Baudžiamoji byla Nr. 1-170-957/2018

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00096-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10; 1.2.18.11

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Vilniaus miesto  apylinkės teismo teisėjas Marijus Kursevičius,

sekretoriaujant Živilei Kalasauskaitei, Laimai Avižienytei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Stankevičiui, prokurorei Vilmai Vidugirienei,

kaltinamajam A. T., jo gynėjui advokatui Ričardui Suslavičiui,

kaltinamajai I. V., jos gynėjui advokatui Mariui Zabitai,

specialistams K. L., A. K., E. J. (dalyje posėdžių),

ekspertei T. Z. (viename posėdyje),

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

A. T., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vedęs, turintis vidurinį išsilavinimą, dirbantis UAB „A“ vadybininku, neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalyje, padarymu;

I. V., gimusi (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, rusė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), ištekėjusi, turinti aukštąjį išsilavinimą, UAB „A“ direktorė, neteista, kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Teismas

n u s t a t ė :

A. T. buvo kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, būdamas UAB „A“ vadovu, aplaidžiai organizavo UAB „A“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą, neišsaugojo ūkines operacijas pagrindžiančių dokumentų, dėl to, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. balandžio 11 d., negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2011 m. balandžio 11 d. būdamas UAB „A“ (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui ir žinodamas, kad būtent jis pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatą, numatančią, kad „už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas“, atsako už šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal jo nurodymą įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusiam asmeniui – I. V. 2011 m. vasario 3 d. buhalterinės apskaitos registruose (buhalterinės sąskaitos Nr. 4013 „Kitos finansinės skolos“) 13 000,00 Eur (44 886,40 Lt) suma padidinus UAB „A“ įsiskolinimą įmonei „T“, t. y. apskaičius 13 000,00 Eur (44 886,40 Lt (2011 m. vasario 3 d. – 23.133,76 Lt, 2011 m. vasario 3 d. – 21.752,64 Lt)) įmonės „T“ apmokėjimą už įmonę „E“, o taip pat 2011 m. balandžio 11 d. apskaitos žiniaraštyje (buhalterinė sąskaita Nr. 48 „skolos tiekėjams“) I. V. apskaičius, kad UAB „A“ skola įmonei „T“ padidėjo 73 629,01 Eur (254 226,26 Lt) (2011 m. kovo 22 d. 101 070,41 Lt, 2011 m. kovo 28 d. 88 415,85 Lt ir 64 740,00 Lt) suma už prekes kelyje (kreditas buhalterinės sąskaitos Nr. 48 „skolos tiekėjams“ ir debetas buhalterinės sąskaitos Nr. 2014 „prekės kelyje“), t. y., kad dėl nepristatytų detalių 73 629,01 Eur (254 226,26 Lt) mažinama įsiskolinimo sumą įmonei „T“ (kreditas buhalterinės sąskaitos Nr. 2014 „prekės kelyje“ (254 226,26 Lt) ir debitas buhalterinės sąskaitos Nr. 222 „tarpinė sąskaita“ 254 226,26 Lt), jis (A. T.), taip pat pažeisdamas 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115, 12 straipsnio, 13 straipsnio bei 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymą Nr. V-100 ir 2010 m. spalio 18 d. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus įsakymą Nr. V-46 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ nuostatas, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turėjo numatyti priemones, užtikrinančias minėtų dokumentų saugumą, ir tuo pačiu neužtikrino, kad šie dokumentai – sutartys, patvirtinantys, kad trys įmonės UAB „A“, „E“, ir „T“ susitarė dėl skolos perkėlimo, būtų tinkamai saugomi įmonės buhalterinėje apskaitoje teisės aktais nustatytą imperatyvų – 10 metų – laikotarpį, ir taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio nuostatą, numatančią, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“.

I. V. buvo kaltinama pagal BK 222 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdama UAB „A“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresas (duomenys neskelbtini)) vyriausiąja buhaltere, apgaulingai tvarkė UAB „A“ buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti šios įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. žinodama, kad pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 11 straipsnio 1 dalies nuostatą – „už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhaltere)“ ir būdama atsakinga už UAB „A“ buhalterinių įrašų teisingumą, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. bendrovės ofise (duomenys neskelbtini), 2010 m. gegužės 31 d. apyvartos žiniaraštyje (buhalterinė sąskaita Nr. 48 „skolos tiekėjams“) užregistravo, jog įmonė „T“ perėmė UAB „A“ įsiskolinimą įmonei „L“ 557 098,28 eurų (1 923 548,94 Lt) pagal 2010 m. gegužės 28 d. trišalį susitarimą Nr. TR24/05-10, 2010 m. birželio 3 d. trišalį susitarimą Nr. TR24/05-10-1 ir kreditoriniam įsiskolinimui įmonei „L“ padengti atliko trišales užskaitas su įmone „T“ 87 7792,473 Eur (1 923 548,94 Lt, iš jų 1 381 120,00 Lt (2010 m. gegužės 28 d.), 542 428,94 Lt (2010 m. birželio 3 d.)) nesant dokumentų – trišalių susitarimų 2010 m. gegužės 28 d. Nr. TR24/05-10, ir 2010 m. birželio 3 d. Nr. TR24/05-10-1 patvirtinančių buhalterinių įrašų pagrįstumą, tuo pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 16 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nustatančius, kad „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus“, taip pat ji, 2010 m. birželio 10 d. apyvartos žiniaraštyje (sąskaita Nr. 48 „Skolos tiekėjams“) neapskaitė kompanijos „S“ išrašytą sąskaitą – faktūrą (invoice) Nr. TD 10.0532, kurioje nurodyta 387.744,67 Eur (1.338.804,79 Lt) remonto darbų vertė, 2010 m. balandžio 16 d. neapskaitė kreditinę sąskaitą – faktūrą (invoice) Nr. TD.C. 10.040, kurioje mažinama 40.000,00 Eur (138.112,00 Lt) darbų vertė pagal sąskaitą – faktūrą Nr. TD 10.0244, be to į 2010 – 2011 metų sąnaudas nurašė dalį paslaugų vertės pagal 2010 m. birželio 23 d. kompanijos „S“ sąskaitą – faktūrą Nr. TD 10.0587, ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. sąskaitą – faktūrą Nr. TD 10.0738, neturėdama operaciją pagrindžiančių juridinę galią trinčių dokumentų bei apyvartos žiniaraštyje (sąskaita Nr. 48 „Skolos tiekėjams“) neapskaitė dalies kompanijos „S “ išrašytų sąskaitų faktūrų (Nr. TD 10.0532, Nr. TD.C. 10.040, TD 10.0244), todėl negalima nustatyti, kokia darbų vertė turėjo būti apskaityta sąnaudose, mažinančiose apmokestinamąjį pelną, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“. Taip I. V. kaltinama tuo, kad būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą, apgaulingai tvarkė UAB „A“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, padarydama buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus, dėl to, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d., iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kaltinamoji I. V. apklausiama teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad  ji dirba UAB „A“ vyr. finansininke nuo 1999 m. Yra kaltinama tuo, kad 2010 m. neturint trišalės sutarties buvo padarytas tarpusavio įmonių įsiskolinimo dengimas tarp įmonių „T“, „A“ ir „L“. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos dokumentais. Niekur nėra nurodyta, kad turi būti trišalė sutartis. Toms ūkinėms operacijoms yra pakankamai kitų dokumentų, yra paskolos sutarčių iš įmonės „T“, kurioje nurodoma, kad ši įmonė skolina virš 500 000 eurų, yra iš „T“ sutikimas perimti skolą už UAB „A“ ir sumokėti už UAB ‚A“ įmonei „L“, yra atitinkami mokėjimo pavedimai. Ta pati situacija su „E“, yra skolos perėmimo aktas su sutikimu, kad įmonė „T“ perima skolą ir sumoka už „A“ įmonei „E“, taip pat yra mokėjimų pavedimų kopijos. Yra pakankamai dokumentų, pagrindžiančių ūkinių operacijų teisingumą. Dėl „S“ ji kaltinama tuo, kad į apskaitą neįtraukta sąskaita Nr. 0532. Nori pabrėžti, kad ūkinė operacija lėktuvo remontas yra viena ūkinė operacija ir ta sąskaita, kuri neįtraukta į ūkinę operaciją, yra tarpinė operacija. UAB „A“ turi iš įmonės „S“ atsakymą, kad galutinis lėktuvo remontas yra tokia suma pagal tą sąskaitą, kuri įtraukta į buhalterinę apskaitą. Dėl detalių, buvo užsakytos detalės, kurios nebuvo pristatytos, kadangi jos į įmonę neatkeliavo. Buhalterinėje apskaitoje buvo panaikintas tas detalių įplaukimas ir iš įmonės „T“ yra raštas, kuriame nurodoma, kad ši įmonę sutinka sumažinti įsiskolinimą tai sumai už nepristatytą detalę. Trišalės sutartys turi būti, gal ir buvo, bet ji jų nerado. Žiūrėdama šios dienos situaciją, visų kitų dokumentų pakanka esamai situacijai. Nežino, kodėl ekspertė pasisakė, kad blogai, jog nėra trišalių sutarčių. Ji skaitė Buhalterinės apskaitos įstatymą, ten parašyta, kad turi būti pagrįstos ūkinės operacijos, bet trijų šalių susitarimas niekur nepaminėtas. Jai niekas jokių nurodymų neduoda įtraukti dokumentus, ji mato, kokie jie yra ir pagal tai tvarko buhalteriją. Jos manymu, V. V., duodamas parodymus apie tai, kad tuo metu daugiau vadovavo ji, turėjo omeny finansus. V. V. jai duodavo sąskaitas ir sakydavo, kad reikia sumokėti, jis nežinodavo, ar įmonė tai dienai gali sumokėti, ar ne. Ji gali pasirašyti smulkią sutartį, pvz. dėl interneto, bet didžiųjų sutarčių, juo labiau anglų kalba, kurios ji visiškai nemoka, ji nepasirašo ir niekada nėra sudariusi. Ji nelabai gerai atsimena, ar tų sutarčių iš viso nebuvo, ar jos nebuvo sudarytos. Įmonė visada stengiasi daryti viską, kad viskas būtų pagal įstatymus. Sutartys yra registruojamos. Ji netikrino, ar tos sutartys buvo registruotos, gal ir buvo. Kai dokumentai buvo atiduoti FNTT, visos sutartys buvo perdėliotos pagal metus, o anksčiau jos buvo sudėliotos kitaip., pvz., pagal abėcėlę. Sutarčių registras yra kompiuterinis, ne popierinis. Tame laikotarpyje kompiuteriniame registre ji nerado nei įrašų, nei sutarčių, jokių duomenų, kad buvo padarytos tokios sutartys. Buvo nuspręsta, kad visos trys šalys sutinka, kad būtent tokiu būdu būtų išdėlioti tie įsiskolinimai, nes iš „L“ nebuvo jokių pretenzijų, kad pinigai nesumokėti ar kokių kitų papildomų reikalavimų, o iš „T“ buvo sutikimas perimti įsiskolinimą. Tas pats ir su „E“, iš „T buvo sutikimas perimti įsiskolinimą, o iš „E“ nebuvo jokių reikalavimų dėl nesumokėjimų. Sutartis, jei jos susijusios su remontu, įmonėje pasirašydavo technikos direktorius, visas kitas - vadovas. Tuometinio vadovo ji neklausė, ar jis pasirašė tokias sutartis. Vadovas žino, kad sudarytos tokios užskaitos ir jai prieštaravimų nebuvo pateikta. Kas liečia buhalteriją, ji su vadovu nesitaria, nes jis nelabai to išmano. Tokio dydžio sutarčių būdavo. Sutartys, susijusios su lėktuvų remontais, visada yra didelės. Pavyzdžiui, vieno lėktuvo tipui remontas reikalingas kas 500 valandų, maždaug kartą per pusmetį, priklausomai nuo to, kiek skraido. Kiekvienais metais tikrinamos ir tvarkomos skirtingos detalės. Neatsimena, ar buvo daugiau trišalių susitarimų. Viskas buvo 2010 m., UAB „A“ turi tris skirtingo tipo lėktuvus, sunku viską atsiminti. Ji asmeniškai nesidomėjo, ar kitos preliminarios sutarties šalys turi sutarties kopijas, nes ji nekalba angliškai. Ji neklausė, ar kas nors kitas domėjosi tuo, tiesiog ieškojo sutarčių. Buhalterinės apskaitos įstatyme nurodyta, kad kiekviena ūkinė operacija turi būti registruota. Lėktuvo remontas yra viena ūkinė operacija, tarpinės sąskaitos neprivalo būti įtrauktos į apskaitą. Tame laiške iš „S“ patvirtinta, koks yra galutinis remontas, ir būtent ta sąskaita yra įtraukta į apskaitą. Būna tarpinė sąskaita, nes lėktuvo remontas trunka kelis mėnesius, jis nuvaromas remontuoti, jam yra numatyti tam tikri darbai, lėktuvą išardo, pažiūri ir išrašo sąskaitą. Paskui praeina kažkiek laiko, tvarkanti įmonė pamato, kad kažkur gali nuolaidą padaryti, pamato, kad reikia atlikti papildomų darbų, tada ta sąskaita naikinama, išrašoma kita. Dėl to ir yra galutinė sąskaita tada, kada paaiškėja, kiek konkrečiai kainuoja galutinis lėktuvo remontas. Ta sąskaita ir įtraukiama į apskaitą. Dokumentų įmonėje ieškojo tada, kai pareikalavo tų sutarčių. Remontuojant lėktuvą keičiasi darbų apimtys, aplinkybės, todėl reikia papildomų detalių, dar padaroma kažkokia nuolaida. Visa tai derinama su technikos direktoriumi, jis visada atneša sąskaitas ir visada pabrėžia, kad apmokama galutinė sąskaita. Būdavo taip, kaip teisme pasakojo direktorius V. V. Pagal buhalterinės apskaitos standartus nėra sąrašo, kuris nustatytų, kokie dokumentai pagrindžia ūkines operacijas, iš tų dokumentų reikia nustatyti operacijos esmę ir teisingumą. UAB „A“ turi visus tuos dokumentus su visais privalomais rekvizitais, yra perėmimo sutikimas, yra mokėjimo pavedimo kopija, to pilnai užtenka, kad būtų nustatyta ūkinės operacijos veikla. Ji nepadarė jokios apgaulės, visos ūkinės operacijos padarytos remiantis įstatymais, turtiniai įsipareigojimai nustatyti teisingai, biudžetui žalos nėra padaryta. Įmonėje buhaltere ji dirba 19 m., o apskritai virš 20 m. Per jos darbo laikotarpį vyr. finansininkės pareigose UAB „A“ VMI ne kartą tikrino įmonę. 2009-2010 m. buvo ir operatyvus patikrinimas, viskas buvo gerai. Muitinė tikrina kas pusantrų metų, nei karto nebuvo jokių nuobaudų. Muitinė įmonę tikrai tikrino kaltinime surašytu laikotarpiu. Operatyvus patikrinimas turbūt irgi patenka į kaltinimo laikotarpį. Be to, kiekvienais metais daromas auditas, jo metu jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. 2010-2011 m. audito darymo metu viskas buvo įvesta, jokių pažeidimų, prieštaravimų nebuvo. Šį finansinį auditą atliko R. individuali įmonė. Audito išvados kartu su finansinės atskaitomybės dokumentais buvo teiktos Registrų centrui. Jai nesuprantama, kodėl jos prašo pateikti trišalį susitarimą, nes jis nebūtinas. UAB „A“ užsakė detales pagal gautą užsakymą, jos buvo apskaitomos kaip „prekės kelyje“, kadangi jau užsakytos, bet dar negautos. Kai tos detalės nebuvo gautos, tas įsiskolinimas buvo naikinimas, Buhalterinėje apskaitoje buvo padarytas įrašas dėl detalių neatvykimo. Buvo sumažintas įsiskolinimas ir sumažintos prekės. Dėl to, kas nebuvo gauta, buvo panaikintas įrašas (30 t., b. l. 64-67).

