teritorinė muitinė 2013 m. birželio 5 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje nurodė motyvus, kodėl taiko minimalią 10 procentų baudą, t. y. jau atsižvelgta į dalį pareiškėjo nurodytų aplinkybių, taip pat nurodė, kad pareiškėjas gali teikti prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų, pagal Muitinės departamento patvirtintas 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1B-481 taisykles. Pareiškėjas, teikdamas 2013 m. liepos 2 d. skundą Muitinės departamentui, prašė atleisti nuo baudų ir delspinigių (I t., b. l. 112–113). Muitinės departamentas 2013 m. spalio 16 d. sprendime Nr. 1A-403 šį prašymą išsamiai išnagrinėjo ir prašymo netenkino. Padaryta išvada, kad ši sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nekartojama.

Teismas išdėstė MAĮ 100 straipsnio 1 dalies, 141 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Pareiškėjas neneigia, kad PVM delspinigius sumokėjo, todėl pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalį pagrindo atleisti pareiškėją nuo 741 Lt PVM delspinigių nėra. Pareiškėjo teiginiai, kad mokestinio patikrinimo metu jis bendradarbiavo ir teikė informaciją bei įrodymus, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas MAĮ nuostatas, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl mokesčių mokėtojo visiško atleidimo nuo atitinkamo mokesčio baudos. Šios aplinkybės, kaip minėta, jau buvo įvertintos Kauno teritorinės muitinės ir dėl jų skirta minimali bauda. Kitų MAĮ 141 straipsnyje numatytų pagrindų nenustatyta. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad nėra pareiškėjo kaltės, nes pareiškėjas atsako už deklaruojamų duomenų teisingumą.

Pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso, įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnį, deklarantas yra atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Nenustatyta, kad pareiškėjas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, neturėjo galimybės teisingai deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti apskaičiuotų mokesčių. Pareiškėjas pasitikėjo gamintojo pateikiama informacija, nors turėjo galimybę kreiptis į muitinę su prašymu suteikti privalomąją tarifinę informaciją, kas rodo, kad prekės neteisingu kodu deklaruotos dėl pareiškėjo kaltės, pasireiškusios neatsargumu, t. y. deklaruojant prekes pareiškėjas buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas. Pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų netenkinamas, nes nėra nustatyta pagrindų, kurie leistų taikyti pirmiau cituotas MAĮ nuostatas.

III.

Pareiškėjas UAB „ACME Europe“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, neturėdamas specialių mokslinių žinių, nepagrįstai konstatavo, kad Muitinės laboratorijos išvados yra teisingos ir nepaneigtos atsakovo atliktų kitų nepriklausomų tyrimų išvadomis bei tokiu būdu pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp Muitinės laboratorijos tyrimo išvadų dėl ginčo popieriaus ir kitų nepriklausomų paties pareiškėjo atliktų tyrimų, t. y. KTU Organines technologijos katedros Spektroskopijos laboratorijos ir „SGS Multilab“ laboratorijos išvadų nėra prieštaravimų, todėl neva byloje nebuvo pagrindo skirti ekspertizę. Teismas ignoravo pareiškėjo viso bylos nagrinėjimo metu net keletą kartų teiktą prašymą dėl ekspertizės skyrimo ir vietoj to, pats įvertino skirtingų laboratorijų tyrimų išvadas, nors toks vertinimas reikalauja specialių cheminių, laboratorinių, mokslinių žinių. Mano, kad teismo pateikti išaiškinimai dėl skirtingų laboratorijų pateiktų išvadų nėra pagrįsti oficialiais ir nešališkais ekspertų išaiškinimais ir yra tik atsakovo posėdžio metu pateiktų žodinių paaiškinimų kartojimas. Teismas neatliko išsamaus laboratorijų išvadų tyrimo ir neišsklaidė abejonių dėl Muitinės laboratorijos tyrimo išvadų pagrįstumo. Taip buvo padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas, sąlygojęs neteisingo sprendimo priėmimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vienareikšmiškai pasisakyta, kad tais atvejais, kai byloje pateikti įrodymai, kurie buvo surinkti panaudojant specialias žinias, jų turinio vertinimas, nesant imperatyvių teisės normų pažeidimų, gali būti atliekamas tik pasinaudojus tokiomis pačiomis specialiomis žiniomis, kurių šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1621/2013). Be to, taikant nekaltumo prezumpciją turėjo būti pašalintos bet kokios abejonės dėl pažeidimo padarymo. Šiuo atveju atsakovas nepateikė pakankamai nekvestionuotinų įrodymų byloje, kurie leistų neabejotinai spręsti, kad vienintelis teisingas pareiškėjo importuoto popieriaus TARIC kodas yra 4810 14 00 20 (B999).

