Civilinė byla Nr. e2A-589-803/2023

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05496-2022-9

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.18.3;

 (S)

                                                                                         2.4.2.12.1; 3.3.1.20

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 21 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Lysionok, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaefer“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kaefer“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo arba žalos atlyginimo, trečias asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Lenkijos įmonė Rafako S. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė teismo išreikalauti iš neteisėto valdymo jai priklausančias statybines medžiagas iš atsakovės, o nesant galimybės išreikalauti statybines medžiagas natūra, priteisti ieškovei iš atsakovės 27 216,20 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2020 m. spalio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad ieškovė pagal 2020 m. vasario 19 d. su trečiuoju asmeniu (toliau – ir generalinis rangovas) sudarytą subrangos sutartį atliko statybos darbus atsakovės statomame objekte, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2020 m. rugsėjo 7 d. sužinojo, kad generaliniam rangovui buvo pradėta nemokumo (restruktūrizavimo) procedūra, o 2020 m. spalio 6 d. buvo nutraukta rangos sutartis su atsakove, kuri uždraudė ieškovei patekti į statybvietę be atskiro suderinimo.

2.       Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę dėl likusių nepanaudotų medžiagų, už kurias nebuvo atsiskaityta, grąžinimo, tačiau atsakovės atstovams su antstoliu į statybvietę nebuvo leista patekti. Ieškovė, vykdydama subrangos sutartį, sandėliavo medžiagas, būtinas darbams atlikti. Už šias medžiagas jai būdavo sumokama tik tuomet, kai būdavo priimtas atliktų darbų rezultatas. Ieškovė nėra perleidusi nuosavybės teisių į medžiagas nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui, nes ieškovei buvo atlyginama tik priėmus statybos darbus, kurių metu medžiagos būdavo panaudojamos. Neatlikus statybos darbų, statybos darbų rezultatas nebuvo perduotas nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui, o už šias medžiagas su ieškove nebuvo atsiskaityta. Dėl to ieškovė reiškia vindikacinį ieškinį pagal CK 4.95 straipsnį.

3.       Ieškovė šiuo metu nežino, ar statybinės medžiagos yra išlikusios, kokia jų būklė. Pagal turimus duomenis medžiagos nėra tinkamai saugomos. Nesant galimybės medžiagų grąžinti natūra tokios būklės, kad būtų galima jas naudoti pagal paskirtį, iš atsakovės turėtų būti priteista 27 216,20 Eur žalos atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pagrindinės sutarties nutraukimo 2020 m. spalio 6 d. Nuosavybę gali perduoti tik savininkas, o ne kitas asmuo, kuris nėra įgijęs nuosavybės teisės. Dėl to atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos sutarties nuostatos negali įtakoti ieškovės teisių ir teisėtų interesų. Atsakovė be teisėto pagrindo tvirtina, kad yra įgijusi nuosavybės teisę į ieškovės turtą ir atsisako jį grąžinti, nors nepateikia jokių duomenų, kada ir kaip už šias medžiagas yra atsiskaityta su generaliniu rangovu. Ieškovė medžiagas prarado ne savo valia, nes nutraukus atsakovės ir trečiojo asmens sutartį, jai buvo draudžiama pateikti į statybvietę net medžiagų įvertinimui. Be įstatyminio ar sutartinio pagrindo atsakovė neturėjo teisės sulaikyti ieškovės medžiagų.

4.       Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gegužės 28 d. nutarimą Nr. 486 atsakovė įgyvendina valstybei svarbiu ekonominiu projektu pripažintą Vilniaus miesto centralizuoto šilumos tiekimo ūkio modernizavimą, įrengiant vietinius ir atsinaujinančius energijos išteklius naudojančią kogeneracinę elektrinę (toliau – projektas). Dėl to atsakovė 2016 m. rugsėjo 29 d. su trečiuoju asmeniu (generaliniu rangovu) sudarė rangos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo suprojektuoti ir pastatyti jėgainės biokuro deginimo įrenginį ir tiekimo infrastruktūrą, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už tai generaliniam rangovui konkrečią fiksuotą kainą. Pagal projektą darbų atlikimo vieta yra adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – statybvietė).

5.       Rangos sutarties vykdymui generalinis rangovas pasitelkė subrangovą – ieškovę. Pagal rangos sutartį generaliniam rangovui mokėtinos sumos apėmė ir visas generalinio rangovo patiriamas sąnaudas bei išlaidas, įskaitant ir visas trečiojo asmens subrangovams (ir ieškovei) mokėtinas sumas. Atsakovė negali atsakyti už trečiojo asmens netinkamą subrangos sutarties prievolių nevykdymą. Generalinis rangovas visus darbus pagal rangos sutartį turėjo atlikti per 32 mėnesius nuo atsakovės pateikto nurodymo pradėti darbus dienos, t. y. iki 2020 m. sausio 31 d. Tačiau 2020 m. rugsėjo pradžioje trečiasis asmuo informavo, kad Lenkijoje jam yra inicijuotas restruktūrizavimo procesas, o 2020 m. spalio 5 d. paprašė grąžinti išduotą garantiją, tuo pačiu pranešdamas apie rangos sutarties nutraukimą generalinio rangovo iniciatyva.

6.       Atsakovė 2020 m. spalio 6 d. įspėjimu vienašališkai nutraukė rangos sutartį ir paprašė trečiojo asmens palikti statybvietę, perduoti atsakovei visus statybos dokumentus ir kitas grąžintinas medžiagas bei įrangą, imtis turto saugumą bei darbų saugą užtikrinančių priemonių. Po rangos sutarties nutraukimo atsakovė geranoriškai bendradarbiavo su visais trečiojo asmens subrangovais. Ieškovei buvo sudaryta galimybė užfiksuoti jos iki tol jėgainėje atliktus, užbaigtus ir neužbaigtus darbus bei pristatytas medžiagas, tačiau ieškovė šiomis galimybėmis nepasinaudojo, reikalaudama medžiagų grąžinimo. Visi su rangos sutarties nutraukimu ir atsakovės bei generalinio rangovo tarpusavio sutartiniais įsipareigojimais susiję klausimai yra sprendžiamas neviešame Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto Arbitražo rūmų tribunolo procese.

