Administracinė byla Nr. eAS-1421-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05510-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgio Razmos, Agnės Širinskienės, Giedrės Balčytytės, Domo Griškevičiaus, Ingridos Šimonytės, Valdo Rakučio, Sauliaus Skvernelio, Aistės Gedvilienės, Žygimanto Pavilionio, Jurgitos Sejonienės, Dalios Asanavičiūtės-Gružauskienės, Arvydo Anušausko, Daivos Ulbinaitės, Arvydo Pociaus, Lauryno Kasčiūno, Mindaugo Lingės, Kęstučio Mažeikos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgio Razmos, Agnės Širinskienės, Giedrės Balčytytės, Domo Griškevičiaus, Ingridos Šimonytės, Valdo Rakučio, Sauliaus Skvernelio, Aistės Gedvilienės, Žygimanto Pavilionio, Jurgitos Sejonienės, Dalios Asanavičiūtės-Gružauskienės, Arvydo Anušausko, Daivos Ulbinaitės, Arvydo Pociaus, Lauryno Kasčiūno, Mindaugo Lingės, Kęstučio Mažeikos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui dėl potvarkio panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo nariai Jurgis Razma, Agnė Širinskienė, Giedrė Balčytytė, Domas Griškevičius, Ingrida Šimonytė, Valdas Rakutis, Saulius Skvernelis, Aistė Gedvilienė, Žygimantas Pavilionis, Jurgita Sejonienė, Dalia Asanavičiūtė-Gružauskienė, Arvydas Anušauskas, Daiva Ulbinaitė, Arvydas Pocius, Laurynas Kasčiūnas, Mindaugas Lingė, Kęstutis Mažeika (toliau kartu – ir pareiškėjai, Seimo nariai) kreipėsi į teismą prašydami: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko (toliau – ir Seimo pirmininkas) 2025 m. rugsėjo 18 d. potvarkį Nr. PP-53 „Dėl kandidato į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjus“ (toliau – Potvarkis), 2) įpareigoti Seimo pirmininką Lietuvos Respublikos Seimui (toliau – ir Seimas) teikti kitą jo pasirinktą kandidatą į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) teisėjus, kuris atitinka visus Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija)  103 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Potvarkį.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. spalio 6 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjų skundą. 

Teismas išanalizavo ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalį.

Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų ir Konstitucinio Teismo kompetencija yra aiškiai atribojama visų pirma Konstitucijos 102 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Be to, administracinio teismo ir Konstitucinio Teismo kompetencijų atribojimo klausimus bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo reguliuoja ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis. Administraciniams teismams priskirta tirti žemesnės nei įstatymai, kiti Seimo priimti aktai, Respublikos Prezidento aktai ir Vyriausybės aktai galios teisės aktų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.

Aptaręs Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2004 m. liepos 1 d. nutarimą, 2025 m. birželio 2 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimo statuto (toliau – ir Seimo statutas) 29 straipsnio 8 punktą, 67 straipsnio 8 punktą, 202 straipsnio 1 dalį, teismas padarė išvadą, kad Potvarkio priėmimas yra sudėtinė Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo procedūros, numatytos Konstitucijoje ir Seimo statute, dalis, šiuo aktu yra inicijuojama minėta procedūra. Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 105 straipsnį, (galutinio) Seimo akto (priimto vykdant Konstitucijoje numatytą Konstitucinio Teismo teisėjo skyrimo procedūrą), kuriuo paskiriamas Konstitucinio Teismo teisėjas, konstitucingumo klausimą sprendžia Konstitucinis Teismas, todėl administracinio teismo kompetencijai nepriskirtinas Potvarkio teisėtumo revizavimas.

Potvarkis laikytinas Konstitucijoje numatytą Konstitucinio Teismo teisėjo skyrimo procedūrą inicijuojančiu aktu, todėl, esant nenumatytai teisei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Potvarkio konstitucingumo ištyrimo į Konstitucinį Teismą, per se (lot. savaime) negali būti laikoma, kad tokiu atveju Potvarkio teisėtumo revizavimas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Kadangi teismas atsisakė priimti skundo reikalavimą dėl Potvarkio panaikinimo, teismas atsisakė priimti likusius skundo reikalavimus.