Kaltinamasis A. T. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad jis dirba UAB „A“, dabar yra atsakingas už šios įmonės komerciją, 2012-2013 m. dirbo direktoriumi, apie dvejus metus. Tapo vadovu, nes jam priklausė ta įmonė ir tuo metu nebuvo tinkamo stipraus specialisto, kuris galėtų dirbti tą darbą. Prieš jį įmonei vadovavo V. V. Kadangi jis (t. y. A. T.) nuolatos būna būstinėje, prieš tai buvusio vadovo veikla jam buvo daugmaž aiški. Jokio veiklos perdavimo nebuvo, nes jis žinodavo, kas darosi, žinoma, buvo pasirašyti atitinkami dokumentai. Dėl dokumentų išsaugojimo buvo laikomasi archyvo departamento vadovo įsakymo. Jeigu vyksta dokumentų poėmiai, visi dokumentai yra atšviečiami ir paliekami įmonėje, šiuo atveju tyrėjai susimetė juos į dėžes ir išsivežė. Tas vizitas kaip ir sužlugdė įmonę. Jeigu įmonei reikėdavo kažkokio dokumento, sakydavo eiti pas tyrėjus ir žiūrėti. Vienoms šalims reikia trišalių sutarčių, kitoms - ne, pas juos kitos tvarkos ir jie nelabai supranta, ko iš jų norima. Jis nemano, kad trišalės sutartys būtinos ir negali atsiminti, ar jos buvo, ar nebuvo. Pareigūnai išsivežė dokumentus, nepadarė kopijų, negali pasakyti, ar tos sutartys objektyviai buvo. Įmonėje kiekvienais metais atliekamas privalomas auditas, vyksta mokestiniai patikrinimai. Jeigu kažkas būtų netvarkinga, būtų pastebėta. Finansininkė dirbo daug metų ir negavo pastabų, mano, kad ji žino, ką daro. Konkrečiai apie trišales sutartis jis nieko negali pasakyti. Dokumentų saugojimo tvarka yra „susigulėjusi“ prieš 19 metų, nuo įmonės įsteigimo. Jeigu būtų buvę pažeidimų, įmonė būtų gavusi pastabų iš audito ar VMI. Jis net nesigilino į tai, vyriausioji finansininkė tuo užsiimdavo, kai būdavo patikrinimai. Jis būtų atkreipęs dėmesį, jei tikrintojai būtų davę pastabų, bet jų nebuvo. Nebuvo jokio tikslo nuslėpti sutartį. Dėl dokumentų saugojimo buvo tęstinumas, buvo laikomasi Lietuvos įstatymų. Mano, kad buvo įmonės saugojimo tvarka, jeigu to reikalauja įstatymas, bet niekas neprašė pristatyti. Jeigu laisva forma, tai nebuvo. Dokumentus tvarkydavo vyriausioji buhalterė. Visos sutartys eidavo į buhalteriją. Sutartys būdavo saugojamos spintose. Mano, kad sutartys buvo registruojamos, įsakymai buvo, jie buvo pasirašinėjami. Ko reikalavo Lietuvos įstatymas, tas ir buvo daroma. Perimdamas pareigas iš prieš tai buvusio direktoriaus jis perėmė tęstinus darbus. Neatsimena, ką pasirašinėjo perimdamas direktoriaus pareigas. Nesupranta, kodėl iš jo reikalaujama trišalių sutarčių. Sudarant sutartis tarp kelių įmonių, jos nebūtinai turi būti rašytinės. Aviacijoje didelės sumos, normalu pasiskambinti ir žodžiu susitarti, kad perims skolą, atsiunčiamas patvirtinimas, pasirašomos dvišalės sutartys. Trišalių sutarčių daugelyje Europos šalių nereikia, dvišalės sutartys pasirašomos visada, trišalių sutarčių labai retai reikia. Trišalė sutartis galėjo būti, galėjo ir nebūti (30 t., b. l. 67-68).

Liudytojas A. L. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su kaltinamaisiais jį sieja darbiniai santykiai. UAB „A“ jis dirbo įvairiose pareigose nuo 2006 iki 2014 m. 2010 m. jis šioje įmonėje buvo aviacijos saugumo vadovas ir kokybės vadovas. Aviacijos saugumo vadovas atsakingas už aviacijos saugumą, procedūros laikymąsi. Kokybės vadovas atsakingas už panašius dalykus.  Su įmonės finansais sąsajų jis neturėjo. Apie tai, kas aptarnaudavo lėktuvus, jis žino tik tiek, kiek girdėjo. Tuo metu jis visiškai tuo nesidomėjo, nes tai buvo ne jo sritis. Techninių kompanijų neatsimena, jos jam neaktualios. Įmonei jis vadovavo nuo 2014 m. žiemos. Tapo vadovu, nes tuo metu įmonėje nebuvo vadovo, o jo pareigas turėjo eiti žmogus, atitinkantis reikalavimus. Aviakompanijos direktoriumi negali būti žmogus iš gatvės ir be patirties. Tuo metu jis buvo vienintelis žmogus, tinkantis eiti vadovo pareigas. Tapęs įmonės direktoriumi jis neperėminėjo buhalterinės apskaitos dokumentų. Kaip direktorius jis labiau dirbo iš techninės pusės, gal kažką pasirašinėjo, nepamena. Tuo metu buhalteriją tvarkė buhalterė I. V.. Preliminariai jis žinojo, kur sudėtos sąskaitos, ir tiek. Nežino, ar buvo sudaromi sandoriai su kitais juridiniais asmenimis, kai jis buvo įmonės vadovas. Kaip direktorius jis buvo statytas iš civilinės aviacijos administracijos, nes reikėjo žmogaus, tačiau realiai įmonei vadovavo visi, tarėsi, kaip ką daryti. Tarėsi su buhaltere I. V., kitų asmenų nepamena. Sutikdamas vadovauti nesidomėjo įmonės finansine būkle. Gavęs kitą pasiūlymą iš kitos įmonės, jis išėjo iš UAB „A“ vadovo pareigų. Išeidamas iš šios įmonės jis jokių dokumentų neperdavė, nes tapdamas direktoriumi nieko ir nepriėmė. Laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2011 m. balandžio 11 d. UAB „A“ direktoriumi jis nebuvo. Nepamena, ar tuo laikotarpiu buvo remontuojami orlaiviai, nes tai ne jo kompetencija. Jam buvo svarbiausia aviacijos saugumas, skrydžiai. Jis buvo atsakingas už skyrių saugumą, už procedūrų įgyvendinimą ir jų laikymąsi. Šiame ikiteisminiame tyrime jis nebuvo sulaikytas (29 t., b. l. 170-171).

Liudytojas V. V. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su kaltinamaisiais jis šiuo metu nepalaiko jokių santykių, anksčiau juos siejo darbiniai santykiai. 2010-2011 m. jis dirbo UAB „A“. UAB „A“ jis pradėjo dirbti nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, 2010 m. buvo išėjęs iš darbo, o po kurio laiko vėl įsidarbino šioje įmonėje. Iš pradžių dirbo technikos direktoriumi, o vėliau, išėjus tuometiniam direktoriui, jis buvo paskirtas direktoriumi. Įmonės direktoriumi jis buvo 2010 m., gal kovo-birželio mėnesiais, reikėtų tikslinti duomenis. Nuo 2010 m. pavasario iki 2010 m. vasaros vidurio Aviacijos kompanija reglamentuota Europos Komisijos reglamentu. Jis vadovavo pavaldiems skyriams (ir techniniams skyriams, ir civilinių departamentų skyriams, administracijai). Būdamas vadovu, jis buvo labiau technikos žmogus, labiau pasitikėjo įmonėje vedama buhalterės apskaita. Žino, kad už buhalterinės apskaitos organizavimą yra atsakingas direktorius. Visos sąskaitos, sutartys, apskaita buvo derinamos su buhalterija. Viskas buvo daroma įstatymiškai, kad visos sąskaitos būtų įvedamos ir apskaitomos. Atskiro įsakymo dėl dokumentų saugojimo nebuvo. Jam atėjus vadovauti jau buvo priimta kažkokia tvarka, nematė pagrindo kažką keisti. Atėjęs jis perėmė įmonės veiklą, pasitikėjo tuo, kas buvo nustatyta. Direktoriumi jis buvo paskirtas akcininkų sprendimu. Tiksliai nepasakys, kas tuo metu buvo akcininkai, atrodo buvo M. Dėl dokumentų saugojimo tvarkos gali paaiškinti tai, kad dirbo kartu viename ofise su buhaltere, buvo pateikiami visi reikiami dokumentai. Pagrindinė įmonės veikla buvo krovinių pervežimas. Būdavo arba pavieniai užsakovai, arba vokiečių siuntų tarnyba pagal DHL sutartį. Buvo bendradarbiaujama su Olandijos įmone „S“, su kitomis Olandijos įmonėmis, su Slovėnijos įmone, kurios pavadinimo neprisimena, su Slovakijos įmone. Per jo vadovaujamą laikotarpį su „L“ nebuvo bendraujama, tačiau su ja buvo bendraujama prieš tai. Negali pasakyti, ar jam yra girdėtos įmonės „T“, „S.“, nes neprisimena. Jis nesidomėjo finansinių įsipareigojimų perdavimu ir įsiskolinimų perėmimu, nes tuo metu jis vykdė technines funkcijas. Galbūt buvo momentas, kad jis pasitikėjo vyr. buhaltere, kuri duodavo ataskaitas. Jis pats to neprisimena, nes nuo 2010 m. praėjo nemažai laiko. Neprisimena, kad būtų pasirašęs kokias nors trišales sutartis dėl skolos perėmimo. Sutartis ruošdavo vyr. buhalterė I. V., tačiau šiuo laikotarpiu nebuvo daug sutarčių. Dėl į apskaitą neįtrauktų įmonės „S“ išrašytų sąskaitų-faktūrų jis nieko nežino. Su šia įmone buvo vykdomi darbai, kurie buvo reglamentuoti buhalteriškai ir kontroliuojami administracijos. Buvo teikiamos darbų atlikimo sutartys, kad būtų galima įsitikinti, ar atliekami darbai. Lėktuvas buvo paimtas ir grąžintas į eksploataciją. Nežino, kodėl teigiama, kad sąskaitos nebuvo įtrauktos, nes tikrai turėjo būti įtrauktos. „M“ – tai įmonė, kiek pamena, buvo trys valdybos nariai: du vyrai ir moteris K., kurių pavardžių jis neprisimena. Jį skiriant į pareigas, jis bendravo, atrodo, su K. A. T. jis matydavo, tačiau šis asmuo tiesioginių nurodymų jam neduodavo. Atrodo 2011 m. A. T. buvo paskirtas direktoriumi. Neatsimena, kam jis (t. y. V. V.) perleido direktoriaus pareigas.  Sutartis ruošdavo I. V., tačiau sutarčių buvo tikrai nedaug. DHL sutartis buvo nuolatinė. Jis pats neturi teisinio išsilavinimo, reikalingo sutarčiai paruošti. Sutartis peržiūrėti jis pateikdavo vyr. buhalterei, o pats prižiūrėdavo techninę pusę. Atskiro etatinio darbuotojo sutartims peržiūrėti iš teisinės pusės nebuvo. Jei sutartys būdavo susijusios su pardavimais, jas peržiūrėdavo vadybininkai, jei su skrydžių departamentais – tai skrydžio departamento lakūnai. Jis dažnai išvykdavo į komandiruotes, kurių metu direktoriaus pareigas ėjo ir vyr. buhalterė, ir skrydžių vadovas, atrodo O., pavardės neprisimena. Jis savo nuožiūra priimdavo sprendimą dėl to, kas bus direktorius jo komandiruotės metu, įsakymus paruošdavo buhalterė. Didelių abejonių dėl buhalterinės apskaitos jam nebuvo, neįžvelgė kažkokių neteisėtų ūkinių operacijų, apsimestinių sandorių. Iš techninės pusės remontai vykdavo. Didesnio orlaivio aptarnavimas vertinamas pagal numatytų darbų apimtį. Kai orlaivis pateikiamas į techninį aptarnavimą, jis yra dalinai išardomas ir nustatomi kai kurie pažeidimai, pvz., korozė. Tuomet atsiranda medžiagos, tam tikrų specialistų darbo įkainiai ir susidaro galutinė sąskaita. Pirmiausia būna pasiūlymas iš šalies, po to aptariamos sutarties sąlygos (ar mokamas išankstinis dalinis apmokėjimas, ar ne ir t.t.). Jei aptarnaujanti organizacija suranda kokių pastabų, dėl jų yra sprendžiama, daryti ar ne. Remonto organizacija gali išnaudoti operatorių (pvz., sako, jeigu tu atsisakysi daryti šitą darbą, tai mes neišrašysim techninės apžiūros talono). Remonto organizacija suinteresuota surasti kuo daugiau remonto darbų. Eigoje būna keletas taisymo pasiūlymų. Yra einamoji orlaivio aptarnavimo susirašinėjimo byla. Vėliau, kai jau viskas padaryta, pagal Europos Komisijos reglamentą dokumentai saugomi remonto organizacijos ne mažiau nei 10 metų, o po to nurašomi. Asociaciją „E“ jis gavo kaip palikimą, ji buvo organizuota keturių kompanijų, tam, kad būtų sertifikuotas šio orlaivio tipas pagal Europos Komisijos reikalavimus.  Kad orlaivis galėtų skraidyti, jis turi turėti atitikties sertifikatą. Minėta asociacija užsiėmė šiais klausimais.  Yra gaunamas darbų atlikimo pasiūlymas, jis įvertina jį iš techninės pusės, gali ko nors atsisakyti. Bubi pirminė ir galutinė sąskaitos. Į buhalteriją buvo pateikiamos sutartys, pirminė ir galutinė sąskaitos. Už tą patį atliktą darbą trijų sąskaitų būti negali, ji turi būti tik viena. Po darbų išrašymo gaunama pirminė sąskaita. Pasirašius sutartį, išrašius pirminę sąskaitą, ji iš karto pateikiama buhalterijai. Atlikus visus darbus buhalterijai buvo pateikiama galutinė sąskaita, kuri apimdavo viską (jei kažkas dubliuodavosi, būdavo pažymima, kas jau apmokėta, o kas dar liko) (29 t., b. l. 171; 30 t., b. l. 54-56).

Specialistė K. L. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini). Pagal prokuroro A. Stankevičiaus 2015 m. vasario 15 d. užduotį yra atlikusi UAB A“ finansinės veiklos kompleksinį tyrimą. Atliekant UAB „A“ kompleksinį ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. buvo tiriami ūkio subjekto apskaitos dokumentai ir registrai, siekiant nustatyti, ar jų įforminimas, sudarymas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose aktuose nustatytus reikalavimus, taip pat buvo tiriami ūkio subjekto apskaitos dokumentai ir registrai, siekiant nustatyti, ar apskaitos dokumentų duomenys teisingai užregistruoti apskaitos registruose. Atliekant tyrimą buvo nustatyta, kad  UAB „A“  apskaitoje buvo atliktos užskaitos apyvartos žiniaraštyje, buhalterinės sąskaitos Nr. 48 „skolos tiekėjams“ duomenimis, buvo užregistruota, kad įmonė „T“ perėmė bendrovės „A“ įsiskolinimą įmonei „L“ už 1 923 548,97 Lt. Apskaitos registruose buvo nurodyta, kad įrašai atlikti pagal 2010 m. gegužės 28 d. dokumentą Nr. TR24/05-10 ir pagal 2010 m. birželio 3 d. dokumentą Nr. TR24/05-10-1. Tačiau atliekant finansinės veiklos tyrimą buvo paprašyta pateikti dokumentus, pagrindžiančius įrašus, tačiau jie nebuvo pateikti. Atliekant tyrimą buvo nustatyta, kad įrašai nepagrįsti apskaitos dokumentais, kadangi buvo atlikti atsiskaitymai, tačiau nebuvo juos patvirtinančių dokumentų. Apskaitos dokumentai yra tie dokumentai, kurie atvaizduoja įmonės turtą, įsipareigojimus, struktūrą. Šiuo atveju buvo atlikti įsipareigojimai, struktūros keitimai, bet nėra tam patvirtinančių dokumentų, įrašų. Šiuo atveju nebuvo pateiktos sutartys. Galėjo būti pranešimas koks nors, kuris nebuvo pateiktas ir galėjo būti mokėjimą įrodantys dokumentai. Teko susipažinti su kito specialisto A. K. išvada. Jis nurodo, kad turėjo 2010 m. kovo 12 d. pranešimą apie įsipareigojimų perėmimą Nr. TR12/03-10-1 T, kurio pagrindu jis oficialiai pareiškė, kad perima Bendrovės įsipareigojimą 557 098, 28 Eur (1 923 548, 94 Lt) sumai. Ir taip pat patvirtino ir pateikė mokėjimų pavedimų kopijas. Bet jai atliekant tyrimą nebuvo pateikti tie dokumentai, kuriuos turėjo UAB „M“. Kalbama apie TR12/03-10-1 pranešimą. Jeigu būtų toks dokumentas, tai įrašai būtų pagrįsti. Bet apskaitos registre įrašai atlikti pagal trišales sutartis, ne pagal šį pranešimą. Čia susitarimas, kad perėmė skolą. Toks susitarimas tinkamas, jei jis būtų buvęs pateiktas, bet nebuvo pateiktas. Toliau buvo nustatyta apyvartos žiniaraštyje sąskaitos Nr. 4013 „Kitos finansinės skolos“, 2011 m. vasario 3 d. apskaitytas įmonės „T“ apmokėjimas už „E“ iš viso už 44.886,40 Lt. Taip pat tyrimo metu buvo nustatyta, kad užskaita atlikta, tačiau nėra įrašą patvirtinančio dokumento. Buvo kreiptasi į UAB „A“ su prašymu pateikti įrašą patvirtinantį dokumentą, tačiau jis nebuvo gautas. Dėl to buvo nustatyta, kad turi būti dokumentas dėl skolos perėmimo. Taip pažeistas Buhalterinės apskaitos įstatymas, kur nurodyta, kad visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais. Auditorius A. K. vertino 2011 m. sausio 10 d. pranešimą apie įsipareigojimų perėmimą Nr. TRlO/01-11-11 T, kurio pagrindu „T“ oficialiai pareiškia uždarajai akcinei bendrovei „A“ apie pasirengimą perimti bendrovės įsipareigojimus bendrovei „E “ 13 000,00 Eur sumai. Tačiau tokio pranešimo ir apmokėjimo vasario 3 d. 13 000,00 eurų sumai tyrimui nebuvo pateikta. Nei to pranešimo, nei apmokėjimo. Sąskaitoje ir tarpinėje sąskaitoje minėtas dokumentas nebuvo įrašytas. Buvo tik atliktas vidinis užskaitymas. O šiaip viskas atitiktų. Turėtų atsispindėti ir įrašuose. Mano, kad tokius neatitikimus ir neatvaizdavimus lemia skubėjimas.