7.       Ieškovė faktiškai siekia atgauti jai trečiojo asmens pagal subrangos sutartį nesumokėtas sumas. Dėl to reikalavimai turėtų būti reiškiami trečiajam asmeniui. Būtent trečiasis asmuo užsakė pagaminti konkrečias medžiagas, o ne atsakovė. Sutarties nutraukimas neatleidžia šalies nuo pareigos atsiskaityti už atliktus darbus bei medžiagas. Ieškovė neįrodė vindikacinio ieškinio tenkinimui būtinų sąlygų. Ieškovės pateikti dokumentai nėra nuosavybės teisę įrodantys dokumentai, o esminę reikšmę turi sutarties nuostatos, apsprendžiančios nuosavybės teisę į medžiagas bei įrangą, pristatytas į statybvietę. Pagal atsakovės su trečiuoju asmeniu sudarytos sutarties nuostatas (Geltonosios knygos 7.7 punktą) kiekvienas gamyklos įrenginys ir medžiaga tampa užsakovo nuosavybe nuo to momento, kai jis pristatomas į statybvietę. Ieškovei yra žinomos šios sutarties nuostatos, nes pagal subrangos sutartį ieškovė įsipareigojo laikytis ir pagrindinės sutarties sąlygų.

8.       Atsakovė yra visų projektui skirtų medžiagų ir įrangos savininkė. Ginčas su trečiuoju asmeniu vyksta Arbitraže, kuriame yra pareikšti ir reikalavimai dėl atsiskaitymo pagal sutartį, todėl atsakovė negali būti atsakinga skirtingiems subjektams už tuos pačius darbus ir medžiagas. Daiktai negali būti išreikalauti natūra, nes atsakovė neturi galimybės identifikuoti medžiagų, o ieškovės pretenzijos dėl tinkamo atsiskaitymo už jas turėtų būti reiškiamos ieškovės tiesioginiam kontrahentui – trečiajam asmeniui. Ieškovė neįrodė, kad patyrė žalą, nes neįrodė, kad reikalaujamos priteisti sumos ji neatgavo iš savo kontrahento trečiojo asmens bei neatgaus ateityje. Pateiktos sąskaitos faktūros nepatvirtina pinigų sumokėjimo fakto, o užsakymų suvestinė specifikacija neįrodo nei medžiagų pagaminimo fakto, nei jų vertės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ iš ieškovės UAB „Kaefer“ 953,69 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės UAB „Kaefer“ į valstybės biudžetą 15,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

10.       Teismas nustatė, kad ieškovė, sudarydama subrangos sutartį su trečiuoju asmeniu, galėjo ir turėjo būti susipažinusi su rangos sutarties turiniu, tame tarpe ir nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisės į medžiagas perėjimo momentą. Subrangos sutarties sąlygos patvirtina, kad ieškovė, prieš pasirašydama šią sutartį, nurodo susipažinusi su bendrosiomis pirkimo sąlygomis ir patvirtina sutikimą jų laikytis. Subrangos sutartyje yra pateikta aiški nuoroda į generalinio rangovo su atsakove sudarytą 2016 m. rugsėjo 29 d. rangos sutartį bei jos priede nurodytą dalyką. Taigi ieškovė žinojo, kas yra užsakovas, kokiame objekte reikia atlikti darbus, kad tie darbai yra skirti rangos sutarties projekto įgyvendinimui. Dėl to ieškovę saisto atsakovės su trečiuoju asmeniu sudaryta rangos sutartis, nors ieškovė prievoliniais santykiais tiesiogiai su atsakove nėra susijusi.

11.       Teismas nustatė, kad medžiagas ieškovė vežė į statybvietę, vykdydama savo įsipareigojimus pagal subrangos sutartį, o visos teisėtai į statybvietę pristatytos medžiagos tampa atsakovės nuosavybe. Rangos sutarties (Geltonosios knygos) 7.7 punkte yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad kiekvienas įrangos vienetas ir visos medžiagos, atitinkamai laikantis šalies įstatymų, turi tapti užsakovo (atsakovės) nuosavybe, nesulaikoma ir neįkeičiama žemiau nurodytu metu, priklausomai nuo to, kuris įvyks anksčiau: (a) kai yra pristatyti į statybvietę; (b) kai rangovas (trečiasis asmuo) įgyja teisę į įrangos ir medžiagų vertės apmokėjimą pagal 8.10 punktą. Ieškovė nepateikė jokių atsakovės medžiagų valdymo neteisėtumą pagrindžiančių objektyvių įrodymų ir (ar) pagrįstų argumentų, todėl teismas pripažinimo, kad ieškovė atsakovės sąžiningumo prezumpcijos nepaneigė.

12.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė ieškinio pareiškimo momentu nuosavybės teisių į medžiagas neturi, o jas prarado, vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus su trečiuoju asmeniu, t. y. savo valia. Byloje nustačius, kad atsakovė nuosavybės teisę į ginčo medžiagas įgijo pagal rangos sutartį (CK 4.47 straipsnio 1 punktas), medžiagų valdymo teisėtumo prezumpcija taip pat nebuvo paneigta. Duomenų, kad medžiagos atsakovės dispozicijon pateko prievartos ar apgaulės būdu, byloje nėra. Ieškovė neįrodė vindikacijos tenkinimui būtinos sąlygos, kad medžiagas atsakovė valdo neteisėtai.

13.       Arbitraže yra sprendžiamas atsakovės ir trečiojo asmens ginčas dėl atsiskaitymo pagal rangos sutartį. Atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta sutartis nenumato galimybės atsiskaityti su subrangovais už jų atliktus darbus ar medžiagas. Ieškovei nepaneigus prezumpcijos, kad atsakovė yra medžiagų valdytoja ir tokią teisę įgijo teisėtai, ieškovės ieškinys dėl daiktų išreikalavimo natūra pripažintinas nepagrįstu. Ieškovė nepateikė teismui patikimų rašytinių įrodymų apie į statybvietę pristatytas medžiagas, jų kiekius. Ieškovės pateikti važtaraščiai, PVM sąskaitos faktūros apie medžiagų įsigijimą neįrodo medžiagų kiekio bei pristatymo į statybvietę. Ši aplinkybė papildomai patvirtina, kad ieškovės reiškiamas vindikacinis ieškinys dėl medžiagų išreikalavimo natūra negali būti tenkinamas.  

14.       Ieškovė atsakovės neteisėtais veiksmais laiko daikto sulaikymą bei remiasi CK 6.253 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai arba be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti žalą. Sulaikymo teise, kaip savigynos priemone, kreditorius turi teisę naudotis tam, kad skolininkas įvykdytų jo priešpriešinius reikalavimus, o pasibaigus daikto sulaikymo pagrindui, daiktas yra jam grąžinamas. Teismas nustatė, kad atsakovė medžiagas valdo pagal rangos sutartį, t. y. teisėtai, jokių priešpriešinių reikalavimų ieškovei neturi, todėl atsakovės veiksmai nepripažintini savigyna. Atsakovės veiksmų neteisėtumas, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, nėra įrodytas.