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą Muitinės laboratorijos išvadoms. Mano, kad sprendžiant ginčą teisme Muitinės laboratorijos išvada turėtų būti vertinama tik kaip vienas iš įrodymų byloje. Siekdamas paneigti Muitinės laboratorijos išvadas, pareiškėjas pateikė net keletą skirtingų įrodymų, kurie paneigia Muitinės išvadų pagrįstumą, t. y. KTU specialistų išvadas, Prancūzijos SGS laboratorijos išvadas ir informaciją apie tai, kad Europos Komisijos Europos privalomosios tarifinės informacijos duomenų bazėje esanti informacija patvirtina, jog ir kitose šalyse analogiškų savybių popierius yra priskiriamas būtent 4811 pozicijai. Muitinės laboratorijos išvadų įrodomosios galios pirmenybė prieš pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus paneigia ir tai, kad pati Muitinės laboratorija neturi akreditacijos tirti popieriaus, tai bylos nagrinėjimo metu ne kartą pripažino atsakovas. Taigi esant įrodymams, kurie patvirtina kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes nei nustatyta Muitinės laboratorijos išvadose, t. y. kad pareiškėjo importuotas popierius tik iš dalies yra padengtas neorganinėmis medžiagomis (60–80 proc. dangos sudaro silicis ir kalcis), kas suponuoja popieriaus priskyrimą 4811 pozicijai ir paneigia Muitinės laboratorijos išvadą, teismas turėjo pašalinti tokius neaiškumus ir skirti pareiškėjo popieriaus ekspertizę.

Tinkamo TARIC kodo nustatymas yra faktinė aplinkybė, kuri ypatingai reikšminga teisingam šios bylos išsprendimui. Nuo teisingo TARIC kodo nustatymo priklauso ir Muitinės sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas. Kadangi TARIC kodo nustatymas priklauso nuo popieriaus cheminių savybių ištyrimo, kuris reikalauja specialių žinių (chemijos, medžiagų tyrimų ir kt.) ir tinkamo tyrimo metodų taikymo, jo nustatymas turi būti atliktas ypatingai tiksliai, ypač įvertinant tai, kad popieriaus priskyrimas konkrečiam TARIC kodui gali priklausyti ir keistis nuo konkrečių popieriaus savybių. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad kai asmuo pateikia specialių žinių taikymo požiūriu laboratorinio tyrimo lygmenį atitinkančius įrodymus, kurie paneigia Muitinės išvadų pagrįstumą arba bent jau sukelia pagrįstu abejonių dėl šių išvadų pagrįstumo, tai turėtų būti pakankamas pagrindas skirti byloje ekspertizę (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1314/2008).

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 4 d. nutartyje (kuria byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo) buvo nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar Muitines laboratorijai, atliekant Taisyklių 6 punkte nurodytas funkcijas, būtinas akreditavimas (sertifikavimas). Nustačius, kad, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais Muitinės laboratorijai reikalingas akreditavimas (sertifikavimas), teismas turėjo patikrinti, ar Muitinės laboratorija yra akredituota atlikti popieriaus tyrimus. Šiuo atveju teismas nesiaiškino, ar Muitinės laboratorijai turėtų būti taikomas reikalavimas turėti akreditavimą, sertifikavimą, o tik pakartojo atsakovo poziciją, kad Muitinės laboratorijos teisė atlikti tyrimus yra nustatyta Vyriausybės nutarimu (t. y. Taisyklėmis), todėl neva Muitinės laboratorijos kompetencijos ir akreditacijos klausimas net nekeltinas.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl Muitinės laboratorijos akreditavimo (sertifikavimo) vadovaujasi Taisyklių 6 punktu ir nurodo, jog taikant Kombinuotąją nomenklatūrą Muitinės laboratorijos išvada remiamasi nepriklausomai nuo jos akreditavimo. Tokios pat nuomonės dėl šios normos taikymo laikosi ir teismas (žr., pvz., 2013 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1156/2013, 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1320/2012), todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nesiaiškino, ar Muitinės laboratorijai turi būti keliamas reikalavimas turėti akreditavimą (sertifikavimą), yra nepagrįsti.

Dėl ekspertizės skyrimo išdėsto, jog iš bylos medžiagos matyti, kad visų laboratorijų atliktų tyrimų rezultatai yra aiškūs ir suprantami. Tyrimų ataskaitose aprašyti tirti objektai, metodai ir nustatytos tirtų objektų charakteristikos. Šių ataskaitų įvertinimui specialių mokslinių ar techninių žinių nereikia. Vilniaus apygardos administracinis teismas, sulyginęs laboratorijų tyrimų rezultatus, pagrįstai nusprendė, kad iš esmės visų laboratorijų išvados sutampa, t. y. pagrindinę laboratorijų tirtų objektų paviršinę dalį sudaro neorganinės medžiagos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde sutinka, kad pagrindinę ginčo prekių dalį sudaro neorganinės medžiagos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ginčo dėl faktinės ginčo prekės dangos nėra. Ginčas nagrinėjamu atveju iš esmės yra susiklostęs dėl teisės normų interpretavimo, t. y. kurioje TARIC subpozicijoje turi būti klasifikuojama ginčo prekė, o teisės klausimų sprendimas, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-434-624/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-980-858/2015), priklauso teismo prerogatyvai.