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 6 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (2020 m. sprendimas Bastys prieš Lietuvą, 2025 m. spalio 7 d. sprendimas byloje Misiūnas prieš Lietuvą), Konstitucinio Teismo praktiką.

Pareiškėjai teigia, jog ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta, kad teismai netiria Seimo pirmininko potvarkių.

Vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, pareiškėjai pažymi, kad administracinis teismas turi spręsti dėl Seimo Pirmininko potvarkio teisėtumo.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo logika prasilenkia su konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvu.

Pareiškėjų teigimu, teismas nenurodė, į kokią instituciją turi kreiptis pareiškėjai, kaip tai numato ABTĮ 33 straipsnio 3 dalis.

Nurodo, jog priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, Seimo Pirmininko potvarkis yra savarankiškas administracinis aktas, kadangi šis administracinis aktas vienasmeniškai yra priimamas Seimo Pirmininko, jam vykdant teisės aktuose nustatytus įgaliojimus / pareigas. Potvarkis sukelia teisines pasekmes. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 13 punktu, Seimo Pirmininko potvarkiai yra teisės aktų registro objektas.

Konstitucinis Teismas negali tirti Seimo Pirmininko potvarkio nei dabar, nei vėliau, kai jis gaus prašymą tirti priimtą Seimo nutarimą dėl kandidato paskyrimo Konstitucinio Teismo teisėju. Konstituciniam Teismui pripažinus Seimo nutarimą dėl kandidato paskyrimo Konstitucinio Teismo teisėju prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neteisėtas Seimo Pirmininko Potvarkis teisės sistemoje liktų galioti. Tokia situacija, pareiškėjų nuomone, būtų paradoksali ir netoleruotina, nes viešasis ginčas nebūtų visiškai išspręstas ir neteisėtas Seimo Pirmininko priimtas aktas (Potvarkis) nebūtų panaikintas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Šioje apeliacinėje byloje tikrinamas Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškėjų, Seimo narių, skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, nustatančiu, jog skundas (prašymas, pareiškimas) nepriimamas nagrinėti, jei nustatoma, kad skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas motyvavo, jog siekis ginčyti Potvarkį, kaip Konstitucijoje numatytą Konstitucinio Teismo teisėjo skyrimo procedūrą inicijuojantį aktą, negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtinu klausimu vien dėl to, kad Konstitucijoje nėra numatyta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tokio Potvarkio konstitucingumo ištyrimo.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pateikti motyvai negali būti laikomi tinkamu pagrindu atsisakyti priimti pareiškėjų skundą. Vis dėlto, galutinė išvada dėl atsisakymo priimti skundą laikytina teisiškai pagrįsta dėl toliau išdėstomų motyvų.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį teisė kreiptis į teismą siejama su suinteresuoto asmens pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynyba. Paprastai administraciniuose teismuose vertintinas asmens teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimas kyla viešojo administravimo srityje. Tai atitinka ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, pagal kurią administraciniai teismai sprendžia viešojo administravimo srities ginčus, bei ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą administracinio ginčo sampratą – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktą. Be to, administracinių teismų nagrinėtinų bylų kategorijos pavyzdiniu būdu įvardytos ABTĮ 17 straipsnio 1 dalyje, o įstatymų leidėjui palikta galimybė nustatyti ir kitas bylas (ABTĮ 17 str. 2 d.). Šios nuostatos leidžia daryti išvadą, kad administracinis ginčas iš esmės yra viešosios teisės ginčas, kylantis iš valstybės funkcijų, sudarančių viešąjį administravimą, įgyvendinimo, o jo inicijavimas iš esmės orientuotas į galimo subjektinės teisės ar teisėto intereso pažeidimo vertinimą ir atitinkamos teisminės gynybos priemonės taikymą (ABTĮ 88 str.).

Tačiau ši bendra taisyklė nereiškia, kad administracinių teismų jurisdikcija apsiriboja tik viešojo administravimo sritimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina, yra pripažinęs savo jurisdikciją ir tais atvejais, kurie formaliai nėra tiesiogiai susiję su viešuoju administravimu, tačiau kuriuose būtina užtikrinti asmens teisę kreiptis į teismą dėl individualių valstybės valdžios institucijų sprendimų, galbūt pažeidusių šio asmens teises ar laisves (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-757-556/2021 ir joje cituojamą teismų praktiką; taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą).

