Civilinė byla Nr. e2A-557-934/2022
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00287-2019-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14., 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Agnės Tikniūtės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės „Rameta“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Šiaulių bankas“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Rameta“ dėl skolos priteisimo bei atsakovės akcinės bendrovės „Rameta“ patikslintą priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Šiaulių bankas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Žaibas“ ir notarė Daiva Verpetinskienė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Šiaulių bankas“ (toliau – ieškovė, Bankas) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės AB „Rameta“ (toliau – atsakovė, laiduotoja) 348 923,46 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas (2 t., b. l. 164–166).
2. Ieškovė pradiniame ieškinyje nurodė, kad 2013 m. liepos 4 d. Bankas ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Žaibas“ (toliau – ir kredito gavėja, trečiasis asmuo) sudarė kredito sutartį su juridiniu asmeniu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Kredito sutartis 1), kurios pagrindu Bankas kredito gavėjai suteikė 2 180 000,00 Lt (631 371,64 Eur) kreditą. Kredito paskirtis – sąskaitos kredito Nordea bank Finland refinansavimui. Kredito gavėja įsipareigojo mokėti Bankui palūkanas, delspinigius, atlikti kitus mokėjimus bei grąžinti kreditą iki 2018 m. gegužės 15 d. Dėl kredito gavėjos nesugebėjimo vykdyti sutartinių įsipareigojimų, Kredito sutartis 1 ne kartą buvo keičiama, koreguojamas kredito grąžinimo grafikas. 2019 m. kovo 29 d. susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas galutinis kredito pagal Kredito sutartį 1 grąžinimo terminas – 2023 m. birželio 13 d. Be to, 2013 m. liepos 16 d. Bankas ir kredito gavėja sudarė kredito linijos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Kredito sutartis 2), kurios pagrindu Bankas kredito gavėjai suteikė 520 000,00 Lt (150 602,41 Eur ) kreditą. Kredito paskirtis – apyvartinių lėšų finansavimas. Kredito gavėja įsipareigojo mokėti Bankui palūkanas, delspinigius, kitus mokėjimus ir grąžinti kreditą iki 2016 m. gegužės 15 d. 2016 m. liepos 26 d. susitarimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatytas galutinis kredito pagal Kredito sutartį 2 grąžinimo terminas – 2019 m. sausio 25 d.
3. Ieškovė nurodė, kad tinkamam prievolių pagal Kredito sutartį 1 įvykdymui užtikrinti, 2013 m. liepos 4 d. tarp Banko ir atsakovės buvo sudaryta Juridinio asmens laidavimo sutartis (toliau – Laidavimo sutartis 1), kuria atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti už kredito gavėjos prievoles pagal Kredito sutartį 1 Bankui visu savo esamu ir būsimu turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, įskaitant, bet neapsiribojant – kilnojamuoju, nekilnojamuoju turtu, pinginėms lėšomis, vertybiniais popieriais, esančiais pas atsakovę ir /ar trečiuosius asmenis, bei atsakyti Bankui tokia pat apimti, kaip ir kredito gavėja, jei kredito gavėja tinkamai nevykdytų Bankui visų ar dalies prievolių pagal Kredito sutartį 1. Be to, tinkamam prievolių pagal Kredito sutartį 2 įvykdymui užtikrinti 2013 m. liepos 16 d. tarp Banko ir atsakovės buvo sudaryta Juridinio asmens laidavimo sutartis (toliau – Laidavimo sutartis 2), kuria atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti už kredito gavėjos prievoles pagal Kredito sutartį 2 Bankui visu savo esamu ir būsimu turtu kur jis bebūtų, iš ko besusidėtų, įskaitant, bet neapsiribojant – kilnojamuoju, nekilnojamuoju turtu, piniginėmis lėšomis, vertybiniais popieriais, esančiais pas atsakovę ir / ar trečiuosius asmenis bei atsakyti Bankui tokia pat apimtimi, kaip ir kredito gavėja, jei kredito gavėja tinkamai nevykdys Bankui visų ar dalies prievolių pagal Kredito sutartį 2. Abiejų laidavimo sutarčių 2.1 punktų pagrindu atsakovė taip pat įsipareigojo atsakyti Bankui kredito gavėjos bankroto, nemokumo, restruktūrizavimo, likvidavimo atveju.
4. Ieškovė paaiškino, kad po ieškinio pateikimo, bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Žaibas“ (kredito gavėjos) bankroto procese vykdant Bankui įkeisto turto pardavimą, dalis skolos Bankui buvo padengta. Tai yra, realizavus BUAB „Žaibas“ priklausantį įkeistą turtą, Bankui 2021 m. birželio 29 d. buvo pervesta 137 307,91 Eur suma, kuria buvo padengta dalis kredito gavėjos skolinio įsipareigojimo Bankui pagal Kredito sutartį 1. Be to, realizavus BUAB „Žaibas“ priklausantį įkeistą turtą, Bankui 2021 m. rugsėjo 15 d. buvo pervesta 61 101,50 Eur suma, kuria padengta dalis kredito gavėjos skolinio įsipareigojimo Bankui pagal Kredito sutartį 1. Taigi, Bankui iš viso buvo pervesta 198 409,41 Eur suma. Likusi nepadengta skola sudaro 348 923,46 Eur: 189 892,58 Eur pagal Kredito sutartį 1 ir 159 030,88 Eur (148 426,89 Eur negrąžinto kredito, 2 525,40 Eur nesumokėtų palūkanų ir 8 078,59 Eur nesumokėtų delspinigių) pagal Kredito sutartį 2. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra praleidusi terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl, ieškovės vertinimu, atsakovė turi mokėti ir įstatyme numatytas procesines palūkanas.
5. Atsakovė patikslintu priešieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2013 m. liepos 4 d. hipotekos sutartį, kurios identifikavimo (duomenys neskelbtini); 2013 m. liepos 30 d. hipotekos sutartį, kurios identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini); 2015 m. gruodžio 30 d. hipotekos sutartį, kurios identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), su visais nurodytų hipotekų sutarčių pakeitimais ir papildymais; 2) pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento šalių sudarytą Laidavimo sutartį 1 bei Laidavimo sutartį 2 su jų pakeitimais ir papildymais; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
6. Atsakovė nurodė, kad šalys susitarė dėl atsakovės turto įkeitimo užtikrinant kredito gavėjos prievoles Bankui bei sudarė hipotekos sutartis: 1) 2013 m. liepos 4 d. Sutartinę hipoteką, kurios identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), kuria Banko naudai buvo įkeistas atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas (toliau – ir Hipotekos sutartis 1). Hipotekos sutarties 1 pakeitimai ir papildymai: 2018 m. birželio 14 d. Sutartinės hipotekos pakeitimas, kurio identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini); 2020 m. liepos 10 d. Sutartinės hipotekos pakeitimas, kurio identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini); 2) 2013 m. liepos 30 d. Sutartinę hipoteką, kurios identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), kuria Banko naudai buvo įkeistas atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas (toliau – ir Hipotekos sutartis 2). Hipotekos sutarties 2 pakeitimai ir papildymai: 2016 m. liepos 27 d. Sutartinės hipotekos pakeitimas, kurio identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini); 3) 2015 m. gruodžio 30 d. Sutartinę hipoteką, kurios identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), kuria Banko naudai buvo įkeistas atsakovei priklausantis nekilnojamas turtas (toliau – ir Hipotekos sutartis 3).
