Administracinė byla Nr. I-71-426/2012

                                           Proceso Nr. 3-61-3-00892-2010-5                            Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės, dalyvaujant pareiškėjui V. R., atsakovų atstovui Gintarui Motuzui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teismas išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas V. R. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010-03-20 sprendimą Nr. 1S-1216; 2) priteisti solidariai Departamento ir Lietuvos valstybės už 2010–2012 m. laikotarpį 6 438,34 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos (toliau – ir pensija) dalį (b. l. 1–5,    32–36).

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad Departamento 2001-11-27 sprendimu jam buvo paskirta 882,80 Lt pensija, tačiau atsakovas, vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis statymas) nuostatomis, pareiškėjui mokėjo sumažintą pensiją.

Seimas 2009-12-09 priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2010-01-01. Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. buvo numatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taigi, Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. buvo įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 str. 1 d. mokamos valstybinės pareigūno pensijos dydis susietas su tam tikrų pajamų turėjimu.

Pažymi, kad Konstitucijos 52 str. nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas. Kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga, todėl pagal Konstitucijos 23 str. asmenys, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Nurodo, kad atsižvelgęs į Konstitucijos 52 str. nuostatas, įstatymų leidėjas privalėjo nustatyti teisingą kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems buvo mokama sumažinta pensija. Neteisėti Seimo veiksmai, dėl kurių buvo mokama sumažinta pensija pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Todėl, atsižvelgus į Civilinio kodekso 6.247 str., 6.249 strt. 1 d., 6.263 str. 1 d., 6.271 str. 1 d. nuostatas, yra visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Taigi, neišmokėta pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės ir Departamento solidariai.

Pareiškėjas savo reikalavimus pagrindžia Konstitucinio teismo nutarimuose (2003-07-04, 2004-12-13, 2007-10-22 ir kt.) pateiktais išaiškinimais, o taip pat ir Europos Žmogaus teisių teismo jurisprudencija.

Atsakovas Departamentas, atstovaujantis ir atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 14–17) nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad Departamentas 2010-03-20 sprendime išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias pareiškėjui paskirtos pensijos sumažėjimą ir jos perskaičiavimo metodiką.

Pabrėžė, kad Departamentas, perskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, vadovavosi tuo metu galiojusiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir teisės aktų nepažeidė. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, ji taikytina ir atsakovui. Be to, teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomi teisėti ir privalo būti taikomi tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, skaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui pensiją, pažeidė teisės aktų reikalavimus, o tai reiškia, kad nėra pagrindų civilinei atsakomybei kilti.

Savo poziciją pagrindė ir Konstitucinio teismo nutarimuose (2002-11-25, 2003-12-03, 2006-01-16 ir kt.) pateiktais išaiškinimais. Pabrėžė, kad įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti paskirtų ir perskaičiuotų valstybinių pensijų kompensavimo teisinį mechanizmą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino skunde išdėstytus motyvus ir prašė jį tenkinti, Departamento atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 V. R. paskirta 882,80 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuojama ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis (b. l. 9, 45–46).

V. R. 2010-03-05 raštu kreipėsi į Departamentą dėl paskirtos pensijos nepriemokos grąžinimo (b. l. 20). Departamentas 2010-03-20 raštu Nr. 1S-1216 pareiškėjui išaiškino, kad paskirtoji pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o jo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta ir visa pensija negali būti mokama, nes tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 18–19).

Byloje spręstinas ginčas dėl V. R. skundo reikalavimų panaikinti Departamento          2010-03-20 sprendimą ir priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Departamento 2010– 2012 m. laikotarpiu neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį, pagrįstumo bei teisėtumo.

Iš byloje esančių įrodymų ir ginčo šalių teismui išdėstytos pozicijos matyti, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinė pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., 5 str. 1 d. nuostatomis (b. l. 14–17, 45–46).

Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010-01-01. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas, be kita ko, taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo.

Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nurodyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos sumažintos daugiau nei valstybinių pensijų gavėjams, nedirbantiems jokio darbo, vien dėl to, kad šie asmenys dirbo tam tikrą darbą.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, kuris “Valstybės žiniose” buvo paskelbtas        2012-09-21, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pagal Konstitucijos 107 str., Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ginčo atveju atsižvelgtina į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, kurioje atitinkamos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos po pareiškėjos kreipimosi į teismą, tačiau prieš teismui priimant sprendimą byloje. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad, skiriant pareiškėjai pensiją, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 2 d. galiojo ir galėjo būti taikoma. Šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus, dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negalėjo būti laikomi neteisėtais. Tačiau, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis, todėl jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjos atžvilgiu atsakovo priimtas sprendimas dėl pensijos dydžio iki 2003-07-04 Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nebuvo įvykdytas, nes tam momentui galutinio sprendimo dar nebuvo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004 -05-04 sprendimas adm. b. Nr. A10-57/2004, 2004-06-08 sprendimas adm. b. Nr. A7-55-04 ir kt.).

Atsižvelgus į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus bei tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, laikytina, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo Departamento sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatomis, paskirta valstybinė pensija negalėjo būti mažinama, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo iš esmės yra pagrįstas.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjui buvo apskaičiuojama valstybinė pensija, galiojo nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31. Teismui pateikta Departamento pažyma patvirtina, kad pareiškėjui minėtu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo buvo neišmokėta: 2010 m. 1 380,66 Lt, 2011 m. 809,02 Lt, 2012 m. 424,97 Lt paskirtos valstybinės pensijos dalis (b. l. 45–46). Viso pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo buvo neišmokėta           2 614,65 Lt paskirtos valstybinės pensijos dalis.

Nagrinėjamo ginčo atveju atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo          2012-07-23 nutartyje (adm.b. Nr. A552-2747/2012) pateiktus išaiškinimus. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos dalis iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes pastaroji teisėtai taikė iki 2010-11-16 galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės.

Atsižvelgus į tai, skundo reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo tenkintinas iš dalies ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, įpareigotina išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo, t. y. 2 614,65 Lt.

Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo Departamento 2010-03-20 sprendimo teisėtumą, daro išvadą, kad, priimant šį sprendimą, teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjo pensija buvo sumažinta, buvo galiojančios, todėl panaikinti minėtą atsakovo sprendimą nėra pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjo V. R. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, išmokėti pareiškėjui V. R. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį –      2 614,65 Lt (du tūkstančius šešis šimtus keturiolika litų 65 ct), susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas, nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31.

Likusioje dalyje V. R. skundo reikalavimus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                                   Rūta Miliuvienė

                                                                                    Mefodija Povilaitienė

                                                                      Jūra Marija Strumskienė