Tokia oficialioji administracinė jurisprudencija kryptingai plėtojama siekiant užtikrinti, kad teisė kreiptis į teismą būtų veiksminga tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės požiūriu. Kaip ne kartą nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, teisė kreiptis į teismą turi būti „reali ir veiksminga“, o ne „teorinė ir iliuzinė“ (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2025 m. spalio 7 d. sprendimo byloje Misiūnas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 38687/22, 105 p.).

Vis dėlto ši teisės kreiptis į teismą doktrina administracinėje justicijoje visada buvo siejama su galimu subjektinių teisių ar teisėtų interesų pažeidimu. Būtent ši sąsaja išlieka esmine administracinių teismų jurisdikcijos prielaida. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjų nurodytas aplinkybes, tokios prielaidos konstatuoti nėra pagrindo. 

ABTĮ taip pat numato išimtis, leidžiančias kreiptis į teismą ir tuo atveju, kai individualaus suinteresuotumo nėra. Administraciniuose teismuose įgyvendinama ne tik suinteresuotų asmenų, kurių teisės yra pažeistos, teisė kreiptis į teismą – teisminiu būdu gali būti ginami ir viešieji interesai. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo. ABTĮ 55 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą siekdami apginti viešąjį interesą arba valstybei, savivaldybei ar asmenims priklausančias teises ir teisėtus interesus. 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nuosekliai pripažįsta, kad remiantis minėtomis nuostatomis viešasis interesas administraciniuose teismuose ginamas tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik tų subjektų, kuriems tokia teisė yra įstatymo suteikta. Todėl nustačius, kad įstatymai nesuteikia pareiškėjui teisės kreiptis į teismą dėl skunde (pareiškime) nurodomo viešojo intereso gynimo, teisėjas privalo atsisakyti priimti tokį skundą (pareiškimą) (šiuo klausimu žr. 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-415/2025 ir joje nurodytą teismų praktiką).

Nagrinėjamos bylos medžiaga nekelia abejonių, kad pareiškėjai – Seimo nariai – kreipėsi į administracinį teismą siekdami įgyvendinti viešojo intereso apsaugos tikslus, neatsiejamai susijusius su jų, kaip Tautos atstovų, konstitucinio mandato paskirtimi. Primintina, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs: svarbiausios Seimo nario, kaip Tautos atstovo, teisės yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) arba implicitiškai įtvirtintos pačioje Konstitucijoje; vienas savo konstitucines teises Seimo narys realizuoja vienasmeniškai; kitas Konstitucijoje nustatytas teises Seimo narys įgyvendina kartu su kitais Seimo nariais; Seimo nariai turi teisę lygiais pagrindais dalyvauti Seimui, kaip Tautos atstovybei, įgyvendinant visas jo, kaip Tautos atstovybės, konstitucines funkcijas ir vykdant visus jo, kaip Tautos atstovybės, įgaliojimus, nustatytus Konstitucijos 67 straipsnyje, kituose Konstitucijos straipsniuose, taip pat įstatymuose. Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario laisvas mandatas yra Seimo nario konstitucinės priedermės atstovauti visai Tautai vykdymo būtina sąlyga; pagal Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalį Seimo nario teises nustato įstatymas. Taigi Konstitucijoje yra numatyti du Seimo nario teisių teisinio reglamentavimo lygmenys: teisės, nustatytos pačioje Konstitucijoje, ir teisės, kurias įstatymuose nustato įstatymų leidėjas. Minėta Konstitucijos 60 straipsnio 4 dalies nuostata suponuoja Seimo pareigą įstatymuose nustatyti tokias Seimo nario teises, kad būtų užtikrinta galimybė Seimo nariams visavertiškai vykdyti savo, kaip Tautos atstovų, konstitucinę priedermę.  

Vis dėlto būtina pažymėti, kad ABTĮ įtvirtintas reikalavimas, jog viešasis interesas būtų ginamas tik aiškiai įstatyme nustatytais atvejais ir tik tų subjektų, kuriems tokia teisė įstatyme suteikta, yra bendro pobūdžio ir taikomas visiems asmenims. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai – Seimo nariai – nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodo teisės akto, suteikiančio teisę Seimo nariui ar nariams kreiptis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo. Seimo nario ar narių teisė apskųsti teismui Seimo pirmininko potvarkį dėl kandidato į Konstitucinio Teismo teisėjus pateikimo ar reikšti jam su tokia procedūra susijusius reikalavimus teisme nėra nustatyta nei Konstitucijoje, nei įstatymuose (ar įstatymo lygmens teisės aktuose) – Lietuvos Respublikos Seimo statute, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme.