7. Atsakovė paaiškino, kad laidavimo sutartimis atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti už kredito gavėjos prievoles pagal kredito sutartis Bankui visu esamu ir būsimu turtu, o hipotekos sandoriais buvo įkeistas atsakovės nuosavybės teise priklausantis turtas tikslu užtikrinti tinkamą kredito gavėjos prievolių vykdymą Bankui. Konstatavus kredito gavėjos nemokumą, šiai įmonei Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Atsakovės įsitikimu tiek laidavimo sutartys, tiek hipotekos sutartys (toliau kartu – Sandoriai) nuo pat jų sudarymo momento buvo žalingi atsakovei ir esmingai prieštaravo atsakovės veiklos tikslams, todėl Sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu. Bankas, sudarydamas Sandorius bei sudarydamas susitarimus dėl Sandorių pakeitimo/papildymo, neabejotinai žinojo ir suprato, jog egzistuoja tokių Sandorių prieštaravimas atsakovės veiklos tikslams, tačiau, nepaisant to, sudarė Sandorius, priėmė atsakovės nekilnojamojo turto įkeitimą ir laidavimą kaip kredito gavėjos prievolių įvykdymo užtikrinimą ir suteikė kreditus kredito gavėjai. Kredito gavėja buvo rizikingas ūkio subjektas skolinimo prasme, tačiau, nepaisant to, Bankas užuot atsisakydamas suteikti kreditus kredito gavėjai, pareikalavo ieškovės turto įkeitimo ir laidavimo, kaip papildomo prievolių užtikrinimo, ir sutiko kredito gavėjos kredito riziką perkelti kitam juridiniam asmeniui, tai yra atsakovei. Tokiu būdu, pasinaudodamas atsakove, Bankas siekė gauti pajamas iš kreditavimo veiklos ir sumažinti savo riziką atsakovės sąskaita. Atsakovės vertinimu, tokie Banko veiksmai laikytini nesąžiningais.
8. Atsakovė nurodė, kad Sandoriai pablogino atsakovės turtinę padėtį, apribojo galimybes pačiai skolintis ir tokiu būdu finansuoti savo veiklą. Kadangi akivaizdu, kad kredito gavėja prievolių Bankui įvykdyti nesugebės, todėl dėl Sandorių sudarymo atsakovė tikėtinai patirs itin didelius nuostolius. Sandorių sudarymas akivaizdžiai prieštaravo atsakovės steigimo dokumentuose įtvirtintam bendrovės veiklos tikslui – siekti pelno, nes Sandoriai buvo neatlygintini ir ieškovė negavo jokios finansinės ar kitos naudos sudarydama šiuos sandorius. Atsakovės steigimo dokumentai numatė draudimą sudaryti tokius sandorius kaip ginčijami Sandoriai, kadangi šie Sandoriai akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi ir žalingi. Be to, šie Sandoriai akivaizdžiai prieštaravo bendrovės veiklos tikslams. Atsakovė paaiškino, kad Bankas pateikė vieną 2018 m. vasario 5 d. vykusio atsakovės visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriame įforminti sprendimai dėl įkeitimo ir laidavimo terminų pratęsimo, tačiau priimti tokio pobūdžio sprendimus yra valdybos, o ne visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija. O tai, kad Bankas nepateikė duomenų, kad 2013–2015 metais, ginčijamų sandorių sudarymo metu, buvo priimti kompetentingų atsakovės valdymo organų sprendimai dėl sandorių sudarymo, Sandoriai apskritai turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais papildomu pagrindu – kaip prieštaraujantys imperatyvioms Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 34 straipsnio 4 dalies 4, 5 punktuose įtvirtintoms teisės normoms, taip pat atsakovės steigimo dokumentams. Atsakovė pažymėjo, kad jeigu juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris kartu pažeidžia imperatyviąsias įstatymo normas, jam taikomos niekinių sandorių negaliojimo taisyklės, įtvirtintos CK 1.80 straipsnyje. Bankui nepateikus kompetentingų atsakovės organų priimtų sprendimų, kuriais remiantis buvo sudaryti ginčijami Sandoriai, šie sandoriai pripažintini negaliojančiais ir CK 1.92 straipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu.
9. Atsakovė nurodė, kad Bankui, kaip ir kitiems verslo subjektams, yra keliami aukštesni rūpestingumo, atidumo, organizuotumo standartai. Sudarant Sandorius ir jų pakeitimus – priimant atsakovės turto įkeitimą ir laidavimą, Bankas buvo nesąžininga civilinių teisinių santykių šalis. Nesąžiningumą, vadovaujantis CK 1.82 straipsnyje įtvirtinta samprata, patvirtina žinojimas ar turėjimas, kad sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Bankas, kaip profesionalus verslininkas, negalėjo nežinoti ir negalėjo nesuprasti, kad su atsakove sudaro sandorius, kurie šiai įmonei sąlygoja tik rizikas ir įsipareigojimus, o Bankui sąlygoja komercinę naudą dėl galimybės išvengti rizikos susijusios su kreditavimu, bei iš tokios veiklos gauti pajamas ir pelną. Atsakovės nuomone, Bankui neabejotinai buvo suprantama, kad atsakovės veiklos tikslai niekaip nėra susiję su kitų ūkio subjektų neatlygintinu prievolių užtikrinimu. Atsakovė pažymėjo, kad neatlygintinis sandoris prieštarauja pačiai ūkinės-komercinės veiklos vykdymo esmei ir tikslams – verslu laikoma tik atlygintinė veikla. Bankas turi pareigą ypač įdėmiai analizuoti kiekvieną atvejį, kai užtikrinimo sandoris sudaromas išimtinai skolininko naudai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priešieškinį ir patikslintą priešieškinį atmetė.
11. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, esant atsakovės akcininkų sutikimui dėl laidavimo ir turto įkeitimo, nėra pagrindo teigti, kad ginčijami sandoriai prieštarauja bendrovės tikslams. Teismas nustatė, kad 2013 m. liepos 4 d. neeiliniame visuotiniame atsakovės akcininkų susirinkime vienbalsiai priimtas sprendimas laiduoti už trečiąjį asmenį ir įsipareigoti solidariai visu savo turtu atsakyti Bankui už visų trečiojo asmens įsipareigojimų įvykdymą, jeigu trečiasis asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys Bankui, kaip kreditoriui, turinčiam piniginį reikalavimą, visų savo mokėjimo prievolių ar jų dalies, taip pat, užtikrinant trečiojo asmens įsipareigojimų Bankui tinkamą įvykdymą, įkeisti atsakovės nekilnojamąjį turtą. Šio akcininkų sprendimo pagrindu buvo pasirašyti ginčijami Sandoriai dėl atsakovės nekilnojamojo turto įkeitimo bei laidavimo. Vėlesniais 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2018 m. vasario 5 d. akcininkų sprendimais užtikrintas trečiajam asmeniui suteikiamo 600 000,00 Lt ilgalaikio kredito tinkamas įvykdymas, Bankui įkeičiant atsakovės papildomą nekilnojamąjį turtą bei priimtas sprendimas kreiptis į Banką dėl įkeitimo termino pratęsimo. Atsakovės akcininkai vienbalsiai sutiko laiduoti Bankui už trečiąjį asmenį bei įsipareigoti solidariai ir įkeisti bendrovės turtą. Juolab, kad akcininkų sprendimai nėra nuginčyti ir yra galiojantys.
12. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovė ir kredito gavėja buvo glaudžiai susijusios ne tik per akcininkus, bet ir veikė tuo pačiu adresu, kad kredito gavėja buvo viena iš pagrindinių atsakovės užsakovių, atsakovės argumentus, jog ginčijami Sandoriai prieštaravo atsakovės veiklos tikslams, vertino kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad iki paskolos refinansavimo, t. y. iki 2013 metų, atsakovės turtas buvo įkeistas Nordea Bank Finland Plc, o į Banką dėl refinansavimo kreipėsi dėl to, jog Bankas pasiūlė geresnes sąlygas. Duomenų apie rizikingą kredito gavėjos finansinę padėtį ginčijamų Sandorių sudarymo metu pirmosios instancijos teismas nenustatė. O tai, kad praėjus daugiau nei šešiems metams po ginčijamų sandorių sudarymo priėmimo, trečiasis asmuo bankrutavo, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog ginčijamų Sandorių sudarymo metu Bankas tą turėjo numatyti ir dėl to, kad nenumatė, buvo nesąžiningas. Teismas sprendė, kad atstovė nepagrindė savo argumentų, susijusių su Banko nesąžiningumu.
13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė dėl ginčijamų Sandorių niekada nei Bankui, nei trečiajam asmeniui jokių pretenzijų nereiškė, nors apie šių Sandorių sudarymą atsakovei neabejotinai buvo žinoma. Tik tuomet, kai trečiasis asmuo nebepajėgė vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, kas sąlygojo jo nemokumą, ir Bankas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš laiduotojos, atsakovė ėmėsi ginti savo pažeistas teises ginčydama Sandorius, ką pirmosios instancijos teismas laikė pačios atsakovės nesąžiningumu ir siekiu išvengti prisiimtų prievolių.
14. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Laidavimo sutarties 1 ir Laidavimo sutarties 2 2.1 punktą, laiduotoja (nagrinėjamu atveju – atsakovė) įsipareigojo atsakyti Bankui ta pačia apimtimi kaip ir trečiasis asmuo, jeigu kredito gavėja tinkamai neįvykdys Bankui visų ar dalies prievolių pagal kredito ir kredito linijos sutartis, taip pat įsipareigojo atsakyti Bankui kredito gavėjos bankroto, nemokumo, restruktūrizavimo, likvidavimo atveju. Laiduotojos atsakomybė pagal kredito sutartis yra solidarioji (sutarčių 2.3. punktai). Teismas paaiškino, kad CK 6.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad esant solidariai pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybei, laiduotojai nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, kaip minėta, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Bankas turi teisę reikšti reikalavimą atsakovei ir reikalauti įvykdyti kredito gavėjos prievolę.
15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimai dėl skolos yra pagrįsti, todėl juos tenkino ta apimtimi, kokia patvirtintas ir neapmokėtas Banko kreditorinis reikalavimas trečiojo asmens bankroto byloje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Apeliaciniame skunde atsakovė prašė panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o atsakovės patikslintą priešieškinį tenkinti – pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento hipotekos sutartis su visais nurodytų hipotekų sutarčių pakeitimais ir papildymais, taip pat pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento šalių sudarytas Laidavimo sutartį 1 bei Laidavimo sutartį 2 su jų pakeitimais ir papildymais. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti Sandorius negaliojančiais, kas sąlygojo nepagrįstą ieškovės ieškinio tenkinimą, priteisiant iš apeliantės 348 923,46 Eur skolą pagal nepagrįstai paliktus galioti Sandorius. Apeliantės vertinimu, Sandorių palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš Sandorių šalių, t. y. apeliantei, nes apeliantė prarastų 348 923,46 Eur sumą, kurią ieškovė reikalauja iš apeliantės priteisti pagal Sandorius, be to, prarastų ir visą įkeistą turtą pagal hipotekos sutartis, o ieškovė ne tik nepatirtų jokių praradimų dėl kreditų suteikimo netinkamai įvertinus kredito gavėjos finansinę padėtį, tačiau dar ir gautų komercinę naudą, t. y. palūkanas už suteiktą kreditą. Apeliantės ir ieškovės teisių ir pareigų disproporcija Sandoriuose yra akivaizdi, todėl apeliantės įsitikinimu, egzistuoja pagrindas pripažinti, kad Sandorių palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių, t. y. apeliantei;
16.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką, nes kredito gavėjos kredito rizikos vertinimo tinkamumas ir tokio vertinimo atitikimas teisės aktų ir vidinių Banko taisyklių reikalavimams yra svarbios aplinkybės vertinant kredito įstaigos sąžiningumą, kai yra reikalaujama, kad kredito gavėjos prievolių vykdymą užtikrintų trečiasis asmuo (ne kredito gavėja). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismui tenka pareiga išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, bei identifikuoti (nustatyti) įrodinėjimo dalyką. Apeliantės vertinimu, ieškovės reikalavimas užtikrinti ieškovei žinomai nepateisinamą (ar netinkamai nustatytą) skolinimo riziką, neabejotinai reiškia ieškovės nesąžiningumą Sandoriuose. Taigi pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad trečiojo asmens kreditingumo ar Banko veiklos vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir toks vertinimas nesusijęs su ginčo esme, pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą – netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką;
16.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad trečiojo asmens finansiniuose dokumentuose rodomas pelnas sudaro pagrindą vertinti, kad trečiojo asmens finansinė situacija Sandorių sudarymo metu buvo gera. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Trečiojo asmens finansiniuose dokumentuose parodyta pelno absoliutinė išraiška nėra tinkamas indikatorius spręsti apie jos finansinę padėtį, nes pelno absoliutinė išraiška ne visada tinkamai identifikuoja įmonės veiklos rezultatyvumą, todėl tokiam vertinimui naudojami instrumentai, išreiškiami pelningumo rodikliais;