Toliau buvo nustatyta, kad pagal UAB „A“ banko sąskaitas, bendrovė „A“ pervedė įmonei „T“ iš viso 255.080,75 Lt. Pagal dokumentus nurodant mokėjimo pagrindą proforma invoice Nr. TR09/12/22, 2011 m. kovo 21 d. mokėjimas padarytas už 41.480,10 USD (101.924,90 Lt). 2011 m. kovo 28 d. buvo atliktas apmokėjimas „A“ „T“ 25.607,00 Eur (88.415,85 Lt), nurodytas mokėjimo pagrindas „proforma invoice Nr. 0916/13615“. 2011 m. kovo 30 d. buvo atliktas apmokėjimas 18.750,00 Eur (64740,00 Lt), nurodytas mokėjimo pagrindas „proforma invoice Nr. 0916/13666-02“. Mokėjimai buvo atvaizduoti išankstinėje sąskaitoje, buvo apskaityta „T“ skola bendrovei „A“ 255 080,75 Lt, vėliau 2011 m. kovo 22 d., 28 d. buvo skola perkelta į  sąskaitą „Skolos tiekėjams“, buvo atvaizduota 48 sąskaitoje, kad „T“ yra skolinga „A“ ir tuo pačiu buvo atlikti įrašai, kad  padidėjo „T“ „A“ už „prekės kelyje“, pagal dokumentus 362177-AV-02; Nr. 1136-AV117; Nr. 256817-22. Tačiau atliekant tyrimą nustatyta, kad UAB „A“ skola įmonei „T“ už „prekės kelyje“ padidėjo  254.226,26 Lt, tyrimui nebuvo pateikti šie dokumentai. Vėliau 2011 m. balandžio 11 d. „A“ apskaitoje žiniaraštyje „tarpinė sąskaita“ apskaityta dėl nepristatytų detalių, mažinamos prekės kelyje, buhalterinėje sąskaitoje „Prekės kelyje“ kredituojama ir debetuojama tarpinė sąskaita. Bet „T“ atsiskaitymas neapskaitytas tarpinėje sąskaitoje 2011 m. balandžio 11 d. „T“ skola „Ai“ apskaityta žymiai vėliau 2011 m. rugsėjo 1 d. sąskaitoje „kitos finansinės skolos“ debetas ir tarpinė sąskaita Nr. 222 kreditas. Bet tie įrašai, kurie buvo „prekės kelyje“, ir mažinamos prekės kelyje buhalterinėje apskaitoje neatvaizduota jokiais apskaitos dokumentais. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, jeigu įvyko kokia klaida, tai pagal 18 straipsnio 4 dalį klaidos apskaitos registruose, pastebėtos iki metinių finansinių ataskaitų darymo ir patvirtinimo, gali būti taisomos surašant buhalterinę pažymą. Jai nebuvo pateikta tokia pažyma. Iš pradžių nebuvo apskaityta „T“ skola UAB „A“, tuo momentu, kai buvo mažinamos prekės kelyje. Prekės sumažintos per tarpinę sąskaitą, o skola „T“ nebuvo apskaityta. Skola „T“ apskaityta tik vėliau, rugsėjo mėnesį. Tas apskaitymas nėra pagrindžiamas apskaitos dokumentais. Įrašai atlikti, bet buhalterinės pažymos nėra, jai ji nebuvo pateikta. Turi būti kažkoks dokumentas, kokiu pagrindu UAB „A“ užsakė tas prekes. Sugretinus su kito specialisto išvada, kitas specialistas neįžvelgė kažkokių pažeidimų.

Dėl „S“ įmonės. Pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 6 straipsnio nuostatą „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“. Atliekant kompleksinį tyrimą su mokesčių inspekcijos specialiste buvo nustatyta, kad tyrimui buvo pateikta UAB „A“ apskaitos registruose neapskaityta 2010 m. balandžio 16 d. kompanijos „S“ bendrovei „A“ išrašyta kreditinė sąskaita faktūra (invoice) Nr. TD.C. 10.040, kurioje mažinama 138.112,00 Lt (40.000,00 Eur) darbų/detalių vertė pagal sąskaitą TD 10.0244. Kreditinėje sąskaitoje (invoice) buvo  įrašyti šie duomenys: registracijos numeris - s/s 067 (LY-ETM); laikotarpis 2010 m. kovas; kompanijos užsakymas 21159; Bendrovės užsakymas - AV10/11; Bendrovės reg. numeris LT245810417. UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje sąskaita TD 10.0244, kurios vertė mažinama 138.112,00 Lt (40.000,00 Eur) pagal kreditinę sąskaitą Nr. TD.C. 10.040, taip pat neapskaityta. Tyrimui pateikta UAB „A“ apskaitos registruose neapskaityta 2010 m. birželio 10 d. kompanijos „S“ išrašyta sąskaita (invoice) Nr. TD 10.0532, kurioje nurodyta 387.744,67 Eur (1.338.804,79 Lt) objekto 067 (LY-ETM) remonto darbų vertė. Palyginus 2010 m. birželio 10 d. kompanijos „S“ išrašytą sąskaitą faktūrą (invoice) Nr. TD 10.0532 su 2010 m. birželio 23 d. sąskaita faktūra (invoice) TD 10.0587, kuri buvo apskaityta UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje, kurioje nurodyta 376 396,13 Eur (1.299 620,56 Lt) objekto 067 (LY-ETM) remonto darbų vertė nustatyta, kad minėtose sąskaitose įrašytų darbų pavadinimai nesiskiria, skiriasi tik darbų vertė. Apskaitoje 2010 m. birželio 23 d. sąskaitoje faktūroje (invoice) Nr. TD10.0587 įrašyta 18 006,77 Eur (62 173,78 Lt) didesnė darbų vertė, iš jų: dėl medžiagų sunaudojimo techniniu aptarnavimu metu, dėl medžiagų transportavimo ir dėl kitų paslaugų. Šie dokumentai nebuvo įtraukti į apskaitą. Tyrimo metu buvo pateikta kreditinė sąskaita (kuri buvo išrašyta), mažinama vertė nurodyta pagal debetinę sąskaitą. Buvo išrašyta ir 2010 m. birželio 10 d. išrašyta sąskaita, bet į apskaitą neįtraukta. Sugretinus su kita specialisto išvada – specialistas nurodė, kad užsienio kompanija papildomai pinigų neprašė, o patvirtino, kad pagal sąskaitą TD10.0587 yra bendra ir galutinė orlaivio remonto kaina, t. y. 376 396,13 Eur. Bet tyrimo metu jai nebuvo pateikti duomenys, kad „A“ pagal kompanijos „S“ sąskaitą faktūrą TD.10.0587 (2010-06-23) atlikto orlaivio ATR 42 LY-ATM (s/n 067) remontą, remonto bendra ir galutinė kaina yra 376 396,13 Eur (1 299 620,10 Lt). Taip pat, kad darbai neatlikti pagal kitas kompanijos „S“ sąskaitas, kurios buvo neįtrauktos į apskaitą: Nr. TD 10.0532 (2010 m. birželio 10 d.), kurioje nurodyta 387.744,67 Eur (1.338.804,79 Lt) remonto darbų vertė, 2010 m. balandžio 16 d. kreditinė sąskaita faktūra (invoice) Nr. TD.C. 10.040, kurioje mažinama 40.000,00 Eur (138.112,00 Lt) darbų vertė pagal debetinę sąskaitą Nr. TD 10.02440. Problema ta, kad yra pateikti apskaitos dokumentai, kurie buvo neapskaityti apskaitos registruose. Buvo apskaitytos dvi sąskaitos faktūros: 2010 m. birželio 23 d. ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. TD 10.0738. Į apskaitą turi būti įtrauktos sąskaitos, kuriomis atlikti išankstiniai apmokėjimai. Kadangi atsirado didesnis medžiagų panaudojimas, paskutinė sąskaita buvo patikslinta, tai 2010 m. birželio 23 d. sąskaita. Buvo įrašyti įrašai su minusu ir su pliusu, galutiniam apmokėjimui buvo nurodyta 3672,39 Eur (12 679,99 Lt). Tyrimui nebuvo pateikta sutartis su „S“, kur būtų nurodyti orlaivio ATR 42 atlikti remonto darbai, jų vertė, atlikimo terminas, taip pat neapskaitytos kompanijos išrašytos sąskaitos-faktūros, kurios neįtrauktos į apskaitos registrą, tuo UAB „A“ pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos  IX-574 6 straipsnio nuostatas, kur nurodyta, kad  „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“. Dėl šios priežasties tiriamuoju laikotarpiu negalima nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Negali pasakyti, kokią naudą įmonei duoda dokumentų neįtraukimas į apskaitos registrus. Jeigu savo tyrimo išvadoje ji neįvertino 2011 m. sausio 7 d. paskolos sutarties 07/01/11, vadinasi, ji jos tyrimo metu neturėjo. Jeigu ji būtų turėjusi nurodytus dokumentus, išvada būtų kitokia. Visi dokumentai, kuriais remdamasi ji pateikė išvadą, yra pridėti. Savo išvadoje ji aptarinėjo skolų suderinimo aktus, sudarytus tarp įmonių „A“ ir „T“. Sumos, įtrauktos registruose ir suderinimo aktuose, sutapo. Pagal ministro įsakymą visos atliktos operacijos yra įtraukiamos į apskaitą. Dėl „T“ negalima buvo nustatyti tik įsipareigojimų struktūros. Turint minėtus dokumentus būtų galima nustatyti įsipareigojimų struktūrą. Jai buvo pateiktas išverstas į lietuvių kalbą pagrindinės „S“ sąskaitos turinys. Teismui garsinant bylos 30 tomo, 40 ir 43 lapus. Specialistė atkreipė dėmesį, kad pirmoje sąskaitoje yra padarytas apskaičiavimas, o antroje sąskaitoje tas pats darbas yra atšauktas. Jeigu buvo patikslinama, tai reikėtų išrašyti arba kreditinę, arba debetinę sąskaitą. Taip buvo padaryta 2010 m. birželio 1 d., kur buvo patikslinta ar išrašyta sąskaita, kuri buvo įtraukta į apskaitą 2010 m. birželio 23 d. Kadangi ji neturėjo papildomos medžiagos, sutarties ir nežinojo, kokia galutinė remonto kaina ir kokius darbus buvo planuota atlikti, ji negali vertinti, ar tie darbai buvo atlikti, ar ne, taip pat negali vertinti, kokie darbai buvo atlikti. Ji tik atliko dokumentų reviziją. Nesutinka su specialisto A. K. išvados 5 punkte išdėstytais teiginiais, kadangi ji neturi tokių duomenų apie tai, kad čia yra galutinė sąskaita. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą, jeigu yra  įvykusi ūkinė operacija, yra išrašyta sąskaita-faktūra. Jeigu ji yra koreguojama, išrašoma debetinė arba kreditinė. Ir be to, visos sąskaitos turi būti įtrauktos į apskaitą. Jeigu operacija yra įvykusi, tai yra išrašomas dokumentas ir įtraukiamas į apskaitą. Kai yra baigta operacija, išrašytas dokumentas, tai laikoma, kad ūkinė operacija yra baigta. Jeigu yra derinamos ūkinės operacijos sąlygos, tai dar nėra dokumento, ir sąskaita dar nėra išrašoma. Ji nėra kategoriška tuo klausimu, ar reikėjo tuo metu buhalterinės pažymos 9Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis), užsienio praktika ji nesidomėjo (30 t., b. l. 56-60).

Specialistas A. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis yra auditorius, UAB „M“ direktorius, turintis licenciją atlikti auditus, turintis aukštąjį ekonominį išsilavinimą, 27 metus praktikos, iš jų 19 metų auditoriaus praktikos, 8 metus mokesčių specialisto praktikos, atlieka išvadas, audituoja, konsultuoja įmones apskaitos ir mokesčių klausimais. Sutinka su savo pateikta išvada. Nesutinka su nuostata dėl trišalių sutarčių, nes buhalterinės apskaitos įstatymuose nėra įtvirtinta, kad tokios sutartys turėtų būti. Buhalterinės apskaitos pagrindas – buhalterinės apskaitos įrašai daromi pagal apkaistos dokumentus, o apskaitos dokumentai yra sąskaita-faktūra, sąskaita, kasos aparato čekis, atskirais atvejais – kiti dokumentai, jeigu nėra pačio apskaitos dokumento. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnyje tik nuo 2013 m. atsirado tokia nuostata, numatanti, jog nesant buhalterinės apskaitos dokumento, reikia surašyti buhalterinę pažymą, kuri turi patvirtinti apskaitos dokumento neturėjimą, bet įtraukimą į apskaitą. Jo supratimu, trišalė sutartis gali būti, bet ne visais atvejais. Buhalterė darydavo buhalterinius įrašus, rėmėsi kitomis sutartimis. Kalbant apie sutartį su įmone „T“, buhalterinėje apskaitoje niekas nepasikeitė, t. y. pasikeitė tik tai, kad vienos užsienio įmonės įsipareigojimas perėjo „T“ kompanijai. Kalbant apie „Prekės kelyje“, 3 jo išvados punktą, jis nenorėtų sutikti su FNTT specialistės pasakymu, kad prekės buvo panaikintos balandžio mėnesį, o pats įsiskolinimas buvo panaikintas „T“ tiktai rugsėjo mėnesį. Buhalterinės apskaitos įstatymas labai aiškiai nustato dvejybinį įrašą, panaikinus vienoj pusėj balanso kažką, reikia kitoje pusėje kažką panaikinti. Negali būti, kad vienoje pusėje kažkas panaikinama, o kitoje paliekama. Balansas šiuo atveju nesutampa, o jis turi sutapti visais atvejais. Turtas ir įsipareigojimai turi sutapti visą laiką. Šis panaikinimas yra užfiksuotas. Prekės nebuvo gautos, todėl užpajamuotos „prekės kelyje“. Kol prekės neatėjo iki pačios įmonės, tol šis buhalterinis įrašas toks ir buvo. Jeigu prekės neatėjo, tai buhalterinis įrašas ir panaikintas. Jeigu tai būtų buvę 2013 m., 2014 m., šiuo atveju galbūt reikėtų susirašyti buhalterinę pažymą, kodėl tas įrašas naikinamas. 2010 m., 2011 m. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis tokių nuostatų nenumatė. Kalbant apie paskutinį punktą su „S“ įmone susijusia sąskaita, gali paminėti, kad užsienio kompanijoms Buhalterinės apskaitos įstatymas negalioja. Jeigu Lietuvos įmonė kitai Lietuvos įmonei būtų atlikusi paslaugą, ji rašytų PVM sąskaitą-faktūrą, po to kreditinę sąskaitą-faktūrą. Šiuo atveju užsienio kompanija vadovaujasi savo šalies apskaitos principais. Tas pateiktas įmonės „S“ patvirtinimas apie tai, kad darbai atlikti, jo manymu, turėtų būti įtrauktas į buhalterinę apskaitą, o ne tarpinė sąskaita. Įtraukus tarpinę sąskaitą, ją vis tiek reikėtų naikinti ir įtraukti galutinę. Jeigu įmonė būtų įtraukusi tarpinę sąskaitą, įmonei būtų nauda. Žiūrint iš mokestinės pusės įmonė galėtų turėti PVM ataskaitą ir sąnaudas, susimažinti pelną, mokėti mažiau pelno mokesčio. FNTT specialistės išvadoje labai aiškiai įvardinta, kad papildomai jokių mokesčių nepaskaičiuota, todėl, kad nėra įtraukta sąskaita, nėra padaryta ir PVM atskaita. Su užsieniu PVM atskaita irgi susidaro. Šiuo atveju tas neįtraukimas irgi yra tarpinės sąskaitos ir kaip galutinės. Jis nėra susipažinęs su užsienio valstybių mokesčių sistema. Gali iš praktikos pasakyti, jie net avansu sumokėtiems pinigams išrašomas normalus invoisas, nors pačios prekės ateitų daug vėliau. Todėl, jo manymu, šis neįtraukimas neturi jokios įtakos. Jis net pasidarė tų sąskaitų vertimą, kad sulygintų ir matytų, kad toje galutinėje sąskaitoje yra paminėtas tas pats lėktuvas, atlikti tie patys darbai. Negali būti susidvejinimas šių dviejų sąskaitų. Tas patvirtinimas „S“ (pagal kokią sąskaitą) ir yra galutinis atsiskaitymas.   Visos finansinės ataskaitos pagal Įmonės finansinės atskaitomybės įstatymą daromos už metus. Jeigu ir suklystama, klaidos yra taisomos. Buhalterinės apskaitos įstatymo 18 straipsnyje kalbama apie klaidos taisymą. Buhalterijoje suklystama su buhalteriniu įrašu. Bet šiuo atveju dėl apskaitos neįtraukimo be apskaitos dokumento yra Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis, kalbantis apie buhalterinės pažymos surašymą (30 t., b. l. 60-61).

Specialistė E. J. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji yra auditorė, dirba nuo 1997 m., dirba UAB „P“ – tai yra audito ir buhalterinės apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Taip pat ji yra teismo ekspertė buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės klausimais, įtraukta į ekspertų sąrašą. Yra atlikusi 15-20 ekspertizių panašia tema. Jai buvo pateikti klausimai, kurie įvardinti išvadoje, taip pat buvo pateikti dokumentai.

Pirmas klausimas buvo apie tai, kad 2010 ir 2011 metais įmonės apskaitoje buvo sumažinti įsipareigojimai kreditoriams ir atitinkamai padidinti įsipareigojimai paskolą pateikusiai užsienio įmonei, remiantis žemiau pateiktais dokumentais. Buvo pateiktos šių dokumentų kopijos: paskolos sutartys su užsienio įmone; pranešimai dėl įsipareigojimo prisiėmimo, t. y., kad paskolos sutartyje numatyta suma bus pervesta ne į įmonės sąskaitą, o į įsipareigojimo prisiėmime nurodytos įmonės sąskaitą; mokėjimo pavedimo kopijos iš perėmusios įsiskolinimą (suteikusios paskolą) užsienio įmonės. Buvo klausimas, ar šioms ūkinėms operacijoms pagrįsti UAB „A“ turi turėti trijų šalių susitarimą. Nori pasakyti, kas yra trijų šalių susitarimas. Jis būtų tuo atveju, jei visos trys įmonės tarp savęs būtų skolingos ir tada nei viena įmonė realiai nemokėtų pinigų, o padarytų užskaitas tarp savęs. Šiuo atveju to nebuvo. Iš pradžių UAB „A“ pasirašė paskolos sutartį ir pagal ją turėjo gauti pinigus, tačiau pranešimo dėl įsipareigojimo prisiėmimo turinys neatitinka formos, nes pagal turinį tai nebuvo jokio įsipareigojimo prisiėmimas ir jokių įsipareigojimų įmonė, kuri suteikė paskolą, neprisiėmė. Ta trečia įmonė paprasčiausiai suteiktą paskolos sumą pervedė ne UAB „A“, o pervedė įmonei, kuriai buvo skolinga UAB „A“. Tai yra dažna, įprastinė praktika gaunant paskolas ir labai dažnai netgi bankai, skolindami lėšas, perveda pinigus ne gavėjui, o tam, kam gavėjas skolingas. Kad atspindėti šį procesinį veiksmą, tai galėjo būti elementarus pranešimas, užtektų jo. Be to, apskaitoje buvo užregistruota tai, ką ir atspindi pats turinys, kad įmonė realiai neliko skolinga savo kreditoriui ir įmonė gavo paskolą iš įmonės, su kuria pasirašė sutartį. Jai buvo pateikta FNTT atlikta išvada, bet Etikos kodeksas jai neleidžia komentuoti kito specialisto išvados. Ji padarė savo išvadą, gavusi tuos dokumentus, kuriuos jai pateikė. Tai nėra trišalis susitarimas. Trišalis susitarimas reikalingas, kai yra įmonių tarpusavio skolos ir jos galėtų būti užskaitytos, o ne gauta paskola ir pervesta kitai įmonei. Tai būtų tas pats, jei įmonė būtų gavusi paskolą pinigais ir pervedusi savo kreditoriui. Tiesiog neįvyko vienas veiksmas, o pati paskola buvo nukreipta tiesiai kreditoriui. Galutiniame rezultate, tai, kas ir turėjo atsirasti įmonės apskaitoje, tas ir atsirado, t. y. atsirado tai, kad įmonė yra gavusi paskolą iš įmonės ir tai įmonei yra skolinga ir neliko skolinga kreditoriui.

Antras klausimas. 2011 metais įmonė padarė išankstinį apmokėjimą už orlaivių detales. Įmonės apskaitoje šios detalės buvo užregistruotos kaip „prekės kelyje“. Kadangi detalės taip ir nebuvo pristatytos, 2011 m. balandžio mėnesį šis buhalterinis įrašas buvo stornuotas, t. y. atitinkama suma sumažintos „prekės kelyje“ ir įsipareigojimas detalių nepristačiusiai įmonei. Šioms ūkinėms operacijoms pagrįsti UAB „A“ turi išankstinio apmokėjimo sąskaitas už orlaivio detales ir pranešimą iš detalių nepristačiusios įmonės dėl skolos mažinimo detalių nepristatytai sumai. Klausimas, ar UAB „A“ šioms operacijoms pagrįsti turi pakankamai įrodymų. Įmonė apskaitoje pagal gautą išankstinę sąskaitą registravo „prekės kelyje“ ir parodė įsipareigojimą įmonei „T“, tačiau paaiškėjus, kad tų prekių negavo ir tai yra klaida, šis įrašas buvo stornuotas, t. y. padarytas įrašas, naikinantis prieš tai padarytą įrašą. Žiūrint į verslo apskaitos standartus, pirmiausia įmonė pagal išankstinę sąskaitą galėjo pajamuoti tas atsargas ir rodyti kelyje, jeigu būtų turėjusi kitus papildomus įrodymus, t. y., kad prekės jau yra pakrautos, atkrautos, yra išrašyti važtaraščiai, realiai tos prekės perduotos į įmonės nuosavybę, tik nėra išrašyta sąskaita, pirkimo dokumentai. Deja, tokių dokumentų įmonė neturėjo ir realiai pagal tą išankstinę sąskaitą įmonė neturėjo registruoti apskaitoje prekių ir įsipareigojimų, todėl yra tam 7-tas verslo paskaitos standartas, kuris ir pasako, kaip jos turi būti ištaisomos klaidos, jei jos padaromos. Tai reiškia, jog turi būti surašyta buhalterinė pažyma arba kitas paaiškinantis dokumentas, kurio pagrindu yra atliekamas tas vadinamasis „Storno“ įrašas, t. y. naikinamas prieš tai padarytas įrašas. Tai ir buvo padaryta. Pirmuoju atveju turbūt buvo klaidingai padidintas įmonės turtas ir įsipareigojimai ir tas įrašas vėliau buvo atitaisytas.

Trečias klausimas. Įmonė įtraukė vieną sąskaitą, bet vėliau gavo kitą sąskaitą, susiderino su įmone, kuri teikia paslaugas. Klausimas, ar pagal aukščiau išvardintus faktus galima būtų nustatyti, kokia darbų vertė turėjo būti apskaityta sąnaudose. Pagal tai, kokie dokumentai buvo pateikti, galima nustatyti pagal paskutinę sąskaitą, kuri buvo nustatyta 2010 m. balandžio 10 d., už kokią sumą yra suteiktos paslaugos ir tos paslaugos pripažintos sąnaudomis ir parodyti atitinkami įsipareigojimai. Klausimas, ar turėjo ir privalėjo įmonė įtraukti tą sąskaitą, kurią gavo birželio 10 dieną ir kurios neįtraukė. Atsakymas – taip, visus pirminius apskaitos dokumentus įmonė turėtų įtraukti į savo apskaitą ir jei paskui tie dokumentai yra naikinami, tie įrašai yra neteisingi arba koreguojami, tai turėtų būti atitinkamai išrašytos kreditinės sąskaitos arba debetinės sąskaitos ir suderinta su tiekėju. Šiuo atveju to kaip ir nebuvo padaryta, tačiau buvo gauta kita sąskaita, kuri buvo suderinta su tiekėju, kad tai yra galutinė suma, už kurią suteikta atitinkamai paslaugų ir ši sąskaita buvo registruota apskaitoje. Nori atkreipti dėmesį, kai tai įvyko tuo pačiu apskaitiniu periodu, todėl užduodant klausimą, ar apskaita ir įrašai parodė tikrą ir teisingą vaizdą to mėnesio pabaigoje, atsakymas būtų teigiamas, t. y. iš tikrųjų taip. Tos sąskaitos neįtraukimas tuo momentu į apskaitą galutiniam rezultatui įtakos neturėjo. Kai išrašomos kelios tarpinės sąskaitos ir viena galutinė, turi būti STORNO įrašas. Jo nėra, bet ji į tas aplinkybes nesigilino, nes jai buvo klausimas suformuluotas kitaip ir esmė tokia, kad ta sąskaita buvo gauta, ji buvo neįtraukta, vėliau buvo susirašinėjama, derinami darbai ir buvo išrašyta galutinė sąskaita, kurią patvirtino ir paslaugos tiekėjas. Pagal turimus duomenis galima nustatyti sumą, nes yra atliktas veiksmas, yra suderinta su tiekėju, kad ši suma galutinė ir pretenzijų viena pusė kitai pusei neturi. Dėl aukščiau išvardintų ūkinių operacijų registravimo apskaitos registruose galima nustatyti  UAB „A“ turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą už atitinkamus laikotarpius.

2010 m. gegužės 31 d. apyvartos žiniaraštyje buhalterinė sąskaita Nr. 48 skolos tiekėjams yra užregistruota, kad įmonė „T“ perima UAB „A“ įsiskolinimą įmonei „L“ ir 2010 m. birželio 3 d. atliko užskaitą. Yra parašyta, kokio dokumento pagrindu atliktas įrašas. Ten nurodyta trišalėmis sutartimis, tai yra tik pavadinimas, bet tai yra pranešimai dėl įsipareigojimo prisiėmimo, kas buvo pirmame klausime. Jie tuos pranešimus traktavo kaip trišales sutartis, bet pagal patį turinį tai nėra jokia trišalė sutartis ir joks trišalis susitarimas. Pranešimas apie įpareigojimų perėmimą parengtas remiantis tuo, kad UAB „A“ yra įsiskolinusi Vokietijos įmonei „L“ ir ji yra gavusi paskolą tokią, kuri būtų pervesta tai įmonei, kuriai ji yra skolinga. Paskolos sutartį ji matė. Jai nėra žinoma, kas jos tiriamuoju laikotarpiu buvo įmonės vadovu. Pranešimas apie įsiskolinimo perėmimą yra dokumentas, kurio pagrindu yra padarytas įrašas, kad UAB „A“ užskaito skolą UAB „L“ ir parodo, kad atsirado įsipareigojimas paskolą suteikusiai įmonei. Specialistė sutartį apie įsipareigojimų perėmimą, kiek ji prisimena, savo išvadoje vadina trišale sutartimi. Ji (t. y. specialistė E. J.) nemato pagrindo šią sutartį laikyti trišale. Ji savo išvadą surašė pagal tuos dokumentus, kurie jai buvo pateikti, pagal kuriuos buvo suformuluoti klausimai. Dėl tos sąskaitos, kuri minima trečiame klausime, neįtraukimo, įmonė neturėjo jokios naudos ir dėl to Valstybės biudžetas nepatyrė jokios žalos, nes buvo apskaityta galutinė suma, kurią įmonė buvo skolinga už paslaugas, tiek ir buvo pripažinta į sąnaudas. Jeigu įmonė būtų įtraukusi ir pirmąją sąskaitą, ir antrąją per klaidą, tuo atveju būtų padidintos sąnaudos įmonės ir atitinkamai įmonė galėjo mažiau priskaičiuoti pelno mokesčio galutiniame rezultate, einamu momentu, einamu tuo mėnesiu, kai sąskaitos buvo išrašytos. Jeigu būtų atsiradęs PVM nuo tų sumų, tai įmonė atitinkamai galėjo PVM sumokėti mažiau, kadangi būtų nuo tų sąskaitų, nuo tų sumų padidinta PVM atskaita. Neatsimena, ar jai buvo duoti dokumentai ir didžiosios registro knygos, bet jai atrodo, kad taip (30 t., b. l. 92-95).

Ekspertė T. Z. apklausiama teisiamojo posėdžio metu atsakė į prokuroro jai užduotus klausimus. Į prokuroro klausimą „Ar įmonės buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo galėjo padaryti įrašą apyvartos žiniaraštyje 2010-05-31 „Skolos tiekėjams“ apie tai, kad įskaitymas daromas remiantis trišaliais susitarimais?“ ekspertė atsakė, jog kadangi apskaita tvarkoma pagal dvejybinius įrašus, buhalterinėje apskaitoje galima atsekti, kaip buvo atvaizduota ta operacija. Į prokuroro klausimą „Ar galima daryti įrašą, kuris realiai neatitinka tos operacijos (įskaitymas, kaip žinoma, buvo atliktas remiantis kitais dokumentais, patvirtintas)?“ ekspertė atsakė, jog ekspertizė atliekama pagal pateiktus dokumentus, o ne pagal sutartį. Nustatyta, kad buvo aprašyta, pagal kurias sąskaitas buvo atvaizduota ta operacija. Į prokuroro pastebėjimą „buvo nurodyta, kad pagal 15 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 12 dalį finansines ataskaitas įmonė sudaro pagal paskutinės mėnesio dienos duomenis“ bei į klausimą, ar ji turėjo šiuos duomenis, ataskaitas už 2010-2011 metus?“ ekspertė atsakė, jog įstatymai nenumato, jog balansai sudaromi šiomis datomis. Balansai sudaromi tik už finansinius metus. Toks klausimas buvo, bet nereiškia, kad jis buvo teisingai užduotas. Į prokuroro klausimą „ar disponavo UAB „A“ 2010-2011 m. ataskaitomis?“ ekspertė atsako, jog taip, bet ne tai datai, kuriai buvo užduotas pirmas klausimas. Disponavo už finansinius metus, o ne birželio 30 dienai ir gegužės 1 dienai. Pirmas klausimas buvo užduotas ne nurodant finansinius metus, o konkrečias datas. Toms datoms nesudaromas balansas. Į prokuroro klausimą, ar ji atlikdama ekspertizę susipažino su byloje esančiomis kitomis specialisto išvadomis, ekspertė atsakė, jog jai tai nėra privalomas tyrimo objektas. Į prokuroro klausimą, ar jai yra žinomas 2013 m. birželio 20 d. FNTT, Lietuvos teismo ekspertizės centro, Lietuvos policijos kriminalinių tyrimo centro vadovo įsakymas „Dėl rekomendacijų Dėl asmens veiklos, jo turtų, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžių ir struktūrų nustatymo ir vertinimo patvirtinimo“? bei į prokuroro komentarą, kad remiantis šiuo įsakymu, ekspertas, atliekantis tyrimą, jeigu tyrimo metu yra kitos specialistų išvados, kurios prieštarauja jo formuluojamai ir teikiamai išvadai, jis privalo jas aptarti ir pasisakyti, ekspertė atsakė, jog ji žino šį įsakymą. Jai atrodo, jog būtų nelabai korektiška vertinti kitų specialistų išvadas. Į prokuroro pastebėjimą, jog ji nurodo, kad dėl to, kad tyrimui nėra pateikta sąskaita „S“ Nr. TD10.044, taip pat ji nėra apskaityta, taip pat nėra apskaityta kreditinė sąskaita T.D.C.10.040, dėl to nėra galimybės nustatyti, kokią įtaką tų sąskaitų neatvaizdavimas turėjo „A“ 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. veiklos rezultatams, jos turtui, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžiui bei į prokuroro klausimą, dėl kokios priežasties nėra galimybės to nustatyti, ekspertė atsakė, kad nėra galimybės to nustatyti, nes tos sąskaitos nebuvo pateiktos, ar iš vis jos turėjo būti įtrauktos į apskaitą, ar ne. Kadangi ji nežino, už ką išrašyta ta sąskaita, gal ji anuliavo tą ankstesnę sąskaitą. Gal ji neturėjo būti įtraukta, nes galbūt ji anuliuota nuo tos įmonės. Ten parodyta paskui kreditinė sąskaita, tai čia ir gali būti anuliavimas tos sąskaitos. Ji nematė tų sąskaitų, už ką jos išrašytos, dėl to ir negali nustatyti (30 t., b. l. 154-156).

Iš 2013 m. sausio 15 d. kratos protokolo matyti, kad laikotarpiu nuo 8.45 val. iki 10.40 val. buvo atlikta krata UAB „A“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Nurodoma, kad kratos metu rasta ir paimta segtuvas su A. T. paskolos sutartimis iš 13 lapų; UAB „A“ registrai už 2007-2012 metus iš 48 lapų; segtuvas su T dokumentais  iš 48 lapų; segtuvas su T dokumentais iš 138 lapų (1 t., b. l. 55-56).

UAB „A“ pateikė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, turintys reikšmės ikiteisminiam tyrimui (26 t., b. l. 116-200; 27 t., b. l. 1-61).

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. gruodžio 11 d. specialisto (vyriausiųjų specialisčių K. L. ir V. A.) išvadoje „Dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-1/186 nurodoma, kad pagal UAB „A“ apyvartos žiniaraščio (buhalterinės sąskaitos Nr. 48 „skolos tiekėjams“) duomenis UAB „A“ apskaitoje užregistravo, jog įmonė T perėmė bendrovės „A“ įsiskolinimą įmonei L 557.098,28 EUR (1.923.548,97 Lt) pagal 2010 m. gegužės 28 d. trišalį susitarimą Nr. TR24/05-10, 2010 m. birželio 3 d. trišalį susitarimą Nr. TR24/05-10-1. UAB „A“ kreditoriniam įsiskolinimui įmonei L padengti atliko trišales užskaitas su įmone T 1.923.548,94 Lt, iš jų: 1.381.120,00 Lt (2010 m. gegužės 28 d.), 542.428,94 Lt (2010 m. birželio 3 d.). UAB „A“ apskaitoje dėl atliktų užskaitų kreditorinis įsiskolinimas įmonės L sumažėjo 1.923.548,94 Lt ir padidėjo 1.923.548,94 Lt kreditorinis įsiskolinimas įmonei T. Tyrimui nepateikti dokumentai (trišaliai susitarimai 2010 m. gegužės 28 d. Nr. TR24/05-10, 2010 m. birželio 3 d. Nr. TR24/05-10-1), patvirtinantys UAB „A“ buhalterinių įrašų pagrįstumą. Tuo pažeista 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostata „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 16 straipsnio 4 dalies nuostata „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus“.

UAB „A“ 2011 m. vasario 3 d. tiriamojo laikotarpio buhalterinės apskaitos registruose (buhalterinė sąskaita Nr. 4013 „Kitos finansinės skolos“) 44.886,40 Lt padidino bendrovės „A“ įsiskolinimą įmonei „T“, t. y. apskaitė 44.886,40 Lt (2011 m. vasario 3 d. - 23.133,76 Lt, 2011 m. vasario 3 d. - 21.752,64 Lt) T apmokėjimą už „E“.

Tyrimui nepateikti dokumentai, įrodantys, kad trys įmonės UAB „A“, „E“, „T“ susitarė dėl skolos perėmimo, kad UAB „A“ apskaitos registruose apskaitė skolą įmonei „E“. Tuo pažeista 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, jog „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 16 straipsnio 4 dalies nuostata, numatanti, jog „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus“.

