Civilinė byla Nr. 2-1413/2013

Teismo proceso Nr. 2-56-3-00109-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija:110.;129.7.;(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 16 d.

Vilnius

          Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1487-273/2012 (turi būti Nr. 2-1487-273/2013) pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Tradicija“ dėl prievolės pripažinimo įvykdyta.

          Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,  

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

          Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti ieškovo prievolę, grąžinti atsakovui Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005 priteistą 400 000 Lt skolą, tinkamai įvykdyta ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti visus ir bet kokius vykdymo veiksmus pagal Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu priteistą skolą ir išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-893-153, įskaitant, bet neapsiribojant vykdymo veiksmais vykdomojoje byloje pagal turto arešto aktą Nr.1010003817. Ieškovo teigimu, ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas, neįmanomas ir beprasmis, nes atsakovas yra bankrutavusi įmonė, kurios iniciatyva išieškojus minėtu sprendimu priteistą skolą, nebebūtų galimybės susigrąžinti išieškotų lėšų. Be to, tokiu būdu ieškovas antrą kartą įvykdytų prievolę atsakovui ir patirtų didelių nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

          Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi ieškovo UAB „Serneta“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą ir remdamasis įstatymo įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumu. Teismo vertinimu, išieškojimo veiksmų sustabdymas dėl to, kad ieškovas pareiškė ieškinį dėl prievolės pripažinimo įvykdyta, prieštarautų sprendimo vykdymo sustabdymo teisinio instituto paskirčiai, pažeistų išnagrinėtoje civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, būtų nesuderinamas su teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu, taip pat su bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Be to, pagal CPK 625-628 straipsnių nuostatas, vykdymo veiksmus privalo ar turi teisę sustabdyti antstolis, o ne teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-502/2012.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

           Ieškovas UAB „Serneta“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

          1. Teismas nevertino ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, o pasisakė tik dėl teismo teisės taikyti ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę (CPK 145 str.).

          2.  Teismas nepagrįstai konstatavo, kad teismas neturi teisės sustabdyti vykdymo veiksmų, nes CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas numato teismo teisę sustabdyti išieškojimą vykdymo procese. Tai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje, priimtoje  civilinėje byloje Nr. 2-1764/2011, suformuota praktika. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad vykdymo veiksmų sustabdymas yra antstolio teisė (CPK 625-628 str.).         

          3. Atsakovas yra bankrutavusi įmonė ir nebūtų galimybės taikyti atgręžtinio sprendimo įvykdymą. 

          4. Pakartotinai išieškojus iš ieškovo 400 000 Lt skolą, pagal Bankroto įstatymą, ieškovas turėtų reikšti atsakovui kreditorinį reikalavimą ir stoti į atsakovo kreditorių eilę. Tokiu būdu, atsakovo vykdomo priverstinio išieškojimo veiksmų įgyvendinimas gali sukelti ieškovui itin didelių nuostolių - ieškovui grėstų nemokumo būsena.

          Atsakovas BUAB „Tradicija“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

          1. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, ieškovui iš atsakovo priteista 400 000 Lt skola. Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. A2-1431-436/2011, atmetė UAB „Serneta“ prašymą dėl proceso atnaujinimo Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-893-153/2005, o 2011 m. gegužės 25 d. nutartimi atmetė tuometinio UAB „Serneta“ vadovo pareiškimą dėl proceso atnaujinimo Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. A2-1431-436/2011.

          Kauno apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1833-510/2012 ieškovui BUAB „Tradicija” iš atsakovo UAB „Serneta“ priteisė 60 000 Lt palūkanų už naudojimąsi negrąžintais 400 000 Lt ir Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr.2A-1254/2013, pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl priteistų 60 000 Lt palūkanų, paliko nepakeistą. UAB „Serneta“ šiai dienai BUAB „Tradicija“ yra skolinga 460 000 Lt, todėl ieškovo prašymas dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, atmestas pagrįstai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

          Šioje apeliacijoje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo procese. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

          Teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Antstoliui pateikiami vykdyti įsiteisėję vykdomieji dokumentai. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, kuriame numatyta, kad įsiteisėjęs procesinis teismo sprendimas  yra privalomas valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

          Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas dėl įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, 400 000 Lt priteistos skolos išieškojimo pagrįstumo. Ieškovas prašo taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą procesinę galimybę teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, nes ieškovo teigimu, minėtu sprendimu priteistą sumą jis yra sumokėjęs atsakovui, todėl pareiškė ieškinį dėl prievolės pripažinimo įvykdyta. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovui pakartotinai bus sumokėta 400 000 Lt skola, kurios ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, dėl atsakovo nemokumo ir bankrutavusios įmonės teisinio statuso, ieškovas neturės galimybės susigrąžinti atgręžtinio vykdymo tvarka. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, taip pat nepagrįstai konstatavo, kad vykdymo veiksmų sustabdymas yra antstolio, o ne teismo teisė (CPK 625-628 str.).

          Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pasisako dėl teismo teisės taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą procesinę galimybę teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese.