Dėl TARIC kodo nurodo, kad klasifikuojant prekes pagal Kombinuotąją nomenklatūrą prekių klasifikavimas turi būti nustatomas pagal pozicijų pavadinimus bei skyrių ir skirsnių pastabas, o bet kuri nuoroda į kokią nors medžiagą turi būti taip pat laikoma nuoroda į šios medžiagos mišinius ir kombinacijas (derinius) su kitomis medžiagomis. Nagrinėjamu atveju Kombinuotoje nomenklatūroje nurodyta, kad jos 4810 pozicijoje yra klasifikuojamas popierius ir kartonas, iš vienos ar abiejų pusių padengtas kaolinu ar kitomis neorganinėmis medžiagomis su rišikliais arba be jų, nepadengti jokiais kitais apvalkalais, stačiakampių lakštų arba ritinių pavidalo. Taigi, kaip matyti iš Kombinuotosios nomenklatūros 4810 pozicijos aprašymo, kuriuo, paisant Kombinuotosios nomenklatūros priedo nuostatų, privaloma remtis klasifikuojant, joje klasifikuojamas popierius, padengtas neorganinėmis medžiagomis su rišikliais arba be jų. Vadovaujantis tiek Kombinuotosios nomenklatūros 4810 pozicijos aprašymu, tiek Kombinuotosios nomenklatūros priedo I skyriaus dalies „Bendrosios taisykles“ A skilties 2b punktu, šioje pozicijoje klasifikuotinas popierius neturi būti 100 proc. dengtas neorganinėmis medžiagomis. Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, šioje pozicijoje klasifikuojamo popieriaus paviršiaus dalį gali sudaryti ir kitos medžiagos (taip pat organinės, kurios gali būti naudojamos kaip rišikliai), tačiau svarbu, kad esminę (pagrindinę) popieriaus paviršiaus dalį sudarytų neorganinės medžiagos. Šią išvadą pagrindžia ir Suderintos sistemos nomenklatūros, kuri, vadovaujantis 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo 1 straipsnio 2 dalimi, yra Kombinuotosios nomenklatūros dalis, 4810 pozicijos paaiškinimai, kuriuose nurodyta, kad šioje dalyje minimuose neorganinėse padengimo medžiagose gali būti nedideli organinių medžiagų kiekiai.

Kaip matyti iš Muitinės laboratorijos ir pareiškėjo pateiktų laboratorijų išvadų, pagrindinę ginčo prekės paviršiaus dalį sudaro silicio dioksidas (Si02), kuris yra neorganinė medžiaga. Šių ginčo prekės charakteristikų neginčija ir pareiškėjas, atitinkamai darytina išvada, kad ginčo prekės turi būti klasifikuojamos Kombinuotosios nomenklatūros 4810 pozicijoje, o KTU Organinės technologijos katedros laboratorijos išvadoje nurodytas polivinilacetatas vertintinas kaip rišamoji medžiaga, skirta silicio dioksido surišimui su popieriaus paviršiumi. Šią išvadą patvirtina byloje esantis „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ išrašas. KTU Organinės technologijos katedros laboratorija nurodė, kad jos tirto objekto paviršiuje yra polivinilacetato, tačiau jo konkretaus kiekio nenurodė, „SGS Multilab“ laboratorija organinių medžiagų tirto objekto paviršiuje nenustatė.