Tyrimui pateiktame UAB „A“ apskaitos žiniaraštyje (buhalterinė sąskaita Nr. 48 „skolos tiekėjams“) apskaityta, kad UAB „A“ skola įmonei „T“ padidėjo 254.226,26 Lt (2011 m. kovo 22 d. 101.070.41 Lt, 2011 m. kovo 28 d. 88.415,85 Lt ir 64.740,00 Lt) už prekes kelyje (kreditas buhalterinės sąskaitos Nr. 48 „skolos tiekėjams“ ir debetas buhalterinės sąskaitos Nr. 2014 „prekės kelyje“).

UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje apskaityta, kad 2011 m. balandžio 11 d. dėl nepristatytų detalių 254.226,26 Lt mažinama įsiskolinimo suma įmonei „T“ (kreditas buhalterinės sąskaitos Nr. 2014 „prekės kelyje“ (254.226,26 Lt) ir debetas buhalterinės sąskaitos Nr. 222 „Tarpinė sąskaita“ 254.226,26 Lt). Tyrimui nepateikti jokie minėtą ūkinę operaciją pagrindžiantys dokumentai. Tuo pažeista 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 16 straipsnio 4 dalies nuostata, numatanti, kad „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus“.

Pagal tyrimui pateiktus UAB „A“ dokumentus nustatyta, kad UAB „A“ buhalterinės apskaitos registruose įregistravo, kad 2010 m. gegužės 31 d. įmonės „N“ bendrovei „A“ sumažėjo 230.042,28 Lt ir kad 2010 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, gruodžio mėn. įmonės Syntex LLC skola bendrovei „A“ sumažėjo 513.852,33 Lt. Apskaitos registruose nurodyta, kad skolos sumažėjimas apskaitytas pagal įmonės „T“ 2010 m. gegužės 21 d. pranešimus Nr. TR21/05-10-1, Nr. Nr. TR21/05-10-2.

Tyrimui pateiktas 2010 m. gegužės 21 d. įmonės „T“ pranešimas Nr. TR21/05-10-1, pasirašytas įgalioto asmens A. E., kuriame nurodyta, kad įmonė „T“ ketina perimti įmonės „N“ įsipareigojimus bendrovei „A“ pagal 2002 m. gegužės 6 d. sutartį Nr.10A-241 tarp bendrovės „A“ ir įmonės „N“ t. y. įmonė „T“ ketina apmokėti įmonės „N“ 66.624,85 EUR skolą bendrovei „A“.

Tyrimui pateiktas „T“ 2010 m. gegužės 21 d. pranešimas Nr. TR21/05-10-2, pasirašytas įgalioto asmens A. E., kuriame nurodyta, kad įmonė „T“ ketina perimti įmonės „S“ 197.500,00 USD įsiskolinimą bendrovei „A“ pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. L16-2936 tarp bendrovės „A“ ir įmonės „S“ t. y. įmonė „T“ ketina apmokėti įmonės „S“ skolą bendrovei „A“.

Pagal UAB „A“ atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus nustatyta, kad įmonė „T“ 2010 m. gegužės 31 d. pervedė bendrovei „A“ 66.624,85 Eur (230.042,28 Lt), nurodytas mokėjimo pagrindas „contract Nr. 10A-241“ bei 2010 m. liepos-rugpjūčio mėn. - 69.353,75 USD (185.766.76 Lt) ir 95.020,15 EUR (328.085,57 Lt), nurodytas mokėjimo pagrindas „Nr. TR21/05-10-2“.

Pagal tyrimui pateiktus UAB „A“ dokumentus nustatyta, kad pagal sudarytus ir pasirašytus įgalioto asmens A. E., įmonės „T“ 2010 m. gegužės 21 d. pranešimus Nr. TR21/05-10-1, Nr. TR21/05-10-2 UAB „A“ apskaitoje įregistravo, kad įmonės „N“ bendrovei „A“ sumažėjo 230.042,28 Lt (2010 m. gegužės 31 d.) ir, kad įmonės „S“ skola bendrovei „A“ sumažėjo 513.852,33 Lt (2010 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, gruodžio mėn.). Tačiau dokumentų (trišalių sutarčių), kurių pagrindų buvo padarytos užskaitos, tarp tyrimui pateiktų bendrovės dokumentų nėra. Tuo pažeista 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, jog „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 16 straipsnio 4 dalies nuostata, numatanti, jog „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus“.

Tyrimui pateikta UAB „A“ apskaitos registruose neapskaityta 2010 m. birželio 10 d. kompanijos „S“ išrašyta sąskaita faktūra (invoice) Nr. TD 10.0532, kurioje nurodyta 387.744,67 Eur (1.338.804,79 Lt) remonto darbų vertė, 2010 m. balandžio 16 d. kreditinė sąskaita faktūra (invoice) Nr. TD.C. 10.040, kurioje mažinama 40.000,00 Eur (138.112,00 Lt) darbų vertė pagal sąskaitą TD 10.0244. Pažymima, kad sąskaita TD 10.0244 tyrimui nepateikta ir UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje taip pat neapskaityta. Tuo UAB „A“ pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio nuostatą, numatančią, jog „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“.

Dėl išvardintų aplinkybių tyrimo metu pagal tyrimui pateiktus dokumentus ir nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų, tiriamuoju laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (27 t., b. l. 128-148).

UAB „M“ 2017 m. kovo 3 d. specialisto (A. K.) išvadoje nurodoma, kad pagal atliktą tyrimą galima nustatyti UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos rezultatus už kaltinamajame akte nurodytą laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d.

Specialistas A. K. šios išvados aprašomojoje dalyje nurodo, jog FNTT Specialistės ir VMI Specialistės Išvadoje (toliau - Specialistės) yra nurodyta, kad Bendrovė, nepateikdama trišalių susitarimų, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 16 straipsnio 4 dalį, numatančią, kad „apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus“. Specialisto A. K. teigimu, su tokia Specialistų išvada jis nesutinka.

Nurodo, jog Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės įstatymo sąvokos“ 1 punkte yra nurodyta, kad „apskaitos dokumentas - popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas. “

1. Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad Bendrovė skolą tiekėjams, t. y. Vokietijos įmonei „L“ sumoje 557 098,28 Eur (ekvivalentu 1 923 548,94 Lt), padengė ne pati, bet Didžiosios Britanijos įmonė „T“. Specialistės Išvadoje nurodė, kad „tyrimui nepateikti dokumentai (trišaliai susitarimai 2010 m. gegužės 28 d. Nr. TR24/05-10, 2010 m. birželio 3 d. Nr. TR24/05-10-11.“ Buhalterinės apskaitos įstatymo nei viename straipsnyje nėra jokios nuorodos, kad skolos privalo būti užskaitomos trišalių susitarimų pagrindu. Buhalterinės apskaitos įstatymas nurodo, kad turi būti pateiktas apskaitos dokumentas, kuriuo pagrindu gali būti daromi atitinkami buhalteriniai įrašai.

Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti:

• 2010 m. kovo 11 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. l 1/03/10, kur Bendrovė skolinasi 557 098,28 Eur iš įmonės „T“.
• 2010 m. kovo 12 d. pranešimu apie įsipareigojimų perėmimą Nr. TR12/03-10-1 įmonė „T“ perima Bendrovės įsipareigojimą 557 098,28 Eur (pagal oficialų buhalterinį kursą - 1 923 548,94 Lt) Vokietijos įmonei „L“. Taip pat buvo pateikti „T“ pavedimai Vokietijos įmonei, t. y. 2010 m. gegužės 28 d. - 400 000 Eur ir 2010 m. birželio 3 d. - 157 098,28 Eur.
• Pavedimus Vokietijos įmonei darė ne Bendrovė, o įmonė „T“. Pateikti bankiniai dokumentai yra ne Bendrovės, bet „T“.
• Bendrovė vadovaudamasi 2010 m. kovo 12 d. pranešimu ir papildomais įrodymais („T“ pavedimų kopijomis), kad pinigai Vokietijos įmonei buvo sumokėti padarė atitinkamus buhalterinius įrašus, t. y. sumažino atitinkamai skolą Vokietijos įmonei, o padidino skolą - Didžiosios Britanijos įmonei.
• Apskaitos dokumentas, kuris leido daryti atitinkamus įrašus buhalterinėje apskaitoje, buvo 2010 m. kovo 12 d. pranešimas apie įsipareigojimų perėmimą Nr. TR12/03-10-1, kuris atitinka visus reikalavimus pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 punktą.

2. Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad Bendrovė skolą „E“ sumažino, o įmonei „T“ padidino atitinkamai 44 886,40 Lt (atitinkamai 13 000 Eur). Specialistės Išvadoje nurodė, kad „tyrimui nepateikti dokumentai, įrodantys, kad trys įmonės UAB „A“, „E“, „T“ susitarė dėl skolos perėmimo“.

Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad:

• 2011 m. sausio 7 d. buvo sudaryta paskolos sutartis 07/01/11, kur Bendrovė skolinasi iš įmonės „T“ 13 000 Eur.
• 2011 m. sausio 7 d. pranešimu apie įsipareigojimų perėmimą Nr. 07/01/11 įmonė „T“ perėmė Bendrovės įsipareigojimą 13 000 Eur (pagal oficialių buhalterinį kursą - 44 886,4 Lt) bendrovei „E“.
• 2011 m. vasario 3 d. „T“ sumoka „E“, kur pavedime nurodo pagal kokią sąskaitą yra apmokama, t. y. Nr. EAS 20080813/2011-1.
• Apskaitos dokumentas, kuris leido daryti atitinkamus įrašus buhalterinėje apskaitoje buvo 2011 m. sausio 7 d. pranešimas apie įsipareigojimų perėmimą Nr. 07/01/11 ir pavedimo kopija. Sutartis atitinka apskaitos dokumentams keliamus reikalavimus.

3. Specialistės Išvadoje nurodė, kad Bendrovė apskaitos žiniaraštyje skolą įmonei „T“ padidino 254 226,26 Lt (2011 m. kovo 22 d. -101 070,41 Lt, 2011 m. kovo 28 d. - 88 415,85 Lt) už prekes kelyje. 2011 m. balandžio 11 d. dėl nepristatytų detalių skola - 254 226,26 Lt buvo sumažinta. Pažeidimas, kad „nepateikti jokie minėtą ūkinę operaciją pagrindžiantys dokumentai.“

Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad Bendrovė pradžioje fiksavo 2011 m. kovo mėn. buhalterinėje apskaitoje prekes kelyje, tačiau 2011 m. balandžio mėn. šį buhalterinį įrašą panaikino.

• 2010 m. gegužės 13 d. Viešoji įstaiga Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus įsakymu VAS-12 buvo patvirtintas 1-as verslo apskaitos standartas „Finansinė atskaitomybė“, kur 13.2 punktas nurodo, kad įsipareigojimai gali būti esamieji ir būsimieji. Bendrovė, vadovaudamasi verslo apskaitos standartais bei turėdama informaciją, kad yra perkamos prekės, atitinkamai 2011 m. kovo mėn. fiksavo perkamas prekes, tačiau pačių prekių dar nebuvo, todėl jos teisingai buvo apskaitomos buhalterinėje apskaitoje sąskaitoje Nr. 2014 „Prekės kelyje“. Kadangi realiai prekių Bendrovė negavo, o tuo pačiu nebuvo gauta ir apskaitos dokumento, tai ji anuliavo 2011 m. kovo mėn. padarytą buhalterinį įrašą, t. y. panaikino įrašą „Prekės kelyje“, o tuo pačiu sumažino įsipareigojimą įmonei „T“.
• Buhalterinio įrašo panaikinimas nėra apskaitos pažeidimas. Tuo laikotarpiu galiojančiame Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnyje nebuvo nuorodos, kad Bendrovės įgaliotas asmuo turėjo susirašyti buhalterinę pažymą, pagrindžiančią buhalterinį įrašą. 2011 m. buhalterinis įrašas turėjo būti daromas atsižvelgiant į turimą apskaitos dokumentą. Kadangi Bendrovė nebuvo gavusi prekių įsigijimo apskaitos dokumento, o tuo pačiu prekės nebuvo įsigytos, todėl Bendrovės buhalterinėje apskaitoje turėjo būti atitaisyta klaida, t. y. panaikintas buhalterinis įrašas.

4. Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad Bendrovė skolas įmonei „N“ ir „S“ sumažino, o įmonei „T“ padidino atitinkamai 230 042,28 Lt (pagal oficialų buhalterinį kursą 66 624,85 Eur) ir 513 852,33 Lt (pagal oficialų buhalterinį kursą 148 821,92 Eur). Specialistės Išvadoje nurodė, kad nebuvo pateiktos trišalės sutartys.

Tyrimui buvo pateiktas įmonės „T“ 2010 m. gegužės 21 d. pranešimas apie skolos perėmimą Nr. TR21/05-10-2, kuriame nurodyta, kad perima Bendrovės skolą „S“ 197 500 USD pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. L16-2936 tarp Bendrovės ir įmonės „S“.

Tyrimui buvo pateiktas įmonės T 2010 m. gegužės 21 d. pranešimas apie skolos perėmimą Nr. TR21/05-10-1, kuriame nurodyta, kad perima Bendrovės skolą „N“ 66 624,85 Eur pagal 2002 m. gegužės 6 d. sutartį Nr. 10A-241 tarp Bendrovės ir įmonės „N“.

Apskaitos dokumentai, kurie leido daryti atitinkamus įrašus Bendrovės buhalterinėje apskaitoje, buvo 2010 m. gegužės 21 d. pranešimai apie skolos perėmimą Nr. TR21/05-10-2 ir 2010 m. gegužės 21 d. sutartis Nr.TR21/05-10-1. Pranešimai apie skolos perėmimus atitinka apskaitos dokumentams keliamus reikalavimus.

5. Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad Bendrovės apskaitoje nėra apskaityta 2010 m. birželio 10 d. kompanijos „S“ išrašyta sąskaita-faktūra (invoice) Nr. TD 10.0532, kurioje nurodyta 387 744,67 Eur (oficialiu buhalteriniu kursu 1 338 804,79 Lt) remonto darbų ir 2010 m. balandžio 16 d. kreditinė sąskaita-faktūra (invoice) Nr. TD.C. 10.0244.

Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad Bendrovė aukščiau minėtų sąskaitų neapskaitė, tačiau į buhalterinę apskaitą buvo įtraukta 2010 m. birželio 23 d. sąskaita TD 10.0587 kompanijos „S“ už 376 396,13 Eur sumą. Sulyginus 2010 m. birželio 10 d. ir 2010 m. birželio 23 d. atliktų darbų sumas, jos yra praktiškai identiškos. Abiejuose sąskaitose yra ir kiti atitikimai: registracijos numeriai - s/h 067 (LY-ETM); laikotarpis 2010 kovas-gegužė; kompanijos užsakymas - 21159; Bendrovės užsakymas - AV 10/08; taip pat abiejuose nurodyta, kad pagal sąskaitą TD 10.0164 jau atkrauta už 17 436,45 Eur (30 proc. apmokėta) ir pagal sąskaitą TD 10.0307 atkrauta už 150 000 Eur.

Specialisto A. K. teigimu, visi aukščiau išvardinti faktai rodo, kad Bendrovė apskaitą tik vieną sąskaitą, atliekant orlaivio remonto darbus. Jei Bendrovė neįtraukė sąskaitos TD 10.0532, tai ji turėjo likti skolinga kompanijai „S“ - 387 744,67 Eur. Tačiau užsienio kompanija papildomai pinigų neprašė, o patvirtino, kad pagal sąskaitą TD10.0587 yra bendra ir galutinė orlaivio remonto kaina, t. y. 376 396,13 Eur.

Bendrovė, vadovavosi Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 punktu, kuriame nurodyta, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.“ Tyrimui pateikti apskaitos registrai rodo, kad už tiriamąjį laikotarpį šių nuostatų buvo laikomasi, t. y. pagal minėto įstatymo 16 straipsnio „Apskaitos registrai“ 2 punktą „apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius. Šie minėto įstatymo straipsniai nurodo, kad pati Bendrovė nustato registrų formas ir skaičius (30 t., b. l. 2-6, 7-11).

UAB „P“ 2017 m. gegužės 22 d. specialisto (specialistės E. J.) išvadoje Nr. 16-064/2017 nurodyta, kad:

1. UAB „A“ (toliau – ir Bendrovė) 2010 m. kovo 11 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 11/03/10, pagal kurią Bendrovė skolinasi 557 098,28 Eur iš įmonės „T“. 2010 m. kovo 12 d. pranešimu apie įsipareigojimų perėmimą Nr. TR12/03-10-1 įmonė „T“ perima UAB „A“ įsipareigojimą 557 098,28 Eur Vokietijos įmonei „L“. Taip pat buvo pateikti „T“ pavedimai Vokietijos įmonei, t. y. 2010 m. gegužės 28 d. - 400 000 Eur ir 2010 m. birželio 3 d. - 157 098,28 Eur. Pavedimus Vokietijos įmonei darė ne Bendrovė, o įmonė T. Bendrovė vadovaudamasi 2010 m. kovo 12 d. pranešimu ir papildomais įrodymais („T“ pavedimų kopijomis), kad pinigai Vokietijos įmonei buvo sumokėti, padarė atitinkamus buhalterinius įrašus, t. y. 557 098,28 Eur sumai sumažino skolą Vokietijos įmonei „L“ ir parodė skolą (finansinį įsipareigojimą) - įmonei T. Bendrovė 2011 m. sausio 7 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 07/01/11, pagal kurią Bendrovė skolinasi iš įmonės „T“ 13 000 Eur. 2011 m. sausio 7 d. pranešimu Nr. 07/01/11 apie įsipareigojimų perėmimą „T“ perima Bendrovės įsipareigojimą 13 000 Eur įmonei „E“. 2011 m. vasario 3 d. „T“ sumoka „E“. Bendrovė padarė atitinkamus buhalterinius įrašus, t. y. 13 000 Eur sumai sumažino skolą „E“ ir parodė skolą (finansinį įsipareigojimą) - įmonei „T“. Šioms ūkinėms operacijoms pagrįsti UAB „A“ neprivalėjo turėti trijų šalių susitarimo. Vertinant aukščiau pateiktų dokumentų turinį Bendrovė gavo tikslinę paskolą iš įmonės „T“, kad galėtų įvykdyti atsiskaitymus su „L“ ir „E“. Pranešimas apie įsipareigojimų perėmimą pagal savo turinį yra susitarimas, kad įmonė „T“ tiesiogiai sumokėtų įmonėms „L“ ir „E“. Dokumentai ir ūkinės operacijos užregistruotos apskaitos registruose atlikti pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų sudarymą, ir verslo apskaitos standartus.