          CPK 145 straipsnio, įtvirtinančio laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą, 1 dalies 10 punkte yra numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese. Tačiau kaip teisingai nurodo teismas, tokia teismo teisė nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti įsiteisėjusių teismo sprendimų bei nutarčių ir jais nustatytų (patvirtintų) teisinių santykių stabilumą, įstatymas pirmiausia įtvirtina teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumą (CPK 18 str.), o  išieškojimas vykdant teismo procesinį sprendimą gali būti stabdomas, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų ir teismas nutaria sustabdyti atliekamus vykdymo veiksmus (CPK 510 str. 3 d.). Sustabdyti įsiteisėjusio teismo spendimo ar nutarties vykdymą gali kasacinės instancijos teismas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 str. 2 d.). Sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas taip pat tuo atveju, kada sprendžiamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas ar nutartis, proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 str. 2 d.). Visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus reglamentuoja CPK 625-628 straipsnių nuostatos, ir kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie veiksmai priskirtini antstolių veiklos, o ne teismo kompetencijai.

            Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2010, paliko galioti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, kurio pagrindu atsakovui iš ieškovo išieškoma 400 000 Lt skola. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 15 d. nutartimi,  priimta civilinėje byloje Nr. Nr. A2-1431-436/2011, atmetė UAB „Serneta“ pareiškimą dėl proceso atnaujinimo Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. Nr. 2-893-153/2005, o 2011 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. A2-1431-436/2011, atnaujinus procesą, pagal tuometinio UAB „Serneta“ vadovo pareiškimą dėl proceso atnaujinimo Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-893-153/2005, netenkino UAB „Serneta“ vadovo prašymo dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutarties panaikinimo.  Taigi, įvertinus tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, taip pat faktines aplinkybes, kurios liudija apie ieškovo išnaudotas procesines galimybes patikrinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka, taip pat išnaudotas procesines galimybes patikrinti įsiteisėjusį teismo sprendimą pasinaudojus proceso atnaujinimo institutu, šiuo atveju, išieškojimo sustabdymas pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-893-153, išduotą Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, prieštarautų įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principui, pažeistų toje civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus ir būtų nesuderinamas su teismo nutarties privalomumo principu, taip pat su bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str., CPK 18 str.), todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo sustabdyti išieškojimo vykdymo procese.

          Apeliantas kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutarties, priimtos  civilinėje byloje Nr. 2-1764/2011, išaiškinimais, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.). Tačiau apeliantas neatsižvelgia į skirtingą bylų ratio decidendi. Apelianto nurodomoje byloje, pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo, todėl prašė sustabdyti išieškojimą vykdymo procese ir apelianto nurodomoje byloje, teisėjų kolegija laikė pagrįstu tokį pareiškėjų reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl antstolio veiksmų  (CPK 510 str. 3 d.) ar prašymas dėl proceso atnaujinimo (CPK 372 str. 2 d.), taip pat nėra CPK 363 straipsnyje numatytų pagrindų (kasacinio teismo teisė taikyti laikinąsias apsaugos priemones). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Kadangi šioje ir apelianto nurodomoje byloje ratio decidendi skiriasi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis apelianto nurodomoje byloje suformuota teismų praktika.

          Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui grėstų nemokumas.

          Teismas priimdamas skundžiamą nutartį rėmėsi CPK 144 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo klausimu priimtus teismų procesinius sprendimus, kuriais iš ieškovo atsakovui yra priteista 400 000 Lt skola ir atmesti prašymai dėl proceso atnaujinimo ginčo klausimu, laikė, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, o tokiu atveju negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Be to, kaip nurodo atsakovas ir liudija Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, ieškovas nėra įvykdęs įsipareigojimų pagal Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-7463-861/2011 patvirtintą taikos sutartį, kuria skolininkas UAB „Serneta“ pripažino 11 119 300 Lt skolą kreditoriui, įsipareigojo prievolę įvykdyti, tačiau neįvykdė, ir minėtoje byloje yra išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo. Pagal CPK 754 straipsnio 5 dalį, jeigu išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės kreditoriams visiškai patenkinti, jie patenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai. Taigi, įvertinus šioje byloje ir Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-7463-861/2011 išieškotinų sumų ir gautų lėšų paskirstymo proporcijas, akivaizdu, kad ieškovo sunkią turtinę padėtį gali lemti, ne Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, 400 000 Lt skolos išieškojimas, o įsipareigojimai kitiems kreditoriams.

          Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai, kad atsakovo nemokumas lems sprendimo neįvykdymą, taip pat nesudaro pagrindo taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę, nes kaip jau minėta, pareikštą reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių preliminarus vertinimas nesudaro pagrindo manyti apie ieškovui palankaus sprendimo priėmimą. Be to, Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. parengiamojo posėdžio protokolas liudija, kad vykdant išieškojimą, rastas tik vienas ieškovui priklausantis žemės sklypas Sukilėlių prospekte, Kaune, kuris parduotas už 200 000 Lt, o gautos lėšos yra antstolio sąskaitoje. BUAB „Tradicija“ bankroto administratoriaus teigimu, proporcingai paskirsčius šias lėšas skolininko kreditoriams, atsakovui tektų tik apie 2000 – 3000 Lt. Taigi, ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju, ieškovas į trečios eilės kreditorių sąrašą įstotų tik su nedidele suma, o apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia suma nesudaro pagrindo sustabdyti vykdymo veiksmus, pagal iš duotą vykdomąjį raštą Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-893-153/2005, dėl 400 000 Lt skolos išieškojimo.

          Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdomojoje byloje sustabdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.  

          Pažymėtina, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios bylos nagrinėjimui iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-560/2012).

          Vadovaujantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

          Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                      Rasa Gudžiūnienė