15.       Ieškovė savo, kaip medžiagų savininkės, teisių atsisakė savo valia perduodama jas trečiajam asmeniui, vykdydama subrangos sutartį (CK 4.48 straipsnio 1 dalis), pagal tą pačią subrangos sutartį įgydama teisę reikalauti atliktų darbų ir medžiagų kainos iš trečiojo asmens. Dėl to ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas, taikant atsakovei deliktinę civilinę atsakomybę, prieštarauja pačiai deliktinės atsakomybės esmei, nes aplinkybė, kad atsakovei atiteko nuosavybės teisė į medžiagas, ieškovės turtinės padėties nepablogino. Ieškovė turi teisę reikalauti subrangos sutarties kontrahento sutartinės civilinės atsakomybės. Ieškovei neįrodžius atsakovės neteisėtų veiksmų, įgyjant nuosavybės teises į medžiagas, o tuo pačiu ir priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir žalos, atsakovei deliktinė civilinė atsakomybė netaikytina.   

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16.       Ieškovė UAB „Kaefer“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                      Teismas neanalizavo ir nenustatė aplinkybių, kada ir kokiu pagrindu atsakovė įgijo nuosavybės teisę į ieškovės medžiagas. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė už šias medžiagas yra atsiskaičiusi su rangove. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės ir trečiojo asmens sudaryta rangos sutartis nenumato nuosavybės teisės perėjimo į medžiagas, o tik į darbų rezultatą, t. y. kai medžiagos yra panaudotos, atliekant statybos darbus. Atsakovės sudarytos sutarties su trečiuoju asmeniu sąlygos numato, kad nuosavybė gali pereiti tik pagal šalies įstatymus. Teismas neanalizavo, kokie teisės aktai reglamentuoja nuosavybės teisės perėjimą, kai nuosavybės teisė yra perduodama ne paties savininko. Teismo išvada, kad atsakovė įgijo nuosavybės teisę į medžiagas, kurias ieškovė naudojo, atlikdama statybos darbus, yra nepagrįsta ir neatitinka nei sutarčių, nei teisės aktų nuostatų.

16.2.                      Teismas visiškai nevertino momento, kada ir iš ko atsakovė įgijo nuosavybės teisę į medžiagas, kada ir su kuo už jas atsiskaitė. Ieškovė neperdavė atsakovei medžiagų, atitinkamai neperdavė nuosavybės teisės į medžiagas ir trečiajam asmeniui, nes medžiagos pagal sutarties nuostatą taptų trečiojo asmens nuosavybe tik tuo atveju, jei būtų atlikti darbai ir darbų rezultatas būtų perduotas trečiajam asmeniui. Taigi atsakovė turi tik daiktų (medžiagų) valdymo, bet neturi nuosavybės teisės į medžiagas, nes trečiasis asmuo nebuvo medžiagų savininkas tuo metu, kai medžiagos pateko į statybvietę.

16.3.                      Atsakovė nenurodo, kada ir kokiu pagrindu baigėsi ieškovės nuosavybės teisė į medžiagas, kai ieškovės sudaryta sutartis nenumato nuosavybės teisės perėjimo anksčiau, nei bus medžiagos panaudotos darbų rezultatui gauti. Atsakovė nereikalavo iš savo generalinio rangovo (trečiojo asmens), kad analogiškos rangos sutarties sąlygos dėl medžiagų nuosavybės būtų numatytos ir sutartyse su subrangovais. Pagal rangos sutarties 14.3 punktą nėra numatytas mokėjimas už medžiagas, jei jos yra subrangovo ir nėra perduotos generaliniam rangovui, t. y. sutarties nuostatos nenumato, kad atsakovės nuosavybe tampa ir subrangovų medžiagos, kurios nėra perduotos generaliniam rangovui. Jei ši nuostata buvo esminė užsakovui, jis turėjo pareigą, priimdamas sprendimą dėl subrangovo, nurodyti, kad subrangos sutarties sąlygos šioje dalyje negali skirtis nuo rangos sutarties sąlygų.

16.4.                      Teismas sprendimu pažeidė sutarties uždarumo principą. Pagal kasacinio teismo praktiką sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Tai yra sutarties uždarumo principo esmė. Ieškovė nėra rangos sutarties su atsakove šalis. Teismas nepagrindė, kokiu pagrindu šios sutarties nuostatos sukelia teisines pasekmes ne šios sutarties šaliai. Sutarties uždarumo principo išimtys – įstatyme nustatyti atvejai, kai sutartis turi įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms. Ieškovės sudaryta subrangos sutartis su trečiuoju asmeniu nenumato, kad bet kokios medžiagos, patekę į statybvietę, tampa trečiojo asmens nuosavybe, taip pat nenumato, kad medžiagos tampa atsakovės nuosavybe.

16.5.                      Pagal subrangos sutarties sąlygas, baigus vykdyti pirkimo užsakymą, tiekėjas pašalina savo į vietą atgabentą įrangą ir ten paliktas nepanaudotas medžiagas. Taigi nėra teisinio pagrindo reikšti ieškinį trečiajam asmeniui, nes ieškovės ir trečiojo asmens sudaryta subrangos sutartis nenumato nuosavybės teisės perėjimo, medžiagas pristačius į statybvietę, bet, priešingai, numato ieškovės pareigą pašalinti nepanaudotas medžiagas. Kadangi medžiagos nebuvo panaudotos darbų rezultatui gauti, ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad trečiasis asmuo už šias medžiagas atsiskaitytų. Taip pat sutartis nenumato, kad subrangovas prisiima visus trečiojo asmens įsipareigojimus pagal jo sutartį su atsakove.

16.6.                      Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad medžiagos yra susijusios su priimtais rangos darbais iš trečiojo asmens, kad ginčo medžiagos jai perduotos, yra įtrauktos į apskaitą, kad už jas yra atsiskaityta. Teismas privalėjo vertinti ieškovės pateiktus duomenis, kad ji nėra perdavusi medžiagų trečiojo asmens nuosavybėn (sutartis numato tik darbų perdavimą). Taigi trečiasis asmuo negalėjo perduoti nuosavybės teisių į medžiagas atsakovei. Ieškovė taip pat nėra perdavusi medžiagų ir atsakovei, nes nėra jokio perdavimo akto, suderintos medžiagų vertės. Dėl to atsakovė neturėjo teisės sulaikyti ieškovės medžiagų. Atsakovė, sulaikydama medžiagas ir už jas neatsiskaitydama nei su generaliniu rangovu, nei su subrangovu, iš esmės siekia neteisėtai praturtėti.