16.4. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nebuvo įrodytas ieškovės nesąžiningumas. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neteisingai sprendė, jog Bankas, priimdamas sprendimą dėl trečiojo asmens kreditavimo, nepažeidė sąžiningumo pareigos. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog ieškovė nesąžiningai pasinaudojo susiklosčiusia padėtimi siekdama gauti ekonominę naudą. Byloje pakako įrodymų, kad ieškovė gerai suprasdama, jog kredito gavėjos finansinė padėtis kelia pagrįstų abejonių (dėl šios įmonės galimybių grąžinti kreditus), visą skolinimo riziką nusprendė eliminuoti pareikalaudama atsakovės turto įkeitimo ir laidavimo. Tokiu būdu ieškovė pašalino iš esmės bet kokią jos riziką dėl galimų praradimų, susijusių su rizikingu skolinimu ir trečiojo asmens prievolių nevykdymu. Perkeldama skolinimo riziką apeliantei, ieškovė pasinaudojo situacija ir susidarė sau galimybę gauti pajamas iš nepagrįstai rizikingo skolinimo. Ieškovė, teikdama kreditavimo paslaugas, yra saistoma atsakingo skolinimo reikalavimų ir neturi teisės teikti nepateisinamai rizikingų kreditų, tokio skolinimo riziką perkeldama tretiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo, ar Bankas, priimdamas sprendimą dėl kreditų teikimo trečiajam asmeniui, tinkamai įgyvendino šį atsakingo skolinimo principą. Be to, teismas neanalizavo kredito gavėjos finansinės situacijos, buvusios Bankui priimant sprendimą suteikti kreditus, likvidumo duomenų, EBITDA ir finansinių skolų santykio rodiklio (Debt/EBITDA ratio), todėl pirmosios instancijos priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas;
16.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliantė nurodė, kad šioje byloje ieškovė pradiniu ieškiniu reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 547 332,87 Eur skolą. Bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo apmokėjo dalį skolos, todėl ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo sumažino ieškinio reikalavimą ir prašė priteisti iš atsakovės 348 923,46 Eur skolą. Nors pirmosios instancijos teismas tenkino patikslintą ieškovės reikalavimą, tačiau tiek ieškovės patirtos žyminio mokesčio išlaidos, apskaičiuotas nuo pirminio ieškinio reikalavimo, tiek kitos ieškovės patirtos išlaidos, tiek išlaidos valstybei, buvo iš atsakovės priteistos visa apimti. Apeliantės nuomone, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, turi būti laikoma, jog dėl ieškovės faktiškai atsisakytos/sumažintos ieškinio dalies yra priimtas atsakovei palankus sprendimas. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atitinkamai paskirstyti ir bylinėjimosi išlaidas laikydamasis proporcijos, jog ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 63,75 proc. Apeliantės vertinimu, jai neturėtų sukelti neigiamų pasekmių ta aplinkybė, kad ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus, o ne atsisakė dalies ieškinio.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti, palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
17.1. Apeliantės argumentai, kad ji prarastų priteistą 348 923,46 Eur sumą, be to, prarastų ir visą įkeistą turtą pagal hipotekos sandorius, yra nepagrįsti ir neteisingi. Atsakovė, kaip laiduotoja ir įkaito davėja, atsako už BUAB „Žaibas“ prievoles tik skolininkės neįvykdytų įsipareigojimų apimtyje, Bankas neturėtų galimybės išieškoti iš atsakovės tą pačią skolą du kartus. Tuo atveju, jeigu atsakovė padengtų BUAB „Žaibas“ įsiskolinimą su priteistomis palūkanomis, Bankas nebeturėtų pagrindo nukreipti skolos išieškojimą į Bankui įkeistą atsakovės turtą, nes Bankas neturėtų teisės išieškoti didesnės sumos kaip 348 923,46 Eur ir procesines palūkanas;
17.2. Atsakovės akcininkai apie sudaromus laidavimo ir hipotekos sandorius žinojo ir jiems pritarė, priimdami akcininkų sprendimus. Atsakovė yra verslininkas, todėl sudarydama Sandorius ji turėjo įvertinti laidavimo, hipotekos sandorių ekonominį naudingumą įmonei, taip pat galinčią kilti riziką, jei skolininkė susidurtų su finansiniais sunkumais. Šiuo atveju atsakovės veiksmai sudarant ginčijamus sandorius, rodo, kad bendrovė tiek hipotekos, tiek laidavimo sandorius pripažino, pritarė jų sąlygoms. Ginčijami Sandoriai atsakovei buvo visapusiškai naudingi. Ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad laidavimo ir hipotekos sandoriai neprieštaravo atsakovės veiklos tikslams, todėl nėra pagrindo jų pripažinti negaliojančiais;
17.3. Apeliantės argumentai, susiję su Banko nesąžiningumu ir nepagrįstu kreditų suteikimu trečiajam asmeniui, neturi jokio pagrindo. Ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Banko nesąžiningumas nėra įrodytas. Byloje nėra surinkta nė vieno įrodymo, kad Bankas, kaip kredito įstaiga, būtų elgęsis nesąžiningai ar būtų skolinimo riziką perkėlęs atsakovei;
17.4. Ieškovė nesutinka su apeliantės pateiktu trečiojo asmens finansinės būklės vertinimu, tai yra apeliantė analizuoja kredito gavėjos pelningumo, likvidumo rodiklius, EBITDA ir finansinių skolų santykį bei daro išvadą, kad Bankas neturėjo teisės suteikti skolininkui kreditų. Ieškovės vertinimu, atsakovės daroma trečiojo asmens pelningumo, likvidumo analizė yra grynai teorinio pobūdžio, be to, atsakovė nenurodė, kokie skolinimą reglamentuojantys teisės aktai buvo pažeisti ir kokiu tikslu Bankas būtų galėjęs manipuliuoti trečiojo asmens finansiniais rodikliais. Bankas pažymėjo, kad trečiojo asmens kreditavimas buvo standartinis, tokio pobūdžio skolinimui nebuvo taikomi ypatingi apribojimai nei įstatymu, nei Lietuvos banko teisės aktais, nei Banko vidaus teisės aktais. Kredito gavėja tuo metu, kai kreipėsi į Banką dėl kreditų suteikimo, buvo moki ir pelningai veikianti įmonė, pateikė visus reikiamus dokumentus ir atitiko visus kriterijus prašomo dydžio kreditui gauti. Bankas neturėjo pagrindo nesuteikti kreditų. Bankas suteikdamas kreditus, pratęsdamas jų grąžinimo terminus, vertino kredito gavėjos finansinę būklę, išsamiai analizavo įmonės finansinius duomenis, kurie rodė gerą ir stabilią įmonės padėtį. Suteikiant kreditus, nebuvo jokių indikacijų, kad kredito gavėjos būklė gali pablogėti tiek, kad ji nebesugebės vykdyti įsipareigojimų. Priešingai – Banko atlikti kredito gavėjos finansinės būklės vertinimai, kredito gavėjos balansai, smulkiojo ir vidutinio verslo subjekto statuso deklaracijos leido tikėtis sėkmingo verslo vykdymo;
17.5. Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė teisingai. Įstatymas numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Kadangi teismo sprendimas buvo priimtas Banko naudai, Bankas neturėjo teisės atsisakyti priimti iš kredito gavėjos dalies skolos grąžinimo, todėl atsakovė turi atlyginti Banko patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tokia aplinkybė, kad dalį skolos sumos padengė ne pati atsakovė, o su atsakove solidarus skolininkas, nereiškia, kad buvo priimtas atsakovei palankus sprendimas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
19. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu teismui pateikė trečiojo asmens 2013 m. birželio 12 d., 2015 m. spalio 19 d. ir 2016 m. lapkričio 28 d. finansinius duomenis.
20. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
21. Atsižvelgiant į tai, kad šie rašytiniai įrodymai jau buvo pateikti byloje kartu su ieškovės atsiliepimu į patikslintą priešieškinį (2 t., b. l. 27–32), juos, kaip perteklinius, atsisakytina prijungti prie bylos.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
22. 2013 m. liepos 4 d. Bankas ir kredito gavėja sudarė Kredito sutartį 1, kurios pagrindu Bankas kredito gavėjai suteikė 2 180 000,00 Lt (631 371,64 Eur) kreditą Nordea Bank Finland sąskaitos kredito refinansavimui (1 t., b. l. 5–20). Vėliau tarp kredito gavėjos ir Banko buvo sudaryti susitarimai dėl Kredito sutarties 1 sąlygų pakeitimo: 2013 m. gruodžio 27 d. Susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 21–23), 2015 m. lapkričio 3 d. Susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 24–26), 2016 m. gruodžio 16 d. Susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 27–28), 2018 m. birželio 14 d. Susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 29–34) ir 2019 m. kovo 29 d. Susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 35–37).
23. 2013 m. liepos 4 d. tarp Banko ir atsakovės buvo sudaryta Laidavimo sutartis 1, kuria atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti už kredito gavėjos prievoles pagal Kredito sutartį 1 Bankui visu savo esamu ir būsimu turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, įskaitant, bet neapsiribojant – kilnojamuoju, nekilnojamuoju turtu, piniginėmis lėšomis, vertybiniais popieriais, esančiais pas laiduotoją ir / ar trečiuosius asmenis, atsakyti Bankui už kredito gavėjo prievoles pagal Kredito sutartį 1 tokia apimtimi, kaip ir kredito gavėja, jeigu kredito gavėja tinkamai neįvykdys Bankui visų ar dalies prievolių pagal Kredito sutartį 1. Taip pat laiduotoja (atsakovė) įsipareigojo atsakyti prieš Banką kredito gavėjos bankroto, nemokumo, restruktūrizavimo, likvidavimo atveju (1 t., b. l. 62-66). 2018 m. birželio 14 d. tarp Banko ir atsakovės (laiduotojos) buvo sudarytas Susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Laidavimo sutarties 1 sąlygų pakeitimo (1 t., b. l. 67–69).
24. 2013 m. liepos 4 d. kredito gavėja, Bankas ir atsakovė pasirašė Sutartinę hipoteką, kurios identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini) (Hipotekos sutartis 1), kuria buvo užtikrintas Kredito sutartimi 1 (su visais jos esamais ir būsimais pakeitimais ir papildymais) prisiimtas kredito gavėjos įsipareigojimas, Banko naudai įkeičiant kredito gavėjai ir atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą (patikslinto priešieškinio DOK-7902 priedas Nr. 5). Atsižvelgus į tai, kad 2018 m. birželio 14 d. Bankas ir kredito gavėja pasirašė Susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Kredito sutarties 1 sąlygų pakeitimo, kuriuo pratęsė hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymo terminą / pakeitė prievolės dydį / pakeitė palūkanų skaičiavimo būdą / palūkanų dydį / kita ir įsipareigojo atlikti visus kitus Bankui reikiamus Hipotekos sutarties 1 pakeitimus, kredito gavėja, atsakovė ir Bankas 2018 m. birželio 14 d. sudarė ir pasirašė Susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Sutartinės hipotekos pakeitimo ir papildymo, kurio identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini) (patikslinto priešieškinio DOK-7902 priedas Nr. 5). Dėl atsiradusios rašymo klaidos, 2020 m. liepos 10 d. buvo atliktas Sutartinės hipotekos pakeitimas, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini) (patikslinto priešieškinio DOK-7902 priedas Nr. 2).
25. 2013 m. liepos 16 d. Bankas ir kredito gavėja sudarė Kredito sutartį 2, kurios pagrindu Bankas kredito gavėjai suteikė 520 000,00 Lt (150 602,41 Eur ) kreditą apyvartinių lėšų finansavimui (1 t., b. l. 38-53). Vėliau tarp kredito gavėjos ir Banko buvo sudaryti susitarimai dėl Kredito sutarties 2 sąlygų pakeitimo: 2015 m. lapkričio 3 d. Susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 54–56), 2016 m. liepos 26 d. Susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 57–61).
26. 2013 m. liepos 16 d. tarp Banko ir atsakovės buvo sudaryta Laidavimo sutartis 2, kuria atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti už kredito gavėjos prievoles pagal Kredito sutartį 2 Bankui visu savo esamu ir būsimu turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, įskaitant, bet neapsiribojant – kilnojamuoju, nekilnojamuoju turtu, piniginėmis lėšomis, vertybiniais popieriais, esančiais pas laiduotoją ir / ar trečiuosius asmenis, atsakyti Bankui už kredito gavėjo prievoles pagal Kredito sutartį 2 tokia apimtimi, kaip ir kredito gavėja, jeigu kredito gavėja tinkamai neįvykdys Bankui visų ar dalies prievolių pagal Kredito sutartį 2. Taip pat laiduotoja (atsakovė) įsipareigojo atsakyti prieš Banką kredito gavėjos bankroto, nemokumo, restruktūrizavimo, likvidavimo atveju (1 t., b. l. 62–66). 2016 m. liepos 26 d. tarp Banko ir atsakovės (laiduotojos) buvo sudarytas Susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Laidavimo sutarties 2 sąlygų pakeitimo (1 t., b. l. 70–75).
27. 2013 m. liepos 30 d. kredito gavėja, Bankas ir atsakovė pasirašė Sutartinę hipoteką, kurios identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini) (Hipotekos sutartis 2), kuria buvo užtikrintas Kredito sutartimi 2 (su visais jos esamais ir būsimais pakeitimais ir papildymais) prisiimtas kredito gavėjos įsipareigojimas, Banko naudai įkeičiant atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą (atsiliepimo į patikslintą priešieškinį DOK-8809 priedas Nr. 1). Atsižvelgus į tai, kad 2016 m. liepos 26 d. Bankas ir kredito gavėja pasirašė Susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Kredito sutarties 2 sąlygų pakeitimo 2016 m. liepos 27 d. buvo pakeista Sutartinė hipoteka, kurios identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini) (patikslinto priešieškinio DOK-7902 priedas Nr. 2).
28. 2015 m. gruodžio 30 d. kredito gavėja, Bankas ir atsakovė pasirašė Sutartinę hipoteką, kurios identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), kuria buvo užtikrintas 2015 m. lapkričio 3 d. Kredito su portfeline garantija sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (su visais jos pakeitimais ir papildymais) prisiimtas kredito gavėjas įsipareigojimas, Banko naudai įkeičiant atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą (toliau – Hipotekos sutartis 3) (atsiliepimo į patikslintą priešieškinį DOK-8809 priedas Nr. 6).
29. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartimi (įsiteisėjo 2019 m. birželio 17 d.) kredito gavėjai (UAB „Žaibas“) iškelta bankroto byla.
Dėl Sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu
30. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad šiuolaikinei civilinei teisei plėtojantis civilinių santykių stabilumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo, sutarties išsaugojimo (lot. favor contractus) principų linkme, galiojantys įstatymai sąžiningų trečiųjų asmenų interesų apsaugos naudai riboja galimybę nuginčyti juridinio asmens sandorius, sudarytus pažeidžiant jų teisnumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020).
31. Siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnis), t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją, ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sandorį sudarė viešasis ar privatus juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016, 34 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020, 24 punktas). Taigi, greta kitų aplinkybių CK 1.82 straipsnyje nurodytam sandorio negaliojimo pagrindui taikyti turi būti nustatytas sandorį ginčijančio asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimas. Be to, nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu, tačiau pažeistos juridinio asmens teisės gali būti ginamos kitais civilinių teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017, 27 punktas).
32. CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nesiejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Tačiau jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018, 36 punktas).
33. Teismų praktikoje, pasisakant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, išaiškinta, kad nenaudingumas ir žala juridiniam asmeniui atsispindi vertinant ne tik konkretaus sandorio rezultatus, bet ir juridinio asmens turtinę padėtį, juridinio asmens vykdomą veiklą, kitus su ginčijamu sandoriu susijusius sandorius ir juridinio asmens veiksmus, galinčius atskleisti ginčijamo sandorio sudarymo tikslus ir aplinkybes. Sandorio šalių nesąžiningumą atspindi objektyvūs veiksniai, tokie, kaip, pavyzdžiui, sandorio šalių giminystės ryšiai, juridinio asmens valdymas ir (ar) kontrolė, bendra veikla ir vykdomi bendri projektai, ir subjektyvūs veiksniai, tokie kaip asmens žinios apie sandorio nenaudingumą juridiniam asmeniui ir siekis pasinaudoti turima informacija ir (ar) padėtimi savo asmeninei naudai gauti (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019, 28 punktas). Tai, ar sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas, žalingas privačiam juridiniam asmeniui, ar tokio sandorio palikimas galioti reiškia aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių, vertina teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Jeigu privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, net ir neatlygintinas sandoris ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui, jei įrodoma ir nustatoma, kad iš tokio sandorio juridinis asmuo gavo arba galėjo gauti kitokią adekvačią naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017, 30 punktas).
34. Nagrinėjamu atveju apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl Banko sąžiningumo. Apeliantės įsitikinimu, Banko nesąžiningumas sudarant Sandorius pasireiškė tuo, jog ieškovė pareikalavo, kad apeliantė užtikrintų trečiojo asmens prievoles, nors ieškovė turėjo žinoti ir žinojo, jog egzistuoja nepateisinama kreditų teikimo trečiajam asmeniui rizika, t. y., ieškovė nesąžiningai vertino kredito gavėjos galimybes grąžinti kreditą ir pažeidė atsakingo skolinimo principą, nes užuot atsisakydama rizikingai skolinti, pareikalavo, kad kredito gavėjos prievoles užtikrintų atsakovė ir su šia sąlyga sutiko suteikti kreditus kredito gavėjai. Tokiu būdu, ieškovė visą skolinimo riziką perkėlė apeliantei.
35. Minėta (žr. šios nutarties 30-33 punktus), kad viena iš aplinkybių, kurias turi įrodyti ieškovas, prašydamas pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu, yra kitos sandorio šalies nesąžiningumas. Vertinant ieškovės veiksmus nesąžiningumo prasme, atsižvelgtina į tai, kad pagal CK 1.82 straipsnį yra preziumuojama, kad kita sandorio šalis veikė sąžiningai, o kitos sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese. Įrodyti, kad veikta tikrai nesąžiningai, reiškia įrodyti, jog kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020, 26 punktas). Nepaneigus kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpcijos, privataus juridinio asmens sudarytas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018, 35 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-611/2020, 25 punktas).
36. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atstovės priešieškinyje ir patikslintame priešieškinyje nurodytos aplinkybės ir argumentai neįrodo ieškovės nesąžiningumo, o vien ta aplinkybė, jog praėjus daugiau nei šešiems metams po ginčijamų Sandorių sudarymo priėmimo, trečiasis asmuo bankrutavo, savaime neįrodo, jog ginčijamų Sandorių sudarymo metu Bankas tą turėjo numatyti ir dėl to, kad nenumatė, buvo nesąžiningas.
37. Teisėjų kolegija, vertindama byloje nustatytas aplinkybes formuojamos kasacinio teismo praktikos kontekste (žr. šios nutarties 30–33, 35), pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo šalių sudarytus Sandorius pripažinti negaliojančiais, o Banko veiksmus vertinti kaip nesąžiningus.