2. Bendrovė pagal įmonės „T“ išankstinio apmokėjimo sąskaitas 2011 m. kovo mėn. apskaitoje 254 226,26 Lt (2011 m. kovo 22 d. -101 070,41 Lt, 2011 m. kovo 28 d. - 88 415,85 Lt) suma padidino prekes kelyje ir atitinkamai registravo įsipareigojimą įmonei „T“. Bendrovė prekių negavo, paaiškėjus klaidai apskaitoje buvo padarytas STORNO įrašas t. y. 254 226,26 Lt suma sumažintos prekės kelyje ir atitinkamai įsipareigojimas įmonei „T“. Šio Storno įrašo teisingumą patvirtina ir 2011 m. rugsėjo 1 d. gautas įmonės „T“ pranešimas.

3. Bendrovė į apskaitos registrus neįtraukė 2010 m. birželio 10 d. kompanijos „S“ sąskaitos-faktūros (invoice) Nr. TD 10.0532, kurioje nurodyta 387 744,67 Eur) remonto darbų ir 2010 m. balandžio 16 d. kreditinės sąskaitos-faktūros (invoice) Nr. TD.C. 10.0244. Bendrovė į apskaitos registrus įtraukė kompanijos S 2010 m. birželio 23 d. sąskaitą TD10.0587 376 396,13 Eur sumai. Kompanija „S“ patvirtino, kad bendra ir galutinė orlaivio remonto kaina yra 376 396,13 Eur, t. y. pagal 2010 m. birželio 23 d. sąskaitą TD10.0587. Tai, kad nebuvo įtraukta sąskaita, išrašyta 2010 m. birželio 10 d. Nr. TD 10.0532 ir 2010 m. balandžio 16 d. kreditinė sąskaita Nr. TD.C. 10.0244, nedaro įtakos sąnaudų pripažinimui ir darbų vertės nustatymui. Pagal aukščiau išvardintus pirminius apskaitos dokumentus ir gautą patvirtinimą iš kompanijos „S“ galima nustatyti, kokia darbų vertė turėjo būti apskaityta ir buvo apskaityta sąnaudose, t. y. 376 396,13 Eur.

4. Aukščiau išvardintas ūkinių operacijų užregistravimas apskaitos registruose už atitinkamus laikotarpius yra teisingas. Dėl aukščiau išvardintų ūkinių operacijų užregistravimo apskaitos registruose galima nustatyti UAB „A“ turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą už atitinkamus laikotarpius (30 t., b. l.  84-86).

Lietuvos teismo ekspertizės centro (ekspertės T. Z.) 2017 m. gruodžio 6 d. ekspertizės akte (Nr. 11-1447 (17) nurodyta, kad:

1. Nesant 2010 m. gegužės 28 d. Nr. TR24/05-10 ir 2010 m. birželio 3 d. Nr. TR24/05-10-1 trišalių susitarimų pagal UAB „A“ apskaitos dokumentus galima nustatyti, kaip buvo atliktos buhalterinės operacijos, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2011 m. lapkričio 6 d. Nr. IW-574 su vėlesniais pakeitimais) 3 straipsnio reikalavimais – ūkio subjektai tvarkydami apskaitą daro dvejybinį įrašą. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2011 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 su vėlesniais pakeitimais) 15 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams; to paties įstatymo 15 straipsnio 12 dalyje yra nustatyta, kad finansines ataskaitas įmonės sudaro pagal ataskaitinio laikotarpio paskutinės dienos duomenis. Tad nustatyti UAB „A“ veiklos rezultatą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą už 2010 m. gegužės 1 d. – 2011 m. birželio 30 d. laikotarpį nėra galimybės.

2. 2011 m. vasario 3 d. pavedimu Nr. 02031619 įmonė „T“ apmokėjo bendrovei „E“ 13.000,00 Eur. Ši suma atvaizduota UAB „A“ sąskaitoje Nr. 4013 „Kitos finansinės skolos“ kaip skola įmonei „T“. Šio buhalterinio įrašo pagrįstumui pakanka Paskolos sutarties Nr.07/01/11 tarp įmonės „T“ ir UAB „A“ ir 2011 m. sausio 10 d. pranešimo apie įsipareigojimų perėmimą Nr. TR 10/01-11-1.

3. Įmonės „S“ 2010 m. birželio 10 d. sąskaitoje Nr. TD 10.0532 ir 2010 m. birželio 23 d. sąskaitoje TD 10.0587 nurodyti atlikti darbai kartojasi, nors skiriasi kai kurios sumos. UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje atvaizduota tik sąskaita Nr. TD 10.0587.

Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. birželio 10 d. sąskaita Nr. TD 10.0532 nebuvo apskaityta, o 2010 m. birželio 23 d. sąskaita TD 10.0587 ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. sąskaita TD 10.0738 buvo apskaitytos, tai galima nustatyti UAB „A“ 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. veiklos rezultatą, turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą.

Kadangi sąskaita Nr. TD 10.044 tyrimui nepateikta, tai nėra galimybės nustatyti, už kokį laikotarpį, už kokius darbus ir kokiai sumai sąskaita išrašyta. Taip pat ekspertas negali nustatyti, kodėl UAB „A“ apskaitoje neatvaizduota sąskaita Nr. TD 10.044, o taip pat šiai sąskaitai išrašyta patikslinta kreditinė sąskaita Nr. T.D.C. 10.040.

Dėl aukščiau minėtų priežasčių nėra galimybės nustatyti, kokią įtaką tų sąskaitų neatvaizdavimas turėjo UAB „A“ 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio veiklos rezultatui, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžiui ir struktūrai.

4. Atvaizduojant buhalterines operacijas tarp UAB „A“ ir įmonės „T“ dėl 101.070,41 Lt (41.480,10 USD) ir 88.415,85 Lt (25.607,00 EUR) UAB „A“ panaudojo šias sąskaitas, būtent: debetas Nr. 48 „Skolos tiekėjams“; kreditas Nr. 220 „išankstiniai apmokėjimai“; debetas Nr. 2014 „Prekės kelyje“; kreditas Nr. 48 „Skolos tiekėjams“; debetas Nr. 222 „Tarpinė sąskaita“; kreditas 2014 „Prekės kelyje“; debetas Nr. 4013 „Kitos finansinės skolos“; kreditas Nr. 222 „Tarpinė sąskaita“. Apyvartos žiniaraščių duomenų pakanka debeto ir kredito įrašams atlikti (30 t., b. l. 119-127).

Dėl A. T. pareikšto kaltinimo pagal 223 straipsnio 1 dalį

Pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl aplaidžių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarp veikos ir kilusių padarinių turi būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys.

Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tik neatsargiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-305/2009).

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-69-895/2018).

Pažymėtina, kad A. T. pareikšto kaltinimo kontekste aktualūs 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. IX-574 19 ir 21 straipsniai. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas, o 19 straipsnyje nustatyta, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą.

Šioje byloje A. T. buvo kaltinamas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdamas UAB „A“ vadovu, aplaidžiai organizavo UAB „A“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą, neišsaugojo ūkines operacijas pagrindžiančių dokumentų, dėl to, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. balandžio 11 d., negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. A. T. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2011 m. balandžio 11 d. būdamas UAB „A“ direktoriumi, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui ir žinodamas, kad būtent jis pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas atsako už šios bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115, 12 straipsnio, 13 straipsnio bei 2011 m. kovo 9 d. Lietuvos vyriausiojo archyvaro Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymą Nr. V-100 ir 2010 m. spalio 18 d. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus įsakymą Nr. V-46 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ nuostatas, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kuri turėjo numatyti priemones, užtikrinančias minėtų dokumentų saugumą, ir tuo pačiu neužtikrino, kad šie dokumentai – sutartys, patvirtinančios, kad trys įmonės UAB „A“, „E“, ir „T“ susitarė dėl skolos perkėlimo, būtų tinkamai saugomos įmonės buhalterinėje apskaitoje teisės aktais nustatytą imperatyvų – 10 metų – laikotarpį, ir taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio nuostatą, numatančią, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“. Pagal kaltinimo struktūrą, minėtų sutarčių nebuvimas ir kartu jų apskaitymas įmonės 2011 m. vasario 3 d. buhalterinės apskaitos registruose, 2011 m. balandžio 11 d. apskaitos žiniaraštyje lėmė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. balandžio 11 d., negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Teismas, įvertinęs bylos įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad A. T. pareikštas kaltinimas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nepasitvirtino. Tokia išvada daryta atlikus sisteminę bylos įrodymų analizę, juos susiejus ir palyginus tarpusavyje.

Pažymėtina, kad A. T. pareikštas kaltinimas iš esmės grindžiamas vieninteliu įrodymu, t. y. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. gruodžio 11 d. specialisto (vyriausiųjų specialisčių K. L. ir V. A.) išvada „Dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-1/186. Šioje išvadoje, be kita ko, nurodoma, kad pagal UAB „A“ apyvartos žiniaraščio (buhalterinės sąskaitos Nr. 48 „skolos tiekėjams“) duomenis UAB „A“ apskaitoje užregistravo, jog įmonė „T“ perėmė bendrovės „A“ įsiskolinimą įmonei L 557.098,28 EUR (1.923.548,97 Lt) pagal 2010 m. gegužės 28 d. trišalį susitarimą Nr. TR24/05-10, 2010 m. birželio 3 d. trišalį susitarimą Nr. TR24/05-10-1. UAB „A“ kreditoriniam įsiskolinimui įmonei L padengti atliko trišales užskaitas su įmone T 1.923.548,94 Lt, iš jų: 1.381.120,00 Lt (2010 m. gegužės 28 d.), 542.428,94 Lt (2010 m. birželio 3 d.). UAB „A“ apskaitoje dėl atliktų užskaitų kreditorinis įsiskolinimas įmonės „L“ sumažėjo 1.923.548,94 Lt ir padidėjo 1.923.548,94 Lt kreditorinis įsiskolinimas įmonei „T“. Vis tik tyrimui nebuvo pateikti dokumentai (trišaliai susitarimai 2010 m. gegužės 28 d. Nr. TR24/05-10, 2010 m. birželio 3 d. Nr. TR24/05-10-1), patvirtinantys UAB „A“ buhalterinių įrašų pagrįstumą. Tuo pažeista 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostata „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 16 straipsnio 4 dalies nuostata „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus“. Specialistų nuomone, dėl minėtų trišalių susitarimų nebuvimo bei kitų šioje išvadoje nustatytų pažeidimų, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (27 t., b. l. 128-148).

Valstybinis kaltintojas, surašydamas A. T. kaltinimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, rėmėsi pirmiau nurodytomis specialisto išvadoje nustatytomis aplinkybėmis bei remdamasis tuo, kad, pasak specialisto, minimų dokumentų nebuvimas neva lėmė, jog nurodytu laikotarpiu negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, sprendė, kad A. T. dokumentų saugojimo tvarkos nenustatymas tiesiogiai susijęs su neva kilusiais BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytais padariniais.

Teismo vertinimu, pirmiau paminėta specialisto išvada nelaikytina pakankamu pagrindu konstatuoti, kad A. T. aplaidžiai organizavo UAB „A“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą, neišsaugojo pirmiau minėtų ūkines operacijas pagrindžiančių dokumentų (dviejų trišalių susitarimų) ir dėl to, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. balandžio 11 d., negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Šiame kontekste teismas pažymi, kad byloje iš esmės paneigta specialisto išvada nustatyta aplinkybė, kad joje nurodytu laikotarpiu negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y., kad kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. Atitinkamai konstatuotina, kad nėra pagrindo spręsti esant priežastiniam ryšiui tarp padarinių ir A. T. veikos (neveikimo).

Šiame kontekste pirmiausia teismas pažymi, kad A. T. apklausiamas teisme parodė, jog kai kuriose valstybėse reikia trišalių sutarčių, kitose - ne, pas juos kitos tvarkos ir užsieniečiai nelabai supranta, ko iš jų norima. Jis nemano, kad trišalės sutartys būtinos ir negali atsiminti, ar jos buvo, ar nebuvo. Pareigūnai išsivežė dokumentus, nepadarė kopijų, negali pasakyti, ar tos sutartys objektyviai buvo. Įmonėje kiekvienais metais atliekamas privalomas auditas, vyksta mokestiniai patikrinimai. Jeigu kažkas būtų netvarkinga, būtų pastebėta. Konkrečiai apie trišales sutartis jis nieko negali pasakyti. Dokumentų saugojimo tvarka yra „susigulėjusi“ prieš 19 metų, nuo įmonės įsteigimo. Jeigu būtų buvę pažeidimų, įmonė būtų gavusi pastabų iš audito ar VMI. Jis net nesigilino į tai, vyriausioji finansininkė tuo užsiimdavo, kai būdavo patikrinimai. Jis būtų atkreipęs dėmesį, jei tikrintojai būtų davę pastabų, bet jų nebuvo. Nebuvo jokio tikslo nuslėpti sutartį. Dėl dokumentų saugojimo buvo tęstinumas, buvo laikomasi Lietuvos įstatymų. Mano, kad buvo įmonės saugojimo tvarka, jeigu to reikalauja įstatymas, bet niekas neprašė pristatyti. Tokie A. T. parodymai iš dalies leidžia spręsti, kad jam mažai žinoma apie UAB „A“ buhalteriją“ ir jis išties nežino, ar įmonėje buvo organizuojamas buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimas, ar jis pats priėmė kokius nors su tuo susijusius vidinius aktus. Tokie jo veiksmai rodo tam tikrą aplaidumą organizuojant buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą. Tačiau vien šis faktas negali būti pagrindu spręsti, kad jis padarė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šioje vietoje teismas pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog A. T. įmonei UAB „A“ pradėjo vadovauti 2010 m. rugsėjo 20 d. ir vadovavo iki 2013 m. gruodžio 16 d. (specialisto išvados 3 lapas) (27 t., b. l. 129, bei išvados priedai). Taigi, 2010 m. gegužės 28 d. trišalio susitarimo Nr. TR24/05-10, 2010 m. birželio 3 d. trišalio susitarimo Nr. TR24/05-10-1, kurie neišsaugoti dėl to, kad A. T. neva nenustatė saugojimo tvarkos, sudarymo metu A. T. įmonei nevadovavo, kadangi tuo metu (laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 15 d. iki 2010 m. rugpjūčio 9 d.) įmonei vadovavo ir šių dokumentų išsaugojimą organizuoti privalėjo V. V. (27 t., b. l. 129). Po šio vadovo, dar įmonės vadovu buvo ir direktorius R. K. (laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2010 m. rugsėjo 15 d. Apklausiamas teisme V. V. parodė, kad atskiro įsakymo dėl dokumentų saugojimo nebuvo. Jam atėjus vadovauti jau buvo priimta kažkokia tvarka, nematė pagrindo kažką keisti. Atėjęs jis perėmė įmonės veiklą, pasitikėjo tuo, kas buvo nustatyta. Taigi iš esmės nėra aišku, kurio iš minėtų asmenų, buvusių UAB „A“ vadovų, veiksmai nesiimant nustatyti buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkos galėtų būti priežastiniu ryšiu susiję su minimų dokumentų neišsaugojimu ir atitinkamai dėl to neva kilusiais kaltinamajame akte nurodytais padariniais, t. y. negalėjimu iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kita vertus teismas pažymi, kad šioje byloje apskritai nėra pagrindo spręsti, kad kilo BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai, kas bus aptarta vėliau.

Antra, pastebėtina, kad dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų padarytų procedūrinių pažeidimų išlieka abejonė, ar išties kaltinime nurodytų trišalių susitarimų objektyviai nebuvo tarp UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Šiame kontekste teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 149 straipsnio 7 dalimi, visi kratos metu paimtieji daiktai ir dokumentai parodomi dalyvaujantiems asmenims ir išvardijami kratos ar poėmio protokole arba prie protokolo pridedamame apyraše (nurodoma jų kiekis, svoris, individualios žymės, susidėvėjimas). Paimti daiktai ir dokumentai kratos ar poėmio vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami. Šiuo gi atveju iš byloje esančio 2013 m. sausio 15 d. kratos protokolo matyti, kad tyrėjai iš UAB „A“ patalpų paėmė segtuvą su A. T. paskolos sutartimis iš 13 lapų, UAB „A“ registrus iš 48 lapų, segtuvą „T“ su dokumentais iš 48 lapų, segtuvą su „T“ dokumentais iš 138 lapų (1 t., b. l. 55-56). Šiame kratos protokole jokie dokumentai dalyvaujančių asmenų akivaizdoje neišvardinti, nenurodytos jų individualios žymės, kaip to reikalauja BPK 149 straipsnio 7 dalis. Toks paimtų lapų skaičius segtuvuose nevisai atitinka ir specialistams pateiktų lapų skaičių (27 t., b. l. 119). Tokios aplinkybės palieka per daug abejonių dėl to, kad minimų dokumentų objektyviai nebuvo, ir neleidžia atmesti galimybės, kad jie galėjo dingti net ir tyrimo metu. Tokios aplinkybės, laikantis in dubio pro reo principo reikalavimų, vertintinos kaltinamojo naudai.

Kaip minėta, BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų visų trijų veikų sudėtys materialios, taigi baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, t. y. negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga, t. y. nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Teismas pažymi, kad 2015 m. gruodžio 11 d. specialisto išvadoje „Dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-1/186 nurodytas aplinkybes dėl minimų trišalių susitarimų būtinumo ūkinėms operacijoms pagrįsti, paneigia bylos medžiaga. Kartu šių dokumentų nebuvimas nagrinėjamos bylos kontekste nėra pakankamas išvadai, kad kilo BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai. Šiame kontekste pastebėtina, kad minimą išvadą surašiusi specialistė K. L. parodė, kad jai nebuvo pateikti visi reikalingi dokumentai. Pasak specialistės, jai atliekant tyrimą nebuvo pateikti tie dokumentai, kuriuos turėjo UAB „M“. Kalbama apie TR12/03-10-1 pranešimą. Jeigu būtų toks dokumentas, tai įrašai būtų pagrįsti. Čia susitarimas, kad perėmė skolą. Toks susitarimas tinkamas, jei jis būtų buvęs pateiktas, bet nebuvo pateiktas. Gretinant pastarąją išvadą su kitomis išvadomis teismas pažymi, kad UAB „M“ 2017 m. kovo 3 d. specialisto (A. K.) išvadoje pateikta priešinga išvada, nei 2015 m. gruodžio 11 d. specialisto išvadoje „Dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-1/186. UAB „M“ 2017 m. kovo 3 d. specialisto išvada nustatyta, kad: Buhalterinės apskaitos įstatymo nei viename straipsnyje nėra jokios nuorodos, kad skolos privalo būti užskaitomos trišalių susitarimų pagrindu. Buhalterinės apskaitos įstatymas nurodo, kad turi būti pateiktas apskaitos dokumentas, kuriuo pagrindu gali būti daromi atitinkami buhalteriniai įrašai.

Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti:

-              2010 m. kovo 11 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. l 1/03/10, kur Bendrovė skolinasi 557 098,28 Eur iš įmonės „T“.

-              2010 m. kovo 12 d. pranešimu apie įsipareigojimų perėmimą Nr. TR12/03-10-1 įmonė „T“ perima Bendrovės įsipareigojimą 557 098,28 Eur (pagal oficialų buhalterinį kursą - 1 923 548,94 Lt) Vokietijos įmonei „L“. Taip pat buvo pateikti „T“ pavedimai Vokietijos įmonei, t. y. 2010 m. gegužės 28 d. - 400 000 Eur ir 2010 m. birželio 3 d. - 157 098,28 Eur.

-              Pavedimus Vokietijos įmonei darė ne Bendrovė, o įmonė „T“. Pateikti bankiniai dokumentai yra ne Bendrovės, bet „T“.

-              Bendrovė vadovaudamasi 2010 m. kovo 12 d. pranešimu ir papildomais įrodymais („T“ pavedimų kopijomis), kad pinigai Vokietijos įmonei buvo sumokėti padarė atitinkamus buhalterinius įrašus, t. y. sumažino atitinkamai skolą Vokietijos įmonei, o padidino skolą - Didžiosios Britanijos įmonei.

-              Apskaitos dokumentas, kuris leido daryti atitinkamus įrašus buhalterinėje apskaitoje, buvo 2010 m. kovo 12 d. pranešimas apie įsipareigojimų perėmimą Nr. TR12/03-10-1, kuris atitinka visus reikalavimus pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 punktą.

2. Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad Bendrovė skolą „E“ sumažino, o įmonei „T“ padidino atitinkamai 44 886,40 Lt (atitinkamai 13 000 Eur). Specialistės Išvadoje nurodė, kad „tyrimui nepateikti dokumentai, įrodantys, kad trys įmonės UAB „A“, „E“, „T“ susitarė dėl skolos perėmimo“.

Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad:

-              2011 m. sausio 7 d. buvo sudaryta paskolos sutartis 07/01/11, kur Bendrovė skolinasi iš įmonės „T“ 13 000 Eur.

-              2011 m. sausio 7 d. pranešimu apie įsipareigojimų perėmimą Nr. 07/01/11 įmonė „T“ perėmė Bendrovės įsipareigojimą 13 000 Eur (pagal oficialių buhalterinį kursą - 44 886,4 Lt) bendrovei „E“.

-              2011 m. vasario 3 d. „T“ sumoka „E“, kur pavedime nurodo pagal kokią sąskaitą yra apmokama, t. y. Nr. EAS 20080813/2011-1.

-              Apskaitos dokumentas, kuris leido daryti atitinkamus įrašus buhalterinėje apskaitoje buvo 2011 m. sausio 7 d. pranešimas apie įsipareigojimų perėmimą Nr. 07/01/11 ir pavedimo kopija. Sutartis atitinka apskaitos dokumentams keliamus reikalavimus (30 t., b. l. 2-6, 7-11).

Teismas pažymi, kad šią išvadą apklausiamas teisme patvirtino ir pats A. K., kuris davė gana išsamius ir aiškius parodymus, su kuriais esminėse aplinkybėse sutiko ir specialistė K. L. Teismas pažymi, kad iš esmės analogiškos aplinkybės konstatuotos ir UAB „P“ 2017 m. gegužės 22 d. specialisto (specialistės E. J.) išvadoje Nr. 16-064/2017, kurioje taip pat spręsta, kad dokumentai ir ūkinės operacijos užregistruotos apskaitos registruose atlikti pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinę apskaitą ir finansinių ataskaitų sudarymą, ir verslo apskaitos standartus.

Tuo tarpu esant minimoms prieštaringoms išvadoms teismui paskyrus naują ekspertizę gautas Lietuvos teismo ekspertizės centro (ekspertės T. Z.) 2017 m. gruodžio 6 d. ekspertizės aktas (Nr. 11-1447 (17), kuriame nurodyta, kad nesant 2010 m. gegužės 28 d. Nr. TR24/05-10 ir 2010 m. birželio 3 d. Nr. TR24/05-10-1 trišalių susitarimų pagal UAB „A“ apskaitos dokumentus galima nustatyti, kaip buvo atliktos buhalterinės operacijos, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2011 m. lapkričio 6 d. Nr. IW-574 su vėlesniais pakeitimais) 3 straipsnio reikalavimais – ūkio subjektai tvarkydami apskaitą daro dvejybinį įrašą. Nors ekspertė šioje išvadoje nurodė, kad nėra galimybės nustatyti UAB „A“ veiklos rezultatą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą už 2010 m. gegužės 1 d. – 2011 m. birželio 30 d. laikotarpį, tačiau pabrėžė, kad to negali padaryti tik dėl to, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2011 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 su vėlesniais pakeitimais) 15 straipsnio 1 dalį, metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams; pagal 15 straipsnio 12 dalį, finansines ataskaitas įmonės sudaro pagal ataskaitinio laikotarpio paskutinės dienos duomenis. Tokias aplinkybes ekspertė patvirtino ir apklausiama teisme. Teismas pastebi, kad šiuo atveju nėra galimybės nustatyti UAB „A“ veiklos rezultatą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą už 2010 m. gegužės 1 d. – 2011 m. birželio 30 d. laikotarpį ne dėl dokumentų nebuvimo, o dėl užduotyje nurodyto laikotarpio, neatitinkančio įstatymų reikalavimų.

Taigi, pirmiau paminėtų išvadų analizė leidžia spręsti, kad šiuo atveju nekilo BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, o kaltinamajame akte nurodytų trišalių susitarimų nebuvimas, atitinkamai ir A. T. buhalterinių dokumentų saugojimo neorganizavimas, nenulėmė kaltinime nurodytų padarinių kilimo, kaltinamajame akte nenurodyti jokie kiti A. T. veiksmai, kurie galėjo lemti BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytų padarinių kilimą. Apibendrinant pirmiau išdėstytus įrodymus teismas konstatuoja, kad byloje liko neįrodyti BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti padariniai, atitinkamai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kitaip tariant, neįrodyta, jog A. T. veiksmai neorganizuojant UAB „A“ teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo nulėmė (priežastinis ryšys), kad buvo neišsaugoti kaltinime nurodyti trišaliai susitarimai, kartu nėra pagrindo manyti, kad dėl minėtos aplinkybės, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. balandžio 11 d., negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Esant tokioms aplinkybėms A. T. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl I. V. pareikto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, taip pat ir valstybės finansiniai interesai. Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 punktas).

BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-180/2014, 2K-7-234-942/2015 ir kt.).

Kaltinamajai I. V. pareikšto kaltinimo kontekste svarbios 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios numato, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 16 straipsnio 4 dalies nuostatos, numatančios, kad „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus“ bei 6 straipsnio nuostata, numatanti, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“.

Šioje byloje I. V. kaltinama pagal BK 222 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdama UAB „A“ vyriausiąja buhaltere apgaulingai tvarkė šios įmonės buhalterinę apskaitą ir dėl to kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai.

Kaltinamajai I. V. pareikštame kaltinime nurodoma, kad objektyviai jos veika (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas) pasireiškė šiais veiksmais:

1. 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimu, 2010 m. gegužės 31 d. apyvartos žiniaraštyje (buhalterinė sąskaita Nr. 48 „skolos tiekėjams“) užregistruojant, jog įmonė „T“ perėmė UAB „A“ įsiskolinimą įmonei „L“ 557 098,28 eurų (1 923 548,94 Lt) pagal 2010 m. gegužės 28 d. trišalį susitarimą Nr. TR24/05-10, 2010 m. birželio 3 d. trišalį susitarimą Nr. TR24/05-10-1 ir kreditoriniam įsiskolinimui įmonei „L“ padengti atliko trišales užskaitas su įmone „T“ 87 7792,473 Eur (1 923 548,94 Lt, iš jų 1 381 120,00 Lt (2010 m. gegužės 28 d.), 542 428,94 Lt (2010 m. birželio 3 d.)) nesant dokumentų – trišalių susitarimų 2010 m. gegužės 28 d. Nr. TR24/05-10, ir 2010 m. birželio 3 d. Nr. TR24/05-10-1 patvirtinančių buhalterinių įrašų pagrįstumą;
2. 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio nuostatų pažeidimu:

1. 2010 m. birželio 10 d. apyvartos žiniaraštyje (sąskaita Nr. 48 „Skolos tiekėjams“) neapskaičius kompanijos „S“ išrašytos sąskaitos – faktūros (invoice) Nr. TD 10.0532, kurioje nurodyta 387.744,67 Eur (1.338.804,79 Lt) remonto darbų vertė;
2. 2010 m. balandžio 16 d. neapskaičius kreditinės sąskaitos – faktūros (invoice) Nr. TD.C. 10.040, kurioje mažinama 40.000,00 Eur (138.112,00 Lt) darbų vertė pagal sąskaitą – faktūrą Nr. TD 10.0244;
3. Į 2010 – 2011 metų sąnaudas nurašius dalį paslaugų vertės pagal 2010 m. birželio 23 d. kompanijos „S“ sąskaitą – faktūrą Nr. TD 10.0587, ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. sąskaitą – faktūrą Nr. TD 10.0738, neturint operaciją pagrindžiančių juridinę galią trinčių dokumentų;
4. Apyvartos žiniaraštyje (sąskaita Nr. 48 „Skolos tiekėjams“) neapskaičius dalies kompanijos „S“ išrašytų sąskaitų faktūrų (Nr. TD 10.0532, Nr. TD.C. 10.040, TD 10.0244).

Pasak valstybinio kaltintojo, pirmiau nurodytos veikos lėmė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d., iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Teismo vertinimu, toks I. V. pareikštas kaltinimas šioje baudžiamojoje byloje nepasitvirtino. Tokia išvada darytina nuosekliai vertinant byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, juos gretinant tarpusavyje bei atmetant esminį kaltinimo įrodymą.

Pirmiausia teismas pažymi, kad iš esmės vienintelis ir pagrindinis bylos įrodymas, kuriuo grindžiamas I. V. pareikštas kaltinimas, yra Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. gruodžio 11 d. specialisto (vyriausiųjų specialisčių K. L. ir V. A.) išvada „Dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-1/186, kurioje ir buvo nustatyti pirmiau nurodyti I. V. neva padaryti buhalterinės apskaitos tvarką reglamentuojančių teisės normų pažeidimai bei konstatuota, kad dėl to, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d., iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 27, b. l. 128-148).

Vis tik teismas pažymi, kad FNTT 2015 m. gruodžio 11 d. specialisto išvada dalyje dėl BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje kilusių padarinių kilimo, taip pat ir dėl kai kurių šio nusikaltimo objektyviųjų požymių, iš esmės paneigta kitais bylos įrodymais, o teismo posėdyje apklausiama šią išvadą surašiusi specialistė K. L. iš esmės pripažino, kad UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atliko neturėdama visų dokumentų, kuriuos turėjo kiti specialistai, jau bylos nagrinėjimo metu atlikę šios įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimus.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pabrėžta, jog teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje numatytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas už tam tikrą laikotarpį, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290-699/2016, 2K-26-788/2017). Nustačius apskaitos pažeidimus, bet nenustačius minėtų padarinių, gali būti keliamas klausimas dėl administracinės atsakomybės taikymo pagal Administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnį.

Nagrinėjamu atveju vertinant, ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, būtina sugretinti ir palyginti specialistų atliktus tyrimus, ekspertizės aktą, taip pat pačios kaltinamosios parodymus. Pažymėtina, kad kaltinamoji I. V. apklausiama teisme kaltės nepripažino ir parodė, kad supranta, jog yra kaltinama tuo, kad 2010 m. neturint trišalės sutarties buvo padarytas tarpusavio įmonių įsiskolinimo dengimas tarp įmonių „T“, „A“ ir „L“. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos dokumentais. Niekur nėra nurodyta, kad turi būti trišalė sutartis. Toms ūkinėms operacijoms yra pakankamai kitų dokumentų, yra paskolos sutarčių iš įmonės „T“, kurioje nurodoma, kad ši įmonė skolina virš 500 000 eurų, yra iš „T“ sutikimas perimti skolą už UAB „A“ ir sumokėti už UAB ‚A“ įmonei „L“, yra atitinkami mokėjimo pavedimai. Ta pati situacija su „East“, yra skolos perėmimo aktas su sutikimu, kad įmonė „T“ perima skolą ir sumoka už „A“ įmonei „East“, taip pat yra mokėjimų pavedimų kopijos. Yra pakankamai dokumentų, pagrindžiančių ūkinių operacijų teisingumą. Tame laikotarpyje kompiuteriniame registre ji nerado nei įrašų, nei sutarčių, jokių duomenų, kad buvo padarytos tokios sutartys. Buvo nuspręsta, kad visos trys šalys sutinka, kad būtent tokiu būdu būtų išdėlioti tie įsiskolinimai, nes iš „L“ nebuvo jokių pretenzijų, kad pinigai nesumokėti ar kokių kitų papildomų reikalavimų, o iš „T“ buvo sutikimas perimti įsiskolinimą. Tas pats ir su „E“, iš „T buvo sutikimas perimti įsiskolinimą, o iš „East“ nebuvo jokių reikalavimų dėl nesumokėjimų.

Teismas pažymi, kad tokie I. V. parodymai iš esmės atitinka kitų įrodymų turinį, kurie vertinant visumoje paneigia Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2015 m. gruodžio 11 d. specialisto išvadoje šiuo klausimu nustatytas aplinkybes.

Antai UAB „M“ 2017 m. kovo 3 d. specialisto (A. K.) išvadoje nurodoma, kad pagal atliktą tyrimą galima nustatyti UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos rezultatus už kaltinamajame akte nurodytą laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d. Specialistas A. K. šios išvados aprašomojoje dalyje nurodo, jog pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad Bendrovė skolą tiekėjams, t. y. Vokietijos įmonei „L“ sumoje 557 098,28 Eur (ekvivalentu 1 923 548,94 Lt), padengė ne pati, bet Didžiosios Britanijos įmonė „T“. Specialistės Išvadoje nurodė, kad „tyrimui nepateikti dokumentai (trišaliai susitarimai 2010 m. gegužės 28 d. Nr. TR24/05-10, 2010 m. birželio 3 d. Nr. TR24/05-10-11.“ Buhalterinės apskaitos įstatymo nei viename straipsnyje nėra jokios nuorodos, kad skolos privalo būti užskaitomos trišalių susitarimų pagrindu. Buhalterinės apskaitos įstatymas nurodo, kad turi būti pateiktas apskaitos dokumentas, kuriuo pagrindu gali būti daromi atitinkami buhalteriniai įrašai.

Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti:

-              2010 m. kovo 11 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. l 1/03/10, kur Bendrovė skolinasi 557 098,28 Eur iš įmonės „T“.

-              2010 m. kovo 12 d. pranešimu apie įsipareigojimų perėmimą Nr. TR12/03-10-1 įmonė „T“ perima Bendrovės įsipareigojimą 557 098,28 Eur (pagal oficialų buhalterinį kursą - 1 923 548,94 Lt) Vokietijos įmonei „L“. Taip pat buvo pateikti „T“ pavedimai Vokietijos įmonei, t. y. 2010 m. gegužės 28 d. - 400 000 Eur ir 2010 m. birželio 3 d. - 157 098,28 Eur.

-              Pavedimus Vokietijos įmonei darė ne Bendrovė, o įmonė „T“. Pateikti bankiniai dokumentai yra ne Bendrovės, bet „T“.

-              Bendrovė vadovaudamasi 2010 m. kovo 12 d. pranešimu ir papildomais įrodymais („T“ pavedimų kopijomis), kad pinigai Vokietijos įmonei buvo sumokėti padarė atitinkamus buhalterinius įrašus, t. y. sumažino atitinkamai skolą Vokietijos įmonei, o padidino skolą - Didžiosios Britanijos įmonei.

-              Apskaitos dokumentas, kuris leido daryti atitinkamus įrašus buhalterinėje apskaitoje, buvo 2010 m. kovo 12 d. pranešimas apie įsipareigojimų perėmimą Nr. TR12/03-10-1, kuris atitinka visus reikalavimus pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 punktą.

Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad Bendrovė skolą „E“ sumažino, o įmonei „T“ padidino atitinkamai 44 886,40 Lt (atitinkamai 13 000 Eur). Specialistės Išvadoje nurodė, kad „tyrimui nepateikti dokumentai, įrodantys, kad trys įmonės UAB „A“, „E“, „T“ susitarė dėl skolos perėmimo“.

Pagal tyrimui pateiktą medžiagą matyti, kad:

-              2011 m. sausio 7 d. buvo sudaryta paskolos sutartis 07/01/11, kur Bendrovė skolinasi iš įmonės T 13 000 Eur.

-              2011 m. sausio 7 d. pranešimu apie įsipareigojimų perėmimą Nr. 07/01/11 įmonė „T“ perėmė Bendrovės įsipareigojimą 13 000 Eur (pagal oficialių buhalterinį kursą - 44 886,4 Lt) bendrovei „E“.

-              2011 m. vasario 3 d. „T“ sumoka“ „E“, kur pavedime nurodo pagal kokią sąskaitą yra apmokama, t. y. Nr. EAS 20080813/2011-1.

-              Apskaitos dokumentas, kuris leido daryti atitinkamus įrašus buhalterinėje apskaitoje buvo 2011 m. sausio 7 d. pranešimas apie įsipareigojimų perėmimą Nr. 07/01/11 ir pavedimo kopija. Sutartis atitinka apskaitos dokumentams keliamus reikalavimus (30 t., b. l. 2-6, 7-11).

Šioje išvadoje nurodytas aplinkybes apklausiamas teisme patvirtino ir specialistas A. K. Iš esmės analogiškai šiuo klausimu pasisakė ir UAB „P“ specialistė E. J. 2017 m. gegužės 22 d. išvadoje Nr. 16-064/2017, kurioje šiuo klausimu padaryta tokia pati išvada. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje specialistė K. L., kuri surašė FNTT 2015 m. gruodžio 11 d. specialisto išvadą, parodė, kad jai aktualiu klausimu nebuvo pateikta tiek dokumentų, kiek kitiems specialistams. Jei ji būtų turėjusi minimus dokumentus, jos išvada taip pat būtų buvusi kitokia.

Pažymėtina, kad teismui paskyrus analogišku klausimu ekspertizę, teisme gautas Lietuvos teismo ekspertizės centro (ekspertės T. Z.) 2017 m. gruodžio 6 d. ekspertizės aktas (Nr. 11-1447 (17), kuriame taip pat nurodyta, kad nesant 2010 m. gegužės 28 d. Nr. TR24/05-10 ir 2010 m. birželio 3 d. Nr. TR24/05-10-1 trišalių susitarimų pagal UAB „A“ apskaitos dokumentus galima nustatyti, kaip buvo atliktos buhalterinės operacijos, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2011 m. lapkričio 6 d. Nr. IW-574 su vėlesniais pakeitimais) 3 straipsnio reikalavimais – ūkio subjektai tvarkydami apskaitą daro dvejybinį įrašą. Taigi, ekspertizės aktu iš esmės taip pat konstatuota, jog minėtų trišalių susitarimų trūkumas neturi esminės reikšmės vertinant UAB „A“ ūkinę finansinę veiklą. Prokuroras baigiamojoje kalboje akcentuoja ekspertizės akto išvados 1 punkto antrą dalį, kurioje konstatuota, jog nepaisant to, kad minėtų trišalių sutarčių trūkumas netrukdo nustatyti, kaip buvo atliktos buhalterinės operacijos, tačiau nustatyti UAB „A“ veiklos rezultatą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą už 2010 m. gegužės 1 d. – 2011 m. birželio 30 d. laikotarpį nėra galimybės. Tačiau pažymėtina, kad kaltintojas nutyli esminį Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. gruodžio 6 d. ekspertizės akto 1 punkto argumentą: „...Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2011 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 su vėlesniais pakeitimais) 15 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansiniams metams; to paties įstatymo 15 straipsnio 12 dalyje yra nustatyta, kad finansines ataskaitas įmonės sudaro pagal ataskaitinio laikotarpio paskutinės dienos duomenis. Tad nustatyti UAB „A“ veiklos rezultatą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą už 2010 m. gegužės 1 d. – 2011 m. birželio 30 d. laikotarpį nėra galimybės“. Taigi, UAB „A“ veiklos rezultatą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą nustatyti ekspertė neturėjo galimybės ne dėl kaltinime minimų trišalių susitarimų nebuvimo, o dėl to, kad to neleido įstatymas tyrimą dominančiu laikotarpiu, nes šios aplinkybės gali būti nustatinėjamos tik dėl viso ataskaitinio laikotarpio. Pažymėtina, kad apklausiama teisme ekspertė T. Z. patvirtino jos surašytame ekspertizės akte nurodytas aplinkybes, kartu parodė, kad įstatymai nenumato, jog balansai sudaromi klausimuose nurodomomis datomis. Balansai sudaromi tik už finansinius metus. Ji disponavo dokumentais už finansinius metus, o ne birželio 30 dienai ir gegužės 1 dienai. Pirmas klausimas buvo užduotas ne nurodant finansinius metus, o konkrečias datas. Toms datoms nesudaromas balansas, todėl ekspertizės akte ir pateiktas toks atsakymas.

Taigi, iš esmės pagrindinį kaltinimo įrodymą, t. y. FNTT 2015 m. gruodžio 11 d. specialisto išvadą dalyje dėl 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimų, 2010 m. gegužės 31 d. apyvartos žiniaraštyje (buhalterinė sąskaita Nr. 48 „skolos tiekėjams“) užregistruojant finansines operacijas nesant dokumentų – trišalių susitarimų 2010 m. gegužės 28 d. Nr. TR24/05-10, ir 2010 m. birželio 3 d. Nr. TR24/05-10-1 patvirtinančių buhalterinių įrašų pagrįstumą, paneigia dvi specialisto išvados, ekspertizės aktas bei šiuos dokumentus surašę asmenys, taip pat pati kaltinamoji I. V. Remdamasis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis teismas konstatuoja, kad ši kaltinimo dalis nepasitvirtino. Remiantis šiomis specialisto išvadomis bei ekspertizės aktu konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nekilo BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai, kadangi nenustatyta sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas. Paminėti specialistų tyrimai patvirtina, kad galima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą. Kitaip tariant nėra būtinojo šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymio.

Teismo vertinimu, šioje byloje ne tik kad nenustatyti BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti padariniai, bet nepasitvirtino ir I. V. pareikšto kaltinimo dalis dėl 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio nuostatų pažeidimo 2010 m. birželio 10 d. apyvartos žiniaraštyje (sąskaita Nr. 48 „Skolos tiekėjams“) neapskaičius kompanijos „S“ išrašytos sąskaitos – faktūros (invoice) Nr. TD 10.0532, kurioje nurodyta 387.744,67 Eur (1.338.804,79 Lt) remonto darbų vertė. Dėl šios veikos I. V. nuosekliai parodė, kad supranta, jog dėl „S“ ji kaltinama tuo, kad į apskaitą neįtraukta sąskaita Nr. 0532, tačiau nori pabrėžti, kad ši sąskaita išrašyta už lėktuvo remontą. Lėktuvo remontas yra viena ūkinė operacija, tarpinės sąskaitos neprivalo būti įtrauktos į apskaitą. Laiške iš „S“ patvirtinta, koks yra galutinis lėktuvo remontas atliktas, ir būtent ta sąskaita yra įtraukta į apskaitą. Būna tarpinė sąskaita, nes lėktuvo remontas trunka kelis mėnesius, jis nuvaromas remontuoti, jam yra numatyti tam tikri darbai, lėktuvą išardo, pažiūri ir išrašo sąskaitą. Paskui praeina kažkiek laiko, tvarkanti įmonė pamato, kad kažkur gali nuolaidą padaryti, pamato, kad reikia atlikti papildomų darbų, tada ta sąskaita naikinama, išrašoma kita. Dėl to ir yra galutinė sąskaita tada, kada paaiškėja, kiek konkrečiai kainuoja galutinis lėktuvo remontas. Ta sąskaita ir įtraukiama į apskaitą. Teismo vertinimu, tokie kaltinamosios I. V. parodymai yra nuoseklūs ir atitinka kitų įrodymų turinį. Pažymėtina, kad ir ši kaltinimo dalis grindžiama FNTT 2015 m. gruodžio 11 d. specialisto išvada „Dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos“ Nr. 5-1/186, kurioje ir buvo nustatyta, jog „S“ išrašyta sąskaita – faktūra (invoice) Nr. TD 10.0532 neapskaityta UAB „A“ apskaitoje. Šiame kontekste teismas pažymi, kad gretinant bylos įrodymus matyti, jog išties, sąskaita – faktūra (invoice) Nr. TD 10.0532 neapskaityta buhalterinėje apskaitoje, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro (ekspertės T. Z.) 2017 m. gruodžio 6 d. ekspertizės akte (Nr. 11-1447 (17) nurodyta, jog įmonės „S“ 2010 m. birželio 10 d. sąskaitoje Nr. TD 10.0532 ir 2010 m. birželio 23 d. sąskaitoje TD 10.0587 nurodyti atlikti darbai kartojasi, nors skiriasi kai kurios sumos. UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje atvaizduota tik sąskaita Nr. TD 10.0587. Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. birželio 10 d. sąskaita Nr. TD 10.0532 nebuvo apskaityta, o 2010 m. birželio 23 d. sąskaita TD 10.0587 ir 2010 m. rugpjūčio 2 d. sąskaita TD 10.0738 buvo apskaitytos, tai galima nustatyti UAB „A“ 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. veiklos rezultatą, turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą (30 t., b. l. 119-127). Analogiškos aplinkybės konstatuotos ir UAB „P“ 2017 m. gegužės 22 d. specialisto (specialistės E. J.) išvadoje Nr. 16-064/2017 (30 t., b. l.  84-86) bei UAB „M“ 2017 m. kovo 3 d. specialisto (A. K.) išvadoje (30 t., b. l. 2-6, 7-11). Pažymėtina, kad apklausiamas teisme V. V. parodė, kad didesnio orlaivio aptarnavimas vertinamas pagal numatytų darbų apimtį. Kai orlaivis pateikiamas į techninį aptarnavimą, jis yra dalinai išardomas ir nustatomi kai kurie pažeidimai, pvz., korozė. Tuomet atsiranda medžiagos, tam tikrų specialistų darbo įkainiai ir susidaro galutinė sąskaita. Pirmiausia būna pasiūlymas iš šalies, po to aptariamos sutarties sąlygos (ar mokamas išankstinis dalinis apmokėjimas, ar ne ir t.t.). Jei aptarnaujanti organizacija suranda kokių pastabų, dėl jų yra sprendžiama, daryti ar ne. Remonto organizacija gali išnaudoti operatorių (pvz., sako, jeigu tu atsisakysi daryti šitą darbą, tai mes neišrašysim techninės apžiūros talono). Remonto organizacija suinteresuota surasti kuo daugiau remonto darbų. Eigoje būna keletas taisymo pasiūlymų. Taigi liudytojas V. V. patvirtino I. V. parodymus apie tai, kad lėktuvo remonto eigoje kito remonto kaina. Tai BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmes stiprina teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad nagrinėjamu atveju 2010 m. birželio 10 d. sąskaita Nr. TD 10.0532, kuri nebuvo apskaityta, buvo tik preliminari. Tuo tarpu objektyviai už aktualų remontą buvo išrašyta sąskaita Nr. TD 10.0587, kuri ir įtraukta į buhalterinę apskaitą. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiose sąskaitose sutampa visi esminiai identifikaciniai duomenys, apibūdinantys remontuojamą lėktuvą, t. y. užsakymo numeris 21159, užsakymas AV10/08, lėktuvo serijos Nr. 067(LY-ETM), remonto laikotarpis 2010 m. kovas-gegužė. Pažymėtina, kad sąskaitose nurodyti iš esmės tie patys darbai, tačiau vėlesnėje sąskaitoje kai kurie darbai atšaukti ir t. t. (30 t., b. l. 40-42, 43-45). Bendrame aplinkybių kontekste teismas pažymi, kad apklausiamas teisme specialistas A. K. parodė, jog įmonė net ir negalėjo įtraukti tarpinės sąskaitos į apskaitą, kadangi tokiu atveju įmonei būtų nauda, t. y. ji būtų nepagrįstai praturtėjusi, nes žiūrint iš mokestinės pusės įmonė galėtų turėti PVM ataskaitą ir sąnaudas, susimažinti pelną, mokėti mažiau pelno mokesčio. Taigi, teismas sprendžia, kad šiuo atveju net ir logine prasme šioje dalyje kaltinimas nepagrįstas. Sugretinus pirmiau aptartus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes teismas sprendžia, kad ši kaltinimo dalis nepasitvirtino.

Be to, kaltinamajame akte nurodoma, kad I. V. padarytas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio nuostatų pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad ji 2010 m. balandžio 16 d. neapskaitė kreditinės sąskaitos – faktūros (invoice) Nr. TD.C. 10.040, kurioje mažinama 40.000,00 Eur (138.112,00 Lt) darbų vertė pagal sąskaitą – faktūrą Nr. TD 10.0244. Šiame kontekste teismas pažymi, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro (ekspertės T. Z.) 2017 m. gruodžio 6 d. ekspertizės akte (Nr. 11-1447 (17) nurodyta, jog sąskaita Nr. TD 10.044 tyrimui nepateikta, tai nėra galimybės nustatyti, už kokį laikotarpį, už kokius darbus ir kokiai sumai sąskaita išrašyta. Taip pat ekspertas negali nustatyti, kodėl UAB „A“ apskaitoje neatvaizduota sąskaita Nr. TD 10.044, o taip pat šiai sąskaitai išrašyta patikslinta kreditinė sąskaita Nr. T.D.C. 10.040. Dėl minėtų priežasčių nėra galimybės nustatyti, kokią įtaką tų sąskaitų neatvaizdavimas turėjo UAB „A“ 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpio veiklos rezultatui, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžiui ir struktūrai (30 t., b. l. 119-127). Be to, UAB „P“ 2017 m. gegužės 22 d. specialisto (specialistės E. J.) išvadoje Nr. 16-064/2017 nurodyta, jog tai, kad nebuvo įtraukta sąskaita, išrašyta 2010 m. birželio 10 d. Nr. TD 10.0532 ir 2010 m. balandžio 16 d. kreditinė sąskaita Nr. TD.C. 10.0244, nedaro įtakos sąnaudų pripažinimui ir darbų vertės nustatymui. Pagal aukščiau išvardintus pirminius apskaitos dokumentus ir gautą patvirtinimą iš kompanijos „S“ galima nustatyti, kokia darbų vertė turėjo būti apskaityta ir buvo apskaityta sąnaudose, t. y. 376 396,13 Eur (30 t., b. l.  84-86). Taigi, minėtas ekspertizės aktas ir specialisto išvada paneigia šiuo klausimu pateiktą FNTT 2015 m. gruodžio 11 d. specialisto išvadą ir nesudaro neabejotino pagrindo spręsti, kad dėl neapskaitytos 2010 m. balandžio 16 d. kreditinės sąskaitos – faktūros (invoice) Nr. TD.C. 10.040, kurioje mažinama 40.000,00 Eur (138.112,00 Lt) darbų vertė pagal sąskaitą – faktūrą Nr. TD 10.0244, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 31 d., iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apibendrinant pirmiau aptartais įrodymais nustatytas faktines aplinkybes teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju dviem specialisto išvadomis bei ekspertizės aktu iš esmės paneigta dalis kaltinamajame akte nurodytų veikų, taip pat paneigta, kad kilo BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytas būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis – padariniai. Nesant šio būtinojo požymio, nėra ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, t. y. būtinojo baudžiamosios atsakomybės pagrindo (BK 2 straipsnio 4 dalis). Tuo tarpu I. V. padaryti smulkūs buhalterinės apskaitos pažeidimai gali būti administracinės atsakomybės taikymo pagal Administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnį pagrindu.

Kartu teismas pažymi, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas – yra tyčinė. Šiuo atveju valstybinis kaltintojas iš esmės nenurodė jokių argumentų, kuriais jis įrodinėja subjektyviąją šios nusikalstamos veikos pusę, iš esmės visą kaltinimą grįsdamas tik vieninteliu objektyviu įrodymu – FNTT specialisto išvada, kuri surašyta net neturint visų reikalingų dokumentų. Teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurios galėtų rodyti, jog I. V. veikė turėdama tiesioginę tyčią apgaulingai tvarkyti UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Taigi nagrinėjamu atveju nenustatytas ir būtinasis subjektyvusis šio nusikaltimo sudėties požymis.

Esant tokioms aplinkybėms I. V. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, UAB „A“ buhalteriniai dokumentai grąžintini šios įmonės atstovams.

Kaltinamiesiems paskirtos kardomosios priemonės nuosprendžiui įsiteisėjus naikintinos (29 t., b. l. 45-47, 92-93).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 301-302 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

A. T. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

I. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

A. T. ir I. V. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, UAB „A“ buhalterinius dokumentus grąžinti šios įmonės atstovams.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                                                  Marijus Kursevičius