16.7.                      Atsakovei netinkamai medžiagas sandėliuojant, jos tapo netinkamos naudojimui, todėl atsakovė privalo atlyginti ieškovės patirtą žalą, susijusią su medžiagų įsigijimu bei gamyba. Teismas suformavo nuosavybės teisę pažeidžiančią praktiką, pagal kurią, užsakovui susitarus su generaliniu rangovu, subrangovas galėtų prarasti ne tik nuosavybės teisę į medžiagas, bet ir į bet kokius kitus daiktus, kurie būtų skirti subrangos sutarties įgyvendinimui.

16.8.                      Teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje pateiktas rašytiniais įrodymais, turinčiais aukštesnę įrodomąją galią nei suinteresuotų šalių paaiškinimai. Atsakovė negalėjo nurodyti jokių konkrečių nuosavybės teisės į medžiagas įgijimo aplinkybių. Priešingai, trukdė ieškovei patekti į statybvietę ir aiškiai fiksuoti medžiagų būklę su antstolio pagalba. Atsakovė turi pareigą įrodyti savo teiginius, kad įgijo ginčo medžiagas, kad įtraukė jas į apskaitą, kad yra už jas atsiskaičiusi. Būtent atsakovė, teigdama, kad nuosavybės teise valdo medžiagas, turi pareigą aiškiai nurodyti, kada, kokiu būdu jai medžiagos buvo perduotos, kada už medžiagas yra atsiskaityta. Tuo tarpu ieškovė neturi galimybės įrodyti, kad neperdavė medžiagų atsakovei.

17.       Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1.                       Atsakovės ir trečiojo asmens sutarties nuostatos nuosekliai, aiškiai ir nedviprasmiai įtvirtina subrangovų statusą santykyje su atsakove, kaip trečiojo asmens dalį , t. y. subrangovų atlikti darbai sudarė trečiojo asmens darbų dalį. Tai reiškia, kad jokių, nei faktinių, nei numanomų sutartinių santykių tarp atsakovės ir trečiojo asmens subrangovų (taigi ir ieškovės) nebuvo. Atsakovė nėra atsakinga už galimai netinkamus trečiojo asmens veiksmus ieškovės atžvilgiu, t. y. atsakovė negali būti atsakinga už pagal subrangos sutartį kilusių prievolių nevykdymą. Po sutarties nutraukimo atsakovė geranoriškai bendradarbiavo su visais trečiojo asmens subrangovais, ieškovei buvo sudaryta galimybė užfiksuoti jos iki tol jėgainėje atliktus, užbaigtus ir neužbaigtus darbus bei pristatytas medžiagas, tačiau ieškovė šiomis galimybėmis nepasinaudojo, keldama reikalavimus dėl medžiagų grąžinimo.

17.2.                       Ieškovė apeliaciniame skunde ginčija iš esmės tik vieną iš visų kumuliatyvių vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų – nuosavybės teisės turėjimą, tačiau visiškai nepasisako dėl kitų privalomų sąlygų, nors teismas aptarė ir jas. Rangos sutarties (Geltonosios knygos) 7.7 punkte yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad kiekvienas įrangos vienetas ir visos medžiagos, atitinkamai laikantis šalies įstatymų, turi tapti užsakovės (atsakovės) nuosavybe, nesulaikoma ir neįkeičiama. Dėl to, nepriklausomai nuo aplinkybių, susijusių su ieškovės ir trečiojo asmens tarpusavio įsipareigojimais, nuosavybės teisė į ieškovės pristatytas medžiagas, skirtas projektui įgyvendinti, atsakovei perėjo nuo to momento, kada medžiagos buvo pristatytos į statybvietę.

17.3.                       Sutartiniai santykiai tarp rangovo ir subrangovo (ieškovės ir trečiojo asmens) negali pakeisti užsakovo (atsakovės) ir generalinio rangovo (trečiojo asmens) teisinių santykių, taip pat negali jiems prieštarauti. Geltonosios knygos komentare, aiškinančiame 7.7 punkto sąlygą, nurodyta, kad subrangos sutarčių nuostatos, susijusios su nuosavybės teisės į medžiagas ir įrenginius perėjimo momentu, turi visiškai atitikti rangos sutarties nuostatas. Ieškovei yra žinoma tiek apie sutarties egzistavimą, tiek ir jos nuostatos, o subrangos sutarties tekstas patvirtina, kad ieškovė įsipareigojo sutarties sąlygų laikytis. Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovę saisto atsakovės su trečiuoju asmeniu sudaryta rangos sutartis.

17.4.                       Sutartyje aiškiai nurodyta, kad už visus subrangovų darbus atsakovei yra atsakingas trečiasis asmuo, o trečiojo asmens subrangovai neturi teisės reikšti jokių tiesioginių reikalavimų atsakovei. Ieškovė, žinodama sutarties sąlygas, galėjo subrangos sutartyje su savo kontrahentu aptarti atitinkamų aplinkybių atsiradimo pasekmes, rizikų paskirstymą, žalos atlyginimą bei tinkamo atsiskaitymo už visus darbus ir medžiagas klausimus, tačiau to nepadarė, ir šiuo ieškiniu bando spręsti savo nerūpestingo elgesio spragas. Ieškovė veikė išskirtinai savo rizika. Subrangos sutarties dalyką sudarė ir medžiagų pristatymas.

17.5.                       Ieškovė, pristačiusi į statybvietę medžiagas, atitinkamą subrangos sutarties dalį įvykdė. Aplinkybė, kad ieškovė tinkamai neįformino tokio medžiagų pristatymo ir perdavimo trečiajam asmeniui, nekeičia ieškovės ir trečiojo asmens sutartinių santykių, kurie dėl to savaime neišnyksta. Ieškovė, žinodama sutarties sąlygas dėl nuosavybės teisių į medžiagas, skirtas projektui, perėjimo atsakovei momento, bet nefiksuodama tokių medžiagų perdavimo trečiajam asmeniui, veikė rizikingai, tačiau savo valia. Ieškovė neįrodė, kad trečiasis asmuo būtų nepriėmęs ar atsisakęs priimti ieškovės pristatytas medžiagas.