Pažymi, kad pareiškėjo nurodomoje Kombinuotosios nomenklatūros subpozicijoje 4811 51 klasifikuojamas popierius ir kartonas, išmirkytas arba padengtas plastiku. Šioje subpozicijoje klasifikuojamo popieriaus paviršiaus pagrindinę dalį privalo sudaryti plastikas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas jokių objektyvių įrodymų, atitinkančių leistinumo ir sąsajumo kriterijus ir pagrindžiančius tokias išvadas, nepateikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog pozicijos nustatymui taikant KN 1-ąją aiškinimo taisyklę reikia nustatyti, kuri iš pozicijų tiksliausiai apibūdina klasifikuojamą prekę. Popierius ir kartonas, iš vienos arba abiejų pusių padengtas kaolinu ar kitomis neorganinėmis medžiagomis, su rišikliais arba be jų, nepadengti jokiais kitais apvalkalais, dažytu ar nedažytu, dekoruotu ar nedekoruotu paviršiumi, su atspaudais arba be atspaudų, bet kokio dydžio ritiniais arba stačiakampiais (įskaitant kvadratus) lakštais klasifikuojamas 4810 Kombinuotosios nomenklatūros pozicijoje (KN 4810 pozicijos tekstas). Suderintos sistemos paaiškinimuose (HSHNs, 2012) prie 4810 pozicijos yra paaiškinta, kad neorganinės dangų medžiagos, nurodytos pozicijos pavadinime, gali turėti savyje nedidelį kiekį organinių medžiagų, pavyzdžiui, skirtų pagerinti popieriaus paviršiaus savybes, todėl darytina išvada, kad KN 4810 pozicijos aprašyme ir negali būti nurodyta, jog popierius turi būti padengtas neorganinėmis medžiagomis 100 procentų tam, kad būtų čia klasifikuojamas. Argumentas, kad minėtas popierius, kuris ne 100 procentų padengtas neorganinėmis medžiagomis, neatitinka KN 4810 pozicijos, yra neteisingas. Kauno teritorinė muitinė teisingai nusprendė „Acme“ fotopopierių suklasifikuoti KN 4810 pozicijoje (nes neorganine medžiaga – silicio dioksidas (Si02) sudaro daugiau kaip 50 procentų ir nulėmė esminį prekės požymį). Daro išvadą, kad 4811 pozicijos tekstas yra abstraktus, neaprašo konkrečiai prekės („Acme“ popieriaus) ir dar nurodo, kad šioje pozicijoje gali būti klasifikuojamos tik tos prekės, kurios netenkina 4810 pozicijos aprašymo, o ne atvirkščiai, kaip teigia apeliantas savo skunde. Mano, kad teismas savo sprendime padarė išvadą, jog muitinė pagrįstai nusprendė ginčo prekes klasifikuoti TARIC 4810 14 00 20 subpozicijoje, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių minėto klasifikavimo neteisėtumą. Teismui nekilo abejonių dėl Muitinės laboratorijos pateiktų išvadų pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno teritorinės muitinės 2013 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 3KM 19/46-0389S, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti papildomai apskaičiuotus importo mokesčius ir su jais susijusias sumas, bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 1A-403, kuriuo teritorinės muitinės sprendimas paliktas nepakeistas.

Neigdamas ginčo sprendimais nustatytą mokestinę prievolę pareiškėjas iš esmės teigia, kad ginčo prekės (importuotas fotopopierius) nepatenka į 2011 m. gegužės 6 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 451/2011, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plonam kreidiniam popieriui, galutinis surinkimas (toliau – ir Reglamentas 451/2011), ir 2011 m. gegužės 6 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 452/2011, kuriuo importuojamam Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plonam kreidiniam popieriui nustatomas galutinis antisubsidijų muitas (toliau – ir Reglamentas 452/2011), taikymo sritį, todėl galutiniai kompensaciniai ir antidempingo muitai bei su jais susijusios sumos negalėjo būti skaičiuojami.

Iš Reglamento 451/2011 ir Reglamento 452/2011 1 straipsnių 1 dalių matyti, kad atitinkamai galutinis kompensacinis muitas ir (ar) galutinis antidempingo muitas (išskyrus išimtis, kurios nagrinėjamu atveju netaikomos) nustatomi „Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plonam kreidiniam popieriui, kuris yra iš vienos ar abiejų pusių dengtas popierius ar kartonas (išskyrus kraftpopierių ar kraftkartoną), lakštais ar ritiniais, kurio masė ne mažesnė nei 70 g/m2, bet ne didesnė nei 400 g/m2, kurio ryškumas daugiau nei 84 (matuojant pagal ISO 2470-1) ir kurio KN kodai šiuo metu yra ex 4810 13 20, ex 4810 13 80, ex 4810 14 20, ex 4810 14 80, ex 4810 19 10, ex 4810 19 90, ex 4810 22 10, ex 4810 22 90, ex 4810 29 30, ex 4810 29 80, ex 4810 99 10, ex 4810 99 30 ir ex 4810 99 90 (TARIC kodai 4810132020, 4810138020, 4810142020, 4810148020, 4810191020, 4810199020, 4810221020, 4810229020, 4810293020, 4810298020, 4810991020, 4810993020 ir 4810999020)“.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad prekės, kurioms taikomi aptariami galutiniai kompensaciniai ir (ar) antidempingo muitai, yra nurodytos aiškiai – tai atitinkamose 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priede nustatytos Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir Kombinuotoji nomenklatūra, KN) pozicijose (atitinkamais TARIC kodais) klasifikuojamas iš vienos ar abiejų pusių dengtas popierius ar kartonas (išskyrus kraftpopierių ar kraftkartoną), lakštais ar ritiniais, kurio masė nuo 70 iki 400 g/m2, o ryškumas – daugiau nei 84 (matuojant pagal ISO 2470-1). Susipažinus tiek su aptariamų nuostatų, tiek su minėtų reglamentų konstatuojamųjų dalių turiniu, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla neaiškumų dėl cituotų normų aiškinimo ir taikymo ginčo teisiniams santykiams (acte clair), todėl teismo pareiga kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiuo aspektu neatsirado.

