Civilinė
byla Nr. 3K-3-562/2007
Procesinio sprendimo
kategorijos; 114.11; 121.21 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito
Gurevičiaus ir Janinos Januškienės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. D. kasacinį skundą
dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės P. P. ieškinį
atsakovei J. D. dėl skolos grąžinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė P. P. prašė priteisti iš atsakovės J. D. 12 000
Lt skolos, 2925 Lt palūkanų ir 597,75 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė nurodė,
kad pagal 1999 m. rugsėjo 23 d. sudarytą notarinę paskolos
sutartį atsakovė pasiskolino 12 000 Lt ir įsipareigojo skolą grąžinti iki
2000 m. sausio 1 d. notarų biure, tačiau skolos negrąžino
iki šiol.
Atsakovė J. D. prašė skirti ieškovei P. P. baudą dėl aiškiai
nepagrįsto ir nesąžiningo ieškinio pateikimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų
esmė
Kauno miesto apylinkės teismas
2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas
nustatė, kad 1999 m. rugsėjo 23 d. buvo sudaryta notarinė
paskolos sutartis, kuria atsakovė J. D. įsipareigojo iki 2000 m. sausio 1 d.
grąžinti skolą Kauno 6-ajame notarų biure. Ieškovė pasirašė, kad 12 000 Lt
gavo, tačiau teigia, kad šie pinigai jai buvo grąžinti pagal „naminę“, o ne
pagal notarinę sutartį. Grafologinė ekspertizė patvirtino, kad 1999 m. rugsėjo 23 d.
sutarties kopijos kitoje pusėje viršutinėje lapo dalyje pasirašė ieškovė P. P.
Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakove buvo sudariusios tris tarpusavyje
susijusias sutartis: notarinę paskolos sutartį, kuria ieškovė paskolino
atsakovei 12 000 Lt; „naminę“ sutartį, pagal kurią ieškovė pinigų
įsipareigojo nereikalauti, jei bus perleistas paviljonas, ir prekybinės vietos
įsirengimo sutartį, kurioje nustatė, kad negalioja visos sutartys, išskyrus
notarinę bei papildomą dėl patalpų perleidimo už skolą. Ieškovė pasirašė visas
šias sutartis, taip pat įrašą dėl notarinės sutarties termino pratęsimo. Prekybinės
vietos įsirengimo sutartyje, kuri buvo sudaryta 1999 m. spalio 14 d.,
yra aiškiai įvardytos abi sutartys bei nurodytos jų sudarymo datos. Teismas
atmetė ieškovės teiginį, kad ji atsakovei du kartus sumokėjo po 12 000 Lt
– pagal notarinę ir pagal „naminę“ sutartį, – nes „naminėje“ sutartyje nenurodyta
apie pinigų gavimą, joje tik konkretizuota, kam paskolinti pinigai bus skiriami,
ir nustatyta, kad tuo atveju, jei bus perduotas paviljonas, ieškovė jų
nereikalaus. Teismas konstatavo, kad „naminė“ sutartis nėra paskolos sutartis,
nes pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta
nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, o pinigų perdavimo momento ieškovė
neįrodė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė 2000 m. balandžio 25 d.
grąžino ieškovei 12 000 Lt, kurie buvo skirti paviljono statybai ir tą
pačią dieną įnešti į atsakovės individualios įmonės kasą už prekybos paviljono
pirkimą. Nors ieškovė teigė, kad ji atsakovei iš viso davė 24 000 Lt, tačiau
12 000 Lt paskolos neįrodė. Be to, baudžiamojoje byloje ieškovė, apklausta
kaip liudytoja, teigė, kad jai žala nepadaryta ir civilinio ieškinio ji nereikš,
o kioską ji įsigijo už 18 000 Lt, taigi ieškovės parodymai baudžiamojoje
byloje ir paaiškinimai civilinėje byloje skiriasi. Teismas taip pat nurodė, kad
pinigų grąžinimas nesilaikant paskolos sutartyje nustatytos grąžinimo vietos
nepaneigia prievolės įvykdymo. Ieškovė
2000 m. balandžio 25 d. pasirašė, kad 12 000 Lt gavo,
pretenzijų neturinti. Paskolos grąžinimo fakto ieškovė nenuginčijo. Teismas
konstatavo, kad šios aplinkybės bei ieškovės su atsakove sudarytos sutartys patvirtina,
jog ieškovė davė 12 000 Lt atsakovės individualios įmonės turgaus
„Marmantas“ statybai, o pastačius paviljoną ir papildomai sumokėjus 4952 Lt, šis
buvo perduotas ieškovei nuosavybėn.
Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės prašymą
skirti ieškovei baudą dėl aiškiai nepagrįsto ir nesąžiningo ieškinio
reikalavimo.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės P. P. ir atsakovės J. D.
apeliacinius skundus, 2007 m. balandžio 19 d. sprendimu Kauno
miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimą
panaikino ir ieškovės P. P.
ieškinį patenkino: priteisė ieškovei iš atsakovės 12 000 Lt skolos ir 2925
Lt palūkanų. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovės teiginiais, kad ieškovė
pareiškė nepagrįstą ieškinį ir kad teismas už tokius veiksmus turėjo taikyti
CPK 95 straipsnio 2 dalyje nustatytą atsakomybę. Teisėjų kolegija nurodė, kad
ieškovė turi teisę kreiptis į teismą dėl jos pažeistos teisės gynimo (CPK 5
straipsnis). Nenustačius ieškovės nesąžiningumo kreipiantis į teismą, nėra
pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti ieškovei baudą. Teisėjų kolegija
taip pat nurodė, kad viena iš šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygų
buvo skolos grąžinimo vieta. Atsakovė pripažino, kad šios sutarties sąlygos
nesilaikė. Paskolos sutarties originalą turi ieškovė, o jame nėra jokių įrašų
apie skolos grąžinimą. Tai reiškia, kad kreditorė nėra skolininkei išdavusi
jokių skolos dokumentų, patvirtinančių, jog prievolė įvykdyta tinkamai (CK
6.123 straipsnio 2 dalis). Atsakovės pateiktas paskolos sutarties nuorašas ir
jo kitoje pusėje padaryti įrašai negali būti pripažinti tinkamais įrodymais,
patvirtinančiais skolos grąžinimą ieškovei. Atsakovės aiškinimai dėl skolos
grąžinimo aplinkybių gana neapibrėžti ir nenuoseklūs. Remdamasi nustatytomis
aplinkybėmis, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovė skolos ieškovei
negrąžino ir privalo ją grąžinti (CK 6. 873 straipsnis) bei pagal CK 6. 874
straipsnio 1 dalį sumokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnio 1 dalyje
nustatytas palūkanas. Teisėjų kolegija nenustatė prieštaravimų tarp ieškovės
parodymų baudžiamojoje ir civilinėje byloje, taip pat nurodė, kad 2006 m. sausio 31 d.
Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto išvadose nustatytos
aplinkybės neturi reikšmės bylai, todėl teisėjų kolegija jomis nesivadovauja.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovė J. D. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti, o
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 20 d.
sprendimą pakeisti, įpareigojant ieškovę P. P. sumokėti baudą už aiškiai
nepagrįsto ir nesąžiningo ieškinio pateikimą. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas
pagrįstas ne faktais, bet prielaidomis, tačiau šio teiginio nedetalizavo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas konkrečia faktine bylos
medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo motyvas dėl įrodymų vertinimo
remiantis tikėtinumo taisykle yra nepagrįstas ir neatitinka CPK 185 straipsnio,
reglamentuojančio įrodymų vertinimą, reikalavimų. Įstatymų leidėjas aiškiai
nurodė, kad įrodymų vertinimas turi būti susietas su konkrečiu įstatymu.
2. Apeliacinės
instancijos teismas klaidingai vertino 12 000 Lt paskolos sutartį, nes
neatsižvelgė į jos santykį su kitomis sutartimis. Teismas nepagrįstai pripažino
pakankamu skolos negrąžinimo įrodymu aplinkybę, kad paskolos sutarties
originalas yra pas ieškovę, ir nepripažino įrašų šios sutarties nuoraše kaip
tinkamo įrodymo. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad įrašas apie
skolos grąžinimą sutarties nuoraše yra tikras (tai patvirtino rašysenos
ekspertizės aktas), aplinkybė, kad tokio įrašo nėra sutarties originale, neturi
reikšmės. Be to, kreditorius privalo pats pateikti sutarties originalą, o
kasatorė galėjo ir nežinoti, kad įrašas apie prievolės įvykdymą turi būti
padarytas sutarties originale ar kad toks dokumentas po prievolės įvykdymo turi
būti grąžintas jai. Imperatyvios teisės normos, kad skolininko veiksmai turi
būti fiksuoti tik sutarties originale, nėra. Tinkamas prievolės įvykdymas gali
būti įrodinėjamas ir kitais įrodymais, svarbu, kad jie būtų tikri (CK 6.38,
6.39 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo nurodyti CK 6.873, 6.874
straipsniai šiuo atveju taikytini tiek, kiek jie nustato bendrąją paskolos
grąžinimo tvarką, bet kai sandorio šalys pakeičia sutarties sąlygas, t. y.