17.6.                       Atsakovė ginčo daiktų neteisėtai niekada nebuvo užvaldžiusi, o ieškinio pareiškimo momentu ieškovė nebeturėjo ir šiuo metu neturi nuosavybės (valdymo) teisės į prašomus išreikalauti daiktus, nes nuosavybė į juos priklauso atsakovei, esant aiškiam teisiniam pagrindui. Taigi viena iš vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygų neegzistuoja. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė valdymo teisę į medžiagas prarado savo valia, turėdama tikslą įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui ir gauti iš savo kontrahento subrangos sutartimi sulygtą atlygį. Ieškovė taip pat neįrodė, kad medžiagas, nurodytas ieškinyje, iš tikrųjų valdo atsakovė, t. y. kad jos iš tikrųjų buvo pristatytos į statybvietę. Dėl to neegzistuoja ir kitos vindikacinio ieškinio sąlygos.

17.7.                       Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė turi įrodyti, jog statybvietėje yra arba nėra ieškovės nurodomų medžiagų. Įrodinėjimo pareiga priklauso ieškovei, nes pagal teismų praktiką visas vindikacinio ieškinio sąlygas turi įrodyti vindikacijos reikalaujantis asmuo. Ieškovės pateikti duomenys nepatvirtina, kad visi prašomi grąžinti daiktai tikrai buvo pristatyti į statybvietę, taip pat nepatvirtina, kad visus šiuos daiktus šiuo metu valdo atsakovė. Aplinkybę, kad atsakovė elgiasi sąžiningai ir nepasisavina svetimų daiktų, patvirtina faktas, jog atsakovė visiems subrangovams leido pasiimti iš statybvietės visus įrankius, kuriuos jie naudojo subrangos sutartims vykdyti, taip pat medžiagas, kurios nebuvo skirtos projektui įgyvendinti. Atsakovė neleido pasiimti tik tų medžiagų, kurios jau buvo tapusios jos nuosavybe nuo jų pristatymo į statybvietę momento pagal sutarties sąlygas. Ieškovė klaidina apeliacinės instancijos teismą, nurodydama, kad atsakovė trukdė jai patekti į statybvietę ir fiksuoti medžiagų būklę su antstolio pagalba.

17.8.                       Sutarties uždarumo principą atspindi ir rangos santykiams taikytinos CK 6.650 straipsnio nuostatos, numatančios, kad būtent generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovų prievolių neįvykdymą ar netinkamą vykdymą, o subrangovams – už užsakovo prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu. Taigi tik generalinis rangovas yra atsakingas subrangovui už jo subrangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą ir šie įpareigojimai negali būti perkeliami užsakovui, t. y. atsakovei.        

17.9.                       Pagal subrangos sutartį ieškovė įgijo teisę reikalauti atliktų darbų ir medžiagų kainos iš trečiojo asmens. Aplinkybė, kad atsakovei atiteko nuosavybės teisė į medžiagas, ieškovės turtinės padėties nepablogino, nes jai yra išlikusi nerealizuota teisė reikalauti subrangos sutarties kontrahento sutartinės civilinės atsakomybės. Tarp atsakovės ir trečiojo asmens vyksta ginčas arbitraže, kuriame pareikšti ir reikalavimai dėl atsiskaitymo pagal sutartį už projekte atliktus darbus ir medžiagas. Arbitražas daliniu 2022 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu atmetė trečiojo asmens reikalavimus atsakovei, o atsakovės reikalavimus tenkino. Dėl to ieškovės teiginys, kad atsakovė privalo įrodyti, jog atsiskaitė su trečiuoju asmeniu už visas projekte trečiojo asmens ir jo subrangovų panaudotas medžiagas ir atliktus darbus, nėra aktualus, nes arbitražas jau pripažino, kad atsakovė nėra skolinga trečiajam asmeniui.

18.       Trečiasis asmuo Lenkijos įmonė Rafako A.S. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė. 

Teisėjų kolegija

konstatuoja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

19.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pagal viešojo pirkimo procedūras atsakovė (užsakovė) 2016 m. rugsėjo 29 d. su trečiuoju asmeniu (generaliniu rangovu) sudarė Naujos kogeneracinės jėgainės Vilniuje statybos rangos sutartį (toliau – rangos sutartis), pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo atlikti naujos kogeneracinės jėgainės Vilniuje (kurią sudaro du kogeneraciniai įrenginiai: atliekas deginantis kogeneracinis įrenginys ir biokurą deginantis kogeneracinis įrenginys) statybos darbus, o atsakovė – sumokėti už atliktus darbus 181 076 500 Eur. Pagal rangos sutarties 2 punktą rangos sutarties sąlygas sudarė bendrosios sutarties sąlygos („Bendrosios sąlygos“ – „Rangovo projektuojamu? statybos ir inžineriniu? darbu?, elektros ir mechanikos įrenginiu? projektavimo ir statybos bei įrangos sutarties sąlygos“, paskelbtos FIDIC (Fe?de?ration Internationale des Inge?nieurs-Conseils) (1999 m. leidimas anglu? kalba)) ir konkrečiosios sutarties sąlygos.

20.       Trečiasis asmuo, vykdydamas rangos sutartį, 2020 m. vasario 19 d. su ieškove (subrangove) sudarė sutartį Nr. ZZ/DPZ11/00015/20/20-GTS/17/405 dėl dokumentacijos parengimo, medžiagų pristatymo ir dviejų Vilniaus kogeneracinei jėgainei skirtų OFz – verdančio sluoksnio, biomasės – kūrenimo katilų su priedais izoliacijos įrengimo pagal 1 priedą (toliau – subrangos sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo paruošti dokumentaciją, pristatyti medžiagas ir sumontuoti dviejų OFz – verdančio sluoksnio ir biomasės kūrenimo katilų su priedais izoliaciją už 2 721 532,03 Eur kainą (el.b., failas 1, l. 56-111).

21.       Trečiasis asmuo 2020 m. spalio 5 d. raštu informavo atsakovę, kad nutraukia rangos sutartį dėl negalimumo ją vykdyti, nes aplinkybės, kuriomis ją buvo raginama vykdyti, vykdymą daro kitokiu nei buvo įsipareigota, nurodė, kad sutarties nutraukimas įsigalioja, praėjus 28 dienoms po pranešimo apie jį. Atsakovė 2020 m. spalio 6 d. raštu pranešė trečiajam asmeniui, kad pagal rangos sutarties nuostatas nuo 2020 m. spalio 6 d. nutraukia rangos sutartį su trečiuoju asmeniu (generaline rangove), taip pat nurodė, jog 2020 m. rugsėjo 11 d. elektroniniu laišku jai buvo pranešta, kad trečiajam asmeniui iškelta restruktūrizavimo byla, tokia informacija skelbiama ir trečiojo asmens svetainėje. Atsakovė pateikė teismui duomenis, kad šiuo metu jos ir trečiojo asmens ginčas dėl prievolių pagal rangos sutartį vykdymo ir atsiskaitymo nagrinėjamas Stokholmo prekybos rūmų arbitraže.

22.       Ieškovė 2020 m. rugsėjo 10 d. raštu pranešė atsakovei, kad trečiasis asmuo nemoka ieškovei už darbus, atliktus pagal subrangos sutartį, todėl ieškovė sustabdė darbus ir ketina demontuoti išsinuomotus aptvarus. Ieškovė 2020 m. gruodžio 29 d. raštu prašė atsakovės leisti išsivežti jai priklausančias medžiagas, perduotas vykdant subrangos sutartį, iš statybvietės. Atsakovė 2021 m. sausio 11 d. nurodė, kad pagal rangos sutartį medžiagos nuo pristatymo į statybvietę yra tapusios atsakovės nuosavybe, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymo, nurodė ieškovei tiesiogiai kreiptis į trečiąjį asmenį.

23.       Ieškovė atsakovei 2021 m. vasario 3 d. pateikė pretenziją dėl sulaikytų medžiagų apžiūros bei grąžinimo, kurioje nurodė, kad prieštarauja atsakovės prašymui pasirašyti deklaraciją (el.b., failas 1, l. 20). Atsakovė 2021 m. vasario 8 d. nurodė ieškovei, kad pagal rangos sutarties nuostatas, medžiagos, kurias yra numatoma naudoti, kaip neatskiriamą jėgainės dalį, tampa atsakovės nuosavybe nuo momento, kada medžiagos yra pristatomos į statybvietę, todėl nėra teisinio pagrindo perduoti ieškovei prašomus daiktus, taip pat nurodė, kad šie ribojimai nėra taikomi subrangovų įrankiams, įrenginiams ir prietaisams, laikiniems darbams bei tokiai įrangai, kuri nėra numatoma kaip jėgainės sudedamoji dalis. Dėl to tokius daiktus leidžiama pasiimti iš statybvietės (el.b., failas 1, l. 18-19).

24.       Ieškovė 2021 m. balandžio 27 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl ieškovei priklausančių daiktų sulaikymo, kurioje prašė leisti ieškovės darbuotojams kartu su antstoliu fiksuoti į statybvietę pristatytų medžiagų faktinę padėtį (el.b., failas 1, l. 17). Atsakovė 2021 m. balandžio 30 d. ieškovei nurodė, kad neprieštarauja inventorizacijai statybvietėje, prideda deklaraciją, nurodydama ją pasirašyti (el.b., failas 1, l. 13-16). Ieškovė 2021 m. gegužės 28 d. pareiškė atsakovei patikslintą pretenziją dėl sulaikytų medžiagų grąžinimo, prašydama atsakovės sudaryti galimybę išsivežti ieškovei nuosavybės teise priklausančias medžiagas, pristatytas į statybvietę (el.b., failas 1, l. 11-12). Atsakovė 2021 m. birželio 3 d. ieškovei nurodė, kad neturi jokio teisinio pagrindo perduoti ieškovei prašomas medžiagas (el.b., failas 1, l. 10). Dėl to ieškovė pateikė teismui vindikacinį ieškinį dėl ieškovei priklausančių statybinių medžiagų išreikalavimo iš atsakovės neteisėto valdymo, o nesant galimybės šių daiktų išreikalauti natūra, priteisti iš atsakovės 27 216,20 Eur žalos atlyginimo.

Dėl atsakovės nuosavybės teisių į ieškovės medžiagas

25.       Apeliaciniu skundu ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nenustatė aplinkybių, kada ir kokiu pagrindu atsakovė įgijo nuosavybės teises į ieškovės medžiagas, neatsižvelgė į aplinkybes, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų atsiskaičiusi už šias medžiagas su trečiuoju asmeniu, o subrangos sutartis nenumato nuosavybės teisių į medžiagas perėjimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat neanalizavo, kokie teisės aktai reglamentuoja nuosavybės teisės perėjimą, kai nuosavybės teisė yra perduodama ne paties savininko (ieškovės). Dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė yra įgijusi nuosavybės teises į ieškovės medžiagas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais.

26.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė yra pareiškusi vindikacinį ieškinį pagal CK 4.95 straipsnį, kuriame nustatyta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-460-690/2017).

27.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, jog sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009).

28.       Pagal aptartą kasacinio teismo praktiką būtent ieškovė, reikšdama vindikacinį ieškinį, privalėjo įrodyti vieną iš pagrindinių aplinkybių, kad ieškinio pareiškimo metu ji yra vienintelė teisėta pristatytų į statybvietę medžiagų savininkė, o atsakovė šias medžiagas valdo neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė nuosavybės teise į ieškovės pristatytas į statybvietę medžiagas įgijo pagal rangos sutarties bendrųjų sąlygų (Geltonosios knygos) 7.7 punktą, t. y. pagal sandorius (CK 4.47 straipsnio 1 punktas).  Dėl to ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kada ir kokiu pagrindu atsakovė įgijo nuosavybės teisę į ieškovės medžiagas.

29.       Rangos sutarties bendrųjų sąlygų (Geltonosios knygos) 7.7 punkte apibrėžta įrangos ir medžiagų nuosavybė, nustatant, kad kiekvienas įrangos vienetas ir visos medžiagos, atitinkamai laikantis šalies įstatymų, turi tapti užsakovo nuosavybe, nesulaikoma ir neįkeičiama žemiau nurodytu metu, priklausomai nuo to, kuris įvyks anksčiau: a) kai yra pristatyti į statybvietę; b) kai rangovas įgyja teisę į įrangos ir medžiagų vertės apmokėjimą pagal 8.10 punktą (mokėjimas už įrangą ir medžiagas sustabdymo atveju). Vėliau Bendrųjų sąlygų 7.7 punktas buvo papildytas nauju paragrafu, pagal kurį rangovas prisiima visą riziką ir atsakomybę už kiekvieną įrangos vienetą ir medžiagas, bet kokį įrangos vieneto ir medžiagų (ar bet kurios jų dalies) atsitiktinį praradimą arba sugadinimą iki galutinio visų darbų užbaigimo, visų įsipareigojimų pagal sutartį įvykdymo ir perėmimo pažymos pasirašymo.