Tarp proceso šalių iš esmės nėra disputo dėl ginčo prekių kilmės, gamintojo, prekių svorio. Kiek tai susiję su pareiškėjo importuoto popieriaus ryškumų minėtų reglamentų nuostatų taikymo aspektu, jis nustatytas pagal paties pareiškėjo, t. y. subjekto, kuriam tenka pirminė pareiga tinkamai klasifikuoti į Europos Bendriją importuotas prekes, pateiktus duomenis. Todėl argumentai, kad Muitinės laboratorija neatliko atitinkamo tyrimo nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi ir negali turėti įtakos ginčo prekes pripažįstant Kinijos Liaudies Respublikos kilmės plonu kreidiniu popieriumi, kuriam nustatyti minėti kompensaciniai ir antidempingo muitai.

Skundžiamais viešojo administravimo subjektų sprendimais pareiškėjo importuotos prekės buvo klasifikuotos pagal TARIC kodą 4810 14 00 20 (papildomas TARIC kodas – B999), kas, vadovaujantis Reglamento 451/2011 ir Reglamento 452/2011 1 straipsnių 1 dalimis, lemia aptariamų papildomų mokestinių prievolių taikymą. Pareiškėjas su tokiu ginčo prekių klasifikavimu nesutinka, teigdamas, kad jos turėjo būti klasifikuojamos pagal TARIC 4811 51 00 00 kodą.

Prekių klasifikavimo klausimu teisėjų kolegija pirmiausia sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju nėra 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, su paskutiniais pakeitimais atliktais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu Nr. 1791/2006 (toliau – ir Muitinės kodeksas), 12 straipsnio 2 dalyje numatytų prielaidų (sąlygų) ginčo atveju remtis pareiškėjo pateikta Didžiosios Britanijos kompetentingų institucijų išduota privalomąja tarifine informacija. Be to, nesant pakankamų duomenų, jog ši tarifinė informacija buvo išduota būtent tokios pačios rūšies ir sudėties prekėms, kaip ir ginčo fotopopierius, šie dokumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju netenkina ir įrodymų liečiamumo reikalavimo.

Atskirai akcentuotina ir tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Kombinuotoji nomenklatūra nauja redakcija buvo išdėstyta 2011 m. rugsėjo 27 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1006/2011 (galiojusi 2012 m.) ir 2012 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 927/2012 (galiojusi 2013 m.). Kadangi ginčo teisiniams santykiams taikytinų Kombinuotosios nomenklatūros nuostatų turinys iš esmės nesikeitė, toliau baigiamajame teismo akte cituojamos KN nuostatos laikytinos atitinkančiomis abi redakcijas, išskyrus atskirai nurodytus atvejus.

V.

KN 4810 pozicijoje, kurią taiko atsakovas, klasifikuojamas „popierius ir kartonas, iš vienos arba abiejų pusių padengtas kaolinu ar kitomis neorganinėmis medžiagomis, su rišikliais arba be jų, nepadengti jokiais kitais apvalkalais, <...> bet kokio dydžio ritiniais arba stačiakampiais (įskaitant kvadratinius) lakštais. Popieriaus ir kartono rūšys, naudojamos rašyti, spausdinti ir kitiems grafinio atvaizdavimo tikslams, kurių sudėtyje nėra pluoštų, gautų mechaniniu arba cheminiu-mechaniniu būdu, arba šie pluoštai sudaro ne daugiau kaip 10 proc. visų pluoštų masės“.

Pareiškėjo nurodomoje KN 4811 pozicijoje klasifikuojamas „popierius, kartonas, celiuliozinė vata ir celiuliozės pluoštų klodai, įmirkyti, padengti, dažytu paviršiumi, dekoruotu paviršiumi arba su atspaudais, bet kokio dydžio ritiniais arba stačiakampiais (įskaitant kvadratinius) lakštais, išskyrus prekes, aprašytas 4803, 4809 arba 4810 pozicijoje“.

Iš cituotų KN pozicijų aprašymų pirmiausia matyti, kad KN 4811 pozicijoje gali būti klasifikuojamos tik tos aprašymą atitinkančios prekės, kurios, be kita ko, nėra klasifikuojamos KN 4810 pozicijoje. Kitaip tariant, pačiame KN 4811 pozicijos aprašyme yra nustatyta išimtis iš Kombinuotosios nomenklatūros 48 skyriaus 7 pastaboje įtvirtintos taisyklės, jog popierius, atitinkantis dviejų arba daugiau pozicijų aprašymus intervale 4801–4811, turi būti klasifikuojamas toje pozicijoje, kuri numeracijos šios nomenklatūros požiūriu yra paskutinė. Todėl norint pritarti pareiškėjo nurodomam ginčo prekių klasifikavimui būtina paneigti atsakovo vertinimą, kad jos (prekės) turi būti klasifikuojamos KN 4810 pozicijoje.

Atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo aplinkybes, šiuo aspektu akcentuotina, kad pats prekių klasifikavimas atitinkamoje KN pozicijoje yra teisės taikymo veiksmas. Tačiau tam tikrais atvejais, kaip ir nagrinėjamu, siekiant atitinkamą prekę tinkamai klasifikuoti, būtina turėti informaciją apie jos sudėtį ir (ar) kitus klasifikavimui reikšmingus prekės požymius. Esant nepakankamai, nepatikimai ar prieštaringai gamintojo ar importuotojo pateiktai informacijai, minėtų duomenų nustatymui tam tikrais atvejais gali reikėti taikyti specialias mokslo, technikos ir kitas žinias.