bendradarbiauja vykdant prievolę, turi būti vadovaujamasi ir kitomis CK
normomis.
3. Apeliacinės
instancijos teismo argumentas, kad atsakovės aiškinimai apie skolos grąžinimo
aplinkybes yra neapibrėžti ir nekonkretūs, yra neatskleistas. Teismas nenurodė,
kuo pasireiškė šis neapibrėžtumas ir nekonkretumas.
4. Apeliacinės
instancijos teismas nesivadovavo kai kuriais įrodymais (pvz., rašysenos
ekspertizės išvadomis), taip pat be pagrindo ignoravo ieškovės paaiškinimų
nenuoseklumą.
5. Pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovės prašymo skirti ieškovei baudą
už sąmoningai nepagrįsto ieškinio pateikimą keistina šį prašymą patenkinant,
nes dėl pareikšto ieškinio atsakovė sugaišo daug laiko ir visa tai pareikalavo
iš jos daug materialinių ir dvasinių pastangų.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovė P. P. prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d.
sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo tokius argumentus:
1. Kasatorė
tik abstrakčiai nurodo, kad tarp šalių buvo susitarimas pakeisti paskolos
sutarties vykdymo sąlygas, tačiau šio teiginio niekuo nepagrindžia. Pagal paskolos
sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 177 straipsnį neleidžiama vienašališkai
atsisakyti įvykdyti prievolę ir vienašališkai pakeisti sutarties sąlygų. Esant
būtinybei suinteresuota šalis turėjo kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų
pakeitimo, ir tik teismas, atsižvelgdamas į susidariusią padėtį, galėjo priimti
sprendimą ir pakeisti šalių tarpusavio atsiskaitymo sąlygas. Pagal CK 6.19
straipsnį prievolė turi būti įvykdyta sutartyje nustatytu būdu, skolininkas be
kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitu būdu. CK 6.52
straipsnyje nustatyta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri
nurodyta sutartyje; pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai pakeisti
sutarties įvykdymo sąlygas. Paskolos sutartyje nurodytų sąlygų šalys nėra
pakeitusios, ir tai patvirtinančių įrodymų nėra, todėl paskolos sutarties
sąlygos turėjo būti vykdomos taip, kaip nurodyta sutartyje, t. y. skola
grąžinta notarų biure, tačiau to nebuvo padaryta. Be to, tai, kad paskolos
sutarties originalą turi ieškovė, įrodo, jog paskolos sutartis pagal CK
6.123-6.128 straipsnius nėra įvykdyta. Tai teismo posėdyje pripažino ir kaip
liudytoja apklausta sutartį patvirtinusi notarė J. Rulienė.
2. Apylinkės teismo išvada,
kad ieškovė atsakovei sumokėjo tik 12 000 Lt, prieštarauja „naminės“
paskolos sutarties turiniui ir atsakovės įsipareigojimams. Be to, apylinkės teismas
neteisingai konstatavo, kad ieškovės parodymai baudžiamojoje ir civilinėje
bylose skiriasi, nes baudžiamojoje byloje ieškovė buvo apklausta dėl kitos
sutarties nei šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas taip pat neanalizavo
įrodymų, susijusių su paskolos sutarties termino pratęsimu, bei aplinkybės, kad
ieškovės turimas paskolos sutarties originalas ir atsakovės pateikta šios
sutarties kopija skiriasi. Ši aplinkybė paneigia atsakovės aiškinimą, kad
ieškovė sutarties pratęsimui įforminti pateikė jai sutarties kopiją, teigdama,
jog originalą pametė. Šią kopiją atsakovė galėjo padaryti tik nuo notarų biure
esančio paskolos sutarties egzemplioriaus, be to, ji galėjo būti padaryta ant kitos
pusės lapo, kuriame ieškovė buvo pasirašiusi apie pinigų gavimą pagal „naminę“
sutartį. Taigi kasacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, kaip ir
prašymas dėl baudos skyrimo ieškovei už nesąžiningo ieškinio pareiškimą. Tokia
bauda galėtų būti paskirta pačiai atsakovei.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Ieškovė
P. P. su atsakove J. D. sudarė tris sutartis: 1999 m. rugsėjo 23 d.
notarinę paskolos sutartį, kuria ieškovė paskolino atsakovei 12 000 Lt, o atsakovė
įsipareigojo grąžinti paskolą Kauno 6-ajame notarų biure iki
2000 m. sausio 1 d.; „naminę“ sutartį, pagal kurią ieškovė
įsipareigojo pinigų nereikalauti, jei bus perleistas prekybos paviljonas;
prekybinės vietos įsirengimo sutartį, kurioje nustatė, kad negalioja visos
sutartys, išskyrus notarinę bei papildomą dėl patalpų perleidimo už skolą.
Ieškovė pasirašė visas šias sutartis, taip pat įrašą dėl notarinės sutarties
termino pratęsimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės teiginį, kad
ji 12 000 Lt sumokėjo ir pagal notarinę, ir pagal „naminę“ sutartį, nes
„naminėje“ sutartyje nenurodyta apie pinigų gavimą, joje tik konkretizuota, kam
paskolinti pinigai bus skiriami, ir nustatyta, kad tuo atveju, jei bus
perduotas paviljonas, ieškovė jų nereikalaus. Teismas konstatavo, kad „naminė“
sutartis nėra paskolos sutartis, nes ieškovė neįrodė pinigų perdavimo momento,
ir padarė išvadą, kad atsakovė 2000 m. balandžio 25 d.
grąžino ieškovei 12 000 Lt, kurie buvo skirti paviljono statybai ir tą
pačią dieną įnešti į atsakovės individualios įmonės kasą už prekybos paviljono
pirkimą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad viena iš šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygų
buvo paskolos grąžinimo vieta. Atsakovė pripažino, kad šios sutarties sąlygos
nesilaikė. Paskolos sutarties originalą turi ieškovė, o jame nėra jokių įrašų
apie skolos grąžinimą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė skolos ieškovei
negrąžino.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodinėjimo
proceso ir sprendimo ir (ar) nutarties motyvavimo
Pagal Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teismui pavesta vykdyti teisingumą,
todėl jo veikla turi užtikrinti, kad nebūtų priimti ir neįsigaliotų nepagrįsti
ir neteisėti teismų sprendimai. Teismo procesinė veikla
reglamentuota civilinio proceso įstatymuose. Civilinės bylos tinkamas
išnagrinėjimas, taigi ir civilinio ginčo teisingas išsprendimas visų pirma priklauso
nuo to, kaip tiksliai teismas nustatys šalių materialinius teisinius santykius.
Bylos faktinių aplinkybių nustatymas teismui tampa išeities tašku, leidžiančiu
atsakyti į klausimą, buvo ar ne pažeistos ieškovo teisės ir ar jas pažeidė
atsakovas. Šie tikslai pasiekiami įrodinėjimo procese. Įstatymas įrodinėjimo
tikslą apibrėžia kaip teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų
tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku,
egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Įrodinėjimo procesas
yra sudėtingas reiškinys ir savo ruoštu susideda iš kelių etapų, kaip antai:
faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų pateikimo ir rinkimo, jų tyrimo bei
vertinimo. Šios bylos kontekste yra susiduriama su įrodymų vertinimo
klausimais, nes iš esmės tų pačių įrodymų pagrindu pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismai priėmė priešingus sprendimus. Bendrąja prasme tokia
situacija yra teisiškai galima, per tai netgi yra įgyvendinama teismo sprendimų
teisėtumo kontrolė. Įrodymų įvertinimas yra bene sunkiausiai formalizuotam
reglamentavimui pasiduodanti teismo procesinės veiklos dalis, nes tai iš esmės
yra logikos dėsniais grindžiamas mąstymo procesas. Įstatymas nustato tik tai,
kad teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais bei nesuteikiant jokiems įrodymams,
išskyrus CPK nustatytas išimtis, iš anksto nustatytos galios (CPK 185
straipsnis).
