(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Milašienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti civilinėje byloje Nr. 2-5664-262/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui ir šio teismo teisėjai V. M., dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam 350 000 Lt (101 367,01 Eur) žalos atlyginimą už sistemingą ir organizuotą bendra ir instancine tvarka ieškovo teisių suvaržymą ir pažeidimą bei trukdymą gintis kitose civilinėje ir baudžiamose bylose.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.

Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. sausio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikino ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi nustatė ieškovui A. B. terminą iki 2015 m. kovo 6 d. pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus.

Teismas nurodė, kad ieškovas turi pašalinti šiuos ieškinio trūkumus, t. y. pateikti ieškinį, kuris būtų surašytas ne buitine, o teisine kalba, laikantis oficialaus – dalykinio, kanceliarinio stiliaus reikalavimų. Pažymėjo, kad dokumentas turi būti surašytas taisyklingai, tiksliai, nuosekliai logiškai dėstant mintis, be emocinių atspalvių, ir vulgarizmų. Iš pateikto ieškinio turi būti pašalinti tokie terminai: „Kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas“; „kriminaliniai teismai“, „kriminalinė Lietuvos respublika“, „kriminalinė Lietuvos teisingumo ministerija“, „pseudoteisėja“.

Teismas išaiškino ieškovui, kad nepašalinus nurodytų trūkumų, ieškinys bus laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovui.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas (apeliantas) A. B. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį ir perduoti klausimą kitos apygardos teismui nagrinėti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmos instancijos teismas pažeidė CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kadangi nenurodė įstatymo, kuriuo vadovaujantis įpareigojo ieškovą pašalinti ieškinio trūkumus, t. y. surašyti ieškinį ne buitine, o teisine kalba, laikantis oficialaus dalykinio stiliaus.

2. Teismas taip pat pažeidė CPK 115 straipsnio 4 dalį, pagal kurią klaidingas procesinio dokumento nurodymas, teismo pavadinimo nenurodymas ar kiti procesinio dokumento netikslumai, nesudaro esminių kliūčių tolimesnei proceso eigai ir neužkerta kelio bylos nagrinėjimui.

3. Skundžiama nutartis turi būti naikinama dėl absoliutaus nutarties negaliojimo pagrindo pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kadangi pirmos instancijos teismo teisėja negali nagrinėti bylos dėl teisėjos veiksmų, dirbančios tame pačiame Vilniaus apygardos teisme.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, ir teismo nutarties, kuria ieškinys laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Ginčas byloje kilo dėl termino ieškinio trūkumams šalinti nustatymo pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl nutartį priėmusio pirmosios instancijos teismo šališkumo.

Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, CPK griežtai ir aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti minėtą savo teisę. Teisė kreiptis į teismą realizuojama CPK bei kitų įstatymų nustatyta tvarka. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, kurias teismas, gavęs ieškinį, privalo aiškintis ex officio.

Pažymėtina, kad proceso įstatyme numatyti reikalavimai procesiniam dokumentui reikalingi tam, jog nuo pat pradžių bylos nagrinėjimas būtų aiškus, kad ginčo šalys žinotų priešingos šalies reikalavimus ir galėtų tinkamai į juos atsikirsti. Tai, ar pateiktas procesinis dokumentas atitinka jam keliamus reikalavimus, patikrina teismas, spręsdamas to dokumento priėmimo klausimą. Jeigu procesinis dokumentas neatitinka proceso įstatymo reikalavimų, teismas privalo nustatyti terminą trūkumams šalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138, 316 straipsniai), o jeigu šį dokumentą padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, toks dokumentas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje, teismas įpareigojo ieškovą pašalinti ieškinio trūkumus ir pateikti procesinį dokumentą surašytą ne buitine, o teisine kalba, nevartojant įžeidžiančių žodžių. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad pirmos instancijos teismas nenurodė procesinės normos, kuria vadovaujantis įpareigojo ieškovą pašalinti ieškinio trūkumus. Pažymėtina, kad nors CPK normos, reglamentuojančios procesinių dokumentų turinį, nenumato konkretaus reikalavimo, jog šie dokumentai būtų korektiški, tačiau visgi tokia pareiga išplaukia iš pareigos elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti procesu (CPK 7 str. 2 d., 42 str. 5 d.). Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas turi nurodyti byloje tinkamus atsakovus ir iš ieškinio pašalinti tokius užgaulius terminus, kaip: „kriminalinė Lietuvos respublika“, „kriminalinė Lietuvos teisingumo ministerija“, „Kriminalinė institucija Vilniaus apygardos teismas ir pseudoteisėja“. Pirmos instancijos teismas reikalavimą ištaisyti ieškinio trūkumus grindė CPK 115 straipsniu. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei įvertinęs, kad ieškovo pateiktame procesinio dokumento turinyje rodoma akivaizdi panieka teismui, įžeidinėjamas teismas ir kiti proceso dalyviai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti, ir atmeta atskirojo skundo argumentą, jog teismas nenurodė, kokia įstatymo norma remdamasis įpareigojo ieškovą pašalinti ieškinio trūkumus.