30.       Rangos sutarties konkrečiosiose sąlygose nurodyta, kad statybvietė yra adresu (duomenys neskelbtini). Pagal subrangos sutarties 3 dalies 1 punktą sutarties dalykas yra dokumentacijos paruošimas, medžiagų pristatymas ir ieškovės 2 Ofz – verdančio sluoksnio ir biomasės kūrenimo katilų su priedais izoliacijos sumontavimas pagal šios sutarties 1 priede nustatytą statybos darbų, prekių ir paslaugų apimtį. Pagal subrangos sutarties 3 dalies 3 punktą statybos darbų, prekių pristatymo ir paslaugų teikimo vieta – (duomenys neskelbtini). Taigi, ieškovei pagal subrangos sutartį pristačius statybines medžiagas į atsakovės statybvietę, šios medžiagos pagal rangos sutarties bendrųjų sąlygų 7.7 punkto a) dalį teisėtai tapdavo atsakovės (užsakovės) nuosavybe.

31.       Pagal rangos sutarties bendrųjų sąlygų 1.4 punktą sutarčiai galioja pasiūlymo priede nurodytos šalies (arba kitos jurisdikcijos) įstatymai. Rangos sutarties pasiūlymo priede nurodyta, kad taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Atitinkamai ir rangos sutarties konkrečiųjų sąlygų 1.4 punkte nustatyta, kad sutartis reglamentuojama Lietuvos Respublikos įstatymais. Taigi rangos sutarties specialiųjų sąlygų 7.7 punkte minimi šalies įstatymai yra Lietuvos Respublikos įstatymai. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos CK nuostatomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindus (CK 4.47-4.67 straipsniai).

32.       Ieškovė nepagrįstai atsakovės nuosavybės teisę ginčija, remdamasi CK 4.48 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Būtent pati ieškovė, vykdydama subrangos sutartį, ir pristatė statybines medžiagas į atsakovės statybvietę. Tuo tarpu atsakovė nuo šių statybinių medžiagų pristatymo į statybvietę momento nuosavybės teisę į šias medžiagas įgijo pagal rangos sutarties bendrųjų sąlygų 7.7 punktą. Pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi šalių sudarytų rangos ir subrangos sutarčių sąlygų sąsajumas ir jų įtaką užsakovo, rangovo ir subrangovo teisėms bei pareigoms. Dėl to apeliacinis instancijos teismas toliau analizuoja, kokia apimtimi rangos sutarties sąlygos gali būti taikomos subrangovės (ieškovės) teisėms ir pareigoms.

Dėl rangos ir subrangos sutarčių sąlygų

33.       Apeliaciniu skundu ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kokiu pagrindu rangos sutarties sąlygos sukelia pasekmes ieškovei, kuri nėra šios sutarties šalis. Subrangos sutarties sąlygose nėra numatyta, kad bet kokios į statybvietę pristatytos ieškovės medžiagos taptų trečiojo asmens ar atsakovės nuosavybe. Dėl to ieškovė neturi teisinio pagrindo reikšti ieškinio trečiajam asmeniui dėl medžiagų išreikalavimo ar atsiskaitymo už jas, nes subrangos sutartyje nenumatytas nuosavybės teisės į medžiagas perėjimas nuo šių medžiagų pristatymo į statybvietę. Pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarties uždarumo principą, nes subrangos sutartyje nenumatyta, kad ieškovei pereina visos trečiojo asmens pareigos atsakovei pagal rangos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais.

34.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp byloje dalyvaujančių asmenų susiklostė sutartiniai statybos rangos teisiniai santykiai, kai atsakovė yra statinio užsakovė, trečiasis asmuo yra generalinis rangovas, o ieškovė yra generalinio rangovo pasitelkta subrangovė. Pagal CK 6.650 straipsnio 4 dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu. Pagal kasacinio teismo praktiką ši įprasta rangos sutartiniuose santykiuose tarpusavio atsiskaitymo prievolių schema reiškia, kad generalinis rangovas tuo pat metu yra kreditorius ir skolininkas, kaip su užsakovu, lygiai taip pat ir su subrangovu. Dėl šios priežasties jis atsako subrangovui už užsakovo veiksmus (praktikoje dažniausiai tai pavėluotų atsiskaitymų atvejai) ir kartu užsakovui – už subrangovo veiksmus, t. y už netinkamą prievolių įvykdymą ar jų neįvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2012).

35.       CK 6.650 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl rangos sutarties šalių santykio tais atvejais, kai generalinis rangovas darbams atlikti pasitelkia subrangovus ir su jais sudaro atskiras rangos sutartis, atspindi sutarties uždarumo principą. Šis principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tai nustatyta įstatyme ir byloje konstatuojamos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011).

36.       Rangos sutartis buvo sudaryta pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatas. Rangos sutarties sudarymo metu galiojusi VPĮ redakcija nenumatė perkančiajai organizacijai galimybės ir pareigos tiesiogiai atsiskaityti su subrangovais. Pagal rangos sutarties konkrečiųjų sąlygų 4.4 punktą, jeigu įstatymai nenumato kitaip, subrangovai neturi teisės kelti užsakovui jokiu? piniginiu? reikalavimu?, susijusiu? su kiekvieno jų su rangovu sudarytu? sutarc?iu? pažeidimais. Taigi pačioje rangos sutartyje buvo numatytos tam tikros sąlygos, į kurias turėjo atsižvelgti generalinis rangovas, sudarydamas subrangos sutartis su pasitelktais subrangovais.

37.       Pagal subrangos sutarties 1 dalies 1 punktą darbdavys (generalinė rangovė, trečiasis asmuo) skelbia įgyvendinantis sutartį dėl naujos Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybų. Sutartis vykdoma pagal Tarptautinės konsultuojančių inžinierių federacijos (Fe?de?ration Internationale des Inge?nieurs-Conseils – FIDIC, P. O. Box 86, CH-100, Lozana 12, Šveicarija) pirmąjį 1999 m. išleistą Sutartinių įrangos, konstrukcijų ir statybų sąlygų leidimą anglų kalba ir ketvirtąjį 2008 m. išleistą leidimą anglų bei lenkų kalbomis su spaudos klaidų sąrašu (pirmojo leidinio anglų kalba originalus tekstas ir vertimas, FIDIC 1999 m., ISBN:83-86774-28-2) (el.b., failas 1, l. 56-111).