Nagrinėjamu atveju atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo klasifikuodami ginčo prekes rėmėsi Muitinės laboratorijos atliktų tyrimų išvadose (I t., b. l. 56–59) nurodytais jų (prekių) požymiais (savybėmis). Savo ruožtu pareiškėjas, kvestionuodamas viešojo administravimo subjekto atliktą šių prekių priskyrimą KN 4810 pozicijai, pateikia Kauno technologijos universiteto Organinės technologijos katedros Spektroskopijos laboratorijos (toliau – ir KTU laboratorija) ir „SGS Multilab“ tyrimų išvadas (I t., b. l. 36–40; 157–161). Tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, tai, kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimta 2015 m. kovo 3 d. nutartimi, be kita ko, lemia būtinybę visas šias tyrimų išvadas analizuoti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles visų kitų byloje surinktų įrodymų bei proceso dalyvių paaiškinimų kontekste (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Minėta, kad KN 4810 pozicijoje minimas popierius, kuris yra pagamintas iš cheminiu būdu (ne mechaniniu ir ne cheminiu-mechaniniu) gautos medienos plaušienos. Muitinės laboratorijos tyrimų išvadose nurodyta, kad ginčo prekėse naudojamas popierius atitinka šią savybę, pareiškėjas (šių prekių importuotojas) iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti šia aplinkybe. Be to, paisant minėtų proceso taisyklių dėl įrodymų vertinimo, vien galimi Muitinės laboratorijos akreditavimo trūkumai, atsižvelgiant į byloje surinktus duomenis bei proceso dalyvių, įskaitant tyrimo išvadas surašiusios (tyrimą atlikusios) Muitinės laboratorijos specialistės paaiškinimus, nagrinėjamu atveju neleidžia abejoti aptariamu ginčo prekių požymiu. Kita vertus, vertinant procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus, matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka, jog ginčo popierius yra „padengtas kaolinu ar kitomis neorganinėmis medžiagomis, su rišikliais arba be jų, nepadengti jokiais kitais apvalkalais“, kaip tai numato KN 4810 pozicijos aprašymas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai neleidžia teigti, kad ginčo popierius buvo padengtas kokiu nors papildomu (kitu) apvalkalu aptariamos pozicijos aprašymo prasme. Pareiškėjas, kaip importuotojas, nepateikė tokių duomenų, ši aplinkybė (kito apvalkalo buvimas) nenurodyta ir jo teiktose laboratorijų tyrimų išvadose, šios aplinkybės nepatvirtino ir liudytoju apeliacinės instancijos teisme apklaustas KTU laboratorijos specialistas, pareiškėjo užsakymu atlikęs ginčo prekių dangos tyrimus.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčo prekės nėra padengtos „neorganinėmis medžiagomis, su rišikliais arba be jų“, matyti, kad jis (pareiškėjas) šią poziciją iš esmės grindžia KTU laboratorijos atlikto tyrimo išvada, jog ginčo popieriaus danga sudaryta ne tik iš neorganinės medžiagos (silicio dioksido), bet ir iš organinio polimero polivinilacetato, t. y. plastiko.

Muitinės laboratorijos pateiktose tyrimų išvadose nėra duomenų, jog ginčo prekių dangoje yra organinių medžiagų. Tačiau taip pat būtina akcentuoti, jog teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta šias išvadas surašiusi Muitinės laboratorijos specialistė iš esmės nurodė, tyrimo metu nustačius, kad pagrindinę (didžiąja) dalį dangos sudarė neorganinės medžiagos, organinių medžiagų buvimas ar nebuvimas nebuvo nustatinėjamas. Kita vertus, atsakovas, iš esmės neneigdamas, kad organinių medžiagų galėjo būti, vertina, kad šios (organinės) medžiagos ginčo prekėse (galėjo būti) panaudotos kaip rišiklis, o tai nekeičia muitinės nurodyto klasifikavimo. Savo ruožtu pareiškėjas iš esmės teigia, jog minėtas organinis polimeras (plastikas) ir neorganinė medžiaga (silicio dioksidas) sudaro mišinį, t. y. šis plastikas nėra naudojamas (vien tik) kaip rišiklis, kas, pareiškėjo nuomone, lemia, jog ginčo prekės negali būti klasifikuojamos KN 4810 pozicijoje.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija sprendžia, jog vertinant, kad aptariamas organinis polimeras (plastikas) ginčo prekėse yra naudojamas kaip rišiklis, šios prekės, kiek tai susiję su popieriaus dangos sudėtimi, akivaizdžiai klasifikuojamos KN 4810 pozicijos atitinkamoje subpozicijoje. Kita vertus, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, net ir darant prielaidą, jog minėtas organinis polimeras (plastikas) nėra (vien tik) naudojamas kaip neorganinės medžiagos rišiklis, bet naudojamas ir mišinyje su šia neorganine medžiaga (yra dalis ginčo popieriaus dangą sudarančio mišinio; plastikas naudojamas siekiant suteikti tam tikras savybes ginčo prekėms, o ne tik surišti neorganinę medžiagą), tai vis tiek nekeistų ginčo prekių klasifikavimo KN 4810 pozicijoje, kiek tai susiję su aptariamos dangos sudėtimi.

Iš tiesų, siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir lengvesnę kontrolę, paprastai prekių tarifinį klasifikavimą nulemiantį kriterijų reikia nustatyti atsižvelgiant į šių prekių požymius ir objektyvias savybes, išvardytas KN pozicijos ir skyriaus ar skirsnio pastabų formuluotėse (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo byloje Lecson Elektromobile, C-12/10, 16 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Kombinuotosios nomenklatūros preliminariųjų nuostatų I skyriaus A dalies 2 taisyklės b punktas nustato, kad „bet kuri pozicijos pavadinime esanti nuoroda į kokią nors medžiagą turi būti taip pat laikoma nuoroda į šios medžiagos mišinius ir kombinacijas (derinius) su kitomis medžiagomis. Bet kuri nuoroda į prekes iš tam tikros medžiagos turi būti taip pat laikoma nuoroda į tokias prekes, visiškai ar iš dalies pagamintas iš šios medžiagos. Prekės, sudarytos iš daugiau kaip vienos medžiagos, turi būti klasifikuojamos vadovaujantis 3 taisyklės nuostatomis“. Taigi, darant prielaidą, kad, kaip iš esmės teigia pareiškėjas, ginčo prekės dangą sudaro ne tik neorganinė medžiaga (silicio dioksidas), bet ir minėtas organinis polimeras (plastikas), kuris nenaudojamas išimtinai (vien tik) kaip rišiklis, nagrinėjamu atveju aktuali taptų cituotoje Kombinuotosios nomenklatūros nuostatoje minima 3 taisyklė.

Šios taisyklės a punktas įtvirtina, kad „jeigu pritaikius 2 taisyklės b punktą arba dėl kokių nors kitų priežasčių prekę galima prima facie klasifikuoti dviejose arba daugiau pozicijų, <...> pirmenybė teikiama tai pozicijai, kurioje prekė aprašyta tiksliausiai, lyginant su kitomis pozicijomis, kuriose ji aprašyta bendriau. Tačiau, jeigu kiekvienoje iš dviejų arba daugiau pozicijų yra nurodyta tiktai dalis medžiagų, sudarančių mišrias arba sudėtines prekes, <...> tokios pozicijos atitikimo tokioms prekėms požiūriu turi būti vertinamos kaip lygiavertės, net jeigu vienoje iš jų prekės aprašytos išsamiau arba tiksliau.“

Taigi, kai produktai yra sudaryti iš skirtingų medžiagų ir kai nė viena iš nurodytų subpozicijų nėra labiau specifinė nei kita, vienintelė nuostata, kuria galima remtis klasifikuojant šį produktą, yra aptariamos 3 bendrosios taisyklės b punktas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2005 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Turbon International, C-250/05, 20 p.). Pritariant pareiškėjo pozicijai dėl ginčo prekės dangos sudėties bei atsižvelgiant į tai, kad KN 4811 pozicijoje klasifikuojamos tik tos prekės, kurios neklasifikuojamos inter alia KN 4810 pozicijoje, būtent ir susiklostytų pastaroji situacija. Todėl aktualiu taptų šis (b) punktas, įtvirtinantis, kad „mišiniai, kombinuotos prekės, sudarytos iš įvairių medžiagų arba surinktos iš įvairių dalių, <...> kurios negali būti klasifikuojamos taikant 3 taisyklės a punktą, turi būti klasifikuojamos taip, tarsi jos būtų sudarytos tik iš medžiagų arba sudėtinių dalių, kurios nulemia esminius prekių požymius, jeigu tokį kriterijų galima taikyti.“

Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad, remiantis šia taisykle ir siekiant atlikti produkto tarifinę klasifikaciją, yra būtina nustatyti, kuri iš jį sudarančių medžiagų jam suteikia esminį pobūdį, o tai galima padaryti užduodant klausimą, ar iš produkto išėmus vieną ar kitą jo sudedamąją dalį jis išsaugotų jam būdingas savybes (žr., pvz., 2001 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje VauDe Sport, C‑288/99, 25 p.; 2002 m. vasario 7 d. sprendimo byloje Turbon International, C‑276/00, 26 p.). Prekės paskirtis taip pat gali būti objektyvus klasifikavimo kriterijus, jei ji būdinga šiai prekei ir šį būdingumą galima įvertinti remiantis šios prekės objektyviais požymiais bei savybėmis (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimo byloje Siebrand, C-150/08, 38 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką). Esminį pobūdį lemiantis faktorius, atsižvelgiant į prekės rūšį, gali būti nustatomas pagal, pavyzdžiui, sudedamųjų medžiagų ar dalių pobūdį, jų apimtį, kiekį, svorį, vertę arba pagal vienos iš sudedamųjų medžiagų svarbą šių prekių panaudojimui (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Roeckl Sporthandschuhe, C-123/09, 42 p.).