Įvertinus galiojančias administracinio proceso taisykles ir atsižvelgus į jas taikančią nuoseklią administracinių teismų praktiką, nėra pagrindo viešojo intereso gynimo teisės kildinti iš asmens konstitucinio statuso ar bendrųjų konstitucinių principų. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo manyti, kad Seimo nario teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo galėtų būti preziumuojama ar implikuojama iš Seimo nario mandato, jo konstitucinės priedermės ar dalyvavimo Seimo veikloje.

Pažymėtina ir tai, kad ABTĮ 112 straipsnyje Seimo nariams suteikta teisė inicijuoti norminių administracinių aktų teisėtumo patikrą taip pat laikytina specialia viešojo intereso apsaugos išraiška. Tačiau ši teisė yra aiškiai apibrėžta ir taikoma tik norminio pobūdžio administraciniams aktams, siekiant užtikrinti viešojo administravimo teisėtumą ir teisės viršenybę. Į šios nuostatos taikymo sritį nepatenkančių teisės aktų teisėtumo patikra inicijuojama pagal bendrąsias, anksčiau aptartas, teisės kreiptis į teismą taisykles. Kol įstatymų leidėjas nenustato kitaip, būtent toks – aiškiai ir siaurai apibrėžtas – ABTĮ 112 straipsnio taikymo modelis lemia, kad ši norma negali būti laikoma procesiniu pagrindu nagrinėjamam skundui.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Seimo narių procesinis suinteresuotumas šioje byloje nekyla nei iš jų subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimo, nei iš įstatyme nustatytos viešojo intereso gynimo teisės.

Atskirojo skundo argumentai dėl esą kylančio institucinės gynybos vakuumo nesuteikia pagrindo priešingai išvadai. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimą kontrolės spragų riziką švelnina konstitucinėje sistemoje įtvirtinti valdžių pusiausvyros ir tarpusavio kontrolės mechanizmai. Šiuos mechanizmus užtikrina tiek kitos konstitucinės institucijos, tiek pats Seimas, taikydamas vidaus kontrolės procedūras, politinės atskaitomybės priemones ir naudodamasis Konstitucinio Teismo vykdoma konstitucine priežiūra. Be to, tais atvejais, kai būtina nustatyti papildomą teisinį reglamentavimą, Seimas turi galimybę konkretinti savo konstitucines funkcijas teisėkūros priemonėmis (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimą).

Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo viešai skelbiamų duomenų, 2025 m. lapkričio 11 d. Konstitucinio Teismo pirmininko potvarkiu Nr. 2B-32 priimtas pareiškėjos – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės – prašymas Nr. 1B-15/2025 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2025 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. XV-502 „Dėl Juliaus Sabatausko paskyrimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėju“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 103 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 5 straipsnio 1 daliai“.

Apibendrindamas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Seimo nariai neturi teisės kreiptis į teismą su pareiškimu, nesusijusiu su jų teisių arba įstatymų saugomų interesų gynimu, dėl Seimo pirmininko potvarkio pateikti kandidatą į Konstitucinio Teismo teisėjus panaikinimo ar reikšti jam su tokia procedūra susijusius reikalavimus teisme, todėl toks pareiškimas nėra nagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių Jurgio Razmos, Agnės Širinskienės, Giedrės Balčytytės, Domo Griškevičiaus, Ingridos Šimonytės, Valdo Rakučio, Sauliaus Skvernelio, Aistės Gedvilienės, Žygimanto Pavilionio, Jurgitos Sejonienės, Dalios Asanavičiūtės-Gružauskienės, Arvydo Anušausko, Daivos Ulbinaitės, Arvydo Pociaus, Lauryno Kasčiūno, Mindaugo Lingės, Kęstučio Mažeikos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. spalio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                Arūnas Dirvonas

                Veslava Ruskan

                Milda Vainienė