Galutinis įrodinėjimo
tikslas yra nustatyti tiesą. Šis procesas materialią išraišką įgauna teismo
sprendimo ar nutarties forma. Teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus,
suprantamas, nedviprasmiškas, motyvuotas, įtikinamas. Sprendimas ar nutartis,
kurie nurodytų reikalavimų neatitinka, negali būti pripažįstami teisingumą
įgyvendinančiais teismo aktais. Įstatymų leidėjas yra konkrečiai įvardijęs
teismo sprendimams (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos) privalomus
reikalavimus (CPK 270, 331 straipsniai). Šios bylos aspektu yra reikšmingi
įstatymų reikalavimai teismo sprendimo motyvuojamajai daliai. Motyvuojamojoje
teismo sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos
aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių
teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti
teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 270
straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis).
Apskųstasis
apeliacinės instancijos teismo sprendimas grindžiamas tokiais argumentais:
paskolos sutarties originalą turi ieškovė; atsakovės pateiktas paskolos
sutarties nuorašas ir kitoje jo pusėje padaryti įrašai negali būti pripažinti
tinkamais įrodymais, patvirtinančiais atsakovės skolos grąžinimą ieškovei;
atsakovės aiškinimai dėl skolos grąžinimo aplinkybių neapibrėžti ir
nenuoseklūs.
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo
teiginiai padaryti iš esmės nesilaikant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių
įstatymų, nes imperatyvo, kad paskolos sutarties originalo buvimas pas
kreditorių reikštų prievolės neįvykdymą, galiojančiuose įstatymuose nėra.
Atsakovės pateikto teismui paskolos sutarties nuorašo kitoje pusėje yra
ieškovės parašas dėl paskolos termino pratęsimo, o vėliau pasirašyta ir dėl
prievolės įvykdymo. Ieškovė šiame dokumente (T. 1, b. l. 98) savo
parašo apie prievolės įvykdymą neginčija. Ji ginčija parašą ties tekstu dėl
prievolės termino pratęsimo, tačiau dėl šio yra Lietuvos teismo ekspertizės
centro ekspertizės aktas (T. 1, b. l. 158-161). Jo išvadose nurodoma,
kad ginčijamas parašas yra ieškovės. Apeliacinės instancijos teismas šio
ekspertizės akto kaip vieno iš įrodymų apskritai nevertino. Kuo pasireiškia
atsakovės paaiškinimų neapibrėžtumas ir nenuoseklumas, teismo sprendime
nenurodyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota,
kad apeliacinio proceso paskirtis, laikantis
CPK įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo
procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo,
tiek pagrįstumo aspektu; tai atliekama nagrinėjant faktinę bei teisinę bylos
puses, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai
nustatė faktines bylos aplinkybes ir, atsižvelgdamas į tai, taikė materialinės
teisės normas; apeliacinis procesas
vyksta pagal tas pačias taisykles, kaip ir procesas pirmosios instancijos
teisme, todėl apeliaciniam procesui taikomi ir CPK reikalavimai tinkamai motyvuoti priimamus procesinius sprendimus; apeliacinės instancijos
teismas privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir atitinkamai
motyvuoti savo padarytas išvadas; pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės
sukuria prielaidas ir tinkamam kasacinės funkcijos vykdymui, nes nagrinėjant
bylą kasacine tvarka remiamasi sprendime
ar nutartyje teismo nustatytomis bylos
aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002
m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-1636/2002 ir kt.). Kasacinio teismo teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl nutartyje
pateiktos argumentacijos yra apskritai nemotyvuota, o išvados dėl prievolės
įvykdymo neparemtos materialinės teisės normų analize ir aiškinimu. Įrodymų
vertinimas atliktas nesilaikant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių įstatymų,
nes nepateiktas visų teismo tirtų įrodymų kaip viseto vertinimas, nepateikti
argumentai, dėl kurių teismas atmetė dalį įrodymų arba apskritai paliko juos
nevertintus (CPK 185 straipsnis, 331 straipsnio 4 dalis). Dėl išvardytų trūkumų
apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina
nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d.
sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Sigitas
Gurevičius
Janina
Januškienė