Pagal šias taisykles vertinant ginčo prekes, t. y. fotopopierių, skirtą nuotraukoms rašaliniu spausdintuvu spausdinti, pirmiausia pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, jog didžiąją (esminę) dalį aptariamos dangos sudaro neorganinė medžiaga (atsakovas neprieštarauja pareiškėjo teiginiams bei pateiktiems įrodymams, kad tai yra silicio dioksidas). Šalys iš esmės sutinka (tam neprieštarauja (patvirtina) ir liudytojais teismo posėdžio metu apklausti dangos sudėties tyrimus atlikę specialistai), kad ši neorganinė medžiaga naudojama siekiant užtikrinti ant ginčo popieriaus rašaliniu spausdintuvu atspausdintų atvaizdų (nuotraukų) atitinkamą kokybę. Kitaip tariant, aptariama medžiaga yra tiesiogiai susijusi su ginčo prekės (fotopopieriaus) paskirtimi. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti proceso dalyvių teiginiais, jog yra būtinas rišiklis, siekiant ginčo popierių padengti aptariama neorganine medžiaga, o šiuo rišikliu gali būti ir pareiškėjo nurodomas organinis polimeras (plastikas), t. y. ginčo polimeras (plastikas) yra būtinas pirmiausia tiek, kiek jis naudojamas kaip rišiklis. Tačiau, neneigiant pareiškėjo teiginių, jog aptariamo organinio polimero (plastiko) naudojimas popieriaus dangoje suteikia lankstumo (elastingumo, kitų papildomų savybių), kartu sutiktina, kad iš ginčo popieriaus dangą sudarančio mišinio pašalinus neorganinę medžiagą ir popierių padengus šiuo polimeru (plastiku), būtų prarastos proceso šalių ir liudytojų nurodytos savybės, būdingos rašaliniuose spausdintuvuose naudojamam fotopopieriui. Taigi, remiantis šiais argumentais, kurie pagrįsti byloje surinktais duomenimis bei proceso dalyvių paaiškinimais, įvertintais pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas proceso taisykles, bei atsižvelgiant į ginčo prekių paskirtį, nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog, kiek tai susiję su ginčo popieriaus danga, būtent neorganinė medžiaga nulemia esminius ginčo prekių požymius, kaip tai suprantama pagal minėtas Kombinuotosios nomenklatūros taisykles bei susijusią Teisingumo Teismo praktiką.

Šiomis aplinkybėmis spręstina, kad tiek pritarus pareiškėjo argumentams dėl ginčo prekių dangos sudėties, tiek laikantis atsakovo pozicijos, jog minėtas organinis polimeras (plastikas) naudojamas kaip rišiklis, ginčo prekės vis tiek būtų klasifikuojamos ne KN 4811, bet KN 4810 pozicijos atitinkamose subpozicijose. Pareiškėjas nenurodė, o ir teisėjų kolegija nenustatė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad ginčo prekės gali būti klasifikuojamos kitose KN pozicijose. Teismui taip pat nekyla abejonių dėl su prekių klasifikavimu susijusių taisyklių taikymo ginčo teisiniams santykiams, todėl kreipimasis į Teisingumo Teismą nėra būtinas. Be to, aptartos išvados dėl prekių klasifikavimo taip pat eliminuoja poreikį nagrinėjamoje byloje skirti papildomą ekspertizę ginčo prekėms požymiams įvertinti bei sudėčiai nustatyti; nagrinėjamu atveju pakanka duomenų priimti sprendimą dėl ginčo prekių tarifinio klasifikavimo.

VI.

Nekartodama tų pačių argumentų, teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo skirtų baudų ir delspinigių mokėjimo. Iš tiesų pareiškėjas, kaip ginčo prekių importuotojas, privalo užtikrinti, jog šios prekės būtų tinkamai klasifikuotos ir, atitinkamai, būtų įvykdytos visos su importu susijusios mokestinės prievolės. Importuotojas, žinodamas apie jam tenkančias prievoles bei rizikas, turi būti atidus ir, kilus abejonėms dėl prekių tarifinio klasifikavimo, imtis aktyvių veiksmų (susiekti su gamintoju, kreiptis į kompetentingas institucijas, be kita ko, pvz., prašydamas išduoti privalomąją tarifinę informaciją ir kt.), siekdamas užtikrinti teikiamų deklaracijų teisingumą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pripažintina, kad apeliaciniu skundu skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti šią pareiškėjo skundo dalį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visai tinkamais argumentais, iš esmės teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės aktų normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ACME Europe“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Audrius Bakaveckas

                                                                      Arūnas Dirvonas

                                                                      Arūnas Sutkevičius