38. Pirma, atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė nesilaikė Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytų reikalavimų, susijusių su atsakingu skolinimu, dėl ko buvo nesąžininga. Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktas įpareigoja finansų įstaigą prieš priimat sprendimą dėl skolinimo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Byloje esančių rašytinių įrodymų visetas patvirtina, kad Bankas tiek suteikdamas kreditus trečiajam asmeniui, tiek pratęsdamas jų grąžinimo terminus, vertino trečiojo asmens finansinę būklę, kredito grąžinimo realumą, kredito gavėjo rizikingumą, analizavo balansus, finansinius įsipareigojimus, kredito grąžinimo realumą (DOK-8809, priedai Nr. 3, 4, 5). Objektyvių duomenų, kurie kreditingumo vertinimo metu įrodytų akivaizdų įmonė negalėjimą vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, nenustatyta, todėl Bankui nebuvo objektyvaus pagrindo abejoti įmonės galimybėmis vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, juo labiau kad po kreditų suteikimo, trečiasis asmuo vykdė veiklą, mokėjo Bankui palūkanas, kredito dalis, mokesčius į valstybės biudžetą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė, jog Bankas vertindamas įmonės kreditingumą elgėsi nesąžiningai, priešingai, Bankas įvertino kredito gavėjos galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal jos pateiktą informaciją ir pripažino tiek kredito gavėjos gaunamas pajamas, tiek įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo priemones pakankamomis.
39. Antra, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovės 2013 m. liepos 4 d. akcininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas laiduoti už trečiojo asmens įsipareigojimus Bankui, įkeičiant atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą (DOK-7291 priedas Nr. 6), todėl tarp Banko ir atsakovės buvo pasirašyti ginčo Sandoriai. Vėlesniais 2015 m. lapkričio 30 d. ir 2018 m. vasario 5 d. akcininkų sprendimais buvo užtikrintas trečiajam asmeniui suteikiamo 600 000,00 Lt ilgalaikio kredito tinkamas įvykdymas, Bankui įkeičiant atsakovės papildomą nekilnojamąjį turtą bei priimtas sprendimas kreiptis į Banką dėl įkeitimo termino pratęsimo, t. y., atsakovės akcininkai sutiko laiduoti Bankui už trečiojo asmens įsipareigojimus pagal kredito sutartis, taip pat sutiko įkeisti bendrovės turtą. Atsižvelgiant į tai, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvados, jog atsakovės sprendimas sudaryti ginčijamą sandorį, užtikrinant trečiojo asmens prievolės vykdymą ieškovei, prieštaravo įmonės veiklos tikslams ar įstatymo reikalavimams, o vien apeliantės subjektyvus situacijos vertinimas, savaime nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados.
40. Trečia, paskoliniai santykiai savo esme yra siejami su tam tikra ne tik Banko, kuris vertina kliento kreditingumą, bet ir kredito gavėjo, ir asmenų, kurie imasi užtikrinti kredito grąžinimą (pvz., laidavimas, garantija, hipoteka ir kt.), rizika. Todėl nemažiau reikšmingas ne tik Banko vaidmuo vertinant kreditingumą, bet ir kredito gavėjo (laiduotojo) galimų rizikų įsivertinimas. Nagrinėjamu atveju atsakovė, būdama verslininke, turėjo galimybę įvertinti ir apsvarstyti laidavimo, hipotekos sandorių ekonominį naudingumą įmonei, prisiimamą riziką ir galimus padarinius. Kredito sutarties prievolių vykdymo užtikrinimas laidavimo ir hipotekos sutartimis yra teisėtas prievolių užtikrinimo būdas. Todėl vien tai, jog Bankas prievolės pagal kredito sutartis įvykdymą siekė užsitikrinti laidavimo sutartimis ir kitais prievolių įvykdymo užtikrinimais, nesudaro pagrindo Banko veiksmus vertinti kaip nesąžiningais. Apeliantė, sudarydama ginčijamus Sandorius ir prisiimdama įsipareigojimus, tuo pačiu patvirtino, kad pati yra pajėgi laiduoti ir įvykdyti prievolę už kredito gavėją. Tai patvirtina ir laidavimo sutarčių 6.1 punktas, kuriame nurodyta, kad laiduotojai (nagrinėjamu atveju – apeliantei) yra suprantamos laidavimo užtikrintos prievolės neįvykdymo pasekmės, tame tarpe ir tai, Bankas turi teisę pareikalauti grąžinti prieš Kreditavimo sutartyje nustatytus terminus visą ar dalį kredito ir / ar nutraukti kreditavimo sutartį prieš terminą. Be to, minėtu punktu laiduotoja patvirtino, kad yra susipažinusi su CK 6.76-6.89 straipsnių, reglamentuojančių laidavimo teisinius santykius, turiniu ir, kad sutarties sudarymas nepažeidžia laiduotojo ir trečiojo asmens teisių ir interesų (1 t., b. l. 62–66, 71–75).
41. Taigi, teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad Banko elgesys sudarant ginčijamus Sandorius buvo nesąžiningas ar kad tokie Sandoriai pažeidė atsakovės veiklos tikslus. Atsakovei buvo žinoma ir/ar turėjo būti apie gautus kreditus, jų panaudojimo tikslus, kredito gavėjos verslo perspektyvas, susijusias su verslo plano įgyvendinimu, pelno gavimą ir galimybę grąžinti Bankui kreditus. Todėl pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadas apie tai, kad Sandoriai neprieštaravo apeliantės veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis), o Bankas elgėsi sąžiningai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo
42. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atlikti bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodė, jog ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atitinkamai paskirstyti ir bylinėjimosi išlaidas, laikydamasis proporcijos, jog ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 63,75 proc. Apeliantės nuomone, jai neturėtų sukelti neigiamų pasekmių ta aplinkybė, kad ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus, o ne atsisakė dalies ieškinio.
43. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalyko (ieškinio reikalavimų) patikslinimo (2 t., b. l. 164–166; DOK-8285). Pareiškime nurodė, kad po pradinio ieškinio pateikimo, BUAB „Žaibas“ bankroto procese vykdant Bankui įkeisto turto pardavimą, dalis skolos Bankui buvo padengta, nes buvo realizuotas trečiajam asmeniui priklausantis įkeistas turtas. Bankui buvo padengta dalis skolos, tai yra iš viso 198 409,41 Eur, likusi nepadengta skolos dalis – 348 92,46 Eur. Pareiškime ieškovė, be kita ko, prašė išspręsti klausimą dėl žyminio mokesčio permokos grąžinimo, kadangi patikslinus ieškinį, mokėtina žyminio mokesčio suma nagrinėjamoje civilinėje byloje sudaro 3 592,00 Eur.
44. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netenkino ieškovės prašymo dėl žyminio mokesčio dalies grąžinimo, nurodydamas, kad nėra pagrindo, sumažinus ieškinio reikalavimą, grąžinti sumokėto žyminio mokesčio dalį. Teismas visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovės. Teisėjų kolegija vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai išsprendė žyminio mokesčio paskirstymo klausimą.
45. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas ir (ar) naujų arba papildomų įrodymų, patikslinančių reikalavimo apimtį, pateikimas yra ne tas pats, kas ieškinio dalyko pakeitimas, nes tai skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius. Keičiant ieškinio dalyką, šis ieškinio elementas pakinta, o sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik sumažėja ar padidėja ieškinio dalyko apimtis, bet ieškinio dalykas nesikeičia, nes išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas. Procesinė galimybė tikslinti (didinti ar mažinti) ieškinio reikalavimus ne tik užtikrina dispozityvumo ir rungtyniškumo principų įgyvendinimą, bet ir yra būtina operatyvaus, koncentruoto bei ekonomiško bylos išnagrinėjimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-687/2020).
46. Nagrinėjamu atveju ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad paradavus turtą dalis skolos buvo padengta, sumažino ieškinio reikalavimo apimtį, tačiau ieškinio dalykas liko nepakitęs (dėl skolos priteisimo). Todėl esant procesinei situacijai, kuomet ieškovas pasinaudojo teise sumažinti ieškinio reikalavimo apimtį (CPK 42 straipsnio 1 dalis), nekeičiant ieškinio dalyko, žyminio mokesčio grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju, tačiau netaikytinos CPK 87 straipsnio 2 dalies normos, reglamentuojančios ieškinio (jo dalies) atsisakymą, žyminio mokesčio paskirstymą ir grąžinimą. Priešingas teisės normų aiškinimas sudarytų prielaidas paneigti proporcinio žyminio mokesčio, reiškiančio, jog turtinio ginčo atveju žyminio mokesčio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio ar kitokio reikalavimo sumos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taikymo taisykles.
47. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog ieškovė sumokėjo 5 080,00 Eur žyminį mokestį bei pateikė pareiškimą, kuriuo sumažino ieškinio reikalavimą 198 409,41 Eur suma ir prašė iš atsakovės priteisti likusią nepadengtą skolos dalį – 348 92,46 Eur. Tokiu atveju mokėtino žyminio mokesčio dydis sudaro 3 592,00 Eur (CPK 81 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, ieškovei grąžintina 1 488,00 Eur (5 080,00 – 3 592,00 = 1 488,00) žyminio mokesčio dalis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
48. Apeliantė įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai paskirstė išlaidas, skirtas advokato pagalbai apmokėti. Nurodė, jog ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus, todėl ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 63,75 proc. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo kitaip spręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, nei jį atliko pirmosios instancijos teismas.
49. Viena vertus, teismų praktikoje pažymima, jog ieškovei sumažinus ieškinio reikalavimą pripažintina, jog ieškinys yra patenkintas iš dalies, o bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2012).
50. Kita vertus, teismas gali nukrypti nuo įstatymo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.
51. Nagrinėjamu atveju byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog ieškinio reikalavimas buvo mažinamas dėl to, kad realizavus trečiojo asmens priklausantį įkeistą turtą dalis skolos bylos nagrinėjimo metu buvo padengta. Duomenų, jog ieškovė sumažintų reikalavimų dalyje būtų nesąžiningai pareiškusi nepagrįstą reikalavimą ar jos procesinis elgesys būtų nesąžiningas, byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir ieškovei priteisti iš atsakovės jos faktiškai patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus 1 488,00 Eur žyminio mokesčio dalį (žr. šios nutarties 47 punktą). Priešingas teisės normų aiškinimas reikštų, jog sąžiningai pagrįstą reikalavimą pareiškęs asmuo, kurio apimtis sumažinta iš esmės padengus dalį prašomos priteisti skolos, netektų galimybės prisiteisti jo patirtas pagrįstas išlaidas, o tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, neproporcingai apsunkintų pagrįstą reikalavimą pareiškusio asmens padėtį ir nepagrįstai palengvintų savalaikiai įsipareigojimų nevykdžiusios šalies padėtį. Papildomai pažymėtina tai, kad aptartoje kasacine tvarka nagrinėtoje byloje (žr. šios nutarties 49 punktą) buvo keliamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepagrįstumo, kuomet ieškovė sumažino ieškinio reikalavimą dėl jo nepagrįstumo, tačiau šiuo atveju, ieškinio sumažinimą sąlygojo dalies prašomos priteisti skolos sumokėjimas.
52. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad dalis žyminio mokesčio turi būti grąžinta ieškovui (žr. šios nutarties 47 punktą), patikslintina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta priteista bylinėjimosi išlaidų suma.
Dėl bylos procesinės baigties
53. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliantės apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistu, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
54. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22-26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo
55. Teismų praktikoje pažymima, jog reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų priteisimą yra procesinis prašymas ir nevertinamas kaip materialinis ieškinio reikalavimas. Procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu. Šio prašymo patenkinimas nesudaro pagrindo atsižvelgti į jo išsprendimo rezultatus, kai svarstoma dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2016 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-684/2016).
56. Tiek ieškovė, tiek atsakovė pateikė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad atsakovės skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktas nepakeistas, sprendžia, jog apeliantė neįgijo teisės į už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį bei advokato teisinę pagalbą ruošiant apeliacinį skundą atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
57. Už teisines paslaugas, susijusias su atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimu, ieškovė už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 510,00 Eur. Pateikė apmokėjimą patvirtinančius įrodymus (3 t., b. l. 124).
58. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.
59. Ieškovė už teisinę pagalbą sumokėjo 2022 m. vasario 1 d. mokėjimo pavedimu, todėl pagal Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus priteisiamas užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant ieškovės atsiliepimą į apeliacinį skundą nagrinėjamu atveju sudaro 2 077,53 Eur (1,3 × 1 598,10 Eur). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsiliepimo turinį, jo apimtį, taip pat tai, kad prašomos priteisti išlaidos už atsiliepimo parengimą (510,00 Eur) neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių dydžių, sprendžia, jog prašomas priteisti atstovavimo išlaidų dydis yra pagrįstas, protingas, todėl ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipą dėl bylinėjimosi išlaidų ir ją išdėstant taip:
„Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės „Rameta“, juridinio asmens kodas 171333481, ieškovės akcinės bendrovės Šiaulių bankas, juridinio asmens kodas 112025254, naudai 348 923,46 Eur skolos, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (348 923,46 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. lapkričio 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo bei 3 592,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.“.
Grąžinti ieškovei akcinei bendrovei Šiaulių bankas, juridinio asmens kodas 112025254, 2019 m. lapkričio 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėto žyminio mokesčio dalį – 1 488,00 Eur.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei Šiaulių bankas, juridinio asmens kodas 112025254, iš atsakovės akcinės bendrovės „Rameta“, juridinio asmens kodas 171333481, 510,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Agnė Tikniūtė
Žilvinas Terebeiza
Alma Urbanavičienė