38.       Subrangos sutarties 1 dalies 2 punktu ieškovė patvirtino, kad vadovaudamasi darbdavio ir investuotojo nurodytais reikalavimais bei terminais, rūpestingai atliks visus būtinus veiksmus tinkamam sutarties dalyko, kuris apima sutartyje ir 1 priede nurodytus statybos darbus bei prekes ir paslaugas, vykdymui. Subrangos sutarties 2 dalyje yra apibrėžtos sutartyje vartojamos sąvokos, nurodant, kad investuotojas reiškia UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ (2 dalies h punktas), o sutartis reiškia investuotojo ir darbdavio (generalinės rangovės, trečiojo asmens) 2016 m. rugsėjo 29 d. pasirašytą sutartį su visais priedais dėl projekto „Naujos Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybos“ įgyvendinimo (2 dalies i punktas) (el.b., failas 1, l. 56-111).

39.       Aptartos subrangos sutarties sąlygos patvirtina, kad ieškovei buvo atskleistas rangos sutarties bendrųjų sąlygų turinys, taip pat ji įsipareigojo jų laikytis. Kadangi pagal subrangos sutarties 3 dalies 3 punktą ieškovė turėjo pareigą statybai reikalingas medžiagas pristatyti į statybvietę, pripažintina, kad ieškovės į statybvietę pristatytų medžiagų nuosavybės klausimui išspręsti turi būti taikomos rangos sutarties nuostatos. Dėl to rangos sutarties bendrųjų sąlygų 7.7 punkto taikymas ieškovės į statybvietę pristatytoms medžiagoms nepažeidžia sutarties uždarumo principo.

40.       Pagal ieškovės pateiktus važtaraščius, atliktų užsakymų suvestinę specifikaciją ir PVM sąskaitas faktūras medžiagos į statybvietę buvo pristatomos nuo 2020 m. kovo 11 d. iki 2020 m. rugsėjo 3 d. (el.b., failas 1, l. 22-55). Rangos sutartis buvo nutraukta nuo 2020 m. spalio 6 d. Kadangi statybinės medžiagos į statybvietę buvo pristatytos galiojant tiek subrangos, tiek rangos sutartims, statybinių medžiagų nuosavybei turi būti taikomos rangos sutarties 7.7 punkte įtvirtintos nuostatos. Taigi ieškovės į statybvietę pristatytos medžiagos yra tapusios atsakovės nuosavybe.

41.       Ieškovė, ginčydama atsakovės nuosavybės teisę, taip pat nepagrįstai remiasi rangos sutarties konkrečiųjų sąlygų 14.3 punktu, pagal kurį, jei į rangovo ataskaitą įtraukti jo subrangovų atlikti darbai, rangovas privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad rangovas perėmė arba priėmė šiuos darbus, kaip atitinkančius šioje sutartyje nurodytus reikalavimus. Nurodyto punkto sąlygos yra susijusios su generalinės rangovės (trečiojo asmens) teise kreiptis į užsakovę dėl tarpinio mokėjimo, tačiau šios sąlygos nenustato nuosavybės teisių į statybvietėje esančias medžiagas perėjimo momento.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovei

42.       Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, jog medžiagos yra susijusios su iš trečiojo asmens atsakovės priimtais darbais, kad medžiagos būtų perduotos atsakovei, įtrauktos į apskaitą, kad už jas atsiskaityta. Dėl to atsakovė pagal CK 6.253 straipsnio 8 dalį privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą dėl statybinių medžiagų neteisėto sulaikymo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais.

43.       Pagal CK 6.253 straipsnio 8 dalį savigyna – tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Tačiau asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai ar be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą.

44.       Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė ieškovei negrąžina statybvietėje esančių medžiagų pagal rangos sutarties bendrosiose sąlygose apibrėžtą užsakovės nuosavybės teisę į statybvietėje esančias medžiagas, pristatytas vykdant rangos sutartį. Taigi aptarti atsakovės veiksmai nėra savigyna, todėl CK 6.253 straipsnio 8 dalies nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovė neįrodė vindikacinio ieškinio tenkinimui būtinų sąlygų, o atsakovė yra teisėta į statybvietę ieškovės pristatytų medžiagų savininkė, taigi ir civilinė atsakomybė jai netaikytina.

45.       Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 punktą teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

46.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jau yra išnagrinėję kitų trečiojo asmens (generalinės rangovės) Rafako S. A. subrangovų (UAB „Montuotojas“, UAB „Axis Tech“) ieškinius užsakovei (UAB „Vilniaus kogenercinė jėgainė“) dėl daiktų išreikalavimo ir skolos priteisimo, kuriuose buvo analizuojamos ir nagrinėjamoje sutartyje aptartos rangos sutarties sąlygos bei jų taikymas subrangovams (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1191-643/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-816-553/2022; Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-619-653/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-100-933/2023).

47.       Minėtose bylose abiejų instancijų teismų buvo pripažintas atsakovės (užsakovės) UAB „Vilniaus kogenercinė jėgainė“ veiksmų, negrąžinant statybvietėje esančių subrangovų pristatytų medžiagų, pagal rangos sutarties bendrųjų sąlygų 7.7 punktą teisėtumas, taip pat teisinių pagrindų taikyti užsakovei civilinę atsakomybę nebuvimas. Dėl to ir nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio dėl statybinių medžiagų iš atsakovės išreikalavimo ar jų vertę atitinkančios 27 216,20 Eur sumos priteisimo.

Dėl procesinės bylos baigties

48.       Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

51.       Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestas, jai bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliaciniame procese neatlygintinos. Atsakovė prašo priteisti jai iš ieškovės 797,46 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme už procesinių dokumentų vertimą į lenkų kalbą. Pagal CPK 88 straipsnio 1 punktą prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos sumos, išmokėtos vertėjams. Kadangi trečiajam asmeniui skirti procesiniai dokumentai turėjo būti verčiami į lenkų kalbą, atsakovės patirtos vertimo išlaidos pripažintinos pagrįstomis. Dėl to atsakovei priteistinos 797,46 Eur bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės.

52.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

netenkinti ieškovės UAB „Kaefer“ apeliacinio skundo. 

            Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

            Priteisti atsakovei UAB „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“, j. a. k. 303782367, iš ieškovės UAB „Kaefer“, j. a. k. 133527865, 797,46 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt septynis eurus 46 eurocentus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                           Kristina Lysionok

                                                                        Rūta Petkuvienė

                                                                        Andrius Verikas