CPK 115 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas, teismo pavadinimo nenurodymas, atsiskaitomosios sąskaitos numerio ar kredito įstaigos rekvizitų nenurodymas, procesinio dokumento surašymo datos nenurodymas arba kiti netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente, ir nėra pagrindas taikyti šio straipsnio 2 dalį, t. y. nustatyti terminą ieškinio trūkumams šalinti. Atsižvelgiant į tai, apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimas ar kitoks procesinio dokumento netikslumas, nėra kliūtis tolimesnei proceso eigai, todėl teismas negalėjo taikyti CPK 115 straipsnio 2 dalies ir nustatyti terminą trūkumams šalinti, nurodant, jog ieškovas neteisingai suformulavo atsakovo pavadinimus. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka ir pažymi, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti, kadangi pirmos instancijos teismo nurodyti ieškinio trūkumai nėra laikytini tik mažareikšmiais ieškinio trūkumais, kurie nesudaro kliūčių tolimesnei proceso eigai. Pažymėtina, kad šia teisės norma neturėtų būti suteikta ir ginama teisė remtis asmenims, sąmoningai naudojantiems ją ne tik pagal paskirtį, t. y. remtis ja siekiant ne tik inicijuoti bylos iškėlimą, bet ir akivaizdžiai pademonstruoti niekinamą, įžeidžiantį požiūrį į valstybę bei kitus proceso dalyvius. Remiantis informacinės sistemos LITEKO duomenimis matyti, kad ieškovas pirmosios instancijos teismuose civiline tvarka iš viso yra inicijavęs daugiau kaip 400 teisminių procesų dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir konstitucinių teisių pažeidimų, vykdant politines represijas, dvigubų teisingumo standartų taikymo ir diskriminacijos vykdymo; tyčinio civilinių bylų vilkinimo ir atsisakymo apginti pažeistas teises, turtinius interesus Lietuvos teismuose; teisėjų / teismų nušalinimo, žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos Respublikos ir t. t. Apeliacinės instancijos teismuose nagrinėta daugiau kaip 500 apeliacinių (atskirųjų) skundų. Akivaizdu, kad nagrinėjamu (ir ne tik) atveju apeliantas procesiniame dokumente atsakovą bei jį atstovaujančius asmenis įvardino ne per klaidą, o sąmoningai, juo labiau, kad ieškinyje nurodomos minėtos sąvokos taip pat yra nurodytos ir paduotame atskirajame skunde. Kaip minėta, suinteresuotas asmuo savo teisėmis, inter alia ir teise įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 42 str. 5 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto atskirojo skundo argumentus, kad atsakovais įvardinti asmenys egzistuoja, o neteisingas atsakovo pavadinimų nurodymas, negali būti priežastis atsisakyti priimti ieškinį ir nustatyti terminą trūkumams pašalinti.

Apeliantas atskirajame skunde pažymi, kad „niekas negali būti teisėjas savo byloje“, todėl atsižvelgiant į šį principą, pirmos instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikintas, kadangi šioje byloje atsakovė yra Vilniaus apygardos teismo teisėja V. M.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nenurodo jokių aplinkybių ir nepateikia įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad teisėja Ona Gasiulytė, priėmusi atskiruoju skundu apskųstą nutartį, turi išankstinį nusistatymą ar asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. yra šališka subjektyviuoju aspektu. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne samprotavimais ir / ar prielaidomis. Iš apelianto atskirojo skundo matyti, kad jis abejoja ne tik teisėjos O. Gasiulytės nešališkumu sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, bet visų Vilniaus apygardos teismo teisėjų nešališkumu, nes panaikinus skundžiamą nutartį prašo bylą perduoti nagrinėti kitam teismui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovo nurodomos abejonės savaime nelemia teisėjos, priėmusios nutartį, šališkumo. Aplinkybė, kad ieškovas reiškia ieškinį Vilniaus apygardos teismo teisėjai V. M., o ieškinio priėmimo klausimą sprendžia kita Vilniaus apygardos teismo teisėja Ona Gasiulytė, nesudaro pagrindo abejoti teisėjos nešališkumu. Tai, kad abi teisėjo yra kolegės ir bendrauja darbo vietoje, vertintina tik kaip apelianto subjektyvus teisėjos galimo šališkumo suvokimas. Be to, apeliantui iš jo paties inicijuotų bylų buvo/yra žinoma teisminė praktika, kad tokios kategorijos bylose atsakovas yra ne konkretus teismas ar teisėjas, o valstybė, tuo tarpu sprendžiant byloje teisėjo (ne)šališkumo klausimą vertintina tai, ar yra/gali būti pagrindas manyti, kad tas teisėjas suinteresuotas bylos baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012). Todėl nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad šiuo atveju pažeidžiamas principas „niekas negali būti teisėju savo byloje“, nes byloje nebuvo keliamas klausimas dėl bylą nagrinėjusios teisėjos neteisėtų veiksmų.

Apeliacinis teismas pažymi, jog CPK 115 straipsnio, CPK 331 straipsnio 6 dalies bei CPK 338 straipsnių nuostatų sisteminė analizė sudaro pagrindą išvadai, jog proceso šalis, gavusi teismo nutartį, kuria konstatuoti teismui pateikto procesinio dokumento trūkumai, sudarantys kliūtis civilinės bylos iškėlimui, bei nustatytas procesinis terminas jų pašalinimui, turi galimybę atlikti šiuos alternatyvius procesinius veiksmus – vykdyti pirmosios instancijos teismo nustatytus įpareigojimus, t. y. per nutartyje nustatytą terminą pašalinti nurodytus trūkumus, arba nesutikdama su šia nutartimi – pateikti atskirąjį skundą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pasinaudojo viena iš procesinių teisių – pateikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, priimtos ieškinio trūkumų šalinimo klausimu. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus ieškovo atskirojo skundo, nustatytinas naujas terminas procesinio dokumento trūkumams pašalinti iki 2015 m. liepos 30 d. (įskaitytinai). Apeliantui išaiškintina, kad nepašalinus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje nurodytų trūkumų, ieškinys bus laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovui (CPK 115 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl termino nustatymo nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti, tinkamai taikė procesines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovui A. B. naują terminą iki 2015 m. liepos 30 d. (įskaitytinai) pašalinti ieškinio trūkumus, nurodytus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartyje.